Laidoje „Verslumo dvasia“ kalbamės apie poreikį suburti mokslininkus, verslininkus ir politikus, kad būtų išgirsti Lietuvos žmogaus poreikiai.
Kartais didžiulės pastangos išgyventi mūsų šalyje bent kiek oriai pasirodo nepakankamos. Skauduliai kaupiasi ir palaipsniui išryškėja pasekmės, pradedant paprastu nepasitenkinimu, baigiant – emigracija iš šalies. Apie mokestinę naštą savarankiškai dirbantiesiems asmenims ir daugybę kitų skausmingų taškų bei iš įvairių problemų kylančią būtinybę suburti mokslininkus, verslininkus ir politikus, kad Lietuvos žmogaus poreikiai būtų išgirsti, „Žinių radijo“ Kauno studijoje kalbamės su Mykolo Romerio universiteto docente dr. Rita Remeikiene.
Laidą veda Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.

Klausytis internetu.

Laida transliuojama per „Žinių radiją“ penktadienį 10.10 val., kartojama šeštadienį 17 val.
Daugiau informacijos panašiomis temomis rasite Augustino Rakausko knygoje „Globali jausmo proto dvasia“.
***
Ištrauka iš laidos:
Edita Marciulevičienė: Šiandien kalbėsime apie tai, ko reikia, kad pradėtume drąsiai kalbėti apie tai, kas mums skauda. Mūsų studijoje viešnia.

Rita Remeikienė: Esu docentė Mykolo Romerio universitete Ekonomikos institute, dirbu jau daugiau nei penkerius metus. Be docentės pareigų, labai aktyviai dalyvauju projektinėse veiklose, esu parengusi daugiau nei šimtą mokslinių straipsnių įvairiomis temomis, ypač šešėlinės ekonomikos, jaunimo verslumo tematikomis. Tokios būtų pagrindinės veiklos.

Ingrida Stankevičienė: Štai jūs – docentė, dėstytoja, kiek jums padeda visam kūrybiniam darbui jūsų nežinojimas? Nes dėstyti – tai reiškia nuolat dalyvauti tame kintančiame procese. Kaip jūs prisitaikote, kaip jūs tam, kad būtumėte, kaip sakoma, ant bangos, priimate tas sąlygas, kad jūs visada daugiau nežinote, nei žinote?

Rita Remeikienė: Aš gaunu kiekvienais metais vis naujus modulius dėstyti.

Pavyzdžiui, modulių spektras yra nuo tarptautinės prekybos iki inovacijų vadybos, nuo finansinių investicinių projektų valdymas iki praktika, šešėlinė ekonomika, ekonominės teorijos, makroekonomika, vadyba. Kiekvienais metais aš gaunu po šešis naujus modulius. Ateina žmonės norėdami išgirsti kažką naujo. O aš pati turi ruoštis! Ruošiesi kokias penkias valandas, iš tų penkių valandų tu gali kalbėti 10–15 minučių. Tai kiekvieną dieną tokiame strese.

Pavyzdžiui, buvo Pardavimų valdymas, ateina vadovas, vadovaujantis verslui 10–20 metų, jis nori iš manęs išgirsti patarimų kaip sėkmingai parduoti, sėkminga pardavimo formulė, o aš pardavinėjus esu, kai man buvo aštuoniolika–dvidešimt metų… Aš labai gerai prekiaudavau ankščiau.

Ingrida Stankevičienė: Ką reiškia prekiauti?

Rita Remeikienė: Prekiauti, reiškia stovėti prie prekystalio, turguje. Prekiaudavau prekėmis: batais, drabužiais, braškėmis. Esu versli iš savęs, nes mano mama versli.

Ingrida Stankevičienė: O kuo skiriasi parduoti braškes, batus ir parduoti tam tikrą informaciją, kurią jūs skaitote prekybos centrų direktoriams, kokiems vadybininkams?

Rita Remeikienė: Yra šiek tiek lygmuo kitas. Kada tu parduodi braškes, tai yra labai paprasta: tu žinai, jos skanios arba neskanios, žinai kainą, žinai žmogų, ir tai paprasta, ir nebijai to žmogaus paklausti. O kai tu parduoti žinias, kur tu nesi šimtu procentų tikra, kad tos žinios, yra tai, kas jiems reikia, tu jaudiniesi ir tu nežinai, nepasitiki savo jėgomis.

Ingrida Stankevičienė: O tai, ką jūs vadinate žiniomis, tarkim mūsų „Žinių radijo“ toks šūkis yra „Žinojimas keičia“, kada žinios tampa žinojimu ir kada informacija tampa žiniomis, ar tai tas pats? Sinonimas?

Rita Remeikienė: Ne galbūt.

Ingrida Stankevičienė: Kas tada įvyksta, koks čia vidinis procesas, ko jūs išmokote pardavinėdama braškes, kad surinkdama informaciją jūs ją paverčiate žiniomis, atiduodate auditorijai ir auditorija jau tas žinias paverčia žinojimu, kurį gali paskleisti, tarkim, į aplinką?

Rita Remeikienė: Taip, jeigu aš pavyzdžiui, būčiau pardavimų vadovė, per tiek metų sukaupčiau tam tikrą patirtį. Taip?..

Ingrida Stankevičienė: Kaip braškės tampa žinojimu?

Rita Remeikienė: Tai buvo prieš dvidešimt metų. Ką aš išmokau iš tų braškių arba iš kitos tos veiklos? Supratau psichologiją žmonių ir santykį, kad per santykį tu gali žmogui ne braškes parduoti, bet suteikti galbūt daugiau negu jis atėjo į tą turgų, ar kažkokią kitą vietą.

Pavyzdžiui, išklausai istorijos, kaip tas žmogus jaučiasi, kokia galbūt mano ypatybė geroji, kad man žmonės atsiveria to patys nesuprasdami. Kai sužinai žmogaus istoriją, jo išgyvenimus, galbūt, jo problemas išklausai, žmogus iš tavęs nuperka net galbūt nenorėdamas ir išeina laimingas.

Tai, ką aš išmokau per tuos savo jaunystės metus, jog prekyba yra ta vieta, kur tu apsikeiti ne prekėmis ir ne pinigais, bet apsikeiti emocija ir ta emocija leidžia tau giliau pažinti žmones.

Būtent tapau dėstytoja ir ta patirtis leidžia man su studentais bendrauti, leidžia suprasti jaunimo problemas, leidžia išgirsti juos.

Ingrida Stankevičienė: Įdomų dalyką pasakėte, kad žmonės jiems patiems netikėtai atsiveria jums ir koks dėsnis veikia, kad žinias mes gauname, galime jas priimti ir galime jas atiduoti tik tuo atveju, jeigu mes emocionaliai esame tam pasirengę, jeigu mes turime tam tikrą būseną. Jeigu mūsų tas sensorinis laukas yra parengtas pasikeisti tomis emocijomis, tada, kiek mūsų pojūčiai keičiasi, kiek galime išskleisti, tiek tada mes galime visą šitą informaciją paversti žiniomis.

Rita Remeikienė: Taip, sutinku.

Ingrida Stankevičienė: Kodėl jūs pasirinkote „Verslumo dvasios“ laidą? Tiksliau, kodėl jūs atėjote pas mus?

Rita Remeikienė: Galbūt paprastais žodžiais tada…

Ingrida Stankevičienė: Labai paprastais…

Rita Remeikienė: Esu už savarankišką užimtumą Lietuvoje, dėl to, kad pati ilgą laiką ir dar šiuo metu turiu individualios veiklos pažymą ir esu savarankiškai dirbantis asmuo, ir valstybė mūsų, Lietuva, galiu pasakyti, stipriai apmokestina savarankiškai dirbančius asmenis. Ypač, kaip mano atveju.

Žinutė būtų tokia, jog labai smagu būti savarankiškai dirbančiu asmeniu dėl to, kad tu gali kurti, tu gali suteikti pridėtinę vertę žmogui ir tu pats gauni pasitenkinimo jausmą, kada tu tą vertę išpildai ir patenkini užsakovo poreikius. Mano veikla šiuo metu yra projektinė – gauni užsakymą, atlieki, pristatai, dalyvauji mokymuose, seminaruose, ir matai, kad žmonės yra patenkinti tavo galbūt, sukuriama produkcija, tavo veikla. Tačiau yra neigiama šio savarankiško užimtumo pusė, jog neužtenka jėgų, galbūt ir pajamų, vykdyti tą veiklą, nes mes turime Lietuvoje didelę mokestinę naštą savarankiškai dirbantiems asmenims.

Pavyzdžiui, aš dirbau 2018 metais trijose darbovietėse: vienoje kaip docentė, kitoje kaip mokslinė darbuotoja, o trečioje kaip savarankiškai dirbantis asmuo. Nuo trijų darboviečių aš turėjau susimokėti visus įmanomus mokesčius: Gyventojų pajamų, VSD, tai yra Valstybinis socialinis draudimas, ir PSD – Privalomasis sveikatos draudimas. Gaunasi, kad ta mokestinė našta siekia 41–42 procentus ir nuo tų trijų darboviečių man atskaičiuoja. Vadinasi, tu pradedi galvoti, pasiskaičiuoji, kad tau neapsimoka daryti užsakymų, tai tiesiog yra per sudėtinga vykdyti tą savarankišką užimtumą.

Norėjau pasakyti tą pagrindinę žinutę, jog remiantis kitų šalių patirtimi Lietuvoje mokestinė našta yra per didelė, ypač pradedančiam asmeniui, kuris veikia pagal verslo liudijimą, arba individualios veiklos pažymą, ir yra sudėtinga įsitvirtinti rinkoje.

Antras dalykas, yra prasta viešųjų paslaugų kokybė teikiama. Tai pavyzdžiui, jeigu aš sumoku tris kartus VSD, PSD aš negaunu geresnės tris kartus, pavyzdžiui, sveikatos paslaugų kokybės. Aš lygiai taip pat, kaip tas, kuris moka vieną kartą, ar gyvena iš pašalpų – einu sėdžiu eilėje, moku už kažkokius kraujo tyrimus, vis tiek negaunu aukštesnės paslaugų kokybės, bet sumoku daugiau nei vieną kartą.

Tai čia yra galbūt ta žinutė, jog siekiant ištraukti žmones iš šešėlio valstybė turėtų skatinti kokybiškesnį viešųjų paslaugų teikimą žmogui, kad žmogus žinodamas, jog taip, jis sumokėjo, jis gaus tą paslaugą, žymiai geresnę, negu sumokėjus vieną kartą ar iš viso nemokėjus bus teikiama. Tai šitas man buvo labai didelis šokas tais metais, kadangi, kai aš gavau mokesčius, aš pagalvojau – ne, 2019-aisiais aš individualios veiklos nebevykdysiu.

Ingrida Stankevičienė: Ir prieš mus kaip tai atsisuka?

Rita Remeikienė: Cituoju Austrijos mokslininką Šnaiderį, kuris atlikęs tyrimus 189 valstybėse, nustatė, jog mokestinis dydis, mokestinė našta yra viena iš pagrindinių šešėlinės ekonomikos, korupcijos egzistavimo priežasčių. Ir antroji vieta tenka mokesčių moralės nebuvimui. Procentiškai tai gaunasi daugiau nei 50 procentų, būtent, mokesčiai ir mokestinės moralės nebuvimas yra vienas iš pagrindinių ekonominių veiksnių, kodėl žmonės slepia pajamas, ima darbo užmokestį vokelyje, kodėl dirba nelegaliai, kodėl slepia gaunamas pajamas, jų nedeklaruoja, neužsiregistruoja savo vykdomos veiklos, neperka verslo liudijimo, – dėl to, kad tai vienas iš būdų dėl didelės mokestinės naštos šiek tiek užsidirbti daugiau.

Ingrida Stankevičienė: Jūs užsiminėte apie žmonių būrimąsi, ką turėjote omenyje?

Rita Remeikienė: Turėjau omenyje, kad žmonės netylėtų, kad po vieną jie neišsikalbėtų – susitinku su drauge, pasibėdavoju, kaip man blogai, nes dideli mokesčiai, kitas taip pat susitinka pasibėdavoja. Kad, pavyzdžiui, būtų grupės, kurios pradėtų kalbėti apie tai viešai.

Pacituosiu aš jums, irgi buvo atlikti tyrimai, pati savo disertacijoje rašiau, jog Didžiojoje Britanijoje pirmus metus tu vykdai verslą – tiesiog kaupi čekius, dedi į stalčių, kiek tu pardavei, kiek tu išleidai, kokias pajamas gavai – niekas tavęs netikrina, jokia kontrolė, tu nedeklaruoji, tu tiesiog bandai įsitvirtinti rinkoje, bandai pajusti, ar tau ta veikla pelninga, ar tu suteiki pridėtinę vertę žmonėms, ar tu gauni kažką iš jos. Po metų ateina kontrolė ir klausia, kaip sekasi, ar viskas gerai, ar tau reikia, galbūt, pagalbos.

Lietuvoje – tik pradėk verslą, iš karto tave apmokestina: PVM, individualios veiklos, susimoki, aišku gale metų, verslo liudijimo įsigijimą, jeigu perki kažkokias prekes, pavyzdžiui, importuoji iš užsienio – importo mokestis, transporto mokestis, tu turi turėti nemenką pradinį kapitalą, nes tave iš karto apmokestina.

Ingrida Stankevičienė: Gerai, pasodinkime dabar laidoje, kaip dabar dažnai daro žurnalistai, ekonomistą, politiką, verslininką ir pradėkime sukti garo mašiną, ir pradėkime juos kaktomis daužyti, kuo jie labiau mušis, kuo labiau vienas kitam už atlapų griebs, tuo laida yra geresnė...

Rita Remeikienė: Čia galbūt ne laidos reikėtų, o susibūrimo, pavyzdžiui, renginio, bet gerąja ta valia perteikti. Tik kad mes nesutinkame, mūsų yra daug.

Ingrida Stankevičienė: Koks geros valios yra pagrindas?

Rita Remeikienė: Taip. Renginys. Žmonės susirenka, jie pradeda diskutuoti, kalbėtis. Mokesčiai – taip, dideli. Bet jie supranta, kad jeigu mes mokėsime mokesčius, mūsų vaikai ateityje geriau gyvens, jeigu mes sieksime uždirbti daugiau, daugiau sumokėsime mokesčių nuo tų pajamų, infrastruktūra pagerės. Taip keliamas žinojimas, jog (galbūt ir švietimas visuomenės) mokesčius mokėti reikia, tačiau ir žinutė siunčiama valdžios institucijoms, jog šiuo metu ta mokestinė našta mums yra per didelė. Ir galbūt tas kompromiso suradimas tarp sprendžiančiojo ir tų, kurie vykdo tuos sprendimus, kad jie išeitų bent į diskusiją, ką mes galime ir ko mums reikia. Tokio bendradarbiavimo suradimas, o ne, kad žinote, valdžia nustatė apsisprendusi, kad štai tokius mokesčius mokėti, o mes vykdome kaip avių banda. Reikėtų diskusijos.

Aš pavyzdžiui, kaip dėstytoja, man studentas sako: „Aš galiu išmokti tiek, tiek ir tiek“, pagal programą yra „tiek“, tačiau, jeigu aš matau žmogaus gerą valią, žmogaus norą išmokti „tiek“, gerai, aš jam duodu šansą – išmok „tiek“ ir tu žinok „tiek“, bet ne viską, kaip sakoma, nusirašyk, mintinai iškalk, bet tu susigaudyk, ką tu kalbi.

Tai čia – lygiai tas pats. Jeigu verslininkai arba tie savarankiškai dirbantys, kurie yra pati silpniausia grandis Lietuvoje, kada tu dirbi vienas, tu esi vienas asmuo išlaikantis savo šeimą, atsakingas už savo finansus, tu atsakingas už savo klientus ir tau yra sudėtinga nešti tą naštą susitikus su valdžios institucijomis ir susidūrus vienam yra sunku kalbėti. Kai daug žmonių yra lengviau išsakyti – vienas papildo, kitas pasako kažką. Galbūt išeitų diskusija ir bendradarbiavimas vienas prie kito.

Edita Marciulevičienė: Norėjau tokią mintį užtvirtinti iš tiesų, kas ir Augustino Rakausko knygoje „Globali jausmo proto dvasia“ yra kalbama, kad Rita pasirinko labai gerą būdą išsakyti savo bėdai, su kuria ji susiduria – tai pasinaudoti galimybe tartis ir jungtis su žmonėmis.

Ingrida Stankevičienė: Bet aš dar vieną dalyką noriu pasakyti, Edita, papildyti tave, kad jos bėda, jau nebe jos bėda, tai yra daugybės žmonių bėda ir mūsų, kaip aš supratau, vienas svarbiausių klausimų šiandiena, kad kiekvieno iš mūsų atskiros bėdos susijungtų į vieną.

Rita Remeikienė: Taip.

Edita Marciulevičienė: Taip ir šita citata tam irgi labai tinkama:

„Žmonės, norintys užsitikrinti gerą gyvenimo kokybę, sukurti kažką naujo, daug perspektyvesnio, buvo, yra ir bus priversti tartis. Todėl puoselėkime tarpusavio santykius, jungiančius mus į bendruomenes, visam pasauliui skleidžiančias vieningojo vienio dvasią.

Daugelis iš mūsų net neįtaria turį galimybę išreikšti savo sugebėjimus drauge su kitais žmonėmis, todėl pluša pavieniui. Suvokdami vieningojo vienio esmę, tampame daug laisvesni ir kūrybingesni. Šiandieną dalyvavimas versle palaipsniui perauga į pastangas sudaryti vienas kitam sąlygas kurti harmoningus visos visuomenės santykius, įsisavinant kūrybingos jausmo proto sąveikos dėsnius. Kiekvienas laisvas pasirinkti, ar nesąmoningai tarnauti pasenusių nuostatų sistemai, ar kurti naują, aukštesnio sąmoningumo lygio, tvarką, prisitaikant prie visuomenės, reikalaujančios vis glaudesnio bendravimo.“

Rita Remeikienė: Taigi tas susibūrimas mūsų į komandą, grupes, išlaisvintų mus, keltų sąmoningumą ir mes garsiai, drąsiai ir su pagarba valstybei ir, aišku, šeimai, visuomenei, pradėtume kalbėtis, išdrįstumėm kalbėtis, nes po vieną, kaip sakoma, lauke ne karys, ir vienas esi silpnas. Kai turi palaikymą, ypač visuomenės palaikymą, tu gali daug. Tada kada mūsų yra daug ir mes esame vieningi iškelti tą problemą, būtent, mokesčių našta, prasta viešųjų paslaugų kokybė – valdžia mus išgirs.

Ir būtent dėl ko šita laida „Verslumo dvasia“? Šioje laidoje galima ir reikia žmonėms pasakyti, jog verslumas yra kiekviename žmoguje iš prigimties, tiesiog viskas priklauso kokioje tu aplinkoje atsirandi. Gerai pasisekė tiems žmonėms, kurie jau gimė verslininkų šeimoje ir matė, kaip žingsnis po žingsnio tėvai užaugina verslininką, asmenybę, kuri tikrai gali ir užsiima tuo verslu toliau. Nepasisekė galbūt žmonėms, kurie gimė vargingesnėje šeimoje, kur nėra galimybių studijuoti, pasisemti žinių iš savo tėvų ar senelių, bet yra galimybių ir turėtų būti galimybių pačios valstybės suteikiamų. Kad štai yra mokymai – mokykis, yra dirbtuvės – dalyvauk dirbtuvėse. Nuo pat darželio, nuo pradinių klasių reikėtų apie tai vaikams pasakyti, kad labai smagu yra sukurti ir tą kūrybą paskleisti žmonėms. Nes tu būsi laimingas, o kai tu būsi laimingas, tu gali ir kitus padaryti laimingais. Kūryba + verslumas – šita formulė daro žmones laimingesnius, nes jie jaučiasi įprasminę save ir būtent nuo mokyklos reikėtų modulio, galbūt, verslo dirbtuvių, galbūt kviestinių dėstytojų į tas pradines klases atvykti ir pakalbėti.

Aš, pavyzdžiui, dalyvauju savo vaiko mokykloje ir žinote, pradinukams negali labai sudėtingai kalbėti, tai buvo tema „Laimės indeksas = verslo indeksas“, – kas yra laimė ir kaip ta laimė prisideda prie verslumo dvasios? Tai irgi vaikai labai susidomėjo, jiems labai įdomu ir jie labai drąsūs, jie nebijo klausti, jie žingeidūs.

Ingrida Stankevičienė: Kaip jūs išsukote tą lygybės ženklą, kaip jūs atskleidėte tarp laimės ir verslumo dvasios?

Rita Remeikienė: Pirmiausiai aišku pasirėmiau statistiniais duomenimis, kurios šalys yra laimingiausios, ir kuriose yra daugiausiai registruota verslininkų ir būtent indeksas parodė, kad laimingiausios šalys nebijo nieko, jos gyvena ne baimėje.

Pavyzdžiui, jose gauna gerą išsilavinimą, – Danija, Suomija, tai yra Skandinavijos šalys, jos patenka į penketuką. Lietuva yra penkiasdešimt kažkelintoje vietoje, galbūt penkiasdešimt trečioje vietoje. Pas irgi galima įgyti gerą išsilavinimą, pas mus galima pradėti verslą. Pagal „Doing bisnes“ ataskaitos duomenis Lietuvoje lengviausia pradėti verslą, mes esame galbūt 16 vietoje iš 189 valstybių, tai rodikliai yra geri.

Ingrida Stankevičienė: Pradėti iki kol užregistruoji savo įmonę…

Rita Remeikienė: Taip. Pradėti, užregistruoti lengva – trunka kelias dienas, pradinis kapitalas lyginant su kitomis valstybėmis nėra didelis, pas mus labai gerai yra išvystyta elektroninė sistema. Kuo Lietuva pažangi – tai internetinėje erdvėje ir įvairiausių biurokratinių dokumentų teikime būtent per elektroninę erdvę, mes esame lyderiai, iš tikrųjų lyginant su kitomis valstybėmis.

Ingrida Stankevičienė: O kodėl su ta laime taip prastai?

Rita Remeikienė: O su laime prastai pas mus todėl, kad mes esame vieniši. Kodėl mes vieniši? Čia mūsų kultūrinis paveldas – mes gimstame vieni ir mirštame vieni.

Buvo partneriai atvažiavę projekto, sako: „Pas jus šiukšlių nėra, oras geras, gamta žalia! Vilnius miestas Nr.1 pagal švarą! Bet, – sako, – pas jus žmonės nesišypso…“

Edita Marciulevičienė: Turiu vieną citatą iš Augustino knygos „Globali jausmo proto dvasia“:

„Reikia suprasti, kad verslumo dvasia tvyro visose srityse – visur, kur tik vyksta koks nors veiksmas. Verslumo dvasios kokybė priklauso nuo dalyvaujančių procese žmonių mentaliteto, sąmoningumo lygmens. Mūsų šalyje visos bėdos, kaip bebūtų gaila, dažniausiai virsta verslo ir naudos išgavimo šaltiniais, net jeigu yra susijusios su žmonių gyvybėmis ir visos tautos išlikimu.“

Ingrida Stankevičienė: Iš šiandieninių veiksmų, mokesčių sistemos, mes matome, kad valstybė savo piliečių nemyli. Kaip turime elgtis mes ir padėti tai valstybei, kad ji iš tiesų gerbtų savo visuomenę?

Rita Remeikienė: Sunku iš tikrųjų atsakyti vienareikšmiškai, kad štai, punktas pirmas, antras, trečias… tokių, galbūt, taisyklių nėra, bet galima pabandyti.

Ingrida Stankevičienė: O žinote, pabandykime, kaip darbininkai rašė Leninui laišką. Pabandykime.

Rita Remeikienė: Gerai, pabandome. Jeigu laiške, tai pirmas dalykas, ką siūlyčiau atlikti – apklausas gyventojų, būtent savarankiškai dirbančių, kurie vykdo veiklą, ir išsiaiškinti problemas: kas jiems netinka, kodėl netinka, kodėl jie abejoja savo verslo kelio pasirinkimu, galbūt pliusus išsiaiškinti. Tai yra pirmas dalykas – nustatyti ir išsiaiškinti pagrindines problemas vykdant nuosavą verslą. Pirmas dalykas, kada tu žinosi problemas, tada tu galėsi ieškoti sprendimų, kaip tas problemas išspręsti, jeigu norėsi jas išspręsti. Nes išsprendus tas problemas žmonės pasakys tau ačiū ir jie tau atsidėkos dirbdami šaliai.

Antras dalykas – tas problemas pradėti sakyti garsiai. Ne prie kavos puodelio susitikus, bet garsiai, kad išgirstų visa visuomenė, visi Lietuvos gyventojai.

Kada jie bus išgirsti, tada, trečias dalykas – pradėti diskusiją, ką valdžios institucijos galėtų jiems pasiūlyti kitaip. Tai yra įvairiausių sprendimų medis, jeigu mes darome taip, tai yra tai. Sakykim, jeigu mes sumažiname mokesčius, kokia iš to nauda valstybei? Jeigu metams atleidžiame nuo mokesčių, kas tada bus, kokie įsipareigojimai tau, kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui?

Tas pats kaip su išsilavinimu. Lietuva moka už išsilavinimą ir žmogus įgijęs išsilavinimą išvažiuoja dirbti į užsienį ir ten generuoja savo pajamas, kelia kvalifikaciją – kas iš to Lietuvai?

Tai štai tokie dviprasmiai klausimai.

Tai pirmas dalykas – problemos, antras – problemų sprendimai. Kaip ką padaryti vėl reikalinga diskusija. Tu negali numesti, kaip sakoma, iš aukšto savo sprendimų ir žmonės juos aklai vykdys. Ne, tai nebus diskusija ir nebus bendradarbiavimas. Tai tokie mano patarimai.

Bet tai nėra, kad apie tai niekas nekalba.

Pavyzdžiui, padariau tyrimą (ne apklausa, matematinis tyrimas, statistinių duomenų apskaičiavimas) – Europos Sąjunga taiko savarankiškam užimtumui tiek jaunimo, tiek bendrai, vienodas priemones. Vienodas. Lengvatos, bedarbystės mažinimas… Tačiau jos nėra veiksmingos. Kodėl? Todėl, kad kaip sakiau, pirmas – neidentifikuoja, ar aš savarankišką verslą darau, kad negaliu išgyventi, nes nerandu samdomo darbo, man reikia tą daryti, nes reikia išlaikyti šeimą, ar aš jį darau, nes noriu daryti, nes aš sukūriau inovatyvų produktą, aš noriu nebedirbti samdomo darbo, noriu, galbūt, būti kūrybingas, pats planuoti savo laisvalaikį, pats kurti. Tai jeigu identifikuoti tų dviejų grupių problemas ir pritaikyti skirtingas priemones toms dviem grupėms, rezultatai būtų žymiai efektyvesni.

Ingrida Stankevičienė: O kaip jūs manote, kodėl taip nevyksta?

Edita Marciulevičienė: Kol jūs pagalvosite, aš paskaitysiu Augustino citatą, ką jis siūlo tuo klausimu:

„Dėl geresnės pasaulio ateities dvasininkai, filosofai, verslininkai, psichologai ir visa mokslo visuomenė, padėdami vieni kitiems, turi kurti bendradarbiavimo metodikas. Sakykime, mokslo žmonės galėtų prisidėti prie verslo ne tik naujomis technologijomis, bet ir darbdavių bei darbuotojų santykių, problemų analize. Šitaip susikurtume ne vien optimalaus bendravimo modelius, padedančius vystyti verslą, bet ir harmoningesnius tarpusavio santykius. Savo ruožtu verslas būtų dar labiau suinteresuotas mokslo plėtra ir pažangiausių sprendimų, naudingų visai visuomenei, finansavimu.“

Rita Remeikienė: Labai laiku citata, Edita, nes galvojau, kaip atsakyti į tą klausimą. Trūksta, kada gyventojas paprastas, verslas, mokslas, tai mes, mokslininkai, ir valdžios institucijos susikooperuotų į vieną kumštį. Nes dabar mes ką darome? Mokslininkai sau daro tyrimus apie kuriuos niekas nežino, visuomenė neinformuojama, tie tyrimai būna labai sudėtingi, paprastai visuomenei nesuprantami, valdžia priima sprendimus pati, verslas veikia vėl kaip atskiras individas, o visuomenė lieka nuošalyje. Tai kol nebus glaudaus bendradarbiavimo ir sujungimo penkių taškų į vieną visumą – neturėsime mes ateities.

Ingrida Stankevičienė: Čia jau vos ne kaip geštalto terapija – sujungiamos visos dalys ir tada matome bendrą vaizdą.

Edita Marciulevičienė: Aš galiu dar vieną citatą pacituoti, dabar nežinau, ar pavyks taip gerai surišti, bet Augustinas knygoje „Globali jausmo proto dvasia“ paima vieną iš priežasčių to, kas vyksta ir kodėl. Jis sako, kad „egoizmas trukdo žmonėms aiškiai suvokti visaapimančios sąmonės galimybes, bendrą dvasią, kuri susigeneruoja, vieningai siekiant bendro tikslo. Kai kurie žmonės sako: „Kam kalbėti apie kažkokį vientisą valstybės organizmą? Visi dirba sau, kiekvienas atskirai, jokio organizmo aš nejaučiu!“ Todėl būtina kalbėti apie jausmą: kas yra bendros dvasios jautimas, kur jis užgimsta, kam jo reikia.“

Rita Remeikienė: Šiek tiek pakomentuosiu. Tikai, jeigu mes esame po vieną, štai, kad ir jūs būtumėte atskirai, arba mes, su komanda mokslininkų, būtume atskirai, po vieną, kaip ir prieš tai sakėme, kad kaip ir savarankiškai dirbantis asmuo, jeigu jis yra vienas, tai jis nieko negali realiai padaryti.

Ir dar ką noriu pasakyti, kad po vieną tu negali nieko padaryti, kitas dalykas, tu turi jausti pasitenkinimą ne iš gauto rezultato, bet iš viso proceso ką tu darai, tada tu įgyvendinsi savo išsikeltus tikslus. Jeigu tu tik sieksi rezultato, nieko nebus finale.

Ingrida Stankevičienė: Taip, bet žiūrėkite, iš kitos pusės. Mes visi esame apriboti savo individualių norų, troškimų, stereotipų, savo mąstymo, požiūrio ir savo programos, ir iš tiesų, iš pradžių, kaip sakoma, mus tai veža: mes galime kurti, mes galime siekti, mūsų egoizmas yra svarbiausias stimulas siekiant, kad mes galėtume save išreikšti. Bet atsitinka toks dalykas, kada mūsų individualumas susidūręs, kaip Edita skaitė, toje bendroje, kolektyvinėje sąmonėje jis pradeda kenkti mums.

Edita Marciulevičienė: Taip ir čia Augustinas būtent tą mintį ir judina, kad tam, kad mes gerai gyventume, turime suvokti tą pagrindinę mintį, kad mes visi po vieną sudarome tą vieną bendrą organizmą, ir neišeina taip, kad viena jo dalis yra laiminga. Taip neįmanoma pasiekti.

Rita Remeikienė: Jūs gerai sakėte, kad mes esame egoistinės būtybės, turime savo tikslų, savo siekių, bet turime irgi suvokti, įsisąmoninti, kad jeigu mes kažkiek tą savo egoizmą nuslopinsime ir bendradarbiausime, susibursime į…

Ingrida Stankevičienė: Aš truputėlį pataisysiu, aš jums tikrai nesakiau, kad egoizmą reikia slopinti, neduok Dieve, su kokia vieta mes jį slopinsime? Egoizmu egoizmo nenuslopinsi. Mūsų egoizmas suvokęs, ką jūs kalbėjote, apie tą bendrą naudą, jis mato vieningo organizmo galimybes, apie ką štai ir rašo autorius. Kada mes suvokiame, kad mes iš principo kaip individualus vienetas jau savo lygmenį peraugome, mums reikia kilti toliau. Ir ką mes kalbame apie sąmoningumą – mūsų sąmoningumas turi jungtis su visuotiniu sąmoningumu.

Edita Marciulevičienė: Dar yra tokia citata:

„Kaip verslumo dvasią sutalpinti į mokslo rėmus, į dėsnius, kurių paisytų ir seni rinkos žaidėjai, ir verslą pradedantis jaunimas? Tai įmanoma suprasti tik per dėsningai veikiančią jausmo ir proto sąjungą, galinčią atskleisti naują gyvenimo esmės supratimą.“

Ingrida Stankevičienė: Štai jūs, kaip mokslininkė, kuri tiriate tuos procesus, kurie vyksta mūsų visuomenėje, juk jūs suprantate, kad neįmanoma surašyti vieno recepto, kuris duos tuos stulbinančius rezultatus, kad tai yra ištisas, ištisas, ilgalaikis procesas?

Rita Remeikienė: Taip, nes nėra vieno recepto. Kiek žmonių – tiek istorijų, tiek patirčių, tiek galbūt norų ir mes, kaip Lietuva, turime tą tokį šleifą vadinamąjį, kaip posovietinės šalys. Mes ilgą laiką buvo gąsdinami, gyvenome priespaudoje, pas mus daug metų visiems buvo viskas vienodai: vienas darbas, vienas atlyginimas, vienodai apsirengę. Praėjo, aš kai gyniausi disertaciją, tikrai nemažai metų po nepriklausomybės atkūrimo, bet vis tiek, kaip sakoma, ta priespauda jaučiasi. Dar mes nesame taip išsilaisvinę.

Ingrida Stankevičienė: Ką jūs sakote?! Tarkim, daugybė dabar dvidešimtmečių–trisdešimtmečių sako: „Palaukit, mes nieko bendra su ta sovietų, tarybų ta valdžia, ta santvarka neturime, mes esame laisvi!“ Tačiau jūs kalbate apie užpasąmonę mūsų, kad ji gyva ir ji formuoja mūsų poelgius, ji formuoja mūsų mentalitetą.

Rita Remeikienė: Taip, nes jaunimas gyvena su savo tėvais, tėvai perdavė vis tiek savo vertybes, savo kultūrą, ką jie patyrė iš savo tėvų. Mūsų valdžios, pavyzdžiui, institucijose visi žmonės dar, kaip sakoma, yra garbingo ir vidutinio amžiaus, jaunimo tikrai nėra labai daug, kurie priima tam tikrus sprendimus. Tai tas kultūrinis paveldas vis dar, aišku, žymiai mažiau nei kitos tos šalys, kaip pavyzdžiui, kokia Albanija, kuri nėra Europos Sąjungos šalis, yra žymiai mažiau, bet mes vis dar jaučiame šituos dalykus, tą posovietinių šalių mentalitetą, kuris mus dar veikia ir galbūt dar praeis trisdešimt ar penkiasdešimt metų kada mes išlaisvėsime.

Ingrida Stankevičienė: Bet yra dar kita pusė, bet dabar nekalbėkime apie tai, kad prie to kultūrinio šleifo, apie kurį jūs kalbate, šliejasi dar nauji dalykai ir sukasi į vieną kamuolį ir formuoja tą mūsų naujos kartos perspektyvų mentalitetą, tai ateinantys iš to kapitalistinio mentaliteto liekanos ar perliukai, mes persipynę visu tuo ir kas iš to gausis – laikas parodys.

Rita Remeikienė: Lietuviai pagal visas apklausas yra verslūs žmonės. Jie tikrai pradeda verslą, kuria verslą, bankrutuoja vėl pradeda iš naujo savo verslumą įgyvendinti, tačiau vis atsimuša į sieną. Ir kiek tu tą kamuolį bedaužysi, vis tiek tas kamuolys gali tave nugriauti.

Tai mano žinutė – jog taip tęstis negali ilgą laiką, turime dėti tašką ir turime tiek sprendimų priėmėjai, tiek kita pusė – verslininkai, susitarti. Aš kalbu apie pavienius asmenis, ne apie UAB-us, AB-us, bet apie tą pavienį žmogų, kuris vykdo savo veiklą, ir pradėti diskusiją, ką daryti, kad mums būtų lengviau vykdyti tą veiklą.

Ingrida Stankevičienė: Gerai, o jeigu ta siena yra kryptingai, tendencingai kuriama? Jeigu ji turi būti ir ji atlieka savo misiją?

Rita Remeikienė: Tai tada pasekmės gali būti labai skaudžios, būtent tiek valstybei, tiek jos gyventojams.

Ingrida Stankevičienė: Tai kaip mokslininkai jūs tuo klausimu neturite jokių…?

Rita Remeikienė: Matote, atlikti tyrimus ir sužinoti tas priežastis, pasekmes, rekomendacijas, ką daryti, priemones – reikalingos lėšos ir finansavimas. Ne paslaptis, kiek pavyzdžiui, Lietuvoje kainuoja tūkstančio respondentų apklausa, tai yra virš 10 tūkstančių eurų. Tai nėra pigus malonumas.

Lietuvoje švietimas nefinansuoja tokių tyrimų, nebent rašytum paraišką, bet paraiškai laimėti yra vėl tam tikros temos, kur tu tiesiog nepataikysi į kryptį. Tai kaip mokslininkė, kad atlikčiau tokius konkrečius, ką aš dabar kalbėjau, reikalingas finansavimas. Savo lėšomis tai yra padaryti nebent altruistišką darbą tam, kad prisidėtum prie savarankiškai dirbančių asmenų gerovės, kaip mokslininkė.

Kol kas tokių kaip mokslinių tyrimų Lietuvoje nėra.

Ingrida Stankevičienė: Tai jūs kaip mokslininkė, tarkim, kiek jūs galite prisidėti prie Lietuvos piliečių sąmoningumo?

Rita Remeikienė: Galiu pirmiausiai pradėti nuo pačių mažiausių, kuriems įdomu ir nuo kurių reikėtų pradėti formuoti verslumo dvasią ir vaikams įskiepyti verslumo dvasios principus. Kaip yra 10 Dievo (Bažnyčios) įsakymų, taip yra verslumo dvasios įsakymai.

Ingrida Stankevičienė: Gal pasidalysite?

Rita Remeikienė: Vienas, aš manau, pagrindinis, tai yra pagarba kitam žmogui, nesvarbu, ar jis tavo konkurentas, ar jis tavo klientas, ar jis tavo tiekėjas, ar jis yra kontrolės tarnautojas, pagrindas yra pagarba.

Antras dalykas yra sąžiningumas. Jeigu tu meluosi, jeigu tu vykdysi veiklą nesąžiningai, nedorai ir norėsi uždirbti iš kito žmogaus netinkamai, galbūt, ne pagal taisykles, – nieko nebus. Tu bankrutuosi.

Ingrida Stankevičienė: Truputėlį šitoje vietoje patikslinti, kai jūs sakote žodį „sąžiningumas“, ką jūs turite omenyje? Ką abi pusės turėtų žinoti, kad laikytųsi to sąžiningumo kriterijaus?

Rita Remeikienė: Tikslios informacijos apie paslaugą ar produktą suteikimas, jeigu iš savarankiško žmogaus pusės. Vartotojas irgi turėtų komunikuoti, duoti reakciją atgalinę – patiko, nepatiko, kur tau tobulėti, paskleisti žinią, jeigu, pavyzdžiui, geras avalynės taisytojas, arba gera sodininkė, gerai apželdina kažkokius ūkius, paskleisti žinią apie ją, kad gerai ji dirba, kad tas žmogus gautų klientų.

Ingrida Stankevičienė: Tai mes „Verslumo dvasios“ laidose turime tokius keturis kriterijus. Tai jeigu kalbame apie dviejų pusių sąžiningumą tarpusavio, tai mes sakome, kad jie turi vadovautis išmintimi, teisingumu, tikėjimu ir meile. Tai tarpusavio tas požiūris vienas į kito darbą, į tą bendrą naudą, ji turi būti paremta išmintimi, teisingumu, tikėjimu ir bendru rezultatu, kad jie abu jį myli.

Siūlyčiau apibendrinti.

Edita Marciulevičienė: Pas mus į laidą atėjo moteris, kuri iškėlė labai rimtą klausimą. Jis sako, kad mes gyvename valstybėje, kurioje man yra per sunku, aš labai daug dirbu ir aš labai sunkiai išgyvenu, prastai jaučiuosi ir aš noriu, kad kiti žmonės mane išgirstų. Ir aš noriu bendrauti, kalbėtis su kitais žmonėmis ir aš noriu, kad mane išgirstų mano valstybė, ir aš manau, kad didindami vienas kito sąmoningumą mes atrasime tuos sprendimus, kaip suvienyti valstybės žmones ir atrasti geresnius sprendimus.

Ingrida Stankevičienė: Ji teisingai išvertė?

Rita Remeikienė: Labai gerai. Iš tikrųjų žinutė būtų tokia – daug žmonių tikrai nori čia gyventi, nori kurti, nori daryti verslą, nori uždirbti, užsidirbti ir suteikti naudą ne tik sau, bet ir kitiems žmonėms. Tikrai, tiek tarp mokslininkų, tiek tarp verslininkų, pasikalbėjus, tiek tarp paprastų žmonių, matosi viltis ir matosi, kad tikrai žmonės nori tą daryti. Tačiau, turime mes tų problemų toje Lietuvoje ir jeigu mes apie jas bent pradėsime kalbėti, tikrai būsime išgirsti.

Ingrida Stankevičienė: Tai aš dar kartelį jūsų paklausiu: tai jūs manote, kokios yra svarbiausios problemos, jūsų, kaip mokslininkės, kontekste?

Rita Remeikienė: Savarankiškam užimtumui didžiausia problema yra: pirmas dalykas – dideli mokesčiai, nuo 2019-ųjų jie didėjo; antras dalykas – įstatyminės bazės nuolatinė kaita, kada kas metus keičiasi, pavyzdžiui, pensijų reformos įvairios, kaupimai, žmonės pasimetę, nežino ką daryti, ateis kiti metai, vėl keisis tvarkos – politinis nestabilumas priimant įstatymus dėl savarankiškos veiklos vykdymo; trečias dalykas – jog žmonės, kaip ir sakiau, yra pavieniui. Yra labai nedaug organizacijų, kurios vienytų savarankišką užimtumą Lietuvoje, ypač tarp jaunimo.

Taip, yra organizacijų, tokia kaip „Versli Lietuva“, kuri konsultuoja pradedančiuosius įvairiais klausimais, yra „Prekybos ir amatų rūmai“ kiekviename mieste, kurie taip pat teikia konsultacijas pradedantiesiems verslininkams. Bet kaip mokslininkė, aš pasakyčiau, jog trūksta tyrimų, trūksta bendro vaizdo iš tikrųjų kokiomis problemomis gyvena savarankiškai dirbantis asmuo. Ir kol tos problemos nebus iškeltos, paviešintos, tol savarankiško užimtumo lygis mažės, ko pasėkoje dalis tų žmonių perkels savo veiklą į šešėlinę ekonomiką arba net ir „kombinuos“.

Ingrida Stankevičienė: Ir kiek tai bus žalinga Lietuvai?

Rita Remeikienė: Labai daug žalinga. Finansiškai aš nepasakysiu kiek nuostolio bus, bet taip, sumažės ir įplaukos į biudžetą, sumažės vartojimas oficialiai ekonomikoje, galbūt padidės emigracija į kitas šalis, ten kur, pavyzdžiui, Danijoje išsilavinimas yra nemokamas, tiek skiriama nemaža parama savarankiškam užimtumui, pirmiems metams yra įvairiausių subsidijų programų. Yra didelė rizika, jog žmonės pavargs, kaip sakoma, plaukti prieš srovę ir grėsmė žmonių nutekėjimo klausimu.

Ingrida Stankevičienė: Ir tada „Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme…“

Rita Remeikienė: Giedosime Liepos 6-ąją iš skirtingų pasaulio valstybių, o ne Lietuvoje…

Spausdinti