„Šiandien žodinių nuostatų dvasia sklinda vaizdu, raštu ir garsu iš radijo eterio, televizijos, iš spaudos, interneto, feisbuko ir iš visų kitų nuolatos kuriamų ir atsinaujinančių žinių skleidimo šaltinių. Kad mūsų šalyje skleidžiamų nuostatų intencijos dvasia imtų viską keisti į gerą pusę, pirmiausiai savo požiūrį turime pakeisti iš „aš“ į „mes“, – sako Augustinas Rakauskas.
Apie esamą požiūrį, kiekvieno iš mūsų atsakomybę ir kainą, mokamą už tai, kiek mes tą atsakomybę suvokiame, pakvietėme pasikalbėti buvusią Seimo narę ir Šiaulių miesto merę Vidą Stasiūnaitę-Skačkauskaitę.

Laidoje skaitomos citatos iš spaudai rengiamos trečiosios Augustino Rakausko knygos.

Klausyti internetu.

Laidos vedėjos Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.

Laida transliuojama penktadienį 10.10 val., kartojama savaitgalį 17 val.

***
Edita Marciulevičienė: Mes, aišku, pasikvietėme jus ne be reikalo, jūs esate labai gera žinovė tų tarpusavio ryšių ir specialistė komunikacijos tarp bendruomenės ir valdžios. Ar ne? Ir aišku, jūs esate turėjusi ryšį ir su žurnalistais ir išmanote kaip kuriama ir pristatoma informacija visuomenei. Tai Inga turi suformavusi klausimą. Prašau.

Ingrida Stankevičienė: Sveiki, Vida, kaip ten su tuo suformuotu klausimu dar nežinau, bet pabandysiu padėlioti mūsų temą.

Mes visi jaučiame, kas vyksta pasaulyje, ir tą, kas vyksta, mes galėtume įvardyti vienu žodžiu, tai yra „sudėtinga“. Tai yra „sunku“. Ir tas „sudėtinga“ ir „sunku“ įvairiais aspektais veikia mus asmeniškai. Mes kiekvienas tai išgyvename, ir jaučiame, kad nelabai turime jėgos, žinių, patirties, tam daryti įtaką.

Mes pasikvietėme jus į laidą, kaip ir Edita minėjo, todėl, kad jūs, kaip buvusi politikė, padėtumėte mums kartu pasižiūrėti, o dabar studijuojanti dvasinius dėsnius, principus ir žinanti, kad pasaulyje bet kokiai vystymosi raidai būtina pusiausvyra ir mes aiškiai matome, kad ta pusiausvyra yra pažeista. Ir ta savijauta, kurią mes visi išgyvename ir patiriame, mes labai drąsiai galime pasakyti ir neapsiriksime, kad tai yra ta egoizmo jėga. Ir šiandien ji yra išvirtusi į tokius reiškinius, jog sakyti, kad mes nuo to kenčiame, jau būtų per silpna.

Tai jūs, kaip politikė, kaip buvusi merė, prašau, pasakykite, aš atsiprašau, gal mano klausimas bus nekorektiškas, tai, jūs, prašau, tada mane sustabdykite. Kada jūs pradėjote eiti šiuo valdžios keliu, pavadinkime taip, įsitvirtintumėte (bet aš gal labiau liečiu tokius dėsningumus, o tikiuosi, kad tai yra labai dėsninga ir būdinga kiekvienam dažnam politikui) jūs turėjot aplink save suburti, kurti tokią būseną, tokią atmosferą, kuri kauptų jums galią tam, kad jūs galėtumėte daryti tam įtaką, ir kaip mes matome, dažniausiai tai vyksta išnaudojant tą egoistinę jėgą. Ir šiandien, kaip jūs pradėjote studijuoti (jau ne šiandien, tikiuosi tikrai ne dešimt ir ne penkiolika metų, o daugiau) dvasinius dėsnius, jus tikriausiai prie to privedė suvokimas, patirtis, kad tas kelias – egoistinis, formavimo galios įtakos kelias – jis iš principo, atveda prie pabaigos. Ar aš aiškiai suformulavau klausimą?

Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė: Taip, kaip ir žmogus yra baigtinis, jis gimsta ir miršta, ir nieko negali padaryti šitoje tėkmėje, taip ir visa visuomenė. Ji išgyvena, pagal savo prigimtinį vystymosi etapą, tai nereiškia, kad mes kažką kito paimsime, bet mes turime pradėti mąstyti daug plačiau.

Šiandien mes gyvename, štai kodėl ir „koronos“ virusas sustabdė mus, mes iki to gyvenome taip, paskutiniu metu, jau kokius 20–30 metų, kaip tie „juodieji penktadieniai“ – išpardavimai, – visi grūdasi, vienas kitam per galvą lipa, visi ieško sau kuo daugiau, kuo gražiau, kuo pigiau ir kad pasipuikuotų prieš kitus. Tai tokia yra žmogaus prigimtis. Tai nėra blogai, tai reiškia, kad mes šiandien turime susivokti, kodėl taip yra ir ką toliau daryti. Nes šitokiu būdu, kokiu dabar gyvename, mes išgyventi negalime. Mus sustabdė ir pasiūlė atsigręžti į kitas vertybes. Ar galime mes tas vertybes taip laisvai imti ir priimti? Sunku. Jeigu mes suvoksime, kaip atėjus pas daktarą tau pasakė, kad tu sergi tuo ir tuo, jeigu tu suvoksi, kad tu sergi, tau reikia gydytis, nebegali elgtis taip, kaip elgeisi nieko nežinodamas, nes tau skauda, tau blogai ir tu gydaisi.

Sukurtas žmogus fantastiškai. Jis sukurtas pagal dviejų jėgų subalansavimo, harmonijos perspektyvoje, ir šiandienai jis išvystė tik vieną savyje jėgą – „gauti“. Dabar jis turi išvystyti kitą jėgą – „duoti“. Ką reiškia? Atrodo, kad tai tik paprasti žodžiai, tai reiškia matyti kitą, įsijausti į kitą norą. Jeigu mes šiandien turime protą, kaip prioritetą, jis yra pirminis, ar jūs eitumėte įsidarbinti, o ypač, politikoje, jeigu tu nemoki grumtis, nemoki nugalėti kitų, tai paprasčiausiai tave sumindo ir nueina, kaip „juodajam penktadieny“, ar ne, apsiprekinant. Kiekvienoje srityje tai yra jaučiama. Ir akivaizdu jau darosi ir, ar tai būtų politikai, ar tai būtų žurnalistai, ar tai būtų kažkokia verslo erdvė, – visur vyksta kova. Ir šiandien ta kova turi baigtis.

Mes patys šito padaryti negalime, mes tam tiesiog neturime vidinių jėgų, motyvacijų, mums atrodo, kad baigsis „koronos“ virusas ir mes grįšime taip kaip gyvenome… Niekada jau šito nebus. Pasaulis, nepriklausomai nuo jūsų noro, vystosi pagal seniai sukūrimo pradžioje užduotą tikslą ir užduotį – žmogus turi augti toliau. Augs jo egoizmas, bet jis turi mokytis kaip būti bendruomenėje, kaip būti šeimoje, kaip būti su žmona, su vyru, su vaikais. Tai yra jis turi įgyti antrąją jėgą, kuri yra jausminė. Jeigu mes turime dabar išvystytą protą, mes turime išvystyti jausmą, kuriame jausmu dėl kito suformuotas protas sukuria visiškai kitas savybes. Žmogaus vertybės jau nebenukreiptos į daiktų, materijos, veiksmų, pergalių kaupimą, bet jau bus nukreiptos – kiek tu bendruomenei duodi? Ką tu jai padarei? Nuo pačių mažiausių darbų: ar tu šiandien nukasei sniegą, ar padėjai žmogui pakilti iš duobės nukritusiam, nepriklausomai nuo visko.

Tai šiandien pasižiūrėkime, šitoje vietoje, sakykim žurnalistika, tokia kokia ji yra, ar paimsime socialinius tinklus ir taip toliau, visur dar eina ta jėgos pozicija, proto – kas gudriau, kas protingiau, o iš tikrųjų jau pradedame nusikalbėti. Todėl, kad protas nebesivysto, jis tiesiog nesivysto. Durnėjam. Suprantat?

Ingrida Stankevičienė: Bet, gerbiama Vida, štai jūs, kaip buvusi politikė, jūs tą, taip vadinamąją „ketvirtos valdžios“ įtaką, pati naudojote, kada jums tai buvo reikalinga?

Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė: Dar ir kaip aš ją naudojau. Aš nežinojau nei tikslo, kam aš esu sukurta, man atrodė, kad aš esu pati protingiausia, aš viską darau puikiai, aš esu labai gera ir vienu žodžiu, darau viską tobulai.

Ingrida Stankevičienė: Tai į ką bandau nukreipti. Štai jūs naudojotės ta galia žurnalistų, ta egoistine galia, kuria taip pat kiekvienas individas siekia būti reikšmingas, jūs, matydama šituos dėsningumus, juos kreipiate savo linkme ir kaip jums atrodo, tai, ką jūs sukūrėte, tą dvasią, ji kažkur išsisklaidė? Ji šiandien yra kaip viena sudedamoji tos visos, pavadinkime, tos blogio dvasios, kuri šiandien mus veikia ir mums kuria atmosferą, kad mes taip jaučiamės. O mes blogai jaučiamės, nes mes nepatenkinti, mums trūksta…

Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė: Įsivaizduok, Ingrida, tu augi, tavo ego auga, tu išaugai iki lubų, – lubos! Tu negali galva pramušti lubų betoninių…

Ingrida Stankevičienė: Bet vieną minutėlę, prašau, atsakykite į klausimą: ar jūs prisiimate atsakomybę už tą įtaką, kurią jūs pati padarėte tai visuomenės dvasiai, kad ji šiandien yra tokia. Kodėl aš taip kalbu, nes kai jūs kalbate apie žmogų kaip apie fantastišką esybę, kaip jis yra sukurtas ir kokias jis turi perspektyvas skleistis, tai ar jums neatrodo, kol žmogus nesuvoks to ego blogo veikimo, to nesugebėjimo naudotis juo, pasekmės, tol nieko nebus, nes kol kas mes matome tik žmonių nesąmoningumą. Štai jūs užsiminėte apie socialinius…

Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė: Žmonės turi pamatyti, pamatyti, ką kuria sugedusi žmogaus prigimtis.

Ingrida Stankevičienė: Bet, gerbiama Vida, tai tokių politikų kaip jūs, kurie šitaip elgiasi, atsiprašau, kad imu jus kaip pavyzdį, bet aš tiesiog kaip principą imu, tokių politikų, kurie naudojosi ir naudojasi žurnalistų paslaugomis tam, kad galėtų valdyti, kad galėtų daryti įtaką, ar ne, šiandien tai vyksta ir mes matome tuose pačiuose socialiniuose tinkluose, kaip žmonės tiesiog daužomi kaktomis, iš jų ištraukiama, tiesiog atimamos jų mintys, iš jų tiesiog atimama jų širdis, jie nebegali nei jausti, nei mąstyti, aš jau nekalbu apie pasirinkimą. Mes turime tiesiog luošinamus, nežinau kaip pasakyti, žmones…

Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė: Žmonės tiesiogiai yra mušami žodžiais, mušami mintimis, ir jeigu žmogus parodo širdį, atsiveria kažkiek, tai kitas prieina savo purvinais batais ir jis tave perėjo, nes jis skaito, kad jis yra viršus, jis yra protingesnis, nes jis tave sutrypė. Kuo aš kitą labiau aptepu, tuo aš baltesnis, švaresnis esu.

Ingrida Stankevičienė: Taip, Vida, bet jūs kalbate jau apie pasekmes, apie to blogio, apie to egoizmo…

Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė: Negali kitaip, Ingrida, būti, negali kitaip būti – ego prigimtis tai yra blogis! Ir jis turi užaugti, jis turi supūti, tą supuvimą turime pamatyti, užuosti, pajausti visuomenėje kaip santykių visumą. Tai yra mūsų komunikacija. Tai yra mūsų komunikacija tarpusavyje.

Ingrida Stankevičienė: Tada kitas klausimas. Žodžiu, mes vystomės, pavadinkime taip…

Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė: Mes augam…

Ingrida Stankevičienė: Kaip sakoma, Dievas pradžioj sukūrė ir pabaigą. Tai mes ne tiek kiek vystomės, kiek mes save atskleidžiame per būsenas, tobulėdami.

Tai žiūrėkite, kaip čia matosi: žodžiu, mes per socialinius tinklus, per visą tą informacinį lauką sukuriame tokią diktatūrą, kuri mus visus valdo, su kuria mes jau ne tik nebegalime kariauti, bet ji su mumis daro, iš principo, ką nori.

Aš neseniai klausiau laidą, kur pakviestas pašnekovas sako, kad (necituosiu, bet pabandysiu maždaug perduoti mintį) „aš esu radikalus ateistas, bet aš matau, kad mūsų visuomenei reikalingos moralinės vertybės, reikalingi dvasiniai principai, kažkas aukščiau už patį žmogų“.

Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė: Taip ir žmogus turi tai pasiekti pats. Ne kitiems rodyti su pirštu, kad – jie turi padaryti, jie turi pasiekti. Aš turiu tai padaryti! Jeigu aš tai padarysiu, aš matysiu pasaulį visiškai kitokį.

Edita Marciulevičienė: Laidos autorius Augustinas Rakauskas trečioje knygoje, kuri ruošiama spaudai, tokią labai neblogą įžvalgą turi kaip tik ta tema. Jis sako taip: „Žmonės, dabar vadinantys save žurnalistais, aukodami kitų laimingo gyvenimo sąskaita nesąžiningai įgytą, savo pačių sureikšmintą „ketvirtos valdžios“ savivertės jausmą, privalo aukotis, nugalėdami savo egoizmą, kad tą daugybės kartų vienybės dvasią, vadinamą patriotizmu, visuomenėje atkurtų“.

Vadinasi, kad, kaip Vida teisingai ir sako, taip, žmogus tiek užaugo, jo egoizmas taip išsiskleidė, kad dabar patys tie, kurie ta „ketvirtąja valdžia“ naudojosi, atėjo laikas jiems peržiūrėti tas savo nuostatas ir pabandyti persukti jas visuomenės naudai.

Ingrida Stankevičienė: Laidos autorius, aš čia truputėlį įsiterpsiu, pasakė tokį žodį, jis dažnai jį vartoja ir ne vienas mūsų laidos pašnekovas tiesiog priešinasi tam žodžiui, tam terminui, tai – „aukotis“. Kaip jūs girdite, ką reiškia?

Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė: Negali taip užaugęs egoistas, kai jis yra pripažintas kaip žurnalistas, paimkim, pavyzdžiui Valatką, jis gali pasiaukoti? Jis gali tiktai apdergti.

Ir kokią demokratiją mes čia vaidiname, kai vieni yra, atseit, geri, o kiti – ne. Tai demokratija – aš priimu ir tuos, ir šituos, ir visokius. Tai lygiai tas pats kaip komunistų laikais buvo viena partija, viena tiesa. Dabar jeigu tu ką nors, blogą žodį pasakei… Yra vyrai ir moterys, ir yra LGB…, aš vis užmirštu tas raides, na tarpinis variantas lyties, tai suprantat, ir jeigu aš pasakau – viskas, aš pasidarau „juoda“ ir mane galima mušti, nesvarbu, ką aš galvoju, koks aš esu žmogus. Niekam neįdomu, kas tu esi.

Laikmetis toks – pradėkime mokytis jausti vienas kitą. Ir kai tu pajausi kitą, tau dėl jo skaudės širdis, tu niekada jo neužgausi, pas tave automatiškai vertybės kitos atsiras. Bet jeigu tu nesimokysi šito, tu būsi gyvuliu puolančiu kitus ir ryjančiu, ir ėdančiu kitus.

Ingrida Stankevičienė: Tai aš prie to paties ir grįžtu, tai autorius vartoja tokį terminą „aukotis“, jūs gi sakote: „Pradėti jausti kitą“. Ką žmogus turi anuliuoti savyje, sumažinti savyje tokio, kad jis suvoktų, kad aukotis, sumažinti savo ego vardan kito yra perspektyvu? Ir čia mes prieiname, ką ir autorius rašo, apie mūsų veikimą viename organizme, apie mūsų tą tarpusavio ryšį, kaip jis mumyse, būtent, pirmiausia manyje, per tą blogio suvokimą, kad aš negaliu iš savęs išskleisti tos dvasinės esmės, negaliu vienas to padaryti, man reikalingas kitas, be to kito aš nejaučiu.

Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė: Reikalinga aplinka. Šiaip save nužeminti ir eiti galvą nuleidus, tai nereiškia tapti žmogumi, tai reiškia tapti skuduru. Aš turiu auginti savyje žmogų (ego prigimtis užaugino tik dalį žmogaus) – tą antrąją dalį dadėti į save. Anuliuoti tai nereiškia, kad aš iš savęs išmetu visus norus ir taip toliau, jie lieka, bet aš įdedu į save papildomai jausminio suvokimo. Bet tam reikia mokytis, tam reikia keisti save. Ir nėra sunkesnio dalyko kaip keisti save, lengviausiai yra rodyti pirštu į kitus.

Taigi pasižiūrėkime, šiandien žurnalistika ką nori gali aprašyti, ar yra kokia atsakomybė? Kad žmogų išmetė iš darbo ir vėliau sako, žinot, po trejų metų, teismai vyko ir įrodė, kad nieko nebuvo. Bet žmogų sutrypė, sutrypė jo šeimą, sutrypė jo ateitį, aplinką, psichologiškai paveikė. Atsakomybę kas nors už tai teisinėje valstybėje, demokratinėje, prisiima? Ne. Mes atsakomybę „nešam“ tik už materialiąją dalį – aš iš tavęs vištą pavogiau, tai mane nubaus, nes tai – vizualu, tai – matoma. Aš iš tavęs pavogiau mintis, pavogiau idėjas, aš iš kito pavogiau kažkokį „gražų dalyką“ ir pirma iššokau politikoje ir himnus sugiedojau, ir po to visiškai be jokios atsakomybės, dar tik mėnuo praėjo, sako, kad aš jau nebenoriu būti Seimo nariu, man jau čia nebepatinka… Pinigai išleisti… Tegul grąžina!

Ingrida Stankevičienė: Mes kalbamės su jumis apie tai, ką šiandien patiria žmogus: kad jis susidūrė su blogiu savyje ir blogiu visuomenėje, jis susidūrė su ta realybe, kurią pats kūrė vedamas savo egoizmo. Ir šiandien… Teko išgirsti prieš keletą dienų kaip vienas žurnalistas sako: „Tai va, jeigu mes būtume savo laiku Hitlerį sustabdę, dar Vokietijoje, tai jis nebūtų Čekoslovakijos paėmęs, nebūtų į Prancūziją įžengęs“ ir tada aiškiai matai, kaip mes nelabai suvokiame dėsningumų, kokia yra ta blogio, ta ego galia, kokia forma ji reiškiasi, ir kaip sakoma, kada jau akmuo pradeda riedėti, tai jo nebesustabdysi. Ir čia žinot, lygiai taip pat, kaip stebimės, kodėl dabar į Europą šitiek pabėgėlių plūsta, be ceremonijų, šitiek visokių nesąmonių, kodėl taip vyksta. Bet jeigu mes atsisuktume atgal į porą šimtmečių ir pamatytume, ką ta pati Europa padarė pasaulyje, Indijoje, Indokinijoje, Pietų Amerikoje, tai mes tada suvoktume, kad mes visi esame atsakingi už šitas pasekmes.

Aš vis dėl to noriu grąžinti mus prie to vieningo organizmo veikimo, apie tą suvokimą mūsų pačių savęs, kad mes esame tos sistemos dalis. Ar tai, kaip jūs sakote, Valatka, ar kitas žurnalistas, ar kitas politikas, kad mes visi vienu metu ir atliekame tam tikrą vaidmenį?

Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė: Mes atliekame, tarp kitko, labai gerą vaidmenį, mes subrandiname visuomenę naujam šuoliui, naujam kokybiškai, visiškai naujam žmogaus augimui, ir šitas šuolis turi būti ant tokio stipraus egoizmo išvystyto, kad susivoktume, kad ta demokratija, kuri yra, ji jau nebe demokratija, kad ta nuolatinė kova, konkurencija jau nebe instrumentas gyvenimo gėrybei kurti, nes niekada tokiu būdu nesukursime gerovės valstybės. Te prezidentas jau palaidoja tą idėją tokiu būdu norėdamas sukurti, kokiu dabar reiškiasi, sakysim, žurnalistika, politikai, visuomenė. Visi verkia, kad jiems dabar mažai atlyginimo, viską turi duoti valdžia. Kas yra valdžia? Valdžia yra visų žmonių pinigų perskirstytoja. Ir ji skolinasi, visi skolinasi, tai tiesiog gyvename ateities – vaikų, anūkų – sąskaita, nesirūpindami, negalvodami, kas bus po to. Po to nors ir tvanas.

Tai įsivaizduojate, kai kuria viena jėga žmogų! O žmogų kurti turi dvi jėgos, kad jis būtų harmoningas. Šiandien mes turime pradėti mokytis tapti žmonėmis. Kas yra žmogus? Tai ne tas gyvūnas, kuris sugriaužia kitą, o tas žmogus, kuris pradeda jausti kitą, pradeda matyti aplinką, padeda kitam.

Ir mes priėjome, taip sakant, virsmo akimirką, visa visuomenė, net visa pasaulinė visuomenė, kai komunikacija, kuri yra šiandien, ir kokią demonstruoja kitų šalių vadovai, tokie kaip Trumpas (tuo metu buvęs JAV prezidentas – red. past.), kai netgi šitie visi „tviteriai“, „feisbukai“ uždaro paskyras, kai jis kursto savus žmones eiti vienus prieš kitus. Ir mes esame demokratiška šalis?! Išvis pagalvokim, ką mes šnekame!

Ingrida Stankevičienė: Tai čia labai dabar tiktų citata.

Edita Marciulevičienė: „Norint demokratiškai pakeisti santvarką, reikia, kad visuomenė pati keistų atgyvenusios tvarkos sukurtas stereotipines nuostatas, kuriomis yra valdomi žmonių jausmai. Žurnalistai, keisdami nuostatas turėtų ne verslauti ir savo asmenybės populiarumo vertę kurti, manipuliuodami atgyvenusia, stereotipiškai mąstančių žmonių sąmone, o pagristais, perspektyvią ateities dvasią kuriančiais argumentais stengtis sukelti atmetimo reakciją ankstesnei, atgyvenusios santvarkos sukurtų nuostatų dvasiai.“

Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė: Labai gera nuomonė.

Ingrida Stankevičienė: Ir vis dėlto, kada jus sakote, kad mes turime mokytis, aš matau tokį paradoksą. Tam, kad mes visi įsisąmonintume, kad ta atgyvenusi santvarka, kaip jūs sakote, demokratija nebe demokratiška, o, nežinau kaip čia tiksliau skambėtų, ar diktatūrinė demokratija, bet jau palikime, ar ne?

Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė: Taip, palikime ją, nebeįvardykime, nebežaiskime tais žodžiais.

Ingrida Stankevičienė: Bet kaip žmogus, kiek turi pasijausti, aš kalbu apie atskirą žmogų, kuris savy suvokia, kuris namuose skriaudžia žmoną, vaikus, kuris tiek būna prispaustas tos realybės, kurią jis pats nesąmoningai kūrė, tos aplinkos, kuri iš jo atėmė, kaip mes jau minėjome, bet kokią galimybę rinktis, jis tiesiog ją atidavė, kas buvo labai dėsningai, labai nuosekliai daroma, ir kaip jums atrodo, tas žmogus, suvokęs visą bejėgiškumą, neįgalumą savo, ką jis galėtų daryti, kad pradėtų keistis? Matot, mes prieiname prie tokio momento, kurį mes visi kažkaip ignoruojame, tai – reikia paprašyti. Atsiranda toks maldos momentas, – aš nebegaliu nieko pats padaryti, mano artimas irgi nieko negali padaryti.

Aš atsimenu skaičiau apie grafą Levą Tolstojų, kuris nugyveno ne vieną dešimtmetį jau su žmona, ir krūva vaikų, ir visa kita, ir jų šeimyniniame gyvenime prasidėjo didžiulės krizės. Ir štai jie, norėdami sugrįžti į tą laiką, į jų tą bendrumo, tą meilės laiką, jie skaitydavo vienas kitam tuos laiškus, kada jie bendravimo pradžioje rašė ir tiesiog verkdavo. Jie verkdavo, kad nebegali grįžti į tą būseną, nuo kurios kažkada pradėjo.

Ir mes matome, kad mes visi artėjame prie tos būsenos, iš pradžių individualiai, o vėliau aš manau, kad mes vis tiek prieisime visi, kad be to suvokimo, kad yra aukštesnė jėga ir kad jos veikimo mūsų būsenoje, mūsų gyvenimuose, reikia paprašyti. Aš nežinau, kaip tai galima įvardyti?

Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė: Iš tikrųjų, Ingrida, mes visą laiką prašome. Ir savo tam egoizme „aš noriu“. Ką tai reiškia? Tai reiškia aš deklaruoju, ko aš noriu: aš noriu namo, aš noriu mašinos, aš noriu daugiau pinigų, pripažinimo, aš noriu! Tai irgi yra malda. Bet kokia ji? Viską traukianti į save. Bet tai irgi yra malda.

Iš tiesų tos kuriančios jėgos ir tą egoizmą kuria, ir tą žmoniją išvystė taip, ji negali kitaip vystytis, ji neturi parametrų, neturi savy žmogus, kad kitaip save išreikštų. Jis, kaip spinduliuojantis energiją, turi turėti kitus parametrus savyje, jeigu jis jų neturi, jam nėra kur vystytis. Jis gali tik sociume, jeigu jis sutiko kitą sociumą, ir ten mato kitą kokybę, aukštesnę, jis gali tam sociume augti. Kaip ta persodinta gėlė į kitą vazonėlį, į kitą dirvą – ji gali sužydėti, augti ir nebedžiūti.

Taigi mes turime pradėti tas bendruomenes kurti, tie, kurie suvokia, ir ką jūsų radijas daro tą puikiai, ir laidos jos įvairios, bet jos visos susiveda į va tą aukštesnės jėgos išraišką, čia ir reiškiasi ta kita jėga. Po truputį, įvairiai, įvairiais rakursais ir taip klausydamiesi žmonės jau po truputį savyje pasėja kitą sėklą. Jau jis auga truputį kitaip. Jis jau kitą dirvą gavo.

Ir šiandien aš taip pat ir televizijoje, radijuje gal ne taip dažnai, bet televizijoje pasiklausau laidų, ypač jaunimas jau kitaip mąsto. Ta sistema, ji mus veikia, nors mums atrodo, kad mes čia viską darom, kuriam, bet ji mus veikia per jėgas, kurios nori subalansuoti mūsų gyvenimą ir užauginti harmoningą pusiausvyroje žmogų. Ir kurią sritį bepaimtume.

O žurnalistai, kaip teisingai autorius ir mini, kai jie stovi toje pirmoje, nebaudžiamoje linijoje visuomenės vystymesi, ko šiandien dienai belikę tik informaciniai komunikacijos srautai, jie dar pila purvą. Nuo jų priklauso, atsakomybė jų, ką jie įdeda – grožį, gėrį, kvietimą bendrauti, išeiti iš to susipriešinimo, atitolimo, į suartėjimą, susijungimą.

Edita Marciulevičienė: Norėčiau dar pratęsti Augustino įžvalgą, tiesiog Vidai paantrinant citata: „Manau, kad tie, kurie už pinigus formuodami visuomenei nuomonę, dėl savo naudos ir populiarumo luošindami žmonių likimus, negailestingai sunaikino senos santvarkos atstovų savivertės jausmą, grubiai brukdami tuo momentu kažkam naudingai iškreiptas naujos santvarkos nuostatas, kartu devalvavo ir senas, dar neatgyvenusias, tarpusavio santykiuose vertybių dvasią palaikančias nuostatas, kurios taip reikalingos vieningos dvasios demokratinei santvarkai įtvirtinti, dabar turėtų dėti visas pastangas, kad tas nuostatas atgaivintų“.

Ingrida Stankevičienė: Vida, kaip jums atrodo, čia labai toks įdomus momentas: ką mes pažeidžiame, kokį dėsnį mes pažeidžiame visuomenėje, kada mes iš tiesų norėdami integruoti naują, sunaikiname seną, kas dar nesubrendę dar neatliko savo vaidmens ir nepraėjo, netransformavosi, o mes dirbtiniu būdu tą padarėme (turime – Tarybų sąjungos modelis ir visa kita)?

Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė: Žemėje nieko naikinti nereikia, viskas yra tobula, sukurta greitesniam žmogaus augimui, daug platesnėje erdvėje, komunikacinėje sistemoje ir sudėtingesniais elementais, negu yra dabar va tais penkiais pojūčiais. Todėl žmogus gali pradėti jausti kitą. Jis jau komunikuoja. Jis jau komunikuoja: jam perduoda, jis perduoda. Ir suprantat, šiandien žodžiai, kuriuos mes išreiškiame, tai išreiškiame energiją. Ir ko mes nesupratome? Tai, kad mes paneigiame viską, kas buvo, ir lyg nuo švaraus lapo pradėsime kurti. Taip nėra. Žmonija gyveno, ji buvo ir bjauri, ir gražiu veidu, ir bjaurasčiu taškėsi, ir karais, ir šiandien mes esame visokie. Išmokim priimti, nes ne nuo mūsų individualiai, nei nuo manęs, nei nuo Petro, nei nuo Marytės nepriklauso tai. Tai sistema vysto žmoniją, kad pamatytų, nes Kūrėjas sukūrė blogį, įsivaizduojate, sukūrė blogį, kad žmogus iš to blogio užaugtų toks, kaip Kūrėjas, ir būtų geras visiems. Įsivaizduojate, kokią perturbaciją, transformaciją turi padaryti žmogus ir žmonija, kartu paėmus. Tam ir sukurta visa ta sistema.

Ingrida Stankevičienė: Tam, kad aš prieičiau prie meilės, aš turiu patirti, kas yra neapykanta.

Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė: O kaip tu pajausi, kas yra saldu, jeigu tu neragavai kartaus, rūgštaus skonio nepajutai. Mes viską juk tarp polių matuojam.

Ingrida Stankevičienė: Tai, anot jūsų, Kūrėjas, gamtos šita jėga, šita dvasinė jėga, į žemę nuleidžia virusą, kaip galimybę, kaip programą mums visiems pradėti, iš pradžių individualiai savyje, po to – tarpusavyje, ir po to visuomenėse susivokti, kas vyksta, ką mes turime padaryti.

Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė: Suprantat, kaip yra. Ten yra „kažkas“, ir esu „aš“, atseit, – „jis“ kažką nuleido, dabar mane čia nervuoja. Taip nėra. Viskas reiškiasi per žmogų.

Man visada labai patiko, ir dabar labai patinka, Narajamos tokios eilutės: „Aš sielą pasivaikščiot į dausas paleidau, gal kokią mintį ji atneš, sugrįžus siela tai tiek pasakė: „Dangus ir pragaras – tai aš ir tiktai aš“.

Taip kad manyje visa tai yra. Ir aš ta jėga naudojuosi, aš naudojuosi egoizmo jėga, kaip aš ja naudojuosi, toks aš esu. Kaip aš paimu kitą jėgą į rankas ir kaip komunikuoju ir aš ja naudojuosi – atidavimo jėga, – taip aš save kuriu, taip aš save emanuoju, taip save išreiškiu, taip aš reaguoju, taip aš kalbu, taip aš mąstau, – viskas reiškiasi per žmogų. Žmogus sukurtas daug didesnis negu mes įsivaizduojame, su daug platesnėmis galimybėmis, fantastinėmis galimybėmis, kurios dabar atsiveria, o mes užsiraukę savo trumpame matyme: tas tą pasakė, anas aną pasakė… ir pliaukšim.

Ingrida Stankevičienė: Aišku, su tais pliauškimais, kaip jūs sakot, bet mes matome, kol jūs vėlgi kalbate apie fantastiškas galimybes, mes vėl atsisukame į socialinius tinklus, ir mes matome, kas vyksta su žmogumi.

Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė: Jie, socialiniai tinklai, kuria žmogų, ir kuria bjaurų žmogų.

Aš nežinau… jiems, į socialinius tinklus, turėtų ateiti atskiras virusas. Irgi, jokių problemų, jeigu kūrėjas tokią gražią žemę sukūrė, ten kažkokį virusą mestelėti ar tuos centrinius kažkokius tai ofisus, kažkur, kažką padaryti, sistemas išvesti iš rikiuotės – be problemų. Žmoniją sustabdė! Žmoniją sustabdė, visą, įsivaizduojate?! Nei skraidome, nei važiuojame! Tai čia technikai, yra vienas juokas. Tai aš labai norėčiau, kad tuos socialinius tinklus… ir tada mes paprastais telefonais: „Laba diena, kaip tu gyveni? Aš tavęs labai pasiilgau“, o ne demonstruotume savo dirbtinai pripūstas lūpas, pridažytas akis. Nuprauskime po dušu ir parodykime visus tuos žmones, kurie demonstruoja save ir įvairiais žodžiais žaidžia ir vadina save tokiais kietais, o iš tikrųjų po jais slepiasi bailiai, kurie bijo savo jausmo… Ką reiškia parodyti jausmus – antrąją jėgą įgyti, reiškia, atsiverti. Reiškia nebijoti nei savęs išreikšti, nei nebijoti, kad ir kitas išsireikš. Jeigu ir blogai – manęs tai neliečia, tai jo problema, jeigu jis piktas. Jis turi save keisti.

Ingrida Stankevičienė: Edita perskaitys citatą.

Edita Marciulevičienė: „Su jausmo proto dvasia dirbantys žmonės, dalyvaudami savo ir kitų jausmo proto dvasios sąmonės ir pasąmonės žmogiškos būsenos gyvenimo dvasios kūrime, siekia vidinėje žmogaus būsenoje aiškesnio, gilesnio ir platesnio jautimo, suvokimo ir galvojimo, kad jie savo supratimu užčiuoptų mūsų visų kuriamo gyvenimo esmėje slypinčią prasmę, kuriančią žmogaus gyvenimo tikslą, kad visi siekdami užsibrėžto tikslo, turėtų jėgų gyventi, tobulėti ir augti, tobulindami savo sielos dvasios būseną. Šiam darbui ne tik kad neskiriama nė trupučio lėšų, bet tai darantieji visaip demonizuojami, niekinami, žeminami ir kaltinami stereotipiškai mąstantiems mokslininkams, politikams ir žurnalistams nustatant, kuo reikia tikėti, kuo ne. Nors puikiai žinoma, kiek kitaminčiams reikia įdėti pastangų, kad žodinės kalbos veiksmais išreikštų neapčiuopiamo jausmo būseną per protą dirginančią, visų pripažįstamą, jautimu ir galvojimu kasdieną kuriamą tarpusavio santykių dvasią. Panašiai kaip muzikoje kompozitoriui, dirigentui ir orkestrui bendro darbo ilgai repetuoto kūrinio garsu perteikiant kiekvieno klausytojo jausmų ir minčių pasaulio būsenoje individualiai vizualizuojamą kūrinio dvasią.“

Ingrida Stankevičienė: Tai tas mūsų autorius kaip jau parašys, tai apie vieną šitą citatą galima būtų padaryti visą laidą…

Ir tikrai, tada galime tas pjautynes, kurios ten tuose socialiniuose tinkluose, patraukti į šalį ir tiesiog daryti savo darbą. Žinot, kaip savo laiku Juozas Miltinis sakė: „Jūs būkite protingi, o aš nešiu savo šapą“. Ir iš tiesų pradėti rūpintis šia mūsų bendra būsena, kad iš jos gimtų dvasia, kuri pradėtų daryti. Iš principo, kuri ir daro įtaką mūsų aukštesniam tam poreikiui, mūsų tai aukštesnei intencijai, apie tai, ką jūs, Vida, šiandieną kalbate, kad žmogus turi atsisukti. Kaip tarp visų šitų nesąmonių žmogus turi, jums atrodo, pradėti girdėti savo tą vos vos kuždamą jausmą, nesumaišyti su jam formuojamu, ateinančiu, bet jo paties, jo sielos, ką jūs kalbėjote, tarp to dangaus ir pragaro?

Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė: Niekas žmogaus gyvenimo nepagerins: nei valdžia, nei žurnalistai, niekas. Kokį tu jį susikursi, ką tu skaitysi, ką tu girdėsi, su kuo draugausi, toks ir būsi. Taigi mes turime pradėti patys kurti tą gyvenimą ir nesigėdyti savo gyvenimo.

Aš praėjau labai sunkų periodą, ir niekinama, ir žeminama, bet nieko, atsilaikiau, ir jūs visi atsilaikysite, klausytojai, kurkite save, niekas jūsų nesukurs. Jūs pats savo kūrėjas: ateities, dabarties, aplinkos – sveikos gražios, harmoningos.

Ingrida Stankevičienė: Kai jūs sakote žodį „Kūrėjas“, ką jūs turite omenyje?

Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė: Juk aš kuriu save, nuolat, nepriklausomai nuo amžiaus, nepriklausomai kas aš esu ir kur esu, aš visą laiką kuriu. Ką aš įdedu į save, tą aš galiu retransliuoti, tokia aplinka aplink mane susikurs, automatiškai, – sistema taip veikia, dėsniai veikia. Tu gėrį kuri, apie tave geri žmonės renkasi.

Ingrida Stankevičienė: Tai jeigu aštuoni milijardai žmonių suvokiantys, vienoje uždaroje sistemoje, kad jie yra kūrėjai, ką mes iš to sukuriame?

Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė: Gražu, Ingrida, bus, ir Edita, tikrai. Aš dar labai norėčiau visa tai pamatyti, kai pilna meilės, džiaugsmo, pagarbos.

Spausdinti