„Žinių radijo“ Kauno studijoje apie verslumo dvasios veikimą, keturis svarbiausius vertybinius faktorius – išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę – kalbamės su verslininku Augustinu Rakausku. Laidą veda Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Klausytis internetu.
Laida transliuojama penktadienį 10.10 val., kartojama šeštadienį 17 val.
***
Ištrauka iš laidos:
Ingrida Stankevičienė: Šiandieną mes savo laidoje kalbėsime apie verslumo dvasią, nes mums atrodo, kad tai yra viena svarbiausių temų šiandien. Ir šiai temai mus paskatino ekonomikos ir finansų eurokomisaro žinutė, siųsta mūsų Europos bendruomenei apie tai, kad Euro zona buvo sugalvota kaip priemonė Europos Sąjungos šalių ekonomikoms išlyginti, bet rezultatas, kurį mes matome, yra atvirkščias. Kad pajamų išlyginimas įmanomas tik sujungiant, suartinant tautas, pasitelkus auklėjimą.
Štai tokios informacijos kontekste mes ir norėtume pakalbėti apie mūsų problemų šaltinį. Pagrindinį šaltinį – tai neteisingus ryšius, kurie taisomi tik auklėjimu. Ir kad mums reikalingi kriterijai, kurių verte, naudingumu, mes neabejotume. Laikas eina ir mes visi matome, kad mūsų vertybės iškreiptos. Ir jos iškreiptos, nes tarnauja kažkieno naudai. Neįmanoma suvokti, kokios tos vertybės iš tiesų ir mes matome, kad vertybes galime priimti tik tiek, kiek galime jas priimti.
Mes stebime evoliuciją ir tiesa akivaizdi, kad žmonės visada buvo godūs dėl deficito, dėl baimės prarasti. Ir šiandieninė išvada ta, kad mūsų kalba, mūsų vertybės neturi vienijančios prasmės.
Taip, mes disponuojame didžiuliais kiekiais informacijos, bet didžioji dalis neatitinka mūsų poreikio ir mes prieiname prie išvados, kad neverta mokytis to, kas neatitinka mūsų poreikio.
Ir vienas didžiausių mūsų poreikių, kaip mes matome, yra verslumo dvasios gerinimas. Nes verslumo dvasiai nereikia regiono, kalbos, piniginio ekvivalento, atitinkamų rinkos sąlygų, resursų, įstatyminės bazės, jei reikia ryšio, intencijos, tikslo svarbos ir globalaus veikimo. Verslumo dvasia – pati pigiausia ir perspektyviausia investicija į mūsų vertybes, į mūsų tautos ateitį. Ignoruodami tai, kad mes esame dvasinės būtybės, mes tuo pačiu ignoruojame ir bendrą mūsų verslumo dvasią, kurios kokybė priklauso nuo mūsų tarpusavio sąveikavimo, nuo mūsų nuolatinės tarpusavio kūrybos, nuo mus visus vienijančios bendros intencijos. Ir mes matome labai paprastą dalyką, kad seni modeliai tiesiog nebetinka, nes jie paprasčiausiai neveikia. Tos individualios, vidinės naudos programos, kuriose mes esame visi įstrigę, tiesiog mus veda į niekur.
Kai mes kalbame apie tai, kad mūsų žmonės blogai jaučiasi ir apie žemą mūsų tautos laimės indeksą, mes iš tiesų turime pripažinti, kad žmogus šiandien pradeda jausti ir suvokti, kad jo gyvenimo esmė, kad jo egzistencijos prasmė ir visas gyvenimo tikslas turi kažkokią misiją.
Štai padarykime tokį nedidelį eksperimentą, pasidairykime, kokia mūsų verslumo dvasia, kokias mes gauname situacijas, kuriose mes galime skaičiuoti problemas, kurias mums sukūrė ne kas kitas, o būtent mūsų verslumo dvasia.
Štai, pavyzdžiui, prieš keletą savaičių teko girdėti mano kolegos Raigardo Musnicko laidą „Atviras pokalbis“ apie skaidrumą mūsų valstybėje. Ir štai, trumpa ištraukėlė, kur kalba „Transperansy International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas:
„Kalbame apie viešuosius pirkimus, apie viešųjų pirkimų komisijas, tai ten yra iš vis palaida bala. Ir kalba eina ne apie šitą konkretų atvejį, o apie tai, kad dažnai net nežinome kokiu pagrindu tos viešųjų pirkimų komisijos yra sudaromos.
Pavyzdžiui, neseniai atlikome savivaldybių skaidrumo tyrimą ir pažiūrėjome, ką tos savivaldybės skelbia savo puslapiuose. Tik trys savivaldybės iš 60 turi viešai tvarkas, pagal kurias gali suprasti, kaip žmonės patenka į viešųjų pirkimų komisijas.
Mano įspūdis yra toks, kad įstaigų vadovai dažnai net nežino kokius interesus turi tie žmonės ir nuo kokių interesų konfliktų turėtų nusišalinti.
Apie ką turėtume kalbėti? Tai aišku, kad iš principo kalba eina apie geresnius kriterijus, apie tai, kad neturi būti nutekinama informacija iš anksto. Tai, kad tai yra problema – akivaizdu ir nemanau, kad čia – vieno žmogaus klausimas. Jeigu tas žmogus ir nedalyvaus toje komisijoje, ji turėtų kuo puikiausiai veikti ir toliau, nes ne vieno žmogaus reikalas.“
Taigi, mums reikalingi visiškai nauji kriterijai, nes tai – ne vieno žmogaus reikalas ir ne vienos savivaldybės, ir ne vienos komisijos reikalas. Ir niekur mes nedingsime, mes visi turime spręsti einamas problemas. Tačiau mes matome, kad mums reikalingi fundamentalūs pasikeitimai, kurie reikštų vertybių pasikeitimą, mąstymo būdą, sąmonę. Pasikeitimas to, kaip žmogus galvoja ir veikia.
Ir apie tai dar viena ištrauka iš tos pačios laidos ir to paties laidos svečio:
„Žinote, Raigardai, mano vaikystėje buvo toks animacinis filmukas apie katiną Leopoldą, kuris visiems siūlė draugauti, tai aš nenoriu būti tuo katinu Leopoldu ir nenoriu siūlyti visiems draugauti, bet aš labai norėčiau paskatinti mus susimąstyti ar mes teisingai reaguojame kartais į kokią nors naujieną. Na taip, sužinojome, kad Premjeras susitinka su Ryšių su visuomene agentūros vadovu, kas toliau? Juk pokalbis tėra vien tai, kad reikia dabar apie tai ištrimituoti, tiesiog apie tai pasikalbėti. Pasakyti, kas yra blogas, kas yra geras, visiems veikti apgulties sąlygomis ir… pamiršti apie tai po savaitės. Nes dažnai taip ir būna.
Aš labai norėčiau, kad ir politikai, ir žiniasklaidos atstovai, kažkaip darytų daugiau išvadų ir politikai sakytų: „Žiūrėkit, o atkreipė dėmesį į mano klaidą! Atsiprašau, kitą kartą padarysiu kitaip, tikrai pradėsiu skelbti“. Bet ir žiniasklaidos atstovai, ir čia yra kalba ir apie pilietinės visuomenės organizacijų žmones, kažkaip reaguotų į tai dalykiškiau. Nes pavyzdžiui aš girdžiu iš politikų, kad jie dažnai pradeda skelbti susitikimus, pradeda pasakoti apie ką jie veikia, ir yra labai daug dėmesio žiniasklaidos dėmesio. „Žinai, mums atrodo, kad tie, kurie nieko neskelbia, – iš tikrųjų veikia žymiai neskaidriau negu mes, – tada kažkaip suvokiami kaip „geriečiai“, o mes, kurie pradedame skelbti ir norime kurti tą gerąjį pavyzdį, iš karto patenkame į žiniasklaidos dėmesį ir į mus pradeda žiūrėti kaip į kažkokius blogiukus“. Tai štai šito neturėtų būti. Nes šiaip geras politikas yra skaidrus politikas. Galbūt Lietuvoje tai yra skaidrėjantis politikas, nes šiaip skaidrumas yra įprotis, tai nėra toks paprastas dalykas. Tai aš tiesiog siekčiau, pirma, sukurti tokią bendrą kultūrą ir padaryti taip, kad kuo daugiau susitikimų būtų vieša, o pokalbis vyktų šiek tiek dalykiškiau, o ne smerktinai.“
Ingrida Stankevičienė: Atkreipėte dėmesį? Laidos svečias sako, kad „aš tiesiog siekčiau, pirma, sukurti tokią bendrą kultūrą ir padaryti taip“, tai tada kyla klausimas, o jeigu tos visos problemos esančios prieš mus, ne problemos, o klausimai: kas mes? Kuo mes norėtume būti? Kokį santykį su gyvenimu mes renkamės? Kokią reikšmę turi mano gyvenimas? Ir pasirodo, kad mūsų gyvenimo reikšmė priklauso nuo mūsų bendrai kuriamos verslumo dvasios. Kiek ši verslumo dvasia mus jungia, vienija.
Būtent apie tai ir kalba žurnalisto Edmundo Jakelaičio laidoje „Kompleksiniai pietūs“ paklaustas prof. Vytautas Landsbergis:
„Taigi, profesoriau, baiginėjantis jau mūsų pokalbiui, kas buvo tas esminis momentas, Jūsų nuomone, kuris sugriovė planą, svarbiausias dalykas iš visų?“
Prof. Vytautas Landsbergis: „Žmonės“.
Edmundas Jakelaitis: „Žmonės susirinkę į Nepriklausomybės aikštę?..“
Prof. Vytautas Landsbergis: „Na, buvo ir tie žmonės, kurie pakvietė juos į Nepriklausomybės aikštę“.
Edmundas Jakelaitis: „Vienas žmogus per televiziją“.
Prof. Vytautas Landsbergis: „Mažiausiai vienas. Bet vis dėlto dar buvo įtakingas Lietuvos Sąjūdis. Ir Sąjūdis kviesdavo į masinius mitingus, paramos, jau ėjo grasinimai, ultimatumai iš Maskvos. Vingio parke buvo didžiuliai mitingai: „Lietuva – nepasiduok! Nesitrauk!“ Mes turėjome tą žmonių paramą. Iš tikrųjų tai buvo ir organizacija, kuri veikia. Šiek tiek gal veikė ir Vyriausybė, ir Aukščiausiosios Tarybos aparatas, ta ištikimoji dalis, bet aišku, pagrindinis dalykas buvo ta daugybė žmonių, dėl kurios sausio 13-osios naktį šturmuotojai karininkai pasakė, kodėl jie sustojo: „Per daug mėsos per kurią reiktų pervažiuoti tankais…“ per vieną kitą žmogų tai jie nepasismulkino pervažiuoti… bet pervažiuoti per tūkstančius, jau ir jie stabtelėjo.“
Ingrida Stankevičienė: Vienoje iš mūsų „Verslumo dvasios“ laidų mes citavome Roberto Enšteino mintį, kad „svarbios problemos stovinčios prieš mus, negali būti išspręstos tuo pačiu mąstymo būdu, kokiu jos ir kilo“ ir kalbėjome taip pat apie tai, kad nebegalime koncentruotis į individualaus išlikimo strategijas. Kad tas strategijas reikia jungti ir kad turime mokytis kolektyvinio išgyvenimo, nes po vieną ilgalaikėje perspektyvoje žmogus negali išgyventi.
Mes nuolatos kalbame apie keturis pagrindinius sąveikavimo faktorius: išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę. Aišku, kad šitie faktoriai patys savaime nėra sprendimas, ir sąvoka „išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė“ negali pačios savaime išspręsti, išaiškinti. Čia lygiai taip pat, kaip mes žiūrėtume į buteliuką su vandeniu ir vien žiūrėdami, negalėtume juo atsigaivinti. Tos sąvokos pačios savaime neišsprendžia klausimo, bet kada tos sąvokos tarpusavyje sąveikaudamos mumyse kuria absoliučiai naują pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą, tada, kaip buvo kalbėta anksčiau laidoje, mes pradedame kuri naują, bendrą kultūrą, kurioje formuojasi visiškai nauja, globali verslumo dvasia.
Pabandykime toliau paklausyti pokalbio su laidos autoriumi ir verslininku Augustinu Rakausku.
Augustinas Rakauskas: Ta išmintis, kurią žmonės šiandien vadina išmintimi, pasirodo, jau seniai ne išmintis. Jie gyvena kažkokiuose iliuziniuose praeities stereotipuose, susikūrę, kad kažkoks filosofas buvo išmintingas, nes jis kažką sugalvojo. Išmintis tai yra kasdieninė mūsų gyvenimo duona, kuri visose religijose gyvena ir tai yra nuolatinis derlius, kurį reikia nuolatos puoselėti: sėti, auginti, nuiminėti, valgyti, vėl iš naujo sodinti, vėl tobulinti… ir taip su visais faktoriais.
Taip – su teisingumu. Teisingumas visai nėra teisingumas, jo net šiandien vadinti negalima teisingumu, nes tai joks teisingumas. Tik „teisingumą“ naudoja kaip priemonę, jau teisingumas liko tik šūkis, bet kai mes pradedame analizuoti teisingumą, kas yra teisingumas ir ar tai yra teisinga, tai paaiškėja, kad mes neturime to teisingumo. Kokią nori sferą imk – teisingumo nėra.
Jums atsakymas, kodėl žmonės migruoja.
Tikėjimas – lygiai tas pats. Kai mes tik pradedame analizuoti ir gvildenti tikėjimo faktorių, paaiškėja, kad nėra žmonių tikinčių, kad žmonės tik eksploatuoja tas klišes, senus simbolius – du tūkstančiai metų jie juos eksploatuoja!
Ir lygiai tas pats su meile.
Tai galima sakyti taip, kad mes įsivaizduojame, kad mes gyvename išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės pasaulyje, bet sienas turime apsibrėžę akmens amžiaus teisingumo sąvokomis.
Ingrida Stankevičienė: Kodėl devalvuojasi dvasinės nuostatos ir tampa stabais?
Augustinas Rakauskas: Todėl, kad subtiliame pasaulyje, jeigu mes padarome „aukso veršį“ iš kažkokio žodžio, tai jis vis tiek yra stabas.
Trečioje knygoje rašau: „Nedarykite iš teiginių, arba netgi iš to, ką patys užrašysite ir ką suprasite, stabo, nes tai yra viso labo edukacinės priemonės, kurios padeda mums susivokti, kurios padeda mums daugiau, plačiau, giliau suprasti tai, ką mes analizuojame.“
Bet jeigu mes paimsime, pavyzdžiui, kažkokį teiginį „tikėjimą“ arba „meilę“ – paverčiame stabu ir nesigiliname, kodėl tas teiginys yra vertingas ir kokioje integracijoje su kitais teiginiais jis duoda naudą, tai mes tikrai negalime savo tikėjimu sukurti pridėtinės vertės. Mes tada save uždarome į uždarą erdvę, kurioje dalyvauja, sakysim, vienas teiginys. Ir tas vienas teiginys tampa stabu. Jokio skirtumo nėra tarp vieno teiginio stabo, tarp vienos nuostatos ir nėra jokio skirtumo tarp „aukso veršio“, tik ten yra fizinis pasaulis, čia yra dvasinis subtilus pasaulis.
Ingrida Stankevičienė: Vis tik aš gal neišgirdau atsakymo. Kitaip paklausiu: kodėl Kristus buvo prieš stabmeldystę?
Augustinas Rakauskas: Todėl, kad paties stabo negali integruoti į dvasinį pasaulį. Jis nekeičia dvasinio pasaulio. Stovi daiktas, tu ant to daikto užsiciklini, energetiką visą kreipi į tą daiktą ir tikiesi, meldiesi ir sakai: „Padėk man“, sakysim, „aukso veršiui“. Gali tu melstis iki išprotėjimo, jautis tikrai nepadės, jis tikrai nepakils ir neišspręs tavo problemų.
Bet kada mes kalbame apie subtilaus pasaulio nuostatas, kalbame apie dvasios pasaulį, tai turime lygiai taip pat nedaryti stabo iš vieno ar kito teiginio, turime ieškoti dvasios veikimo formos. Jeigu mes matome, kad teiginys koreliuodamas su kitais teiginiais, su kitomis nuostatomis… nes nėra vienos nuostatos. Mūsų gyvenime nuostatų pilna. Ir kodėl reikia ne vienų metų suprasti ir sudėti į savo vietas nuostatas ir tuos teiginius, kad jie pradėtų veikti, kad apčiuoptume jų veikimo principą ir kad galėtume sakyti: „Taip, tai yra vertybė“?.. Kai mes pradedame jas ignoruoti, pradedame griauti savo pačių kaip žmonių sukurtą vertybinių nuostatų sistemą. Nes šitos vertybinės nuostatos veikia, jas mes praktikuojame ir jos turi savo mechanizmą, kuris būtent parodo kaip veikia kiekviena iš šių nuostatų.
Tai kai mes kalbame apie išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę, mes rodome įrankį, edukacinę priemonę, kuri būtent kelia žmonių sąmoningumo lygį. Bet jeigu žmonės į tai žiūri kaip į keturis žodžius ir sako: „Išmintingumas – mums suprantama, čia – savaime aišku, teisingumas irgi mums aišku, tikėjimas – tai bažnyčia, religija, meilė – tai seksas: žmona, draugė, žmogus, meilė daiktams, kažkam kitam ir t.t., žodžiu, tai prieraišumas. Kiekvieną iš šitų sąvokų kiekvienas apibrėš pagal savo išsivystymo ir sąmoningumo lygį, pagal savo suvokimo lygį, pagal savo supratimą, bet to maža. Mes turime pamatyti kaip jie veikia tarpusavyje ir kokiu eiliškumu jie turi mūsų galvoje būti, mūsų būsenoje. Jau čia neužtenka žodžio „galvoje“, jau reikia sakyti, kaip mūsų būsena turi eksploatuoti šitas vertybes, kad jos duotų naudą, kad jos tikrai savo buvimu ir neignoravimu duotų mums pridėtinę vertę. Tai mes tada turime analizuoti ir bandyti sukeisti vietomis, bandyti išsiaiškinti, kas turi turėti prioritetą, kas po ko turi eiti, kodėl turi eiti ir kaip veikia visas mechanizmas. Tikrai didžioji dalis žmonių ieško ir jie patys supranta, kad jie ieško išmintingų sprendimų ir visą laiką susiduria kasdieniame gyvenimo kelyje, bet kokiose situacijose kaip čia rasti tą išmintingiausią sprendimą. Ir unikalumas nuostatų tame ir yra, kad jų negali išmesti, jų negali atsisakyti. Kai tu suvoki, kad jos dalyvauja kiekviename tavo kasdieninio gyvenimo žingsnyje, kiekviename veiksme, kiekviename procese, ką bedarytum, ar valgyti ruošiesi daryti, ar keliauti.
Unikalumas, pavyzdžiui, tame išminties ir yra, kad ji ir žemiausio sąmoningumo lygio žmogui yra būtina, reikalinga, eksploatuotina ir jis ja naudojasi.
Ingrida Stankevičienė: O kaip tas žemas išminties faktorius sąveikauja su procesais?
Augustinas Rakauskas: Procesas vis tiek jį tempia paskui save, nes jeigu jis gimė, tai jis vis tiek evoliucijoje dalyvauja. Mes visa tai darome ir kalbame todėl, kad yra galaktiniai ciklai, yra tarpplanetiniai ciklai, yra atšilimai, šalimai…
Ingrida Stankevičienė: Taip, kur materija – ten ciklas...
Augustinas Rakauskas: Taip, ten yra ciklai. Ir mes nežinome, mokslininkai bando atspėti tuos ciklus, kiek mes turime laiko, kiek mes dar galime, kaip sakoma, mėgaudamiesi evoliucionuoti: dar kartu ir gerai gyventi, ir gerai jaustis, ir dar tobulėti.
Bet taip sakoma, kad mes esame gerokai atsilikę, nes mes esame užstrigę ir įklimpę tose vietose, kurios teikia kūniškus malonumus, ir kaip tie gyvūnai, mes linkę apsistoti tose vietose, kur malonu. Bet mes gyvename ne dėl malonumo, kaip dažnai mums bando kai kurios edukacinės bendruomenės sakyti: „Jūs gyvenkite ir džiaukitės, būkite laimingi ir nieko daugiau negalvokite! Džiaukis čia ir dabar, negalvok nei apie rytdieną, negalvok apie vakar dieną, nereikia“. Tai kiek tų resursų gali užtekti tam džiaugsmui?..
Ir žinote, netgi žmones klaidina. Girdžiu laidose kalba: „Džiaugiuosi gyvenimu, gyvenu ir man atneša kažkas, kaimynas čia pasiūlė kažką, man čia trūko kažko, kažkas atnešė man davė…“ tai toks evoliucijos tempas, toks natūralus, sugrąžina į tą pirmykštį laikotarpį. Dažnai mėgstu pasakyti, kad jeigu mes naudosimės tokiais principais, jeigu būtume vadovavęsi kaip žmonės, tai turbūt šiandien dar oloje gyventume ir su kuoka ant peties vaikščiotume.
Edita Marciulevičienė: Taigi bandėme priartėti prie tos minties, kad šiandien pasaulis ateina į tokią būseną, kai žmonės vis stipriau, dramatiškiau jaučia tarpusavio priklausomybę. Mes matome, kad nėra nė vieno elemento, kuris neveiktų bendroje schemoje. Kiek iš mūsų sąveikos formuojasi vis globalesnė verslumo dvasia, lygiai taip pat plečiasi globalus pasaulio vaizdas, padėsiantis mums suprasti, dėl ko tas pasaulis egzistuoja. Viskas priklauso nuo ryšio tarp mūsų stiprumo. Mūsų verslumo dvasia priklauso nuo mūsų intencijų, kurių pagrindas – keturi faktoriai: išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė.
Ingrida Stankevičienė: Augustinai, kodėl žmonėms tampa stabu vertybinės nuostatos?
Augustinas Rakauskas: Todėl, kad žmonės vadovaujasi daugiausiai savo instinktais, refleksais, traukomis. Juos traukia prie to, bet jie neieško atsakymo, kodėl traukia. Na, man patinka! Mane traukia prie to! Refleksai dirba, kadangi jie yra mumyse užkoduoti. Tai žmonės, kada siekia tam tikrų tikslų, jie, būdami emocinės, jausminės ir protinės dvasios išraiškos sutvėrimai, viską daro kaip dvasia. Jeigu mes pradėtume gilintis, mes pamatytume, kad jis visą laiką skleidžia dvasią: arba smalsumo, arba susidomėjimo, arba ignoravimo dvasią, arba mokslo, neapykantos dvasią. Tai kai žmogų pagauna emocija, kuri vadinama yra būsena, ir jis tą būseną nori išreikšti, išsakyti kaip savo nuomonę, tai dažnai būna, kad neina sustabdyti. Bet žmogus visą laiką yra dvasios skleidimo subjektas. Toks sutvėrimas. Jeigu jis nekalba, arba nieko nedaro, tai visai nereiškia, kad jis neatlieka dvasios vaidmens, jis tiesiog akumuliuoja viduje tuo momentu, jo mąstymo lygyje, jausmų lygyje vyksta procesai. Jis galvoja, jis ilgisi, ant kažko pyksta, kažką myli, bet visi šitie dalykai vienaip ar kitaip išsireiškia, tik dvasios formoje.
Ingrida Stankevičienė: Tai Augustinai, žmonės be perstojo akumuliuoja dvasią ir skleidžia ją, ir visgi, kodėl nuostatos tampa stabu?
Augustinas Rakauskas: Todėl, kad žmonės yra be galo norintys ir be galo stipriai evoliucijos užkoduoti tobulėti, siekti. Ir kai jie susikoncentruoja į daiktus, mokslą, šeimyninį gyvenimą, jie mašinaliai, pagal jų išsivystymo lygį eksploatuoja išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę visiškai negalvodami apie jų kokybę, negalvodami, kad tai yra tik jų išmintis, tik jų teisingumas, tik jų tikėjimas ir tik jų meilė.
Ir kodėl dabar religijos turi turėti vienodas teises, kodėl aiškina, kad visi žmonės turi turėti religinę laisvę, visi žmonės turi būti vienodai traktuojami, jie turi turėti galimybę išsisakyti? Čia visai neseniai girdėjau per radiją kalbėjo, kad europinę tokią nuostatą nori įtvirtinti, kad religinės dvasios skleidimas turi būti individualus reikalas, kad negalima garsiai propaguoti religijų. Tiki – čia tavo reikalas, tikėk, būk pats su savo tikėjimu. Iš karto man toks kaip ir šokas, galvoju, tai, ką jau dabar ir religijas pradės valdyti.
Ingrida Stankevičienė: Bet pačios religijos padarė meškos paslaugą žmonėms, uzurpuodamos didesnę erdvę, juk visos religijos medžioja dūšeles, nes juk būtinas dvasios koncentratas, o kaip mes žinome, kad dvasios galia be dūšelių nesiformuoja…
Augustinas Rakauskas: Kuo religinė bendruomenė yra gausesnė, tuo religinė dvasia yra stipresnė. Popiežius pasididžiavo tuo, kad yra milijardas du šimtai milijonų tikinčiųjų. Tai pagalvokime, kai šitiek metų, šitiek amžių, virš dviejų tūkstančių metų turi krikščionybės religija ir visą laiką buvo koncentruojamas dėmesys į žodį „tikėjimas“.
Ingrida Stankevičienė: Čia jūs prie geros vietos priėjote, tai kodėl žmonės tikėjimo faktorių, kaip nuostatą, pradėjo taip stipriai eksploatuoti?
Augustinas Rakauskas: Todėl, kad iki to buvo labai didžiulis vakuumas tikėjimo. Žmonės niekuo netikėjo. Jie tikėjo tik savo fizine galia, jie tikėjo tik auksu, kalaviju, fiziniais sugebėjimais, įstatymai buvo tokie – „dantis už dantį“. Buvo labai didelis tikėjimo trūkumas, kad žmogus kažkuo tikėtų, ir jie priėjo liepto galą, nes kai žmogus niekuo netiki, tai evoliucija pradeda stoti. Tada stoja ir kūrybingumas, nes žmogus pradeda sirgti vėžio liga – susinaikinimu. Jie eina į susinaikinimą. Nes jie kuria tik kovą tarpusavyje ir tik atimti, jokios meilės negali sugeneruoti, jokių nuostatų.
Ingrida Stankevičienė: Jeigu galite užakcentuoti, koks čia yra Kristaus nuopelnas?
Augustinas Rakauskas: Jis pakeitė požiūrį žmogaus į žmogų. Visos Kristaus aprašomos tiesos yra labai vertingos ir šiai dienai aktualios, ką jis mums paliko…
Ingrida Stankevičienė: Kad mūsų klausytojams būtų aiškiau, jūs čia šnekate labiau apie tendencijas, o ne apie istorinius kažkokius momentus, kalbėdamas apie tikėjimo formavimąsi?
Augustinas Rakauskas: Kalbu dabar apie nuostatas, kurias paliko Kristus savo buvimu žemėje, ir ką jos padarė mums. Jos mus padarė žmoniškesniais, geresniais žmonėmis, pakeitė vertybines nuostatas, ne „dantis už dantį“, o meilė, pagalba, užuojauta. Prirašyta labai daug šventų knygų, daug mokymų yra ir visa tai yra paversta edukacine medžiaga. Ir aišku, kad tos religinės bendruomenės, kurios eksploatuoja visą tą medžiagą, stengiasi, kad būtų kuo daugiau tikinčiųjų jų diasporoje ir daugiau žmonių eitų tuo keliu. Tai tikrai nėra blogai ir pačioje religijos doktrinoje yra labai daug vertybinių nuostatų, kurių šiandiena netgi, pavyzdžiui, paėmus 10 Dievo įsakymų, sunkiai ir šiandien gali žmonės išmesti kažkurį iš jų ir pasakyti, kad jis nereikalingas, prieštarauja evoliucijai arba geros dvasios kūrimui. Sudėta vertybinės nuostatos, kurios aktualios ir šiandien.
Bet kalbant apie religijos propagavimą ir grįžtant prie to, kodėl devalvuojasi dvasinės nuostatos ir tampa stabais, tai daugelis žmonių įžvelgia, kad tai yra meškos paslauga padaryta, kaip sakant, persistengiant, kad tikėjimo faktorius būtų toks eksploatuojamas kaip kažkokia priemonė. Už tai atsirado mokslininkų analizavimas, kuo baigiasi tikėjimas. Atsirado tas placebo faktorius, pradėjo analizuoti, kaip žmogus pats sau įteigia, kaip jis užkoduoja, kaip pradeda tikėti tuo, ko nėra, ir jis tada pradeda jausti to, ko nėra, bet visi jausmai, visi refleksai pradeda veikti ir net, kaip sako, ir tą kvapą užuosti, kad tai yra. Tai čia – toks didelis persistengimas. Susiorientavimas į bet kokią vieną nuostatą atneša žalą ir iškreipia nuostatų veikimo, jau kaip daugiskaitoje, faktorių. Tada sutrinka evoliucijos mechanizmas. Ir jeigu imsime vieną kažkokį faktorių, pavyzdžiui, vien tik išmintį, ar vien tik teisingumą, ar vien tikėjimą, ar vien meilę, mes gyvensime pagal vieną iš šitų faktorių, mes būtinai ateisime į aklavietę ir ta aklavietė ves mus į susinaikinimą.
Ingrida Stankevičienė: Bet jūs kalbėdamas apie tai pabrėžiate, kad kiekvienas faktorius atskirai taip pat turi ir tuos keturis faktorius vienu metu veikiančius.
Augustinas Rakauskas: Taip, jis turi, bet jeigu jis dominuoja ir, dar kartą pabrėžiu, jeigu mes vieną faktorių eksploatuojame ir į vieną faktorių sukoncentruojame dėmesį kaip į stabą…
Paimkime „teisingumą“. Svarbiausias yra „teisingumas“. Labai paprastai, pagalvokime mes, ar galime ištobulinti ir toliau auginti teisingumo faktorių be išminties, be tikėjimo ir be meilės? Ar jis gali apskritai vystytis, evoliucionuoti?
Ingrida Stankevičienė: Tai, kas čia bus?
Augustinas Rakauskas: Placebas.
Mes jį apsibrėžiame, save įstatome į tam tikrus rėmus ir pasakome: „Tai yra teisinga“. Ir čia nesvarbu, kurį iš šitų faktorių mes paimsime: ar tikėjimą, ar teisingumą, ar išmintį. Nustokime reaguoti į teisingumą, tikėjimą ir meilę ir sakykime – „išmintis“. Tai ką žmonės pradės daryti? Neturėdami teisingumo faktoriaus, tikėjimo ir meilės faktorių, jie nieko daugiau nedarys, tik visi kovos už išminties įtvirtinimą. Jų išsivystymo lygis sustos, nes kiekvienas galės remtis tik savo išmintimi, tokia, kokia ji yra. Ir jeigu jis negali pasitikrinti, ar jo išmintis teisinga, nes teisingumo nėra, jo mes nepripažįstame, jei jis negalės pajausti ir suprasti, ar jis tiki, nei ką kitas sako, kad yra išmintingiau už jį, bet tikėjimo faktoriaus nėra ir jis patikėti negali.
Tai noriu pasakyti, kadangi mes esame ne vienas žmogus ir kadangi vienas žmogus negali visiems sukurti išminties arba teisingumo, arba tikėjimo, arba meilės, nes visi skirtingai išsivystę yra ir tame ir yra fenomenas, kadangi būdami skirtingi ir skirtingai išsivystę mes galime evoliucionuoti, mes galime plėsti.
Ingrida Stankevičienė: Kai žmogus vystosi, atitinkamai turi būti kuriamos ir programos, ir kad tos programos kuo labiau atskleistų tarpusavio jungimąsi. Tai šiandien išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė atitinka…?
Augustinas Rakauskas: Šitie keturi faktoriai yra kertiniai šios dienos išsivystymo lygiui. Šios dienos išsivystymui. Tai nereiškia, kad neatsiras kitų faktorių arba netransmutuos šitie faktoriai į kitas būsenas žmonių viduje, jų sąmonėje, jų jausmuose, gal jie apskritai atkris. Šiandien mes to nežinome. Gal kažkas kitas atsiras, arba labai išsiplės šita nuostatų gama, ir pasidarys daug sudėtingesnis mechanizmas. Bet šiai dienai mes turime vienareikšmiškai pripažinti, kad veikia šitas mechanizmas ir šitas eiliškumas. Kodėl jis veikia? Todėl, kad mes daug kartų analizavome, atskirai, be šitos sekos keturių faktorių, pagal dabartinį savo išsivystymo lygį mes negalime tobulėti, negalime augti. Ir kai žiūrime kaip mes tobulėjam, kaip mes augame, kaip mes ieškome geresnių sprendimų, kaip mes kuriame, mes visur aptinkame šituos keturis faktorius, ne tik moksliniuose arba meniškuose dalykuose, bet kur. Visur mes kreipiamės ir ieškome išmintingiausio sprendimo. Visur mes sukame galvą, kad sprendimas būtų teisingas, mes rūpinamės tada visuomene, kai mes galvojame, kad jis būtų teisingas: ar jis tinka man, ar jis tinka kitiems žmonėms, ar jis mano šeimos rate tinka, ar tai bus teisinga mano vaikų atžvilgiu, mano žmonos atžvilgiu. Jeigu aš apie tai negalvoju, tai kokia čia išmintis? Čia – diktatas.
Žmogus atėjo ir pasakė: „Pas mus namuose bus taip!“ Tai turite vyrą diktatorių, kuris nustatė, kas yra išmintingiausia ir visi sėdi kaip pelės po šluota ir klauso, nes vyras pasakė. Bet todėl ir yra išmintis, todėl ir yra evoliuciją sukelianti nuostata, tobulėjimą mums duodanti.
Ingrida Stankevičienė: Žinote, čia daug kam gali kilti toks klausimas, ar čia jūsų paties sugalvota tokia formulė, ar tai yra globalios verslumo dvasios inspiruotas dvasinio veikimo modelis?
Augustinas Rakauskas: Tai yra ne mano, tai net nėra sugalvota, yra tiesiog išanalizuota ir pastebėta, kokiu principu žmonės vadovaujasi, į kokias nuostatas remiasi, kada jie gyvena. Dar kartą pabrėžiu, nesvarbu, ką jie daro. Ką jie bedarytų – remiasi šitomis keturiomis nuostatomis. Ir jeigu žmonės pradėtų į jas kreipti dėmesį ir pradėtų jas analizuodami gilintis, ar tai, ką mes vadiname išmintinga yra tikrai išmintinga…
Iš karto paimkime mūsų sopulius: korupciją, kyšius, visokias negeroves, kurias pas mus valstybėje daro žmonės, mes iš karto pradėję analizuoti pastebėtume, kad teisybės visur trūksta, teisingumo faktorius šlubuoja. Žmonės rėkia tiesiog per laikraščius, per televiziją, per radiją: „Nėra teisingumo! Nėra teisybės!“ Kodėl? Todėl, kad mato, jog priiminėjami neišmintingi sprendimai.
Grįžo emigrantas dabar, klausiu jo: „Kaip jautiesi?“ Jis sako: „Na, kaip jaučiuosi – dirbau Anglijoje, kol aš ten padarau pelną iki 10 tūkstančių, man jokių mokesčių nereikia mokėti, o čia, aš tik spėjau įmonę užregistruoti, jau pas mane ateina mokesčiai: kiek aš turiu mokėti Sodrai, kokį pelno mokestį turiu sumokėti – man visai kitos sąlygos!“ Bet visi deklaruoja, kad nori, jog grįžtų, nori, kad grįžtų iš tų šalių žmonės, kuriose tvarkos jiems yra palankesnės. Tai klausimas: kodėl pas mus tų palankių tvarkų nepadaro, kurios skatina? Viskas pas mus yra manipuliatyvu, viskas yra manipuliuojama tais, kurie uždirba, kurie būtent ne išvažiavo, o dirba čia.
Ingrida Stankevičienė: Žmonės labai dažnai apie vertybes sako taip: „Vertybės yra gailestingumas, vertybės yra solidarumas, vertybės yra…“
Augustinas Rakauskas: Tai yra ignoravimo išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės faktoriaus pasekmės. Tai yra pasekmės, o ne vertybės. Jeigu pasekmių nebūtų, šitas klausimas visai nekiltų.
Jeigu žmonės elgtųsi išmintingai, tai nereikėtų jokio gailestingumo, nes nebūtų ko gailėti, nes visi gerai gyventų, nes visi elgtųsi išmintingai, teisingai, tikėdami vienas kitu ir mylėdami vienas kitą. Tai kokio čia mums gailestingumo… Kam? Gyvulėliui gal gailestingumas gali būti, katytei, bet ir to nebūtų, nes žmonės visi tiek būtų sąmoningi, kad jie užjaustų ir suprastų.
Bet kada mes ignoruojame dėsnius, šitą eiliškumą ir šitą tvarką… dažnai susiduriu, kai sako, net iš kunigų girdėjęs esu tokius pasakymus, jie bando oponuoti ir aiškina, kai bandau kalbėti apie žmogaus kūrybingumą: „Viską kuria Kūrėjas. Nieko žmogus nekuria ir jo kūrybos niekam nereikia. Dievui žmogaus kūryba nereikalinga“.
Kristaus žodžiai pasakyta: „Junkite nesujungiamus dalykus“ ir pats didžiausias yra tikslas ir esmė mūsų tame, kad mes čia būdami mokomės kurti. Ir kaip Kristus sakė: „Jūs dar ne tokius stebuklus darysite!“ Tai kaip mes juos darysime, jeigu mes nieko nekursime ir nieko nesistengsime. Stebuklas yra kūryba. Jį reikia sukurti.
Ingrida Stankevičienė: Kaip jūs kalbėjote, kada mes eliminuojame tris vertybes ir paliekame tarkim tik vieną, kaip tikėjimą ir kaip rodo istorija, kad žmogus istorijos bėgyje buvo iš tiesų daugybę kartu suklaidintas, kada jam, pavyzdžiui, ta maldos svarba, bažnyčios svarba, buvo suteikta, parodyta per tą pamišėlišką, fanatišką tikėjimą, ir kada tame tikėjime ir tame požiūryje žmogaus sąmoningumas neaugo tuo kūrybiniu būdu, o augo per didžiulę kančią…
Augustinas Rakauskas: Religija už tai ir moka. Ji moka už tai Viduramžių įvykiais, moka Kryžiaus karais, dabar moka visokiais liekamaisiais reiškiniais, kurie atsiliepia religijoje. Viskas turi savo kainą. Ir už tai reikia dabar mokėti, kad buvo persistengta.
Ingrida Stankevičienė: Jūs kalbėdamas apie edukacinę pusę šitų nuostatų, vertybių, mes matome, ko mes dažnai pasigendame, kad kunigai liestų šitą vietą, kad visas šitas edukacinis procesas vyksta ne kažkur ten, yra bažnyčios ar kažkokių kitų institucijų privilegija, bet šitą turi pats žmogus, turėdamas Dievo kūrybos galimybę nuolatos kurti.
Augustinas Rakauskas: Žmogus yra dieviškos dvasios dalis. O visa, kas yra ir kas supa, viskas yra, kaip sako, Dievo kūnas. Dievo dvasia apima viską.
Ir, pavyzdžiui, kalbant apie tas keturias nuostatas, kuriomis šiai dienai žmonija vadovaujasi, valingai ar nevalingai, bet vis tiek šiam žmonijos evoliucijos etape, jie vadovaujasi šitais keturiais principais, kuriuos mes įvardijome: išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę, kur paradoksas? Net jeigu mes sukeičiame vietomis, kažką pakeičiame vietomis, mechanizmas neveikia. Mechanizmas šlubuoja, iškrypsta.
Ir žmonės dažnai painiojasi, girdžiu sako, pavyzdžiui, teisingumas, išmintis. Tai teisingumas yra jau kaip konstitucija, tai yra šio išsivystymo lygio, dabartinio išsivystymo lygio, yra sukurta konstitucija, tai yra tokios išminties, kokią žmonės turi. Jie kurdami konstituciją, kuo jie naudojasi? Pačiais išmintingiausiais žmonėmis, pačiais išmintingiausiais sprendimais, ir kol neįsitikina, kad tai bus išmintingiausias toks paragrafas, pavyzdžiui, Konstitucijoje, tol jie jo nerašo. Tada jie turi juo patikėti. Ir tada pretenduoja į visą žmoniją, kad mes mylėtume ir gerbtume savo Konstituciją.
Edita Marciulevičienė: Tai minčiai užtvirtinti perskaitysiu ištrauką iš „Globalios jausmo proto dvasios“ knygos:
„Mūsų tarpusavio santykiuose kol kas daug melo ir neteisingumo, iš kurio kyla nesantaika, skurdas, ligos, badas. Dabartiniai santykiai sudaro sąlygas žmonėms nusikalstamai vieniems kitus valdyti, pajungti asmeniniams tikslams, dėl jų plinta įvairiausios blogybės visuose planetos gyvybės lygmenyse.
Kai aiškiai suvoksime, kad skleidžiamų nuostatų vienybė kuria būtent tokią dvasią, kokios pasaulyje labiausiai reikia, kad užgimtų visuotinė harmonija, galėsime keisti bet kurią netikusią padėtį. Žmonijos gerovė priklauso nuo bendraminčių vienybės ir visiems priimtinų nuostatų galios suvokimo. Todėl visi mąstantys, bendrų nuostatų svarbą suprantantys žmonės, ką bekurtų, turi stengtis tarpusavyje įgyvendinti naujai pripažintas, visuomenės tobulėjimui reikalingas, vienybės dvasią skleidžiančias nuostatas.“