Įžanga

Redaktorių Ingridos Stankevičienės ir Editos Marciulevičienės užrašytos išvados iš pokalbių su knygos autoriumi Augustinu Rakausku

Knygos autorius – Augustinas Rakauskas, Lietuvos verslininkas, prekybos tinklo „Senukai“, „Visuomenės harmonizavimo parko“ įkūrėjas, „Žinių radijo“ savininkas ir laidos „Verslumo dvasia“ autorius. Ši knyga sudėliota iš daugybės per ilgą laiką surinktų atskirų autoriaus įžvalgų, kuriose jis aprašo daugybę būsenų, išgyventų ir išanalizuotų, kuriant ir plėtojant verslą sudėtingomis santvarkų kaitos sąlygomis Lietuvos valstybėje. Kryptingai rodydamas už šių būsenų slypinčius jausmo ir proto veikimo mechanizmus, autorius viliasi, kad skaitytojas pamatys, kas iš tikrųjų vyksta žmonėms kalbant ir klausantis vienas kito.
Autorius tikisi, kad skaitytojas išjaus, kas rašoma, ir gaus impulsą analizuoti save, sąmoningai suteikdamas pirmenybę nežinojimui, kad sąmoningai suvoktų naujos būsenos jausmą, artinantį prie harmoningos dieviškojo jausmo proto būsenos. Skaitytojui nereikia ieškoti šioje knygoje naujos teorijos, o tik atpažinti dėsningumų veikimą visuomenėje ir savyje, nes pakilti iki naujos savo ir visos visuomenės būsenos suvokimo galima tik savo ir bendromis jausmo proto dvasios pastangomis.
Autorius, žinoma, suvokia, kad jo įžvalgos gali sukelti atmetimo reakciją – naują jausmo ir proto pasipriešinimo audrą, apverčiančią vertybinius racionaliojo mąstymo pamatus, bet tiki, kad kiekviena siela, norinti žinoti apie save, toliau gilinsis ir palaipsniui vis greičiau atpažins savo būsenas. Vienaip ar kitaip, skaitymas brandins būtinybę atsigręžti į savo vidų ir prives prie klausimo „Kas aš esu?“ Kai tik žmogus įsigilins ir suvoks, ką ir kodėl jaučia, pats ras atsakymus, kas jis ir kodėl taip jaučiasi. Vėliau, išgyvenant vis aiškesnes būsenas, gims daugiau klausimų, pavyzdžiui: „Kodėl mums atrodo, kad mes visi skirtingai jaučiame tuos pačius dalykus?“ Kaip aiškina autorius, kiekviena naujai suvokta būsena žadina jausmus, kurie kelia vis naujų klausimų, – šitaip ugdoma žmogaus jausmo proto būsena, auginanti dieviškumo sampratą Dievo vaiko sieloje.
Autorius tiki, kad skaitytoją, siekiantį atrakinti išgyvenamas būsenas, suvokti dėsningas priežastis ir pasekmes, jo paties įžvalgos paskatins sąmoningiau pajausti, išanalizuoti ir padaryti išvadas, kad geriau numatytų savo kuriamų vizijų pasekmes, pajaustų savo stereotipų veikimą ir pro juos įžvelgtų naujų galimybių beribiškumą. Rezultatas pasiekiamas nuosekliai dirbant – analizuojant savo jausmo proto būsenas. Autorius pastebi, kad atsiradęs gebėjimas geriau suvokti naujai apsireiškiančios įžvalgos įspūdį, nugalint stereotipų pasipriešinimą, jau yra kokybiško darbo ženklas. Žmogus kaupia jausmo proto dvasios galią, gilindamasis į save ir kitus, jį supančius jaučiančius ir mąstančius, sąmoningus ir nesąmoningus gyvybės kūrinius.
Autorius nuoširdžiai linki skaitytojams suvokti, kaip šeimos, darbovietės, įvairių bendruomenių susijungimas kuria visos visuomenės vieningojo vienio galią. Vieningasis vienis, kaip aiškėja skaitant pastraipą po pastraipos, yra vidinis sielos dvasios veiksmas, kai atskiri žmonės, suvokiantys save kaip to paties organizmo dalis, jungiasi savo jausmais ir mintimis, turėdami bendrą tikslą. Pastangos susijungti kuria vieningojo vienio būseną, kuri tampa visuotinio sąmoningumo galia. Vieningojo vienio galios kūrimas yra bendros sielos dvasios aukštesniosios dimensijos sampratos kūrimas, apie kurį išsamiau rašoma knygos II dalyje.
Knygos autorius neketina eiti daugelio garsių mąstytojų pramintu „mokslinio požiūrio“ ar „filosofinių teorijų“ keliu. Knygos įžvalgos pagrįstos visiškai tikrais asmeniniais išgyvenimais, kurie gali mokslinį požiūrį papildyti, net atverti erdvę naujoms gamtos ir visuomenės tarpusavio santykių paieškoms, naujos kokybės suvokimui.
Pagrindinis knygos herojus – būsena. Daugelis įžvalgų (būsenų) turi asmeninės patirties (padarytų išvadų) pareiškimo funkciją „yra taip“ („jaučiu taip“). Kiekviename sakinyje daugeliui sunkiai apčiuopiamos būsenos jausmas pateikiamas kaip rezultatas, kuriame maža vietos dialogui su skaitytoju: skaitytojas dažnai neturi galimybės pereiti veiksmo-mąstymo procesu, kuriuo autorius atėjo iki aprašomos būsenos. Autorius žinojimą pateikia ne kaip sprendimo būdą, o kaip jausmo proto kaitos patirtį, kurios prasmes turi atrasti skaitytojas jau per savo susikurtą būseną. Autorius tarsi sako: „Mano tokia tikrovė, o tu esi laisvas ir, jei tik nori, skaitydamas ir naudodamasis mano jausmo proto patirtimi, pats dalyvauk savo tobulėjimo procese!“ Akivaizdu, kad kiekvienos sielos pastangos eiti savo dvasios tobulinimo keliu autoriui yra svarbiausios.
Pirmosios dalies įžvalgose atsiskleidžia visos knygos metodikos kryptis. Autorius, nagrinėdamas savo būsenas, keldamas klausimus, taktiškai įveda į šį procesą skaitytoją, savo pavyzdžiu rodydamas, kaip savarankiškai priartėti prie savo stereotipų. Knygoje stereotipai – tai žmogaus ir visuomenės sąveikavimo dariniai, kuriuos autorius tiria, pajausdamas, apmąstydamas ir sukurdamas naują būseną kaip išvadą savo vidinėje jausmo proto laboratorijoje. Autorius dalijasi patirtimi, kaip su daugybe patiriamų būsenų dirbti, naudojantis vidine jausmo proto technika, padedančia konkrečioje situacijoje atpažinti veikiančius stereotipus, kaip analizės ir loginės išvados keliu sukurti erdvę naujai būsenai, kuri yra raktas į knygos medžiagą.
Skaitydamas šias įžvalgas, žmogus pats susiduria su savo išauginta būsena. Jos padedamas, žingsnelis po žingsnelio atveria skaitomų tekstų prasminius kodus. Jie nelengvai įkandami net seniems vilkams dėl paprastučio dalyko: tų tekstų neįmanoma perskaityti įprastinės logikos kalba. Jie tiesiog jai nepasiduoda, neatsidaro. Jie pasiekiami tik skaitymu ir gilinimusi subrandinus naują jausmo proto būseną. Ir ji dar negarantuoja, kad tekstas įsileis, nes reikia nebūti egoizmo režime, būtina vadovautis didesniu nei „aš“ matu ir įsileisti į sielą toleranciją dabartine sąmone suvokiamam pasaulio modeliui, kupinam dar neišsikristalizavusių tiesų. Tai greičiau naujai susiformavusio jausmo proto malonės, o ne logikos kategorijų klausimas. Autorius prisipažįsta, kad, skaitydamas savo tekstus, turi sąmoningai susikoncentruoti į juose užfiksuotą būseną, nes vos užrašyti žodžiai ima veikti pagal visuotinumo principus.
Knyga siūlo kiekvienam, ieškančiam sprendimo, pasitikėti ne tik savo racionaliuoju protu, bet ir jausmu, sujungiant juos į sąmoningą jausmo protą. Jausmo protas, kaip aiškina autorius, gali padėti suvokti naujus savo ir kitų žmonių materialios ir nematerialios tikrovės lygmenis, jų tarpusavio ryšius, atskleisdamas kiekvienos asmenybės patiriamas būsenas. Autoriaus dėsningumų sistemos pagrindą sudaro keturi svarbiausi visuotinai pripažinti, todėl didžiulę energetinę galią turintys vertybiniai pamatai: išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė. Visus veiksmus autorius siūlo vertinti pagal tai, kiek jie atitinka (būtinai kiekvieną iš eilės) šiuos kriterijus, kurių pagrindu šiandieną vystosi visos žmonijos sielos dvasia.
Autorius parodo, kaip individas ir visuomenė veikia, naudodamiesi dėsningumais arba jų nepaisydami. Kaip kiekvienas žmogaus veiksmas per jo sielos tam tikros būsenos pasireiškimą atskleidžia naujai suvokiamus dėsnius, įskaitant ir nesuvokimo dėsningumus. Autorius labai domisi dėsnių nepaisymo priežastimis ir pasekmėmis, kurias patiria jis pats ir kiekvienas individas, visuomenė, žmonija. Konkrečiais dėsningumų pasireiškimo pavyzdžiais jis atskleidžia, kad sąmoningi ir nesąmoningi žmogaus veiksmai kuria tam tikras pasekmes, kurios formuoja naujas santykių sistemas.
Knygos savitumą lemia ir tai, kad dauguma įžvalgų gimė kaip atskiri tam tikrų realių aplinkybių sužadinti sakytiniai tekstai, o siekiant būsenos autentiškumo – beveik tokie ir išliko. Autorius laikosi nuomonės, kad negalima kurti stereotipinės tvarkos šioje knygoje vien tam, kad suvaldytum dar nepažįstamą būseną savo sieloje. Juk ji yra laiptelis į visiškai naują sąmoningumo lygmenį, išgyvenant kančios ir džiaugsmo būseną drauge su kitais žmonėmis. Tai būtų bandymas naują dimensiją apibrėžti sena kliše, kurios pagrindas paprastai yra baimė būti nesuprastam, nesugebėjimas valdyti dar nepatirtos vidinės būsenos, nesuvokimas karminių pasikartojimų svarbos naujų išgyvenamų įvykių eigoje. Nors, siekdamas atskleisti gyvenime vykstančius procesus per kuo autentiškesnę savo ir kitų patiriamą būseną, autorius neretai atsisako paisyti savo pajautai ir kalbinei raiškai prieštaraujančių bendrinės kalbos, teksto sąrangos, stiliaus ir kitų jo vizijai neparankių stereotipinių reikalavimų, jis itin jautriai įsiklauso į žodžių prasmę ir labai atsakingai juos renkasi, vadovaudamasis griežtais savo jausmo proto kriterijais.
Autoriaus būsena, diktuojanti knygos stilių, yra jausmo proto kūrybos rezultatas, kuris be žmogaus veikimo nevalingai tampa simboliu. Simbolis veikia visoje knygos erdvėje. Autorius, panašu, net siekia, kad veiksmus atliktų būsena kaip praeities, dabarties ir ateities simbolis. Jis be ceremonijų simbolį perkelia į buitinę kasdienybę ir… jos nebelieka: kasdienybės erdvė transformuojasi, atsiranda naujų dimensijų ir prasmių. Simbolis juda iš pasąmonės į užpasąmonę, iš ten per pasąmonę – vėl į sąmonę, brandindamas skaitytojui klausimą: „O kur aš – žmogus? Kaip man išlaikyti ryšį tarp žodžio pajautimo ir autoriaus skleidžiamos dvasios būsenos? Kaip išsilaikyti šioje visuotinės praeities, dabarties ir ateities dvasinės būsenos vienio dimensijoje, nenugrimztant į vieną iš jų?“
Labai svarbi detalė: knygoje dominuoja vertikalaus – dangaus ir žemės – dėsnių apmąstymo principas, todėl jai sunku pritaikyti plokštuminio, linijinio skaitymo būdą. Žodžiai dirba savo darbą, o tarp jų susikaupusi energija formuoja „dangaus ir žemės dvasios“ būseną. Šitas kiekviename iš mūsų vykstantis judėjimas ir įveda mus iš sąmonės ir pasąmonės į bendrą žmonijos užpasąmoninės būsenos dvasią, iš kur sugrįžtame į materialiojo pasaulio tikrovę. Joje ir yra žmogaus vakarykštė, šiandieninė ir rytdienos jausmo proto būsena, apie kurią knygos autorius nuolat kalba.
Autoriaus konstruojamas sakinys apčiuopiančiam esmę skaitytojui atsiveria kaip neišbaigtas reiškinys, galintis išreikšti ir būseną, ir simbolį, ir apibrėžimą. Tarpusavyje sąveikaudami aštuoniukės kaitos principu, žodžiai, sakiniai, pastraipos kuria kiekvieno skaitytojo išsivystymo lygmeniui būdingą emocinę erdvę – būseną. Kokybiškai naujas potyris dažnai nesutampa su tuo, kas užrašyta, nes toje emocinėje erdvėje skaitant kiekvienai sielai gimsta savitas rezultatas.
Kokioje gi erdvėje turi vykti kūrybinis procesas? Ar patiriama būsena jau yra vientisos dangaus ir žemės kaitos dvasia, išreikšta aštuoniukės simboliu, kuriuo autorius bando paaiškinti individo, visuomenės, žmonijos, planetos ir visos galaktikos santykius? Jei taip, tai knygos turinį persmelkusi dvasia pati tampa autoriaus aštuoniukės simboliu, kuris savaime veikia skaitytoją.
Pirmasis jausmo ir proto aštuoniukės veikimo žingsnis – pradėti nuo jausmo, o ne nuo proto. Žmogui įprasta proto pirmenybė, bet žemiškoji logika – prastas vadovas, kai knygos pagrindas – būsena, kylanti iš nevisiškai suvokiamo jausmo, kai skaitant ir analizuojant formuojasi to jausmo suvokimas, kuriantis aukštesnį sąmoningumo lygmenį.
Baimė netekti stereotipinio loginio dėstymo turėklo, skaitant knygą, kyla tuomet, kai skaitytojas neria į atveriamą būseną, apsiginklavęs savo stereotipais. Nuolat smurtaujantis racionalusis protas nori knygos medžiagą suvaldyti, tačiau neretai, nepajėgdamas jos aprėpti, jis pasirengęs ją naikinti tol, kol ji atitiks jo stereotipinius reikalavimus. Kiekvienas bandymas skaityti ir suprasti atsiskleidžia skaitytojui kaip veidrodinis jo esamos būsenos atspindys.
Knygos autorius informacijos blokų kartojimą naudoja turinio dvasiai perduoti. Tai verčia analizuoti ir veikia kaip instrumentas esmei suvokti, dėsningumams įtvirtinti. Iš tiesų, kiekvieną kartą pažvelgdami į tą patį reiškinį vis kitu aspektu, atskleidžiame ir suvokiame naujus darinius. Kad skaitytojui būtų lengviau apgyvendinti neįprastą informaciją savo būsenoje, autorius stengiasi ją priminti. Gaudami giminingą informaciją, kiekvienąkart vis giliau pasineriame į esmę ir pereiname vis naujus pasąmoninius bei užpasąmoninius nesuvokimo barjerus. Per ką juos atpažįstame? Per kartojimą, kuris subrandina ištisą būsenų populiaciją – naujus darinius, prie kurių įmanoma priartėti per skirtingus esmės atspalvius. Esmės kartojimas, rodant ją iš skirtingų pozicijų, yra metodikos dalis.
Knyga nepateikia įprastinių aiškių apibrėžimų ar formulių. Tokios sąvokos kaip „vieningasis vienis“, „jausmo protas“, „sielos dvasia“, „visuotinio sąmoningumo būsena“, „harmonijos būsena“ yra daugiareikšmės, jos veikia tarsi personažai. Daugeliu atvejų autoriaus išsakoma būsena yra ir subjektas, ir objektas, t. y. autorius per būseną, su būsena ir būsenoje (tarsi kokioje vietoje) identifikuoja savo ryšius su visuomene kaip vientisus junginius. Būsena veikia kaip atskiras aiškiai jaučiamas energinis kūnas, atspindintis sielos dvasios sąmoningumo kokybę.
Norėtųsi dar kartą pabrėžti, kad ši knyga – tai ne meninės kūrybos, o gyvenant savo gyvenimą autoriaus jausmo protu išjaustos būsenos rezultatas. Skaitytojas turi puikią progą pasinaudoti tuo, ką išgyveno autorius, savo asmeninei tikrovei sukurti, nes, kaip teigia pats autorius, knygos šaltinis yra visų žmonių bendroje sąveikoje gimusi, jo sielos būsenoje išjausta palaipsniui apsireiškianti visuotinio supratimo dvasia.
Knygos tikslas – įtraukti skaitytoją į pokalbį, bet ne su autoriumi, o su savo siela, pažadinti smalsumą: o kokia gi mano, gyvenančio tokioje pačioje pasaulio visuomenėje kaip autorius, sielos būsenos dvasia? Kokius virpesius skleidžia mano būsena šeimos, darbovietės, valstybės ar visos planetos kūnui, kuriame, kaip tvirtina autorius, visi gyvename ir mokomės būti „sąmoninga dieviškosios išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės vieningojo vienio gyvybės dvasia“?
Šiandien, kai visi išgyvename didžiules vidines ir išorines krizes, kai matome, kad visi strateginiai planai, valdymo formos per menkos suvaldyti tiems įvykiams, kurie pasaulį veda į aklavietę, daugeliui jau nebekyla klausimų, ar žmogus turi sielą, ar yra kažkas daugiau nei kūnas. Šios knygos skaitytojas – žmogus, norintis įsigilinti į gyvenimą veikiančius dėsnius, sutinkantis sąmoningai nulenkti pasaulietinių žinių pripildytą galvą prieš dieviškosios dvasios harmoniją – gaus galimybę aiškiau suvokti savo dvasinę prigimtį, pajausti aukštesniąją jėgą, padedančią formuoti individualios sielos gyvenimo prasmės suvokimą. Todėl toks skaitytojas, prieš pradėdamas gilintis, turėtų kartu su knygoje sutelkta dvasia savo jausmo protu kreiptis į dieviškosios šviesos dvasią, sukoncentruotą kiekvieno žmogaus sieloje nuo šios gyvybės formos egzistavimo pradžios. Knygos autorius tai daro, naudodamasis maldos dvasios sukeliamais virpesiais, kurie be jokių kliūčių pasiekia visas sielas, pasiruošusias šią dvasią priimti.
Knygoje bet kuris jungimosi santykis grindžiamas prašymo principu, nes padidinti savo sąmoningumą galima, pirmiausia suvokiant savo egoizmo paskirtį ir vertę. Iš egoizmo esmės suvokimo ir pripažinimo pozicijos jau galima prašyti (siekti) aukštesnės kokybės būsenos. Vienas pats, vadovaudamasis proto dominavimo prieš jausmą paradigma (protas-jausmas), jos nepasieksi, nes pasiekimą lemianti galia priklauso visuotinei žmonijos dvasiai, į kurią galima kreiptis malda, savo sieloje brandinant nesavanaudiško visuotinumo siekį.
Autoriaus apibrėžta sielos „supratimo jausmo“ būsena yra „sąmoningumo lygmens“ atitikmuo, t. y. kalbama apie kokybinę būseną, kurią siela išsineša iš pasaulio, kitaip sakant, sielos dvasios vystymosi kodą, darbo medžiagą kitiems gyvenimams. Kai siela, pasak autoriaus, neturi supratimo jausmo, žmogus nesuvokia dėsningumų, negali sąmoningai jais naudotis, nes protas panaudojamas tiktai juslėms aptarnauti. Tačiau iškėlęs „savo gyvenimo esmės, savo egzistencijos prasmės, savo gyvenimo tikslo“ klausimą, žmogus per intuityviai veikiantį jausmo protą gali sielos susivokimo jausmą tobulinti ir juo naudotis.
Sakydamas „Viešpatie“, autorius parodo, kad sąmoningai pasirenka pripažinti dieviškumo dvasią kaip aukščiausią moralumo kategoriją, kuri yra viso ko pradžia ir pabaiga šiame žemiškajame gyvenime. Kartu jis patvirtina ir savo sielos dvasios siekį susijungti su kokybiškesne būsena žmonijos bendrai sukurtoje subtiliojo pasaulio dvasioje. Šiame santykyje gilinant „Viešpaties“ sąvoką, tekste išryškėja dvasinių dėsningumų principas. Jei skaitytojas neigs dvasinių dėsningumų šaltinį, jo vertinimo kriterijai iš esmės prieštaraus knygos idėjai, vadinasi, ryšys tarp knygoje pateikiamos užpasąmoninio pasaulio informacijos ir skaitytojo pasąmonės pasaulio, atsakančio į visus jam iškilusius klausimus, neužsimegs.
Siela per išgyvenamas būsenas, per susikuriamą dvasią, naudodamasi žmogaus sąmone, pasąmone ir užpasąmone, atveria vartus į sąmoningo dieviškumo būseną. Autoriaus sąvoka „sielos dvasia“ rodo, kad keičiasi ne pati siela. Siela yra dieviška, jos koreguoti nereikia, o gyvenant žemėje bendrai kuriama dvasia be perstojo kinta.
Pradedančiajam skaitytojui gali kilti noras išbraukti „perteklinę / savaime suprantamą“ informaciją, performuluoti dar negirdėtą terminą, trukdantį naudotis savo stereotipiniu mąstymu, tačiau tie, kurie panorės peržengti šį barjerą savyje ir pabandys atkoduoti tekstuose įrašytą informaciją, gaus galimybę ieškoti erdvės naujai jausmo proto įžvalgai. Įžvalgos provokuoja ryžtis nepatogumui, kad žmogus įvertintų, kas yra patogu (stereotipus). Stereotipų nepavyks pakeisti vienam, bet santykyje su kitokiu mąstymo būdu galima susikurti naują būseną, kuri leis išeiti už įprasto stereotipo ribų. Santykiai pereina daugybę įvairiausių konfliktų-pakopų, iš kurių išsirutulioja apčiuopiamas kokybinis rezultatas. Nauja kokybė visada susikuria tarp žmonių, o tik po to – kiekviename atskirai. Pavyzdžiui, sąvokos „dieviškoji sielos dvasia“ daugumos kalbinių stereotipų arsenale dar nėra, tad stereotipiškai mąstančiam skaitytojui ji gali pasirodyti jei ne šventvagiška, tai bent įžūli. Kita vertus, autorius nuolat pabrėžia, kad žmonės yra „Dievo vaikai“, vadinasi, galimybė skleisti „dieviškumo dvasią“ jiems duota iš prigimties.
Vadovaujantis įprastine proto-jausmo paradigma, darytina išvada, kad jei kažko nėra taisyklėse, neturi būti ir tekste. Autorius pakeičia šiuo laikotarpiu galiojančią paradigmą protas-jausmas į priešingą – jausmas-protas. Knygoje atsiskleidžia, kaip mąsto žmogus, besivadovaujantis jausmo-proto paradigma, kur jausmas rodomas kaip pirminis gyvenimo kūrybos elementas. Tik savarankiškai gilinantis į tekstą galima užčiuopti autoriaus siūlomą metodiką, nes be vidinių pastangų neįmanoma išeiti iš paradigmos protas-jausmas, todėl nereikėtų bandyti autoriaus kuriamo nepažįstamo rytojaus per prievartą grūsti į vakardienos formas.
Knygos skaitytojui labai svarbu išlaikyti dėmesį ties dėsniu, kuriuo vadovaujasi autorius: kiekvienas veikiame žmonijos organizme, esame jo dalis. Ši nuostata turi veikti visada. Vien jos įsisąmoninimas lemia keitimąsi – jautimą dvasios, kuri sklinda iš tarpusavio ryšių, kuriuos analizuodami ir darydami logines išvadas, žmonės gali atlikti savo vidų ir išorę transformuojančius veiksmus.
Kalbant apie vieningojo vienio dėsnį, kuris veikia trijų laiko dimensijų vienyje, praeitis yra žmogaus požiūrio paradigma, vadinama „aš“. „Aš“ kaip individualistas, egoistas, pasaulio centras. Kaip minėta, visa ko matas šiuo atveju yra protas-jausmas (tiksliau – proto sukeliamas jausmas). Jei matuosime tik šiuo lygmeniu, nefiksuosime, nesuvoksime svarbiausio dalyko: „aš“ gali veikti, tik jungdamasis su kažkuo, kuris iš „aš“ daro „mes“. Vienybė „aš“ perveda į „mes“, į dvasią, nes dvasia subręsta santykyje. Dvasia yra silpnesnio ar stipresnio jungimosi laipsnio, kokybės rezultatas, todėl kuo dvasia globalesnė, gilesnė, intensyvesnė, tuo šventesnė. Žmonių atitolimas vienas nuo kito, nuo savo sielos – esminė problema, sukelianti pasaulyje disharmoniją ir kančią.
Autorius kaskart pabrėžia, kad turi omenyje „mus, žmones“, „žmoniją“, „gyvenančius Žemėje“. Tuo jis tiksliai apibrėžia vietą, laikotarpį, apie kurių dėsningumus, ryškėjančius aprašomuose procesuose, kalba. Autorius sąmoningai susieja skaitytoją su visa žmonija, šitaip išplėsdamas individualistinį požiūrį. Taip skaitytojas paruošiamas suvokti, kokio platumo ir gilumo turi būti svarbiausios veikimo nuostatos: išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė. Skaitydami akimirksniu atsiduriame sąvokų „žmogus-žmonija“ „planeta Žemė-galaktika“ platumoje, kurioje išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė suvokiami ne vieno ar dviejų žmonių, bet mažų mažiausiai žmonijos mastu.
Nuo neatmenamų laikų kalbama apie tarpusavio santykius, tačiau kiekvienas kalbėtojas omenyje turi savo individualų požiūrį, ir mes, būdami eilinės krizės liudininkais, matome, kad neteisingi tarpusavio santykiai – dviejų individualių požiūrių susikirtimas – ir vėl atvedė mus į aklavietę, leisdami suprasti, kad reikia keisti mūsų požiūrį į pačius santykius. Pagal autoriaus siūlomą jausmo-proto paradigmą bet kuris žmogus, klausiantis „Kaip aš jaučiuosi?“, klausia, kaip jaučiasi jį supantys žmonės. Jausmo protu besivadovaujantis žmogus žino, kad jis pats ir kitas yra vieno organizmo dalys. Suvokdami vieningojo vienio veikimo principą, gilindamiesi vienas į kitą, sukuriame naują dvasią, kuri, veikiama viso organizmo dvasios, kurs, autoriaus žodžiais tariant, „tarpusavio santykių harmoniją“ per intencijas, siekiančias tapatumo su dieviškąja dvasia.
Autoriaus nuolat pabrėžiama „harmonija“ yra tas amžinosios kaitos veikimo principas, kurį autorius vadina „smėlio laikrodžiu“, veikiančiu „aštuoniukės“ principu. Harmonija jungia dieviškąją dvasią su mus supančiu pasauliu. Ji yra mūsų sąmoningumo lygmuo, kuris tampa juntamas visame pasaulyje, kai pradedame patys naujos būsenos siekti. Todėl autorius dažnai aprašo kokybinį pasikeitimą, dabar esančią būseną, o ne veiksmą, kuris bus tam tikru laiku, tą pasikeitimą, kurį liudija dabar jaučiamos naujos žmogaus savybės. Tik mūsų stereotipų siaurumas, žudikiškai savanaudiškas požiūris į kitų žmonių jausmus neleidžia gyventi (realizuoti atitinkamą intenciją) harmonijos būsenoje jau dabar, todėl autorius sąmoningai ir kryptingai veiksmus, kuriuos kiekvienam dar teks atlikti, neretai aprašo esamuoju laiku.
Ragindamas pripažinti dėsningai veikiančias nuostatas, autorius jau nekalba apie tai, kiek gyvybiškai svarbios jos yra, jis kelia kitą užduotį – išgyvenant visus šiandieninius sunkumus, kuo greičiau suvokti, kad yra alternatyva – nuostatose užkoduoti principai, kurie veiks per amžius. Tokių nuostatų akivaizdoje tampa įmanoma suvokti savo stereotipų pražūtingumą. Autorius kalba apie žmogaus artėjimą prie naujų, visuotinai pripažįstamų nuostatų, susikuriant būtinybę jas suvokti. Būtent iš šios būtinybės formuojasi visiškai naujos žmogaus intencijos. Jų šviesoje kuriasi naujas požiūris ir jį atitinkančios sąvokos, tokios kaip „jausmo protas“ ir „vieningasis vienis“. Šios sąvokos pilnos iš egoistiškos verslumo dvasios nuostatų išsikristalizavusio turinio. Jos kaip indas, kupinas vandens, kurį savo ruožtu sudaro gausybė molekulių, o tas molekules sudaro atomai ir t. t. Vanduo inde gali būti įvairių būsenų: šaltas, karštas, garų pavidalu. Taip pat ir žmogus būna skirtingų sąmoningumo būsenų. Jos priklauso nuo to, kokių nuostatų pripildyta žmogaus sielos dvasia.
Vyrauja požiūris, kad žmogus pats gali ugdyti savo sielos dvasią, bet šitaip iš gyvenimo eliminuojama dieviškoji vientisumo galia, kuri, kaip tvirtina autorius, yra „vienintelė, galinti į sąmoningą dieviškumą atvesti sielos dvasios būseną“. Žmonės, turėdami vien egoistines intencijas, tarpusavyje negali sukurti nieko, kame galėtų įsikurti žodis „dieviška“. Autorius teigia, kad nepradėsime eiti visiškai sąmoningo sielos dvasios tobulėjimo keliu, kol nepajusime būtinybės integruotis į dieviškosios dvasios galią. Pats autorius šito siekia, kreipdamasis į ją bendra malda „Viešpatie, padėk MUMS…“.
Autoriaus sąvoką „būsena“ atitinka sąvoka „bendruomenės dvasia“, jeigu individai iš tiesų veikia kaip bendruomenė („bendruomenė“ = „bendras“ + „omuo“, kitaip sakant, „bendra sąmonė“) pasąmoniniu lygiu – kai visus jungia bendros intencijos. Bendrumo garantas yra nuostatų vieningumas, kurį autorius nusako terminu „vienio dvasios būsena“, kurią skleidžia bendra – žmonijos – pasąmonė, orientuota į veiksmą.
Knyga turi metodikos paskirtį būtent todėl, kad ji kiekvienu sakiniu skaitytoją skatina jungtis, jungti vieną su kitu, nuolat išjaučiant, išanalizuojant ir numatant savo vidinę transformaciją. Įvairių tautų maldose tai atitinka patvirtinimą „Amen“, kuriame atsispindi trečiasis žmonijos sąmoningumo lygmuo (iš dviejų sandūros susiformuojanti nauja, kokybiškesnė, būsena). Tik šis momentas ir paskatina vidinę transformaciją, sudaro sąlygas skaitytojui atrasti knygoje slypinčią keitimosi metodiką.
Žmogaus siela šiame dieviškosios dvasios tobulėjimo kelyje atpažįsta tik menkutę savo dvasios galimybių dalį, kuri yra visos visuomenės išsivystymo atspindys. Turėdama atitinkamą požiūrį, siela, gyvendama kūne, taip pat mato ir jaučia jame veikiančią išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės vienio būseną. Ši būsena padeda sielai atpažinti kiekvieną dalelę, atitinkančią jos poreikius. Pabrėždamas dalinio aksiomos suvokimo laikinumą ir kreipdamasis į dieviškąją dvasią, autorius rodo, kokią menkutę harmoniją kuriančios aksiomos dalį mes pajėgūs užčiuopti ir panaudoti santykiams su mus supančiu pasauliu.
Vienio būsenos supratimo jausmas (visuotinai pripažintas bendruomenėje naujai užgimstančioje žmogaus sielos būsenoje) ima skleisti harmoniją į visą žmoniją, leisdamas suvokti, kad visi pokyčiai nėra savaiminiai, kad jie dėsningai vyksta tarp mūsų ir mumyse. Kad pokyčiai įvyktų, žmonių santykiai turi sukurti naują atmosferą, kuri leistų reikštis harmonijai. Tą atmosferą šioje knygoje kuria individuali ir visuotinė būsena, kuri gimsta iš jausmo ir proto sąveikos. Būsena ir yra tas inkubatorius, į kurį įdėta sėkla turi pereiti visas augimo stadijas. Kai išnaudoja savo sukauptos intencijos maistą, ta pati sėkla, tik perėjusi į kitą – vaisiaus vystymo – etapą, išgyvena naują savo ir ją supančio pasaulio kuriamą būseną. Būsenų kaita yra nuolatinė, autorius nekelia tikslo joms visoms suteikti pavadinimus, – jam svarbiausia padėti įsisąmoninti kaitos dėsningumų veikimą.
Daugybę autoriaus rodomų procesų turime priimti kaip intenciją, o ne kaip savaime suprantamą dalyką (kitaip neapčiuopsime autoriaus rodomos metodikos). Jei nepriimame dėsningumų, jų nesuvokiame, mums tų dėsningumų nėra. Tada negalimà jausmo proto analizė, tada harmoningą vienovę veikia nesąmoningi karminiai instinktai: kai negalime fiksuoti būsenų kaitos, mus veikia tik mūsų juslės, todėl sąmoningumas kyla labai lėtai. Tada viską vertiname tik pagal tai, ar kažkas atitinka mūsų stereotipus („gerai arba blogai“ lygmuo). Kaip jau minėta ankstesnėse pastabose, eliminuojamas kūrybinis visuotinės sąvokos pradas.
Autorius tvirtina, kad visas vertybes šiame išsivystymo lygmenyje jungia keturios svarbiausios (išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė), o kokią pridėtinę vertę sukuria šios vertybės mūsų žemiškajame gyvenime? Kada tos pačios vertybės tampa dieviškomis? Kada jos suponuoja „dieviškosios vienybės dvasios būseną“? Knygoje atrasime svarbų momentą: šitos abstrakčios vertybės, kuriomis mūsų gyvenime dažnai manipuliuojama, veikiamos jausmo proto, tampa visuotinai išpažįstamomis, kai į kitą žmogų yra nukreipiamos su intencija, aukštesne nei vieno ar kelių asmenų interesas. Kai šios vertybės, ugdant sąmoningumą, tarp žmonių sukuria vienybės būseną, ši būsena, būdama viename organizme, veikiama vieningojo vienio dėsningumų, pasąmonėje kuria naują sąmoningumo lygmenį – ateities viziją. Žmonės yra veikiami vizijos, kai jie veikia viename savo pačių skleidžiamame eterinio lauko dvasios organizme, patekdami į naujų vidinių išgyvenimų erdvę, prie kurios vibracijų turi lygiai taip pat prisiderinti, kaip viena ląstelė derinasi prie viso organizmo, materializuodama bendros vizijos dvasią.

 Kiekvienas veikiame savo ir visos žmonijos organizme

1. Jaučiame dvasią, kuri sklinda iš tarpusavio ryšių. Juos analizuodami ir darydami logines išvadas, transformuojame savo vidų ir išorę.
2. Naujai užgimstanti sielos būsena.
3. Visuotinis pripažinimas BENDRUOMENĖJE.
BENDRAS + OMUO = BENDRA SĄMONĖ.
4. Vienio būsenos supratimo jausmas.