„Žinių radijo“ Kauno studijos kuriamoje laidoje „Verslumo dvasia“ išgirsime interviu su O. G. Torsunovu. Kalbama apie tai, kad turime švarinti savo jausmus, mintis, fizinį kūną – visą organizmą, ir kad tam padeda santykių gerinimas su žmonėmis ir ryšys su Dievu. Tai patraukliai skamba, bet žmogaus organizmas, siekdamas to visapusio švarumo, susiduria su rimta problema – palūžta. Kokios to priežastys? Su kuo susiduriame, kai siekdami visų išsvajotos laimės būsenos pagaliau atsigręžiame į savo vidų? Kokie dėsningumai mus valdo, kaip juos pamatyti ir panaudoti savo ir kitų labui? Praktinėmis įžvalgomis dalinsis laidos autorius Augustinas Rakauskas.
Klausytis internetu.
Laidos vedėjos Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Daugiau informacijos panašiomis temomis rasite knygoje „Globali jausmo proto dvasia“.
Laida transliuojama „Žinių radijuje“ penktadienį 10.10 val. Kartojama savaitgalį 17 val.
***
Ingrida Stankevičienė: Žmonės vis labiau išreiškia norą patirti kokybiškesnių būsenų. Pabandykime šiandien pakalbėti apie žmogų, kuris jaučia poreikį atrasti bendrą kalbą ir ryšį su visuomene. Pasirodo individas, netikėtai jam pačiam, gauna rimtų signalų iš aplinkos, kad jis yra visuomenės dalis. Kad jis turi įsipareigojimų, atsakomybių ne tik socialinėje erdvėje, bet atsiveria ir daug subtilesni ryšiai, kuriems atskleisti ir suvokti jis nelabai turi instrumentų. Žmonės jaučia savyje tuštumą ir ta tuštuma verčia pasižiūrėti į jį supančią aplinką kaip į sistemą, kurioje jis turi veikti kaip integruota dalis.
Olegas Torsunovas: Žmogus bendrauja su žmonėmis, su gamta, su aplinka, sąveikauja su visais. Deja, jo sąveikavimas ne visada jam suteikia laimės. Tam, kad būtume laimingi, turime nuolatos daryti mažyčius žygdarbius. Ir iš vienos pusės, tas žygdarbis labai paprastas, o iš kitos – tai vienas sudėtingiausių žmogaus gyvenime uždavinių – perkeisti norą būti laimingam pačiam, į didelį norą suteikti džiaugsmo kitiems. Būtent tai turi suvokti šiandien žmogus, nes tik tokiu būdu įmanoma veikti sistemoje ir ši sistema nėra uždara, todėl žmogus pats iš savęs laimės pagimdyt negali, todėl turi poreikį gauti iš aukščiau, bendrauti tarpusavyje.
Ir žiūrėkit, ši paprasta tiesa mus atveda prie esminio klausimo – Dievo klausimo. Ir su šiuo klausimu atėjo laikas susidurti kiekvienam. Kodėl kiekvienam? Todėl, kad Dievas gyvena gamtoje, kiekviename, jis taip pat gyvena altoriuje, bažnyčiose ir skirtingas Dievo pasireiškimas reikalingas mūsų skirtingiems tikslams.
Tarkim, jeigu žmogus nori pasveikti, jis turi bendrauti su Dievu, kuris pasireiškia gamtoje, nes kiekviena gamtos stichija mums duoda tam tikrų jėgų, skirtų pasveikti. Tarkim, jums neužtenka vandens stichijos, todėl jūsų organizmas nuolat perkaitęs. Kiekvienam žmogui būtinas kontaktas su gamta, be to mes paprasčiausiai išseksime.
Šiandien žmogus daug dirba, labai susikoncentravęs, kad nuveiktų ir laimėtų, ir dažnai pamiršta judėti. Ignoruoja kontaktą su gamta, o ryšys su oru mums leidžia būti aktyviems, susikaupusiems. Jeigu žmogaus mintyse nėra vietos orui, jei jis nejaučia poreikio įkvėpti, pajausti, ką jis įkvepia ir iškvepia, jeigu oras viduje neformuoja jame naujų būsenų, tada jau liūdna. Jeigu žmogus gyvenime labai pavargsta, jis turi užmegzti ryšį su vandeniu. Vandens energija suteikia žmogui harmonijos su šiuo pasauliu. Jeigu žmogus yra persitempęs ir negali atsipalaiduoti, jam būtinas ryšys su žeme. Jeigu jis nusiteikęs pesimistiškai, jaučia depresiją, jam būtina saulė. Jeigu nebegali susitvarkyti su sunkumais, jam pagelbės medžiai, medžių kantrybė.
Lygiai taip pat, kaip gamtoje, taip ir visuomenėje. Tik išsivystęs žmogus gali kurti su ja harmoningus santykius, o jie įmanomi tada, kai žmogus bendrauja su Dievu. Tada per savo santykį su Dievu, jis mato žmonėse dieviškumą ir švarumą. Jeigu mes žmonėse nematome švarumo, o regime tik savo skausmą, kurį mums suteikia žmonės, mes įstringame ties tuo skausmu ir manome, kad skausmas vienintelis esantis žmonėse, bet žmonėse yra švara. Jeigu žmogus, savo dėmesiu susitelkia ties tuo, iš ko sklinda švara, tai jis vien tokiu ketinimu tarnauja žmonėms, pats prisipildydamas jų švaros, todėl jie gali taip sąveikauti, todėl, kai mes nusilenkiame žmonių švarai, tam, kas yra juose geriausio. Ypač tai susiję su artimaisiais, tada mes su jais kuriame santykius, kokių tikimės.
Žinot, daugelis mano, kad gali bet kada pakeisti savo santykį su aplinkiniais, padaryti širdingesnius. Deja, tam reikia didžiulės pastangos. Nes neišmanydami dėsnių mes iš žmonių paimsime tik jų skausmą, tačiau, jeigu žmonėse tikslingai ieškosime Dievo, švaros, tada iš jų gausime jėgos. Faktiškai jėgų gauname iš Dievo, bet šitos jėgos ateina per žmones. Todėl jeigu žmogus myli žmones, jis niekada nepasiliks vienišas. Vienišumas – uždarumo, užsisklendimo rezultatas.
Pavyzdžiui, moteris bijo santykių su vyru, ji jaučia, kad bus sunku, todėl, kad neturi jėgų vyre pamatyti dieviškumo, arba ji nemoka tarnauti, nes nuolat galvoja tik apie save: „Aš noriu ištekėti, noriu ištekėti!“ Ji nesupranta, kad teka tos, kurios pasirengusios pačios teikti džiaugsmą, o ne nuolat jo prašyti.
Ingrida Stankevičienė: Jūs parodėte tikrovės suvokimo schemą: išgyvendamas skausmą, turiu matyti žmonėse švarą, ir nepamatysiu švaros, jeigu neturėsiu ryšio su Dievu.
Olegas Torsunovas: Taip, tuoj paaiškinsiu. Visas šis pasaulis mums atneša skausmą: išėjau į gatvę – gavau slogą, pabendravau su žmogumi – gavau traumą, atėjau į bažnyčią – gavau fanatizmo pojūtį, kategorišką požiūrį į save – maždaug, tu nuodėmingas, eik atgailauti, – kur benueitume, mums visur skauda, todėl, kad šiame pasaulyje mes laikome egzaminus. Yra likimas, kuris mane verčia kentėti šiame pasaulyje.
Ingrida Stankevičienė: Tai dėsninga?
Olegas Torsunovas: Dėsninga. Nė vienas žmogus šioje žemėje nesimėgaus gyvenimu, dar daugiau, su amžiumi išbandymų daugėja, nes kūnas sensta, nešioja savy vis daugiau ligų ir psichika susiduria su daugiau sunkumų, suplanuotų mūsų gyvenime. Ir tai suplanuota iš aukščiau.
Ingrida Stankevičienė: Žiūrėkit, jeigu tai dėsninga, mes ateiname į žemę žinodami, kad visą laiką reikės triūsti visose srityse. O visuomenė mums formuoja tokį požiūrį ir būseną, kad beveik viskas turi teikti malonumą.
Olegas Torsunovas: Taip, tai primityvus pasaulio suvokimas. Visuomenė taip kalba todėl, kad kiekvienas nori laimės, nors mes ir atėjome į žemę vystytis, bet norime visi laimės. Negalime be jos ir visuomenė mus taip liūliuoja.
Ingrida Stankevičienė: Prašau, parodykite šią schemą: į žemę ateinam dirbti, o mūsų visi norai, būsenos prieštarauja tam kantriam darbui, atsidavimui, aukojimuisi, kaip tai suderinti?
Olegas Torsunovas: Štai, apie tai ir kalbu, apie noro „mėgautis“ perkeitimą į norą „tarnauti kitiems“. Tame – teisingo gyvenimo suvokimo esmė. Jei žmogus nori būti laimingas, turi priversti save ryte išeiti į lauką ir padaryti mankštą. Jis turi priversti save atleisti. Jis turi priversti save kitame pamatyti švarą. Jis turi priversti save nueiti į bažnyčią ir pajausti ten Dievą. Visa tai reiškia – „priversti save“ – tai darbas.
Ingrida Stankevičienė: Priversti save – tai vidinė metodika?
Olegas Torsunovas: Priversti save – tai būdas gyventi. Tai tiesiog yra tai, kaip mes turime gyventi. Kiekvienas iš mūsų turime norą gyventi ir norą numirti. Kai guliu lovoje, nenoriu anksti ryte keltis, tai – noras numirti, tai duoda krūvas ligų. Priverčiu save atskelti anksti ryte – gaunu laimės. Aš ryte gaunu dienos laimę. Tai pats švariausias laikas žemėje, tokiu metu mano organizmas pražysta, tampa laimingas, žinoma, jei aš save priverčiau. Man reikia prisiversti vakare atsigulti anksčiau, nes mėnulio šviesa suteikia žmogui poilsio, kaip saulė – žvalumo. Kai saulė kyla, pats tinkamiausias laikas žmogui bendrauti su Dievu. Ir pastanga tai patirti, daro žmogų laimingą. Ir taip visur.
Jei įsižeidžiau ant artimo, turiu priversti save atsiprašyti, jei to nedarau, vadinasi apsunkinu situaciją, kuri reiškia, kad noriu numirti.
Arba dabar ypač opi problema, kad daugelis vakarais persivalgo. Jei persivalgai – sirgsi.
Žmogui privalu žinoti, kur ir kada jis turi save priversti.
Pavyzdžiui, moteris neturi save versti palikti vyrą, jeigu jai su juo yra sunku. Nereikia manyti, kad jei man sunku vyrą palikti, tai turiu prisiversti tai padaryti. Juk neprotinga versti save kaitintis saulėje, kol gausiu saulės smūgį.
Bendra taisyklė tokia – turiu prisiversti stengtis, kad kiti būtų laimingi. Ir prisiversti laikytis tokios gyvenimo taisyklės. Viskas. Kitko savęs versti neprivalau. Aš turiu gyventi teisingai, kaip man skirta iš aukščiau, harmonijoje su gamta, su pasauliu. Ką tai reiškia?
Ryte keliuosi kartu su saule ir anksčiau guluosi, kada pakyla mėnuo. Vaikus reikia pradėti naktį. Vaisiaus užmezgimui būtina mėnulio energija. Jei jie pradedami dieną, tuomet būna nusilpę. Saulės šviesoje vaikas negali vystytis. Yra atitinkamos taisyklės, kurias turime žinoti, ar iš šventųjų raštų, ar iš gamtos, bet svarbiausia taisyklė yra ta, kad žmogus gimsta šioje žemėje tam, kad dirbtų su savimi, o ne mėgautųsi malonumais. O laimę jis gauna būtinai, kaip apdovanojimą už savo triūsą. Būtinai.
Ingrida Stankevičienė: Jūs jau kelintą kartą kartojate žodį „švarumas“. Mes vis garsiau pradedame kalbėti apie visuomenės auklėjimą, nes pamatėme, kad visuomenėje yra didžiulis deficitas švaros pojūčio, suvokimo ir praktikos.
Olegas Torsunovas: Jeigu kalbėtume apie išsilavinimo struktūrą apskritai, tai materialių žinių pakanka, dvasinių žinių pakanka, o dorovinių – ne. Jų nėra. Dorovinis auklėjimas pagal Vedų traktatus turėtų prasidėti anksčiau nei profesinis. Nes tam, kad žmogus suvoktų profesinius įgūdžius, jis pirmiausia turi būti išugdytas kaip asmenybė. Jis turi suprasti į kurią pusę apskritai jam eiti. Jeigu jis savęs nesupranta, kaip jis gali išsimokslinti? Mes neturime dorovinio ugdymo. Aš kalbu apie mokymo organizavimą, apie socialinę visuomenės struktūrą, kuri dabar neleidžia tokio išsilavinimo gauti.
Toliau, jeigu kalbėtume apie religines tradicijas, dažniausiai, kai žmogus ateina į kokią nors religinę tradiciją, jo dorovinio išsilavinimo sluoksnis labai plonytis, o jam pradeda duoti žinias apie Dievą, maldą ir skatina gilintis į viršų, tempia aukštyn, kad jis būtų labiau išsivystęs religijos plotmėje. Šitaip žmogus, kadangi negauna dorovinio išsilavinimo gyvenime, iš karto atskiriamas nuo visuomenės, jis tampa žmogumi, kuris vengia žmonių. Todėl žmonės bijo religijos, nes jeigu tu tampi tikinčiuoju, vadinasi visuomenė faktiškai tavęs netenka. Tu ten kažkur užsisklendi, dar blogiau, užsidarai vienuolyne, todėl ir patys žmonės bijo eiti į religiją, šventoves. Dažniausiai atsitinka taip, kad ir tikintiesiems visuomenė tampa nebeįdomi. Kitais žodžiais tariant, reikalingos tam tikros reformos religinės sistemos, kad būtų daugiau dėmesio skiriama doroviniam auklėjimui.
Ingrida Stankevičienė: Gal galėtumėte keliais sakiniais: kaip užsukti vidinio švarinimosi mechanizmą žmonėse?
Olegas Torsunovas: Mechanizmas toks, kad visoje žemėje viskas pakeista. Įgimtas žmogaus polinkis ieškoti žinių, šiandien tapo pasipelnymo šaltiniu. Anksčiau žinias dalijo išminčiai, šiandien tai daro televizorius. Žinoma, informacinės priemonės ir galimybė teikti žinias yra gerai, bet suvokimas, kas yra žmogau tinkamos žinios, išsikreipia. Šiandieninė informacija žmonėms neduoda žinių, ji maitina paleistuvystę kvailystėmis ir tos kvailystės formuoja mūsų supratimą apie pasaulį.
Suprantate, senosios kultūros meną jungė su dieviškumu, mokyklose tapė tik tai, kas švaru ir kilnu, visa kultūra buvo neatskiriama nuo dieviškumo. Anksčiau žmonės ne tik mokėsi kaip uždirbti, bet ir kaip gyventi. Kaip tarpusavyje bendrauti, kaip gerbti vyresnius, kaip melstis Dievui. Žinot, dabar mes švietimo, auklėjimo temą, žinių siekimą nuleidome žemyn. Ir kas atsitiko? Žinios, kai iš jų dingsta dieviška dvasia, nebetenka galios. Praradusios subtilumą jos tampa prieinama informacija, bet kam ir bet kaip.
Mes turime savo žinioms suteikti švarumo, sukurti dieviškumo skonio poreikį. Taip atkursime teisingą aplinkos suvokimą, teisingą požiūrį į sąžinę, garbę, kuklumą, susitaikymą, delikatumą. Ir mokyti visuomenę turi žmonės išsiugdę šias savybes, jei moko neturintis švarumo, tai jo ir neperduos, dalysis tuo, ką turi. Jei iš žmonių mokymo mes darom verslą, tai atitinkamas ir švietimo, ir auklėjimo rezultatas. Žodžiu, yra dalykai, kurie privalo būti šventi. Žmonių tvirkinimas negali tapti pelnu. Negali tapti pelnu tokios žinios, kurios atveda žmones ne prie laimės, bet prie kančių. Pelnu negali tapti vaikų gimdymas, pelnu negali būti alkoholio, cigarečių reklama, negalima iš viso to kurti mokslo.
Žinau keletą disertacijų, kuriose kalbama, kad organizmui sveika nedidelės vyno dozės. Mokslininkai bet ką gali įrodyti. Klausimas, ar žmonėms to reikia, kad jie būtų laimingi? Jei įrodinėsime, kad alkoholis naudingas, žmonės pradės girtauti ir tiek. Kai kurie net įrodinėja, kad labai naudinga turėti meilužę, o ne tik žmoną. Vėl, koks rezultatas? Iširusi šeima. Todėl esminė priežastis, kad žmonės taip nežmoniškai vienas su kitu elgiasi, yra ta, kad mūsų visuomenėje auklėjimas, švietimas labai išsikreipia, kad mes nebeskiriame dėmesio tam, koks bus tokio visuomenės auklėjimo, kuriame nebėra švaros ir šventumo, rezultatas.
Mes palikome žmogui pačiam nuspręsti, kaip jam elgtis: skirtis ar ne, daryti abortą ar ne, ir matome, kad jis to paprasčiausiai nesugeba, todėl daro klaidas ir kenčia. Kodėl taip vyksta? Mes praradome budrumą. Ir iš pradžių tik truputį ir atrodo visai nekaltai leidome nepageidaujamiems dalykams, reiškiniams įsivyrauti mūsų gyvenime. Ir taip vyksta ne vienoje kokioje šalyje, tai apima visą pasaulį.
Ingrida Stankevičienė: Žiūrėkit, kaip įdomiai dėliojasi schema – prarandu budrumą ir prarandu įžvalgumą. Nebetenku įžvalgumo, nebegaliu priimti teisingo sprendimo. Ir kalbu ne apie savo asmeninį interesą, o apie požiūrį į visuomenę. Prarandu galimybę būti šeimininku.
Olegas Torsunovas: Visa tai rodo neišsilavinimą. Atlyginimas tapo didžiausia vertybe. Negi gali žmogus, kuris mažai uždirba, turi kuklų butą ir automobilį, jaustis tikrai laimingas? Susikūrėme ir rodome vienas kitam tokią kultūrą, kur viskas turi būti labai brangu, dėl to „brangu“ reikia labai daug dirbti. Bet jei žmogus savyje kultivuoja kitas vertybes, tiesiog linki žmonėms laimės, laisvu laiku bėgioja gryname ore, mankštinasi, jei jis meldžiasi ir studijuoja šventraščius, auklėja savo vaikus, tai argi jis nėra laimingas, net jei ne itin turtingas? Manau, kad šimtą kartų laimingesnis už tą, kuris dirba visą laiką vien tam, kad daugiau turėtų, kad jo sąmonė prisipildytų tuo „aš turiu!“
Vertybės, kurias įgijome dabartinėje kultūroje, ne visada reiškia laimę. Žiniasklaida mums bando įkalti nuomonę, kad jos primetamos vertybės yra laimė, bet bendra visuomenės būsena rodo, kad tai nėra faktas. Faktas tas, kad žmonės, lenktyniaudami dėl didesnio uždarbio, naujų galimybių, praranda savo gyvenimus, jie nebeturi laiko gyventi. Nėra kada pasižiūrėti vienam į kitą, nebėra kada nusišypsoti, nebėra laiko pasakyti: „Aš tave myliu“. Todėl, kad viskam tam reikia jėgų, o visas jėgas suvalgo darbas.
Ingrida Stankevičienė: Iš pricipo, jūs jau beveik pasakėte, bet visgi: kokia turėtų būti kryptis?
Olegas Torsunovas: Jei kalbėsime apie gyvenimą šiame pasaulyje, tai šis gyvenimas labai sudėtingas. Tarkim, žmogus turi būti ištikimas savo šeimai, tai sutvirtina jo gyvenimą. Tai, ką pasakysiu, gal atrodys per drąsu, bet tai – faktas. Žmogus turi būti ištikimas ir savo šaliai, ir tai sustiprina jo gyvenimą. Jis negali leisti, kad kažkas griautų jo šalį.
Dabar, žiūrėkit, kitas prieštaravimas: iš vienos pusės aš turiu stiprinti savo šalį, tačiau iš kitos pusės, aš gyvenu žemėje, kur daugybė visokių šalių, ir aš turiu mylėti žmones, visus žmones, nesvarbu, gerai jie nusiteikę mano šalies atžvilgiu ar ne. Nes jei aš nemylėsiu visų žmonių, tai mano jėga nepadės pasauliui išlaikyti taiką, net jei aš mylėsiu savo šalį, bet taikos nebus, laimingo gyvenimo nebus vis tiek.
Todėl nusiteikimas turėtų būti toks, dabar pilna įvairiausių prieštaravimų, politinių, dėsningų, teisingų prieštaravimų tarp šalių, tai atrodo teisinga, kiekvienas gina savo interesus. Bet jei mes neiškelsime žemės intereso aukščiau visko ir nesimelsime už taiką visoje žemėje, niekas nelaimės, niekas nebus laimingas. Kai vyksta karas, visų laimė griūva vienu metu, niekas neišlieka laimėtoju tokioje situacijoje.
Kryptis tokia, viso pasaulio žmonės turi norėti taikos ir kartu išsaugoti savo šeimą, šalį ir tame prieštaravimų nėra.
Edita Marciulevičienė: Mes išklausėme ištrauką iš pokalbio su Olegu Torsunovu, kurioje gydytojas kalbėjo, kad turime švarinti jausmus, mintis, fizinį kūną, visą organizmą, o tam gali padėti tarpusavio santykių gerinimas, ryšys su Dievu. Tai patraukliai skamba, bet žmogaus organizmas, siekdamas to švarumo, susiduria su problema. Jis elementariai palūžta ir tai viena didžiausių problemų.
Ingrida Stankevičienė: Ir tada labai greit pamatai, kiek žmogus yra sąmoningai pasirengęs, koks tas jos noras, kokia intencija. Ir praktiškai 90 procentų žmonių organizmas yra tam absoliučiai neparuoštas. Jie negali net, jie turi tą norą priimti tą informaciją, bet organizmas jiems neleidžia.
Augustinas Rakauskas: Tas negalėjimas tai yra pasekmės valios nebuvimo, ištvermės neišugdymo ir žmogus negali, jis tiesiog, labai mėgstu taip sakyti dažnai – organizmo neapgausi. Gali ištreniruoti raumenis, gali ištreniruoti sausgysles, gali turėti geležinę valią, gali ištreniruoti ištvermę, bet galutiniame rezultate, kai prievartausi visa tai, ką aš išvardijau, kentės kraujas. Kentės kraujo kūneliai, seks smegenų resursai, ir tie žmonės dažniausiai ateina prie fatališkų pasekmių: prie kraujo ligų, prie mažakraujystės, nes nesusitvarko kūneliai, imunitetas. Kaip sakoma: subtilioji pasaulio dalis nesusitvarko, kuri yra tiesiogiai susijusi su kūno veiksmais.
Ingrida Stankevičienė: O kodėl taip būna? Aš pati esu tai patyrusi, kad kai klausai apie subtilius dalykus, tiesiog pradeda tave migdyti.
Augustinas Rakauskas: Yra neištreniruota ištvermė, neištreniruotas budrumas, neturi valios, nėra gebėjimo susitelkti. O kaip jis gali būti, iš kur jis gali būti? Ir jeigu prievartauji organizmą, tai organizmą prievartauji, tai reiškia organus.
Ingrida Stankevičienė: Gerai, pasižiūrėkit, tarkim, sportininkas salėje kelia savo svorio štangą, prievartauja, tarkim, sėdžiu prie kvadratinių matricų, prie vektorių ir prievartauju, bet kaip subtiliame lygmenyje galima?
Augustinas Rakauskas: Kai mes kalbame apie subtilų pasaulį, tai mes kalbame: ląstelės, molekulės, DNR lygmenyje, atomų lygmenyje, juk visi šitie dalykai mūsų organizme turi savo vietą ir jie yra.
Edita Marciulevičienė: Augustinai, jūs išvardijote kai kurias subtilaus pasaulio detales ir atrodo, lyg čia būtų paprasta, bet juk iš tikrųjų iš subtilaus pasaulio paimti tai, ko žmogus negali pamatyti yra sudėtinga.
Augustinas Rakauskas: Japonų mokslininkas Masaru Yamamoto parodė vandens reakciją, bet paties vandens jis neparodė. Jis parodė tiktai būseną, kokią sukuria būseną vanduo ir kokią formą įgauna nuo vienų ar nuo kitų impulsų. Tai kodėl sako – šventina vandenį, Jonas šventino Kristų? Todėl, kad vanduo yra gyvas ir vanduo turi savo dvasią, turi dvasinę būseną. Per vandenį mes turime ryšį tiek su oru, tiek su visu organizmu. Mes žinom, kad be maisto žmogus daug ilgiau gali išgyventi, bet be vandens – daug mažiau, nes vanduo iš mūsų garuoja, net būtų galima pasakyti, jis rūgsta, jis genda, jis turi pastoviai atsinaujinti, turi suktis pastoviai aštuoniukės trajektorijos principu: mes įkvepiam, iškvepiam. Ir kaip stebuklingai vyksta procesas, kai perskaičiau, kartu ir labai nustebau, ir kartu dėsningai labai aiškiai suvokiau, kai perskaičiau, kad mokslininkai nustatė, jog gėlo vandens kiekis planetoje yra nepakitęs, kiek jo buvo, tiek ir yra…
Ingrida Stankevičienė: Taigi mes – uždaroje sistemoje. Jis neturi kur…
Augustinas Rakauskas: Kaip sako: „Po žvaigždės kuponu gyvenam“.
Ingrida Stankevičienė: Štai jūs užsiminėte apie vandenį, apie jo nuolatinę transformaciją ir tą amžinumą gyvybės kontekste ir vis dėlto japonų mokslininkas parodė, kaip vanduo keičiasi, kada jį veikia baimė, agresija, vadinasi, šitos būsenos yra galingesnės.
Augustinas Rakauskas: Todėl, kad didžiausią įtaką mūsų gyvenimui turi dvasia. Kai mes kalbame apie dvasią, mes turime labai aiškiai suvokti, kad dvasia yra, taip drįstu sakyti, kad tai yra materiali būsena. Gal tai daugeliui nesuprantama, bet iš tikrųjų su kuo būtų galima tai palyginti, ir kaip galėtų žmonės suprast? Gal paimkime labai ryškų faktorių: esu kažkada skaitęs, kad buvo tokie garsų kovos menai. Tai čia – vienas kraštutinumas apie kurį galėtume kalbėti, antras – varpo skambėjimas, varpų muzika. Kadangi dar išsprūdo žodis „muzika“, tai galėtume paimti ir styginių instrumentų muziką, orkestro muziką, ir galėtume paimti roko muziką, „metalą“, kaip sako. Šitie pavyzdžiai labai gerai iliustruoja dvasios įtaką mūsų būsenai, mūsų organizmo būsenai.
Ingrida Stankevičienė: Štai jūs kalbate dabar apie sudėtingus žmogaus vidinius procesus ir visa tai įvardijate žodžiu „būsena“. Patikslinkite, ką jūs turite omenyje?
Augustinas Rakauskas: Kad žodis būsena apjungia tiek fizinio kūno refleksus ir jausmus, kuriuos jaučia fizinė substancija, organai, ir mes visi labai greitai suvokiame, jeigu mums kepenis skauda, tai ką daro? Mums kuria būseną. Bet būsena tiesiogiai ir neatskiriamai koreliuoja su mūsų dvasinėmis nuostatomis, reiškia, su tom mūsų tiek intencijomis, tiek nuostatomis, kurios sutelpa į tą žodį, kurį mes sakome „būsena“. Nes kitaip negalėtume teigti, kad tai yra būsena, jeigu mes iš jos eliminuotume, pavyzdžiui, fizinį jausmą. Arba lygiai taip pat, jeigu mes eliminuotume baimę arba pyktį. Ir kodėl daktarai dažnai manipuliuoja, ypač, tarybiniais laikais, manipuliuodavo, kada primityvesnė medicina buvo, būdavo kaip tik kokia nors liga, kurios negali išaiškinti, tai buvo vienas atsakymas – tai susiję su nervais, čia nervai sukėlė. Aišku, šiandieną jau daugelis tų diagnozių juokingai atrodo, kurias jau gali identifikuoti per kraują, per kitus tyrimus.
Ingrida Stankevičienė: Žiūrėkite, Augustinai, jūs užsiminėte apie japonų mokslininką Masaru Yamamoto ir apie tą jo pavyzdį su vandeniu. Taip mes matome kokią formą įgauna vandens kristalai, surinkdami iš aplinkos impulsus. Bet paimkime pavyzdžiu jus, sutinkate, ar ne? Šypsotės. Gerai. Kaip jūs, perleisdamas, kaip sakoma, per savo rankas šitiek tūkstančių žmonių, kaip jūs sugebėdavote identifikuoti, pabandykime tai panaudoti, tarkim, kaip principą, bendraujant su žmonėmis: darbuotojais, partneriais, kaip atskirti, kaip nesusitapatinti, kaip nebūti pavergtam tų impulsų, darančių vienokią ar kitokią įtaką?
Augustinas Rakauskas: Šiuo atveju, žinau kokia mano organizmo būsena, ir aš pripratęs prie jos, ir kada į mane pradeda integruotis, sakysim, kažkieno kito būsena, bando daryti įtaką, daro kažkokį spaudimą, ir jeigu tai nekoreliuoja su mano jausmu ir su mano protu, tada pradedu jausti svetimkūnį. Pradedu jaust nuomonę, pavyzdžiui, kuri nekoreliuoja su mano samprata, bet neatmetu, jeigu tai man signalai eina tik iš protinės analizės išvadų arba jeigu ji eina tik iš jausmų, man turi sutapti, nes kai gaunu tą informaciją, visada leidžiu juos žemyn, į širdies čakrą, stengiuosi pajaust…
Ingrida Stankevičienė: Va va, čia ir sustokime. Jūs kalbate kaip jumyse adaptuojasi iš aplinkos einantys virpesiai, čia mums visiems labai naudinga, gal ne visi supras, bet per ką jūs identifikuojate šituos virpesius?
Augustinas Rakauskas: Per nuoširdumą, per atvirumą, per meilę…
Ingrida Stankevičienė: O per nuoširdumą čia kaip, avelė vilko kailyje?
Augustinas Rakauskas: Jeigu matau, kad jis pradeda čia sukt lizdą man, jis pajunta tai, ne visi žmonės supranta tai, bet jie pajunta, jeigu juos įsileidi į vidų, ir ką, paprastai stengiuosi atverti širdį, įsileisti ir tada bandau sukelt būseną į supratimą, kad atrinkčiau pelus nuo grūdų. Ir tada pradedi filtruoti: eina į viršų, eina į pasąmonę ir čia išvadas gauni jau iškildamas virš to proceso, kas čia vyksta: ar tau tą jausmais nori užpildyti, ar tau nori nuomonę suformuoti ir į ką kėsinasi: ar į tavo jausmus, ar į tavo sąmonės okupavimą.
Ingrida Stankevičienė: Dabar yra labai daug informacijos apie tai, kaip elgtis, kaip testuotis, kad tik nepatektum į kito žmogaus įtaką, į įvairias priklausomybes, bet mes dabar „Verslumo dvasioje“ kalbam apie tą momentą, kad kaip žmogus netaptų įkaitu savo paties padarytos, kaip jūs sakot, protinės išvados arba jausmų impulsų tos reakcijos, tokios kaip nekvestionuojamos. Čia gal net reikėtų atskiros laidos, kad štai jūs parodėte, kaip veikia tas vidinis mechanizmas, atrodo, lyg sustabdytumėte laiką ir mes visi matytume kaip veikia mūsų jausmai, kaip veikia mūsų protas, kaip mumyse jie abu pagimdo atsakymą. O kada jūs, tarkim, turėdamas geras intencijas norite suformuluoti kažkokią mintį, ketinimą, na, tarkim, kažkokią tai viziją žmogui, kaip, kiek jūs galite praplėsti jo gebėjimą išgirsti, priimti?
Augustinas Rakauskas: Labai dažnai, pavyzdžiui, bandydamas žmonėms perteikti būseną, jausdamas, kad žmogus yra, sakysim, netoli sąvokos, netoli supratimo, ir kai matau, kad nedaug trūksta, atrodo, tik žmogui suteiksi žinias, pavyzdžius, palyginimus ir jis supras, ir tada būna, kad užmiršti, atsargumo jausmas išnyksta, nustoji saugotis, ir kaip sako, pasiraitoji rankoves ir pradedi dirbt. Aiškini, duodi, kalbi ir žmogus iki tam tikros ribos priiminėja, priiminėja tą informaciją ir staiga pradedi jausti, kad toks pykinimo jausmas pradeda brautis į tavo organizmą, ir tada jau suprantu, kad pasiekiau ribą, kad jau negaliu toliau aiškinti.
Ingrida Stankevičienė: Vėl įdomus momentėlis. Jūs duodat žmogui, žmogaus galimybės, potencialo, tuo momentu, viskas, turi ribas, ar ne? Žmogus daugiau nebegali. Ir kaip tada atsitinka, kad tai, kad žmogus daugiau nebegali, jūs pradedate jausti? Iš kur jūs tai gaunate?
Augustinas Rakauskas: Stabdo pats organizmas, nes jis gauna impulsus iš jo subtilaus, molekulinio lygmens, jis nevalingai, žmogus klauso, jis nori, bet kadangi organizmas neturi potencialo priimti tas žinias, tai subtili dalis žmogaus organizmo saugoja savo kūną.
Kaip pavyzdžiui, taksistas veždamas klientą saugoja savo mašiną ir pradeda daryti pastangas: „Nevalgykite čia mašinoje, man sėdynes suterliosite. Negerkit, galit prilaistyti, čia duobėtas kelias, po to man reiks valyt“. Tai daro instinktyviai subtilaus pasaulio lygmuo to žmogaus ir kai jo vidinė būsena, prieš to žmogaus valią, pradeda siųsti tuos signalus, galima būtų taip sakyti, blokuoja žmogaus informacijos priėmimą…
Ingrida Stankevičienė: Na, Augustinai, žinot gal jūs ir įtikinote, kad žmogaus dvasinė būsena yra materiali, kad ji turi formą, vadinasi, per šiuos pavyzdžius mes matome, jeigu iš subtilaus pasaulio einantys impulsai negali patekti į žmoguje jau paruoštą jam formą, jie tampa žmoguje tiesiog chaosu. Detaliau galit truputėlį apie tai?
Augustinas Rakauskas: Kodėl taip vyksta? Todėl, kad dažnai žmogus būna tiek „ščyras“, kad jis išsižiojęs klauso, jam įdomu, jis domisi, ir jis nori, o čia pradeda veikt tas dėsnis, žmogui „gana“ Dievulis nedavė, jis ima tai, ko negali naudoti arba kas gali atsisukti prieš jį, ir savisaugos refleksai molekuliniame lygmenyje pradeda dirbt. Ir kada matai, kad subtilaus pasaulio struktūra priešinasi, o ausys ir burna išsižiojus, tai dar nereiškia, kad gali ten mesti ką tu nori. Tada gaunu tokį kaip signalą, kad „sustok!“ Kada sustot galiu? Kada pajuntu, kad man fiziologiškai sunku tai daryti ir tada užbaigi kažkaip pokalbį, išeini iš tos situacijos. Ir už tai mėgstu sakyti, kad ne aš jums kalbu, o jūs beldžiatės ir priverčiate mane kalbėti. Nes jūsų vidinė būsena, vidinė intencija yra jau paruošta ir ji nori gauti tokių žinių.
Ir labai dažnai būna, kad kalbi žmonėms tai, ko pats dar nesi praėjęs ir pačiam tokia naujiena, kad tie dalykai taip sukoreliuoja su tomis žiniomis, kurias jau apgyvendinęs sąmonėje, pasąmoniniame lygmenyje, turiu savo archyve. Bet dalydamasis gaunu naują supratimą, naują suvokimą. Aišku, pirma ateina suvokimas, po to pradedi analizuoti, gilintis ir pradedi suprasti, kokie čia procesiniai veiksmai vyksta. Nes jeigu pradedi kalbėti tai, ko nereikia žmonėm, tai prilygsta robotizavimui, zombizavimui, vadinasi nori priversti žmones, kad jie klausytų ir tikėtų tuo, kam jie nėra subrendę suprasti. Jo natūralų vystymąsi, galima sakyti, užmūriji ir tada gaunasi priešingai, paklaidini žmogų, nes duodi mechanizmus, kuriuos valdyti jis neturi sugebėjimų.
Ingrida Stankevičienė: Taip, šitas pavyzdys rodo, kad iš tiesų mes visi esame vienoje sistemoje, arba kaip jūs kad sakote, esame vienas organizmas, nes atskiro individo kažkokios tai žinios, jos gali tapti patirtimi gyvenimo jam pačiam, ir kitam žmogui, ir visam organizmui tik tada, kada tos žinios bus panaudotos praktiškai ir visos sistemos atžvilgiu. Ir jūs šituo pavyzdžiu gražiai parodote, kad mes visi turime daug potencialaus turinio ir jis gali mumyse pradėti veikti tik tada, kada mes juos padedame dalytis su kitais. Mumyse jis, kaip vertė, pats savaime nieko nereiškia, kodėl? Todėl, kad paprasčiausiai jo nėra. Tik tarp mūsų jis įgauna formą.
Augustinas Rakauskas: Kodėl mes kalbame apie žmogaus organus? Juk mūsų organai yra visi atskirai funkcionuojantys, visi. Bet jie visi būdami skirtingi jie būtent ir sudaro tą gyvą organizmą, kuris gali funkcionuoti, gali evoliucionuoti, gali kurt, gali siekt ir gali demonstruot gyvybę, ir tada mes gyvename. Tai šitas organų skirtingų struktūrų, skirtingų sudėčių, skirtingų paskirčių tarpusavio koreliavimas sukuria gyvybę, kuri progresuoja, evoliucionuoja. Tai dvasiniam pasauly jokių čia didelių skirtumų nematau ir dvasiniam, subtiliam pasauly visi šitie dalykai lygiai taip pat veikia. Ir mes lygiai taip pat žmoguje matom ir pyktį, ir pavydą, ir meilę, ir užuojautą, ir švelnumą, ir visus, visus skirtingus charakterio bruožus, kurie pas kiekvieną beveik žmogų yra, tik lygiai taip pat kaip organizme, jie veikia tada, kada jie veikia.
Ingrida Stankevičienė: Tai kai jūs sakote, kad „aš dvasiniam, subtiliam pasauly didesnių skirtumų nematau“, bet kai jūs turime omeny dvasiniam, subtiliam pasauly, jūs gi tą dvasinį subtilų pasaulį kaip tokį konkretų jūs negalite jo nei įvertinti, nei žinoti, apskritai neturite, jūs tik iš tų reakcijų, ką jūs patiriate savyje, savo subtiliam lygmenyje, jūs kalbate apie tai, ar ne?
Augustinas Rakauskas: Taip, nes be fiziologijos, be subtilaus pasaulio, dvasia negali apskritai egzistuoti. Ir žiūrint iš kokios pusės mes žiūrime: jeigu žiūrime iš dvasios pusės, tai tada mes sakome, kad „jeigu dvasios nėra, tai nėra ir kūno, ir nėra subtilaus pasaulio“, nes jeigu dvasia išėjo, tai žmogus negyvas, jeigu žiūrint iš fizinio ir subtilaus pasaulio pusės į dvasią, tada mes sakome, kad „jeigu nėra subtilaus pasaulio ir kūno fiziologijos santykio – dvasia negali būti, nes dvasios tada neturim, ir formos, jos nėra“, turiu omenyje, mūsų realiam pasauly, fiziniam pasauly.
Ingrida Stankevičienė: Taip, jis neturi būsenos.
Augustinas Rakauskas: Tai tada mes jo neužčiuopiame, nes ji neišnyksta, ji egzistuoja, bet ji negali evoliucionuoti, ji negali tada materialiame pasaulyje reikštis.
Ingrida Stankevičienė: Jūs parodėte, jog ta dvasinė būsena yra materiali, ir mes ją nuolatos patiriame išgyvendami skirtingas būsenas ir tie išgyvenimai mūsų, ir forma, tai ir yra materialu.
Augustinas Rakauskas: Atsimenu rašiau, kad daugelis žmonių nesupranta, kokia laimė ir vertė dirbti kažkur tai, arba būti, kur yra daug žmonių. Būti tarp žmonių, būti su žmonėmis, kokias tu gauni plačias galimybes pažinti skirtingus žmones, matyti skirtingus gyvenimo būdus, charakterius. Kodėl žmonės glaudžiasi į miestus, į gyvenvietes, todėl, kad jie turi galimybę išgyventi daugybę potyrių, progresas kitu tempu…
Ingrida Stankevičienė: Čia iš kitos pusės – traukos dėsnis organizmo, jis traukia.
Augustinas Rakauskas: Žiūrint iš fizinės plotmės pusės tai yra taip, bet jeigu pradedi orientuotis ir evoliucionuoti iš dvasinės plotmės, tai tada tau pradeda trukdyti tie visi apčiuopiami dalykai, tada nori jaust bangų ošimą, matyti giedrą dangų, vėjo dvelksmą…
Ingrida Stankevičienė: Bet jūs apie tai irgi kalbate, kad atsiranda žmogui būtinybė priimti kitos kokybės virpesius, kuriuos turi savyje akumuliuoti ir jiems sukurti naują formą.
Augustinas Rakauskas: Taip. Visa tai yra organizmas.