Šventa vieningojo jausmo proto vienio būsena, kuri būdama nuolatinėje jausmo proto kaitoje, savo išmintimi, teisingumu, tikėjimu ir meile visus ją supančius į dieviškos išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės dvasios būseną jungia.
***
Negalime vien džiaugtis ir naudotis išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės agregoro dvasia, turime nuolatos stengtis per ją užmegzti ryšį su dar subtilesnės dieviškosios dvasios pasauliu. Kiek, remdamiesi šių keturių vertybių agregoro dvasia, sugebame tarpusavyje suformuoti globalaus ryšio dvasią, tiek galime pakilti virš savo žmogiškosios išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės egoizmo. Būtent tai lemia mūsų dvasinio potencialo augimą – suformuoja tarsi dangaus ir žemės anteną, per kurią priimame ir skleidžiame žmonijos nuostatų intencijas, savo būsena sudarydami jungiamąją vientiso dangaus ir žemės pasaulio erdvę, kurią vadiname sąmoninga visos žmonijos vieningojo vienio jausmo proto dvasia.
***
Žmogus pirmiausia yra kūrėjas, todėl privalo prisiimti atsakomybę už tai, ką savo mintimis ir žodžiais kuria, būdamas savo išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės būsenos šeimininkas.
***
Mokykimės vienas iš kito, aklai neprisirišdami prie jokių tiesų, tvirtai tikėdami, kad visos situacijos, kurias Žemėje išgyvename, yra tik šiuo momentu sielos dvasios tobulėjimui būtini laikinos būsenos (praeities veiksmų lemti) padariniai, per išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę formuojantys visos žmonijos dieviškojo jausmo proto dvasią. Pasistenkime pajausti ir suvokti, apie ką per gyvenimo kelyje sutiktą žmogų su mumis kalba dieviškoji dvasia, vystanti visos žmonijos jausmo protą.
***
Harmonijos būsenos sąvoka pasiekiama per išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę. Iš šių vertybių išplaukia mūsų gyvenimo esmė. Sujungtos į vienio būseną būtent tokiu eiliškumu, jos lemia sielos dvasios tobulėjimą, – tai aksiominis mūsų tobulėjimo dėsnis. Šių žmogaus sielos dvasią tobulinančių vertybių kol kas jokios kitos pakeisti negali.
***
Stenkimės, kad išmintis apimtų visuotinį teisingumą, tikėjimą ir meilę. Tik tokia žmogaus būsena gali būti vadinama dabartine išmintimi.
Pripažinkime tik tokį teisingumą, kuriame yra aukščiausia žmonijos pasiekta išminties, tikėjimo ir meilės būsena.
Žinokime, kad tikras tikėjimas yra tik tada, kai žmogus giliai suvokia esmę to, kuo tiki, kai priklausomai nuo tikėjimo sąmoningesnis tampa pats žmogus ir stiprėja aplink jį esančiųjų sąmoningumo dvasia. Taip pasaulį suvokiančios sielos dvasia, šviesdama išmintimi, teisingumu ir meile, skleidžia žmonijai šių nuostatų vientisumo, tikrojo tikėjimo harmonijos jausmą. Tada pasaulyje stiprėja tikroji meilė, kuri į vienio būseną jungia išmintį, teisingumą ir tikėjimą. Tokią meilę išgyvenanti siela niekada aklai nepaklūsta kitų jai nepriimtinų nuostatų diktatui, savo kūno nesąmoningų instinktų traukai. Tai tikroji visų sąmoningų žmonių sieloje gyvenanti meilė, skleidžianti pasauliui vieningos dieviškos išminties, teisingumo ir tikėjimo dvasios būseną.
Meilė, esanti žmonijos išpuoselėtų kilniausių sąvokų būsenos vienyje, yra kilniaširdė, joje nebėra išskirtinio suvokimo viršenybės jausmo. Ji sukelia pasaulyje veiksmais virstančius visaapimančios harmonijos jausmo virpesius, kuriuos skleidžiame mintimis, žodžiais ir darbais, tobulindami žmonijos sielos dvasią dieviškosios išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės vienybėje.
Meilė, nuolatos dieviškojo vienio dvasioje tobulinanti žmonijos sielos dvasią, tampa nemirtinga. Tokios meilės paliestos sielos buvimas teigiamai veikia visų ją supančių žmonių tarpusavio santykius, jų kūrinius, formuodamas vis harmoningesnį dieviškosios dvasios pasaulį.
***
Jausmo protu ieškodami atsakymų į savo egzistencijos klausimus, darydami išvadas, vis naujais veiksmais plėsdami savo bei mus supančių žmonių sąmoningumą, mes savo valia tobuliname sielos dvasią. Tai reikia daryti nuolat, labai atsakingai, blaiviai jaučiant ir samprotaujant, kiek įmanoma sąmoningesnių jausmų lygiu išnaudojant nevisiškai suvokiamus gyvenimo reiškinius, pasąmoniniu ir užpasąmoniniu lygiu išjaučiant tai, kas vyksta. Tuomet bendra sąmonė čia ir dabar šviesės, vis sėkmingiau spręsdama problemas, palaipsniui kildama į aukštesnį, užpasąmoninio mąstymo lygmenį, kuris keis mūsų egoistinį, instinktyvų fizinį egzistavimą į kupiną aiškios, sąmoningos jausmo proto kūrybos gyvenimą. Tada sugebėsime suvokti, kad mūsų protas, koks tobulas bebūtų, vien tik savo tvarkomis visuotinės meilės sukonstruoti nepajėgus. Visuotinei meilės dvasios būsenai sukurti reikalingas jausmo protas ir jo kuriama visiškai nauja sąmoningo susivokimo būsena, kuri savo dieviškąja išmintimi, teisingumu, tikėjimu ir meile padeda žmogui jausti ir suvokti bet kokiame Žemės kampelyje atliekamą veiksmą. Toks yra dieviškasis vieningojo vienio jausmo protas, kurį kiekvienas turime auginti.