„Verslumo dvasios“ laidos I dalyje interviu su filosofijos daktaru, ontologijos profesoriumi, Pasaulinės kabalos akademijos įkūrėju ir vadovu Michaeliu Laitmanu:
„Kodėl lietuviai, norėdami sužinoti atsakymą į klausimą „Kodėl aš gyvenu?“, važiuoja į Izraelį?“
Laidos II dalyje interviu su Augustinu Rakausku, laidos autoriumi, nuolatiniu pašnekovu, „Harmony parko“ įkūrėju ir knygos „Globali jausmo proto dvasia“ autoriumi:
„Kaip iš daugybės sąmoningumo kėlimo sistemų, metodikų atsirinkti savo išsivystymui tinkamiausią?“
Klausytis internetu.
Laidą veda Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė. Skaitomos įžvalgos iš Augustino Rakausko knygos „Globali jausmo proto dvasia“.
***
Interviu su Michaeliu Laitmanu:
Michaelis Laitmanas: Gimiau Baltarusijoje, baigiau Leningrado institute biokibernetikos specialybę, dirbau Kraujo perpylimo institute Leningrade, gyvenau Pabradėje, vėliau – Vilniuje. Jau daugiau kaip 40 metų gyvenu Izraelyje. Po to dar tapau filosofijos daktaru, ontologijos profesoriumi. Maždaug 30 pastarųjų metų užsiimu kabala – tai paslėpta kūrinijos dalis, kuri kalba apie pasaulio sukūrimo tikslą ir žmonijos, gamtos vystymąsi. Šis mokslas tik dabar pradeda atsiskleisti visai žmonijai, o anksčiau jis buvo slepiamas. Žmonija panašiai atrado indų, kinų mokymus, Konfucijų ir kitus, kurie anksčiau buvo neprieinami. Pasaulyje dar yra daug tokių mums nežinomų mokymų, sakykime, aš bendravau su Pietų Amerikos indėnais, kurie gyvena aukštai kalnuose, ypatingomis sąlygomis. Jie turi daug dalykų, kuriuos žmonijai dar teks atskleisti. Štai aš ir atstovauju vienai iš daugelio tokių mokyklų, kuri vadinasi kabalos mokslas. Esu jūsų paslaugoms, prašom!
Ingrida Stankevičienė: Kodėl lietuviai, norėdami sužinoti atsakymą į klausimą „Kodėl aš gyvenu?“, važiuoja į Izraelį?
Michaelis Laitmanas: Man atrodo, kad žmonės pasąmonėje jaučia, jog atsakymas į šitą klausimą yra kažkur tarp žydų. Ir tas visuotinis priešiškumas žydams taip pat pasąmoningai kyla iš to, kad žmonės jaučia, kad tarp žydų yra kažkokia nematoma paslaptis, kurią svarbu atskleisti. Pažįstu daug lietuvių, kurie tikrai rimtai domisi kabalos mokslu, yra man brangūs ir artimi mano mokiniai. Jiems puikiai sekasi.
Ingrida Stankevičienė: Turite mokinių, kurie mokosi pas jus daugiau nei 20 metų, todėl tikriausiai neįmanoma trumpai papasakoti, koks tai mokslas – kabala?
Michaelis Laitmanas: Kabala – tai senovinis mokymas. Praktiškai jis nėra žydiškas. Jis atsirado pieš 5770 metų. Kabala atėjo mums iš senovės Babilono. Šis mokymas kalba apie tai, kad visos žmonijos problemų priežastis kyla dėl žmonių susiskaidymo.
Ši problema išryškėjo senovės Babilone, juos ištiko pirmoji pasaulyje sisteminė krizė. Maždaug prieš 3500 metų tarpupyje, Babilone, gyveno apie 3 milijonus žmonių. Tai buvo tos civilizacijos pagrindas. Kurį laiką jie gyveno labai gerai, puikiai tarpusavyje sutarė, kol staiga pajuto priešiškumą, pradėjo vienas kito nekęsti. Todėl pradėjo ieškoti būdų, kaip vėl sugyventi vienas su kitu, bet to padaryti nesugebėjo.
Tokį egoizmo protrūkį jie alegoriškai pavaizdavo kaip Babilono bokštą – tarsi norėjo pasiekti dangų. Tarp jų buvo Babilono žynys, kuris daugelį metų mokė babiloniečius įvairiausių religijų, išminties. Jis išsikėlė sau klausimą, kas ir kodėl vyksta su jo tauta: „Kodėl mes taip gražiai gyvenome ir staiga pradėjome vienas kito nekęsti?“ Tarsi name, kuriame gyvena daug šeimų, o jos kažkodėl pradeda nemėgti vienos kitų. Ką su tuo daryti?
Žynys suvokė, kad žmoniją, iš esmės, vysto būtent egoizmas. Jis nuolat didėja, bet mes, žmonės, turime stiprinti, gerinti tarpusavio ryšį virš šio nuolat augančio egoizmo. Žynys pradėjo platinti šią teoriją kitiems babiloniečiams. Aplink jį susibūrė daug žmonių, bet visi kiti buvo prieš. Babilonas pasidalijo į dvi dalis: vieni pritarė šiam žyniui kabalistui, vardu Abraomas, o kita dalis nepalaikė šitos idėjos.
Abraomas suorganizavo savo žmones kaip grupę, kuri stengėsi tarpusavyje sukurti gerus santykius. Toks buvo svarbiausias jų gyvenimo tikslas. Ši išėjo pasitraukė iš senovės Babilono ir pradėjo vadinti save žydais – „Israel“. Taigi, iš principo, žydų tautą sudarė žmonės įvairių tautybių, kurios gyveno tuo metu senovės Babilone. Taigi „žydai“ – tai ne tauta, o ideologinė grupė. Bet jie turi vienijimosi metodiką.
Mūsų laikais, ypač nuo viduramžių ir vėliau, kai žmonijos egoizmas pradėjo dar sparčiau vystytis, įvyko technikos, technologijos, kultūrinė revoliucija, – kalbu apie pastaruosius kelis šimtus metų, per kuriuos žmonija audringai pažangėjo. Egoizmas labai išaugo, jis pastūmėjo šį vystymąsi. Visoje žmonijoje, kiekviename iš mūsų.
Šiandien mes priėjome tokią būseną, kai, viena vertus, esame labai dideli egoistai ir nenorime niekaip būti vienas su kitu susiję, nenorime nei šeimos kurti, nei vesti, nei tekėti, mes nenorime turėti vaikų, nenorime jais rūpintis. Apskritai mums gerai būti kiekvienam atskirai. Štai tokia tendencija – mes dėl to kuriame įvairius buities prietaisus: mikrobangų krosneles, šaldytuvus, skalbykles, kad būtume kaip įmanome labiau nepriklausomi nuo kitų. Tai mums svarbiausia – kiekvienas turi savo telefoną ir visą laiką į jį žiūri. Jam daugiau nieko netrūksta.
Būtent tokiu laiku iškyla problema. Problema ta, kad mes, pasirodo, esame visiškai priklausomi vienas nuo kito. Mes visi tarsi esame kažkokio rutulio, kamuolio viduje, jis mus jungia. O mes nenorime būti sujungti. Kyla prieštara. Ji kyla iš to, kad mes gyvename globaliame pasaulyje, o patys esame egoistai ir globaliame pasaulyje būti nenorime, mes nenorime būti sujungti. Ši prieštara priveda mus prie labai pavojingos būsenos, kai galime tiesiog pradėti naują pasaulinį karą, ir kas po jo – neaišku. Bet tikrai – nieko gero! Mes tai suprantame.
Taigi, Kabala kalba apie tai, kaip tokioje būsenoje mes vis dėlto galime dirbti su savimi taip, kad ne tik išvengtume karo, bet ir atvestume pasaulį į harmoniją, kad būtų geri mūsų tarpusavio santykiai, kad mes gyventume visi daugiau mažiau vienodai, kad negamintume jokių perteklinių, nebūtinų prekių, ginklų, kad žmogus tiesiog nusiramintų ir normaliai egzistuotų.
Kabala moko, kaip tai padaryti. Be to, pasakoja apie žmogaus gyvenimo prasmę, kodėl atsirado gyvybė, kodėl mes būtent taip egzistuojame, dėl kokios priežasties taip gyvename, kaip toliau turi vystytis žmonija, į kokią būseną žmonija turi ateiti, tai yra atskleidžia globalų, visos žmonijos, likimą. O jį žinodami, galime kurti planus, kaip geriau elgtis.
Kabala pasakoja, kaip geriau auklėti vaikus, kaip kurti šeimą, kad neiširtų, kaip organizuoti valstybę, kad jos neištiktų krizė – visa tai galime matyti iš tos gamtos sistemos, iš tų gamtos tarpusavio sąsajų, kurias atskleidžiame naudodamiesi kabalos metodika. Šis mokslas nuo senovės Babilono buvo slepiamas, o šiandien – atsiskleidžia, nes mes, pirma, pasiekėme globalią žmonijos išsivystymo būseną, o, antra, užsiauginome didžiulį egoizmą. Šios dvi priešingos jėgos – viena globali, integrali siekia, kad susijungtume viduje, o kita – ekstravertinė jėga, mūsų egoizmas, siekia mus išskirti, atitraukti vieną nuo kito. Mums reikia tarp šių dviejų priešingų jėgų sukurti pusiausvyrą. Tada galima gyventi komfortiškai, saugiai, nejaučiant spaudimo – apie tai kalba kabala.
Ingrida Stankevičienė: Jūs sakote „jungimosi metodika“, – ar žmonės kabalos kongresuose tai daro praktiškai?
Michaelis Laitmanas: Taip. Praktiškai. Visas mūsų kongresas vyksta ne kaip paskaita, kur dėstytojas vien aiškina auditorijai, o apskritųjų stalų principu. Žmonės susėda į ratelius nuo 8 iki 12 žmonių, bet ne daugiau. Jei aš skaitau paskaitą, tai skaitau atkarpomis, kurių kiekviena baigiasi klausimu. Ratelyje žmonės jį svarsto ir svarstydami pradeda geriau suprasti, ką gi aš pasakiau, ir kaip jie į tai reaguoja. Šitaip pastraipa po pastraipos, klausimais ir atsakymais mes išeiname visą temą.
Ingrida Stankevičienė: Kaip žinome, kongresai jau vyksta 10 metų ir daugiau. Kaip paskaita turi savo temą, taip ir kongresas. Kokia šio kongreso tema?
Michaelis Laitmanas: Susijungimas. Visos žmonijos susijungimas. Tai pati aktualiausia, tema, iš tiesų – vienintelė, svarbi visiems. Žiūrėkite, sukūrė bendrą rinką, o ji neveikia, visa Europa nuo to tik kenčia, nes viena dvi stiprios šalys diktuoja visoms likusioms savo politiką.
Esu tikras, Lietuvoje, tai labai jaučiama. Graikijoje, žodžiu silpnesnėse, mažesnėse šalyse. Jos nieko negali padaryti, ir tos stipriosios šalys, irgi negali nieko padaryti. Taip egoistiškai veikia sistema, kad visada stipresnis engs silpnesnį, ir pusiausvyros nebus. Tačiau natūraliai net mūsų kūnas veikia pagal sistemų pusiausvyros principą, kai viena sistema neslopina kitos, jos veikia harmoningai, unisonu. Tokiu būdu turėtų veikti ir visa žmonija, – kaip vienas bendras organas. Tada jis bus tapatus visai supančiai gamtai. Taip mes galėsime pajusti, kur esame. O dabar mes tarsi piktybinis auglys didžiuliame kosminiame gamtos organizme. Ir mes nejaučiame, kad esame jame, mes veikiame savyje, kad surytume patys save. Kaip vėžys suryja visą gyvą kūną. Dėl to mus būtina greitai išsigydyti. Mūsų būklė labai nestabili.
Ingrida Stankevičienė: Lietuviams labai aktualus karo klausimas. Lietuvoje yra kabalistų grupė. Ką ji gali padaryti šiuo klausimu, kad žmonės nustotų savo dėmesį koncentruoti į karą ir perkeltų jį į susijungimą?
Michaelis Laitmanas: Ką gali padaryti Lietuvos grupė ir pasakėte. Ji turi rūpintis atskleisti susijungimo metodiką visai visuomenei, kiek tik tai įmanoma. Jauniems ir pagyvenusiems per paskaitas, literatūrą, radiją, televiziją, aiškinti tai vaikams mokykloje. Juk ne paslaptis, kad mokykloje nėra geri santykiai tarp mokinių. Vadinasi, reikia jiems aiškinti, kokiu būdu pagerinti santykius. Mes turime specialiai paruoštų mokytojų, dirbame su mokyklomis, turime programų studentams. Visą tai įmanoma padaryti. Šis integralusis mokymas, kurį mes teikiame, labai efektyviai vysto žmogų. Mūsų jaunuomenė jau nuo 14 metų įstoja į universitetus. Jau 18-19 ar 20-ies metų jie baigai universitetus ir imasi doktorantūros. Vadinasi, šis integralusis ugdymas, kurio mes mokome, duoda žmogui galimybę labai greitai vystytis.
Ingrida Stankevičienė: Norite pasakyti, kad jau turite išdirbtą sistemą?
Michaelis Laitmanas: Taip, vaikams skirta sistema jau ištobulinta. Nemanau, kad pristatysime ją kongrese, bet ji parengta. Mes turime pagal šią metodiką išauklėję savo vaikus. Noriu pasakyti, kad šiandien universitetuose yra apie 140 žmonių. Tarp jų – 80 vaikų. Integralusis auklėjimas, įdiegtas švietimo sistemoje, mokyklose duoda žmogui didžiulį privalumą, palyginus su kitais metodais, kalbant apie bet kurį dalyką – ir techninį, ir humanitarinį. Jie visi lengviau įsisavinami. Mes pradedame matyti naujus santykius tarp žmonių. Tai atsiskleidžia per integralųjį auklėjimą, kaip visiškai naujas tarpusavio santykių etapas visuomenėje. Taip pat ir šeimos, tarp vaikų, suaugusiųjų. Aš tikiuosi, kad ir tarp šalių.
Ingrida Stankevičienė: Kaip jūs manote, kaip galima pritaikyti šiuos dėsningumus verslui?
Michaelis Laitmanas: Žinot, verslininkas yra egoistiškas žmogus, kurio tikslas – visiškai egoistinis, bet net siekdamas egoistinio tikslo, jis turi suvokti, kad privalo tam tikrą procentą nuo savo sukaupto kapitalo ir organizacinių galimybių skirti integraliajam visuomenės ugdymui. Toks verslas bus sėkmingas, nes jis eis koja kojon su globaliu gamtos vystymusi. Galų gale jį lydės didesnė sėkmė. Dėt to verslininkams verta atkreipti dėmesį į šį dėsningumą vien dėl savo asmeninės naudos. Jeigu verslas pasitarnaus geram tolimesniam žmonijos vystymuisi, jungs žmones, tai jis turės daug daugiau šansų sėkmei.
Ingrida Stankevičienė: Šiame kongrese ypatingas dėmesys skiriamas antisemitizmui. Kodėl?
Michaelis Laitmanas: Reikalas tas, kad kabala laiko antisemitizmą natūraliu žmonijos požiūriu į žydus. Nes žydų tautoje egzistuoja kabala visos istorijos bėgyje. Ir kabala kalba apie tai, kaip žmonijai gyventi geriau, kaip ją suvienyti. Ir kai žydai slepia šį mokslą, metodiką, tai natūralu, kad kitos pasaulio tautos jaučia, jog jie turi kažkokią paslaptį, kažkokias svarbias žinias, bet kitiems to neatskleidžia. Iš to ir kyla neapykanta žydams.
Tai yra pasąmoninis jausmas, kuris kyla visoms pasaulio tautoms.
Iš tikrųjų, ir patys žydai apie tai nežino, apie tai per visus amžius žinojo tik kabalistai. Ir tik prieš kelis dešimtmečius kabala pradėjo atsiskleisti. Dar ir šiandien ji nėra plačiai žinoma, todėl egzistuoja įvairiausių prasimanymų, kas yra kabala. Manoma, kad tai yra slapti mokymai, kažkokia sekta, kažkas niūraus, net pavojingo. Tai štai, o kabala šiandien atsiskleidžia absoliučiai visiems mūsų kabalos akademijoje. Žmonės visame pasaulyje mokosi mūsų akademijoje visomis kalbomis. Mes leidžiame knygas, įvairias mokymo priemones, organizuojame tokius tarptautinius kongresus, kuriuose dalyvauja žmonės iš daugiau kaip 80 šalių. Mes leidžiame knygas 40-čia kalbų, taigi šiandien kabalos žinios – jau nebe paslaptis. Aš tikiuosi, kad žmonės supras, kad antisemitizmas yra kažkuo net naudingas, nes skatina žydus išsikelti klausimą „kodėl“. Galbūt antisemitizmas paskatins juos užsiimti kabala, atskleisti ją. Bet, iš principo, mes to nelaukiame, mes mokome kabalos viso pasaulio žmones.
Mūsų organizacija yra tarptautinė, egzistuoja daugelyje pasaulio šalių, visuose kontinentuose, ir šiuo metu bet koks žmogus, gali užsukti į mūsų tinklalapį ir sužinoti, kas yra kabala, daugeliu pasaulio kalbų. Kiekvienas gali sužinoti, kas yra kabala, kaip ja naudotis, kaip sužinoti visas pasaulio paslaptis, kaip pasiekti rojaus būseną dar gyvenant šiame pasaulyje. Tiesiog taip. Šiandien visiems viskas atvira.
Ingrida Stankevičienė: Lietuviams bus įdomus Jūsų pasakymas „mes turime atskleisti šviesą“. Ką jis reiškia?
Michaelis Laitmanas: Šviesa – tai ta aukštesnioji gamtos savybė, kuri daro mus altruistiškai sujungtus vieną su kitu. Susietus į vieną bendrą tinklą. Ši savybė, kuri ateina mums ir padeda pasiekti gerų tarpusavio santykių, vadinama šviesa.
Ingrida Stankevičienė: Gal tai ir yra laimė, kurios visi ieško?
Michaelis Laitmanas: O laimė yra tai, kas atsiskleidžia geruose mūsų tarpusavio santykiuose. Nes tokiu atveju, mes jau atkleidžiame mūsų būsimos pakopos būseną. Kuri yra virš mūsų gyvenimo, kuri neturi jokių ribų, tai – būsima būsena. Ten nėra nei laiko, nei erdvės, nei judėjimo, nėra ribų, nėra galo ir viskas įmanoma.
Ingrida Stankevičienė: Koks moters vaidmuo dvasingume?
Michaelis Laitmanas: Sakyčiau, kad moters vaidmuo kažkuo net didesnis nei vyro. Pirmiausia todėl, kad jų daugiau ir pasaulyje, daugiau nei pusę žmonijos sudaro moterys. Tai pirma. Antra – jos daro įtaką vyrams. Tarp mūsų kalbant, jūs tai žinote: moterys veikia vyrus, o ne vyrai moteris. Tai reiškia, kad jūs, moterys, galite sukelti vyrams tokius norus, troškimus, kokių jie patys neturi. Jūs puikiai mokate tai daryti. Todėl mums labai svarbu, kad moteris suprastų, kaip pasiekti to gero gyvenimo, nes tada ji galės teisingai nukreipti ir vyrą. Aš labai viliuosi, kad Lietuvos moterys tai išgirs.
Ingrida Stankevičienė: Ką mums, lietuviams, svarbu daryti? Kaip pasiekti harmonijos ir harmoningai paveikti visą pasaulį?
Michaelis Laitmanas: Aš žinau Lietuvą, puikiai prisimenu ją. Buvau keletą kartu joje jau po išvykimo (išvykau 1974 m.) Daug vietų gerai įsiminiau: Vilnių, Kauną, Pabradę, Nemenčinę. Liko šilti prisiminimai. Aš linkiu lietuvių tautai puikios ateities. Tauta labai atkakli, išlaikyta, turi puikių savybių, todėl gali daug pasiekti, įsisavindama gerų tarpusavio santykių metodiką, atskleisdama gamtos vidinę sistemą. Tokiu būdu ji įgis visas pasaulio savybes, paslaptis. Pačios gamtos paslaptis. Galės dėl gėrio, dėl savęs ir kitų išsiugdyti šias savybes, ir tuo pasinaudodama formuoti savo visuomenę , ryšius tarp vyrų, moterų, šeimoje tarp sutuoktinių, vaikų. Lietuva gali būti puikiu, geru centru.
Pasikartosiu, kad turiu labai daug mokinių iš Lietuvos, imant procentaliai pagal gyventojų skaičių. Tai reiškia, kad tautoje iš tikrųjų egzistuoja vidinis poreikis, noras visa tai suvokti, išsiaiškinti. Aš labai džiaugiuosi, kad jūs atvažiavote pas mane. Tikiuosi, kad kitame kongrese, po metų, bus bent kelis kartus daugiau lietuvių. Ir aš pats su malonumu aplankysiu Lietuvą ir, jei tik norėsite, skaitysiu ten paskaitas, pravesiu užsiėmimus, net galėsime surengti kongresą. Sėkmės visiems mūsų klausytojams! Kad jums viskas gerai klotųsi!
***
Interviu su Augustinu Rakausku:
Ingrida Stankevičienė: Skiriame nemažai dėmesio įvairioms dvasinėms metodikoms, dvasiniams keliams, religijoms. Kaip jums atrodo, koks yra šių dalykų, šių reiškinių tikslas?
Augustinas Rakauskas: Bet kokios religijos vienintelis tikslas – užauginti mūsų sieloje dieviškumo sąvoką, nes tik tokiu būdu žmogus gali išeiti iš savo ego. Dabar, kai totalitarinių, diktatūrinių valstybių liko mažuma, pasaulyje tapo prieinamos visų religijų, tautų sukauptos žinios.
Stebėdamas, kas vyksta religinės išminties pasaulyje, stengiuosi išlaikyti sielos dvasios nepriklausomybę, kad siela galėtų kurti, kad ji galėtų kūrybą suvokti kaip vientisą pasaulio dvasią.
Visi dvasinio sielos ugdymo mokymai teigia, kad mes esame sukurti pagal Dievo pavyzdį, todėl mus ir traukia prie savo Kūrėjo, visi tą galimybę turi. Ta laisvė, apie kurią kalba religijos, – mano sieloje, jos pasirinkime, kaip elgtis, ką daryti, kaip toliau kurti savo karminį likimą.
Manau, kad tik visos religijos, kartu susitelkusios į dieviškųjų nuostatų skleidimą, gali pasaulyje sugeneruoti tokią dieviškųjų nuostatų tikėjimo dvasios galią, kuri darytų įtaką kiekvieno atskiro žmogaus sielos būsenai. Tik toks suvokimas gali išlaisvinti žmogaus sielą nuo egoizmo, kad jis pradėtų jausti pasaulio dvasios įtaką, orientuotą ne į egocentriškumą, o į visos žmonijos dieviškosios dvasios formavimą. Mūsų egocentriškumas yra būtinas ir vertingas, tačiau turime saugotis, kad jis netaptų liga, epidemija. To negali padaryti pavienis žmogus, o tik susijungusios bendram darbui įvairios religijos, nes dieviškumo sąvoka sielos būsenoje auga tik harmonijoje.
Ingrida Stankevičienė: Kaip verslininkas patarkite, kaip nepaskęsti toje informacijoje, kurią gauname iš įvairiausių leidinių, spaudos, paskaitų. Kokiais kriterijais vadovautis, atsirenkant į mus plaukiančią informaciją? Žodžiu, kaip kurti tą savo dvasinių vertybių stuburą, tą turėklą, į kurį remiantis būtų galima eiti šiuo keliu?
Augustinas Rakauskas: Kiekvienas žmogus, mokantis kitus, geriausiai gali perduoti tą medžiagą ir būseną, kurią pats yra išgyvenęs. Žmogus, kuris mokosi, gali rinktis, kaip (pagal savo supratimo lygį) adaptuoti gautą informaciją.
Aš labiausiai vertinu informaciją, kurią žmonės ne tik protu supranta, laidose „Verslumo dvasia“ ją vadiname būsena. Būsenas mes patys valingai ar nevalingai sumaketuojame, praktiškai jas išjaučiame ir suvokiame: ką išgyvenome, dėl kokios priežasties, kokiu tikslu, kaip darėme įtaką jų atsiradimui. Kai žmogus dalijasi patirtimi, kurią išgyveno, iš jo eina tikrasis sielos dvasios sakralumas, tada kiti žmonės tai gali analizuoti, gilintis, čia jau – žmogaus būsenos intencijos klausimas.
Ingrida Stankevičienė: Kaip galima greitai išmokti perimti kito žmogaus patirtį?
Augustinas Rakauskas: Visą laiką reikia kurti savo turėklą ir lipti savo sielos dvasios tobulėjimo laiptukais.
Žmonės dažnai pasirenka kažkokį išsivystymo aukštį kaip siekiamybę, nes mato kitą žmogų ten užkopus, kuris duoda tam tikrą naudą. Tai yra kito žmogaus praeitas gyvenimo kelias. Jis jau yra nutiesęs ir pakopų skaičių, kiek reikia užlipti iki to lygio, yra taisyklės, vadinamasis turėklas, už kurio laikantis galima sekti savo mokytoją. Toks pasirinkimas – savotiškas savo patirties nuskriaudimas. Aišku, tai nereiškia, kad turime išradinėti dviratį, – reikia žiūrėti, girdėti, jausti ir naudoti tai, ką kitas rodo iš savo viršūnės.
Aš daugiau kalbu apie savarankiškumą ir savo sielos formuojamą kelią, nes teisingiausias kelias, kurį pats išgyveni. Žiūrėdamas į kitų pasiektus dalykus, adaptuoji ir naudoji, kas tavo išsivystymo lygiui priimtina. (Jeigu tau priimtina, vadinasi, atitinka tavo išsivystymo lygį.)
Ingrida Stankevičienė: Kas jums buvo pavyzdys?
Augustinas Rakauskas: Man pavyzdys – tos aksiominės tiesos, kurias aš per savo išsivystymo, supratimo lygį galiu sutapatinti su savo veiksmais gyvenime. Tai taisyklės, kurias aš praktikuoju, sudėliotos įvairių aukštai užkopusių žmonių. Negalėčiau pasakyti, kad tai vienareikšmiškai tik Kristaus, tik Budos, tik Mahometo ar tik induistinių mokymų tiesos. Traktuoju tai kaip visos žmonijos išmintį ir neprisirišu nė prie vienos tiesos aklai: bandau surasti, ko man reikia kitam žingsniui, ir adaptuoti savyje, tada gerai jaučiuosi, tada suprantu, kad su ta informacija, su tais jausmais, su tuo suvokimu, su kuriuo užlipau ant vienos pakopos, galiu formuoti, plėsti aukštesnę pakopą, pritraukdamas naujas žinias, papildomus išteklius – jautimo, matymo, girdėjimo, suvokimo.
Ingrida Stankevičienė: Tai koks yra principinis skirtumas tarp aksiomos ir kokio nors dvasinio lyderio, jeigu aš vis tiek tikrinu vieną ar kitą tiesą savo patirtimi, priklausomai nuo savo išsivystymo lygio?
Augustinas Rakauskas: Nepasakyčiau, kad yra didelis skirtumas, nes visos aksiomos išplaukia iš kažkokių žmonių išvadų, analizės, teiginių, nuostatų. Svarbu tai, kad aksiomos ir mokytojų teiginiai, nuostatos yra tik priemonės. Tai ne „aukso veršis“, stovintis ant kalno, o medžiaga kiekvienam žmogui.
Ingrida Stankevičienė: Kai sakote „medžiaga“, tai teigiate, kad bet kokią aksiomą aš turiu analizuoti, o ne priimti tik aklai, fanatiškai?
Augustinas Rakauskas: Kiekvieną aksiomą, nuostatą, teiginį, vadinamąją tiesą, reikia suderinti su tuo, kas formuojasi tavo sielos dvasioje. Juk negyveni pagal jokią vieną aksiomą, nes dėsningumai reiškiasi visose mūsų gyvenimo sferose. Kai bandome iš tų dėsningumų sukurti visumą, kuri mums nušviestų kelią kitos pakopos – aukštesnio lygio suvokimo būsenos susiformavimui – tai žengiame pirmus žingsnius į savo ateities maketavimą. Šitaip naudojamės aukščiausiomis dvasinėmis technologijomis.
„Medžiaga“ yra tai, kas sudėta, sakysim, į vieną kompiuterį ar telefoną, kurį užkrauname tuo, kuo norime, ir siekiame su tuo savo tikslų. Kalbėdamas apie dvasinę nepriklausomybę, atsiribojimą, noriu pažymėti, kad mes visada turime būti maketuotojai, ir nesvarbu, ką mums siūlytų gyvenime – kokią patrauklią programą, gyvenimo būdą, – negalime nieko priimti neišanalizavę būsenos perspektyvos.
Jeigu žinias padarome nekvestionuojamu dalyku, tai turime iš anksto žinoti, kad tuo nusistatome gyventi pagal šitą programą. Ji atves mus iki tam tikro išsivystymo lygio ir būsenos, – turime aiškiai žinoti – kokios. Jeigu negalime išprognozuoti, iki kokios būsenos mus atves ta programa, tai tampame įkaitais, ruošiamės aklai pagal kažkieno sudėliotą programą kurti savo ateitį.