Ir senosios, ir jaunosios kartos nesirūpinimas darniais tarpusavio santykiais rodo, kad ir vieni, ir kiti menkai suvokia, koks vientisas yra pasaulis. Žmonės tiesiog nežino, kaip kenkia sau, savo pačių vaikams, kaip griauna vieni kitų sveikatą, atstumdami artimus žmones ir tuo draskydami prigimtinius kraujo ryšius.

Žmonės, suvokiantys harmoningą dangaus ir žemės stichijų sąveikos esmę, vedami savo sieloje per gyvenimus sukauptos harmoningos meilės traukos, vos apleidę kūną, gali pereiti į protu nesuvokiamo subtilumo struktūras.

Žmoguje yra susijungę skirtingo subtilumo energetinių substancijų virpesiai – subtilios sielos ir materialaus kūno. Kitaip sakant, dangaus ir žemės pasaulio stichijų dvasią jungiančios energijos sąveikauja, sudarydamos žmogaus – Dievo vaiko – kūno dvasią, pagal subtiliojo (dangaus) ir materialiojo (žemės) pasaulių gyvenimo sąveikos dėsnį.

„Verslumo dvasia“: Kokie klausimai šiandien svarbiausi?

Spalio 6 d. laidoje prie apskrito stalo svarbiausius visuomenei rūpimus klausimus svarsto politologas Adomas Davalga, finansininkas Skirmantas Maulevičius, verslininkas Augustinas Rakauskas, laidos vedėjos Ingrida Stankevičienė ir Edita Marciulevičienė.

„Verslumo dvasia“: Vienijimosi metodika: apie ego paskirtį, tašką širdy, ketinimą duoti ir Kūrėjo atskleidimą

Savo laidose esame kalbėję apie tai, kad 2017 m. turi atskleisti, jog dvasingumas yra visose srityse ir jo reikia mokytis, kad dvasingi žmonės turėtų vienytis, nepaisant jų religinių konfesijų.
Kauno studijos laidoje „Verslumo dvasia“  dvasios temomis kalbamės su VšĮ „Kabalos studijų centras“ kabalos mokymosi proceso organizatoriais Andriumi Venslovu ir Domu Masiuliu, kurie sako, kad labiausiai visuomenei reikia vienybės ir ji pribrendo jos mokytis.

Klausytis internetu.

knyga

Laida „Verslumo dvasia“: Rinkdamiesi žinias, renkamės likimą

Mielieji, 8 d., 10,10 val., kviečiame klausytis laidos „Verslumo dvasia“.
Sutikdami naujuosius mokslo metus, pasikalbėkime apie knygas: kada knyga veda į labirintą, o kada – kelia sąmoningumą? Taip pat padiskutuokime apie atsakomybę renkantis žinias, kurios formuoja mūsų požiūrį, vėliau – lemia veiksmus ir po truputį kreipia mūsų likimą su „Žinių radijo“ savininku, šios laidos autoriumi Augustinu Rakausku.

Klausytis internetu.

Šiais laikais mokiniai ir mokytojai gali užmegzti ryšį tada, kai jaučia ne tik savo sielos skleidžiamus jausmo proto virpesius, bet ir kitų išgyvenimus. Kol nėra vienas kito jautimo, nei sąmonės, nei pasąmonės, nei sunkiai suvokiamos užpasąmonės jausmo proto sielos būsenos durys vienas kitam neatsidaro. Mokytojas ir mokinys tik kartu gali įeiti į harmonija alsuojantį užpasąmoninį pasaulį ir jame pajausti naują, bendrai išaugintą vieningojo vienio būsenos dvasią, leidžiančią suprasti ten veikiančius dieviškosios dvasios dėsningumus.

Žmogus suvokia pasaulį per sąmonę, bet keičia jį pasąmonėje, dažnai pats to nesuvokdamas: jausmo ir proto sąveikoje ištaria žodžius, vėliau atlieka veiksmus ir išjaučia jų pasekmes, savo pasąmonėje nuolatos darydamas išvadas, kol palaipsniui savo sielos būsenoje įkurdina vis aiškesnį suvokimo jausmą.

Sveikiname rugsėjo 1-osios proga!

Brangūs Lietuvos pedagogai!

Jūs esate žmonės, kurie gyvenime neapsiriboja tik tuo, kas vyksta dabar, kurie supranta, kad kuria ateitį mūsų vaikams. O kas yra mūsų vaikai? Tai mes – mūsų DNR, mūsų visuomenės dalelytės. Juk mes, žmonės, visi esame susiję, ir Jūs esate labai svarbi bendro didžiojo organizmo dalis.
Visi mokytojai, vadovai, tėvai dirba alcheminį darbą, kurio rezultatų iškart nepamatysi. Žmogų ugdyti – kaip medį sodinti. Jeigu norime kieto kamieno, iš kurio galima pastatyti namą ir pagaminti baldą, kuris stovės šimtus metų, turime užsiauginti ąžuolą. Jeigu sodiname jį būdami penkiasdešimties, jis užaugs dar po penkiasdešimties. Jeigu vadovausimės tik skurdžia materialisto logika ir sieksime gauti greitą rezultatą, tai teks pripažinti, kad neverta sodinti taip ilgai augančio augalo. O mes, žmonės, vis dėlto juos auginame! Tik savanaudžiai augina greitą pelniuką galinčius duoti karklus, nors jie tetinka pintinėlėms pinti…

Nors Žemės kūnas kenčia ir sunkiai alsuoja, mes vis siurbiame ir teršiame, kad tik galėtume siausti ir daugintis, pešdamiesi už vietą prie gyvybės šaltinio, platindami egoizmo bakterijas savo pačių padarytose žaizdose! Atsigręžkime pagaliau – juk žemės maistas ir dangaus oras mus maitina, augina ir tobulina! Pats laikas mums pažinti savo Motiną Žemę ir su meile priimti visus šio pasaulio gyvybę sudarančių stichijų narius!