„Žinių radijo“ Kauno studijoje kalbamės su verslininku Augustinu Rakausku.
Klausytis internetu.
Laida transliuojama kas antrą penktadienį 10.10 val. Kartojama kiekvieną šeštadienį 17 val.
***
Ištrauka iš laidos:
Ingrida Stankevičienė: Pabendraukime šiandien Naujųjų metų pirmojoje laidoje kaip nuo tuščio lapo. Beje, pati pasakiau ir visada norėjau paklausti, kodėl jūs savo naujoje, trečioje, knygoje įdėjote kelis tuščius lapus? Kam tie tušti lapai yra skirti? Gal pradėkime nuo to, o vėliau pažiūrėsime kaip čia mums išsisuks tie klausimai, tie atsakymai.
Augustinas Rakauskas: Bandau parodyti technologiją kaip skaitytojas ir rašytojas gimdo naują dvasią. Kas vyksta iš tikrųjų pasąmonėje pas žmogų, kada jis skaito ką rašytojas parašė ir lygiagrečiai pasąmonėje daro išvadas, galvoja, analizuoja, replikuoja – juk tas viskas tai vyksta! Kur yra problema? Pavyzdžiui, jeigu žmogus mėgsta kokį nors rašytoją arba mėgsta kokią nors filosofiją, jis nustoja būti žmogumi–kūrėju, Dievo vaiku – padaro save kopija. Aklai priima. Skaito ir net nekvestionuoja, neįjungia pasąmoninio lygio, nes jį pripažįsta kaip lyderį, kaip diktatorių, kaip mėgiamą rašytoją ir čia viskas su juo yra gerai. Jeigu taip parašė – tai čia super! O kur tu?! Kur „aš“ – skaitytojas?! O kur mano nuomonė, kur mano jausmai, kur mano dalyvavimas, kur nauda iš to, kad aš skaitau, kur pridėtinė vertė?! Juk reikia, kad iš to skaitymo kažkas gautųsi, o ne momentinį malonumą patirčiau. Tai jeigu knygą man patinka skaityti ir skaitymo metu aš „gašlauju“, bet ji nedaro korekcijos mano pasąmoniniame lygmenyje – tai knyga yra niekinė. Bet jeigu ji mane įtraukia į analizavimą, į diskusiją, oponavimą, galvojimą, ieškojimą: kodėl taip padaryta, kodėl taip pasakyta, – tai tada tampu dalyviu ir tada mes kartu su rašytojų kažką atrandame. Gal rašytojui aš nieko naujo neatradau, nes jis turi potencialą dar giliau nueiti, bet jis todėl ir rašytojas, todėl ir parašė, bet aš tą išeksploatavau, ką jis parašė, ir jeigu aš savo lygį nors truputį kilstelėjau…
Ingrida Stankevičienė: Jūs čia kalbate apie savo skaitymo metodą, o jeigu žmogus skaito ir mato visą knygos lapą ir gali akimirksniu perskaityti tris eilutes?
Augustinas Rakauskas: Kas iš to, kad tu perskaitei, vos ne kas trečią eilutę praleidžiant, kas iš tokio skaitymo naudos? Duok man naudą dabar iš to lapo, kas pasikeitė tavo požiūryje, tavo mąstyme? Tik sužinojai, ką jis rašo ir viskas.
Ingrida Stankevičienė: Gerai, o jūs skaitote lėtai…
Augustinas Rakauskas: Skaitau lėtai, analizuoju, jeigu man tik kažkas neaišku – grįžtu, ieškau vietos, kur nelogiška, kur neveikia dėsnis. Dirbu skaitydamas, tada įdomu skaityti. Bet jeigu man neįdomu ir aš ten nieko nerandu, tai kam tada skaityti, tada televizorių reikia žiūrėti. Atsisėdai, koją ant kojos, nei dirbti nereikia, nei nieko. Ir kas? Ir bukina mane.
Ingrida Stankevičienė: Tai jūsų tuo pavyzdžiu matome, kad subtiliame lygmenyje tarp rašytojo ir skaitytojo užgimsta bendra dvasia, susiakumuliuoja štai tokia energija, – galime ją netgi ir pavadinti šventa dvasia, – ir ji toliau, kaip galimybė jau gali būti panaudojama, kaip mes dažnai sakome, sukurti pridėtinę vertę.
Jeigu paimtume štai jūsų situaciją, jūs ir verslaujate, ir tuo pačiu rašote, tam, kad išlaikytumėte tą būseną, kurią sukaupėte rašydamas savo tekstus, jūs visada esate tokioje pavojingoje zonoje – prie kažko pripilti, susitapatinti, įkristi į problemas, įvairias situacijas…
Augustinas Rakauskas: Nuo visų pasaulietinių dalykų atsiriboti, patikėkite manimi, yra be galo sudėtinga.
Ingrida Stankevičienė: Gerai, bet kaip tada jūs versle tarp tų visų „amerikietiškų kalnelių“, tų visokiausių problemų, situacijų, kaip jūs užfiksuojate tą būseną, kaip ji į jus įeina, nes kartais gi matau jus darbe, ten nėra net kur piršto įkišti, kaip jūs sugriebiate, pajaučiate tą būseną, kuri tinkama tam subtiliam darbui jau tą pojūtį paversti žodžiu?
Augustinas Rakauskas: Būna kartais mane ta būsena pagauna kur nors vaikščiojant ar važiuojant, aš bėgu iš karto prie tekstų, jau tą būseną pažįstu. Ir kada jauti – ateina būsena…
Ingrida Stankevičienė: Čia su tomis būsenomis, Augustinai, įdomus dalykas. Mes labai dažnai linkę manyti, kad naudingos tik patogios, malonios, žinot, kaip sakoma, „skanu“ – jei skanu, tai gerai, jeigu man malonu – tai ta situacija yra gera, o juk labai dažnai būna, kad mes gauname priešingai. Į mus bando įlįsti liūdesys ir mes turime tą liūdesį paimti ir pasižiūrėti, kad jis duotas ne tam, kad jame murdytumėmės, o kad per jį užčiuoptume, ką mums dabar tas subtilus pasaulis nori pasakyti. Tai jūsų kontekste – atpažinti būseną, – kad mūsų klausytojams būtų naudinga, štai jūs – gamtos vaikas, jūs be gamtos niekur, jūs gamtoje ir gyvenate, ir paukščiai, ir stirnos aplink jus, kaip gamtoje jūs tai jaučiate?
Augustinas Rakauskas: Tą būsena, jeigu taip pagal mūsų gamtą apibūdinti, tai ji būna tokia, kai pajunti, kad gamta taip nurimo, kad nė vienas lapelis nejuda, gal atkreipėte kada nors dėmesį? Ir galvoju, kas čia taip, kad net ausyse spengia, taip ramu ramu ir žiūri, nei smilga, nei lapelis, niekas nejuda ir pasidaro netgi kažkaip nejauku, kaip sako: „Tyla prieš audrą“. Ir kaime dažnai patiriu tai: vanduo kaip stiklas, jokio šuoro, ir tas ramumas kada persmelkia tave per vidų, pasijunti kažkoks ne toks ir jeigu tu būdamas „netoks“ (čia fiziškai pademonstravau, bet tai įvyksta viduje, būsenoje) kaip įvyksta gamtoje, taip ir viduje, būsenoje, atrodo nei tu ką nors žinai, nei supranti, nei girdi, nei tau kas nors įdomu, bet kartu, tarsi kažkas ateina, tarsi artėja. Lyg matytum, kad čia viskas nurimę, bet kažkur toli, kaip jūroje jūreiviams – juodas debesis matosi, arba saulės spindulėlis, kuris kyla. Tai tada einu namo, imu tekstus ir pradedu gilintis. Ir kaip taisyklė, pastebėjau, tada ateina tokie pastebėjimai, tokios išvados, taip gimsta tie visi tekstai, taip gimsta tos visos mintys.
Ingrida Stankevičienė: O kaip tokiose būsenose neužsisvaigti, neužsižaisti? Kuo vadovautis?
Augustinas Rakauskas: Labai svarbu žinoti savo potencialą ir įvertinti savo silpnumo ribas, nes jeigu mes savo potencialo neįvertiname ir galvojame, kad mes galime ir jau daug žinome, arba daugiau už kitus žinome, ir jeigu tik pradedame įsijautinėti į tą būseną, tai jau iš karto yra paklydimas. Mes netgi pagal mūsų visą doktriną filosofijos, – visa, ką mes šiandien žinome, tai yra vakarykščios žinios, jos jau yra praeitis, ir jos man reikalingos tik dėl to, kad į jas atsispirdami mes galėtume sužinoti kažką naujo. Tai vertė yra ne tai, ką mes čia dabar darome, arba ką mes dabar galime sužinoti. Vertė yra tai, ko mes nežinome. Ir kai mes pradedame suvokti, kad čia yra tik mechanizmas suvokti tai, ko mes dar nesuvokiame, o tas mechanizmas remiasi į praeityje sukauptas žinias, į dabartines galimybes, į būseną, dėl to reikalaujama iš žmogaus, kad jis būtų nepersivalgęs, kad jis būtų švarus, kad nebūtų piktas, kad nebūtų išgėręs, kad nebūtų įsmigęs į kažką, sakysim, įsimylėjęs. Kai sakau „įsimylėjęs, prilipęs“, tai aš turiu omenyje blogąją to žodžio prasmę. Pavyzdžiui, jis turi šeimą – žmoną, kuri duoda ramybę vidinę, bet jis darbe dar įsimylėjęs moterį – kas tada? Kliuvinys, trukdo, galvoje sukasi, tai – svetimkūnis. Kaip koks satelitas, kuris drumsčia harmoniją. Tai tada nereikia norėti, kad galėtum pilnakraujiškai išnaudoti potencialą, kuris patirtyje sukauptas. Ir tada mes sakome – dabartinė galimybė nėra visiškai švari, ji užteršta kažkuo, nes yra kliuvinys. Tai tų kliuvinių įvairių būna. Pavyzdžiui, vakar „baliavojo“, tai šiandien galvelė nedirba, dar kraujas pumpuoja alkoholį perdirbinėja, tai ką čia gali padaryti?.. Arba per daug prisivalgęs, kepenys baltą vėliavą per burną kelia ir sako: „Palauk, kokios čia dvasios, man reik susitvarkyti su tuo maistu – lašiniais, agurkais, kopūstais, kur tu man prikimšai!“
Ingrida Stankevičienė: Čia jūsų daug kas gali nesuprasti. Mes ką tik kalbėjome apie subtilias būsenas ir dabar jūs peršokote prie raugintų kopūstų.
Augustinas Rakauskas: Šitie visi dalykai yra labai glaudžiai susiję, nes mes visą veiklą vystome fiziologijos pagalba. Jeigu mes neturime kūno, neturime tos fiziologijos, tai mes ir negalime augti, negalime tobulėti, negalime naujo nieko sužinoti. Tai jeigu mes įsėdame į kledarą ir mūsų automobilis, kurį mes vadiname savo kūnu, jis dūmina, padangos be oro…
Ingrida Stankevičienė: Na taip, jūs kalbate apie svarbias būsenas, apie kūno priežiūrą, taip, visa tai – vertė. Šita vertė ir lemia tolesnę perspektyvą?
Augustinas Rakauskas: Mes turime žinoti, kad vertė yra tai, ką mes padarysime, ką sukursime, ką suvoksime, ką ištransliuosime, ką išdeleguosime, kokius dėsnius parodysime kaip visa tai veikia ir pati vertė ateina tada, kada tie žmonės, kurie nesuvokė, bet girdėdami, tai ką šnekame ir aiškiname, jiems ateina suvokimas, keičiasi požiūris į gerąją pusę, jam tampa aiškiau, suprantamiau, ir jis pradeda praktikuoti. Pritaikyti praktikoje. Kodėl sako, kad pirmas žingsnis buvo žodis? Kada žmogus pradeda kalbėti – jis pradeda kalbėti su žmona, ir jeigu, pavyzdžiui, kas nors išgirdo, tai vienas kažkuris šeimoje sako: „Žiūrėk, tikrai, ir man taip gyvenime būna. Ir pas mus juk taip yra. Mes gi čia darome klaidą, gal taip nedarome ir mums bus geriau, bus lengviau, išsispręs problema“. Arba nieko nesako, bet pradeda veikti, pradeda kitaip elgtis su žmona, vaiku, kaimynu.
Ingrida Stankevičienė: Kaip jūs matote, kad mūsų ta intencija visada… vis tiek viskas yra kaip sakant dualu, reikia ir tą kūną saugoti, ir jo poreikius atlikti, kad ta mašina, kaip jūs sakote, kuo geriau važiuotų, ir tuo pačiu reikia turėti tą nuolatinį ryšį su ta šventa dvasia, kuri tuo pačiu ir tą mašiną saugotų.
Augustinas Rakauskas: Matot, viskas reikalauja tam tikros aukos, tam tikro pasiaukojimo. Mes – ne Kristus, ir mes tikrai nepašaukti į šį gyvenimą, kad mes paaukotume savo kūną dėl to, kad kažką paskelbtume. Mes turime ir savo likimą, ir savo problemas, ir savo uodegas, ir mes turime jas spręsti. Bet jos geriausiai sprendžiasi, kai mes norėdami išspręsti savo problemas, sprendžiame kitų problemas. Tai supratimo prasme, dvasios prasme, veikia lygiai tas pats dėsnis. Jeigu mes norime išspręsti, tai reiškia, kokybiškiau, geriau dirbti, mes turime daugiau aukoti savo pastangų, savo energijos, savo dvasios asmeninės turime daugiau aukoti dėl kitų žmonių, kurie, sakysim, nesuvokia to, ką jūs jaučiatės suvokiančios. Jeigu jūs jaučiatės suvokiančios, jūs pabandę tai gyvenime, pajautę tai, matote tai praktikoje, pastebite, kad tarp žmonių yra tokios problemos ir trūksta tik išmintingesnio priėjimo, teisingesnio priėjimo, kad žmonės patikėtų, kad jie pradėtų mylėti vienas kitą, rūpintis vienas kitu, kad neperduotų ateinančioms kartoms problemų, kaip mes čia sakėme, nebendravimo ir nekalbėjimo, tai jeigu jūs savarankiškai pradedate daugiau dirbti šita kryptimi, tai jūs ir pradedate augti, atsiskleidinėti, ir pradedate įgauti tas savybes, – jausti, ko žmonėms reikia.
Ingrida Stankevičienė: Yra tokia skaudi tiesa, kad užrašytas žodis hipnotizuoja. Ir jeigu tu skaitai autorių, kurio patirtis atitinka tavo charakterio savybes, kažkokius lūkesčius, tikslus, labai taip nežymiai perimi visą šitą informaciją ir to autoriteto patirtis pradeda dominuoti tavo žodyne, ir tu susitapatini, ir tai tampa tavo savastimi, ką jūs kalbėjote pradžioje, apie susitapatinimą su tekstu.
Tarkim mes „Verslumo dvasios“ laidose ne tik daug dirbame su jūsų knygos medžiaga, su jūsų tekstais, su jūsų dienoraščiais – labai daug kas tinka, labai daug kas pagaulu ir kartais nežinai, kur čia tu, o kur čia tekstas. Kaip išlaikyti tą savo vidinį stuburą? Nes tarkim ne tik mane, bet ir daugelį ypač jaunų žmonių „veža“ jūsų mintys, jūsų atskleisti dėsningumai, tarkim apie mūsų šiandieninę sistemą, apie jos netobulumą, apie mūsų kuriamas įvairiausias manipuliavimo formas ir bandymai pritaikyti prie šitos netobulos sistemos, apie išnaudojimą mūsų visokiausių instinktų ir apie mūsų adoravimą šiandieninių lyderių, apie politikus, apie verslininkus, žodžiu, apie kiekvieną socialinę sritį jūs esate parašęs krūvas įdomiausių dalykų. Ir štai tarkim, kai ateina jauni žmonės pas jus ir sako: „Verslininke, padėkite mums, ką jūs mums patartumėte, kaip uždirbti tą milijoną, ką mes turime žinoti, apie verslą, apie save?“ Ir kai jūs sakote jauniems žmonėms, kad jie pirmiausiai turi suvokti, įgyti žinių, kad jie yra dvasia, tai ne kartą girdėjau, kaip jaunimas jums atsako: „Bet mes nenorime kalbėti apie dvasias, mes norime, kad jūs mums duotumėte informacijos kaip uždirbti milijoną“. Tai štai, kai visa šita klausai, tame visame būni, po truputį atrodo, kad ir tu taip mąstai, ir tu taip jauti ir jautiesi. Ir vis dėlto kaip visame tame išlaikyti savo vidinį stuburą? Atrasti savo vidines nuostatas? Kaip jas užčiuopti savyje? Kaip neištirpti, tarkim, jūsų toje patirtyje, o man surinkinėti savąją ir fiksuoti ją praktiškai?
Augustinas Rakauskas: Esu tik tai kaip atrama su savo tekstais, į kurią jūs galite atsiremti, esu tik pamatas, ant kurio jūs galite statyti, jeigu jums tinka, bet turite pradėti jūs statyti, turite pradėti jūs savarankiškai kalbėti, jūs turite pradėti savarankiškai aiškinti iš kokios jūs medžiagos statote, iš kokios medžiagos jūs formuojate nuostatas, jūs turite aiškinti, kam nuostatos reikalingos, jūs mechanizmą turite pradėti aiškinti žmonėms, taip kaip aš bandžiau aiškinti, kas tai yra išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė. Kad tai yra instrumentas, kad tai mechanizmas, kurio dėka, tokioje sekoje, žmonės tobulėja, žmonės evoliucionuoja. Ir jeigu jie ignoruoja tuos faktorius, arba juos okupuoja blogis, nes viską, kas yra gero žmonių sukurta, viską gali vienodai eksploatuoti gėris ir vienodai eksploatuoti blogis, šventa dvasia ir pikta dvasia.
Ingrida Stankevičienė: Sakote šventa ir pikta dvasia – tai čia toks simbolis kariūno jojančio ant žirgo ir šaukiančio: „Už Kristų!“ ar ne?
Augustinas Rakauskas: Tą pačią išmintį naudoja, – jeigu religine kalba kalbėti, ir piktoji dvasia, ir šventoji dvasia – mechanizmu naudojasi tuo pačiu. Jų supratimas yra toks – jis kovodamas kalaviją apverčia ir iš rankenos kryžių turi, pakelia į viršų į ranką paėmęs tą kryžių, jis turi mirtį nešantį kardą. Net šita fizinio pasaulio daikto prasme mes matome kaip tas pats daiktas gali turėti ir vieną paskirtį, ir kitą paskirtį. Ir kadangi, čia tiesiogiai, kaip sakoma: įsmeik kalaviją į žemę ir stovi kryžius.
Ingrida Stankevičienė: Mes „Verslumo dvasios“ laidose labai daug vartojame tokių religinių asociacijų.
Augustinas Rakauskas: Aš esu pasaulietis. Kaip smalsiam, versliam žmogui man visada aktualu į ką aš galiu remtis, į ką aš galiu atsispirti. Ir kadangi kiekvienam žmogui reikia į kažką remtis, į kažką atsispirti, aš žinau, kad romanuose to nerasiu, kitas žmogus man nėra autoritetas, nes kiekvienas eina savo likimo linija ir jis sprendžia savo problemas ir jas išgyvena, todėl ieškau bendros dvasios, bandau į visos žmonijos patirtį atsiremti. Kadangi Biblija irgi parašyta, kaip ir visi šventieji raštai parašyti, iš visos žmonijos dvasios sukauptos patirties. Kristaus visi pastebėjimai, pamokslai, pamokymai yra surašyti grynai iš to, kas vyko pasaulyje ne taip, atėjus Kristui į šį pasaulį, ir jis būtent skelbė tiesas, kurios keitė gyvenimą, nuostatas – „dantis už dantį“, visi kovojo, kariavo, galia, jėga.
Edita Marciulevičienė: Per pertrauką mes pasitarėme ir nutarėme, kad iš pirmos dalies temos mes padarysime tiesiog atskirą laidą, o dabar Augustinai labai norėtume grįžti prie praėjusios laidos temos. Prisimenate, jūs sakėte, kad ant išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės pagrindo stovi visa žmonijos evoliucija, ir kad mes nė vieno iš šitų faktorių negalime išmesti. Ir jūs teigiate, kad žmonija nuo pat pradžių vadovavosi išmintimi. Ir atsimenate, kai jūsų Inga paklausė, o kaip nuo pat pradžių galima vadovautis, tai jūs sakėte, kad tai yra tiesiog instinkto kalba, kad kiekvienas žmogus nori būti išmintingesnis, nes kiekvienam svarbu, kad jį suprastų. Žmogus nori save išreikšti, kad kitas jį galėtų suprastų, nes komunikacija – svarbiausias vystymosi stimulas.
Augustinas Rakauskas: Čia – evoliucinė pakopa, čia ne kažkokie tušti mano žodžiai. Labai ilgai žiūrėjau ir analizavau, kaip mes, kaip žmonės, evoliucionuojame, ant kokių pagrindų mes stovime, kokie faktoriai daro įtaką evoliucijai, dėl ko mes progresuojame? Tai štai – mes visi norime būti išmintingi. Mums neužtenka būti gudriems.
Ingrida Stankevičienė: Žiūrėkite, jūs sakote, kad norime būti išmintingi, tačiau kiek dairomės aplinkui tai matome vien tik gudručius, įskaitant ir mus pačius.
Augustinas Rakauskas: Etapai eina, žmonės iš karto būna tik gudrūs. Iš pradžių jis gudrauja kaip vaikas, vėliau jis jau darosi protingesnis, o dar vėliau ateina ir išmintis. Ir šitos trys sąvokos labai skiriasi, tai yra evoliucijos pakopos. Nė vienas išminčius neapsiėjo be gudrybių, nes pirmiausiai buvo tik gudrus. Nė vienas negalėjo ateitį į išmintį, nepatapęs protingu. Jis turėjo išmokti surišti mintis, turėjo išmokti išgirsti, padaryti analizę, padaryti išvadas. Čia – protiniai procesai. Dirbame, sukame tą aštuoniukę su ką matome, ką girdime ir ką čia turime. Nuo šito proceso atsiranda išmintis, kuri pakyla į viršų kaip piramidė. Ir kai mes sąvokos principą išugdome, tada mes pradedame eiti į išmintį, mes tada jau žinome, suvokiame, suprantame, gudročius perprantame greitai, už tai, kad mes išmintingi. Tai jeigu žmogus yra išmintingas, jį sunku apgauti, jam sunku nesąmonę pasakyti, nes jis atskiria pelus nuo grūdų.
Kodėl eina teisingumas antroje vietoje? Jeigu išminčius nesivadovauja teisingumu, jis negali būti išminčius. Negali net susikeisti vietomis, ne tik kad negalima išmesti, vietomis negalima sukeisti, nes jeigu eiliškumą pažeidi – piramidė griūna, progresas griūna. Pabandyk dėlioti logika, pamatysi, kad nesigauna nieko, prasilenkia logika. Jeigu tu tik teisingumą iškeli pirmą, tada kas? Prokuroras, teisėjas ir kodeksas. Jis dirba pagal kodeksą, o tada kur protingumo prezumpcija dingsta? Ir jeigu eiliškumą sukeisi, tai iš karto tas pakeitimas jau sugriauna išmintį. Jeigu teisingumą praignoruoji, sugriauni tikėjimą.
Išimk iš tos vietos teisingumą, – kas gali tikėti išminčiumi, kuriame nėra teisingumo? Juk kiekvienas tikrina, ar jis teisingai sako. Išminčius kalba, o ką mes darome? Klausome. Mūsų logika dirba, sukasi: „Aha, ar čia jis teisingai sako ar neteisingai?“ Ir kai mes negalime pasakyti, kad „neteisybę sakai!“, tai mes sakome: „Išmintingai kalba!“ Ir tada, ką mes darome? Tikime. Tikėjimas pradeda kauptis. Mes tikime ne tik tuo žmogumi, mes sutinkame su tuo, ką jis kalba, mes tada stebime ir galime išeiti į gatvę ir sakyti: „Teisingai sakė!“
Kada mes turime išmintį, teisingumą ir tikėjimą, tai paimkime paprastą pavyzdį – žmogų – jis yra išmintingas, teisingas, tikintis – mes juo tikime, jis mumis tiki, tai mes tokį žmogų mylime. Tada meilė yra sąmoninga, o ne refleksinė, mylime visą kompleksą – ir galvą, ir kalbą, samprotavimus, užuojautą ir išmintį, tada ateina tikra, pilnavertė žmogiška meilė.
Ingrida Stankevičienė: Tai, Augustinai, jūs kalbate apie tai, kad jeigu taip būtų, kokias būsenas mes išgyventume. Bet pasižiūrėkime į mediją. Jeigu mes kalbame apie kažkokią personaliją, tai, tarkim, kaip dažnai būna, štai kalba apie kokį politiką arba viešą asmenį, mini jo geras veiklas, ir kažkas įvyksta, kažkoks skandaliukas, kažkoks nemalonus įvykis, kuris tarsi nebūtų visiškai būdingas tam žmogui, apie kurį mes žinojome, kad jis turi tokias vertybes ir tokį požiūrį į pasaulį, ir staiga įvyksta tai, kas, kaip sakau, įvyksta. Ir užuot aiškinęsi tokiu kampu apie kurį jūs kalbate, mes pradedame žmonių dėmesį nukreipinėti, mes, turiu omenyje, žurnalistai, apžvalgininkai, būtent, į tą patį faktą. Kaip padarė, kodėl padarė, ką mes išgyvename, kad taip padarė, kaip jis taip galėjo padaryti, žodžiu, sukuriame juodžiausią opiniją, kurioje murkdomės visi.
Augustinas Rakauskas: Kaip mūsų visuomenė gali gerėti, jeigu mes vietoj išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės eskaluojame melą, propaguojame – „jis sugebėjo sukombinuoti“, „jis neteisingai padarė, bet įrodyti niekas negali“, – per šitą mes labai aiškiai matome, kokį didelį poveikį turi dvasios sklaida. Kaip svarbu, ką kalbi.
Kažkas suformavo dvasią, kuri šiandien vadinasi neapykantos dvasia, netolerancijos dvasia, pavydo dvasia. Juk jas formavo lygiai taip pat, tik formavo žurnalistai, kalbėdami diena iš dienos. O žmonės ką darė? Kaip tie teisėjai gaudė ir susiformavo tam tikras nuostatas, ir pradėjo taip elgtis, ir dabar turime rezultatą.
Edita Marciulevičienė: O kai jūs rašote..?
Augustinas Rakauskas: Rašau tiktai būsenas, kurias aš išjaučiu gyvendamas ir stebėdamas žmones, sąvokas, prielaidas. O žmonės patys renkasi kuo tikėti, kuo netikėti, kas jiems atrodo kvaila, kas jiems atrodo išmintinga.
Ingrida Stankevičienė: Gerai, jūs vardijate čia tuos dalykus, bet į ką labiausiai jūs siekiate atkreipti dėmesį?
Augustinas Rakauskas: Į šitą vertybinių faktorių vienį, nes čia yra vienis. Normaliam žmogui išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė, kaip sakoma, yra būdingi žmogaus prigimčiai.
Edita Marciulevičienė: O kokią alternatyvą turi žmogus, kuris sąmoningai nesirenka?
Augustinas Rakauskas: Arba jis eina į žmogišką progresą, į tą vystymąsi, arba jis gyvena instinktų ir traukų lygmenyje. Kaip mes matome tuos visus įvykius, muštynes, pjautynes, skyrybas, visokius grobstymus, skriaudimus, mušimą žmonų, mušimą vaikų, kas čia yra? Gaivalo, instinktų, traukų tenkinimas. Gyvuliški instinktai. Mes turime ir gyvulio instinktus, ir auginame, ką čia ir veikiame, šituos vertybinius faktorius su kurių pagalba mes tampame išmintingais, teisingais, tikinčiais ir mylinčiais žmonėmis. Tai yra žmogus. Tai yra Dievo vaikas. Mes galime pasirinkti ir kitokį, negalvojantį, nejaučiantį, neužjaučiantį.
Edita Marciulevičienė: Bet Augustinai, nūdienos aktualijos rodo, kad nesirinkdami mes už tai labai brangiai mokame.
Ingrida Stankevičienė: Jūs nuolat pabrėžiate, kad išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė sąveikauja nuosekliai tokiu atveju, kada mes esame vienu metu praeities, dabarties ir ateities matmenų lygmenyje.
Augustinas Rakauskas: Taip, išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė. Lygiai taip pat žmogus, primityvus, galvoja tik apie dabar, arba tik apie vakar, arba tik apie ryt.
Tai tie, kurie iliuzijose gyvena, jie – svajotojai. Jeigu realistai, tai mes sakome, kad jis rūpinasi tik savo reikalais, tik dabar, čia ir dabar, sakome – vartotojas. Bet jeigu tu „pakabini“ aktualiją ateities, operuoji per žmonių jausmus į būsimas kartas, ką labiausiai žmonės myli? Savo vaikus. Tai ką tu „kuteni“? Jausmą.
Jeigu tu kalbėsi apie praeitį, visi sentimentus turi savo tėvų, savo senelių. Jie prisimena, kad jie liejo kraują, vieni Sibire buvo, kiti čia žuvo, kiti dirbo visą gyvenimą, o mes dabar turime susitaikyti, kad jie nieko daugiau neuždirbo, tik korupciją, tik iškreiptą santvarką, dvigubus standartus. Tai reiškia, jie veltui liejo kraują, veltui knygnešiai knygas nešė, veltui svajojo, kad jų vaikai, tauta, turės laisvę.
Šiandien laisvė visai ne ta, apie kurią kalba. Šiandien laisvė yra tada, kai tavęs neapvaginėja, laisvė, kada su tavimi skaitosi, laisvė, kada tu gali pasakyti ką tu jauti, laisvė, kada tave užjaučia, mato, pastebi, tai yra laisvė. Kokia laisvė, jeigu tavęs niekas nemato, niekas nepastebi, niekam nerūpi kaip tu gyveni, kuo tu gyveni, kokios tavo bėdos. Tai nuo ko tu laisvas? Tu laisvas nuo jausmų, nuo loginio mąstymo. Niekas logiškai nemąsto, nesirūpina tavimi.
Edita Marciulevičienė: O kaip tą laisvę paimti? Kas ją turi duoti?
Augustinas Rakauskas: Tai argi laisvę gali kas nors mums duoti? Mes laisvę turime jausti savo būsenoje. Ar šiandien mes jaučiame, kada mus apgaudinėja? Tuos pačius įstatymus vieniems vienaip taiko, kitiems – kitaip. Tai kas čia – laisvė? Tai čia ir yra pati didžiausia nelaisvė, nes tie, kurie turi kitokius standartus, apriboja mūsų laisvę.
Edita Marciulevičienė: Jūs praeitoje laidoje daug kalbėjote apie migraciją ir savivertę, sakėte, kad viena iš migracijos priežasčių yra savivertės deficitas.
Augustinas Rakauskas: Labiausiai žmonės važiuoja iš šalies dėl to, kad jų savigarba yra sutrypta, jie yra nuvertinti, jie negali teisybės atrasti, apginti savęs net negali, tai yra suniekinta, sutrypta jų asmenybė. Visą gyvenimą stebėjau, mane tai neapleidžia ir neapleis iki gyvenimo galo, tas neteisingumo jausmas! Tas neteisingumo jausmas atveda žmones iki prasigėrimo, iki nusižudymo, skiriasi šeimos, įsimeta chroniškos ligos, – tas neteisingumas jausmas! Demonstravimas, kad tu esi niekas. Kad sistema kaip norės, taip su tavimi pasielgs. Imitavimas to teisingumo.
Ir šiandien, pavyzdžiui, žurnalistai, labai didelį indėlį padarė – jie visuomenę pradėjo naudoti kaip priemonę, demokratiją kaip priemonę, socialinę rūpybą kaip priemonę pasiekti savo tikslus, net labdarą dabar naudoja kaip priemonę pasiekti savo tikslus.
Ingrida Stankevičienė: Jeigu mes panašiu kampu pradėsime, kaip jūs dabar kalbate, judinti tuos klausimus, tada…
Augustinas Rakauskas: Vien girdėti, kad kažkam tai rūpi, kad kažkas apie tai kalba…
Tuo ką darysi? Kursi, gaivinsi jiems viltį! O dabar kur tik bepažiūrėsi, jeigu kas kalba ką nors apie blogus reiškinius, tos kalbos intencija yra tik kaip priemonė, kaip pasiekti reitingus, kaip kažką sužlugdyti, kažką pasodinti – visur priemonė! Jeigu reikia pasmerkti, tai daro, kad pasmerktų, jeigu reikia, kad jį girtų, kad jis būtų geras, tai tada jį piarina – kalba, giria, o paskui jis ateina, pridaro tokių nesąmonių, tada jau jam kailį nudyrinėja, tai, kas tai yra? Tai viskas yra priemonė. O dvasia?! O kur dvasia – tikroji, švari dvasia?!
Tai ką žurnalistas turi? Jis turi tą tikrą, švarią dvasią, tikrą, čia negalima pameluoti liaudžiai, čia negali suvaidinti, tai turi daryti nuoširdžiai, jeigu žmonių nemyli, jeigu jie tau nerūpi, tai tu ir nesistenk, nes tu nepadarysi. Tik tada padarysi, jeigu tikrai rūpės ir tikrai mylėsi. O jeigu čia tik lozungas, tai ar kas nors keičiasi? Net nežinai ką jis reiškia. Pakeli…
Edita Marciulevičienė: Savo laidose daug rečiau kalbame apie keturis materialaus pasaulio faktorius, tai – mokslą, veiklą, šventoves ir meną.
Augustinas Rakauskas: Viskas išplaukia iš šitų faktorių, sudėliota lygiai tokiu pačiu pagrindu, tik čia – materialaus pasaulio sąvokos. Jas gali visas apčiuopti fiziškai: mokslo – viskas yra pamatuojama, apčiuopiama, visi išradimai surašyti arba eksperimentai atlikti, tai yra mokslas. Ir visa tai yra kaip materialaus pasaulio išmintis, tai čia – smegenų šventovė, irgi sukeisti vietomis negali. Nes pavyzdžiui, mokslo gali kiek nori kurti, bet jeigu niekas neveiks, niekas nevystys veiklos to, ką sukūrei, tai bus kaip Tarybų sąjungos laikais, disertacijų apdulkėjusių archyvai buvo pilni ir tik žiūrėjo kaip kokį gerą išradimą pavogti ir parduoti užsieniui. O disertacijas gynė dėl disertacijų, kad algą didesnę gautų, dėl to, kad nevystė veiklos, o vystė mokslą, išradimus, o įdiegti jų be veiklos neįmanoma. O veiklai reikia resursų, specialistų, fabrikų, laboratorijų, technologinių įrangų, tai tada mokslas įgauna kūną, tampa daiktu, tampa mikrofonu, mašina, lėktuvu. O jeigu tik kurti, tai gali ten ką nori prikurti, skraidančių lėkščių, visko, – veiklos nebus, kuri materializuos tą kūrinį, tai to kūrinio prasmės nėra, jis tik ir lieka popieriuje. Ir nesukeisi čia vietomis, nepradėsi pirma kurti, o paskui išradinėti. Neveikia. Čia – pastebėjimo aksioma.
Ir lygiai tas pats grožis. Pasižiūrėkite, ką šiandien žmogus gali statyti, pirkti, rengtis, net maistą perkame, jeigu labai patraukliai įpakuotas, gražiai atrodo, mes pradedame jo norėti. Grožis šiandien kiekviename žingsnyje – laikrodis, technologija, automobilis, – visur norime, kad būtų gražu, nes žmogus sukurtas su jame įdėta grožio sąvoka. Grožis vystosi. Ir nesvarbu, kad jis padarė, jis nori, kad gražu būtų. Nes žmogus turi meno prigimtį, grožio kūrimo prigimtį, ne tik technologinio. Jis – ne robotas, jis – žmogus, jam turi būti gražu.
Ką ir kada pripažįsta žmogus šventove? Tą, kam jis atiduoda visą save. Tai jeigu jis atiduoda visą save mokslui, veiklai, kad ji būti graži, priimtina žmonėms, patraukli, turėtų poreikį, tai ir yra jo šventovė. Vienas atiduoda save rašymui, kitas – muzikai, bet jis turi visas atsiduoti. Ten ir yra jo šventovė. Šventovė ne ten, kuris jis nueina kartą į savaitę, duok Dieve, arba į mėnesį kartą, ar tik per laidotuves ar vestuves nueina į bažnyčią, arba per krikštynas, ir sako: „Štai, mano šventovė!“ Kokia ten tavo šventovė?! Tas pats kaip rūbų valykla.
Nei išminties mes ant stalo padėti negalim, nei teisingumo, nei tikėjimo, nei meilės. Nors vieną iš šitų faktorių gali paimti ir duoti man? Nors vieną mes galime pakelti ir parodyti? Materializuoti galim nors vieną? Negalim. O be mokslo, be veiklos, be meno ir šventovių mes galime įgyvendinti išmintį, teisingumą, tikėjimą ar meilę? Negalim. Štai ir aštuoniukė – iš subtilaus pasaulio, iš jausmų, iš galvos, iš ausų, iš klausymo, iš matymo, iš girdėjimo, iš pasąmonėje turimo – visi šie dalykai neapčiuopiami, tai yra subtilaus pasaulio substancija, tai yra tai, kas sudaro dvasią. Mokslas, veikla, menas-grožis (dedu į vieną sąvoką) ir šventovė, tai yra antra sudedamoji dalis, tai yra pasekmė. Pasekmė to, ką sukuria mūsų akys, ausys, pasąmonė, mūsų jausmai – visa tai mes padarome kūnu. Paprasta.