Su laidos autoriumi verslininku Augustinu Rakausku Kauno studijoje ir vėl sieksime praplėsti savo suvokimo ribas. Kviečiame prisijungti.
Klausytis internetu.
Laida transliuojama penktadienį 10.10 val., kartojama šeštadienį 17 val.
***
Ingrida Stankevičienė: Praėjusioje laidoje kalbėjome apie dvasinių dėsnių veikimą mūsų gyvenime ir apie keturias pagrindines nuostatas, tai – išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė. Pabandykime šiandien pakalbėti apie tai, kaip jaučiasi žmogus, gyvendamas šioje sistemoje, veikiamas įvairiausių jėgų, arba kaip mes vadiname, tos globalios dvasios, ir kaip ši globali dvasia verčia žmogų priimti pagrindinę nuostatą, kad žmogus tai yra visas pasaulis. Ypač paskutiniaisiais metais mes pasaulyje patiriame įvairiausių smūgių ir matome, kad nelabai esame pajėgūs suprasti, kaip turime elgtis ir kaip turime iš tų smūgių suprasti, kas mus veikia, kokios jėgos mus spaudžia, ką mes turime suprasti tarpusavio santykiuose, ką mes darome iš tiesų ne taip. Tarkim, mes nežinome kaip tiksliai veikia tam tikri gamtos dėsniai, nes juos mes nustatome tik pagal jų veikimo pasekmes, bet matome, kaip visuomenės sąmoningumas auga, kinta ir kaip tuo pačiu atsiveria vis naujesni tų dėsnių veikimo parametrai ir kaip tai veikia mūsų būsenas. Mes matome, kad esame akistatoje visiškai prieš naujus dėsnius, ir tam, kad galėtume juos užčiuopti, tam, kad galėtume jais vadovauti ir gerinti savo gyvenimą, mes turime tiesiog atrasti kontaktą su ta dvasia, kurios poveikyje nuolatos esame. Žodžiu, mūsų realybė reikalauja visiškai naujų žinių, kad tai, ką mes žinojome apie materialų gyvenimą, mes matome, kad to mums jau nebeužtenka, kad į pirmąją vietą ateina tokie dvasiniai principai, ar nuostatos, kurių užuomazgas mes galime atrasti savo vidinėje būsenoje, savo instinktuose, bet kaip tai sujungti su ta bendra globalia dvasia, gal pabandykime, šiandien Augustinai apie tai pakalbėti.
Augustinas Rakauskas: kuo labiau gilinuosi į tuos dalykus, tuo didesnis sudėtingumas ryškėja. Galvoju, kad turbūt neišvengsiu suvokimo jausmo, kad gyveni gyveni visą gyvenimą, mokaisi mokaisi ir kvailas miršti. Vis tiek, kuo daugiau tų žinių sukaupi, tuo giliau ir aiškiau suvoki, kad nuo tų žinių ir nuo to aiškinimosi tik padidėjo nežinojimas, nesusigaudymas.
Ingrida Stankevičienė: Bet mokslininkai jau teigia, pripažįsta, kad ląstelės prigimtis mums nesuvokiama ir daro prielaidą, kad dieviška ląstelės prigimtis yra susikaupusią informaciją, tą patirtį, reikia atrasti būdą kaip ją perduoti. Nes tik šitaip žmogus gali, kaip jūs sakote, tapti tuščias kaip stiklinė ir gali neišgyventi to…
Augustinas Rakauskas: Žmonės tiesiog nesidomi savimi, kaip jie veikia, jie nesidomi tokia sąvoka kaip siela. Daugelis net teigia, kokia čia siela, jos apskritai nėra. Ir ką jau kalbėti apie sielos dvasią, ir iki ko šiandien dienai esu priėjęs, ir jeigu mokslininkai pradeda pripažinti ir supranta, kad žmoguje yra kodas dieviškas…
Ingrida Stankevičienė: Taip, DNR.
Augustinas Rakauskas: Taip, DNR, dieviška dalelytė, kaip sakau, ir kad žmoguje yra gyvuliška prigimtis – ir žvėries, ir gyvulio. Mes matome, kada analizuojame ir stebime žmonių veiksmus, jų gyvenimo būdą, kaip jie elgiasi vienas su kitu, kokius jie santykius turi, kokius darbus daro. Mes matome ir labai gerus dvasios apsireiškimus, kuriuos priskirtume dieviškai būsenai, ir matome tą velnišką dvasią, kada jie žudo prievartauja, terorizuoja, kada vyksta tikrai nežmogiški dalykai. Net mes kai kada sakome, kad gyvūnai ir tai taip nesielgia, nes mes turime daug didesnį išradingumo būdą, mes turime priemonę: prognozavimą, pramatymą, planavimą, ko daugelis gyvūnų neturi. O mes visa tai turime, ir mes daug išradingesni, kada mes tarnaujame blogiems dalykams, ir daug išradingesni, kada norime skleisti gerus dalykus.
Ingrida Stankevičienė: Šitoje vietoje jūs palietėte vieną labai įdomų evoliucijos ciklo aspektą, sakydamas, kad gyvūnai neturi tokio gebėjimo. Taigi mes evoliucijos kontekste matome, kiek vystėsi koks leopardas, antilopė, kaip jie tarpusavyje yra susiję ir jų visas evoliucijos ciklas priklauso nuo tarpusavio sąveikavimo. Tik jūs tokį įdomų dalyką pastebėjote, kad žmogui būdingas toks bruožas, tokia prigimtinė savybė, kaip egoizmas. Kuris, tarkim, jeigu leopardas paėdė, jis antros antilopės nepjaus, jis sotus, jis kaitinasi ant saulytės ir ta antilopė gali vaikščioti, jis jos nejudins, bet žmogus, nukovęs kokį vieną bizoną, ima kitą, nes galbūt reikės kada nors, vat tas – „galbūt reikės man daugiau“, tas nuolatinis augantis, besivystantis jo noras turėti.
Augustinas Rakauskas: Šitas planavimas ir bandymas apsidrausti ateičiai, apsirūpinti, kad paskui nereikėtų dirbti, tai jau iškarto užkoduota, kad jeigu galima dabar pasiruošti ir kada palankus metas daug prisimedžioti, ir paskui ramiai gyventi ir nieko nedaryti, turėti daug kailių, tuos kailius parduoti, odos daug turėti, vigvamą pasistatyti. Tai jeigu jis turi progą ir gali, tai jis paprastai tuo ir pasinaudoja. Prasideda prekyba. Jis jau odas neša kažkur ir maino į kažkokius kitus dalykus. Tai štai šitų savybių gyvūnai neturi, o žmonės turi. Jie yra kūrybingi, jie išgalvoja kaip panaudoti tą galimybę, kurią jie gauna pagal tam tikrą situaciją, kada susiklosto tam tikros aplinkybės. Jie ją stengiasi išnaudoti, jie turi tą pramatymo bruožą.
Ingrida Stankevičienė: Ir kaip jūs savo knygoje rašote, kad mes pasiekėme dabar tokį ciklą, kad žmogaus kūryba tampa jau griovimu, kenkimu pačiam sau, ir jam iškyla tas klausimas, kaip jūs rašote, tada kokia mano gyvenimo esmė? Ir žmogus, keldamas šitą klausimą, susiduria su kita savo savasties dalimi – tai siela.
Augustinas Rakauskas: Kiekvienas žmogus su sąvoka siela susiduria savitu ir savo išsivystymo lygiui charakteringu būdu. Nes kaip sako, su savo sielos dvasia mes susiduriame labai skirtingose aplinkybėse ir labai skirtingose situacijose. Tai kalbėti apie sielos dvasią, kada ji yra būdinga ir charakteringa kiekvieno žmogaus išsivystymo lygiui, yra labai sudėtinga. Tačiau apskritai kalbant apie sielą ir apie jos dvasią, tai mes turime labai daug ir labai giliai analizuoti, labai plačiai apimti visa tai, su kuo mes pasaulyje susiduriame, su kuo susipažįstame, ir labai gilintis į tuos procesinius veiksmus, kurie vyksta mumyse, mūsų viduje, mūsų santykyje jausmo ir mąstymo. Lygiai taip pat santykyje su mums artimais šeimos nariais, su kaimynais, darbuotojais, su savo valstybės žmonėmis, galų gale su visos žmonijos išsivystymo lygiu ir požiūriu. Tai jeigu mes neplečiame savo suvokimo ribų ir nebandome išsiaiškinti, nebandome pajausti to, ką mes aiškinamės, tai mums labai sunku kalbėti apie sielą.
Ingrida Stankevičienė: Pažiūrėkite kaip yra – kuo labiau pasaulyje, ypač mokslo srityje, įvairių veiklų srityje, yra kalbama apie globalumą, integralumą, tuo labiau skiriamas dėmesys vibracijomis, atmosferai, energetikai. Pasaulyje tūkstančiai paskaitų, kuriose renkasi mokslo, verslo, sporto žmonės ir pradeda bendrauti ieškodami sąlyčio taškų ir kalbėdami apie dvasią. Kodėl taip yra?
Augustinas Rakauskas: Nes mes visi pripažįstame dvasią. Niekas turbūt nesiginčys ir sunkiai rasite žmogų, kuris nors truputį susidūręs su žmonių santykiais, nesupranta, kas yra dvasia. Tai ir kariai susiduria, ir sportas, ir mokslo atstovai, mokiniai klasėje, ten, kur yra žmonės, ten atsiranda iš karto dvasia. Net vieną žmogų psichologas arba gydytojas analizuoja bendraudamas su juo ir iš karto bando identifikuoti, kokia yra to žmogaus dvasinė būsena: ar jis depresuoja, ar jis perdėtai linksmas, ar jis subalansuotas, normaliai jaučiasi, ar nėra kažkokių nukrypimų. Tiesiog, mes stebėdami visuomenę, analizuodami vieni kitus, mes priėjome kažkokius tai vidurkius: kas yra normalu, o kas yra nenormalu. Bet mes tai iš tikrųjų nežinome, čia kiekvieno atskiro individo evoliucijos klausimas. Jeigu žmogus yra paprogresavęs giliau ir jau daugiau suvokia, tai tam vidutiniam piliečiui jau atrodo nenormalu.
Ingrida Stankevičienė: Pažiūrėkite, Augustinai, kaip čia dėliojasi schema. Mes kalbame apie atskiro individo egoizmą ir matome kaip jis yra neatsiejamas nuo kūrybingumo, ir matome tą tarpusavio sąveiką ir iš karto prie to jungiasi visuomeninis parametras, tai – visuomenės vystymasis. Tuo pačiu mes matome, kad visuomenės vystymuisi įtaką daro globali dvasia, čia įeina naujos evoliucijos iš karto parametras ir toliau mes matome, kad mes prieiname prie dieviškumo klausimo ir visa tai veikia vienoje schemoje – „individas ir visuomenė“.
Augustinas Rakauskas: Žmogus, dieviškumo dalelytę turėdamas, neturi ribų. Negalima taip kvestionuoti, pavyzdžiui, kad tiek kiek gali dabar, sakysim, ta žmogaus ląstelė, tai negalima sakyti, kad tai yra riba, nes ji vystosi, ji evoliucionuoja ir ji pati savo galimybes plečia. Ir ji plečia, kaip ir žmogus, ir pats dėdamas pastangas evoliucionuoja, ir visuomenė jį supdama ir suteikdama jam informaciją per įvairias informacines priemones, per tvarkas, ji irgi vysto jo evoliuciją. Žmogus nelieka vienas, jis nesivysto vienas pats, ir jis nesivysto tik žiūrėdamas į visuomenę. Nes jeigu jis vystosi tik žiūrėdamas į visuomenę, tai jis tampa kopija, kopija visuomenės, jis praranda dieviško geno kūrybingumo savęs tobulinimo savybę. Nes tame ir yra dieviškumas, kad žmogus turi pradinį DNR vystymosi būdą savyje, tą galimybę nuolatos tobulėti, nuolatos plėstis, nuolatos giliau žiūrėti, nuolatos plačiau suvokti. Ir ribų tam nėra užbrėžta, kad žmogus gali iki tiek evoliucionuoti, o toliau jis jau negali evoliucionuoti. Ir čia mes ateiname iki sielos sąvokos. Kada mes sakome, kad mano vidus protestuoja ir kai aš sakau, taip ribos yra, ką gali žmogus padaryti su kūnu, turėdamas kūną, fiziologiją, nes kai jau pereini visą vystymo ir evoliucijos etapą, kurį gali gauti, gyvendamas kūne, tada kūnas pradeda trukdyti, tada jau kūnas stabdo. Tada jau fiziologija tampa našta.
Sakysim taip, per buitinį pavyzdį privest: mes atvažiavom į kažkokį renginį, sakysim, į teatrą. Kol mes važiavome iš užmiesčio automobiliu į teatrą, mums automobilis buvo labai geras, jame šiltai važiavome, gerai įsitaisę. Bet kai atvažiavome į teatrą, mums reikia nueiti ir atsisėsti į kėdę ir mes norim nenorim turim išlipti iš automobilio, nes mes turime įeiti į kitą terpę, į kurią su automobiliu neįvažiuosi. Aplinka, kur nori ateiti ir paklausyti operos, nėra tam pritaikyta.
Toks primityvus palyginimas, bet jis iliustruoja, kad viskas mums yra reikalinga iki tam tikro procesinio periodo praėjimo. Kol mes praeinam procesinį periodą, tol mus reikia, kai mes jį jau praeinam, mes pereiname į kitą lygį ir tada jau ne apie kūną kalbame, o apie sielą, apie kitą konsistenciją Kodėl yra tokie Kristaus žodžiai pasakyti šventuose raštuose: „Kaupkite amžinus turtus, nekaupkite laikinų, nes juos reiks palikti“. Bet kai mes bandome dvasią sukurti su daiktais, tai mes turime visai kitą rezultatą.
Ingrida Stankevičienė: Bet jūs labai dažnai pasakote tokią mintį, kad šiandien visuomenė jau yra tiek subrendusi, kad į klausimus apie sielą, ji jau gali pradėti žiūrėti, prisiliesti prie jų, neatskirdama sielos nuo kūno. Šiandien mes jau galime ta siela naudotis būdami savo kūnuose ir gauti tą pridėtinę vertę, dėl kurios mes ir atėjome į žemę.
Augustinas Rakauskas: Siela veikia visą laiką, bet ji veikia per anksčiau įgytas, anksčiau suformuotas traukas, kurios perėję ir peraugę į mūsų instinktus, ir mes tada atėję veikiame instinktyviai ir esame pavaldūs savo traukoms, norams, įgeidžiams, mes dažnai net nesuprantame, kodėl mus traukia prie vieno, ar prie kito dalyko. Bet tai yra atsinešta iš praeities. Tai čia labai gerai atspindi tai, kad žmogus pats save kuria, jis pats save koduoja, pats save programuoja, niekas kitas čia jo nelipdo. Jis turi tą laisvą pasirinkimo teisę kiek reaguoti į išorės suteikiamą informaciją ir kiek viduje, turint būseną ir traukas, kiek jis gali daryti išvadas, gilintis ir analizuoti: o kaip gi man dabar elgtis, kam atiduoti prioritetą. Ir čia mes matome dualybės santykį, tai yra mes matome iš ko gimsta trečias, kame yra tas šventos trejybės faktas užfiksuotas visų religinių filosofų, joje labai aiškiai mato kaip: žmogus ir galvodamas, ir jausdamas.
Ingrida Stankevičienė: Jūs pradžioje pasakėte tokią mintį, kad viskas kas vyksta aplinkui, žmogus išgyvena tai per save. Į žmogų eina informacija ir dauguma mūsų visuomenės, kadangi mes gyvename tuose stereotipuose, mes tą informaciją priimame savo reakcijomis, tai yra savo tais instinktais, kuriuos, kaip jūs sakėte laidos pradžioje, mes atsinešame ateidami į žemę.
Bet mes matome kitą dalyką, kad mumyse bunda noras to savęs pažinimo, tas išsivystymas, ta patirtis vidinė mums nebeduoda ramybės, arba, kaip jūs kalbate, tai yra mūsų suvokimo tam tikras lygis. Ir tai jau yra ta dalis, kuri priklauso sielai. Taigi mes turime lyg dvi tokias linijas. Kaip čia dabar išvesti, parodyti tą tokį mechanizmą, jeigu tai įmanoma, praktiškai, kad žmogus tas reakcijas galėtų panaudoti per savo sąmoningumą kiek galima kūrybingiau ir nuolatos dalyvauti sielos dvasios tobulinime?
Augustinas Rakauskas: Mes negalime čia apsieiti, nesutelkdami dėmesio tam vadinamajam trečiam faktoriui, kuris apsireiškia kaip dvasia, nes jeigu mes nesutelkiame pakankamai dėmesio į tai, o kas gi gimsta iš to – ką gaunu iš išorės ir ką aš turiu viduje kaip savo ir mes turime šituos du šaltinius. Bet jie gimdo trečią. Jie gimdo būseną, kuri paskleidžia į išorę tam tikrą dvasią – naujo suvokimo dvasia, išvadų dvasia.
Žmogus pasiduoda savo traukoms, savo instinktams atsiduoda. Pavyzdžiui, ignoruodamas, nors visuomenėje ir mato, kad nepritaria didžioji dauguma visuomenės ir žiūri skeptiškai, arba pesimistiškai, bet jam norisi. Jis nenugali traukos ir jis vis tiek eina tuo keliu. Ir praeidinėja tai, ko jis negali teoriškai išgyventi, jam reikia dar savirealizacijos. Ir jis savirealizaciją pasirenka. Arba priešingai, čia yra kiekvienam žmogui suteikta dieviškos kibirkštėlės laisvė, pasirinkimo laisvė, ir mes nieko negalime pasiekti, jeigu mes prievarta kažką padarome. Jeigu mes paimame ir užblokuojame. Neduota žmonėms užblokuoti kitame žmoguje šitų instinktyvių traukų.
Ingrida Stankevičienė: Stabtelkime prie to. Jūsų mintis labai džiuginanti, mes visi turime tą dieviškumo kibirkštėlę, tą amžiną troškimą kurti savyje naują būseną, kurią gauname per visuomenę tam, kad galėtume toje pačioje visuomenėje tai ir realizuoti, vardan bendros dvasios kūrimo.
Dar kalbėjome apie dvasinius pricipus veikiančius mūsų sistemoje, apie materialius ir apie dvasinius dėsnius, prisilietėme prie šitos formulės, kaip tarp individo ir visuomenės užsimezga bendra globali dvasia, ir kaip mūsų valioje yra pasirinkti būti tos dvasios kūrėju.
Augustinas Rakauskas: Noriu kalbėdamas apie dvasios svarbą, prieiti prie sąvokos „meilė“. Nes mes kažkaip vis praleidžiame šitą sąvoką, ir daugiau kalbam apie technologijas, bet mes apleidžiame meilės dvasios svarbą, reikšmę mūsų gyvenime. Ir kadangi mažai apie tai šnekama, o daugiau bandoma eksploatuoti kaip priemonę meilės jausmą, mes apleidžiame meilės dvasios reikšmę.
Ką meilės dvasia duoda žmonėms ir kodėl meilė stovi ant aukščiausios pakopos? Kodėl? Mes turime atsekti šitą technologiją, kodėl mes nieko negalime pastatyti virš meilės. Kodėl meilė užėmus pačią aukščiausią hierarchiją žmonių gyvenime. Ir vėl čia grįžtame prie tos pačios vietos, kad suvokimas kiekvieno yra skirtingas, kiekvienas žmogus savaip supranta, kas yra meilė. Ir ieškant pavyzdžio materialiame pasaulyje galima būtų panaudoti rūką, saulės šviesą, bet galima būtų panaudoti ir voratinklį. Tik kad voratinklio asociacija tokia – gaudyti muses ir vorui jas valgyti, tai jis lyg su meile ir nelabai koreliuoja. Bet jeigu atmetant fiziologinius faktorius (dėl gyvūnų išlikimo), o matant tuos ryšius, kuriuos turi to voratinklio struktūra, su kuria voras gaudo, tai pats tas tinklas, jeigu į jį žiūrėti ne kaip į gaudymo priemonę, o kaip į ryšio priemonę, tai jis sukuria tam tikrą erdvę, tam tikrą mažą voro pasaulį. Ir kai mes kalbame apie meilės dvasią ir kalbame apie sielas, ir pradedame įjunginėti jausmus, mes pradedame suvokti.
Labai sunku surasti žodžius ir būsenos perdavimo formas, kaip tai veikia. Bet kadangi paprastai kalbu dalykus, kuriuos aš esu išgyvenęs, kuriuos esu išjautęs ir praėjęs, tai vis tiek dedu pastangas ir aišku, beveik niekad nebūtų patenkintas, kad tinkamai, aiškiai sugebėjau perteikti savo būseną. Bet pavyzdžiui, pastoviai jaučiu ir galvoju, kad daugelis žmonių jaučia. Jie yra palaidoję artimus žmones, savo žmonas, vyrus, vaikus, tėvus. Visi turi skirtingus ryšius, bet jie juos turi. Net pats tas ryšys yra labai specifiškas ir charakteringas pagal jo jausmų pasaulio išvystymo lygį. Vienas labai sentimentaliai prisimena, kitas tik retkarčiais per šventes, yra tokių, kurie galima sakyti, kiekvieną dieną prisimena ir kiekvieną dieną bendrauja. Kitų ryšys, galbūt net netiktų žodis „prisimena“, jie tiesiog niekad neatsiskiria, jie pasąmoniniame lygmenyje visą laiką komunikuoja su artimais žmonėmis, kurių jau šiam pasauly, fiziniuose kūnuose nemato, rankos nespaudžia, nesusitinka, bet jiems niekas netrukdo bendrauti su jais. Jie ryšį palaiko. Jis gyvena pas juos jausmuose, jų vidiniame pasaulyje. Tai čia turėtų ir kilti klausimas: tai kur jie sėdi? Mintyse? Atsiminimuose? Bet jie ne tik atminimų formą turi, jie reiškiasi ir mūsų jausmų būsenoje, visiškai neturinčioje kažkokių apibrėžimų. Mes kartais nei patys nepajuntame, kad diskutuojame mintyse su žmogumi, kurio nėra. Bet pas mus užsimezga dialogas, mes prisimename kažką iš praeities. Bet būna ir tokių dalykų, kad žmonės komunikuoja ir bendrauja temomis, kuriomis su tais žmonėmis, niekad nėra kalbėję, bet jie pagauna save, kad sunku susigaudyti ir atskirti, ar čia jis pagalvojo, ar čia pajuto impulsą iš žmogaus, su kuriuo jis bendrauja savo jausminėje būsenoje.
Ingrida Stankevičienė: Bet jūs gi pats kalbėjote apie voro tinklą…
Augustinas Rakauskas: Tai noriu atvesti pokalbį į tai, koks yra svarbus meilės dvasios jausmo formavimas. Todėl, kad ne šiaip sau meilė „užsiropštus“ į pačią aukščiausią viršūnę ir laikoma visa nugalinčia ir nemirtinga, pačia svarbiausia, reikšmingiausia būsena žmonių gyvenime. Todėl, kad ji kuria ryšius. Tai reiškia, kada mes bendraujame su žmonėmis, kada jie kūnuose… Kodėl sakoma – meilė nemirtinga? Žmogus išeina, o jeigu mes jį labai mylime, vis tiek jis lieka mumyse. Ir mes negalime sakyti, kad mirė žmogus ir mirė mumyse jausmai. Jie dažniausiai paaštrėja. Ir čia priklausomai nuo meilės laipsnio ir suvokimo, kas yra ta meilė. Jeigu buvo fiziologija, tai po fiziologijos žmogus žiuri į kitą subjektą, kuris turi gyvą fiziologiją. Bet jeigu tai yra dvasinė būsena, jeigu mes esame pripildyti to jausmo, tai jis niekur negali dingti.
Tai su tuo voratinkliu ir noriu parodyti, kad tai yra užmegztas ryšys. Ir tas ryšys nedingsta. Ir kas svarbiausia, kad tie ryšiai išlieka ir nuo jų labai priklauso mūsų ateitis. Labai priklauso mūsų vaikų ateitis ir tėvų ateitis. Būtent tas pripildytas ryšys, jis yra nemirtingumo gija, kuri eina iš kartos į kartą. Eina per vaikus, per anūkus, per vaikų vaikus, per senelius, prosenelius, proprosenelius ir todėl meilė ir stovi aukščiausioje hierarchijoje, kad ji turi technologinę galimybę pripildant sielą meile gyvuoti amžinai.
Ingrida Stankevičienė: Tai tikriausiai vienintelė sąvoka, kuri veikia ir materialiame, ir dvasiniame parametruose.
Augustinas Rakauskas: Taip, štai čia ir sakoma: „Kaip danguje, taip ir žemėje“. Štai iš kur ir išplaukia šis posakis. Ir kodėl visi žmonės, kurie yra sąmoningi, suvokiantys, jie, kada sako, linki paties geriausio, tai jie pirmiausiai linki meilės. Nes visi, jeigu ir nesupranta, tai jaučia, koks yra svarbus meilės faktorius.
Ingrida Stankevičienė: Bet jūs suprantate, kaip veikia čia dėsnis? Tai jeigu manyje nėra tokio požiūrio išugdyto, jeigu aš jo negavau iš tėvų, arba mano aplinkoje neegzistuoja toks požiūris, kad meilės jausmas gali užgimti tik tokioje aplinkoje, kada aš jungiu savo dabartinį gyvenimą, aš jungiu savo, tarkim, senelių gyvenimą, aš jungiu savo vaikų, ir iš to mes kuriame bendrą dvasią, kuri koreliuos su visuomenės, su viso pasaulio dvasia, ir kaip jūs sakėte, šitas tinklas ir bus nuolatos kuriamas, ir bus pripildomas vis naujesniais ryšiais, kurių, kaip jūs pats pademonstravote, tu gali juos pajausti, bet išsakyti… dar žodžiai, jie nesusiformavę, nes turi veikti čia ir vaikai, ir vaikų vaikai, turi visi prisidėti prie šitos kūrybos.
Augustinas Rakauskas: Bet mes tą darome dažniausiai nesąmoningai, labai sumaišę su fiziologija, bet mes jau matome tuos nelaimingus žmones ir matome tas pasekmes, kuo jos baigiasi, kada tėvai apleidžia vaikus, arba vaikai apleidžia tėvus. Ir mes tada matome kaip jaučiasi nelaimingi vaikai, kada jie neturi kontakto su tėvais, ir kaip jaučiasi tėvai, nelaimingi, kaip jie ieško tų vaikų ir kaip jie džiaugiasi ir kokie būna jausmai.
Ir kaip dažnai mes matome, kaip žurnalistai daro laidas, kviečia žmones, jungia juos, padeda jiems surasti vienas kitą ir mes tada matome kokios emocijos, kokie ašarojimai, koks būna euforijos jausmas, kad jie susijungė su artimom, kraujo ryšį turinčiom sielom. Tada jau fiziologijos nepaiso, ar tu storas, ar tu plonas, jie džiaugiasi, kad rado seserį ar brolį.
Ingrida Stankevičienė: Bet ką aš girdžiu iš jūsų išsakytos šitos minties. Taip išeina, kad mus veikia šituos darbus daryti, organizuoti ir netgi labai versliškas televizijos laidas iš tikrųjų kažkoks aukštesnis lygmuo, aukštesnė, nežinau, dvasia, jėga, kuri mus veda visus prie to suvokimo.
Augustinas Rakauskas: Čia kaip ir visur: yra fizinis lygmuo ir yra dvasinis lygmuo. Ir mes čia galime įžvelgti ir manipuliavimą, ir verslo darymą, ir populiarumo kūrimą, pavyzdžiui, tos medijos priemonės. Niekad nebūna vienašališkai, viskas susideda iš juodo ir balto. Ir labai retai būna, kad sakysime, net jeigu yra tik šviesa, tai yra dar didesnė šviesa ir vis tiek po šviesos ateina tamsa.
Ingrida Stankevičienė: Bet, grįžtant prie meilės, kaip jūs pasakėte, aukščiausiojo hierarchijos lygmens, juk ne be reikalo yra pasakyta, kad nėra labiau išmintingo už patyrusį. Ir tik sukaupęs didžiulę patirtį, tik čia dabar labai sunku nuskenuoti kaip vystosi sielos dvasia, nes apie tai, ką jūs kalbate, mes matome pavyzdžių, kad labai dažnai jaunas žmogus jau suvokia šiuos ryšius ir mato tų ryšių priežastis dvasiniame lygmenyje. Ir jis ieško kelių, bando suvesti, surasti, įprasminti tą savo gyvenimą ir panašiai. Ir labai dažnai tuos ieškojimus paskatina žmogaus skausmas, tas didžiulis noras, kuris kyla iš neturėjimo. Kada žmogus yra „sotus“, kaip jūs labai dažnai kalbate ypač apie šiandienį jaunimą, kada jis pilnas visų tų vienadienių malonumų, jis dar nespėja sugalvoti, ko jis nori, o jam jau siūlo. Ir tada galima pasakyti, šitaip jį atitolina nuo to esminio klausimo kėlimo: ką aš čia darau, ir apskritai. Bet tai irgi pagal evoliucijos planą, kaip jūs ne kartą sakėte: „Evoliucija neklysta“.
Augustinas Rakauskas: Kiekvienas mes atsiduriame toje vietoje, kurioje mes turime būti ir veikiame tuo laiku, kuriuo būtent turime veikti. Ir kartais mums labai keistai atrodo, kodėl būtent dabar tai įvyko, kodėl taip atsitiko, bet, deja…
Ingrida Stankevičienė: Tarkim, jūs savo knygoje dabar keliate tą klausimą, tos globalios meilės klausimą, tai, tarkim, prieš 20–30 metų jumyse esminiu klausimu buvo verslas, santykių kūrimas, ryšių kūrimas, kaip organizuoti, kaip struktūrizuoti, tam, kad jūs galėtumėte sukaupti.
Augustinas Rakauskas: Be abejo, ne taip lengva suvokti gyvenimo esmę. Norint ją suvokti, reikia labai daug išgyventi. Ar norim to, ar nenorim, bet vis tiek mums reikia patirti tam tikrus išgyvenimus, kurie mums sukelia ir labai skausmingus išgyvenimus, labai skausmingas būsenas. Ir tas skausmingas būsenas mes irgi gauname iš asmenų, mes gauname iš visuomenės požiūrio.
Ir mane džiugina tai, kad visuomenė pradeda atsirinkinėti. Ir šiandien jau vienam asmeniui suformuoti nuomonę apie kitą asmenį darosi vis sunkiau ir sunkiau. Ką tai rodo? Tai rodo, kad visuomenė pati daro išvadas. Ji pati analizuoja, pati stebi ir ji pati prieina tam tikros išvados. Aptinku tokių reiškinių, jau šiandieną, pavyzdžiui, pavieniai žmonės, norintys suvesti sąskaitas su jiems nepatinkančiais žmonėmis, arba, kaip sakoma, pasipelnyti iš žmogaus gyvenimo patirties, iš jo klaidų, ar iš kažkokių tragedijų, jau šiandien darosi sudėtinga. Ne už kalnų ta diena, kada žmonės suvoks ir išmoks pagal Šventojo rašto teiginį pelus skirti nuo grūdų ir jie labai greitai atskirs ir atsisijos, kas čia daro verslą, kas čia ieško kažkokio asmeninio populiarumo, arba tiesiog nori su kažkuo suvesti sąskaitas. Tai manau, kad rodo visuomenės sąmoningėjimo laipsnį tokie dalykai, kad visuomenė tampa atsparesnė. Ji bręsta ir ji pati susiformuoja nuomonę.
Ingrida Stankevičienė: O jums neatrodo, kad viena iš priežasčių to, kad visuomenė pradeda jau atsirinkti yra ta, kad kažkas vyksta su laiku. Kad laikas tarp priežasčių ir pasekmių susitraukia, kad visuomenė labai greitai pamato pasekmes tų veiksmų, kuriuos kažkokia personalija, ar kažkokia organizacija atliko ir panašiai. Negali taip būti?
Augustinas Rakauskas: Manau, kad tiesiog žmonių sąmonės lygis geba plačiau ir giliau žvelgti į bet kokią informaciją, ar į bet kokį teiginį, kurį kažkas pateikinėja. Jau taip nepasiduoda aklai, kaip pradžioje, pavyzdžiui, prieš 30 metų, kai užteko bet ką parašyti kažkokiam žurnalistui ir viskas, visi… Kaip tos močiutės sakydavo: „Iš kur tu žinai, kad taip yra?“ „Aš gi skaičiau, laikraštyje rašo.“ Atrodo, kad ten Dievas nusileido ir tikrą tiesą parašė.
Ingrida Stankevičienė: Aš kalbėjau su mūsų viena laidos klausytoja ir ji sako: „Jūs pasakykite, kas pasikeitė mūsų gyvenime? Tarkim, man buvo 30 metų, mes lakstydavome, džiaugdavomės, juokdavomės, kad gyvenimas toks gražus ir visas atrodė su ta perspektyva. Dabar jauni, trisdešimtmečiai, jie susėda ir kalba: „Aš jau turiu mašiną. Aš jau turiu pusę namo. O ką tu turi?“ Visas gerumas, pasitenkinimas pasiriboja „kiek aš turiu“ arba „ko aš neturiu“. Noriu pasakyti, kad kaip skiriasi pasitenkinimo lygmuo nuo to kaip buvo ir nuo to kaip yra“.
Toliau, jeigu žmonės džiaugėsi tuo, kad jie yra, jie dabar džiaugiasi tuo, ką jie turi. Jau „būti“ mums per mažai. Mes norime, kad mums už tą buvimą mokėtų, arba mes gautume dividendus, dar kažką. Žmonės, kurie kalba apie daiktus ir šitaip įprasmina ir save, iš tiesų jie tiems daiktams suteikdami prasmę, jie kalba apie dvasią. Vis tiek jie kalba apie dvasią, nes ta būsena, kurią jiems skleidžia jų pasitenkinimas savimi, situacija, tai atspindi tam tikrą mūsų globalios dvasios lygį.
Augustinas Rakauskas: Be abejo. Kaip ir mes pradžioje pokalbio kalbėjome: ar tai būtų pagyra, ar tai būtų pyktis, ar tai būtų apmaudas, vis tiek jis skleidžia savo dvasią. Jeigu pyktis – pykčio dvasią, apmaudas – apmaudo dvasią.
Ir lygiai taip pat su daiktų kūryba. Jeigu mes kalbame apie daiktus ir apie jų uždirbimą arba įsigijimą, tai mes ir skleidžiame materialių daiktų įsigijimo dvasią, kaip juos galima įsigyti. Sako, susėdo žmonės ir kalba apie prekybą, arba kalba apie gamybą, bet jeigu mes tik pasigiliname giliau, tai pamatome, kad tai yra dvasios veikimo procesas, kad tas procesas vyksta. Jie kalbėdami apie gamybą, jie vis tiek gamina tam, kad pagaminę ir pardavę tuos daiktus, kad jie galėtų įsigyti tai, ko jie nori. Skirtumą matau tokį, kad yra žmonės, kurie procesą tobulina, ir jiems tampa priemone ir ta žaliava, ir tie daiktai, ir tie pirkiniai. Visa tai tampa šio pasaulio priemonėmis, kurių pagalba tie žmonės kuria vienokią ar kitokią dvasią. Ir viskas priklauso nuo to, kam save atiduodi, kam tu save paaukoji, ar galutinis tavo rezultatas yra daiktai? Ar galutinis tavo rezultatas yra proceso tobulinimas? Ar galutinis tavo rezultatas yra vizijų, svajonių kūrimas ir jų įgyvendinimas? Bet visa tai yra būsenos ir tos būsenos, kaip mes anksčiau ir kalbėjome, jos atitinka žmogaus išsivystymo lygį.
Ingrida Stankevičienė: Taip, Augustinai, mes visi veikiame sistemoje. Sistemoje, kurioje esame visi sujungti tomis dieviškomis kibirkštėlėmis, ir ką mes beveiktume, kokią mintį skleistume, kokį pojūtį savyje suformuotume, kokią intenciją nukreiptume ar artimam, ar tik sutiktam, mes visur kuriame tą ryšį, kuris vadinasi dvasia. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar ši dvasia turės tęstinumą, kuriantį nemirtingumą, ar mes prisidėsime prie to bendro voro tinklo, kurio esmė yra meilė, – tai priklauso nuo mūsų. Ir šiandien mes visi jau pasirengę išnaudoti mums duotą Dievo savybę – tai gebėjimą laisvai pasirinkti būti žmogumi, atsakingu už šią sistemą, ir ši sistema atsispindi mūsų šeimoje, mūsų įmonėje, mūsų visuomenėje. Saugokime, mylėkime ir žinokime, kad tik nuo mūsų priklauso mūsų vaikų ir vaikų vaikų ateitis.