Įžengėme į Naujuosius metus, o toks naujas žingsnis visada prasideda nuo sankirtos tarp seno ir naujo, kuriuos sujungia sveikinimas, linkėjimas, malda. Kiek daug jais norime perteikti!

„Malda mus ruošia vieningojo vienio dvasios stebuklo pajautimui ir suvokimui, kas yra dieviška dvasia. Kalbėdami apie maldos žodžiuose glūdinčius jausmo proto skleidžiamus virpesius, dvasinėje tyloje jausdami ir galvodami apie išgyvenamos būsenos prasmę, mes savo viduje sukeliame aukštesnės sąmonės, naujo jausmo proto dvasios virpesius, kuriais į savo pasąmonę paskleidžiame suvokimą, vedantį mūsų visų sąmonę į naują žinojimą“, – sakė laidos autorius Augustinas Rakauskas savo kalėdiniame sveikinime.

Mūsų linkėjimai ir maldos būtinai mus veikia, mumyse per tą skleidžiamą garsą vyksta vidinės transformacijos, nors galbūt tą poveikį ne visada iš karto galime suvokti. „Verslumo dvasioje“ pokalbiui šia tema susitikome su Dvasinio ugdymo ir meditacijos centro vadove Egidija Laumenskaite. Kviečiame pasiklausyti!

Laidą parengė Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Laida transliuojama penktadienį 10.10 val., kartojama savaitgalį 17 val.

Klausyti internetu.

***
Ingrida Stankevičienė: Taigi pradedame Naujuosius metus ir žinome, kad bet koks naujas žingsnis prasideda nuo tos sankirtos tarp senojo ir naujojo. Ir kas juos sujungia? Juos sujungia linkėjimas, sveikinimas. Mes savo laidose labai daug skiriame dėmesio tam palinkėjimui, tam pasveikinimui.
Edita, paskaityk tą sakinį iš mūsų laidos autoriaus sveikinimo. Kiek daug mes norime perteikti, kiek mes norime per tai su žmonėmis susijungti, parodyti, kiek sveikinimas turi galios mus visus tą akimirką veikti, ir tas veikimas daro mumyse tokius poveikius, kurių mes galbūt tą akimirką net negalime suvokti, bet jie vis tiek mumyse veikia ir duoda tokį rezultatą, kurio mes laukiame nesąmoningai, bet kaip jis veikia, nelabai ir žinome.

Edita Marciulevičienė: Paskaitysiu Augustino Rakausko jau praėjusių metų Naujametinio sveikinimo sakinį: „Malda mus ruošia vieningojo vienio dvasios stebuklo pajautimui ir suvokimui, kas yra dieviška dvasia. Kalbėdami apie maldos žodžiuose glūdinčius, jausmo proto skleidžiamus virpesius, dvasinėje tyloje jausdami ir galvodami apie išgyvenamos būsenos prasmę, mes savo viduje sukeliame aukštesnės sąmonės naujo jausmo proto dvasios virpesius, kuriais į savo pasąmonę paskleidžiame suvokimą, vedantį mūsų visų sąmonę į naują žinojimą“.

Ingrida Stankevičienė: Mes tiesiog girdime, jaučiame, kokios vyksta vidinės transformacijos per skleidžiamą garsą, per tą jausmą mūsų viduje, per tą tikėjimą ir suvoki, kad be aukštesnės jėgos, be tos šviesos įsikišimo, nelabai žmogus pats ką gali padaryti.
Ir šiandiena, kai mes šiemet klausėme mūsų Premjerės, Prezidento sveikinimus, kai jie kalbėjo taip pat apie tą laisvą, savarankišką, orų žmogų, apie mūsų tautą, apie tą tikėjimą, kad kažkaip atsivers ta ateities užsklanda ir mes visi pasijausime, mes visi turėsime, tai pradedi taip mąstyti, kad be kažko didesnio mes nelabai ką ir galėsime padaryti, nes su tais senais resursais, su tuo senu žinojimu, kurį mes perkeliame iš vakar į šiandien, žodžiu, labai daug lieka klaustukų.
Taigi pabandysime šiandien apie tuos klaustukus truputėlį pakalbėti.
Turime laidos viešnią. Prašom, prisistatykite.

Egidija Laumenskaitė: Dabar aš pora žodžių, ką dabar darau – tai koordinuoju tokį centrą – dvasinio ugdymo ir meditacijos. O jo šiaip jau aš neplanavau, o atėjau iš mokslo, užsiiminėjau socialiniais mokslais, ir tai man tiesiog netrukdė po to, ir netgi gal padėjo, ir apskritai mokslinė veikla padeda mums gal paprasčiau, racionaliau žiūrėti net ir į dvasinius dalykus.

Ingrida Stankevičienė: Tada pirmas klausimas: kaip jūs, kaip mokslininkė, ir kaip dvasinio ugdymo centro vadovė, ilgus metus einanti šiuo keliu, jūs ir dabar esate Brahma Kumaris universiteto studentė?

Egidija Laumenskaitė: Taip. Ta prasme, kad jeigu aš tikrai studentė ir galiu sakyti, kad tai universitetas iš kurio aš gavau žinias, bet studentė pirmiausiai – gyvenimo ir savęs.

Ingrida Stankevičienė: Taip ir kaip mūsų laidos autorius sako, kad pati didžiausia mokykla tai yra mūsų gyvenimo mokykla ir mes visi mokiniai ir studentai…
Įdomu būtų išgirsti apie tą pasiruošimą, tą žingsnį žengiamą iš to praeities laiko – senojo, į naująjį. Mes visi jį taip kažkaip pristatome, kažkodėl būtinai kaip šventę, būtinai kaip šventimą kažko ir kai pakalbi su žmonėmis, kurie turi daugiau visokios patirties, tai jie priešingai, kalba apie buvimą susiklausyme, susikaupime, tyloje, savęs susimažinime ir sudarymą erdvės kažkam tai, tai dvasiai didesnei pajausti. Na aš čia dabar nepasakinėsiu…
Kaip jūs, šitiek praėjusi ir vis dar einanti, žiūrite į tai?

Egidija Laumenskaitė: Jūs pradėjote nuo sveikinimo. Tiesiog norisi kažką, kas mus visus liečia, apima, ką mes pažįstame, kalbėti paprasčiau ir aiškiau, – aš tai sakau visada. Ir jūs pasakėte sveikinimą ir aš pasižiūrėjau, kokie ten žodžiai yra, ir toks buvo net kaip ir rubrika žurnalistų, pristatymas tų sveikinimų – „Didelį žingsnį žengti į priekį“, apie naujumą kažkokį naujuose metuose arba „eiti į šviesą“, ir tada aš klausiu savęs: ką tai reiškia? Ir žinote, gražių žodžių skambesys yra geras dalykas poezijoje, bet beveik visose kitose srityse tai jis kartais virsta dideliu priešu pažinimo. Ir linkėjimai, iš tikrųjų, ir yra beveik poezija, ir kodėl mums tuo metu nepabūti tokiais poetais ir net, kaip jūs ir sakote, jau ta pati žodžių vibracija ar žmogaus nuoširdumas, jis jau kuria, arba net jauti, kad jis tuo tiki, ar daugiau formaliai kalba. Ir viskas gerai, net aukščiausi asmenys turi teisę pabūti kartais, užsiimti poezija, nes tai yra tai, ką mes darome švenčių metu. Mūsų visi linkėjimai, kažkas skaito gražų eilėraštį, bet… ką aš po to darau su tuo? Kaip aš išnaudoju tas šventes ir kaip aš pratęsiu tą šventę? Arba kam ji man buvo reikalinga: ar tik ausims ir tik tuo metu padraugauti? Ar aš pradėjau – sakau tuos žodžius – ir galvoti, kas tas „gerbūvis“? Nes tą kažkokią „šviesą“ ir „žingsnį į priekį“ tai mes visą laiką įsivaizduojame apie galimybes didesnes ir visko daugiau. Ir lyg tai valstybė atsakinga už tai, kad visko būtų daugiau ir pas mus galimybių daugiau.

Tai dabar paimkime, reiškia, mes turėsime vėl galimybes bėgioti po visas parduotuves ir sėsti į bet kurį lėktuvą ir bet kur skristi ir daugiau apskristi, taip? Ir vis tik tas „gerbūvis“ yra vis daugiau, daugiau ir daugiau… Kad galimybės neturime, tai tikrai jaučiamės tada lyg truputį įkalinti, bet ar mes tas „galimybes“ tikrai naudojame kokybiškai? Ar ne tik „daugiau“? Žiūrėkite: daugiau apvažiuoti, daugiau suvalgyti, daugiau nusipirkti, – kokiu tai mane daro? Ar tai daro mane gražesnio charakterio? Ramesniu? Nuosaikesniu? Išmintingesniu? Ar tiesiog aš papuolu į tokį maratoną beveik apetito – valgau nesustodamas. Ir tas žodis „gerbūvis“ – dar noriu sustoti – kad „būtų gera būti“. Ir tada aš tikrai pamačiau, ir nors tos galimybės yra kai kam tokie galbūt iššūkiai ši situacija, bet mums nepaprastai dabar palanki situacija, kad mes mokytumėmės „gerbūvio“ – gražiai, gerai būti.

Ingrida Stankevičienė: Norėčiau prie jūsų šios minties tokį pavyzdį. Vakar kalbėjau su savo vienu bičiuliu. Brandus žmogus, ir jo sūnus pateko į ligoninę – virusas. Čia reikalas visas prieš šventes. Ir mes kalbame apie gerbūvį, apie gerbūvį kaip apie būseną, apie laukimą, apie tikėjimą, ir štai tokia situacija. Žmogus patenka į ligoninę. Visa šeima saugojosi ir jie buvo tikri, kad jie negali užsikrėsti, nes sąmoningai tuo rūpinasi. O atsitinka taip, kad jie užsikrečia, ir užkrečia juos sūnelis, atėjęs iš darželio. Sūnus patenka į ligoninę, labai sudėtinga situacija. Ligoninė iš pradžių jo nepriima, nes nėra deguonies kaukių. Galiausiai nuo jo užsikrečia ir uošvis. Uošvis – reanimacijoje. Ir jaunas žmogus patenka į palatą, kur gydytojo nėra, visi, kiek ten yra žmonių, užrakinami. Sako: „Aš matau gulintį vieną jau negyvą maiše, kitas dūsta su ta jau kauke, kitas kriokia ir visa kita, mes vieni ir aš, – sako, – tada suvokiau tą siaubą, ta gyvulišką instinktą“. Jis išsikapstė. Jis grįžo namo visiškai suluošintas.
Ką aš noriu pasakyti. Žmogus gavo galimybę pamatyti tą paveikslą, tą realybę, kuriai jis visiškai nebuvo nei pasiruošęs, nei… ir tai jį visiškai „sulaužė“. Jis nusivylęs viskuo, nusivylęs valstybe, medikais, gyvenimu…

Edita Marciulevičienė: Aš dar noriu vieną pavyzdį paimti, jeigu leisite, prie to paties.
Viena šeima, kuri girdėjau, visa užsikrėtė virusu, bet sirgo labai lengvai. Šeima – žmonėms apie 40 metų, ir aš išgirdau, kad jie, vietoj to, kad izoliuotųsi, ramiai ėjo į parduotuvę. Jie turi mamą, jai apie 80 metų, bet ji gyvena kitame rajone, ir mintis tokia – tu juk gali apkrėsti savo mamą, eidamas į tą pačią parduotuvę, kai tu žinai, kad apsikrėtęs, tai atsakymas buvo maždaug toks: „Tai aš ne į tą pačią parduotuvę einu…“
Tai kokie mes esame vienas kitam svetimi, kad mes net negalime suvokti, kad pilna kažkieno kito mamų toje parduotuvėje yra, ar tėvų, ar vaikų…

Ingrida Stankevičienė: Tai va, yra nemažai žmonių lengvai prasergančių, kurie net neturi temperatūros, bet kurie laisvai vaikšto po parduotuves, gatves, prekybos centrus vien todėl, kad jie gerai jaučiasi. Vien todėl, kad jie neturi to pojūčio – „kitas“, to suvokimo, apie ką mes čia kalbame: apie tą valstybę, apie tą bendruomenę, apie tą suvokimą. Tai kaip tiems, kurie su tuo susiduria, su tomis pasekmėmis, kaip jiems iš savęs, jeigu mes kalbame, ar kas jiems turi padėti, kaip tas linkėjimas..? Egidija, kaip jūs matote?

Egidija Laumenskaitė: Žinote, labai jau daug apie tai kalbama ir tikrai, kaip aš klausiau dar anksčiau, kaip visi esami ir ypač buvę prezidentai tikrai nuoširdžiai kreipėsi, kad galvokime apie kitus, ne tik apie save, bet suprantate, kol nepaliečia tikrovė, – ką jūs matot, ar ne, – ir tą šeimą, apie kurią pirmą kalbat, tiesiog beveik nekaltai palietė tą žmogų, tėtį, ta patirtis… Jūs sakote, kad jis viskuo nusivylė. Aš negaliu taip sakyti, bet jis pamatė tai, ką sako, tokią dabar tikrai žiaurią tiesą, kai negalim net padėti vienas kitam iki galo, kad esame tokioje atskirtyje ir aš net nelabai matau ko… Tą negalėjimą jis turėjo pamatyti, negalėjimą net apsisaugoti, net kai saugaisi, ir užtat, visi sako: „Aš saugausi“. Arba: „Aš saugaus, bet visai iš proto nesikraustau, jau bus kaip bus“. Gali būti, kad mūsų kiekvieno likime gali būti tokia patirtis, ir gal buvo reikalinga tokia patirtis, ir ne vienam reikalinga. Nes kai tie žmonės kalba kitiems, kad „aš patyriau“, tai visgi stipriau veikia. Tai supraskite, – kai kiti persirgo lengva forma, matot, kaip jie, – reiškia, ir bus visada įvairovė, nes žmonės elgsis iš esmės iš savo patirties.

Nors dabar yra priimami tokie kaip laikini įstatymai, ko mes negalime daryti, ir šitie įstatymai, kuriais daug kas irgi piktinasi, tai visgi jie yra mūsų labui, kartais tarkim ir netobulai veikia, ir ne visai teisingai ir proporcingai apima žmones, bet pats principas, žinote, yra, kad etiniai principai dar tvirtesni yra už teisinius. Ir bent jau šitie priimti teisiniai, labai gerai, kad jie visgi atsiremia į etinius principus. Ir visi įstatymai turėtų su laiku artėti prie etinių principų, bet deja, dauguma įstatymų ne tokie. Ir kada jie artėja prie etinių principų, rūpinimusi tiktai savo kažkokiu kaimynu, kitu, visuomene, žmonės, žiūrėkite, vėlgi atsisuka: o kaip man patogu? Bet jeigu jį palies įstatymas, kad jam nepatogu, tai jis rėks prieš įstatymą ir piktinsis pilnai.

Ingrida Stankevičienė: Įdomų aspektą palietėte. Sakote, pradėjo vykti toks procesas, ir jis yra akivaizdus, kad etiniai principai ir įstatymai artėja vienas prie kito. Mes turime tam sąlygas, mes turime demokratiją. Ir demokratija mums garantuoja, tiesiog ji yra tas akivaizdus pavyzdys, kad šitas procesas gali vykti.
Edita, paskaityk ištrauką iš trečios, Augustino naujos knygos, dar neišleistos.

Edita Marciulevičienė: Kuri dar rengiama spaudai: „Norint gyventi tikrai demokratinėje santvarkoje, pirmiausiai reikia stengtis suvokti dėsningumus, kurie lemia tokios santvarkos susiformavimą. Reikia sistemingo aiškinimo, kuo vertinga demokratija, kodėl neįmanoma jos „nuleisti iš viršaus“ tik įstatymuose įtvirtintais reikalavimais. Visi turi žinoti, kad bet koks prievartinis reikalavimas yra likutinis diktatūrinės santvarkos elementas, kuriam žmonės instinktyviai priešinasi. Norint sukurti tikrai demokratinę santvarką, reikia pradėti nuo paieškos žmonių, kurie suvokia šios santvarkos esmę, ir todėl, kad ja tiki, yra pasiryžę aukotis dėl jos išaiškinimo ir įgyvendinimo“.
Ir dar pridursiu, kas irgi labai su sąmoningumo ugdymu susiję, Augustino dar vieną citatą: „Kartu su raidėmis ir skaičiais žmogus turi būti mokomas aiškiai pažinti save ir suvokti jį supančių žmonių atliekamų veiksmų intencijos dvasios kilmę ir jos atsiradimo priežastis. Numatyti savo veiksmų atoveiksmio pasekmes“.
Čia ką mes kalbėjome apie tai, kaip žmonės savęs patys neanalizuoja, nesuvokia, kaip Egidija kalbėjo.

Ingrida Stankevičienė: Įstatymuose įtvirtintus reikalavimus „nuleisti iš viršaus“ galime, bet matome kaip tai atrodo, kai jie yra nuleidžiami. Bet mes kalbame apie tai, kad demokratinėje santvarkoje, kaip Egidija sako, įstatymai turi visada bendradarbiauti su etiniais principais. Tai galima sakyti lyg ir vyksta, ar ne, bet kada patekus į tam tikras aplinkybes, kurias, beje, mes patys ir suformuojame kaip pasekmes savo nesąmoningų veiksmų, mes gauname tas pasekmes, kurios mus pradeda spausti, mūsų laisves, mes tada pradedame remtis lyg tais etiniais principais patys jų nesuvokdami, ką reiškia būti toje dvasinėje sąmonėje, toje būsenoje, ką reiškia suvokti tuos dėningumus, kada jeigu mes juos ignoruojame, kokias jie mums vėliau atneš pasekmes ir negalėti jų perskaityti. Ir ateity matyti, kad tie įstatymai vėliau ant mūsų guls vargu, skausmu ir ašaromis.
Egidija, prašau.

Egidija Laumenskaitė: Tikrai, čia buvo tokia citata, protinga, aš pasakyčiau, ir dabar iškyla problema, kaip išaiškinti. Nes tiek daug aiškinimų ir kaip pasiekti tą žmogų, kuris dar nelabai pasiruošęs suprasti. Ir yra tokia tezė, kad „jūs niekada neįtikinsite kito, kad jis neteisus, tai gali padaryti tik tikrovė“. Ir matome atsiliepimus, kad kurie žmonės nepakankamai tikėjo visa ta situacija, tikrovė juos tikrai grąžino į didesnį budrumą. Kitas dalykas, kad šios mūsų epochos bėda ir prakeiksmas, ir aš čia dabar pacituosiu tokį labai įdomų autorių, kurio lietuvių kalba išėjo knyga, Talebos (Nassim Nicholas Taleb, – red.past.) „Rizikuoti savo kailiu“, kur labai gražių, kas netingi, mokslinių įžvalgų yra, intelektuali knyga, bet labai daug labai gilių įžvalgų. Ir čia jo ir yra citata, kad „mūsų šio laiko kaip prakeiksmas yra, nes yra daug žmonių, kurie sugeba geriau aiškinti, negu suprasti“. Ar girdite? Įsivaizduojate? Ir dabar visokių aiškinimų pilna ir tų sąmokslo teorijų, ir paklausai kartais kiekvieno aiškinimo ir vėl naujai patiki, ir vėl tau sujaukia beveik tavo poziciją. Ir tie, kurie skleidžia, netgi ir tas visokias sąmokslo teorijas, jie iš tikrųjų nerizikuoja beveik savo kailiu. Jie taip mano. Jiems taip atrodo. Ir niekas jų iš tikrųjų net netraukia kažkokion tai atsakomybėn. O visgi, iš tikrųjų – ir kokiais duomenim, ir kiek aiškiai tu tai kalbėjai. Ir užtat atsiranda, kad žmonės turi tokį truputį skepsį aiškinimams ir tada vėlgi atsiranda ta kita problema, kad kol tikrovė nepamoko.

Ir kaip šiandien reikalinga, kaip, aš vėl kalbu – „mano gerbūvis“ – atitraukti save nuo tos daugybės, nuo tos lavinos jau žodžių ir aiškinimų. Ir kaip visgi teisinga, ir tvarkinga, ir truputį ne tik palikti tą žodį „man“ – „mano“, „o man taip norisi“. Kaip aš norėčiau, tokia yra sena taisyklė – „tegul elgiasi su tavim kiti taip, kaip tu elgiesi su kitais“. Ir taip bus galiausiai. Ir išeiti iš tos paprastos nuostatos: ar tikrai aš negaliu? Ar tikrai aš negaliu dabar sustoti ir ar čia būtina susitikti netgi kažkur slapta? Paprastus klausimus, tą savo sustabdyti maratoną ir pabūti tiesiog su tuo, kas eina mums iš pasaulio. Visgi mes dabar gyvenam dabarties laike ir mes galime, suprantat, su dabartine situacija kažkaip elgtis daugiau sąžiningai. Ir mūsų vaikai auga šalia, jeigu mes savo pavyzdžiu mokome gerbti įstatymą ir žiūrėti, kas vis tiek yra sveiko proto ribose, tai darome didžiausią, kuriame tą demokratinę visuomenę gražią. Bet mes tiesiog kažkaip tai… Mes ne tokie kvaili, bet mes tiesiog nemokame sustoti. Mes tiesiog pamilome triukšmą ir godumą.

Ingrida Stankevičienė: Bet matote, Egidija, aš tada pakartosiu jūsų žodžius. Kad mus sustabdyti, pasirodo, aišku, neduok Dieve, tegali tik tikrovė. Ir ta tikrovė šiandien mums kaip bumerangas trenkia taip ir kas paradoksaliausia, kad dažniausiai ji trenkia ne tam, kuris ypač prisidėjo prie tos tikrovės, bet trenkia priešingai, kitam. Ir tada mes suvokiame, kad esame ta viena sistema, kad mes – jos visos dalys. Tada pradeda kilti tokie klausimai: o kodėl man? Taip negali būti, o tai kaip tada Dievas? O tai aš šitaip, o man čia šitaip? Ir tada vėl, kaip jūs kalbate, tyloje apie pasitikrinimą, kaip atrasti savyje, suvokti, kad čia veikia dėsnis? Kad kaip laidos autorius tame tekste sako, įveda tokią sąvoką, jūs kalbate apie supratimą, jis sako „auka“ – tu turi pradėti aukotis. Tas požiūris „dėl kito“. Tada, kas tas „kitas“? Aš tiesiog papildžiau truputėlį.

Edita Marciulevičienė: Aš irgi norėčiau papildyti, nes Egidija pasakė mintį apie tikėjimo galią ir apie tai, kad tik tada, kai pats žmogus susiduria, tai jam geresnio argumento nereikia. Irgi iš naujos, rengiamos Augustino knygos: „Daugybė religijų, filosofinių ir mokslinių traktatų savo kūrybinio potencialo dvasia bando mūsų sielose suformuoti tikėjimo galią. Tačiau tikrą tikėjimą, kuriam besąlygiškai atsiduoda mūsų kūnas ir siela, naudodamiesi viskuo, kas regimai matomame pasaulyje yra jausmu ir protu valdomu kūnu išgyvenama, geriausiai mes kuriame patys. Tokio tikro, mūsų pačių sielos dvasia sukurto tikėjimo, mums negali niekas nei duoti, nei atimti. Tikėjimas mūsų sielos būsenoje gimsta tada, kai pasitikėjimui nelieka vietos, nes viską užima tikras, nekvestionuojamais dėsningumais grįstas tikėjimo jausmas. Pasitikėjimas, tarsi mintyse maketuojamas gyvenimo eksperimentas, stebint savo ir kitų veiksmus, bandant susivokti, kad suprastume, kuo galima tikėti, kuo – ne“.

Ingrida Stankevičienė: Čia labai įdomiai man asocijuojasi su Egidijos pasakyta mintimi apie sąžiningumą. Ką ir autorius kalba, apie sąžiningumo tą būseną savy, kada tu gali atskirti vieną nuo kito. Tu pasieki tokią kokybę. Nežinau kaip praktiškai, kaip laike, kaip ryšyje su visuomene galima prie to prieiti, bet štai jūs kalbate, kad žmogus sustodamas ir turėdamas savyje tą gebėjimą sąžiningai atskirti: kiek aš suprantu, kiek man aiškina, kiek čia yra sąmokslas?

Egidija Laumenskaitė: Taip, mes čia iš karto einam į daug momentų. Tai aš čia dabar bandau, nuo ko jūs pradėjote – kad, kitas žmogus jaučiasi kaip nuskriaustas: vieni padarė, o kur čia ta teisybė, aš kenčiu, o tie kurie padarė, jie, atseit, nepapuola į tų aukų sąrašą. Tai žinote, dabar tada, kiek mūsų tas yra platus tikėjimas ir jis tikėjimas tik tiek, kiek tuo metu situacija ir akys gali aprėpti. Aš tikiu iš tikrųjų veiksmo ir atoveiksmio dėsniu. Ir jeigu tas atoveiksmis neįvyksta tuoj pat, tai nereiškia, kad jo nebus. Aš tiesiog tikiu tolima, didele distancija. Ir žinau, kad kiekvienas veiksmas turės visgi atoveiksmį. Todėl, kai žmogus – kodėl man, kodėl ne jam? Bus ir jam. Ne apie tai dabar kalba. O kodėl tau? Mes visi juk esame susiję sistemoje, tai mes kartais nežinome dar kitų savo ryšių, arba kodėl ta situacija mane atitraukia nuo veiklos. Aš keliu klausimą ne „kodėl man“, kažkokį retorinį, bet pamatyti, kad man ta situacija gal ir labai skausminga, bet kažkodėl ji mano patirčiai ko gero reikalinga. O jeigu net ir nelabai reikalinga, mes nelabai norime kokių skaudžių reikalingų dalykų, tai ji reikalinga net kažko išmokti arba man pažinti, sustiprinti savo pasiryžimą, savo tikėjimą pereiti, aš padarysiu viską, ką galiu. Ir aš tada sakau, o jeigu eina situacija didesnė už mano gebėjimus ir galimybes, tai reiškia čia yra kažkokia paslaptis man šitoje vietoje, ar šitam darbe, šitoje aplinkoje gal jau ir nebereikia būti.

Tai šitoks tikėjimas nepalaužia. Na, kas mus gali palaužti, iš tikrųjų per ilgas nepakeliamas skausmas, žinote, yra ir fizinės kažkokios ribos, bet jeigu aš visą laiką einu, noriu suprasti, tai man iš tikrųjų visos situacijos yra palankios. Tai ko aš dabar noriu? Jeigu aš nenoriu suprasti, tai aš galiu visas nurašyti, ir jos man yra visos – apkaltinti kitus.

Ir tikrai, šita dabar vykstanti drama už lango ir mūsų visame pasaulyje, pamatykime ją kaip sumažintom galimybėm, bet labai mums naudingą. Tada sakome, kad „žinot, žmogui reikia, kad jis susivoktų“. Prašau, jau laikas susivokti. O ką jūs per tą laiką dabar darote? Arba jums tada ir nereik to laiko. Sau ir atsakykit. Jūs nenorit suvokti. Ir viskas, tai yra jūsų pasirinkimas. Ką mes daugiau galime pasakyti?.. Mes negalime naudoti prievartos pažinime ir suvokime.

Ingrida Stankevičienė: Tai jeigu žmogus, mes kalbame apie žmogų kaip apie dvasinę būtybę, turinčią tą sielos sąmonę ir galinčią rinktis, jūs štai, Naujaisiais metais, kaip regite, žmogus pasirengęs rinktis?

Egidija Laumenskaitė: Ir čia dabar vyksta tikrai mūsų atsisijojimas ir mūsų pasirinkimas. Žinote, jau seniai sako, mes išeiname dabar, yra tokia pasaulyje visuomenė, kad iš tikrųjų anksčiau mus mokė mokykloje istorijos – klasių kova, dar kažkokia kova, kažką reikia nugalėti, kažkur reikia laimėti demokratiją, na dar iš kolonijų kažkur išsivaduoti, – jau vien beveik šitas etapas, kad išorinis priešas, mes jau beveik perėjome, jau turime daug patirties, kad neišorinis. Jis kartais gali būti toks tikrai tiktai išorinis, bet šiaip tai mes per daug buvome linkę tik tą išorinį matyti.

Ir kova dabar vyksta žmogaus viduje, ir čia yra reikalingas pasirinkimas. Ir toks truputį žinote sumažintas veiksmas, sumažintas judėjimas, jis iš tikrųjų turėtų mums duoti pamatyti, kad aš galiu gal dabar įgyti kitą prabangą – daugiau tylos. Taip, kai kas, žinote, gyvena bute su didesne šeima ir jie sako, kad „mes pajautėme, kaip mes vienas kitą… kaip mums sunku išbūti vienoje vietoje ir pakankamai ilgą laiką su savo skirtingais interesais“. Tai įsivaizduojate kokias jie turi tikrai dar labiau spaudžiančias ir sunkesnes aplinkybes susiderinti: arba eiti pasivaikščioti vienam aplink namą, arba dabar pabūkim, tylėkim, nes kažkas dirba. O taip pat vieniši žmonės irgi skundžiasi, kad jie ir pas juos nieks negali ateiti. Aš matau tiesiog didelę galimybę pamilti daugiau tylos ir toje tyloje pasiklausyti, kas – būtina, o kas – nebūtina. Tikrai: kas – būtina, kas – nebūtina! Ir tada tie santykiai harmonizuojasi, ir net savyje kažką harmonizuoti ir pamatyti, kaip galbūt aš irgi visą laiką bėgau nuo savęs, o dabar turiu daugiau pabūti su savimi. Tai palauk: ar aš pažįstu tuos, kas nebūtina manyje, ar aš nebėgau tiesiog nuo tos situacijos, pažinti save geriau. Ir čia vėlgi, ne visi pasinaudos tokia proga, bet pasižiūrėkime, kad gyvenimo ir situacijų išmintis, kartais yra net didesnė, kad atsuktų mus į mūsų išmintį.

Ingrida Stankevičienė: Tai, kaip išgirdau, kad žmonės nusisukę, gal aš taip šaržuosiu truputį, nuo to išorinio pragaro, atsisuka į savo vidinius pragarus. Štai juose lyg veidrodyje pamatyti tai, apie ką mes kalbame, apie tą galimybę, apie tai, ką Augustinas rašo, apie tai, ką jūs kalbate su savo žmonėmis dvasiniame centre. Kaip pamatyti tą veidą?

Egidija Laumenskaitė: Žinote, kokia yra gera žinia? Mes pamatome tiesiog savo silpnybes stipriau labiau ekstremaliose situacijose. Tai dar išoriškai mes dar labai gerai turime. Klausykit, čia jokio pragaro dar išoriškai nėra – galime valgyti toliau, ką norime, net būtinos prekės, kažkokios buitinės, jeigu sugedo ir t.t., visa prekyba tiesiog persijungė į internetinę, kad viskas, kas būtina, žmogus dar galėtų kažkaip tai prieiti. Čia vienas kitas, kuriam komplikuojasi. Tai atsiranda net savanorių, kurie padeda, ir nėra pragaro iš tikrųjų, jokio dar, išorėje. Mes taip greitai skubame jį pavadinti, nes jis tiesiog mus labiau, tie pokyčiai, mus atsuka į tą vidinį chaosą savyje.

Ir kodėl aš sakau, gera žinia. Vis tiek, kai žmonės nenori suprasti, ir bėga, ir nepaiso, ir vėl žiūri kaip tą įstatymą apeiti, ir juokauja net negražiai kartais, tai gera žinia, kad tie, kurie supranta, ir kurie dabar daro tą tylų darbą ir naudoja tą laiką – žiūrėk, visai neblogas, – net keičia, stebi save: „Ir ko aš čia dabar, dėl ko baiminuosi?“, – stabdo savo baimę ir keičia į pasitikėjimą. Tai šitas nematomas darbas veikia, įtiki ir irgi daro savo dalykus. Jis neina perniek. Ir vien tiktai suprasti ir šituo patikėti, tai tada man nelieka laiko įžiūrėti nedarančius ir piktintis, bet man dar labiau reikia išeiti į tą pozityvą, į tas galimybes, nes tada aš tikrai keičiu kažką savyje ir realiai, tikrai realiai, padedu tai atmosferai ir kitiems.

Ingrida Stankevičienė: O kaip jūs matote, kaip turinti praktiką, kaip jūsų tas buvimas tyloje, ką jūs vadinate tyloje, kada aplinkui triukšmas, kaip ta tyla, tas, ką jūs vadinate supratimu, jis tai atmosferai suteikia atspalvio, pojūčio, kuris mano gyvenimą daro kokybišką?

Egidija Laumenskaitė: Nėra kito būdo kaip paeksperimentuoti ir patirti tai, nėra. Suprantat, nėra jokių garantijų, kas čia pat suveikia, jeigu aš ten kažkaip juokais pagalvosiu, čia ypač reikalingas nuoširdus ir sąžiningas santykis, čia nieko neapgausi, savęs neapgausi galiausiai. Ir žinote, net kai santykiai kokie komplikuoti, pabandykite, daug žmonių ir psichologai net turi, ir visokie dvasiniai susirinkimai ir mokytojai turi tos patirties, – pradėkite siųsti gerus linkėjimus. Geri linkėjimai nuoširdžiai, kad kažkam paaiškėtų ir kad tu atsirištum nuo nemėgimo – net gerą linkėjimą sau. Pakurk truputį pozityvią situaciją ir grįžk į tą aplinką, iš kurios jau tau beveik reikėjo išeiti. Patirk, pažiūrėk, kad tenai tau atėjus su kitu krūviu, pradeda kažkas keistis. Ateik su tuo krūviu, įgyk jėgos pozityvumo. Tas žodis „pozityvumas“ jau irgi yra įkyrėjęs. Pajausk tą ramybę, bent trumpam, tylą savyje, ir įnešk ten, kur eini, ir tada sakyk, vieną kartą, antrą kartą. Tyliai padaryk tą darbą siųsdamas kažkokiai situacijai ar žmonėms, kad viskas bus gerai. Aš galiu nervuotis ir visą laiką galvoti – kaip čia bus, kaip čia bus – piktintis kažkur, kažkas, kažko nepadaro pakankamai, o galiu išeiti į tokį veikimą. O po to paskambinti ir paklausti, ir vėl žiūrėti, o ką mes galime? Gerai, šitas negali, anas negali, o ką mes galim? Ir šita patirtis jums bus autoritetas, nereikės net įtikinėjimų.

Ingrida Stankevičienė: Štai Egidija, Prezidentas kalbėjo apie mūsų orumą, apie mūsų laisvę, apie mūsų pasitikėjimą savimi. Kaip manote, gebėjimas toje įkalintoje vienatvėje ir klausymas savęs, susidūrimas su savimi, kiek tam mano orumui padeda?

Egidija Laumenskaitė: Vėlgi, pasirinkimas. Yra galimybė, kad sustiprintų mano orumą, – tai priklauso nuo to, ką aš kalbėsiu sau. Nėra didesnio mokytojo, draugo ir priešo negu aš pats sau. Atpažink. Atpažinimo galia – viena iš tikrųjų dvasinių galių. Atpažink, kokioj kokybėj su savimi kalbiesi. Atpažink, ką dabar galvoji. Tai vertinga, patartum ir kitiems taip galvoti? Ir čia pat perkelk: ar aš patarčiau ir kitam neramiam žmogui taip galvoti? Ir pasijuok kartais iš savęs: „Gal jau baik, užteks! Baik, darom kažką kita, geresnio“. Ir žinote, ne vieną kartą reikia save sudrausminti, ir kai sudrausmini, kai išeini pats iš to savo dialogo su pozityvu, su pakilimu, – čia yra ir mažytės, ir didžiausios pergalės.

Ingrida Stankevičienė: Tai Naujųjų metų proga mūsų klausytojams palinkėjimą, prašom.

Egidija Laumenskaitė: Žinote, tai yra vienas iš būdų, jeigu jau mes čia taip kalbame, tai labai yra nuostabi ir dorybė, ne tik kad vertybė – būti patenkintu. Ir nereikia dabar būti patenkintu visais kitais, bet būti patenkintu šią minutę, ir į veiksmą eiti – gerai, dar bandom, darom. Iš čia kyla ir pasitikėjimas, nes viena būsena paremia kitą, viena teisinga nuostata ir teisingas patarimas pašaukia kitas protingas seses. Neteisinga viena nuostata, pakviečia irgi kitus, kurie panašiai irgi pataria. Todėl dabar tiesiog pabandykime ir šitą laiką, ne tik kad pamatyti kaip vertingą, – jame mokytis kuo daugiau būti patenkintu.

Edita Marciulevičienė: Aš dar pridėsiu laidos autoriaus tekstą, labai optimistiškas, taip atitinka tai, ką sako mūsų pašnekovė: „Mes jau pradedame jausti, kad mylėdami ir gerbdami vieni kitų laisvo pasirinkimo pastangas keistis, galime vieni kitiems labai daug padėti. Todėl visi kartu savo gyvenimais auginkime, stiprinkime ir puoselėkime savo sielose tarpusavio meilės dvasios jausmą ne tik su savo šeimos nariais, bet ir su šalia esančiais, mūsų pastangos esmės nesuvokiančiais ir to prasmės nematančiais. Žinokime, kad net nesąmoninga geresnės dvasios pastangoje veikianti žmogaus intencijos dvasia stiprina mūsų visų sielose augančią visuotinės meilės jausmo proto dvasią“.

Spausdinti