2018 m. liepos 27 d. laidoje:
Už lango karšta vasara, o širdyje – nerimas, nesaugumas, baimė ir pyktis? Politikai, verslininkai, žiniasklaidininkai ir kiti visuomenės nariai be perstojo dirba savo darbą. Socialinis gyvenimas verda ir mus veikia nuolat, tad jausmams ir protui atostogų nepaskelbsi. Kauno studijoje šįkart keliame klausimą, kas visuomenėje formuoja mano „aš“ ir kaip tai pamatyti? Aiškinamės kartu su verslininku ir laidos autoriumi Augustinu Rakausku. Laidoje taip pat išgirsite ištraukas iš interviu su garsiu paskaitininku, rašytoju, buvusiu verslininku Mike George.
Klausytis internetu.
Laidoje skaitome ištraukas iš Augustino Rakausko knygos „Globali jausmo proto dvasia“.
Laida transliuojama kas antrą penktadienį 10.10 val. Kartojama kiekvieną šeštadienį 17 val.
***
Ištrauka iš laidos:
Ingrida Stankevičienė: Pradėkime ištrauka iš pokalbio su verslininku, rašytoju, paskaitininku Maiku George, mums talkins – vers Egidija Laumenskaitė, Dvasinio ugdymo ir meditacijos centro direktorė, socialinių mokslų daktarė. Prašau.
Maik George: Daug metų atgal, maždaug prieš trisdešimt metų, aš dirbau versle ir pamačiau, kad aš nuolat papuolu į stresą. Aš supratau, kad aš vieną dieną turiu suprasti, kodėl aš papuolu visą laiką į stresą ir aš greitai supratau dalyką, – kurio niekas nemoko ir neauklėja mūsų – kaip suprasti save, – jeigu aš negaliu suprasti savęs, aš supratau, kad aš negaliu net savęs valdyti gerai: valdyti savo mintis, emocijas, savo jausmus, nes niekas mūsų nemokė kaip tai daryti. Ir aš, tiesą pasakius, sugrįžau į mokyklą ir ne į akademinę mokyklą, o į tikrą gyvenimo mokyklą mokytis apie sąmonę.
Ingrida Stankevičienė: Svečias sako: „Aš atsidurdavau strese…“ O stresas – tai pelno klausimas, ar tai daugiau buvo būsenos klausimas? Dauguma žmonių, dauguma verslininkų linkę manyti, kad stresas, ta nuolatinė įtampa, tai ir yra gero verslo tobulėjimo kelias.
Maik George: Aš irgi tuo jau buvau beveik patikėjęs. Man stresas tai buvo mano būsena, tiesiog, aš pradėjau matyti, kad tai yra visgi pastovi būsena.
Ingrida Stankevičienė: O kas turėjo įvykti žmogaus gyvenime, aš manau, kad čia daugumai yra labai svarbus momentas, kada jis suvokia, jog jis su ta būsena susitapatina ir kad jis ir yra tas stresas?
Maik George: Nėra tokio dalyko kaip „geras“ stresas. Paprastas streso apibūdinimas, tai yra tiesiog diskomforto arba skausmo būsena, kuri duoda signalą man, kad reikia kažką keisti. Iš tikrųjų tai yra žinios nešėjas. Ir tokiam esminiam dvasiniam lygyje, tai būtent, nelaimingumas irgi yra stresas. O darbo vietoje jis daugiau toks mentalinis ir emocinis.
Nes jeigu man pradeda skaudėti dantį, tai kokia man yra žinia? Eik pas dantų gydytoją. O jeigu aš sėdžiu kėdėje ir mano kūnas duoda signalą, kad man nepatogu, tai ką aš darau? Aš pakeičiu pozą. O jeigu aš padedu ranką virš ugnies ir staiga pajaučiu skausmą, tai ko aš išmokstu? Kad nekiščiau rankos taip arti ugnies. Bet jeigu aš supykstu arba išsigąstu, – emociniame lygmenyje stresas yra baimė ir pyktis, – mes nebegirdime šitos žinios, mes nesimokiname ir mes nesuprantame, kad mums reikia kažką daryti. Todėl, kad mes jau išmokome ir patikėjome, kad pyktis yra normalu ir baimė taip pat viskas tvarkoje. Bet galiausiai jie ir užmuš jus.
Mokslininkai tokį, galima sakyti, tyrimą atliko, jeigu jūs pastoviai kuriate tas pykčio ir baimės emocijas, tai galiausiai jau vyksta blogi dalykai su jūsų kūnu. Tai kodėl gi mes nesikeičiame tada? Vienas tikėjimas yra labai paplitęs tarp žmonių – ne su manimi, o su jais netvarkoje, jie padarė, kad aš supykčiau, jie mane išgąsdino. O kad tuoj pat tuos darbus reikėjo iki tam tikros datos padaryti, tai irgi mane daro išsigandusiu, ir tiesa yra ta, kad čia viskas yra dėl manęs. Niekas kitas nekuria mano emocijų. Aš kuriu. Ir kol aš tai tikrai suvokiau, kad aš nebenoriu nieko keisti…
Aš nesakau, kad stresas natūralus, stresas – nieko tokio, netgi tvarkoje, – o taip ir toliau vyksta verslo pasaulyje.
Ingrida Stankevičienė: Gerai, tarkim, žmogus būdamas verslo pasaulyje iš jo nepasitraukia, jis yra toje aplinkoje, kuri alsuoja rinkos dėsniu, ir štai jis suvokia, jog visa problema kyla iš jo, jis iškarto yra užspaudžiamas kaltės. Kas jame turėtų prabusti, ar ką jis turėtų pradėti savyje žadinti, į ką, į kokius svertus savyje jis turėtų atsiremti, kad galėtų pradėti keisti požiūrį?
Maik George: Iš tikrųjų kaltė yra panašiai kaip pyktis ir baimė, tik atsukta į save, ne į pasaulį, ir tai irgi yra įprotis, ir mes netgi išmokome jo iš savo tėvų – sukurti savyje šitą kaltę.
Ingrida Stankevičienė: Tai lyg būtų, kad kaltė į tą pykčio pusę?
Maik George: Jeigu mes norime suprasti kaltę yra trys esminės emocijos. Tiesiog tai matrica emocijų. Yra trys esminės emocijos, kurias reikia suprasti kaltėje, tai yra liūdnumas, pyktis ir baimė. Taigi to liūdesio, baimės ir pykčio mes jau esame išmokę iš savo tėvų ir tai atsitinka, kol mes dar labai jauni. Kai mama sako: „Jeigu tu darysi tai, ką aš noriu, tai aš būsiu patenkinta tavimi ir tada tu – geras berniukas“, bet kai aš nedarau to, ką mama nori, tada mama nelaiminga, nepatenkinta manimi. Ir būtent taip ji pasiteisina, kad ji myli mane, ir sako, kad aš blogas berniukas. Ir aš tiesiog praradau tą įvaizdį, kaip būti geru berniuku, nes paskui liūdesį seka, tiksliau, tas liūdnumas pašaukia pyktį ir baimę ir aš jau pradedu mokytis jį nukreipti į save. O baimė kyla iš minties, kad vėl tai gali atsitikti, vėl aš būsiu kažkoks nesėkmingas. Tai dar būdamas mažas aš savyje sukuriu kaltę, o tėvai patvirtina kad tu turėtum jaustis kaltas. O tada, kai aš jau užaugu ir nueinu į darbą, tada tėvus pakeičia viršininkai, autoritetingos asmenybės, ir tada aš noriu, laukiu iš viršininko, kad jis irgi pasakytų, kad aš gerai padariau, taip gerai, kad jis mane pripažintų kaip ir tada, kai buvau geras berniukas. Visą laiką norime sulaukti iš kito pripažinimą, kad mes išvengtume skausmo nuo savo paties kaltės. Ir mes gauname priklausomybę, būti visą laiką kitų pripažintam.
Kol aš nesupratau šitos dinamikos, neįmanoma pasikeisti. Jūs žinote iššūkius, žinote kaip sunku šiandien pasaulyje kalbėti apie tiesą, todėl, kad nė vienas nežino iš tikrųjų tiesos apie save, nė vienas nelabai pažįsta tos tiesos, kiekvienas yra pasiklydęs, pasimetęs, įtampoje savo įsitikinimų ir tikėjimų. Net ne tik savo pačių įsitikinimų, bet ir tų visokių tikėjimų, kurie šiandien demonstruojami pasaulyje.
Mano trisdešimties metų kelionė iš tikrųjų yra pašvęsta supratimui, kas yra tiesa. Ir mano didžiausias atradimas iš tikrųjų buvo tai, ką jūs irgi čia panašiai dalijatės, ką aš suradau, – kad tiesa eina anksčiau, arba pirmiau, negu neigiami ir teigiami dalykai. Kai aš suradau tiesą apie save, kaip dvasinę būtybę, tada aš jau pamačiau, kad nėra to neigiamo ir teigiamo, tai iš tikrųjų nėra juoda ir balta.
Edita Marciulevičienė: Augustinai, praeitą kartą laidoje jūs kalbėjote apie visuomenės stereotipus, kaip jie susiformuoja, ir sakėte, kad mes esame įkaitai bendros nuomonės ir tada jaučiamės užblokuoti, ir kad mums neužtenka dvasios stiprybės išeiti be to rūbo, kuriuo mus visuomenė aprengusi. Kad visuomenė mums pasako: „Jūs esate tokie, turite taip atrodyti, galvoti, kalbėti taip ir taip, kad šitaip nemandagu, taip neprotinga, negražu“, ir tokia dvasia kiekvieną visuomenės narį veikia ir kad mes patys kaip visuomenė, iš pradžių, savo stereotipais sudarome sąlygas patys savimi manipuliuoti.
Ingrida Stankevičienė: Iš pokalbio su Maiku Georgeu mes matome, kad pažeidžiamiausia vieta mumyse tai yra baimė ir pyktis, kuriuos mumyse augina mūsų šeima, tėvai, mokykla, darbovietė ir visuomenė. Mes esame patys savo visuomenėje pykčio ir baimės auginimo ir dauginimo mašinos. Kaip vyksta šitie mechanizmai, kam jie naudingi, kas prie jų labiausiai prikiša nagus, apie tai pabandykime šiandien pakalbėti.
Augustinas Rakauskas: Yra teigiama, kad baimė ir pyktis yra du labiausiai kenkiantys žmonėms dalykai, ir žmonių santykiams, ir žmogui kaip sutvėrimui. Sako, visų pirma stenkis atsikratyti šių dalykų – nustok bijoti ir nustok būti piktas. Bet čia, kaip dvi sesės, kaip du broliai šitie du faktoriai eina. Nes kai tik atsiranda baimė, tik laiko klausimas kada prasidės pyktis. Nes žmogus iš pradžių bijo, o po to jis pradeda pykti. Iš pradžių jis pyksta viduje. Iš ko gimsta revoliucijos, maištai, sukilimai? Žmonės iš pradžių kenčia, bijo. Ir būtent tas bijojimas inspiruoja sprogimą. Jis kaupia pyktį. Nes žmogus jaučiasi pažemintas, jaučiasi menkavertiškai. O žmogus, tokia asmenybė – jai nesustabdysi evoliucijos, nesustabdysi protavimo ir tik laiko klausimas kada ji pradeda suprasti, kad kažkas tą baimę kuria, kad kažkas atsakingas už tai, kad kažkas kaltas. Ir atsiranda objektai arba subjektai ant kurių jie pradeda pykti, kad čia tas ir tas mums sukelia baimę, atsiranda ant ko jau galima užversti baimės atsiradimo kaltę.
Edita Marciulevičienė: Mūsų visuomenė paniškai bando rasti kaltą, vieni sako: oi, prezidentūra, kiti – Seimas, treti – atskiras politikas, kiti – elitas, verslininkai, bet visi ieško ką paversti pagrindiniu kaltininku. Tarkim, išvažiuojantys iš Lietuvos sako, kad jie išvažiuoja, nes bijo čia gyventi, jiems čia negerai. Egzistuoja vidinės baimės.
Augustinas Rakauskas: Aš sakyčiau, kad yra nerimas. Nes baimė buvo, kai buvo pilnos gatvės banditų, kada Lietuvoje siautėjo ir oficialiai buvo registruota 27 „šeimos“…
Ingrida Stankevičienė: Taip, bet pažiūrėkite, mums nuo mažens kalė į galvas tėvai, mokykla, komjaunimas, kam – ne komjaunimas, tam – skautai, kad pats didžiausias baimės ir pykčio priešnuodis yra sąžinė.
Augustinas Rakauskas: Aksiominė taisyklė byloja kitaip. Ji kelia man klausimą: ar gali nesąžiningoje visuomenėje, nesąžiningoje santvarkoje, būti ramus, būdamas sąžiningas? Juk tu tokioje visuomenėje tampi svetimkūniu.
Ingrida Stankevičienė: Gerai, štai neišeinant iš studijos, paklauskime Editos: „Kaip tu jautiesi? Kaip mama, kaip žmona, kaip pilietė, mokanti mokesčius?“
Edita Marciulevičienė: Augustinas labai teisingai diagnozavo, aš jaučiuosi blogai ir daugelis žmonių jaučiasi blogai. Daugybė mano pažįstamų yra išvažiavę į Airiją, į Norvegiją, į kitas pasaulio šalis, dėl to, kad Lietuvoje jiems šita sistema netinka.
Ingrida Stankevičienė: Netinka, kodėl?
Edita Marciulevičienė: Dėl to, kad jų tokia vidinė baimės, nesaugumo būsena ardo tą sąžinės suvokimą ir kelia pyktį.
Augustinas Rakauskas: Mums į šitą vietą reikėtų atkreipti dėmesį, kaip mes esame susiję visi, šitoje visuomenėje, kaip yra žmonės visi tarpusavyje susiję, kaip jie vienas kitą veikia ir kaip mes esame priklausomi nuo to, kas mūsų šalyje dominuoja.
Ingrida Stankevičienė: Dominuoja, jūs turite omenyje, ką: kažkokią partiją, grupę, lyderius, kažkokias tendencijas?
Augustinas Rakauskas: Šiuo atveju mes prieiname išvados, kad dominuoja nesąžiningumas, nes sąžiningieji traukiasi, nes reiškia kitaip migracijos nebūtų, nebūtų nuo ko bėgti.
O kadangi mums deklaruoja ir kvestionuoja, kad – sąžiningumo daugiau, kad mūsų santvarka gyja, keičiasi, korupcijos mažėja, – tai mes tada bandykime analizuoti, kaip čia gaunasi? Vadinasi, tai, prie kokios mes priėjome išvados, yra tiesa, kad vidinio nerimo kiekis, jeigu sakysim, tiesioginio smurto, šantažo nėra, bet nematomas, neapčiuopiamas, fiziškai neregimas, bet jaučiamas nerimas, kuris įvairiose formose išsilieja, kaip sako, tarp eilučių šantažas, nepagarba žmogui, nesiskaitymas su jo problemomis įvairiose institucijose, blogas aptarnavimas.
Edita Marciulevičienė: Mes aiškiai matome, kad visuomenėje tvyro tokia nerimo dvasia ir vyrauja tarsi tokia nuomonė, kad laimės visuomenėje padaugėtų, mes jaustumėmės geriau, jeigu verslininkai mokėtų didesnius atlyginimus.
Augustinas Rakauskas: Asmeniškai jau prieš penkiolika metų išbandęs šituos dalykus, jeigu ne prieš daugiau, savo sistemoje. Galvojau, kad galima pinigais žmones pakeisti, galima sukurti motyvaciją. Taip, neneigiu, kad pinigai yra svarbus elementas bendroje sudėtinėje įvairių tų faktorių, kurie turi įtakos žmogaus savijautai, tai yra svarbus faktorius. Bet toli gražu jis vienas negali pakeisti situacijos.
Kai man reikia ką nors finansuoti arba remti, labai giliai analizuoju ir visada stengiuosi suprasti, ar aš gėrį paremsiu, ar aš blogį paremsiu. Nes labai dažnai gaunasi, kad remdamas ir darydamas gerą darbą, tu iš tikrųjų paremi blogį, sustiprini jį.
Čia yra tai, apie ką mes pradžioje pokalbio kalbėjome, kad reikia ugdyti žmonių sąmonėje, kaip jūs sakote, nuo pradinės mokyklos, analitinį mąstymą. Turi būti žmonės ruošiami supratimui, turi būti jiems suteikiama informacija kaip žmonės manipuliuoja, išnaudoja informaciją, kaip su ja formuoja nuomonę, nes jeigu tokių dalykų nemokysime žmonių, tai jie niekad nesupras, nes šitas darbas, kurį mes vadiname manipuliavimu informacija, nestovi vietoje. Jis tobulėja, rafinuotėja, ir turi vis labiau užslėptas ir sunkiau pajaučiamas formas ir jeigu mes lygiagrečiai koja kojon neisime kartu su jaunais žmonėmis ir jiems nesuteikinėsime informacijos, nerodysime, nedemonstruosime įvairiais pavyzdžiais, ir nekelsime jų sąmoningumo lygio, tai jie visą laiką bus vargšai ir visą laiką bus valdomi tų, kurie moka geriau šitą darbą daryti.
Ingrida Stankevičienė: Sustokime ir paklausykime citatos iš „Globalios jausmo proto dvasios“ knygos, kurią perskaitys Edita.
Edita Marciulevičienė: „Todėl labai svarbu yra šiandien jauniems žmonėms kalbėti apie sąžiningų ir nesąžiningų žmonių skleidžiamų nuostatų įtaką. Kokios jos turėtų būti, kaip jos atsiranda, kokie dėsniai jomis vadovaujantis ima veikti mūsų gyvenimą, kaip manipuliuojame įstatymais. Aiškinkimės, kaip susiformuoja žmogaus savivoka, kas ugdo sąmoningą, puoselėjančią savo valstybės dvasią, pilietišką asmenybę.“
Augustinai, sakote, turime eiti koja kojon su jaunąja karta ir jai suteikti informaciją, rodyti įvairius pavyzdžius ir taip kelti sąmoningumo lygį, kad jie nebūtų visą laiką valdomi tų, kurie geriau moka tai daryti.
Ingrida Stankevičienė: Ir niekas to nemoka taip gerai daryti, kaip mūsų žiniasklaida. Mes, patys žurnalistai, kaip sakoma, turime gerą uoslę, kur geras kąsnelis, iš kurio galima sukurti mums naudingą pridėtinę vertę. Ir čia labai tiktų jūsų viena citata iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“.
Edita Marciulevičienė: „Niekas taip greitai nesugeba įrodyti, kad žmogus yra kupranugaris, kaip žiniasklaida, kuri turėtų rūpintis, kad sisteminiai procesai, kurie augina kupras, kuo greičiau išnyktų, o ne apsistoti ties kažkieno vieno kupra.“
Ingrida Stankevičienė: Kaip jūs manote, kodėl žurnalistai, „ketvirtoji valdžia“, renkasi būtent tokį būdą?
Augustinas Rakauskas: Man labai neskanu, kada kartais išgirstu eteryje, kaip atvirai teigiama, kad ketvirta valdžia tai yra žurnalistai.
Ingrida Stankevičienė: Kodėl neskanu?
Edita Marciulevičienė: Aš galiu atsakyti į šitą klausimą citata: „Pripažinkime, kad tokią teisingumo sistemą sukūrė mūsų pačių abejingumas, pavydas, kerštingumas ir piktdžiuga, susidūrus su artimo nesėkme arba sėkme. Keiskime išklerusią šiandieninę žmogaus teisių gynimo metodiką, pagrįstą svetimų klaidų paieškomis, siekiant asmeninės naudos.“
Ingrida Stankevičienė: Gerai, bet vis tiek, kodėl žiniasklaida, žurnalistai negali būti ketvirtoji valdžia?
Augustinas Rakauskas: Turėtų būti gėda taip sakyti. Vadinasi, koks tu žurnalistas, jeigu tu – valdžia?! Jeigu tu neinformuoji, nešvieti žmonių, nemokai jų, nesuteiki informacijos, o valdai juos?! Tai reiškia, tu jau save iš karto pasmerki…
Ingrida Stankevičienė: Taip, mes čia skaudžią vietą pajudinome. Žiūrėkit, jeigu mes savo mentalitetu patys visuomenėje auginame tokį požiūrį, kad žurnalistas – tas kuris valdo, tai mes patys, žurnalistai, tikrai tam nesipriešiname. Tu žurnalistas, esi tas, kuris nusprendžia, kokią detalę iš visumos reikia išryškinti, kad būtų galima tai parduoti. Ir tai, kad pavyktų, reikia labai nedaug – šiek tiek charizmos, cinizmo, humanitarinių vingrybių ir viskas, dividendai, kaip sakoma, jau tavo.
Edita Marciulevičienė: Taip, „Globalioje jausmo proto dvasioje“ yra puiki citata šitai vietai: „Juk žiniasklaida – verslas! Tačiau kiekvienas legalus verslas visuomenėje turi turėti vienodas sąlygas, antraip jis gali virsti ketvirtosios valdžios diktatūra, kurią žiniasklaida netiesiogiai, bet kantriai bando įtvirtinti visuomenės sąmonėje. Žurnalistams pavyksta gauti valdžią, nes jie dažniausiai kalba apie procesų atkarpas ir skiria savo informaciją tiems, kurie žino dar mažiau nei jie. (…) Žiniasklaidos atstovai, siekdami greito poveikio, dažniausiai taiko į visuomenei jautriausias vietas, stengdamiesi įaudrinti žmonių instinktus, per daug nesirūpindami neigiamomis pasekmėmis. Žiniasklaida siekia, kad žmonės kuo daugiau ir ilgiau svaigintųsi kas rytą jos pateikiamais naujų žinių narkotikais, sukeliančiais instinktų traukos audras žmonių jausmuose, neretai už tai gaudama atpildą iš suinteresuotų asmenų.“
Ingrida Stankevičienė: Bet čia yra dar vienas aspektas: kas vyksta visuomenėje, kad anksčiau į žiniasklaidos, ar atskirų charizmatiškų žurnalistų opusus, žmonės reaguodavo tiesiog žaibiškai, o dabar šitas procesas tapo toks vangus. Aišku, informacijos yra labai daug, bet visgi šita tendencija, kodėl tokia? Ir kodėl šitos tendencijos taip veikia ir niveliuoja mūsų sąmonėje sudėtus išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės pagrindus? Jie nustoja tapti mūsų atspirties taškais.
Augustinas Rakauskas: Juk yra labai parasta metodika. Demokratinėje santvarkoje aš manau, kad tai yra labai praktikuojama – kaip galima nugalėti stereotipus? Jeigu visuomenė labai reaguoja į žiniasklaidą, į jos paskelbimą, tai jeigu nori, kad nereaguotų, reikia reakciją kartoti tol, kol ji nustos veikti. Jeigu mes pastoviai sukeliame reakciją, tai žmogus yra gyvas organizmas su savo sąmone, jis vieną kartą sureaguoja, antrą kartą, trečią kartą, bet jeigu mes kalbame apie vieną ir tą patį, ir ilgai, ir žmogų maitiname tuo pačiu „maistu“, galų gale jis pradeda negirdėti. Jis iš viso nustoja reaguoti. Pilna medija, pilnas eteris, visur kalba, kalba, kol tam žmogui atbukina sąmonę ir kol jis pats pradeda jau skambinti į radiją ir sakyti: „Kiek galima apie tai kalbėti?!“ Ir visuomenė pati pradeda demonstruoti atmetimo reakciją. Tai reiškia, kad tokiu būdu devalvuojama yra tam tikri faktoriai į kuriuos visuomenė reaguoja.
Ir lygiai tas pats įvyko mūsų visuomenėje su išmintimi, su teisingumo faktoriumi… Kodėl pradėjo rinkti tam tikrus žmones į merus, į politikus? Kad žmonės nelaikytų stabais tų asmenų, kad pamatytų, kad jie ir kvaili būna, ir nesąmonių pridaro, ir tokiu būdu, dėmesį, pavyzdžiui, į atskirus politikus arba atskirus valdininkus, labai prislopino visuomenėje. Ir ne tik, kad žmonės pripažino, kad yra ten ir labai neišmintingų politikų, ir jie nusikalba, bet jie pamatė ir kad negali būti to teisingumo, nes ten visokių žmonių yra, teisingumas iš karto pradėjo šlubuoti, pasitikėjimas Seimo teisingumu, ministerijų, įstatymų, premjerų, visokių kitų asmenų, išmintis, paskui teisingumas devalvavosi ir kas po to eina? Iš karto tikėjimas žlunga. Nes nuo šitų dviejų faktorių priklauso, ar tikėjimas žmonių yra politikais, Seimu, ar kažkokia kita institucija, Ir aišku, iškart sušlubavo tikėjimas. Po to, kas įvyko? Kai nėra išminties valstybėje, kada nėra teisingumo, kai šlubuoja žmonių vidinėje būsenoje, nesusigeneruoja, nesusiformuoja tikėjimas savo valstybe, jos ateitimi, žmogus negali kurti planų, jis negali formuoti vizijų, nes jis jaučiasi kaip durnių laive ir jis ką daro? Jis paaukoja savo mylimą šalį. Reiškia ketvirtas faktorius suveikia – meilė. Dingsta žmogui meilė kaimynams, bendradarbiams, tautiečiams, ir šitą devalvuoja – meilę savo kraštui, meilę savo šalies žmonėms. Nes jis mato aplinkui, kad išmintingų žmonių vis mažėja, teisingumo vis mažiau, nes kvaili įstatymai, tvarkos, vadovai ir jis matydamas visa tai sugriauna tikėjimą savyje.
Ingrida Stankevičienė: Taip, mes matome kaip išorėje vykstantys procesai, kokias sukelia reakcijas žmogaus viduje ir išvada viena, kokia turėtų ateiti politinė jėga…
Augustinas Rakauskas: Mes negalime taip sakyti, kad turi ateiti kažkokie politikai, juk mes matome, kad šitą visą juodą darbą, demonstravimą blogų, neišmintingų politikų, valdininkų, taip pat eskalavimą neteisingumo, kas išpropagavo? Žurnalistai. Kas pristatė visuomenei visas tas kvailystes? Žurnalistai. Reiškia, einame pagal seką: kvailumą mūsų elito, ar politikų, ar valdininkų pristatė visuomenei žurnalistai, neteisingumo pasekmes tokių žmonių veiksmų pristatė irgi žurnalistai, nes jie aprašinėjo visa tai, tikėjimo faktorių jie pamaitino netikėjimu ir žmonės nustojo tikėti visa tai matydami. Taip pat visa tai gaudami iš medijos jie nustojo mylėti tokį kraštą, tokius žmones ir jie pradėjo bėgti nuo jų, vienas nuo kito. Ne kažkokių politikų reikia ieškoti, o reikia kelti sąmoningumo lygį pačių žurnalistų.
Edita Marciulevičienė: Augustinai, stabtelkime, čia labai naudinga citata iš knygos: „Dažnas žurnalistas, paklaustas, kodėl nesidomi problemos atsiradimo esme, visuma, teisinasi, kad, norėdamas viską suprasti, turėtų tapti kiekvienos konkrečios srities specialistu. Tikriausiai tai reiškia, kad, norėdama pateikti kokybišką informaciją, kiekviena žiniasklaidos priemonė turėtų samdytis kompetentingų reikiamos srities specialistų ir skirti pakankamai lėšų bei laiko analizei? Juk tai brangu ir ilgai trunka! Žiniasklaidininkai negali sau šito leisti: žinias reikia transliuoti, rašyti ir skelbti kasdien, kad jas pirktų! Juk žiniasklaida – verslas!“
Augustinas Rakauskas: Jeigu jie nukreiptų savo energiją į tas vietas, kurios kelia žmonių sąmoningumo lygį, į tą patirtį, ir rodytų, žiūrėkite, kad mes, visuomenė, patys, ir pasigaminame tą.
Ingrida Stankevičienė: Na, žinot, jūs, tiesiog dėl tokio žmonių netikėjimo išreiškiate žurnalistų visuomenei pretenziją.
Augustinas Rakauskas: Kas devalvavo, tas gali ir restauruoti žmonių pasitikėjimą savo šalimi. Tai mes negalvokime, kad… Pavyzdžiui, jeigu kažkokie politikai ar valdininkai blogai elgėsi, jų nesutramdė, o tiesiog užkrėtė visuomenę nuomone, kad pas mus viskas yra blogai. Žurnalistai tiek ištransliavo ir taip devalvavo visą mūsų atmosferą, kad žmonės prarado viltį ir pradėjo bėgti iš šalies. Tai savo darbu, jie, kaip sakoma, gerais norais, kas?.. – jūs žinote, kad ne visada buvo geri norai, buvo ir interesai, – jie nuklojo kelią į pragarą, kurį dabar mes ir jaučiame, netekdami virš milijono gyventojų ir viskas tas sukasi toliau.
Edita Marciulevičienė: Užsienyje labai populiarus žurnalistų reitingavimas.
Augustinas Rakauskas: Na, tai žinote, jeigu visuomenė yra korumpuota, jeigu joje visuotinės vertybės yra devalvuotos, tai jūs man pasakykite, ar tokia visuomenė gali reitinguoti gerą žurnalistą?
Ingrida Stankevičienė: Kodėl mūsų visuomenė negali padaryti šito visuotinio judesio?
Augustinas Rakauskas: Mūsų visuomenė – serganti, ji – užkrėsta. Ir šita liga yra apėmusi visą organizmą. Ne be žurnalistų pagalbos ji apėmė šitą mūsų visos šalies atmosferą. Ir aš įsitikinęs, kad žurnalistai, kol jie patys nepradės valytis, kol jie patys sau neiškels aukštesnių reikalavimų… O juos visus versti tai daryti gali tik visuomenės nariai, kurie gauna galimybę rašyti, kalbėti, per bendruomenes daryti įtaką. Turi iš apačios eiti spaudimas tiems žmonėms, kurie manipuliuoja savo darbu, verslu, kur nedasako, kur užsiima visokiais tiksliniais piarais, dirba kažkieno labui. Patikėkite manimi, per šitiek metų, kiek aš turiu tą žinių radiją, stebiu, analizuoju, kaip tos metodikos veikia, kaip šitas sluoksnis visuomenės, kurį mes vadiname medijomis, auga, tobulėja, kiek jis gerėja, kiek jis kaip grybas braunasi į vidų.
Ingrida Stankevičienė: Tai kaip serganti visuomenė gali norėti pradėti reikalauti išminties, teisingumo, jeigu ji yra nuolat klaidinama? Ji gali suformuoti tokį poreikį?
Edita Marciulevičienė: Čia, Inga, labai paprasti žingsniai. Jau pats tavo klausimas rodo, kad medija turi keistis. Šimtu procentu. Ir visuomenė pati tokio pokyčio turi išsireikalauti iš apačios. Ir, pažiūrėk, „Žinių radijuje“ kiek jau yra visuomeninių organizacijų iniciatyvų ir žmonės patys bando kalbėti, kuria naujas formas.
Augustinas Rakauskas: Jie pradės daryti spaudimą tiems klaidintojams, tiems, kurie viešą opiniją formuoja, tai jie turi pradėti daryti spaudimą. Spaudimą atsiliepimams. Tai yra spaudimas iš apačios. Čia priemonės atsiranda įvairios. Bet faktas tas, apie ką kalba eina, šitas spaudimas turi vykti, ne į kažką, ne į Petrą ar Joną, jis visų pirma turi pradėti vykti, kaip žinote, į „radijo imtuvą“, o tas radijo imtuvas šiandien yra pas mus medijos visos institucijos – televizija, laikraščiai, kuriuos visus formuoja žurnalistai, redaktoriai.
Ir dabar vyksta tokia kaip kova. Atsiranda naujos formos daryti įtaką visuomenei, ji telkiasi įvairiais būdais, ir jei šita visuomenės nuomonė pradės priešpastatyti tai žurnalistinei visuomenei savo nuomonę, savo įžvalgas… Mes tam ir darome šitas laidas, kad visuomenė išgirstų tai, apie ką mes kalbame, ir kad ji būtų aktyvi, daugiau dalyvautų, daugiau reikštųsi, daugiau gilintųsi, kad ji neklausytų vienos kažkokios pusės. Mes nenorime, kad ji klausytų vien kažkokių kaip pranašų. Kaip jūs sakot, gerą žurnalistą visi labai reitinguoja. Reikia klausyti ir tų blogų, ir tų gerų, ir iš to susideda nuomonė, nes visuomenė yra ir juoda, ir balta, bendra visuomenė gali būti blogesnė, šviesesnė arba tamsesnė.
Ingrida Stankevičienė: Žiūrėkite, Augustinai, jūs pradžioje kalbėjote, kad žurnalistų pozicija visuomenėje suformavo atmetimo reakciją, ir tada šitas atmetimas, kai jis kaupiasi, jis nori nenori turi baigtis sprogimu. Jūs praėjusioje laidoje kalbėjote apie revoliucijas, kad visuomenę reikia taip valdyti, kad, būtent, iki tos ribos neprieitume, daryti viską, kad socialinio sprogimo nebūtų. Kokie čia būtų tolesni ėjimai?
Augustinas Rakauskas: Viską nulemia kritinės masės susidarymas. Ir kai kritinę masę perima įžvalgesni ir analitiškai protingesni žmonės ir jų susiformuoja kritinis kiekis, kuris gali perversti visą situaciją, tai tada ir įvyksta pokyčiai. Ir aš tai vadinu spaudimu.
Dabar yra suspaustas laikotarpis ir dabar jau ką tu padarai blogai, jau tu negali laukti kelis metus, čia pat kitu galu jau gauni, jeigu padarei kažką ne taip. Tai lygiai tas pats ir visuomenėje vyksta ir aš galvoju, kad labai svarbu tą darbą dirbti, labai svarbu, kad būtų žmonės, kurie skatina visuomenę, palaiko.
Ingrida Stankevičienė: Mūsų laikas tirpsta… koks turėtų būti veikimo mechanizmas?
Augustinas Rakauskas: Šitas mechanizmas… negali ateiti žmogus ir su ranka sureguliuoti ir negali užlipti mesijas ant „bačkos“ ir pasakyti – darykit taip, bus taip! Nebus taip, jau praėjo tie laikai. Dabar turi iš pačios visuomenės, iš šito proceso – skirtingų nuomonių spaudimo, susiformuoti kritinė masė. Ir būtent per šitą spaudimą visuomenė pati ir atsirenka, kurie kalba, o ne mala.
Ingrida Stankevičienė: Ką Augustinas sako, kalbėdamas apie šitą spaudimą ir kalbėdamas apie kritinę masę? Tas pats dalykas yra ir knygoje. Žmonės sako, kaip čia yra su ta knyga – padaryta kažkokia velniava – parašyta – kaip blogai, ir parašyta kaip turi būti, vidurio tu nerandi, bet jauti, kad jis yra. Tai tas vidurys ir yra tos kritinės masės rezultatas, ta bendra dvasia, ta mūsų visuomenės sąmoningumo dvasia, kurioje ir yra tas mechanizmas. Mes kada jau visi prie to prieisime, mes jį kartu ir sukursime, tą mechanizmą. Negali vienas žmogus, jis neturi…
Augustinas Rakauskas: Žmonės ne beždžionės. O kur blogai?! O kur tie blogi žmonės dings? Jie niekur nedings.
Ingrida Stankevičienė: Mes mechanizmą tada imsim be blogų žmonių…
Augustinas Rakauskas: Bet būtent tada, kada veikia šitos dvi dalys – blogoji ir geroji, tai mes ir gauname galimybę pamatyti, kas iš to gaunasi. Bet kada daugiau palaikančiųjų tą gerąją pusę – susiformuoja kritinė masė, tai ji ir paima viršų, ji pradeda dominuoti, ir gėris tada dominuodamas pradeda neutralizuoti blogį. Tamsa – ji niekur nedings, ji tik gali pasidaryti šviesesnė, mes galime turėti ne tokius blogus žmones.
Kas mane paskatino parašyti tą knygą? Todėl, kad aš norėjau žmonėms duoti tas vidines nuostatas, metodikas, kurios veda į tai, apie ką kalbame. Supratau, kad mums labiausiai trūksta jausmo, kad mes nejaučiame savo žmonių. Mes racionaliu protu dėliojame schemas ir sukam galvą kaip čia mums būtų ar naudinga, ar nenaudinga. Ir net jeigu valdininkas galvoja valstybės mastu ir galvoja, ar valstybė gaus iš to naudą, ar negaus naudos, tai net apie tai galvodamas, jis kalba tik apie ekonominius finansinius parametrus, užmiršdamas žmogų! Užmiršdamas jo jausmus, jo būseną. Gal kada ten ir bus gerai, bet dabar jis vargsta, dabar jis nori kažkokio pokyčio, jis nori tos savijautos, kad juo yra rūpinamasi.
Ingrida Stankevičienė: Mes turime jau sustoti. Pabaikime savo laidą tuo, kuo ir pradėjome, ištrauka iš pokalbio su rašytoju, paskaitininku, verslininku Mike George, ne tik apie tai, kaip mumyse per baimę ir pyktį, per kentėjimą formuojasi nuolatinė streso būsena, ir apie tai, kad mes, dvasinės būtybės, visada savyje turime patį tiesiausią ryšį su tiesa.
Mike George: Tai tiesa. Ir yra visokie tingūs ir netingūs būdai suprasti ir kalbėti apie tuos dalykus, bet aš irgi supratau, kad tiesa yra pirmesnė nei mintis, ir buvimas yra pirmesnis, negu veikimas.
Augustinas Rakauskas: Aš priėjau prie tos pačios išvados, kad būtent, tas mūsų svyravimas, ieškojimas tiesos, – šviesos ir tamsos kaip sakant, – jis būtent ir atskleidžia tiesą, kurios dar nėra, nes ta tikroji tiesa, jis vis dar ne esanti, o ji dar būsima, tai yra ta būsena, kurios mes dar neturime, bet visą laiką siekiame.
Mike George: Yra tas vienas žingsnis į šoną, ir kas yra visų iliuzijų priežastis, ir būtent tai yra priežastis visų mūsų kentėjimų, kada tiesa apie save yra prarasta. O kada mes prarandame tiesą, mes tada kuriame įsitikinimus. Pirmas mūsų įsitikinimas – kai aš žiūriu į vandenį, ar kai pažiūriu į veidrodį, pirmas įsitikinimas ir paklydimas yra tas, kad aš patikiu, kad aš esu tas, kurį matau atspindyje ir tada aš prarandu tikėjimą, kad aš esu dvasinė būtybė. Aš vis labiau matau save kaip tą formą, kuria egzistuoju, ir tuo momentu gimsta ego. Ir tai yra mūsų kentėjimo priežastis.