Šios „Verslumo dvasios“ laidos pašnekovas Arūnas Katauskas, VšĮ „Vedų kultūros centras“ direktorius, lektorius sako, kad išgyvename pokyčių laiką, kuris atskleidžia, kad dvasingumas yra visose srityse ir jo reikia mokytis. Dvasingi žmonės turėtų vienytis, nepaisant jų religinių konfesijų.

Klausytis internetu.

Laidą rengia Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Laida transliuojama penktadienį 10.10 val. Kartojama savaitgaliais 17 val.
***
Ištrauka iš laidos:
Ingrida Stankevičienė: Norime pasidžiaugti, kad mūsų svečio dėka jūs turėjote galimybę išgirsti daugybę dvasinių mokytojų, lyderių, tokių kaip: Olegas Gadeckis, Ivanovas, Margarita Targakova, – visa puokštė šviesių žmonių, kurie dalijosi savo mintimis ir vienaip ar kitaip siekia, kad mūsų pasaulis būtų gražus, kad mes galėtume susikalbėti ir kad darytume jį kuo labiau tinkamą mokytis, mokyti ir turėti per tai ryšį su aukštesne, šviesesne jėga.
Arūnas Katauskas: Laba diena visiems klausytojams. Ačiū, kad pakvietėte į laidą.

I. Stankevičienė: Kaip jums atrodo, kokie dalykai turėtų lemti, kad šie metai būtų kiek galima labiau prisodrinti dvasingumo ir kad mes tikėtume tuo dvasingumu?
A. Katauskas: Norėčiau iškelti tokią idėją, kad iš tikrųjų dvasinis gyvenimas nėra tikėjimas. Taip, tikėjimas reikalingas kai jūs kažką pradedate, – mes visi gyvenimą pradedame kaip maži vaikai, kai nieko nežinome, – bet tas tikėjimas yra visose gyvenimo sferose. Ir kartais būna keista, kai žmones užsiimančius dvasiniais dalykais vadiname tikinčiaisiais, vien tik juos. Tai čia turime suprasti, kad dvasinis gyvenimas yra patirtis, veiksmas, praktika.

I. Stankevičienė: Gerai, tada pašnekėkime apie tai, kaip materialiame pasaulyje naudotis ta vidine patirtimi ir kad ši tarpusavio darna teiktų kiek galima daugiau naudos tiek man, tiek aplinkiniams.
A. Katauskas: Dažnai yra priešinamos sampratos – dvasingumas ir materialistiškumas, arba materija ir dvasia, ir mes jas laikome kaip viena kitai prieštaraujančias sampratas. Bet kad dvasiškai tobulėtum, iš tikrųjų reikia išmokti panaudoti materialius dalykus, sakykim, visą resursinę materialinę bazę. Ir ji yra reikalinga, svarbi, aktuali, nes jeigu esame tokie atsižadėję, kaip pačioje Indijoje, išėję į kalnus, mišką, džiungles ir ten sėdime, tai dabar tas procesas jau nelabai veikia, paprastam žmogui mes šito nelabai galime pritaikyti. Jis turi būtent išmokti: kaip jis kasdien gyvena, kaip savo tą patį kūną prižiūri, savo namus tvarko, šeimą ugdo, augina, kaip, kam ir kiek jis skiria savo dėmesio, materialia prasme – finansų, laiko, kaip kuria visą socialinį gyvenimą, kaip kuria idėjas visuomenei – iš ko yra išeinama, iš kokių paradigmų, kokio supratimo.
Matome, kad žmonės, netgi intuityviai, ypač tai jaučiasi Lietuvoje, nori įsigilinti į savo vidų, kažkas dalyvauja psichologinėse terapinėse grupėse, kažkas – dvasiniuose būreliuose, ezoterikoje pasinėrę, bet visi iš principo gilinasi į savo vidų ir nori suprasti, o kas gi ten, kas per procesai vyksta viduje, kaip juos valdyti, kaip pritaikyti vieną ar kitą filosofiją, pasaulėžiūrą ir kaip galiausiai, aišku, būti laimingu, harmoningu, pilnu. Tai yra vidiniai procesai.

I. Stankevičienė: Kaip tada socialiniam gyvenimui galima suteikti kuo daugiau dvasinio požiūrio?
A. Katauskas: Visų pirma, man atrodo, yra labai svarbu, kad kiekvienas žmogus, ne tik žmogus, bet ir bendruomenė, kompanija, miestas ar šalis, turi suprasti, kad neįmanoma gyventi be kažkokios gyvenimiškos filosofijos, pasaulėžiūros. Galime įvairiai įvardyti – ideologija, doktrina (čia yra sinonimai). Žmogus tiesiog turi būti sąmoningas – kokia ideologija jį valdo? Ir ta ideologija, mes dabar matome, ateina iš įvairiausių šaltinių.
Jeigu jau bent taip paviršutiniškai praanalizuosime informacinius srautus, mes pamatysime, nuo pat mažens tai yra: mūsų šeima, mokykla, po to universitetas. Ir dabar mes matome, kad didžiausią įtaką turi masinės informacijos priemonės – paskutiniuoju metu pasaulyje jos labai stipriai išsiplėtė, anksčiau nebuvo tiek, mes turėjome keletą kanalų radijo, vos porą, trejetą kanalų televizijos, dabar yra šimtai, pasaulyje – tūkstančiai tų kanalų ir nežinai, kuris kanalas tau patinka, kuris nepatinka, pasimetėme. Informacijos daug. Ir štai čia labai svarbu atrasti išmintį, nes informacijos daug, o išminties mažai. Atrodo, kad mes progresuojame, tačiau iš tikrųjų matome kiek daug depresijos, ir 21 amžius vos ne depresijos amžiumi paskelbtas, savižudybės, alkoholizmas.

I. Stankevičienė: Yra daugiau kaip 100 kanalų, ir jūs kalbate apie išmintį, jūs kalbate apie tam tikrą ideologiją, ir kalbate apie tikėjimą.
A. Katauskas: Taip, reikalingas tikėjimas eiti tuo vienu ar kitu pasirinktu keliu…

I. Stankevičienė: O dvasingumas, anot jūsų, tai yra praktika?
A. Katauskas: Taip, tai yra praktika. Mes ją galime įvairiai įvardyti.

I. Stankevičienė: Žodžiu, aš praktikuoju ką?
A. Katauskas: Žinių gilinimą. Visų pirma, turime įgyti kuo daugiau žinių šitais klausimais. Antra – savo charakterį.

I. Stankevičienė: Ar tame procese tikėjimas dalyvauja?
A. Katauskas: Tikėjimas dalyvauja, bet tai nėra kažkoks išskirtinis dalykas, negu kitose gyvenimo sferose. Net, jeigu, sakykim, mes išskiriame dvasinę bendruomenę, tai kitos socialinės grupės lygiai taip pat turi kažkokį tikėjimą, nesvarbu, kad jie neįvardija savęs kaip dvasingais, ar religingais. Nesvarbu kaip mes juos pavadinsime.
Grįžtant prie to, kad mes kiekvienas turime savo filosofiją, savo ideologiją, sąmoningi mes dėl šito dalyko, ar nesąmoningi, tai kitas dalykas ir yra – kokia ta mano filosofija arba ideologija? Kiek aš esu sąmoningas? Tiek grubiai, tiek ir su visomis detalėmis. Ir toliau mes galime prieiti prie to, kad, pavyzdžiui, turime Lietuvos religiją, kurią vadiname krepšiniu. Labai geras pavyzdys, kad galime nedeklaruoti, jog sekame kažkokia religija (religija – tai iš tikrųjų dar vienas ideologijos sinonimas) ir mūsų religija kiekvieno yra ta, kuo mes esame užsiėmę, kur mes savo energiją paskiriame, kur mes įdedame savo pinigus ir laiką, galų gale, ko link mes linkę, ką mes norime daryti, tai ir yra mūsų religija. Tai vienas iš tokių kriterijų.
Kitas kriterijus – koks mūsų gyvenimo skonis? Kam mes turime skonį? Ir štai problema irgi viena iš didelių šiuolaikinių, ta depresija, savižudybės, nes žmogus jau niekam nebeturi skonio, jau yra labai nusivylęs viskuo.

I. Stankevičienė: Jūs kalbėjote, kad kiekvienas žmogus turi savo ideologiją, kiekvienas, bendruomenė turi, valstybė ir pan., ir aš jau matau tam tikrą dėsningumą, kad arba ideologija, arba konstitucija, arba tvarkos kažkokios, nuostatų, įstatymų bazė, ir jūs paminėjote tikėjimą, kad ideologija turi remtis tikėjimu. Toliau jūs kalbėjote, kad šiandieninis žmogus, norėdamas susiorientuoti gyvenime, ir paminėjote informacines priemones, paminėjote tokį dalyką, nežinau, kaip sąvoką, ar žmogaus savybė turėtų būti išsiugdyta kalbant apie sąmoningumą – tai išmintis. Kaip matau dar viena ideologijos sudedamoji yra būtent išmintis, žmogus turi turėti savyje išminties savybę, kad jis galėtų vadovaudamasis ta savo ideologija, naudodamasis gyvenime (mes kalbėjome apie sociumą), daryti tam tikrus sprendimus.
A. Katauskas: Taip. Tai ta išmintis, iš tikrųjų, aš ją ir tapatinu su ta žmogaus ideologija, kad viena – mes turime kažkokią savo ideologiją ir ją deklaruojame, galime ir nedeklaruoti, bet vis tiek ją turime, ir kita – kada mes siekiame, tai yra mūsų tam tikras individualus kiekvieno žmogaus lygmuo arba individuali situacija, nuo kurios jis atsispiria ir stiebiasi savo idealo link. Ir tai irgi yra procesas. Tą procesą mes galime sąlyginai pavadinti dvasiniu.
Aš asmeniškai tą dvasinį procesą matyčiau tai, kas mus veda jau tos Amžinybės link, Dievo link, kada mes suvokiame save kaip sielą, kuri yra žymiai funkcionalesnė, nei šitas kūnas, kuris apriboja mus. Bet šitas kūnas taip pat yra svarbus ir turi didžiulę savo prasmę, kada mes jį teisingai panaudojame.

I. Stankevičienė: Štai jūs pasakėte, kad žmogaus siela yra funkcionalesnė nei kūnas, bet koks yra įdomus paradoksas, kad gyvendamas žmogus šitame sociume jis vis dėlto be to kūno nieko negali padaryti, ir tam, kad jis nusistatytų tame sociume tam tikrus santykius, kaip jūs sakėte, nes kiekvieno išsivystymo lygis skirtingas, aš matau ideologijos kitą sudedamąją dalį – tai teisingas požiūris. Teisingumas – kaip žmogaus savybė turėtų būti, požiūrio sudedamoji dalis, jo ideologijos dalis.
A. Katauskas: Taip, teisingumas, ar netgi sakyčiau moksliškumas. Ko link aš norėjau privesti, – kad dvasingumas taip pat yra mokslas nė kiek nenusileidžiantis pačiam mokslui. Čia mes prieiname iki tokių gilesnių paradigmų, kad visa mokslo hermeneutika ne visada yra tokia logiška ir galiausiai atitinka tą pačią hermeneutiką – rezultatai negaunami. Ir dabar matome mokslo tendenciją, kad būtent yra polinkis dvasinių dalykų link – tyrinėjamos meditacijos, maldos, sielos buvimas, nebuvimas ir kad mokslas yra šiek tiek užsidaręs su savo tam tikrais principais, dėl to jis negali peržengti tam tikrų ribų. Mes, šiuolaikinė civilizacija, bent jau Vakarų civilizacija, dabar gyvename, iš principo, pagal mokslinę hermeneutiką, pagal mokslinę filosofiją, ir dėl to susiduriame su tomis problemomis. Ir mano giliu įsitikinimu, kad mes po kurio laiko prieisime prie to, kad galiausiai mokslas, dvasingumas, psichologija ir ta pati ezoterika ar, sakykim, misticizmas, jie sugrįš atgal į viena, kaip anksčiau kad buvo. Mokslas, ezoterika ir religija nebuvo taip labai atskirti vienas nuo kito.

I. Stankevičienė: Jūs sakote, visos šitos sudedamosios pasaulio pažinimo dalys, ką jūs vadinate, ir mokslu, ir suskaldėte į daugybę kitų, sugrįš į viena, kada žmogaus požiūris, pasaulėjauta taps vientisa, ar ne?..
A. Katauskas: Vientisa, pilna, arba taip vadinamoji holistinė.

I. Stankevičienė: Tada mes pradėsite matyti šitą pasaulį tokį globalų ir integralų…
A. Katauskas: Ir pasaulį, ir ne tik pasaulį, ir visą šitą visatą. Nes matote, mes išskaidyti galime, tai nėra kažkas blogo, mes galime mokytis chemijos, fizikos, matematikos, biologijos, geografijos ir taip toliau, bet kada mes realiame pasaulyje susiduriame su reiškiniais, jie nėra išskaidyti.
Mūsų kūnas, pavyzdžiui. Mes juk nežiūrime į kūną ir nesakome: „Štai šitoje kūno dalyje – biologija, o čia – chemija, o čia – jau matematika“, mes į visą kūną žiūrime kaip į kūną, net neįvardijame tų atskirų dalių. Ir lygiai taip pat gyvendami pasaulyje mes turime suprasti ir tą visą holistinę būtį, visuminę būtį, ir iš to iš tikrųjų ir galime traktuoti visus faktus, visus reiškinius, kurie vyksta, nes kol mes neturime to požiūrio, tai tas mūsų traktavimas, aiškinimas, galų gale, filosofija mūsų asmeninė ar kolektyvinė, nebus pilna. Ji tada pastoviai turės keistis, mes vėl turėsime atrasti ją iš naujo, kasdien.

I. Stankevičienė: Mes su jumis atradome tiek dalykų – tikėjimą, išmintį, teisingumą. Kalbame apie šiandieninio žmogaus ideologijos pagrindines sudedamąsias dalis. Kaip jūs manote, čia dar kažko trūksta? Kalbėjote apie sujungimą visų šitų. Tai koks žmoguje turėtų pradėti veikti faktorius, ar dar viena sudedamoji apjungiančioji, kad, kaip jūs sakote, tas žmogus savyje matytų ir matematiką, ir fiziką, ir chemiją, ir biologiją, ir ne tik tą pasaulį, bet, kaip jūs kalbate, ir apie visatą, globalumą, integralumą, kas mums duoda mūsų ideologijai matyti, kad mes iš tiesų susiję visais komponentais?
A. Katauskas: Kad visi komponentai yra joje? Čia galbūt toks daugiau filosofinis klausimas, tai aš į jį taip ir atsakyčiau, tai yra mes dar turime pamatyti priežasčių ir pasekmių eigą. Tai, kas vedose vadinasi Satkaryavada: kai mes suvokiame dėl kokios priežasties įvyksta kažkoks reiškinys, arba kai reiškinys įvyko, kokia bus pasekmė. Priežasčių ir pasekmių mechanizmas.

I. Stankevičienė: Kas formuoja šitą mechanizmą? Kur jis sukyla?
A. Katauskas: Tai štai čia vėl prieiname prie pirminės priežasties. Atsakymas, kurį mes bandome atsakyti ir šiuolaikinė civilizacija, tas atsakymas iš tikrųjų kaip ir yra, daugelis dvasingų žmonių sau jau yra atsakę į šį klausimą, ta priežastis yra absoliutas. Vieni mes jį vadiname Dievu, kiti – Aukščiausiuoju kūrėju, Visatos kūrėju, Visatos protu, Aukštesniuoju protu – įvairiai vadina, daug pavadinimų. Tai yra ta priežastis, kuri yra nemateriali, kuri pati sau kaip ir nebeturi priežasties. Nes vėlgi, mes, remdamiesi materialia logika, sakysim, o tai kokia jo priežastis? Tai tas absoliutas kaip ir nebeturi sau priežasties.

I. Stankevičienė: Šitas faktorius, kaip priežastis, ir šitas faktorius kaip pasekmė, ir aš kaip supratau, pagal jus, jie yra viename, o tai, kas yra tarp jų, ir yra laikas, ir iš to yra kildinama visa psichologija. Kuo daugiau laiko, iš principo, tuo giliau, tuo gilesnė psichologija. Mes tada galime jos rėmuose nagrinėti priežastį ir pasekmę.
A. Katauskas: Taip, galima taip išsireikšti. Priežasčių ir pasekmių kausimas irgi vienas iš svarbiausių, nes visa hermeneutika į tai ir susiveda, ir kai mes matome skirtingas mokyklas, tą pačią mokslinę mokyklą, tai yra pats pagrindinis aiškinimas ir tyrinėjimas tuo pačiu, kaip, kas ir nuo ko atsiranda, kokia priežastis sąlygoja, kad įvyksta taip ir taip.

I. Stankevičienė: Kalbame apie išmintį, apie tikėjimą, teisingumą, kalbame apie dvasinį lygmenį, apie dėsnius, kurie materialiame pasaulyje priežasties ir pasekmės kontekste yra fiksuojami kaip tam tikri laiko tarpai. Tai kur visame tame yra toks komponentas kaip meilė?
A. Katauskas: Toks komponentas ir yra veiksme – priežastyje ir pasekmėje. Aš vėlgi, iš tos vedinės pusės kalbu, galbūt yra ir kitos patirties, kitos nuomonės, mes meilę išreiškiame veiksmu. Ir veikiame mes ne tik šituo fiziniu kūnu, mes veikiame žodžiais – kalbame, mes turime mintis – tai taip pat veiksmas. Mes turime suvokti, kokia yra meilės priežastis, ar ji apskritai turi priežastį, ar ji yra tiesiog suteikiama. Vedos sako, kad meilė neturi priežasties, ji yra suteikiama kai žmogus to nuoširdžiai trokšta ir, tikima, kad žmogus pakilęs į meilės lygmenį, jis nebeveikia, materialia prasme nebeveikia, nes jis jau pereina į tą Amžinybės terpę ir jo veikla yra vadinama akarma.

I. Stankevičienė: Truputėlį dar sugrįšiu prie mūsų pokalbio pradžios. Mes pradėjome nuo to, kad žmogus sugebėtų susiorientuoti įvairiausiose sandūrose ir įvykiuose, santvarkose, ideologijose, pirmiausiai jis turi turėti savo ideologiją. Ir su jumis taip nutarėme, kad yra tos ideologijos pagrindiniai komponentai – išmintis, teisingumas, tikėjimas ir dabar jau atrandame meilę, kad žmogus galėtų naudotis savo siela, kuri, kaip jūs teigėte, yra labai funkcionali, ir kūnas, ir siela būtų tokioje dermėje, kad ta ideologija jame labai harmoningai vyktų ir jis turėtų tuos harmoningus santykius su sociumu.
Jūs kaip vedų tyrinėtojas, lektorius, pasakykite, kaip žmogui suformuoti savyje tokią ideologiją, kaip jam prieiti prie to momento, kad jis gali iš tiesų pradėti funkcionaliai naudotis arba būti toje savastyje, ką jūs vadinate siela?
A. Katauskas: Taip, žmogus, kas jis bebūtų, pradeda nuo savo lygmens, nuo savo situacijos, ir jis tiesiog turėtų pradėti dėti tuos žingsnius, nuo tokio supratimo: kas jis yra (tai ką mes aptarėme, jeigu jis klauso mūsų laidą), kad tiesiog tuos dalykus kuo daugiau pažintų. Ir aišku, iš pradžių jis susidurs su vienokia informacija, žiniomis, bus ir kitokia nuomonė, ir pradžioje jam net nelabai būtina skirstyti ir iš jo vidaus jau dabar yra tam tikras potencialas, kaip aš minėjau, tiek meilės potencialas, tiek žinių potencialas, ir jam iš vidaus ateis toks intuicinis apsisprendimas, kas jam svarbiau. Ir jis pradės eiti. O kai pradės eiti, pradės vystyti tuos mechanizmus ir įgijęs dar gilesnę patirtį jis jau tada ir galės nuspręsti, jo jau nebereikės įtikinėti.

I. Stankevičienė: Gerbiamas Arūnai, mes priėjome prie labai vertingos išvados, kad kiekvienas mūsų prieisime prie tokios būsenos, kada turėsime galios nuspręsti patys. Taigi pakalbėkime apie tai, kaip dvasingumas veikia mūsų individualybę. Kaip elgiasi žmogus, kai jis kurdamas savo vidinę koncepciją susiduria su nuolatiniu informaciniu srautu?
A. Katauskas: Žmogus kaip ir ugdosi tokį netgi priešinformacinį imunitetą. Mes atsiduriame tokioje situacijoje, kai žmogus labai stipriai paliekamas savo individualybėje. Iš vienos pusės tai yra labai šaunus dalykas. Mūsų savybės vystytis individualiai yra pakankamai ribotos, tai yra jam reikalingas kolektyvizmas, sociumas. Bet čia pliusas tame, kad kiekvienas gali stengtis įgyti patirtį ir turi tai daryti. Kiekvienas turi atkasti savo laimę iš po žemių, kaip bebūtų.

I. Stankevičienė: Bet matote, čia ir prasideda problema. Kada mes kalbame apie žmogaus individualybę, tai mes labai lokalizuotai sprendžiame apie jo savybes – geros savybės, ar blogos savybės, ir labai dažnai (o jūs kaip žinote, dvasiniai šaltiniai teigia, kad žmogus jokiu būdu negali ardyti tų savo savybių, su kuriomis ateina į žemę, nes būtent tai ir yra, kas jį daro unikaliu), štai, pasižiūrėkite, kas atsitinka – negalėdami ištaisyti savęs, kaip mums teigia visuomenė, kad mes turime „kažkokie“ būti, mes, prarasdami tą savo unikalumą, ir prarandame galimybę, ką jūs paminėjote apie kolektyviškumą, tomis savybėmis organizuotis santykį su visuomene, nes būtent tos mano savybės ir daro mano santykį su visuomene kiek galima naudingesnį.
Bet kaip man tas savybes panaudoti, – tai kitas klausimas, – nesiekiant jas keisti kitomis, bet būtent su šitomis savybėmis?
A. Katauskas: Turi įgyti tą dvasinę patirtį. Dvasinio proceso mechanizmus pabandyti suprasti ir bent minimalią patirtį įgijus jis gali pradėti gaudytis ir suprasti ko link jis eina, kas bus, – tam ir yra duotas žmogui intelektas.

I. Stankevičienė: O tas jungimasis, ką jūs pradžioje kalbėjote, kad mes gyvename vis dėl to sociume ir reikia tuos vidinius dalykus greitai inkorporuoti, derinti su tais materialiais dalykais?
A. Katauskas: Taip, tai ir yra menas, tai ir yra patirtis, tai ir yra mokslas kaip visa tai suderinti. Visų pirma tai dabar yra labai populiaru, suprasti savo prigimtį. Kam skirti? Ir kiekvienas žmogus, mes, turime viską individualiai.

I. Stankevičienė: Žiūrėkite, kaip čia įdomiai dėliojasi. Jūs kalbate apie kiekvieno mūsų individualumą. Taip pat mes su jumis kalbėjome apie absoliutą ir apie bendrus dvasinius dėsnius. Ir, turėdami kiekvienas savo atskirą ideologiją, bet vadovaudamiesi bendrais dėsniais, esame priversti, vardan sociumo, kuriame esame, pradėti derinti savo bendrus tikslus, savo, čia gal tiktų toks žodis kaip, intencijas, nes jeigu mūsų norai, tarkim, aš turiu vienokius norus, kažkokias pretenzijas, ambicijas visuomenės atžvilgiu, kažkas kitokias, bet kada mūsų intencijos vienodos, ir mes jungiame, deriname su tais dėsniais, tada mūsų individualumas pradeda kurti tą bendrą požiūrį, tą bendrą matymą ir tą bendrą mūsų būtį, nežinau, ar čia tikslus žodis, tame visame materialume.
A. Katauskas: Pati žmogaus būtis iš esmės nėra materialistinė, jis ją sukuria kaip iliuziją sau ir to materializmo iliuzija griūna tada, kai žmogus pradeda gilintis ir matyti. Ji aišku atneša žmogui daug kančių, kada jis nesigilina, nesupranta ir nenori, ir vien gyvena materialiai ir tos kančios tam ir yra skirtos, kad jis užduotų tuos klausimus.

I. Stankevičienė: Štai dabar kalbame apie mano materialią būtį, kurią aš suprantu kaip iliuzinę ir kurią turiu patirti susikurdamas tą ideologiją, kad galėčiau pradėti vadovautis dvasiniais dalykais, kur yra mano funkcionali siela. Tai mes galime tada daryti tokį apibendrinimą, kad privalome savyje ugdyti, auginti, vadovautis tokia ideologija, idant pamatytume šito materialaus pasaulio iliuziškumą ir suvokdami, kad mūsų aukščiausias tikslas, mūsų esminė prigimtis yra dvasinė?
A. Katauskas: Taip.

I. Stankevičienė: O kodėl? Kam to reikia? Kodėl aš to turiu siekti?
A. Katauskas: Kam to dvasingumo reikia? Tai yra iš tokių filosofinių klausimų, kuriuos kėlė ir Kantas, ir tai yra tokia klasika, sakykim, ką aš gausiu, kokia nauda iš to, kad aš būsiu dvasingas.
Pavyzdžiui, vedinė sistema yra daugialypė arba netgi daugiakonfesinė, galima sakyti, ten suprantama, kad žmonės bus įvairūs ir bus įvairiausių sąmonių, ir iš tikrųjų vedinė sistema savyje galėtų talpinti visas taip vadinamąsias religijas, ką mes įsivaizduojame kaip religijas, nors dėsniai tie dvasiniai – universalūs ir jie visur taikomi, mes juos atrasime visur.
Tai štai tas procesas, galima sakyti civilizacinis (vedinė buvo tokia civilizacija, pilnai galime įvardyti kaip civilizaciją, kuri sukontroliuodavo tuos procesus – mūsų norų, mūsų interesų). Kiekvieno individo tas procesas – nuo tos iliuzijos žmogus galiausiai pereina visą kelią iki pat dvasingumo, jau tyro, tikro dvasingumo, kada jis jau visiškai suvokia kas tai yra Amžinybė, kas tai yra tikrasis džiaugsmas, tikra laimė, tikra palaima, ir kas yra žinios, mokslas kaip toks.

I. Stankevičienė: Tai žodžiu, mums skirtas laiko tarpas tarp priežasties ir pasekmės, nuo mūsų gimimo iki mirimo, kad mes praeitume štai šituos procesus ir atsidurtume tame pačiame aukščiausiame taške?
A. Katauskas: Taip, materialia prasme aukščiausiame taške, bet nuo ten ir prasideda tas mūsų tikrasis gyvenimas. Ta priežastis ir pasekmė yra pastoviai tame gyvenime, ir taip pat mes atsinešame pasekmių krūvą iš praeitų gyvenimų, ne iš vieno, iš daugelio gyvenimų. Tai kol kas gali skambėti kaip filosofinis teiginys, bet aš asmeniškai matau, kad yra daugybė mokslinių įrodymų, tyrinėtojai, kurie įrodo, lygiai taip pat kaip ir visus kitus humanistinius mokslus. Yra tam tikras tyrinėtojas, kuris įrodo, kad tai yra realybė.

I. Stankevičienė: Gerai, bet grįžkime prie mūsų temos, į mūsų tą demokratinę erdvę, prie mūsų to liberalaus požiūrio ir vis naujai kylančių problemų. Tarp jų visų, kokią jūs įžvelgiate didžiausią problemą?
A. Katauskas: Pati didžiausia problema yra tame, kad žmogus nesugeba savęs paties suvaldyti, ir tą rezultatą, prie kurio mes priėjome dabar, turime dėl to, kad pernelyg mažai suprantame dvasingumą. Ir kaip minėjau, man labai keista, kad dvasingumas vadinamas tikėjimu, kad tai nėra normali mokslo šaka ir, aš sakyčiau, tai yra svarbiausia mokslo šaka.
Vedos sako, kad mokslas, kuris nenagrinėja dalykų, kuriuose galima atskirti, kas yra amžinybė ir kas nėra amžinybė, tai nelabai panašu į mokslą. Tai yra tie antraeiliai, taip vadinamieji praktiškieji mokslai, bet jie negali būti fundamentalūs mokslai, nes žmogus turi atskirti, kas yra amžina, o kas yra laikina, kas yra pastovu, o kas yra kintama. Tą pasekmę turime dėl to, kad mes tą dvasingumą nustūmėme į tokią labai neaiškią padėtį. Jeigu sovietiniais laikais tai buvo tiesiog draudžiama, tai buvo toks grubus draudimas uždėtas, tai dabar mes turime tokį hedonistinį ateizmą, sakykim taip, kada mes pasineriame į pramogas, į malonumus, ir mums toli gražu, mums neįdomu, norim tik užsidirbti, kad turėtume, kaip sakėte, kuo daugiau tų dalykų, nes mes nusipelnę. Ir mes prieiname prie to, kad visi nori. Ir nori ne tik paprasti žmonės, nori ir dideli žmonės, – dideli žmonės yra įtakingi, jie yra, galbūt, politikai, tarp jų iškyla didžiulės trintys, karai, interesai didžiuliai ir visa tai vyksta. Dėl ko vyksta? Dėl to, kad dvasingumo deficitas. Todėl natūraliai dabar tas visas dvasingumas kyla į viršų ir žmonės bando griebtis už visko, galbūt ne viskas, ką mes vadiname dvasingumu yra dvasingumas, bet žmonės bando ieškoti, bando gilintis.
Tolimesnieji metai bus tie, kurie prives žmogų iki tokios būsenos, kai supras, kad be dvasingumo neįmanoma, tai yra esmė. Ir ant tos esmės reikia statyti visą civilizacinę sistemą.
Tai mes matome, kad turime keistis, jau mums visas vidus sako, kad turim keistis, jau išoriškai matome, kad byra, prieštaravimų pernelyg daug visuose lygmenyse, nuo pat aukštumos iki pat mažumos. Ir vienintelė išeitis yra dvasinė. Dvasinė išeitis yra ta, kad tai nėra sprendimas problemos pačios problemos lygmenyje. Dabartinė civilizacija ne tik kad problemas sprendžia pačios problemos lygmenyje, bet dar ir sukuria iš to, kur nėra problemos, naują problemą ir nueina į „apačią“ ir „apačioje“ bando spręsti tą problemą.

I. Stankevičienė: Žiūrėkite, laimi tos korporacijos, kurios vienijasi, kurios jungiasi, ieško bendrų sąlyčio taškų, kuria bendrą nuostatų ir įstatyminę bazę. Laimi tos bendruomenės, kurios taip pat jungiasi, o kaip su dvasingumu? Jis kažkaip lyg kiekvienam individualiai? Aš laimingas pats sau, nes aš skaitau, švariai valgau, teisingai gyvenu?..
A. Katauskas: Labai teisingai pastebėjote labai svarbų faktorių, kad dvasingi žmonės turėtų vienytis ir kad suprastų iš principo, kad dvasiniai dėsniai, dvasiniai, sakykim taip, įstatymai, jie yra vienodi visiems, jie tokie pat kaip fizikos, matematikos ar chemijos dėsniai egzistuojantys atmosferoje, kaip ir visi kiti mokslai ir kad mes neturėtume pasinerti į tą idėją ir dabar, sakykim, ideologiškai, nes tai mums įdavė mokykla. Mokyklose mes matome jau iš tikrųjų dvasinės idėjos pakankamai išguitos, ten nėra dvasinių idėjų arba jų yra labai mažai ir tik neutralūs kažkokie dalykai, doktrinos.
Tai mums labai svarbu suprasti, kad dvasingumas kaip ir yra vienas. Kelias gali būti individualus, gali būti šiek tiek sąlygotas tam tikrų aplinkybių, bet dvasingumas yra vienas. Ir aš veikiau matyčiau vadinamąsias religijas kaip dvasines tradicijas, kurios išsiugdė savo hermeneutikas, savo tam tikrą būdą kaip jie išmoksta mylėti, kaip jie išmoksta tarnauti, ir viena iš kitos gali labai daug pasimokyti, bet iš principo dvasiniai dėsniai yra vieni.
Lygiai taip panašiai, sakykim, kaip psichologija artimas mokslas dvasingumui. Psichologija visiškai nevertina žmogaus pagal tai kaip jis save pasivadina, ar tai krikščionis, ar tai induistas, ar musulmonas, ar judėjas, ji tiesiog dirba su tais vidiniais psichikos psichologiniais mechanizmais. Tai ir dvasiniai dalykai lygiai tokie pat, tik jie yra gilesni. Todėl skirstyti to nelabai yra prasmės.

I. Stankevičienė: O kodėl mes kalbame dažniausiai apie dvasinius lyderius, o ne apie dvasines bendruomenes? Praktiškai tokių beveik nėra. Dvasinės mokyklos, tarkim, dvasinės akademijos, kur žmonės buriasi, vadovaujasi tais dėsniais, vadovaujasi tam tikromis taisyklėmis ir siekia tų dvasinių vidinių išgyvenimų turėdami kažkokį bendrą tikslą. Ar jūs labai daug tokių matote?
A. Katauskas: Matau, kad yra bendruomenės, ne tik lyderiai yra, nes jau pats žodis lyderiai, reiškia, kad yra kas juos seka ir yra kažkokios bendruomenės. Tik galbūt trūksta tokių apjungiančių elementų, jungiančių lyderių. Vieni yra labiau linkę į taip vadinamąjį tarpkonfesinį dialogą, nors tai irgi sakyčiau savotiškai dirbtinis dalykas, jeigu mes visi einame dvasiniu keliu, tai mes natūraliai tūrėtume turėti tą dialogą, čia net neturėtų būti klausimų. Bet mes patekome į daugybę šiuolaikinės civilizacinės sistemos spąstų, tam tikras juridines sistemas, tai tos pačios masinės informacijos priemonės, ta pati politika daug turi įtakos, norime to, ar nenorime, dvasingumui ir religingumui, ir toms bendruomenėms, ir štai čia mes tarp to pasimetę… tas pats mokslas…
Praktiškai mokslas, vėlgi tai mano subjektyvi nuomonė, bet aš laikau dabartinį mokslą, pačius mokslo principus, pripažįstu kaip tikrai reikalingus, jie turi būti visur, visuose dvasiniuose dalykuose, religiniuose dalykuose, tai yra: hipotezė–bandymas–rezultatas, kurį gali visi po to patikrinti. Bet dabartinis mokslas nebėra toks mokslinis, kadangi jam pačiam trūksta to dvasinio moralinio peno. Mes matome, straipsniai pasirodo, kad ir tame pačiame moksle yra papirkimai, vieni suverčia bėdą ant kitų, yra daug mokslo slepiama kaip valstybės paslaptys…

I. Stankevičienė: Čia tas mūsų iliuzinis egoistinis pasaulis…
A. Katauskas: Taip. Ir tada mokslas, dabartinis mokslas, negali būti kaip kažkokia panacėja. Ir dabartinis mokslas, sakyčiau, vėlgi mano subjektyvia nuomone, yra kaip dar viena konfesija.

I. Stankevičienė: Žodžiu, mokslui trūksta moksliškumo.
A. Katauskas: Taip, teisingai ir, sakyčiau, kad dvasingumas yra moksliškesnis už mokslą.

I. Stankevičienė: Taip, tai bandant apibendrinti ir galimybę pamatyti perspektyvą visą… Mes priėjome su jumis prie tos nuomonės, kad vienas svarbiausių dalykų žmogaus gyvenime, bendruomenių, valstybės, pasaulio yra dvasinis ugdymas.
A. Katauskas: Taip, tai yra perspektyviausia ką galima nuveikti.

I. Stankevičienė: Visos sritys verkiant reikalauja inkorporuoti į save dvasingumą.
A. Katauskas: Taip, čia labai gerai pastebėtoje. Dabar kiek man teko girdėti, Rusijos lyderiai gailisi, sako, kad štai sovietiniais laikais trūko dvasingumo. Tai čia ir yra problema, nes jeigu tik būtų leistas dvasingumas tai iš esmės, iš šaknų viską keičia. Tada mes ir nebeturėtume nei tokio kaip komunizmo, galbūt kitų politinių ideologijų, kažkokių kitokių ideologijų, kurios dabar vienaip ar kitaip egzistuoja, bet iš principo yra pamiršusios dvasingumą.

I. Stankevičienė: O jums ne keistai skamba tas palyginimas, kada mes kalbame apie obsoliutą, ir kada mes kalbame apie šį pasaulį, kuris yra iliuzinis, nes jame vyrauja tie dalykai, kuriuos mes patys kuriame ir jais keičiamės, bet visi šitie dalykai, šis iliuzinis pasaulis yra bendroje dvasinėje sistemoje, kaip jūs kalbėjote, absoliuto šito apimtyje, ar ne keistai skamba, kad buvusios, praėjusios santvarkos yra anomalija? Ar galėjo būti kažkaip kitaip?.. Ar žmonija pagal savo išsivystymo lygį galėjo elgtis kažkaip kitaip?
A. Katauskas: Jūs turite omenyje, kad tai, kas įvyko, ir turėjo įvykti?

I. Stankevičienė: Aš negaliu taip teigti, negaliu taip pasakyti, aš tiesiog perfrazuoju jūsų klausimą. Jeigu mes kalbame apie sistemą, kuri yra absoliučiai teisinga, nes yra veikiama dvasinių dėsnių, kurie yra nekintantys, tai toje sistemoje, tam tikros sistemos dalyje vykstantys tam tikri procesai, gali būti kažkokie nukrypimai nuo normų, jeigu juos sąlygoja mūsų žmonijos išsivystymo lygis? Ar galėjo, kaip jūs kalbėjote apie civilizacijas, vienos civilizacijos keičia kitas…
A. Katauskas: Viena ideologija keičia kitą ideologiją…

I. Stankevičienė:
Kažkada darėme viską Kristaus vardu, vėliau – Krišnos vardu, vėliau – „tuo“ vardu… viskas taip matote lyg ir harmoningai funkcionuoja. Jūs dabar sakote, kiek yra narkomanų, alkoholizmo… Atsisukime tada atgal – prieš šimtą, prieš porą šimtų metų – milijonai žmonių pakastų, sudegintų…
A. Katauskas: Taip, netgi religinės ideologijos vardu… Taip, kaip minėjau, daugybė dalykų, daugybė detalių yra kurias mes turėtume ugdydami tą savo vidinę filosofiją, tą ideologiją suprasti ir sužinoti.
Dar vienas toks momentas yra, kurį aš visada pabrėžiu savo paskaitose, kad mes nesame ta vienintelė civilizacija, kuri kaip mums dabar pateikiama, kad mes išsivystėme ar vystomės toliau čia, kad visa tai jau buvo, ir technologijos buvo, ir dvasingumas aukštas buvo, ir santykiai kažkokie nuostabūs buvo, ir aukštas laimės lygis buvo. Ir buvo ir dar blogesnis, ir krizės visokios…

I. Stankevičienė: Ir daugybė dvasinių knygų rodo, kad buvo daugybė asmenybių, kurios pasiekė tam tikrus dvasinius pasaulius ir mums iš tų pasaulių atsiuntė žinias, atsiuntė būsenas, pagal kurias mes galime nustatyti, kur mes patys randamės.
A. Katauskas: Taip. Ir sugrįžtant prie to klausimo, tai mes matysime, kad laikas yra cikliškas ir yra taip: tarytum ateina pavasaris, vasara, ruduo ir, pagaliau, žiema, bet tai nereiškia, kad mes pasiduodame tam šalčiui ir nebesišildome. Mes turime šildytis, turime apsisaugoti kažkaip.
Lygiai taip pat, jeigu mes esame tame dvasiniame „šaltyje“, mes vis tiek turime kurti tą dvasinę šilumą, ir aš manau, kad tie dvasingi žmonės susivienys, jie suras tuos taškus, suras priemones, galimybes, kalbą visa tai perteikti kitiems, paaiškinti ir sutaikyti netgi ir tuos radikaliai susipykusius lyderius, ar jie bus materialistai ar ne materialistai, kurie laviruoja prie karo ribos, netgi jau kariauja, ar dar kitaip išreiškia savo pyktį.

I. Stankevičienė: Pabaigai, prašau, mūsų visai visuomenei kokį gražų palinkėjimą.
A. Katauskas: Na, manau, apie tai, ką mes kalbėjome, aš ir palinkėsiu, – įgyti patirtį, kuo gilesnę patirtį. Ji gali būti trumpa, gali būti didesnė, bet įgyti dvasinę patirtį. Ir neturėtume laikyti dvasingumo vien tik tikėjimu. Tikėjimas reikalingas, bet be patirties mes būsime labai silpni, ir netgi sau negalėsime paaiškinti.
Todėl įgykite dvasinę patirtį – toks palinkėjimas visiems klausytojams.

Spausdinti