„Žinių radijo“ Kauno studijoje kalbame su Ajuverdos akademijos (AA) įkūrėju, bendrasavininku, studijų vadovu Aurelijumi Piešinu apie tai, kuo Ajurvedos akademijos (AA) mokymosi principai yra panašūs į verslą kuriančio žmogaus nuostatas. Kodėl šiuolaikinis žmogus, norėdamas būti nuolatiniame virsme, turėtų lankyti šventas vietas?
Laidą veda Ingrida Stankevičienė.
Klausytis internetu.
Daugiau informacijos panašiomis temomis skaitykite Augustino Rakausko knygoje „Globali jausmo proto dvasia“.
***
Ištrauka iš laidos:
Ingrida Stankevičienė: Šiandien mes turime labai mielą svečią, bet kaip laikomės savo jau tokios įprastos tradicijos, kad mūsų svečias prisistatys pats. Prašau.
Aurelijus Piešinas: Laba diena, labai džiugu vėl pas jus būti. Esu Aurelijus Piešinas, Ajurvedos akademijos įkūrėjas ir studijų vadovas, ir turiu dar visokių neoficialių pareigų daug, bet, jeigu taip neformaliai šnekant, tai man baisiausiai patinka gyvenimas.
Ingrida Stankevičienė: Gerai, aš išgirdau jūsų žinią apie gyvenimo skanumą, ką jūs pasakėte, bet turiu tokį klausimą iš karto apie akademiją: mes žinome Ajurvedos akademiją, kaip institutą, ar ne? Kaip rimtą organizaciją. Ką jūs galėtumėte pasakyti apie Ajurvedos akademiją pats, kaip įkūrėjas, kaip dėstytojas, kaip apie reiškinį? Kas šiandien yra kaip reiškinys Ajurvedos akademija?
Aurelijus Piešinas: Kadangi mes šioje laidoje ir (pats reiškinys akademijos yra susijęs yra labiau su virsmu) galbūt mes daugiau šiandien bandysime šnekėti apie verslą, bet aš žiūrėčiau per virsmo prizmę. Ir be abejo, ir verslas yra virsmas. Virsmas ko? Visų pirma asmenybės, žmogaus. Nes, kas yra organizacija? Tai yra individumų sambūris, kuriuos jungia idėja, kuriuos jungia kažkokie aukštesni gyvenimo principai. Dėl to, Ajurvedos akademija, yra gyvenimo akademija. Ir mūsų misija – lai ateinančioms Lietuvos kartoms gyvenimo mokslas tampa gyvenimo misija. Ir žmogus kad nepanirtų į kažkokią siaurą funkciją, nišą, pavyzdžiui, darbas, ar, pavyzdžiui, tik šeima, ar dar kas nors. Bet kad mokėtų pažvelgti į gyvenimą pačia plačiausia prasme, 360 laipsnių aplink save. Nes ir už nugaros irgi yra – praeitis, tavo gyvenimas. Bet tai yra pamokos, tai yra bagažas, tai yra patirtis. Ir kaip ir tauta, kuri negerbia savo praeities, nežino istorijos, nevertina ir negerbia, praktiškai ji neturi ateities. Kaip ir žmogus.
Ingrida Stankevičienė: Žiūrėkit, jeigu jūs pakalbėtumėte su bet kokiu sąmoningu verslininku, jis lygiai tą patį pasakytų apie verslą, apie verslumą, tai, ką jūs pasakėte apie Ajurvedą. Tai gal mes pabandykime pradžiai atrasti tuos sąlyčio taškus. Kuo Ajurveda šiandien, kaip jūs pats teigiate, yra pati intensyviausia virsmo prasme?
Aurelijus Piešinas: Užkabinote. Kodėl intensyviausia? Nes intensyviausia, – aš pervesčiau tokią paralelę, arba sinonimą – sąmoninga. Jeigu žmogus gyvena sąmoningai arba atskaitingai prieš save ir prieš šeimą, tautą, pasaulį – jis gyvena intensyvų, sąmoningą vidinį gyvenimą.
Aš pas save irgi pasižymėjau, kad mums dabar labai primeta, netgi sakyčiau, tokį išorinį, paviršutinišką gyvenimą, bet kaip aš matau mūsų akademijos darbą – padėti žmonėms atskleisti tuos savo vidinius lobius. Žmogus pats net neįsivaizduoja kiek jis yra turtingas. Ir čia ir yra pagrindinis virsmas, ar jeigu galima, jeigu norite, galima pasakyti verslas. Nes įdomiausia tai, kad bet kokią savo veiklą gali įprasminti atlikdamas ją sąmoningai. Gali automatu daryti, tai kaip, pavyzdžiui, valgyti. Tai, gali automatu valgyti bet ką, kas serviruojama, bet kiek, kiek yra paserviruota. Bet jeigu tu sąmoningas, ir kaip jūs sakote, intensyviai (bet intensyviai, tai nereiškia ekstremaliai – norėčiau irgi pabrėžti. Intensyviai tai reiškia turtingai vidiniai ir sąmoningai), tai toks žmogus viduje turi sveiką cenzūrą. Ką tai reiškia? Jis žino, kas jo gyvenime palanku, kas ne. Toks žmogus turi misiją ir eidamas savo gyvenimo misijos link, jis atlieka didžiausią savo gyvenimo verslą arba virsmą, nes jis verčia savo instinktus į žmogiškąjį sąmoningumą.
Ingrida Stankevičienė: Tai galima pradžiai nusistatyti taip, kad žmogaus misiją apibrėžia jo, kaip jūs sakote…
Aurelijus Piešinas: Veiklą ir ateitį…
Ingrida Stankevičienė: Taip. Kūryba. O kūryba šiuos aspektu tai yra kurti savo gyvenimą. Ir jeigu mes kalbame apie savo gyvenimo kūrybą, ar ne, ir apie intensyvią kūrybą, ir kalbame apie sąmoningumą, tai pirmiausiai mes kalbame vis dėl to apie žmogaus kūną.
Aurelijus Piešinas: Pradedant nuo kūno, be abejo. Nes tai yra pamatas. Kaip ir mes dabar esame pastate, kuris turi daug aukštų, bet visi jie netektų prasmės, jeigu nebūtų pamato. Taip ir žmoguje, jeigu žmogus neturi pamato, o tai be abejo ir vertybės, ir visa kita, bet labai teisingai pastebėjote – kūnas. Tai kūnas yra fundamentas ir pamatas nuo ko atsispiriame.
Ingrida Stankevičienė: Nes labai dažnai mes kalbame apie sąmoningumą, kalbame apie subtilų lygmenį, apie aukštesnes dimensijas ignoruodami žmogaus kūną. Nes visa tai yra jame.
Aurelijus Piešinas: Sutinku. Sutinku, ir mūsų tautos šviesuolis Vydūnas, irgi mes studijose naudojame jo vieną schemą nubraižytą, kur jis pavaizdavęs yra ir subtiliąją žmogaus sudėtinę dalį, ir grubiąją – kūną. Kūnas, be abejo, yra matomoji ir apčiuopiamoji mūsų egzistencijos dalis.
Ingrida Stankevičienė: Tai gal tada tokią paralelę: Ajurveda, verslumo dvasia ir kūnas.
Aurelijus Piešinas: Klausytojams, kurie galbūt dar nebuvo susidūrę su Ajurveda, apskritai ir su terminu, ir jiems gal apskritai terminas yra naujas, tai yra mokslas: „veda“ – mokslas ir „ajur“ – gyvenimas. Tai yra pačia plačiąja ta žodžio prasme, kaip minėjau, 360 laipsnių aplink tave – mokslas. Ir man labai patiko, kad jūs bandote tai įvilkti į meno kūrybos rūbą, nes tai suteikia mokslui šilumos, tai ne šiaip racionalus, sausas išmanymas ar žinojimas kažkoks, bet tai yra su prieskoniu, kuris vadinasi „mano gyvenimas“. Nes kalbėti šiaip apie gyvenimą, galima postringauti neįsipareigojant, bet kai jau „mano gyvenimas“, „mano kūnas“, tai iškart atsiranda atsakomybės klausimas, sąmoningumo klausimas ir tai tampa jau aktualiau ir intensyviau. Vis tiek, kūryba yra įkvėpimas, bet jis turi įgyti kūną – paveikslą, natas, dizainą, architektūrą, taip? Tai ir yra ta racionalioji, praktinė išraiška, ir čia irgi vyksta virsmas, tik turbūt atvirkštinis – iš vidinio, iš subtilaus – į materialų, grubų, išreikštą kūniškai pavidalą.
Tai žmogus irgi. Mes turime tokius kūnus, tokius bruožus, tokį stovį sveikatos priklausomai nuo to, kokio mes norėjome turėdami subtilų kūną, pavyzdžiui, mintis ir svajones. Nes materija yra antrinė ir ji yra pavaldi subtiliai energijai, dėl to ir žmogus turi tokią sveikatą, kokį vidinį gyvenimą jis kultivuoja. Ir jeigu jo vidinis gyvenimas, subtilusis – inertiškas arba letargiškas, tai ir jo kūnas visada pavargęs, visada nepatenkintas, irzlus ir taip toliau. Bet jeigu žmogus gyvena vidinį turtingą, intensyvų, kaip jūs minėjote, gyvenimą, tai ir jo kūnas iš paskos seka, bėga, dalyvauja.
Ingrida Stankevičienė: Jūs pradžioje užsiminėte, kadangi mes šiandien nuolat dalyvaujame tokiame didžiuliame, visa ką apimančiame virsme ir žmogus turi, dabar aš jau truputėlį perfrazuoju, turi turėti ir tokias intencijas, ir tokias nuostatas, kad jis galėtų tame virsme būti ne kaip statistas, kuriam kažką tai primeta iš aukščiau, bet dalyvis ir tuo pačiu kūrėjas.
Aurelijus Piešinas: Labai teisingai. Kaip sakant, antrinu jums. Nes šitoje vietoje būtinai, būtinai ir būtinai pabrėžiu sąmoningumą. Nes žmogus nesąmoningas arba instinktyvus, o tai reiškia, gyvūniškas praktiškai. Instinktyvus gyvena pagal primestas išorės sąlygas arba yra reaktyvus – reaguoja į išorinius faktorius. Toks žmogus arba paskęsta kolektyve, arba kaip individumas vienas, vienišas – nefunkcionalus, nes labai priklauso nuo išorinių dirgiklių. Iš kitos pusės sąmoningas žmogus, turintis gyvenimo misiją, turintis vertybes, jis generuoja atmosferą, jis generuoja nuotaiką, jis generuoja planus, generuoja veiksmą.
Ingrida Stankevičienė: Jūs čia parodėte dvi tokias poliarines dalis – pilną nesąmoningumo ir jau subrendusią asmenybę, suvokiančią tą savo misiją, apie ką mes kalbėjome pradžioje. Tai gal mes pabandykime per jūsų ir mūsų bendrą temą, pakalbėti apie tai, ko šiandien reikia, ko iš mūsų reikalauja gyvenimas, iš kiekvienos asmenybės, kaip jis turi būti pasiruošęs, kaip turi su kažkuo komunikuoti, su savim, kad jis būtų atsisukęs į tą sąmoningumo srautą.
Aurelijus Piešinas: Žinote, jūsų klausime norėčiau išimti vieną žodį.
Ingrida Stankevičienė: Prašau.
Aurelijus Piešinas: „Šiandien“. Tai yra aktualu, tai yra amžina. Jūs labai teisingai, klausimas puikus, šiandien. Bet aš atsakydamas norėčiau išimti tą žodį „šiandien“, nes tai yra aktualu prieš milijonus metų ir už milijonų metų bus lygiai taip pat aktualu. Ir tą tarpą, kurį jūs nubrėžėte – visiškas nesąmoningumas arba instinktyvumas – ir kitas – branda ir visiškas sąmoningumas – štai šiame tarpe mes ir įterpiame mokslą apie gyvenimą – Ajurvedą. Ir savo studentus aš irgi mokinu, kad įdomiau nieko gyvenime nėra kaip pats gyvenimas. Kodėl? Tai didžiausias verslas, tai didžiausias vyksmas – tavo gyvenimas.
Aš kaip tik vakar grįžau iš savo tetos laidotuvių, Amžinatilsį, puiki, mylima Mariana mūsų, ir su vienu iš giminių aš kalbėjau apie tai, kad užpildyti savo gyvenimą prasme yra pareiga. Tai nėra opcija, – sąmoningu būti, – tai nėra opcija, bent žmogui, tai yra pareiga, tai yra būtinybė, nes tokiu būdu tu keiti savo gyvenimo kokybę, tik čia ir vyksta didžiausias verslas, virsmas iš inertiško, reaktyvaus gyvenimo į sąmoningą, kuriame tu renkiesi sankryžas, tu renkiesi šviesoforus, tu renkiesi kryptį – tu renkiesi! Ir toks žmogus, tokį žmogų aš vadinu tikinčiu. Jis tiki savo likimu, jis tiki savo valia, jis tiki savo jėgomis ir jis tiki, kad gali pakeisti savo gyvenimą taip, kaip jis nori. Ot su tokiu žmogumi man įdomu šnekėti.
Ingrida Stankevičienė: Taip, tada aš bandyčiau truputėlį papildyti, kai jūs tiek faktorių suvedėte prie vienos, taip sakant, tikėjimo nuostatos, man taip norisi prieš tai pasakyti, kad visa tai, kad žmogus tikėtų tais faktoriais, ką jūs suminėjote, tam reikia labai daug patirties, o mes žinome, kad patirties esminis svertas yra išmintis. Ar ne? Žmogui reikia labai daug išminties.
Man teko matyti filmą, siūlyčiau taip pat pasižiūrėti, vadinasi „Būti čia“, ir tame filme paskutinė herojaus frazė pasakyta buvo tokia: „Gyvenimas, tai yra dvasinė būsena“. Kai mes kalbame apie sąmoningumą, kai jūs išvardijote kiek dominuoja žmogaus gyvenime tikėjimas, tikėjimo faktorius, ir aš dar prijungiau prie to dar ir išmintį, kad tikėjimas be išminties nelabai ten kur… mes matome, visa istorijos raida mums rodo į ką išvirto tas tikėjimas, į tuos padarinius, dar ir šiandien mes tas žaizdas gydome, daugybė tautų ir likimų…
Tai va, kaip, Aurelijau, per tikėjimą, per išmintį, per kitus faktorius, prie kurių mes tikriausiai prieisime, jūs atrandate per Ajurvedą šitą dvasinę būseną, per kurią reiškiasi mūsų gyvenimas?
Aurelijus Piešinas: Aš labai džiaugiuosi, kad mūsų dialogas eina į priekį, mes netrypčiojame vietoje ir mes įvedame vis naujus ir naujus faktorius. Reiškia, mes einame į priekį.
Ir pasižiūrėkime, kas yra išmintis. Kas tai yra? Savo studentams aš pasakoju, kad lygiai taip pat kaip žmogus, kūnas (ką jūs nuo pat pradžių pabrėžėte, Ingrida), jam būtinas maistas ir kūnas stiprėja, arba auga, arba sveikatinasi, arba išsilaiko ir egzistuoja maisto dėka, bet su kokia sąlyga? Kad suvirškini ir įsisavini. Nes jeigu tu maisto neįsisavini, tu arba jau ligonis, arba tapsi ligonis. Ir tas pats maistas gali tapti toksinu arba nuodu.
Tai lygiai tas pats ir subtiliame lygmenyje, kuriame išmintis nurodo į sveikatą. Bet jau ne fizinę sveikatą, bet intelektinę sveikatą. Kas tai yra? Išmintis tai yra suvirškintas maistas. O koks maistas? Informacija. Lygiai kaip skrandžiui košė, duona, sviestas yra maistas kūnui, tai lygiai taip pat informacija yra maistas mūsų protui. Ir suvirškinta informacija ir yra išmintis. Tai dėl to, lygiai taip pat, kaip galima persivalgyti fiziškai ir nebesuvirškinti, ir Biblijoje, mes žinome, kad tai yra nuodėmė, bet koks persitenkinimas, maistu taip pat, yra nuodėmė. Kodėl? Nes tai tampa nuodu. Tai, ko tu nebesuvirškini, neįsisavini, tampa nuodu, taip ir su informacija. Jeigu žmogus nedozuoja informacijos, arba ji nekryptinga, arba ji neatitinka jo vertybių ir misijos, ta informacija žmogui tampa nuodu. Ir tada žmogus, praktiškai ir taip primityviai šnekant, jam nuvažiuoja ta vieta, kuri dengia pastato viršų, – stogas. Tai štai dėl to su išmintimi yra būtina intelektinė sveikatos sąlyga. Bet tu negali „persivalgyti“ informacija, nes tu jos nebesuvirškini, tada ji genda tavo prote, tu apsinuodiji, ir tavyje kyla keistos idėjos, keistos vertybės, tu net gali tapti smurtautoju, tapti išprotėjusiu ar kažkas tokio, tai dėl to išmintis, čia ir yra sveikatos požymis. Jeigu žmogus skaito prasmingas knygas, kurios atitinka jo misiją gyvenime ir vertybes, jis protingėja, išmintingėja, nes išmintis yra pervirškinta informacija.
Ingrida Stankevičienė: Iš tiesų mes geru keliu einame, ir štai atsiranda dar vienas koks turi būti tarp išminties ir tikėjimo įterptas elementas, ką jūs kalbate apie naudotis savo misija, suvokti tą misiją, ką jūs kalbate apie intelektą, tai mes tada turime įvesti dar vieną faktorių, tarp šitų dviejų, tai – teisingumą, tiesos pojūtį.
Aurelijus Piešinas: Vertybės, apie ką aš ir minėjau plačiąja to žodžio prasme, o į jas, be abejo, viena iš jų sudėtinių dalių yra teisingumas. Ir nežinau, ar jūs instinktyviai tai paminėjote, ar ne…
Ingrida Stankevičienė: Ne, jokiais būdais, ne… aš iš karto įvesiu, pasakysiu. Kadangi tai yra mūsų laidos autoriaus įvestos keturios pagrindinės nuostatos, kategorijos, faktoriai, tai – išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė. Mes tai vadiname netgi keturiomis nuostatomis, kurios sukuria vieningo vienio dvasią. Bet čia jau mes truputėlį… jūs paklausėte, kaip, ar instinktyviai, tai ties tuo ir sustokime.
Aurelijus Piešinas: Išmintis ir yra patiekalas. Nes pateikti informaciją žmogui, tai reiškia jam pateikti produktus, pavyzdžiui, grūdus, tą, tą, tą ir sakyti: „Vaišinkis“. Tai ne etiška ir nekultūringa, tiesa? Pasikviesti kažką į svečius, pateikti produktus ir sakyti: „Vaišinkis“, ne, tu gamini maistą, tu iš produktų gamini maistą. Taip ir žmogus, kultūringas viduje, turtingas ir kultūringas, iš informacijos pagamina patiekalą, kurio pavadinimas yra išmintis. Ir tame patiekale yra tokie produktai kaip teisingumas, kaip meilė, kaip gailestingumas, kaip empatija, čia yra produktai, iš kurių mes gaminame patiekalą vardu išmintis. Ir tada tokį žmogų labai lengva atskirti. Kodėl? Jis svetingas ir vaišingas, jis dalijasi savo išmintimi. Nes viena iš išminties būtinų sąlygų – dalytis.
Ingrida Stankevičienė: Tai vadinama, kaip mes laidose sakome, sąveika.
Aurelijus Piešinas: Teisingumas. Jūs palietėte šitą temą, „teisingumas“ – taip, tai yra iš vertybių skalės. Ir Vedos mums ir dabar deklaruoja, kad šiame amžiuje, – žodį grąžinu į savo vietą – šiandien labai aktualu ir žmogus skaitosi dorybingas, jeigu jis turi bent vieną vertybę, svarbiausią, kuri vadinasi teisingumas. Tai teisingumas yra šiame amžiuje pati didžiausia dorybė.
Ir teisingumas platesne žodžio prasme negu tik tiesa. Nes pati tiesa yra gana reliatyvi šiame pasaulyje. Pavyzdžiui, turtingo žmogaus tiesa yra žymiai svaresnė, negu neturtingo, įžymaus žmogaus tiesa yra žymiai svaresnė nei nežymaus ir taip toliau. Dėl to čia yra reliatyvios sąvokos. Bet teisingumas Vedose yra deklaruojama kaip absoliuti tiesa.
Absoliuti tiesa tai reiškia nepriklauso nuo laiko, vietos ir aplinkybių. Tai reiškia, kad tiesa, kuri egzistuoja ir išnykus pasauliui, ir vėl jį sukūrus. Nes mes žinome ir nesunku įsitikinti, kad viskas šiame pasaulyje yra cikliška: diena – naktis, gimimas – mirtis, metų ciklas, dėl to ir pasaulis cikliškai yra kuriamas ir naikinamas. Bet tiesa, arba absoliuti tiesa, nuo to nepriklauso, tiesa yra tiesa.
Kaip ir tavo vertybės neturi priklausyti nuo tavo kūno, ar tu sergi ar nesergi, tu turi būti teisingas, tai nereiškia, kad tu susirgai gripu ir tu jau gali išduoti savo vertybes. Dėl to pasaulyje ir reikia būti treniruotam, arba stipriam tiek fiziškai, tiek vidumi, nes labai daug klibinančių faktorių yra arba kintamųjų sąlygų. Taip? Kartais mes sveiki, kartais nesveiki, kažkuriam gyvenimo etape mes jauni, kažkuriam seni, bet vertybes, arba teisingumas, turi išlikti per visą gyvenimą.
Ingrida Stankevičienė: Matot, Aurelijau, jeigu dabar mūsų klausytųsi žmonės, kurių giminės ir seneliai yra nukentėję nuo holokausto ir kalbėt šiandien mums jiems apie…
Aurelijus Piešinas: Moralizuoti jiems…
Ingrida Stankevičienė: …apie teisingumą, jeigu žmogaus skausmas yra toks didelis, ką jūs kalbėjote apie žmogaus reaktyvumą, ir jis negali nesuvokdamas dėsnių, nesuvokdamas, kas jis yra, nesuvokdamas tos savo misijos ir apskritai, kas gyvenime čia vyksta, ką jūs kalbėjote ir apie tuos ciklus, tai kodėl nuolatos tiek tos kančios ir daugėja, kad mums trūksta tos išminties, to teisingumo, tikėjimo, apie save pačius, apie pasaulį, apie jo esmingiausią savybę, kurią, jūs pasakėte – tai teisingumą. Tai, prašau.
Aurelijus Piešinas: Ačiū jums labai, kad jūs įvedėte dar vieną elementą į mūsų pokalbį, skausmo elementą. Taip, tai irgi yra sudedamoji gyvenimo dalis. Skausmas.
Ingrida Stankevičienė: Taip, viskas dualu.
Aurelijus Piešinas: Taip, sako. Bet žiūrėkite, man patinka žiūrėti į gyvenimą kaip į mokyklą. O mokykla ir yra virsmo manufaktūra.
Ingrida Stankevičienė: Mus gyvenimas verčia taip žiūrėti į jį.
Aurelijus Piešinas: Taip taip, bet, ką mes per gyvenimą turėtume pripažinti, kad gyvenimas kartais moko, o kartais tankiai moko, kai mokykla kartais virsta sunkių likimo smūgių pamokos. Ir vėlgi pasižiūrėkime į praktinę gyvenimo pusę mokykloje. Jeigu mokinys neišlaiko egzamino, arba per pamokas nesiklauso, arba išdykauja ir taip toliau, priemonės jo ištaisymui, arba auklėjimui, aštrėja arba sunkėja.
Taip ir gyvenime žmogaus. Kuo jis labiau užsispyręs savo teisingumu ir jam sunku priimti teisingumą plačiąja to žodžio prasme, arba kaip aš ją absoliutinu, absoliučią tiesą, tai gyvenimo pamokos arba likimo smūgiai bus stipresni ir sunkesni. Kuo žmogus sąmoningesnis, tuo gamta, ar pasaulis, ar kūrinija su juo elgiasi švelniau. Ir kuo jis labiau užsispyręs, arba jūs pavartojot žodį „intensyvus“ blogąja ta žodžio prasme, tuo ir reakcija iš pasaulio, iš aplinkos, iš giminių, iš institucijų arba iš gamtos. Vedos irgi mini tris trijų rūšių agresijas, tai – iš kitų gyvų būtybių – tai ar žmonės, ar gyvūnai; paskui stichinės nelaimės, tai reiškia gamta; vėliau tavo vidiniai dalykai, ką mes kalbėjome ir apie išmintį, kad nesuvirškinta informacija tampa tavo vidinių neramumų ir deformacijų irgi priežastimi. Tai vat.
Ingrida Stankevičienė: Toksinais.
Aurelijus Piešinas: Toksinais. Tai vat apie holokaustą ir apie kažką tai šnekant, mes matome, kad nė vienam žmogui, manau, nėra pavykę nugyventi sklandų gyvenimą, kaip per sviestą. Yra etapai gyvenime, kai tave suspaudžia tarp replių ir turi išlikti ištikimas vertybėms, arba jeigu tu jų dar neturi susiformavęs, tai yra metas, kai tu turi išgryninti savo gyvenime vertybes: kas tave varo gyvenime į priekį – smurtas ar dorybė. Ir štai šitoje vietoje turi pasirinkti, kurį vilką maitinsi, blogąjį, savo širdyje, ar gerąjį, ir tas taps stipresniu.
Ingrida Stankevičienė: Tamsų ar šviesų… Ir štai žiūrėkite, Aurelijau, kokia šiandieninė situacija, aš vėl sakau žodį šiandien, kad mūsų ta, kaip jūs pasakėte, reliatyvi tikrovė, kurią mes išgyvename savo būsenomis ir kurias kaip dvasią išskleidžiame į aplinką ir visi tuo mintame, šita tikrovė mus verčia, ne tiek kiek mes patys norime, bet per įvairiausias pasekmes savo veiksmų mes gauname tokias situacijas, kad mes turime pasirinkti: arba mes esame išmetami už borto, arba mes turime kaupti išmintį, kaupti teisingumą, pradėti tuo tikėti ir atsisukti į tą aukščiausią kategoriją, ką jūs kalbėjot, meilę. Ką jūs kalbėjote ir apie gailestingumą. Ir mes turime rinktis tokius santykius visų pirma su savimi, su savo artimaisiais, visuomenėje, valstybėje, pasaulyje, tada jau galime kalbėti kaip mūsų laidos autorius, apie visatą, galaktiką ir panašiai.
Aurelijus Piešinas: Kosmopolitiškai.
Ingrida Stankevičienė: Tai mes prieiname vėlgi, kad mūsų tikrovė mus verčia atsisukti į savo misiją. Jūs sakote, kad tokia pirmoji suvokimo dalis, kad gyvenimas tai yra mūsų mokykla, ir šiandien jūs sėdėdamas čia sakote, kad tą mokyklą galime patirti ir mokytis per ajurvedą.
Aurelijus Piešinas: Dar vienas aforizmas – prieš tavo valią jokia pasaulio jėga negali priversti tave būti silpnu.
Ingrida Stankevičienė: O ligos, o pasekmės, o nelaimės?
Aurelijus Piešinas: Holokaustas… Niekas negali tavęs palaužti viduje prieš tavo valią, nebent tu pats kapituliuoji ir pasiduodi. Taip čia yra aforizmas suformuluotas žmogaus, nukentėjusio nuo holokausto.
Ingrida Stankevičienė: Vadinasi yra taip, kad mes kiekvienas savyje turim kažką tokio, kas mumyse verčia mus atsisukti į tai, kas mus varo pirmyn.
Aurelijus Piešinas: Tai dėl ko aš ir paminėjau šią frazę. Būti stipriu yra pareiga. Nes… turbūt žinote dar ir šitą posakį: „No pain, no game“ – be skausmo, gyvenime virsmo arba verslo nevyks. Net ir versle, taip, sukurti imperiją, korporaciją, įmonę, – kiek skausmo. Ir fizinio – tu turi ir viršvalandžius dirbti, neprimiegoti ir galbūt neprivalgyti, taip pat kiek vidinių dalykų – askezių turi atlikti. Tai dėl to ta auka, kurią tu turi atnašauti, kažkuria prasme galima suformuluoti kaip skausmą, bet jeigu tu sąmoningas žmogus, tu priimi tą skausmą sąmoningai kaip sudėtinę dalį. Bet sakoma, jeigu tu myli tai, ką tu darai, tai tau dirbti gyvenime nereiks nė dienos. Kodėl? Tu gyveni!
Ingrida Stankevičienė: Mūsų laidos autorius nuolat kalba apie tai, kad žmogus turi save aukoti.
Aurelijus Piešinas: Labai teisingai.
Ingrida Stankevičienė: Šiuolaikiniam žmogui, jaunam žmogui, tas „aukojimasis“ – jie iškart mato Kristaus delnuose vinis.
Aurelijus Piešinas: Taip, ir skausmą, ir atmetimo reakciją…
Ingrida Stankevičienė: O mes pradedame susidurti su tokiomis kategorijomis, kad auka tai yra tas nuolatinis nuolatinis savęs kreipimas, sąmoningas kreipimas…
Aurelijus Piešinas: Virsmas.
Ingrida Stankevičienė: …nuolatinis švarinimas, jautrinimas, gilinimasis, analizės, ir visa tai yra auka. Tai kieno atžvilgiu yra ta auka, ką aš aukoju, ir, čia vėlgi verslumo dvasios dalis, kokius aš turiu lūkesčius tai darydamas?
Aurelijus Piešinas: Statistika byloja, kad 20 procentų svajonių, kaip taisyklė, penktadalis, išsipildo. Tai dėl to sakoma nebijokime svajoti, nes penktadalis praktiškai automatiškai išsipildys.
Ingrida Stankevičienė: Tai traukos dėsnis.
Aurelijus Piešinas: Taip dėl to svajokime apie kosmosą, visatą, ir iki Marso nuskrisime tikrai, kaip pavyzdys.
Antras dalykas, taip, Vedose mes randame apibrėžimą aukos, kur sakoma, kad žmogus niekada nebus laimingas, jeigu neatnašaus aukos. Tai jeigu nekalbant apie vinis kojose ir delnuose, tai auka yra pastanga, – supaprastinant kiek tik įmanoma – auka yra pastanga. Bet jeigu nėra misijos arba gyvenimo krypties, tai pastanga gali būti ir trypčiojimas vietoje, bet tu tada nejudi niekur. Dėl to gyvenime ir turi būti, turi tu suformuluoti savo gyvenime misiją: ko tu nori pasiekti, apie ką tu svajoji. Tada tavo pastanga ves tikslo link. Bet jeigu tikslo nėra – bus trypčiojimas.
Ingrida Stankevičienė: Tai mes galime su tuo sutikti, kad žmogaus asmenybę apibrėžia jo pastangos?
Aurelijus Piešinas: Vienareikšmiškai. Ir tai vadinama auka. Tai yra ar pasiaukojimas. Galima tada jau apibrėžti poetiškai, ar meniškai, ir taip toliau, bet – pasiaukojimas. Visi mes privalome aukotis, bet kuo mes tai darome sąmoningiau, tuo procesas į priekį intensyvesnis.
Ingrida Stankevičienė: O formos tai jau taip… Ir, Aurelijau, matot, kaip dėsningai susidėliojo, mes praėjome išmintį, praėjome teisingumą, praėjome tikėjimą, ir suformavę, kad misijos atitikmuo yra auka, mes prieiname prie tokios kategorijos kaip meilė. Ajurvedoje ką apie tai kalba?
Aurelijus Piešinas: Meilė galima sakyti yra absoliučios tiesos epogėjus, viršūnė. Iš vienos pusės tai yra viršūnė, bet kalno viršūnė yra kalnas, tai praktiškai ir kalno fundamentas, arba apačia, irgi turi ryšį su viršūne. Sąmoningas žmogus gali užpildyti visą savo gyvenimą meile, ar darbe, ar namuose, tautoje gali užpildyti, bet čia yra labai brandaus, išmintingo žmogaus infrastruktūra arba gyvenimas meile.
Ingrida Stankevičienė: Infrastruktūra! Labai gražiai…
Aurelijus Piešinas: Na, praktiškai žiūrint, infrastruktūra. Bet žiūrint iš praktinės pusės, kur viso to centras? Ir man patinka tautinės patarlės, tokios kaip „su kuo sutapsi, tuo pats tapsi“. Turi ieškoti bendrijos, žmonių sąmoningų, turi ieškoti vietovės arba vietos, kur tai kultivuojama. Ir pavyzdžiui, mūsų viena iš veiklos sričių tarnaujančių misijai akademijoje, yra kelionės į šventas vietas Indijoje, kur žmonės patenka į dvasinę infrastruktūrą. Kur pati atmosfera yra dvasiškai sąmoninga, kur kultivuojamos vertybės yra amžinos, ne šiandieninės, ne vakarykštės, ne konservatyviosios, ne progresyviosios, o absoliučios vertybės.
Ingrida Stankevičienė: Ar jūs galėtumėte patikslinti, ką jūs turite omenyje, sakydamas žodį „šventos“?
Aurelijus Piešinas: Šventos tai reiškia, kaip pačios Vedos jas interpretuoja, kad tai yra ambasada. Tai šventa reiškia, kad šioje žemėje yra vietos, kurios vedose pažymėtos kaip ambasados Dievo ar dvasinio pasaulio, kur žmonės, ar piligrimai, ar sąmoningi ieškantys žmonės, arba niveliuojantys savo gyvenimo vertybes, važiuoja ten ir išeina iš savo komforto zonos. Tai yra patogiausios tos šventos vietos pasaulyje, Indijoje jų daugiausia turbūt, kur gali išeiti iš komforto zonos, ne tuščiai postringaujant, kad išeini iš komforto zonos, bet tu ten išeini iš to, kas tau rutiniškai, kūniškai, pasaulietiškai įprasta. Truputį paklibini savo rutinos pamatus, nes tokia kelionė leidžia tau truputį pralėsti savo gyvenimo perspektyvą, peržvelgti retrospektyvą, ir išmokti dar vieną labai svarbią pamoką…
Ingrida Stankevičienė: Aš truputėlį dar patikslinti norėčiau. Štai prieš porą savaičių aš buvau Miunchene, buvau Zalcburge. Autobusas mus nuvežė, mes nueinam į kažkokią kavinę, puodelis kavos, lėkštutė Austriško štruderio, Mocarto muziejus, čia prašom – pažiūrėkite, čia – nueikite, čia – tas, čia – anas, koks čia išėjimas iš komforto zonos?! Visa kelionės logistika sudėliota taip, kad patirtum kiek galima daugiau komforto.
Aurelijus Piešinas: Labai džiaugiuosi jūsų tokiu pozityviu požiūriu, bet, bet kuri kelionė (aš pats labai daug keliauju ir neseniai grįžau iš Kambodžos, iš vieno iš pasaulio stebuklų, kur pasižiūrėjau istorinius paminklus ir taip toliau), esmėje ką tu parsiveži? Lygiai kaip tu suvalgai skanų patiekalą. Ir kaip gi ryte atsikėlusi tu jautiesi? Ar prislėgta ir be puodelio kavos tu nesugebi atsimerkti, atsikelti ir išeiti į darbą, ar tu atsikeli žvaliai ir t.t. Taip ir bet kokia kelionė, ji yra išėjimas iš komforto zonos, nes tavo komforto zona yra tavo sofa, komforto zona – tai, ką tu darai automatiškai ir nesąmoningai. Bet kuris pokytis tavo aplinkoje jau yra išėjimas iš komforto zonos. Tai gali būti malonus ir patogus, bet tai jau yra išėjimas. Ir žmogus, jeigu yra dorybingas, jam pažinimas yra turtas. Žmogui, kuris nėra dorybingas ir sąmoningas, jam bet koks pažinimas yra stresas, įtampa ir taip toliau. Tai dėl to jūs pati save demaskavote, kad jums patinka išeiti iš komforto zonos, nors jūs tai pavadinote komfortu. Tai nėra komfortas, nes bet kokia nepažįstama aplinka jau yra išėjimas iš komforto zonos.
Ingrida Stankevičienė: Gerai, man teko girdėti ne vieną žmogų kalbant, kad tarkim žiūrint į Mikelandželo „Dovydą“ jie pradėjo verkti. Sako: „Mes daugybę perskaitėme tekstų, kaip atrodė Dovydo rankoje gysliukė, tiesiog jauti jos pulsavimą, kiek ten buvo prirašyta daug visko, bet kai nuvažiuoji pats, atsistoji ir tai regi, įvyksta tavy tokia stipri reakcija, kada tas patyrimas, ką tu žinojai, jo jau nebeužtenka, o įspūdis toks stiprus, kad tu tiesiog patiri katarsį“.
Tai jeigu mes dabar kalbame apie tas šventas vietas, ir jeigu mumyse susijungia ir ta teorija, ir tas įsivaizdavimas, tas pajautimas… mes apie tai kalbame? Nes aš jau dabar už jus kalbu…
Aurelijus Piešinas: Taip taip, jūs jau atsistojote ant bėgių ir važiuojate teisinga kryptimi. Teisingai. Bet matot, kad ir apie „Dovydą“ – ne visi pravirksta, ne visiems įvyksta katarsis. Žmogus turi būti subrendęs. Kaip ir ne visi važiuoja į Ameriką ir dar kažkur, ne visi eina į Ambasadą vizos, turi būti poreikis. Taip ir čia.
Kaip ir mes matome iš akademijos studentų – žmonės kartais bręsta studijoms metus, dvejus, ketverius, penkerius… po dešimties metų ateina studijuoti, tiktai, jau subrendę. Važiuoja į šitas keliones su mumis irgi po eilės metų, subrendę, bet įvyksta tasai virsmas kelionės metu, nes patenki į naują aplinką, naują infrastruktūrą – dvasinę infrastruktūrą, kur širdyje pajunti, kaip jūs sakote, tos gyslos ar venos pulsavimą.
Ir man labai patiko tas pavyzdys, nes, galima ir kompiuteriu atsispausdinti tą „Dovydą“, bet katarsio nebus. Kodėl? Katarsis yra kai tu betarpiškai susiduri ir sąveikauji su Mikelandželo aukos produktu. Pati auka, ta pastanga, ta askezė, kurią jis atliko, jo kūrinys dabar transliuoja žiūrovams, arba atvykstantiems pasikrauti, ta auka – gyva, produktas – jis gyvas. Tai todėl ir sakoma, kas neatnašavo aukos, tas nebus laimingas, nes netgi tada, kai tu palieki šį kūną ir miršti, tavo produktas, tavo kūryba, ar korporacija, ar meno kūrinys, ar mokslo kūrinys, už tave gyvena ir toliau tęsia praktiškai tavo misiją.
Ingrida Stankevičienė: Bet, Aurelijau, kas jums yra Indija?
Aurelijus Piešinas: Namai. Bet plačiąja to žodžio prasme, ne šalis, o dvasia. Ne geografinė šalis man namai, o dvasia, dvasinė vieta. Kodėl? Nes aš matau, kad su mumis yra važiavę ir mokslininkai, ir menininkai, ir visi pajunta tą atvykę, bet jau su mūsų grupėmis važiuodami, nes mes ir didelį paruošiamąjį darbą atliekame iki važiuojant, supažindiname su dvasine abėcėle, ką reikia matyti, ką reikia žiūrėti. Pasijunta kaip namie. Vieni pasijunta, kaip pas močiutę prieš penkiasdešimt metų kaime… kad ta sveikinimo atmosfera tokia yra draugiška, ypač tose šventose vietose, labai labai labai…
Ingrida Stankevičienė: Nors kelias pasakykite tas šventas vietas.
Aurelijus Piešinas: Kaip pavyzdžiui, Haridvaras, Vrindavanas, Navadvipa, Puričakanatapuri, ir jos yra amžinos. Aš dabar vieną pasaką paseksiu, žinot kokią? Kaip pasaulis sunaikinamas, o tos vietos lieka nesunaikinamos. Jos amžinos. Tai sakoma, dėl to jos ir vadinamos Ambasada dvasinio pasaulio, kad materialus pasaulis cikliškai kuriamas-naikinamas, kuriamas-naikinamas, jos išlieka nepakitusios. Tai dėl to jos šventos, kaip ir Gango upė. Kas iš mūsų žino, kad šita Gango upė, kurią vadina šventa, nes ji teka per visą visatą, ji neteka vien tik Indijoje ir mūsų planetoje, kad upė, tai nereiškia vanduo. Aš irgi čia puodelyje turiu arbatos, vandens, bet upė, tai reiškia asmenybė, tai reiškia gyvybė, tai reiškia energija, ir šita energija, Gango energija, teka per visą visatą, dėl to ji – šventa. Dar sakoma, kad šita šventa upė kaip autostrada per visatą, kur mokantys jogai gali keliauti ta autostrada. Kaip mes čia dabar irgi matome pro langus Vilnius–Klaipėda autostradą, visi važiuoja laisvai, kurie turi automobilius. Taip ir žmogus, jogas, kuris sutramdė savo jausmus, sutramdė protą, kuris išlaikė vairavimo egzaminą ir turi teises keliauti po Gango autostradą, keliauja po visatą. Tai vat kaip skamba pasaka.
Ingrida Stankevičienė: Tai Aurelijau, kada dabar jūsų artimiausias susitikimas su Gango upe?
Aurelijus Piešinas: Kasmet. Mes kasmet keliaujame ir dalį laiko praleidžiame viename labai įdomiame pasaulietiniame universitete Haridvare, kuris mokina studentus ir skaitmeninių technologijų, ir žurnalistikos, ir visų reikalingų pasaulietinių profesijų, bet su stipria sąmoningumo intencija. Dvasingumo ir sąmoningumo intencija, tad studentai jie vis tiek gyvena subtilesnį gyvenimą, negu kad jie tik zubrina informaciją, jie mokinasi ją virškinti, jie išmintingėja. Jie ne tik profesionalėja toje srityje, bet jie ir išmintingėja.
Ingrida Stankevičienė: Kaip jūs kaip dėstytojas stebėdamas jau ne vieną kartą studentų, jau pabaigusių…
Aurelijus Piešinas: Virsmą.
Ingrida Stankevičienė: Taip. Kas turi užgimti, formuotis tame žmoguje, kad jame „atsidaro“ tas poreikis nuvažiuoti į tą šventą vietą?
Aurelijus Piešinas: Atsakymas labai paprastas. Jeigu tau patiko patiekalas, kas atsitinka? Tu išvystai skonį jam. Tai vat mokymosi mano misija akademijoje, ne prikimšti studentus informacijos, o išmokyti ją virškinti, įsisavinti, ir tada atsiranda meilė procesui. O vat čia jau yra įdomiausia dalis, kai atsiranda žmogui poreikis, skonis mokytis, jis tada ateina į antrą kursą, į trečią kursą, o tada keliauja į tas vietas, kuriose nori pamatyti tai, apie ką mes pasakojame arba mokiname.
Nes aš pats atsimenu, 1989 metais, iš praeito tūkstantmečio, kai pirmą kartą keliavau į Indiją, man buvo šokas pamatytu tokias savybes kaip kuklumas, nuolankumas, svetingumas, ir aš turėjau tuo laiku supratimą, kas tai yra, bet tokio intensyvumo aš nebuvau matęs. Meilės tokio intensyvumo, kuklumo tokio intensyvumo, išminties tokio intensyvumo aš nebuvau gyvenime matęs. Ten aš pamačiau.
Ingrida Stankevičienė: Gerai, tai tada paskutinis klausimas. Tai kaip skirtingų specialybių, skirtingų socialinių sluoksnių, skirtingų amžių žmonės, atsitinka taip, kad sujungia vienas bendras skonis? Skonis dvasingumui?
Aurelijus Piešinas: Jūs pasakėte, kaip tai atsitinka, kad dvasingumas sujungia. Būtent, dvasingumas ir sujungia. Dvasingumas nepriklauso nuo lyties, nuo tautybės, nuo religijos, nuo tikėjimo, nepriklauso. Dvasingumas tai ir yra universali vertybė, kuri gali apjungti viso pasaulio žmones ir išvaduoti nuo karų, nuo priešpriešų, nuo klimato kaitos, nuo visų šitų dalykų šalutinių, būtent, dvasingumas. Nes kiekvienas žmogus ir yra siela, siela yra amžina. Dėl to ir Vedos sako, kad siela yra amžina keliauninkė. Ir Vydūnas tai patvirtina, siela yra amžina keliauninkė – iš kūno į kūną, iš planetos į planetą, iš gyvenimo į gyvenimą, ir tai tik gali mus visus apjungti ir tame mes esame visi giminės, dvasinės giminės.
Ingrida Stankevičienė: Arba kaip sako mūsų laidos autorius Augustinas: „Mes visi esame vienas organizmas“.