Gyvendami šiame pasaulyje, savo sielą nuolatos budiname vis naujai suvokiamu dieviškumo būseną ugdančiu jausmu, kad žmogiškuoju protu suprastume, ką jaučiame laisvai gyvendami tarp dangaus ir žemės. Todėl visada kontroliuokime savo veiksmus, atidžiai apsvarstykime, ar pagrįstai teikiame pirmenybę dieviškumo nepasiekusio Dievo vaiko tik protu sukurtam kūriniui, ar savo kūriniais neskriaudžiame dieviškosios gyvybės dvasios, kuri yra sukūrusi tai, kas mums leidžia sieloje išjausti gyvybę ir išgyventi naujai besiformuojantį, viską sąmoningai suvokiantį, dieviškumo jausmą.
Bet koks racionaliosios sąmonės sukurtas daiktinis turtas yra bejausmis, bet jis reikalingas, kad galėtume ugdyti savo sielos dvasioje nuolatos augantį dieviškumo jausmą. Daiktas negali būti svarbesnis už jausmą, nes viskas, kas nuo vien protu sukurto daikto prasideda, dažniausiai pasibaigia tik savanaudiško racionalumo lavinimu ir dieviškojo jausmo slopinimu. Protas, skatinamas jausmo, nors ir nemokšiškai, dažniausiai siekia susilieti su kokia nors gyvybės forma, kuri alsuoja dieviškąja harmonijos dvasia.
Kai harmoningai veikiantis jausmo protas rūpinasi visa žmonija, jis vystosi dieviškumo kryptimi. Esmė – prioritetas. Kiekviename iš mūsų snūduriuoja dieviškumo sampratos jausmas, kurį galime prikelti, išjausti ir suvokti per mūsų pasaulio kūne gyvenančią dieviškosios dvasios sukurtą gyvybę.“
(Iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“ skyriaus „Prioriteto klausimas“ p. 30–31)