Su laidos autoriumi verslininku Augustinu Rakausku Kauno studijoje ir vėl kalbėsimės apie tai, kad ieškodami paprasčiausių sprendimo būdų, mes norime, kad tie sprendiniai remtųsi dvasinėmis nuostatomis ir kiekvieną kartą rodytų ryšius tarp visuomenės nario ir visuomenės, nes būtent ryšiuose mes ir galime pamatyti globalios dvasios veikimą.
Klausytis internetu.
Laidą veda Ingrida Stankevičienė.
Laida „Verslumo dvasia“ transliuojama penktadieniais 10:10 val., kartojama savaitgalį 17 val.
***
Ingrida Stankevičienė: Mūsų dažnai klausia, kokios jūsų laidos yra pagrindinės temos, nes pasirodo mūsų pavadinimas „Verslumo dvasia“ dažnai žmones suklaidina, nes daugeliui atrodo, kad viena iš pagrindinių temų turėtų būti verslas.
Iš tiesų taip ir yra, nes verslas veikia visose gyvenimo srityse. Tai pagrindinės mūsų temos yra, pavyzdžiui, globali dvasia, kaip ji veikia kiekvieną visuomenės narį ir kaip tos dvasios veikiamas kiekvienas visuomenės narys komunikuoja su visuomene, nuo kurios yra priklausomas ir per jo santykius su ta visuomene, mes matome bendrą išsivystymo, sąmoningumo lygį. Mes kalbame apie esmines vertybes, tai – išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę, kuriomis vadovaujantis visais komponentais atsiskleidžia ta globali dvasia. Per šias nuostatas mes matome, kaip esame veikiami įvairiausių dėsningumų, randame sąsajas su dėsniais, kurie atsiskleidžia mums gamtoje, ir taip matome gamtos ryšį su mus pačiais, su šeima, su įmone, su visa valstybe. Mes kalbame apie vieningą vienį, apie sąvoką, kuri yra sudėliota ne kokios asmenybės, personalijos, bet yra rezultatas visuomenės poreikio, noro atrasti sąsajas integralaus veikimo apskritai mūsų žemėje. Mes kalbame apie dvasinį ugdymą, nes tai yra pagrindas bet kokių santykių, politinių, ekonominių, juolab matydami šiandieninę integraciją kultūros, tradicijų, religijų, mes suvokiame, kad turime vadovautis dvasiniais principais. Todėl prieidami prie bet kokios temos, prie pačių paprasčiausių sprendimo būdų, mes ieškome, kad tie sprendiniai remtųsi pirmiausia dvasinėmis nuostatomis. O tos dvasinės nuostatos rodytų kiekvieną kartą ryšį tarp visuomenės nario ir visuomenės, nes būtent tarp jų mes ir galime pamatyti globalios dvasios veikimą.
Augustinai, visa aplinka, visi įvykiai mus verčia gyventi visuomenės gyvenimą, ir per skausmą, per netektis, ligas ir visokiausius sudėtingumus mes matom, kad esam verčiami sukurti mechanizmą, kuriuo naudodamiesi mes galėtume pakilti virš to savo instinktyvaus suvokimo ir pradėti matyti globalius reiškinius, per mūsų tarpusavio ryšio supratimą. Pabandykime šiandien apie tai pakalbėti.
Augustinas Rakauskas: Mes turime stiprint savo branduolį, kaip atominės elektrinės kurą. Nes iš ko semiasi mūsų „Verslumo dvasios“ laida? Ji semiasi iš intencijų, kurias mes sugeneruojam. O iš ko jos susideda? Susideda iš kiekvieno čia sėdinčių potencialo, iš žinių, iš gebėjimų, iš patirties, tai visa tai susiakumuliuoja, paskui mes vis tai čia bandom sudėt ir atiduodam žmonėms naudojimui. Tai tarp šito proceso, mes visą laiką turim žinoti, kad jis irgi yra išsenkantis, išsemiamas ir jis turi savo ribas. Nes tiek mano žinios turi savo ribas, tiek jūsų kiekvienos. Bet atkreipkit dėmesį, aš iš karto suku tą aštuoniukę.
Ingrida Stankevičienė: Mes naudojamės visapusiška informacija, pas mus lankosi įvairūs lektoriai, kalbantys apie dvasinius mokymus, pas mus lankosi ir gydytojai, ir psichologai, ir žmonės verslaujantys, atnešantys iš Europos ir iš pasaulio įvairiausių metodikų, ir kodėl jos imponuoja, kodėl mes jas laikome labiau vertingesnėmis nei tai, ką patys sugeneruojame fiziškai, štai va čia klausimas?
Augustinas Rakauskas: Kur verslas yra? Parodyt, kad tai, ką gali sukurti patys žmonės fiziškai dalyvaudami procesuose. Bet problema yra tame, kad tas savivertės jausmas pas mus yra silpnas, dėl to, kad mes slopiname vieni kitus, mes nepripažįstam vieni kitų, kad mes leidžiame veikti tam principui – savam kieme pranašu nebūsi, nesvarbu, kad mes pastebėjom, kad mes atradom, mes tą metodiką bandom įdiegti, mes lengviau priimame tai, kas ne mūsų akyse gimę yra. Mes kasdien darome išvadas, analizuojam, ieškom išeities, kuriam tvarkas, tobulinam jas, bet mes turime žmogišką sindromą, beždžionės, – mums nukopijuoti daug lengviau ir mes tam suteikiam didesnę vertę, nes mes norim gaut gatavą tabletę.
Ingrida Stankevičienė: Augustinai, gal truputėlį apibendrinkime tą vietą, jeigu vis dėl to mes kalbame apie tą galimybę pajausti globalios dvasios veikimą ir tam mums būtina savyje, tarpusavyje akumuliuoti tos vienybės poreikį, tai į ką jūs čia vedate?
Augustinas Rakauskas: Aiškinu padrikai, ką mes turim žmonėms parodyti? Kad mes ignoruojame tam tikrus dėsnius ir mes atsisakom savikūrybos, savęs tobulinimo, kad mes tą pasirinkimo laisvę turėtume, mes ją kurtume, ir mes slopinam kūrybinį procesą. Visą laiką reikia žmonėms palikti kažkokią erdvę, kad jie priversti būtų paieškoti, sujungt, pagalvoti, nes jeigu jiems viską atimame, tai jau mes artėjame prie robotizavimo, prie zombizavimo. Mes tada tik dėliojam tvarkas, užduotis, kryptis, čia jau tada žmogus pats gyvenimo procesų programavime jis jau nedalyvauja, jis praranda gebėjimą tobulint sistemą ir mes visuomeniškumą tada užgniaužiame, nes viską jiems sukuriam, visas tvarkas sudedam.
Ir mes išvažiuojam staiga į gatvę, ir reiškia, į gyvenimą išeina jaunas žmogus ir jis mato visur sudėliotas tvarkas, pagal kurias jis turi gyventi, elgtis, bet jis neranda nišos, kur jam pačiam dalyvauti. Jis pradeda blogai jaustis, jis nori sukti į kairę, o čia ženklas stovi „Tik į dešinę“, arba „Tik tiesiai“, ir jis tada: „Gal pažeist čia?..“
Matau, kad žmones padarė nesudėtingai mąstančius, kartojančius kaip papūgas, priimančius, bet nekuriančius. Jie nenori kurt, jie nenori vargintis, nenori galvoti, nenori ieškoti. Tai einam į kur? Į broilerius, į narvelius. Žmonės ne taip elgiasi kaip tie broileriai? Silpną suėda, stipresnis dominuoja.
Taigi mes daug kartų kalbėjom, kai rašiau knygą, visą laiką kai mane presinguodavot: „Čia turi būti aišku, čia taip reikia, bus aiškiau“, – ir jeigu aš matydavau, kad gaunasi taip, kad parašai ir viskas aišku, tai tada klausimą sau keliu: o tai kam čia rašyt? Rašyti tą, kas viskas aišku. Tai ir taip aišku, nes žmonės tai supranta, tai antrą kartą išgirs tai, kas aišku. Bet jeigu nori padaryti įrankį iš to rašymo, ir iš tų žinių suteikimo, kuris priverstų smegenis galvot, susigaudyt situacijoj, tada jį išmokini susigaudyti situacijoj manipuliatorių, zombizavimo, nuomonės formavimo, klaidinimo. Jeigu jis atsirinks tam mažam mūsų sudėtingume, tai jis atsirinks ir klausydamas kada kalba ką nors politikas. Jis išmoks suvest, atskirt interesą jo asmeninį, pažiūrėt, kur visuomeninis interesas, kaip čia yra, kaip čia man daro įtaką ta kalba, ar čia tik reikšmingumą ar populiarumą užsiima žmogus daryt.
Ingrida Stankevičienė: Tai jūs neturėjote tikslo, rašydamas knygą, arba jau kaip ji jums dėliojosi, kaip jūs sakote, sukdamas tas „aštuoniukes“, sukurti tam tikrą požiūrio metodiką?
Augustinas Rakauskas: Turėjau tokį tikslą, – pasidalyti savo požiūriu, gal kam nors jis bus naudingas, bet ne uždėti ant žmonių požiūrį kaip prievolę. Šito labai vengiu. O jau kai žmonės, kaip sakai, atsiduria…
Pavyzdys toks su prekybos centru: aš nekaltas, kad žmogus ateina į „Megą“ ir prisiperka visą vežimėlį maisto ir tam maiste dominuoja traškučiai. Jis pasiima ir bulvių traškučius, ir kukurūzų traškučius, ir dar tomato, ir „kokakolos“, – jam tai skanu. Jis tai mėgsta. Ir mano tikslas – kad tam pačiam, sakysim, prekybos centre būtų vaistinė arba sporto kompleksas, kuriame jis galėtų eiti sportuoti ir jis žinotų, kad žmogus ateina sportuot, nes turi viršsvorį, – ir yra aprašoma, kad darysi tai, pasekmės – tokios. Reik daryti taip, kad tų pasekmių nebūtų. Gali taip gelbėtis arba apsaugoti save nuo tų pasekmių.
Tai yra informacinis laukas, o ne, jokiais būdais, ne kibiras ant galvos. Nes jeigu tiktai suformuluoji prievolę, kad jis turi būtinai elgtis ir galvoti, būtinai taip žiūrėt, čia yra, kaip daug vietų kur akcentavęs, kad jokiais būdais žmogus negali prarasti savo požiūrio laisvės ir jis turi pats ieškoti. Bet čia yra tik tam tikri kelio ženklai, tam tikra pagalba kiekvienam einant jo gyvenimo keliu. Ne aš jį vedu, o tik kuriu priemones.
Mes einam į turistinį žygį ir mes dabar nueinam į sporto parduotuvę ir žiūrim: termosai nauji atsirado, visokios priemonės ir baidarės dabar kitokios, ir jas galima į kuprinę susidėti, ir po to prisipūst ir jau su rankom nereik pumpuoti, yra elektrinis siurbliukas. Ir visi tie dalykai prieš tą kelionę dedami ant lentynų, o žmonės ateina ir bando susigaudyti. Jeigu jis nebando susigaudyti, o nueina į garažą ir pasiima savo seną tarybinę baidarę, pompą mašinai pumpuoti ir sako: „Pripumpuosiu“. Tada jis atvažiuoja prie ežero, jis ten dirba, ir žiūri, o kitas prijungia kompresoriuką, įjungia ir sėdi, muziką klauso. Tas: „Oi, kaip aš čia primityviai atrodau.“
Tai, kad jam nereiktų šito daryt, tai aš rodau: šitas su šituo koreliuoja, šitas su šituo. Bet ne daiktų knygoj prikrauta, knygoj prikrauta daugybė palyginimų, daugybė išvadų, daugybė analizių, daugybė įžvalgų.
Ingrida Stankevičienė: Bet matot, jūs papasakojot pavyzdį apie daiktus. Ir žmogus naudodamasis tais daiktais susikuria sau komforto būseną ir jis gerai jaučiasi. Bet knygoje jūs kalbate apie tam tikrus reiškinius, kai žmogus patiria, išgyvena tam tikras būsenas ir tos būsenos daro įtaką visuomenės bendrai dvasiai.
Augustinas Rakauskas: Mes skolinamės žodžius, palyginimus, priemones, nes subtilus pasaulis, jo santykiai, emocijų, jausmų santykiai, jie neturi apibrėžtų daiktų. Jie net leksikoje žodžių neturi. Nes kodėl stringi kai bandai išaiškinti? Kodėl knygoje atsirado daug tokių naujadarų žodžių, kaip „vieningas vienis“? Kasdieniame gyvenime jie labai mažai naudojami. Bet tiesiog neradau būdo, ieškojau su kuo išreikšti dvasinio proceso formą, kuri susiformuoja žmonėms bendraujant arba gilinantis į tas žinias, su kuo ją išreikšti, kaip ją parodyt.
Ingrida Stankevičienė: Žiūrėkit, mes kalbam apie dėsningumus ir jis čia turėtų veikti. Tarkim, žmonės stato namą: pamatai, sienos, langai, ir kiekvieną kartą pabaigdami, jie žino, kad ateis rytoj ir ras tą patį, tiek pat pastatyta, ką vakar paliko, o kada jūs kalbat apie būsenas, kada kalbate apie tam tikrą sąmoningumo lygį, ar čia yra sudėtinga įtvirtinti į tam tikrą pakopą, kad būtų kitą kartą galima prieiti prie to paties taško, arba žinoti kaip tai vadinasi, ir toliau, tarkim, gilintis labiau, praplėsti šitą poziciją, šitą būseną?
Augustinas Rakauskas: Nuo tos pačios vietos atsispirti ir eiti toliau.
Ingrida Stankevičienė: Taip.
Augustinas Rakauskas: Suprantu, ką tu sakai. Dėl paprastos priežasties. Todėl, kad mane visą laiką supa gyvenimas, kuris nuolatos kinta, nuolatos keičiasi – santykiai su darbuotojais, su visa ta vadinama išore, kuri mane supa. Ji turi savo dvasią, savo mentalitetą, kuris yra bendras, mūsų, sakysim, mūsų visuomenės mentalitetą, ir jis neišvengiamai daro įtaką.
Pavyzdžiui, aš padarau kažkokį nepriimtiną žingsnį ar veiksmą, ir kas tada gaunasi? Gaunu atoveiksmį. Gavęs atoveiksmį, pradedu jį analizuoti: kaip jis gimė, iš ko jis atsirado, kodėl aš sukėliau vienokias ar kitokias emocijas tiems žmonėms. Tada aš matau jų problemas ir matau savo problemas, ir pradedu sukti tą aštuoniukę aukštesnėje pakopoje.
Ingrida Stankevičienė: O kodėl aukštesnėje? Kas čia pakėlė?
Augustinas Rakauskas: Startas buvo nuo to, ką aš žinojau iki tol, o kai susidūriau su situacija, jau žiūriu į situaciją nuo tos startinės pozicijos ir žiūriu nuo to, kas naujo atsirado.
Ingrida Stankevičienė: Kodėl mes geriau pamoką išmokstame, kada ji yra negatyvi, nei pozityvi?
Augustinas Rakauskas: Kaip nebūtų keista, bet atkreipiau dėmesį į vieną dalyką. Kad iš gerų patirčių, tai kaip tas pyragas ir tortas – suvalgei, pačepsėjai ir tuo baigėsi, malonus skonis praėjo ir sakai: „Skanu buvo, pabendravom gerai“, bet pasineri į kasdieninį gyvenimą, kasdienines problemas, to gerumo ten nebelieka.
Kodėl rašęs knygoj, kad gėris visada bus mažumoj? Nes kitaip jis nebūtų gėris, jeigu jis, būdamas mažumoj, nekeistų blogio. Tai koks tai būtų gėris?! Nes jis tada nebūtų stipresnis, būtų vienodas. Tada mes pasimestume, sakytume, kaip čia?.. Bet kada mes matome, kad gėris būdamas mažumoj, jis sugeba padaryti tokius darbus, tokius procesus išvystyti, kad keičiasi aplinka, keičiasi žmonės, keičiasi požiūriai, atsiranda naujos intencijos ir formuojasi nauja dvasia, tai mes už tai tada ir žiūrime į tą mažą gėrį, kuris turi savybę plėstis, daugintis, ir didinti, kaip sako, šviesą, kelt sąmoningumo lygį.
Atkreipiau dėmesį, kad kada gauni kažkokį išgyvenimą, kažkokį stresą, kažkokį sukrėtimą, išliekamieji reiškiniai ilgiau užsilaiko žmoguje. Ir kada jie ilgiau užsilaiko, jie apsigyvena pasąmonės lygmenyje ir priverčia daugiau analizuoti, gilintis.
Ingrida Stankevičienė: Štai jūs, tarkim, minit emocines, psichologines sudedamąsias aukštesnio sąmoningumo lygio, ir vis dėlto visuomenėje tendencija yra ta, kad žmonėms yra labai keblu susitvarkyti su įvairiausiomis reakcijomis, kurios ir formuoja mūsų charakterį ir netgi likimą.
Augustinas Rakauskas: Todėl, kad jie nesusitvarko su savimi, jie nesusitvarko su savo primityvumu.
Ingrida Stankevičienė: Kodėl jūs tai vadinate visą laiką primityvumu?
Augustinas Rakauskas: Mes visą laiką kalbame, kad kiekvienas suvokia pagal savo išsivystymo lygį. Kada žmogus nesupratimą eksploatuoja ir jį gina, ir juo didžiuojasi, ir jis skaito, kad tai yra normalu, jis kovoja už tai, tai šitą procesą vadinu primityvumu. Nes jeigu žmogus nesuvokia, jis kažko nesupranta, bet jis nededa pastangų tai įtvirtinti, ir jis nekvestionuoja to, kas yra aukščiau, kas yra aukštesniam supratimo lygyje. Bet jeigu susiduri, tai, kodėl aš sakau, kad pats sunkiausias darbas yra kovoti su primityvumu, kada tvarkas aprašinėja.
Tokį pavyzdį, katilinėje yra sudėtinga, daug sklendžių, kranų ir inžinieriui sakau, jis baigia tuos darbus, suderint viską: „Parašyk taip, kad ta instrukcija nebūtų kaip mikroschema sudėliota, kad tik mokantis elektroninę kalbą gali susigaudyti, parašyk, kad ta instrukcija tavo būtų suprantama primityviai mąstančiam, todėl, kad kūriku čia nedirbs inžinierius, o tu rašai instrukciją kaip inžinieriui. O ateis kūrikas, kuris tik užpils granulių, malkų į tą pečių, ar dujas atsuks – tai bus kūrikas. Jam reikia, kad būtų suprantama. Antras dalykas, gyvena tame name žmonės, sakysim, kūriko nėra, automatika nesuveikė ir pradėjo drebėti vamzdžiai, nuo to, kad temperatūra pakilo iki 120–140 laipsnių, ir ką daryt tam žmogui naktį? – tai aš sakau, – Uždėk etiketę ant sklendės, joje turi būti parašyta, o ant sienos turi būti grubi schema gedimo, avarijos, tokios ir tokios, atveju, prie tokių ir tokių reiškinių, ką daryt. Sklendė Nr. 1, pirmiausiai užsukti šitą sklendę. Nr. 2 – daryt tą. Ir žmogus padaro tuos minimalius veiksmus, kad lokalizuotų sprogimą vamzdžių, blogą reiškinį, nes kol atvažiuos ir sutvarkys tą problemą, tai jau gali būti vėlu, pasekmės gali būti fatališkos.“
Ingrida Stankevičienė: Tai jūs aiškiai atsakėte, ką reiškia žmogui kovoti su savo primityvumu, tai kada jis savo būsenoj, savo emocijoj susiduria su savo primityvumu, jis pirmiausiai turi žinoti, kokį skląstį reikia uždaryti…
Augustinas Rakauskas: Labai teisingai užvedei ant kelio mane, sakydama, kad jeigu mes kalbame apie būseną, ir kalbame ne apie skląsčius ir ne apie vamzdžius, o kalbame apie baką, kuris mūsų galvoj, kaip anksčiau sakydavo: „Jau žmogus nekontroliuoja situacijos, tik emocijos veržiasi“, nes viskas, kas ten viduje buvo, visas nepasitenkinimas išėjo į paviršių.
Ingrida Stankevičienė: Na, Augustinai, mes su jumis kaip visada, pradedam nuo labai aukštai ir nusileidžiame iki žemiausių klodų, kur jau komposto dugne kaupiasi metano dujos. Ir vis dėlto tai duoda naudą, nes mes pradedam matyti, kad savo egoizmą galime panaudoti ne tokiu siauru, primityviu požiūriu, o pradėti komunikuoti su subtilesniais dalykais, panaudoti daugiau globalios dvasios. Kad mano „aš“, išsiplėsdamas į „mes“, per gausybę santykių susijungdamas integraliai bendroje sistemoje jis gauna daug daugiau visapusiškos naudos.
Savo laidose mes dažnai kalbame apie tai, kad visuomenėje labiausiai šviesios verslumo dvasios reikia mūsų tarpusavio santykiuose. Todėl labai dažnai, kai pradedame bet kokią veiklą, mes net neįtariame, kad tie ryšiai, kuriais pradėsime realizuoti bendrą viziją, jie paprasčiausiai ateity gali mums atnešti emocinius, materialinius nuostolius.
Augustinai, prašau praktiškai parodykite paprastą schemą kaip reikia išnaudoti tą šviesią verslumo dvasią, kad santykiai, kaip jūs sakote, atneštų tą pridėtinę vertę?
Augustinas Rakauskas: Šiandien kalbėjau su žmogum, į darbą priiminėjam parke, į Personalo skyrių pretenduoja jauna mergaitė, sakau: „Klausyk, neturi būti darbdavio pusėje ir neturi būti darbuotojo pusėje. Turi stengtis, kad darbdavys neužgožtų darbuotojų, o darbuotojai nepadarytų darbdavio įkaitu savo, nes jų visada daugiau, jie reikalavimus kelia, jie nesuvokia visos įmonės problemų ir jie nori apgint savo interesus. Jų visada daugiau ir jie visa tai susivieniję gali padaryti, ir tada nebus ką ginti, nes nebus įmonės, nebus nei darbdavio, nei darbuotojo. Tiesiog visi išeis į gatvę, ir tas darbdavys dar papildys bedarbių armiją. Tai, – sakau, – Turi pirmiausiai ginti įmonės interesus, ir ginti įmonėje išmintingus sprendimus, teisingumą, generuot, stimuliuoti žmonių tikėjimą įmone ir turi stengtis įmonėje apgyvendinti meilės jausmą tam procesui, kurį visi kartu darome: ir darbdavys, ir darbuotojai. Ir turi išlaikyti šitą pusiausvyrą. Dirbt visą laiką šita kryptimi, jeigu esi personalo vadovas. Nes jeigu tik būsi vienoj pusėj, tai tu skriausi kitą pusę. Jeigu tarnausi tik darbdaviui, tai aišku, nukentės darbuotojai, jeigu tarnausi vien darbuotojams, tai aišku, nuskriausi darbdavį. Ir negali būti Personalo skyrius tik valdantis tvarkas. Jis turi nuolatos sukt galvą kaip kelt sąmoningumo lygį abiejų pusių. Kad abiejų pusių sąmoningumo augimas kelia rodiklius, duoda pridėtinę vertę įmonei, nes aišku, kad sąmoningi žmonės, kartu siekiantys tikslo, naudodamiesi įmonės veikla, išspręsti savo asmenines problemas, kartu tai darydami žmonės yra daug veiklesni, jie daug daugiau klausimų išsprendžia, daug daugiau problemų mato ir kūrybos procesas visai kitoks vystosi. Tai yra skirtumas, kur žmonės dirba ir kiekvienas galvoja vien tik apie save.“
Čia niekur mes nepabėgam nuo to dėsnio, kaip aš sakiau, kad norint išspręst asmenines problemas reikia pradėt rūpintis kitais.
Ingrida Stankevičienė: Vienas iš sėkmės garantų yra toks principas, kad nori gerovės, turi sąvoką „aš“ perkelti į sąvoką „mes“. Arba kaip jūs sakote, nori, kad tau gerai sektųsi, pradėk rūpintis kitais. Praktiškai, kaip tai atrodo?
Augustinas Rakauskas: Pasakiau iš tikrųjų, bet pakartosiu, galbūt neaiškiai pasakiau. Labai kai stengies išaiškinti, imi daug visokių pavyzdžių, tai tada žmogus pasimeta.
Pasakiau, kad išorėje procesas yra nuolatos kintantis, iš gyvenimo semiuosi ir iš vidinės būsenos, ir kadangi, keisdamasis gyvenimas įtakoja mano vidinę būseną, mano vidinės būsenos transmutacijos plečia požiūrį į išorę ir apimu didesnį plotą, gilesnį gylį, aukštesnį įsivaizdavimą, nes papildžius informaciją, keičiasi vidinis požiūris. Jeigu tu didesnį plotį apėmei, tai norint aprėpt tą įsivaizdavimą, jeigu mes gavom daugiau žinių ir mes norim pažiūrėti į visa tai, tai ką mes galime padaryti? Turime padaryti. Mes turime pakilt virš viso to.
Tai jeigu turi tik kiemą, tai išeini į kiemą, pasidairai, nes tavo galva aukščiau kiemo, matai viską, kas tavo yra. Bet jeigu turi, sakysim, 100 hektarų, ir nori pažiūrėt į tą savo visą ūkį, tai arba turi apvažiuoti su mašina, bet kol tu būti vienam gale, tu nematai kito galo, ir negali pilnai susiet tų visų dalykų, bet jeigu nori apžvelgti visa tai – arba tu prašai žemėlapio visos tos vietovės, arba sėdi į malūnsparnį ir pasižiūri kaip iš viršaus atrodo viskas.
Giliai įžvelgt galime tiek, kiek turim žinių, kiek galim giliai įnert į tuos dalykus ir susidėliot juos, išanalizuot. Ir natūralu, kad be naujų išgyvenimų, be naujų būsenų, potyrių, be naujų pastebėjimų, mes negalim plėstis, reikia papildyti resursus. Jeigu analizuoji kažkokiam vienam formate informacinio lauko, tai jis gi turi savo ribas, bet kai tik išsemi viską, išnaudoji, tai jau tu nieko naujo negali sugeneruoti. Ir tada galima būtų sakyti – kūrybinis potencialas išseko. Ir kad atsidarytų netgi tas pats informacinis laukas, kurį jau turi, kad atsidarytų nauji jo aspektai, turi kažką papildyti iš išorės. Ir aš skaitau kiekvieną dieną, vadinamąją gyvenimo knygą: klausau ką kalba, stebiu, gilinuosi, žiūriu televiziją, kitą kartą, kažkokią knygą paimi, bet dažniausiai būna tai tie impulsai iš bendravimo su žmonėmis.
Ingrida Stankevičienė: Augustinai, kodėl jūs žmogaus patirtį norite atskirti nuo asmenybės, nuo personalijos?
Augustinas Rakauskas: Trečioje knygoje didelį akcentą dedu ant dvasios, ir skaitau, kad esu visos visuomenės ir visų žmonių dvasios dalis, ir negaliu būti tuo asmeniu, kaip žmogus, kaip sutvėrimas gali išnaudoti savo gyvenimo patirtį ir kad, kiekvienas patirdamas skirtingą patirtį, deda į bendrą visos žmonijos dvasią tam tikrą savo patirties indėlį. Visai nesvarbu, ar jis blogietis, ar jis gerietis, ar jis mokslininkas, ar jis dvasininkas, jis turi suprasti, kad jis yra šitos visos žmonijos visuomenės dvasios dalis ir jis su savo gyvenimo būdu, su savo autentiškomis patirtimis yra vertybė, yra bet kokiu atveju, net būdamas pasekmė kažkieno kito kuriamų tvarkų, sistemų, jeigu jį suklaidino, robotizavo, zombizavo, padarė kažkokiu kankiniu, priklausomu, jis turi ieškot būdų kaip pasidalyti savo būsena. Nes kiekvienas pasidalijimas savo būsena, suteikia visai visuomenės dvasiai pridėtinę vertę. Žmogus gali tada klausydamas, analizuodamas, gilindamasis rinktis. Čia ir yra tas, ką pasakei: ta galimybė kurti. Nes kada gali kurti, kada turi iš ko rinktis…
Jeigu mes pasodinsime vaiką ir jį apkrausime kaladėlėmis ir sakysim: „Pastatyk namą“, tai jis taip kaip supranta namą, taip jis jį ir pastatys. Jeigu mes duosim vaikui krūvą spalvų ir sakysim: „Nupiešk paukštį, mišką“. Jis taip kaip tą mišką mato, kaip jis supranta, kaip geba jį atvaizduoti, tokį jį ir pavaizduos, bet tai bus jo miškas.
Tai čia, be filosofijos, kad žmogus tampa visuomenės dalimi ir kad tai yra viena dvasia, kurią mes vadinam žmonijos evoliucijos dvasia, žmonijos vystymosi dvasia, žmonijos tobulėjimo, sąmoningumo augimo, tai be filosofijos mes čia nė žingsnio negalim žengti. Nes tas apibrėžimas, kurį mes, pavyzdžiui, mūsų kalbos, bandytume sudėti kažkokį apibrėžimą, tai kas gautųsi? Ar tai gautųsi daugybos lentelė, ar tai gautųsi kažkokios taisyklės? Gautųsi filosofija. Gautųsi kas? Požiūris į tam tikrus dalykus. Požiūris, ir jis tampa laisvas, tampa visų ir kiekvienas gali rinktis iš to šaltinio.
Tai knygos rašymo metu turėjau tokią vidinę intenciją. Dėjau per daug nesukdamas galvos, nedarydamas kažkokios sistemos. Bet ką mes aptikom juos skaitydami? Kad praktiškai kiekvieną skyrelį, kurių ten daugybė, gali dėti į kokią nori vietą ir jis „nesipeša“ su kitu. Tai norint sudėliot sistemą kažkokią iš tų visokių skyrelių tai jau reikia tam tikrų sugebėjimų ir tam tikro tikslo, vizijos turėjimo, ką mes norime iš tų kaladėlių sulipdyti. Ir kadangi vengiau ir neturėjau tokios intencijos, kad sulipdyčiau kažkokį tai kibirą, kurį užmausim žmonėms ant galvos kaip dogmą, tai aš rišausi prie pagrindinių vertybių, kurios stengiausi kas sutilptų į šituos aštuonis faktorius: į dvasinio pasaulio – išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę, ir materialiam pasauly – į mokslą, veiklą, meną ir šventoves, nes šitie keturi faktoriai yra visi apčiuopiami, jie visi – regimi, juos visus galima pačiupinėti, pamatyti jų kūrinius, jų rezultatą, jų pasekmes buvimo arba eksploatavimo. Net išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės faktoriai formuoja būsenas, jie formuoja emocijas, jie formuoja jausmus, bet jų nė vieno ant stalo padėti negalima ir paimt, pačiupinėt, pavyzdžiui, mokslinio išradimo. Kaip pavyzdžiui, veiklos rezultato, kuris gimsta kaip automobilis, kuris labai susijęs su mokslu. Kaip ir išmintis susijus su teisingumu.
Nieko čia nesukūriau, tik atsirėmiau į atraminius sąmoningumo ugdymo faktorius ir ką pastebėjau, kad žmonės veikdami atskiruose faktoriuose, jie turi turėti visus kitus faktorius, kurie atstovauja šituos kertinius dalykus, kurie kelia žmonių sąmoningumą. Jeigu teisingume nėra išminties, nėra tikėjimo ir nėra meilės, tai tas teisingumas negali būti teisingumu. Jis nustoja būti teisingumu, tai yra tik kažkieno įrankis: ar tai sistemai naudingas, ar tai bendruomenei naudingas, ar tai žmogui naudingas. Jis netobulas, su juo galima visąlaik manipuliuoti, jis neatitinka, pavyzdžiui, nes išminties kriterijai, ir, pavyzdžiui, tikėjimo ir meilės kriterijai pas visus žmones yra skirtingi. Ir mes norėdami susikurti kuo didesnį teisingumą, o kadangi visi šitie kriterijai yra žmonių būsenose, tai visi žmonės, turėdami tas būsenas, jie kinta, jie keičiasi. Ir kitimas, ir pasikeitimas priklauso nuo koreliacijos tų visų keturių būsenų: išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės.
Nes, jeigu mes kalbame apie teisingumą, tai teisingumą nuolatos veikia ir daro įtaką išmintis, tikėjimo faktorius ir meilė. Jeigu mes kalbame apie tikėjimą, tai tikėjimą pastoviai veikia, daro jam tiesioginį poveikį, kiek žmonės yra išmintingi, tiek jų išmintis lavėja, kiek jų teisingumas yra teisingas, ir kiek žmonės sukuria meilės jausmo. Tai jeigu jie turi šituos tris faktorius, tai žmonės ima tikėti jais. Bet jeigu tiesos nėra, jeigu teisingumas yra neteisingas, jeigu išmintis yra kvaila ir ją nevadina žmonės išmintingais sprendimais, – natūralu, kad vienam ta išmintis atrodo kvailystė, o kitiems atrodo, kad labai daro išmintingai, vieniems atrodo, kad premjero sprendimai labai teisingi, kitiems atrodo, kad prezidentės labai išmintingi sprendimai, – ir kadangi šitie dalykai yra gyvi, besikeičiantys, nuolatos transformuojasi į kažkokias pasekmes, sukelia žmonėms vienokias ar kitokias būsenas, tai natūralu, kad mes turime atsižvelgti į kritinės masės susidarymą.
Kada kritinė masė susiformuoja ir įgauna galią, ji ima daryti poveikį, ir kas įvyksta? Žmonės, kurie valdo tą kritinę masę, gauna svertą su kuriuo jie daro didelę įtaką ir daro poveikį žmonių sąmoningumo augimui, evoliucijai. Jeigu jie pradeda piktnaudžiauti, jeigu jie pradeda tai išnaudoti kaip priemonę, tai faktoriai pradeda nykt: išmintis pradeda nykt, teisingumas nykt, nes visuomenės evoliucionavimo daugumą, tą galią, kuri susiformavo kaip išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė, ją padaro priemone tie, kurie turi savo rankose tai, ką išpažįsta didžioji visuomenės dalis.
Kodėl ir renka viską laiką, daro rinkimus ir kodėl politikai turi keistis, turi vykt kaita? Nes jeigu užsisėdi tie patys žmonės, ką mes turime savo valstybėje, tai mes labai akivaizdžiai matome, kad procesas nukrypsta devalvacijos tų vertybių keliu. Ir net formuojasi rafinuotumas, formuojasi korupcija, nesąžiningumas, visi šitie faktoriai pradeda augti ir jie sunaikina išmintį, sunaikina teisingumą, sunaikina tikėjimą žmonių ir išgyvendina iš visuomenės meilę.
Ingrida Stankevičienė: Meilė yra tas fenomenas, kuris visas šitas sudedamąsias apjungia.
Augustinas Rakauskas: Gal sakyčiau labiau tiktų meilę pavadinti kaip dvasinę būseną, nes negalima kalbant apie tokius dalykus, prieiti prie užbaigtumo. Mes turime įvardyti, kad meilė suteikia mums impulsą ir galimybę toliau kurti, ji tarnauja mums kaip pagrindinius faktorius, kuris maitina teigiamus dalykus mūsų gyvenime. Tai yra būsena ir yra dvasios dalis.
Ir labai reikia saugoti tą meilės jausmą tėvynei, jausmą vienas kitam, jausmą tai dvasiai, kuri kuria išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę. Nes mes esam labai suprimityvinę meilės jausmą ir kai mes pasakom, kad meilė kaip ir apvainikuoja viską ir mes jau euforijoj gyvenam, – meilė irgi yra nuolat mutuojantis, nuolat gyvas, kaip ta gėlelė, kurią dažnai rodo įvairiuose filmuose, „multikuose“ vaikams, kad ją reikia saugoti, kaip ugnelę nešti ir visą laiką, kodėl sako, moteris yra namuose meilės židinio prižiūrėtoja, jeigu ji nėra kūrenama, tai meilė užgęsta.
Meilė irgi reikalauja išmintingo priėjimo, meilė reikalauja teisybės, meilė reikalauja tikėjimo, nes jeigu šitie dalykai pradeda nykt, tai nyksta ir meilė. Ir jeigu kažkas pradeda eksploatuoti šituos dalykus kaip priemones, ir ką mes girdim dažnai čia – meilė tėvynei, meilė žmonėms, tai mes nieko daugiau ir negirdim, tik šitų faktorių eksploatavimą ir naudojimą kaip priemonių, kurių pagalba galima valdyti procesus ir jausti valdymo galią.
Ingrida Stankevičienė: „Verslumo dvasios“ laidose jūs didžiulį dėmesį skiriate žmogaus dvasiniam ugdymui. Šiandien gi mes su jumis kalbėjome apie jausmų seklumą, apie emocijų skurdumą, jų primityvumą, ir kaip mes, negalėdami per tai matyti globalaus pasaulio vaizdo savo viduje, savo požiūryje, mes laikomės to primityvumo.
Augustinas Rakauskas: Žmonės būna, kad iki gyvenimo pabaigos nešioja problemas, kurias jie patiria nesuprasdami dėsnių, nesuprasdami kaip tai vyksta subtiliam lygmenyje, kodėl žmonės vienaip ar kitaip išlieja savo emocijas, savo jausmus. Vieni išgyvendami, kiti apsisaugodami, įvairios situacijos būna, ir jie iki 50, iki 60 metų nešioja. Duok, Dieve, jeigu mums šitam gyvenime pavyksta nors prieš mirtį suvokt ir išeit atsikračius visų tų dalykų. Būna, aišku, labai skausminga, kada suvoki tada, kada nieko pakeist negali, kada jau yra fatališkos kažkokios pasekmės. Tada tenka su tuo gyvent, ir aišku, ir tos transmutacijos vidinės vėl nuveda į graužatį, į priekaištus, ir vėl formuojasi naujos šmėklos.
Ingrida Stankevičienė: Įsikūnydamas žmogus atsineš visas šitas…
Augustinas Rakauskas: Taip. Niekur nuo to nepabėgsi, jeigu išsineši tuos dalykus, tai turėsi juos išgyvent ir per visą šitą procesų kaitą ir sukimąsi ir formuojasi tai, ką Rytų filosofija vadina karma. Niekas mums karmų nekuria, mes jas patys susikuriam su savo santykiais vienas su kitu, visas nuoskaudas, skriaudas, ir mes jeigu čia nesugebame vieni kitiems, kaip sakoma, sugrąžinti tų skriaudų, tai mes tai padarome kituose gyvenimuose.