„Verslumo dvasia“: Kodėl versle taikomos dvasinės nuostatos užtikrina sėkmę?

Laidoje – svečias Olegas Gadeckis, tarptautinio edukacinio projekto „Trečiojo tūkstantmečio psichologija“ vadovas, psichologas-treneris, unikalių asmeninio augimo metodų autorius.
Laidą veda Ingrida Stankevičienė ir Edita Marciulevičienė, įgarsina Vytauto Didžiojo universiteto viešosios komunikacijos III kurso studentas, „Žinių radijo“ praktikantas Rokas Povilius.

Klausytis internetu.

Klausimų, pasiūlymų, komentarų laukiame per nuorodą „Kontaktai“/„Rašyk mums“.
***
Ištrauka iš laidos:
Ingrida Stankevičienė:  Kas yra dvasingumas, dvasinė tikrovė?
Olegas Gadeckis: Dvasingumas – tai nėra paprasta sąvoka. Žmonės dvasingumu laiko ką tik nori, pavyzdžiui, kai kurie mano, kad dvasingumas yra nueiti į teatrą, paklausyti geros muzikos, džiazo, pasižiūrėti saulėlydį ar saulėtekį, – visa tai gali būti susiję su dvasingumu, o gali ir nebūti. Tai susiję su dvasingumu, kai už visų tų reiškinių bandome pamatyti dieviškąją jėgą. Noriu pasakyti, kad kai žmogus turi tokią sąmonę, kad bet kokius pasaulio įvykius, reiškinius jis sieja su dieviškosios energijos pasireiškimu, tai jo sąmonė yra dvasinė. Jei žmogus mato paprasčiausią grožį, kuriuo mėgaujasi – tame nėra dvasingumo, tame yra tiesiog subtili statiška sąmonė. Dvasingumas atsiranda tada, kai žmogus pradeda suvokti save kaip sielą, turinčią ryšį su Dievu. Kai mumyse toks atsiminimas apie sąsają tarp sielos ir Dievo yra, pasireiškia dvasingumas.

Ingrida Stankevičienė: Kuo psichologinės technologijos skiriasi nuo dvasinių?
Olegas Gadeckis:Tuo pačiu. Psichologinės technologijos dirba griežtai tik su psichologine tikrove, t. y. su psichikos kūnu. Pavyzdžiui, turite šachmatų lentą su figūromis, kurios juda tik lentos ribose. Psichologinės technologijos daro maždaug taip pat: jos perskirsto psichinę energiją psichinio kūno viduje. Bet iš psichinio kūno ribų neišeina. O „dvasingumas“ – tai išėjimas už psichikos ribų, nes tada atsiranda ryšys su dieviškąja energija, kuri yra ne žmoguje. Šituo dvasinės technologijos skiriasi nuo psichologinių.
Dvasinės technologijos padeda žmogui atsiverti didžiulėms galingoms jėgoms, kurios yra šaltinis begalinės kūrybos, optimizmo, užtikrintumo, laimės. Tai visiškai nesulyginama su jokios psichologinės metodikos poveikiu.
Pasikartosiu: psichologinės technologijos tik perskirsto psichinę energiją psichiniame kūne, jos nesuteikia galimybės atsiverti pasauliui, jo dieviškosioms energijoms. Šie du būdai skiriasi pagal tai, kokių rezultatų galima pasiekti jais naudojantis. Psichologinio poveikio rezultatas labai mažas, o dvasinis poveikis praktiškai neturi apribojimų, kai kalbame apie galimybę pakeisti žmogaus likimą.

Ingrida Stankevičienė: Kaip jūs žiūrite į tai, kad verslininkas dalijasi savo patirtimi su visuomene?
Olegas Gadeckis: Priklauso nuo patirties. Jei dalijasi, sakykime, pavydo, godumo, konkurencijos patirtimi, tuo, kad pasaulyje laimi stipriausias – tai viena. Visai kas kita, kai verslininkas dalijasi patirtimi, kaip rūpintis darbuotojais, kaip gaminti prekes ar teikti paslaugas, kurios iš tikrųjų naudingos, neša gėrį žmonėms, kaip rūpintis tauta – tai visiškai kita patirtis. Pirmoji patirtis griauna visuomenės erdvę, nes tokiu būdu verslininkas – visuomeninis lyderis – tas, į kurį žmonės lygiuojasi, o žmonės visada lygiuojasi į lyderius, dalijasi griaunančia energija. Ir žmonės vadovausis jo pavyzdžiu vien dėl to, kad lyderis taip sako. Antruoju atveju lyderis, verslininkas, dalijasi energija, kuri visuomenėje padidina stabilumo, gerumo, moralumo – meilės energiją.

Ingrida Stankevičienė: Kiek šiuo laiku visuomenei aktualu, kad verslininkas dalintųsi ta gėrį nešančia patirtimi?
Olegas Gadeckis: Jei verslininkas dalijasi gerumo energija – tai yra svarbiausia, ką reikia šiandien daryti. Nes šiandien matome pasaulį, kuris tiesiog byra gabalais. Šis suirimas, arba krizė vyksta visose gyvenimo srityse – kur bepažiūrėsi: ekonomikoje visuotinė krizė, socialinėje srityje taip pat. Socialiniai ryšiai tarp žmonių yra, visuomenė tampa labai nestabili socialine prasme. Krizė ištiko net ekologiją, gamta vis skaudžiau atsimoka žmogui už jo egoistinį požiūrį.
Pastaruoju metu matome religinius, nacionalinius konfliktus, nesibaigiantį psichologinį konfliktą, vykstantį žmoguje. Žmogus nuolat patiria įtampą. Susiduriame su visuotine visų gyvenimo lygmenų krize.
Krizė vyksta dėl to, kad visuomenėje kultivuojama egoizmo energija – individualios sąmonės energija, kas reiškia „pasaulis – man“, t. y. „aš esu pasaulio centre“, „aš – vartotojas“. „Aš – vartotojas“ reiškia, kad aš turiu teisių ir jas kažkas privalo užtikrinti. Į pasaulį žiūriu per supratimą „kur mano teisės!“, t. y. viskas turi būti dėl manęs, aš esu tas, kuris mėgaujasi šiame pasaulyje, pasaulis turi patenkinti mano jausmus.
Štai du tokie individualistai, egoistai sukuria šeimą. Kiekvienas iš jų galvoja tik apie save, kiekvienas mano, kad jo jausmai, norai ir vertybės svarbesnės nei jo partnerio jausmai, norai ir vertybės. Ar ilgai tokia šeima gyvuos? Ar tą laiką, kurį ji gyvuos, sutuoktiniai bus laimingi? Ne! Į mažiausią krizę, o krizės santykiuose būtinai kils, kiekvienas žiūrės taip, kad jų tarpusavio santykiai nutrūks visiškai. Nes jeigu žmogus susiduria su tuo, kad partneris nepatenkina jo jausmų, jam kyla teisėtas egoisto klausimas „kam man partneris, kuris nepatenkina mano jausmų?“
Vakarietiškoje visuomenėje ir matome, kad iš šeimos institucijos beveik nieko nebeliko – tėra laikini ryšiai. Žmonės susisaisto tam tikrais ryšiais, kurie tęsiasi, kol partneriai patenkina vienas kito jausmus. Jei ne – laikas skirtis.
O pasitenkinimas negali didėti be pabaigos. Sakykime, mes atsisėdame prie pietų stalo valgyti. Dėsnis veikia taip: iš pradžių malonumas stiprėja, tada pasiekia pasisotinimo viršūnę ir pradeda mažėti, kol visiškai išnyksta. Kaip aukštai jausmai iškilo – taip žemai jie vėliau nukris – iki visiško nulio, netgi dar labiau. Jei naudojame santykius tam, kad būtų patenkinti mūsų jausmai, prieiname atstūmimo tašką ir išsiskiriame.
Kai santykius kuria dviejų verslo organizacijų vadovai, kiekvienas jų – egoistas, galvoja tik apie savo interesus. Visa verslo esmė – pelno idėja, t. y. visuomeninė erdvė turi man duoti pelną. Tai grynai egoistinis modelis, kai visuomeninė erdvė reikalinga, kad aš gaučiau pelną, taip atsiranda GMO, daugybė nekokybiškų prekių, mašinos, sugendančios tiksliai pasibaigus garantijai, ir t.t.
Ištirta, kad vėžinė ląstelė skiriasi nuo sveikosios tuo, kad sveikojoje gavimo ir davimo procesai vyksta vienu metu, t. y. sveika ląstelė egzistuoja kaip visumos dalis, o vėžinėje ląstelėje vyksta tik vienkryptis procesas – ji tik ima iš organizmo maistingąsias medžiagas, bet nieko jam neatiduoda.
Vartotojiškų vertybių propaganda yra vėžinės sąmonės propaganda. Tai energija, griaunanti pati save. Šiandieninė situacija, kai praktiškai susiduriame su trečiojo pasaulinio karo grėsme, yra pasekmė tos masinės sąmonės, kurią kultivuoja žiniasklaida ir apskritai visuomenė.

Ingrida Stankevičienė: Verslininkai mato situaciją ir pradeda kalbėti apie principus, dėsningumus, pavadinkime juos dvasiniais, moraliniais, jiems labai svarbu, kokie tarpusavio santykiai jų kolektyve, visuomenėje, apskritai, valstybėje.
Olegas Gadeckis: Moralė – tai dvasingumo pradžia, jo pamatas. Aš pradedu įveikti egoistinę sąmonę, pradedu galvoti apie naudą kitiems žmonėms. Pavyzdžiui, vienas iš krikščioniškosios moralės postulatų „Pamilk artimą kaip save“. Kai suvokiu, kad visi žmonės yra Dievo dalelytės ir kiekvienas turi lygias teises į gamtos išteklius, sveikatą. Kaip verslininkas galiu gaminti kokybiškas prekes, kurios nekenkia, dar ir padeda sveikatai. Jei valdau žiniasklaidos priemones, tai stengiuosi kurti tam tikras programas, kurios vystytų gėrio, švarumo, moralinės tarnystės, labdaringumo, nesavanaudiškumo idėją, nes suprantu, kad mano valdomos žiniasklaidos priemonės daro didžiulę įtaką visuomenei. Mano kaip lyderio moralinė pozicija veiks daugybę žmonių. Moralė privalo būti itin aktyvi. Kiekvienas žmogus, ypač lyderis, privalo nuspręsti, su kokia   energija jis gyvena; su godumo, savanaudiškumo energija ar su nesavanaudiškos tarnystės, pagarbos, kitų žmonių teisių paisymo, noro padėti, jautrumo energija.

Ingrida Stankevičienė: Ar galima sakyti, kad jei verslininkas taiko darbe moralines nuostatas, puoselėja vertybes, jo įmonei geriau sekasi?
Olegas Gadeckis: Žinoma, kad taip, nors daugeliui tai gali nepasirodyti akivaizdu.

Žurnalistė: Gal galėtumėte paaiškinti, kokie dėsningumai čia veikia, kad mūsų klausytojai pajaustų, jog tai, ką sakote, yra tiesa?
Olegas Gadeckis: Galiu parodyti labai konkrečiais pavyzdžiais, taip pat – per tam tikrus visatos dėsnius. Pirmą konkretų pavyzdį duoda Stivenas Kovi, gerai pasaulyje žinomas verslo konsultantas savo knygoje „7 sėkmės lydimų žmonių įpročiai“. Jis pasakoja, kad jo konsultãcinė įmonė gavo stambų užsakymą iš didelio banko Amerikoje. Jie turėjo konsultuoti banko darbuotojus, sudaryti vystymosi programas ir panašiai. Bankas skyrė tam didžiulę sumą, sutartis buvo pasirašyta. Konsultantams pavyko atlikti visus darbus už mažesnę sumą nei buvo sutarta. Didelė dalis sutartos sumos liko nepanaudota. Vadovas galėjo pasirinkti – parašyti tam tikrą ataskaitą ir nurodyti, kad suma panaudota, o tai nesunku padaryti, bet jis pasirinko kitaip: jis atnešė bankui tikrą ataskaitą, kurioje buvo nurodyta, kokia suma liko nepanaudota. Tą sumą konsultantai grąžino bankui.
Jei kalbėsime apie naudą – konsultantai daug prarado, nes pinigai buvo grąžinti. Jei kalbėsime apie moralinį aspektą – pasielgė sąžiningai, atliko pareigą kaip profesionalai. Daugeliui šiuolaikinių verslininkų gali atrodyti, kad taip elgtis – kvaila. Tačiau po metų bankas ir vėl kreipėsi į Stiveno Kovio kompaniją su 10 kartų didesnės vertės pasiūlymu. Kai Kovi paklausė, kodėl juos pasirinko, gavo tokį atsakymą: mes supratome, kad jūs esate patikimi partneriai, todėl norime su jumis bendradarbiauti.
Šis paprastas pavyzdys rodo, kad kai žmonės užmezga sąžiningus tarpusavio santykius, jie būna ilgalaikiai. Deja, daugelis verslininkų šito nesupranta. Kodėl? Nes mąstymas yra momentinis ir godus: aš noriu išlošti dabar, o kas bus vėliau – man nerūpi!
Kitas pavyzdys iš Stiveno Kovio knygos „8-asis įprotis“, kurioje aprašoma nauja mąstymo paradigma versle. Stivenas Kovi sako, kad dabar – nauja epocha, kuri kelia verslui naujus reikalavimus. Dabar gimsta naujasis verslas su nauja kultūra. Kad atskleistų tos kultūros esmę, Kovi duoda labai netikėtą pavyzdį iš ekonomikos. Dabartinis verslas svarbiausiu sėkmingumo kriterijumi laiko pelną. Kovi teigia, kad šis parametras nebetinka naujosios epochos verslui ir duoda pavyzdį žmogaus, kuris svajojo. Būtent svajojo. Tas žmogus svajojo sukurti kreditavimo sistemą mažai išsivysčiusiose Rytų šalyse. Ką tai reikštų? O tai reikštų duoti kreditą vargšui, kuris niekada nepajėgs jo grąžinti. Verslas, pagrįstas pelno gavimu, tai prilygintų savižudybei. Nepaisant to, tas žmogus turėjo tokią švarią, moralią svajonę: jis matė, kaip tie žmonės vargsta ir norėjo, kad į jų gyvenimą ateitų didesnių galimybių. Jis svajojo, daugybę kartų važiavo į tas Rytų šalis ir 20 metų studijavo jų kultūrą, gyvenimo būdą, bandydamas suprasti, kaip galima įgyvendinti tokią svajonę.
Štai čia turime suprasti vieną svarbią grandį. Kai Kovi kalba apie naują verslo paradigmą, jis sako, kad šios paradigmos pagrindas turi būti misija, o ne pelnas. Tam tikros aukštos vertybės, kurias siekiu realizuoti pasaulyje. Per 20 metų tas svajotojas suprato, kad žmonės Rytuose negyvena kaip individai, kaip atskiri žmonės, kaip įprasta Vakaruose savo atskirame bute, su savo atskira mašina. Žmonės Rytuose gyvena bendruomenėmis, klanais, didelėmis šeimomis. Jis suprato, kad rytiečių sąmonė yra šeimos, arba klano sąmonė, tarsi tikroje šeimoje, kai aš savo gyvenimo neįsivaizduoju atskirai nuo savo vaikų ar savo tėvų gyvenimo. Šeimos narių norus laikau savais norais. Tai tikra šeima. Tai supratęs, po tų 20 metų studijų tas svajotojas pradėjo teikti kreditus Rytų šalių žmonėms. Kreditą gaudavo konkretus žmogus, o jį grąžinti įsipareigodavo visa šeima, bendruomenė. Ši kreditavimo sistema gana greitai išsiplėtė ir davė didžiulį pelną. Tas svajotojas gavo Nobelio ekonomikos premiją.
Savanaudiškumo, naudos sąmonė susiaurina mūsų mąstymą tiek, kad praktiškai nebeįmatome jokios perspektyvos. Tokia sąmonė verčia griebti ir iškart pasinaudoti tuo, kas yra šalia. Sąmonė, pagrįsta moralinėmis vertybėmis, misija, svajone padaryti kažką gero šiam pasauliui, žmonėms, padeda matyti kitų galimybių. Nepamirškime, kad tas svajotojas gavo ir didžiulį pelną, jam atsivėrė plačiausios galimybės, nes praktiškai visa Rytų kreditavimo rinka buvo laisva. Ir dar Nobelio premija.
Trečiojo tūkstantmečio verslas yra verslas, kurio pagrindas – moralinės vertybės. Tai ne koks smulkus versliukas, kad tik man užtektų ir sąžinė negraužtų, tai verslas, kuriame slypi individualiai sąmonei neaprėpiamos galimybės.

Ingrida Stankevičienė: Kodėl moralines nuostatas, vertybes puoselėjanti įmonė veikia sėkmingiau?
Olegas Gadeckis: Gamtoje nėra savanaudiškumo. Saulė šviečia nesavanaudiškai, nuomos už ją nemokam, vėjas pučia irgi veltui. Gamtos pagrindas – nesavanaudiškumo energija. Kai kamanė priskrenda prie dobilo, o dobilą gali apdulkinti tik vienas vabzdys – kamanė, ji neužmezga su dobilu verslo santykių, nevardija sandorio privalumų, nesiūlo pasirašyti sutarties, nepateikia sąskaitos. Gamtoje matome nesavanaudišką tarnystę: dobilas pasitarnauja kamanei, duodamas jai savo nektarą, o kamanė pasitarnauja dobilui, pernešdama žiedadulkes. Gamtoje santykiai – altruistiški. Gamtos pasaulis labai stabilus, ten veikia tikra švari energija. Tokia turi būti visuomenė.
Jei visuomenės lyderiai pradės galvoti apie kitų žmonių gerovę, visuomenėje pradės reikštis pirminė dieviškoji tikrovė. Ta pati dieviškoji tikrovė, kuri reiškiasi gamtoje.
Gamtos pasaulyje nėra problemų, kurių apstu žmonių visuomenėje. Gamtos pasaulis gyvena pagal dieviškuosius dėsnius. Žmogus – pagal garbėtroškos ir egoizmo dėsnius. Gamtoje nerasime bedarbės skruzdėlės, besiilsinčios po medžiu, reikalaujančios mokėti bedarbio pašalpą, nerasime paukščio, kuris krimstųsi dėl to, kad nėra tinkamų partnerių šeimai sukurti. Paukščiai į psichologus nesikreipia. Visas problemas visuomenėje sukelia egoizmo energija.

Ingrida Stankevičienė: Kada žmogaus išgyvenimai, būsenos tampa dvasine patirtimi? Kokia jos nauda visuomenei?
Olegas Gadeckis: Moralė yra stipri tik tada, kai ji yra dvasinė. Jei moralė pagrįsta tiesiog formaliomis normomis, kad „reikia elgtis moraliai“, „daryti gera artimui“ ir panašiai, – tai nestabilu. Norma kaip tam tikras stereotipas, lengvai sugriaunama: kai tik manyje sukyla savanaudiškumo jėga, egoizmas – nebepajėgiu laikytis jokių normų. Egoizmas labai lengvai suardo nesąmoningas nuostatas.
Dvasingumas – tai ryšys su Dievu, tai jėga, kuri duoda jausmą, kad veiki teisingai. Kai žmogus turi gyvą, neformalų ryšį su Dievu, jo moralė labai patvari. Vienas iš Dostojevskio romano herojų sušunka: „Jei Dievo nėra – tai koks aš karininkas!?“ Štai ir ryšys: šiam žmogui karininko garbė susijusi su pojūčiu, kad Dievas yra, kad visi žmogaus poelgiai Dievui yra matomi. Toks karininkas niekada nepamins savo garbės. Jis jaučia tą dievišką jėgą ir žino, kad negali elgtis kitaip, nei ji diktuoja.
Moralė turi būti pagrįsta dvasine kultūra. O dvasinė kultūra – tai gyva žmogaus ryšio su Dievu patirtis.

Ingrida Stankevičienė: Kas yra dvasinė patirtis?
Olegas Gadeckis: Dvasinė patirtis yra ryšys su Dievu. Svarbūs du momentai. Išminčiai senovės traktatuose vadina šį ryšį meilės energija, arba akti (sanskrito kalba). Jie sako, kad ryšio su Dievu energija susideda iš dviejų meilės srautų. Pirmasis – tai mano atvirumas Dievo meilei, kai aš pasitikiu aukštesniuoju vadovavimu, kai aš jaučiu tą dieviškąją jėgą, kuri mane veda, kuri pasufleruoja, vadovauja, globoja. Matau, kaip ši jėga pasireiškia per gamtą, per jos grožį, per įvairius mano gyvenimo įvykius, per tam tikrus ženklus. 0 visa tai rodo gebėjimą priimti Dievo meilę. Per maldą, meditaciją galiu jausti šį gyvą ryšį su Dievu. Tai betarpiška patirtis. Kai aš atsiveriu meilei, einančiai iš Dievo, tai yra pirmasis dvasingumo srautas, arba pirmasis dvasinės sąmonės įgūdis.
Antrasis dvasinės sąmonės įgūdis susijęs su kitu meilės srautu – kai aš atiduodu savo meilę Dievui. Tai pasireiškia per mano nuoširdžią maldą, kai aš dėkoju Dievui už kažkokius įvykius, nutikusius man gyvenime, sunkumus, kuriuos jis man siunčia. Aš suprantu, kad sunkumai man siunčiami, kad aš mokyčiausi ir vystyčiausi. Meilė Dievui pasireiškia tuo, kad aš rūpinuosi kitais šiame pasaulyje, nes suprantu, kad jie yra Dievo dalelytės, Dievo vaikai. Todėl meilę Kūrėjui galiu parodyti, siekdamas rūpintis kiekvienu šiame pasaulyje.
Tai yra tie du srautai: atsivėrimas Dievo meilei, ir meilės davimas Dievui, rūpinantis kitų gerove. Visa tai yra dvasinė sąmonė.

Ingrida Stankevičienė: Kada individuali dvasinė patirtis išeina iš asmeninio ryšio rėmų?
Olegas Gadeckis: Dvasinė patirtis visada individuali, nes tai yra mano santykiai su Dievu, jie tarp mūsų, individualūs. Svarbu suprasti, kad kalbant apie dvasinę patirtį, nėra priešpriešos tarp manęs ir kitų, nes dvasinėje patirtyje aš suprantu, jaučiu, labai giliai žinau, kad Dievas myli visus. Todėl dvasinė patirtis, nepaisant to, kad tai yra mano asmeniniai santykiai su Dievu, kartu pasireiškia kaip mano dėkingumas, mano pagarba ir mano meilė visoms gyvoms būtybėms. Šia prasme dvasinė patirtis tuo pačiu metu yra ir kolektyvinė patirtis. Tai ta patirtis, kuri neša gėrį visuomenei.

Ingrida Stankevičienė: Jūs teigiate, kad dvasinės nuostatos gali harmonizuoti šeimos, kartų tarpusavio santykius.
Olegas Gadeckis: Dievas rūpinasi visais šiame pasaulyje. Kiekviena skruzdėlė turi darbą, kiekvienas paukštis – sutuoktinį. Kamanė ir dobilas bendradarbiauja. Jei šeimoje pasireiškia dvasinė sąmonė – ten bus taika. Dvasinė sąmonė priešinga materialisto sąmonei, t. y. aš pažįstu save kaip kūną, o kūnas nori mėgautis, todėl šeimą sukūriau tam, kad man būtų malonu. Padarykit, kad man būtų gerai – štai ko tikisi egoistas iš savo šeimos narių. Dvasinė sąmonė pajėgi galvoti apie kito žmogaus gerovę.

Ingrida Stankevičienė: Daug kalbate apie dvasines nuostatas. Prašau, paaiškinkite, kaip šios nuostatos pradeda veikti visuomenėje?
Olegas Gadeckis: Kai jos nustoja būti klišėmis, religinėmis normomis, o tampa ta gyva žmogaus patirtimi, kuris gyvena ir veikia, vadovaudamasis tais principais, kuriuos įsisavino kaip asmenybė. Viskas prasideda nuo auklėjimo. Kokia sąmonė įdedama vaikui – individualisto ar moralioji, dvasinė. Dabartinė mokykla beveik visada auklėja individualistą. Kokias nuostatas duodame vaikams, tokį rezultatą matome visuomenėje.

Ingrida Stankevičienė: Kokį vaidmenį visuomenėje vaidina jausmai?
Olegas Gadeckis: Jausmai ar emocijos – tai tam tikra energija. Žmogus turi turėti jausmų patirtį, suvokti jų naudą ar žalą sau, artimui ir visuomenei, nes jausmai keičia asmenines nuostatas, šeimos vertybes ir valstybės dvasią. Kiekvienas esame atsakingas už savo pasirenkamus išgyventi jausmus. Pasirinkdamas, per kokį jausmą save reprezentuoju, kuriu savo ryšį su Dievu.
Esu atsakingas už tai, kokią energiją tarsi akumuliatorius gaminu. Jei žmogus skleidžia nešvarią energiją, tai griauna save, taip pat ir fiziškai ardo savo sveikatą, socialinius santykius. Jei žmogus gyvena su švariomis emocijomis, jis kuria savyje harmoniją, tampa sveikas, ir tokią pačią harmoniją jis skleidžia aplink save į visuomenę.

Ingrida Stankevičienė: Ko reikia žmogui, kad jis visada galėtų stebėti ir identifikuoti savo emocijas?
Olegas Gadeckis: Sąmoningumo. Sąmoningumas reiškia, kad aš suvokiu savo motyvus, kodėl veikiu taip arba kitaip. Motyvai ir yra tos pačios vertybės, apie kurias kalbėjome. Motyvai gali būti moralūs ir nemoralūs, egoistiški. Galime rinktis, kaip elgtis, nes kiekvienas žmogus turi ir žemesnįjį, ir aukštesnįjį pradą. Klausimas – kokį pradą savyje mes palaikome.
Priminsiu garsią alegoriją apie du šunis, kurią senelis papasakojo anūkui. Kiekvieno žmogaus viduje gyvena du šunys. Viename šunyje yra pavydas, godumas, savanaudiškumas, konkuravimas, egoizmas, garbėtroška, o kitame: gėris, gailestingumas, nuolaidumas, kantrybė. Šie šunys nuolat pešasi. Anūkas paklausė: „O kuris iš šunų laimi?“ Senelis atsakė: „Laimi tas, kurį tu maitini savyje.“
Svarbu suprasti, kad turime abu pradus, tendencijas. Klausimas tik – kuriam leidžiame veikti, kurį maitiname savo mintimis, poelgiais, žodžiais – tas ir stiprės mumyse. Mums suteikta tokia laisvė rinktis.
Jei jau kalbame apie lyderius, verslininkus, kiekvienas jų turi suvokti didžiulę atsakomybę už visuomenę, kuri jiems tenka. Ši atsakomybė prasideda ne nuo verslo, bet nuo asmeninio sąmoningumo, t. y. kokią energiją jis savyje palaiko, nes tokią energiją jis vėliau per save ir išleidžia. Lyderis turi atsakyti už kiekvieną savo mintį ir poelgį. Jei lyderis kuria santykius šeimoje ant eksploatacijos platformos, „jūs man skolingi“, tai tokią energiją jis skleis ir į aplinką. Lyderis veikia visuomenę visa savo asmenybe, todėl turi būti sąmoningas, kitaip viską aplink sugriaus.
Senovės sanskrito traktatuose aprašomas likimo dėsnis, kaip jis veikia lyderystės srityje. Sakoma, kad lyderis gauna šeštadalį savo pavaldinių karmos – tiek geros, tiek blogos. Jei lyderis padeda nemoraliai gyventi savo pavaldiniams, šeštadalį jų nuodėmių prisiima sau. Jei lyderis sukuria sistemą, kur žmonės padeda vienas kitam ir vystosi dvasiškai ir moraliai – gauna taip pat šeštąją dalį. Ši šeštoji dalis – visai kitokia, nes žmonės pradeda gyventi kitaip ir generuoja gerą karmą. Matote, lyderio padėtis gana pavojinga. Šiuolaikiniai lyderiai to nežino, todėl vaikosi greitos naudos, kai neišmano šio gyvenimo dėsnių.

Ingrida Stankevičienė: Kas yra stereotipai?
Olegas Gadeckis: Stereotipai – tai įpročiai. Žinote, vienas mokytojas kas rytą surinkdavo savo mokinius į paskaitą apie dvasinius dalykus. Jis turėjo juodą katę. Kadangi katė jam trukdydavo per pamokas, jis prieš kalbėdamas pririšdavo ją prie medžio. Kai mokytojas numirė, mokiniai nusprendė tęsti mokytojo tradiciją. Susirinko, prisiminė temas, kurias svarstydavo su mokytoju, susitarė dėl darbo tvarkos, o tada prisiminė, kad mokytojas kas rytą pririšdavo prie medžio juodą katę. Mokiniai nusprendė, kad tame slypi kažkokia gili prasmė̃ ir susitarė pirmiausiai susirasti juodą katę, kad galėtų ją pririšti prie medžio prieš pamoką. Štai ką vadiname stereotipu. Stereotipas reiškia, kad aš nesuprantu esmės to, ką darau, nežinau, kam tai darau, atlieku tik formaliai. Stereotipas – tam tikras nesąmoningas veiksmas.

Ingrida Stankevičienė: Kas yra kūryba?
Olegas Gadeckis: Senovės sanskrito traktate „Bhagavadgitoje“ sakoma, kad talentas žmoguje yra dieviškosios energijos pasireiškimas, kai tam tikrus savo gebėjimus aš panaudoju dėl kitų žmonių gerovės. Tai svarbus momentas, nes kai kada žmonės mano, kad kūryba duota tam, kad daugiau uždirbtum, padarytum karjerą. Talentas neturi būti tam eksploatuojamas, nes dieviškoji energija priklauso visiems.

Ingrida Stankevičienė: Kada kategorijos „dvasingumas“ ir „dvasia“ vartojamos ne kaip religiniai apibrėžimai, o kaip vidiniai išgyvenimai ir būsenos?
Olegas Gadeckis: Kai dvasingumą tapatiname su religija, viskas tampa labai formalu, žmogus pradeda manyti, kad dvasingas gali būti tik bažnyčioje. Jis į bažnyčią eina daugiausiai kartą per savaitę, kad atsimintų Dievą ir taptų dvasingu. Visą kitą laiką gyvena kaip išeina. Dvasingumas negali būti formalus, jis turi būti gyvas. Gyvas dvasingumas reiškia, kad aš gyvenu jausdamas ryšį su Aukščiausiuoju. Dvasingumas turi būti gyva patirtis žmogui.
Dvasingumas ir religingumas yra skirtingi dalykai. Religingumas reiškia tam tikrus ritualus. Tai nėra blogai. Tai tam tikri veiksmai, priklausantys religijai. Veiksmai gali būti labai kilnūs, pavyzdžiui, malda. Malda juk irgi ritualas. Bet jei aš į šitą ritualą įnešu dvasinę sąmonę, tada jis tampa išaukštintas, susieja žmogų su Dievu. Jei dvasinės sąmonės nėra – lieka mechaninis procesas.
Svarbu suprasti, kad dvasingumas yra gyva žmogaus patirtis – Dievo buvimo šiame pasaulyje ir mano gyvenime pojūtis. Su šiuo pojūčiu reikia kurti kaip religinius ritualus taip ir bet kokius veiksmus gyvenime. Toks dvasingo žmogaus gyvenimas – jis nevyksta vien cerkvėje, bažnyčioje ar mečetėje. Dvasingas žmogus išlieka dvasingas kiekviename savo poelgyje. Ar moralus. Tai iš tikrųjų – tas pats, nes moralumas išplaukia iš dvasingumo.

Ingrida Stankevičienė: Dvasingumas ir sąmoningumas yra sinonimai?
Olegas Gadeckis: Ne, ne visada. Sąmoningumas – tai sugebėjimas stebėti. Egoistas taip pat labai atidus, siekdamas naudos sau. Klausimas: nuo kokių vertybių prasideda sąmoningumas – švarių ar ne? Sąmoningumas – tiesiog dėmesingumo energija. Svarbu, kokias vertybes jis kuria.

Ingrida Stankevičienė: Kodėl pastaruoju metu vis daugėja žmonių pasaulyje, besistengiančių įvairiomis metodikomis ugdyti visuomenės, žmonijos sąmoningumą?
Olegas Gadeckis: Todėl, kad laikas kitoks. Atėjus pavasariui, iš žemės lenda daugybė gėlių, augalų. Tai dabar vyksta pasaulyje: vis daugiau žmonių tampa dvasingais. Prasideda kita epocha, kuri žadina dvasinį pradą žmoguje. Tai laikas, apie kurį pranašavo Biblija. Paskutiniame tekste, Jono Krikštytojo apreiškime, jis savo mistiniu, dvasiniu matymu mato ateitį ir rašo, kad bus laikas, kai dangus atsiskirs nuo žemės, o grūdai – nuo pelų. Pelai – mirusios sėklos, o grūdai – gyvos.
Dabar ir yra tas laikas, kai egoistiškos sąmonės žmonių galia mažės, nes Visatos energija nebepalaiko šios jėgos, o įtaka žmonių, turinčių dvasinę sąmonę – didės. Tiesiog Visatos energija pradės taip veikti. Svarbu, kad lyderiai, verslininkai, svarstantys, ar verta būti dvasingais, tai suprastų, nes dabar Visata palaiko dvasinį pradą. Tokiu metu verslas, politika, pagrįsta tokiomis vertybėmis, vis stiprės.

Ingrida Stankevičienė: Pastebime, kad procentaliai daug verslininkų į savo darbą įveda dvasinį aspektą.
Olegas Gadeckis: Akivaizdu, kad tokių žmonių vis daugėja. Labai gerai, kad Lietuvoje yra laidų kaip jūsiškė, kur aptariamos tokios vertybės. Daugelis žmonių jaučia, kad reikia taip gyventi, bet ne visi ryžtasi, nes visuomenei tarsi reikia, kad būtum individualistas, galvotum apie savo naudą. O kai iš visuomenės pradeda sklisti poreikis moralumo, dvasingumo, kai žiniasklaida pradeda svarstyti šias temas, žmonės pradeda drąsiau įsiklausyti į tą vidinį moralinį pojūtį, pradeda labiau juo pasitikėti. Manau, kad labai labai svarbu, kad Lietuvoje yra tokių laidų. Noriu padėkoti jūsų „Žinių radijui“, kad jūs kaip lyderiai, turintys didžiulę įtaką ir auditoriją, kalbate būtent šiomis temomis, padėdami daugeliui žmonių priimti teisingą sprendimą.

Ingrida Stankevičienė: Kaip grupė žmonių, einančių sisteminiu dvasiniu keliu, gali veikti visuomenę, žmoniją?
Olegas Gadeckis: Karyboje žinomas puikus pavyzdys. Ilgą laiką buvo vienintelė armija, nepralaimėjusi nė vieno mūšio. Tai spartiečių armija. Jų buvo nelabai daug, bet ši armija laimėjo visus mūšius, nors neretai kaudavosi su dešimteriopai gausesniais priešininkais. Spartiečiai laikėsi vieno principo: kiekvienas karys gynė tik tuos draugus, kurie buvo šalia jo, bet niekada negalvojo apie savo gyvybę. Tokią kario kultūrą jie išsiugdė. Tai morali kario kultūra – galvoti apie kitų karių gyvybę. Jie buvo nenugalimi.
Tai atsako į jūsų klausimą. Grupė žmonių, išsiugdžiusių tokią moralinę kultūrą, kurie palaiko vienas kitą, galvoja vienas apie kito gerovę, galiausiai padarys įtaką visam pasauliui. Tai neabejotina.

Ingrida Stankevičienė: Ką reiškia dėsnis „Kaip danguje, taip ir žemėje“?
Olegas Gadeckis: Tai vadinama „pagal Dievo paveikslą“.

Ingrida Stankevičienė: O kaip jis veikia? Kaip tai paaiškinti?
Olegas Gadeckis: Mums suteikta pasirinkimo laisvė. Mes jau aptarėme: yra dvi energijos – dieviškoji ir žemoji. O mes galime rinktis.

Ingrida Stankevičienė: Argi žmogus, kuris gyvena žemojoje energijoje, gali kažką rinktis? Juk jis kaip robotas?
Olegas Gadeckis: Taip, žemojoje energijoje nieko negali rinktis.

Ingrida Stankevičienė: Kada gi žmogus jau gauna pasirinkimą?
Olegas Gadeckis: Žmogus gauna pasirinkimą tada, kai yra keletas aplinkybių. Tai nuoširdi malda. Kai ji atsiranda, karmos ratas atsidaro: kažkas žmogaus gyvenime atsitiks, kad jį ištrauks iš tų puvenų, kuriose užstrigo. Pavyzdžiui, žinoma, kad narkomanija praktiškai neišgydoma. Tačiau atlikta keletas eksperimentų, kai narkomanai gydėsi dvasinėse bendruomenėse. Jiems buvo ugdomos dvasinės vertybės, malda, duodamas darbas kitų labui. 70-80 procentų atvejų narkomanai išgijo. Tai pavyzdys to, kaip veikia dvasinė jėga. Todėl laisvė yra net blogiausioje būsenoje, klausimas, ar aš pasiruošęs nuoširdžiai melstis.
Kita svarbi aplinkybė – aplinkinių pagalba. Ne visada žmogus gali pats. Dvasingas žmogus galvoja apie kitų gerovę, todėl matydamas, kad kažkam reikia pagalbos, gali ją suteikti.
Labai jūsų laidai ačiū už mūsų pokalbį. Aš pajaučiau didžiulę moralinę ir dvasinę jėgą, svarstydamas su jumis šias temas. Manau, kad jei žmonės susitikinės ir kalbėsis tokiomis temomis, jie taip pat pajaus šią jėgą. Ši jėga plis ir vis labiau ryškės šiame pasaulyje!

Spausdinti