Šiandien žmonės nori surasti savo vietą pasaulyje. Mes galime tai padaryti, įsigilindami į savo būseną, į tai, ką jaučiame. Paanalizuokime, kokia dvasia vyrauja visuomenėje, kiek daug yra religinių stereotipų, klišių, kurias laikome savaime aiškiais dalykais, kur mus atveda vyraujanti fiziologinė dvasia, kaip mes visame pasaulyje neišbrendame iš problemų. Šiame vystymosi procese didelį vaidmenį vaidina demokratija, kuri šiandien sudaro sąlygas kiekvienos religinės konfesijos atstovui atrasti savo vietą. Įvykiai pasaulyje rodo, kad visuomenėje formuojasi dieviškumo dvasios poreikis, o mūsų būsenoje – malda. „Žinių radijo“ Kauno studijoje apie tai kalbamės su verslininku ir laidos autoriumi Augustinu Rakausku.
Laidą veda Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Klausytis internetu.
Laida transliuojama per „Žinių radiją“ penktadienį 10.10 val., kartojama šeštadienį 17 val.
Daugiau informacijos panašiomis temomis rasite Augustino Rakausko knygoje „Globali jausmo proto dvasia“.
***
Ištrauka iš laidos:
Edita Marciulevičienė: Mūsų laidose pastaruoju metu vėl lankėsi įvairių dvasinių praktikų atstovai ir kalbant su jais vis iškyla tas klausimas, kas yra ta dieviška dvasia, dieviška būsena, tas dieviškumo pradas. Ir paklauskime mūsų laidos autoriaus, gal jis mums padės išsiaiškinti arba bent pamatyti, kokiu kampu į tai žiūrėti.
Ingrida Stankevičienė: Tai aš dar papildysiu, kalbant apie tą dieviškumo dvasią, prieš tai dar perbėkime – kaip mes užčiuopiame savyje būseną (o jos, tos būsenos, mūsų visuomenėje yra įvairios, jos formuoja įvairius darinius, kuriuos mes išgyvename ir tie dariniai veikia mus kiekvieną akimirką, per įvairiausius įvykius, ir mes tai matome mūsų valstybėje, mūsų visuomenėje), kiek mes tose būsenose sugebame susigaudyti, kiek mes sugebame užčiuopti jose intencijas…
Edita Marciulevičienė: Tikrai, ir kiek tai yra tiesiog veikiantys stereotipai, ar ne?.. Katalikiška šalis, mes darome kažkokius judesius, turime tam tikrus ritualus ir kiek mes į juos gilinamės, arba ką jie reiškia?
Augustinas Rakauskas: Kaip man, pavyzdžiui, tai labai daug sutelkiu dėmesio, kada žmogus kalba, tada stengiuosi visais įmanomais būdais, visais savo receptoriais pajausti jo jausminę būseną, emocinę būseną: ar eina kažkokia tulžis, ar pavydas, ar apmaudas, ar dar kas nors, ar nuoskauda, ar užsigavimas, nes man labai svarbu žinoti iš kokio šaltinio semia jėgas retorika, kalba, koks jo išankstinis nusistatymas, nusiteikimas, ir visa tai yra, ką aš vadinu būsena. Kokioje būsenoje žmogus gyvena, kokioje būsenoje jis kalba. Tai jeigu tuos dalykus užčiuopiu, tai man ne tiek svarbu, ką jis kalba, aš tada žinau, kad kalba – tai tik įrankis, tik priemonė. Jis naudoja klišes, stereotipus, renka argumentus, kaip sakysim, tardytojas įrodymu, ir deda juos, ir sukuria kaltinimą. O kol tu nežinai priežasties, intencijos, kokia yra intencija žmogaus, iš kur kyla priežastis, tas poreikis…
Ingrida Stankevičienė: Gerai, paimkime tokią sąvoką, ją mes paskutiniu metu savo ankstesnėse laidose dažnai minime su mūsų pašnekovais – tai „dvasinė būsena“, „dieviška būsena“, „Dievo sąvoka“. Kaip būtų galima identifikuoti, per būseną, iš kokio šaltinio žmogus kildina, tarkim, kalbėdamas apie Dievą, sakydamas, dieviškas. Čia, jūs, jokį dėsningumą galit išvesti?
Augustinas Rakauskas: Žmogus kalba apie Dievą, bet jeigu pradedi aiškintis, kam jam apskritai reikalinga sąvoka „Dievas“, kaip jis išnaudoja sąvoką „Dievas“: ar tai yra baimė ir jis bijo gyventi, nemoka gyventi, jeigu jis tos sąvokos neeksploatuoja – jam reikalinga Dievo sąvoka. Ir jis kabinasi, ieško būdų kaip prisijungti.
Kitas žmogus viduje suvokia visą dieviškumo sąvokos būseną, kuri gyvena ne tik jame, o gyvename ir visame žmonijos pasaulyje, ir jam nėra Dievas, pavyzdžiui, tik Buda, ar tik vienas kažkoks kitas simbolis. Jis puikiai supranta, kad tai yra subtilaus pasaulio struktūra, kuri dalyvauja mūsų gyvenime, ir kaip mes kiekvienas pasijungiame prie dieviškos galios. Nes Dievui už kojos, ar už rankos paimti mes negalime, bet jo dvasią jausti mes tikrai galime. Bet į tą dvasią reikia sukoncentruoti dėmesį, kad prieiti.
Lygiai taip pat mentaliniame lygmenyje. Sakysim, mes norime miško kvapo. Miško kvapas yra ir čia išėjus į lauką, bet pačiame miške miško kvapas stipresnis. Tai mes turime surasti kelią į mišką. Ir kai mes ateiname į mišką, mes gi nekramtome sakų, medžio žievės negriaužiame, bet jaučiame medį daug geriau nei čia. Dėl to, kad mes atėjome prie jo. priartėjome.
Tai čia fiziniame lygmenyje taip vyksta procesas, o mentaliniame lygmenyje, dvasiniame lygmenyje, būsenos lygmenyje vyksta viskas taip pat. Kaip mano pavyzdžiai, čia miško jautimas ir to medžių kvapo ir lygiai taip pat kai arti priartėjame. Tai kai žmogus serga kokiomis bronchų ar kvėpavimo takų ligomis tai jis eina kvėpuoti į mišką ir jam padeda, lengviau kvėpuoja. Tai čia – fiziologijos mechanizmas, bet dvasiniame lygmenyje, subtiliame lygmenyje, mūsų jausmų, būsenos formavimosi, geros nuotaikos, stabilumo, geros savijautos lygmenyje – lygiai tas pats formuojasi, kai mes kalbame apie Dievo dvasią. Tai galima būtų sakyti: miškų dvasią jaučiu miške. Per ką? Per kvapą, vizualizaciją, galiu prisiliesti, visas tas mano būsenoje daro pasikeitimą – miške kitaip jaučiuosi.
Edita Marciulevičienė: Matot, miško dvasią taip paaiškinti gal ir nėra sudėtinga, bet jeigu mūsų paklaustų kaip paaiškinti kas yra ta Dievo dvasia, dieviška dvasia, tai tada pasidaro lyg ir daug sudėtingiau.
Augustinas Rakauskas: Jau visai kitą aspektą pajudinai, mechanizmą aiškint, dėsningumus.
Ingrida Stankevičienė: Augustinas parodo kaip veikia schema su miško kvapu: kiek tu turi galimybių per tam tikrus santykius, ryšius, komunikaciją išsukti vieningo vienio dvasią, tiek tu geriau gali apibrėžti šitą sąvoką.
Augustinas Rakauskas: Kodėl pasakiau, kad išėjus iš biuro į lauką mes ir čia jaučiame miško dvasią; čia sėdėdami mes, atrodo, tik trise kalbame, bet savo valstybės žmonių dvasią mes jaučiame. Mes žinome, kokie pas mus įstatymai galioja, kokios nuotaikos vyrauja, koks žmonių požiūris į savo šalį, kaimynų – vienas į kitą (plačiąja žodžio prasme, ne individualiai Petras su Jonu, bet plačiąja žodžio prasme). Mes turime bendrus kriterijus, bendrus vardiklius, kuriuos mes galime įvardyti.
Ir kodėl aš miško pavyzdį paėmiau? Čia visur aplink yra medžiai, miškai ir aišku, kad subtiliame lygmenyje, subtilioje oro struktūroje yra tas pats pušų kvapas, tos pačios kvapo molekulės, kurios atneša tą kvapą. Tai tame vieningame vienyje šitų visų kvapų yra ir tas kvapas. Miško kvapas.
Tai kai sakau, kad Dievas dalyvauja visur, visuose žmonėse, tai tas pats kaip sakyčiau, kad medžio kvapas, pušies kvapas yra ir šitame ore, kurį mes įkvepiame. Tai čia sudėtingo nieko nėra, šitas palyginimas parodo, kaip tie dėsniai veikia. Tik šitie dėsniai vyksta, kaip aš pabrėžiau, fiziologijos lygmenyje, mūsų kvėpavimo receptorių, tų kvapų atskyrimo.
Buvo labai įdomus filmas pastatytas kaip kvapų meistras užuosdavo ir skirdavo kvapus.
Ingrida Stankevičienė: Taip, „Kvepalai“.
Augustinas Rakauskas: Mačiau tą filmą ir man įspūdį padarė, gana įdomu. Tai yra tas pats – žmogus užuodžia tuos kvapus, o kiti neužuodžia. Ir Dievą lygiai taip pat. Dvasinės būsenos lygmenyje, jausmų pasaulio lygmenyje – vieni jaučia, kiti nejaučia jo dvasią. Ir dėl to yra tokie atskiri žmonės, kurie jau kitiems perdavinėja ir deda tai į dėsnius, į visokius mokymus, ir žmonės per tą metodiką stengiasi priartėti prie Dievo. Kiekvienas žmogus, kuris daugiau pajaučia už kitą, kaip, pavyzdžiui, kvepalų meistras, jis jau bando sudėlioti metodiką, pasidalyti su žmonėmis kaip galima priartėti prie tos būsenos.
Ingrida Stankevičienė: Štai jūs kalbėjote apie kvepalų meistrą ir užfiksavote jo fenomenalią savybę užuosti, užuosti kvapą kvape, atskirti jį. Bet kaip nuolat kalbat, kad keturi faktoriai, tai – išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė turi veikti harmoningai, būti pusiausvyroje, tarkim: 10x10x10x10, tai tada žmogus gali veikti kaip asmenybė ir laisvai kontaktuoti su visuomene, su išore lygiai tokiu pačiu principu. Bet kada atsitinka taip, kad individas turi savybę fenomenalią, tokią kaip uoslė, ir ji užgožia kitas, tada praktiškai jis tampa ne socialus, jis negali to fenomeno perteikti. Mes tą matome ir individuose, matome lygiai ir valstybėse, ir visuomenėse, kada nėra pusiausvyros tarp visų faktorių, tada matome kad baigiasi, kaip tame filme tragiškai.
Augustinas Rakauskas: Nelabai suprantu, ką tu nori manyje išprovokuoti.
Tie žmonės, kurie išvysto fiziniame lygmenyje ar per ilgas treniruotes, ar per ilgą darbą, ar kažkokiais kitais būdais, gyvendami tam tikroje aplinkoje, tam tikroje terpėje, išvysto tam tikras savybes ir jie tampa tokiais meistrais, kaip kvapų meistras, tai labiausiai noriu sutapatinti šitą fenomeną lygiai taip pat su jausmų pasauliu, su žmogaus vidinės būsenos pasauliu. Kaip jis jaučia. Nes mes kai klausiame: kaip tu jauti Dievą, visų prima visada reikia išsiaiškinti kaip kiekvienas žmogus jaučia Dievą, ar jis jaučia tai dėl to, kad jam to reikia, ar jis dėl to kelia šitą klausimą ir stengiasi suprasti savo būseną – kas yra Dievas, ir stengiasi atsakyti sau į klausimą. Tai žmonės paprastai į šiuos klausimus sau neatsakinėja, jie tiesiog arba tiki, arba netiki. Jie arba pripažįsta, arba nepripažįsta. Yra toks kvapas arba nėra tokio kvapo – jis užuodžia arba neužuodžia.
O jeigu perkelsime tai į mentalinį dvasinį lygį, tai arba žmogus jaučia ir tiki, arba nejaučia, arba vadovaujasi tik supratimu, kažkokiomis teorijomis, mokslu, kas jam atrodo logiška, argumentuota ir jis sako, kad tiki, nes taip mokslas įrodė. Arba taip kunigas sako, arba taip kažkokia religija teigia. Tai į ką jis įtiki, jis tuo ir naudojasi, nes prasideda naudojimasis, eksploatavimas tos sąvokos.
Tai mums visada reikia stengtis atspėti iš kur išplaukia intencija poreikio, pavyzdžiui, jautimo dieviškos dvasios. Iš kur? Ar yra baimė: ar aš bijau ir be Dievo nestabiliai jaučiuosi, negaliu gyventi, nesusikuriu tos vadinamosios ateities, man neaiškumas, aš blogai jaučiuosi. Arba yra kiti – kažkoks noras gauti kažką, ir tada aš einu meldžiuosi, prašau, nes manau, kad jeigu aš prašysiu, tai gausiu, ir man čia gali padėti. Tai kada mes sužinome intencijas, tai tada mes galime maždaug stengtis suprasti ir identifikuoti dėl ko vienas ar kitas žmogus tiki arba netiki. Kodėl jam viena ar kita religija priimtina arba nepriimtina, kodėl jis vieną religiją kvestionuoja, o kitą pripažįsta.
Ingrida Stankevičienė: Čia gali būti labai daug faktorių.
Augustinas Rakauskas: Tai be abejo, bet juos reikia stengtis identifikuoti, norint suprasti, kaip žmogus jaučiasi ir dėl ko jis būtent yra praktikuojantis vienokią arba kitokią religiją.
Tai jeigu žmonės šito nesiaiškina, tai tada jų veiksmai ir visas tikėjimas tampa tokia elementaria priemone, kuri net negali veikti, jis ją tiesiog eksploatuoja, kaip mes eksploatuojame durų rankeną. Einame visai negalvodami, spaudžiame žemyn ir atidarome duris.
Ingrida Stankevičienė: Jūs teisingai sakote, kad pavyzdžiui, kas pasirenka budizmą, tai iš tiesų jį eksploatuoja, nes budizmas tai yra dvasinės praktikos.
Augustinas Rakauskas: Jokio skirtumo, krikščionybė – lygiai tas pats.
Eina bobutė ir žegnojasi, meldžiasi ir ji tą ritualą atlieka, bet jeigu tu jos paklausi, ką tu čia maskatuoji rankomis, ir ką reiškia tavo rankos pridėjimas prie kaktos, kodėl tu dedi prie krūtinės, kodėl dedi prie vienos peties, paskui prie kitos, kam rankas sudedi, kam keli galvą į viršų ir sakai: „Viešpatie, padėk man!“ – tai gal Viešpats medyje gyvena? O gal Viešpats žemėje, o ne viršuje? Iš kur žinai?.. Čia ir prasideda aiškinimasis ir suvokimas. Aiškintis reikia ne dėl to, kad išsiaiškinti, bet kad suprastum, kodėl žmogus tokioje būsenoje gyvena.
Ingrida Stankevičienė: Na gerai, mes čia kaip pavyzdį paėmėme filmą „Kvepalai“, tarkim, herojus adaptavo kvepalus pagal kvapą „Amūras ir Psichė“. Duoda jam pauostyti flakonėlį, jis apsidaro aplink, peržvelgia lentyną su aliejais ir išvardija: šitas, šitas, šitas… ir supilsto mikro tikslumu visą šitą kvepalų sudėtį – jokio supratimo apie chemiją, – lūšnynų vaikas. Iš kur ta patirtis? Ir kaip jūs dažnai sakote laidose, tai atsinešama iš ankstesnių gyvenimų ir tada ta patirtis tampa fenomenu šiame gyvenime, kuriame gali naudotis.
Augustinas Rakauskas: Bet mums tai kas parodo? Šiuo atveju kvepalai yra žmogaus religija, tas pats kas sakytume kvepalų meistras gavo įkvėpti praktikuojamos religijos. Jis įkvėpė ir sako: „Šitas krikščionis, šitas krikščionis…“ Kodėl? Labai paprasta – mato, kad šitas žegnojasi, šitas žegnojasi, o šitas – klaupiasi ir galvą į žemę – islamistas, čia – budistas, čia – jogas, nes sėdi lotoso poza. Tai – fizinio pasaulio judesiai, fiziologijos. Bet dėsniai fiziologijos, kuriuos mes atpažįstame pagal judesius, tai aš noriu jums pasakyti, kad būsenoje, viduje, tie dėsniai veikia lygiai taip pat, bet mes neklausdami ką tu praktikuoji ir nekeldami klausimo, kodėl tu tą religiją praktikuoji, tai mes negalime sužinoti jo būsenos. Nes mes nežinome intencijų, nežinome, kodėl jis pasirinkęs būtent tokią religiją, bet kai jis pasako ir kai mes pradedame aiškintis, mes tada pamatome iš kur tai išplaukia ir mes tada galime identifikuoti.
Ingrida Stankevičienė: Gerą kampą palietėte. Dažniausiai tie dalykai… Jūs visą laiką apeliuojate į žmogaus sąmoningumą…
Augustinas Rakauskas: Blogiausias dalykas yra mašinalumas, negalvojant…
Ingrida Stankevičienė: Ateina mergaitė prie mamos ir sako: „Mama, kodėl kai tu kepi mėsą, visą laiką nupjauni gabaliuką mėsos ir tik tada jį dedi į keptuvę“. „Aš nežinau: taip mano mama visą laiką darydavo ir aš taip darau. Eik, paklausk.“ Nueina pas močiutę: „Kodėl tu taip darai?“ „Aš nežinau, mama taip visą laiką darė ir aš taip darau, eik, paklausk promočiutės.“ Nueina pas promočiutę, promočiutė guli, jos ir klausia: „Babyte, kodėl tu visą laiką taip darydavai, nupjauni gabalą mėsos, kažkiek, ir tik tada dedi į keptuvę?“ „Žinai, vaikeli, mes ūkininkai buvom, mėsos turėjom daug, keptuvė buvo maža, tai taip ir darėm.“ Štai kaip stereotipas persiduoda iš kartos į kartą.
Taip kad tai, ką jūs vadinate atskleisti intenciją, mes dažniausiai matome, kad mes susiduriame tik su stereotipais.
Augustinas Rakauskas: Čia tos aštuoniukės sukimas. Mes sukame ir visą laiką turime sugrįžti. Turime suprasti, kas dėl ko vyksta, kur yra pradžia, kur veda tai. Jeigu mes šitų dalykų nedarome, tada mes veltui dirbame. Jeigu mes neatiduodame visuomenei tos įžvalgos ir nenustatome, kodėl yra daug religijų. Kodėl žmonės, kurie supranta šituos dalykus, kodėl jie reikalauja, kad turi būti religinė laisvė? Todėl, kad kiekvieno žmogaus evoliucijos etapas praeina skirtinguose išsivystymo lygiuose. Nėra kiekvienam atskiram žmogui religijos, bet yra įvairios religijos, kurios artimos daugybei žmonių, kurie yra panašiame išsivystymo lygyje ir tam panašiam išsivystymo lygiui, pavyzdžiui, būdingas yra islamo tikėjimas. Kitam dideliam sluoksniui žmonių yra būdingas krikščionybės tikėjimas, dar kitiems – budizmas, dar kitiems – induizmas. Kur yra mažesnės grupės, jau mes nevadiname pasaulinėmis religijomis, vadiname įvairiomis tikėjimo sektomis. Sakome, yra tokia sekta, kuri praktikuoja tokį mokymą.
Žmonės ieško. Kažkada ir šitie visi didieji mokymai, kuriuos mes šiandien vadiname pasaulio religijomis, kažkada irgi buvo mažytės, turėjo savo užuomazgą, turėjo savo pradžią, savo pradininką, pradininkus, pasekėjus, jos augo. Jos ne iš karto, vienu blyksniu, tapo dviejų milijardų žmonių bendruomene.
Šitą reikia suprasti, toleruoti ir demokratija tuo ir yra patraukli, kad ji leidžia savaime žmonijai evoliucionuoti, be prievartos. Leidžia rinktis kokį nori religinį tikėjimą, praktikuoti kokį nori, tiesas, kokias nori, pripažinti. Tai tada žmogus be prievartos evoliucionuoja, o dieviška dvasia nepakelia jokios prievartos, nes jeigu tik yra prievarta, jau nėra dieviškumo. Jau tada ne dieviškumas vystosi, o žmogiškumas. Tada mes, žmonės, kuriame savo tikėjimus, savo religijas, savo tvarkas pagal juos konstruojam ir gyvenam tokį būdą, kokį mes patys susikuriame per tuos savo tikėjimus, per praktikuojamas religijas.
Ingrida Stankevičienė: Bet žiūrėkite, jūs, tarkim, savo maldoje, kuri yra sudėta iš aštuonių punktų, juk jūs neprašote, nekalbate apie tai, nesuvedate pirmos formulės su dieviška dvasia? Jūs iš pradžių žmogui duodate adaptuotis savo tose būsenose, kurias jis išgyvena ir kuriose jis patiria tam tikras problemas ir kad analizuodamas jas jis pradėtų kelti gyvenimo prasmės klausimą. Ir per tai, keldamas gyvenimo prasmės klausimą: kodėl jis tai išgyvena? – jis, kadangi yra dualus, tai galės suponuoti savo gyvenimo tikslą. Bet toliau, jūs, ką sakote? Aš dėl ko vedu apie dievišką..? Kad būtų galima atskirti, nes iki kiek mes samprotaujame savo mentalinio kūno darinyje, ir kada atsitinka tas momentas, kada ta būsena transformuojasi, kada mes jau pradedame, atsiduriame tos dieviškos dvasios kategorijos sampratoje ir kas yra antrame punkte? Antrame punkte sakoma, kad tu negalėsi toliau eiti, ieškoti gyvenimo tikslo, atidarinėti, jeigu tu neturėsi vertybinės sistemos. Todėl tu turi pasirinkti. Vat šitas klausimas.
Kadangi kaip jūs sakote, mes esame krikščioniškoji bendruomenė, renkamės tas dvasines tradicijas, kurios yra labiausiai mumyse, tėvuose, mūsų kartų kartose, ar ne?
Augustinas Rakauskas: Matai, papildant tave ir įnešant truputį aiškumo – savo dėmesį sufokusuoti reikėtų į tai, kad visos religijos, kas yra būdinga visiems. Neieškojau kažkokios maldos, nekūriau, sakyčiau, maldos, o klausimą kėliau ir mano būsena šaukėsi atsakymo. Ji ieškojo to atsakymo. Mano vidus beldėsi į nežinią, į tą neapčiuopiamą pasaulį, nes atsakymo žmonėse aš negavau. Man neduoda atsakymo jokia religija, joks žmogus. Ir galima būtų pasakyti taip – aš kreipiausi į dvasią.
Kodėl į dvasią? Todėl, kad dvasia yra būdinga visoms religijoms, kokios jos bebūtų ir net kokia sekta bebūtų, ji turi savo dvasią. Tiek religija, tiek bet kokios kitos bendruomenės, ar tai būtų mokslas, ar tai būtų sportas, ar tai būtų kariuomenė, ar tai būtų viena šeima, ar netgi vienas žmogus, visi jie turi savo dvasią. Kodėl jie visi turi savo dvasią? Todėl, kad pasaulyje viskas yra regima, materialu ir tuo pačiu neregima, nematerialu.
Pagal mūsų fiziologijos suvokimo lygį, oras nėra materialus, mes jo negalime paimti, bet jeigu tą orą supompuojame su pompa į kamuolį, kamuolys pasidaro kietas, mes sakome, kad jis pilnas oro. Mes žinome, kai pripučiame karšto oro į balioną, mes kylame į dangų. Tai lygiai tas pats, mes įkvepiame jį, pripildome energijos savo organizmą ir jis gali funkcionuoti. Yra žmonių kurie teigia, kad jie beveik nevalgo, jie sugeba pasimaitinti saulės spinduliais ir oru užkrauti save. Manau, kad tai įmanomas dalykas.
Edita Marciulevičienė: Šiandien žmogus nori surasti vietą pasaulyje, ir tai padaryti jis gali įsigilindamas į savo būseną, į tai, ką jis jaučia. Žmogus turi analizuoti: kokia dvasia visuomenėje, kiek daug yra tų religinių stereotipų, klišių, kurios laikomos savaime aiškiais dalykais, ir kur mus atveda fiziologinė dvasia. Ir kaip mes neišbrendame iš pasaulio problemų. Čia didelį vaidmenį vaidina tai, kad šiandien demokratija sudaro sąlygas kiekvienos religinės konfesijos atstovui atrasti savo vietą savo būsenai ir visi politiniai įvykiai rodo, kad pasaulio visuomenėje formuojasi dieviškumo dvasios poreikis. Todėl ir kalbame, kaip mūsų būsenoje formuojasi malda.
Ingrida Stankevičienė: Augustinai, jūs pastoviai tai kartojate: aš kreipiausi į žmones, aš ieškojau žmonėse ir aš negavau atsakymo. Tai čia galima dėsningumą išvesti. Jūs ieškote to oro, kurį jūs įkvėptumėte ir kuris jus pamaitintų, jums duotų naują būseną.
Augustinas Rakauskas: Ta malda man ir suteikia viltį, malda tarsi suteikia stabilų daiktą, kuris dėjosi, kaip sakant, žodis prie žodžio, bet ne taip kaip eilėraštį rašo. Aš neblūdijau, aš visą laiką sukau aštuoniukę, aš visą laiką jaučiau dualumą.
Kodėl dvasia atsiranda visur? Todėl, kad visur yra materiali fiziologija ir yra neapčiuopiama struktūra, kurios mes nematome, bet mes neneigiame ir suprantame, kad ji yra.
Ir tas pavyzdys su oru – labai geras. Mes suprantame, kad oras yra, bet jeigu norime jį materializuoti, eiliniam žmogui, tai jis puikiai supranta, visi supranta, kad nepaduosi saujos oro žmogui į delną. Visi suprantame, jeigu tik neigiame, kad tai yra gyva substancija (tai mes galime pasakyti: „Užsikimšk nosį ir pažiūrėsim kiek tu pagyvensi be to, ko nėra. Kas nematerialu?“) ir sako, kad netiki, tuo ko nemato, ko negali pačiupinėti.
Tai ir aš ieškojau ne tame, kas yra. Nes čia, kaip voverė rate: kai tu sukiesi vien tame, kas žinoma, ką kalba kiti žmonės, rašo kiti žmonės, kada kreipiasi ten, kur yra pripildyta tų stereotipų, tų sampratų, to įsivaizdavimo, to žinojimo, tai tada tu negali tikėtis atrasti kažką naujo. Bet kada tu kreipiesi ir keli kartelę – tu negali kelti daiktams, žmonėms, – gali daryti iššūkį ir kelti kartelę tik tam, ko nėra, kas nepatirta. Ir kai sakau: „Viešpatie, padėk man suvokti gyvenimo esmę, savo egzistencijos prasmę, savo gyvenimo tikslą“, – tai į ką aš čia kreipiuosi?..
Ir gavau pastabą, kartą man pasakė, kad būtų gerai, kad būtų čia įvardyta… „Kas įvardyta?“ „Mūsų religijos simbolis, tai, į ką remiasi mūsų religija.“ Atsakiau, kad „ne religijoje prašau atsakymo, o Viešpaties prašau atsakymo“. Man grįžti atgal ir ratuku prasisukti kaip voverei rate – man čia atsakymo niekas neduoda, o dvasia dalyvauja visose religijose ir tas „Viešpatis“ yra kiekvienos religijos Viešpatis. Nes žodis „Viešpatis“ yra aukščiausia hierarchija, kokią žmonės gali sugalvoti ir jeigu tu praktikuoji kažkokią religiją, tai jie visi vadina viešpačiu tos religijos kūrėją, tos religijos aukščiausią struktūrą: ar tai būtų asmuo, ar tai būtų, kad ir šventa karvė, pas kitą – statula, stabas kažkoks, bet visi turi savo dvasią.
Ingrida Stankevičienė: Bet žiūrėkite, antram punkte, kada jūs sakote, kad „Viešpatie, padėk man tavo sūnaus nuostatų pagalba, jo dvasioje“ ir jūs tarsi parodote visiems, kokiu keliu bus einama, koks turi būti išstatytas ryšys, kad vyktų ta komunikacija. Koks santykis turi būti.
Augustinas Rakauskas: Kai kreipiuosi šitoje vietoje, tas pats, kas sakyčiau „Viešpatie“, jeigu taip aiškinant kreipinį, tai „padėk man sūnaus nuostatų dvasios pagalba suvokti gyvenimo esmę, savo egzistencijos prasmę, savo gyvenimo tikslą“.
Ingrida Stankevičienė: Bet jūs įvedate kokį komponentą? Jūs sakote, kad tai galėsiu aš padaryti, jeigu aš priimsiu…
Augustinas Rakauskas: Ne. Klaidini. Ir noriu, kad nenuklystum, o kaip tik noriu išaiškinti, kodėl toks kreipinys ir ką turiu omenyje.
Su tokiu kreipiniu, puikiai suvokiu, nes esu realistas, suprantu, kad visos religijos, kurios yra sukurtos, kurios yra praktikuojamos, kurios buvo, arba bus, jos visos sukurtos Dievo vaikų. Neateina kažkas ir nelipdo religijos ir jos nuostatų, todėl sakau, kad „tavo sūnaus nuostatų dvasioje, padėk man suvokti gyvenimo esmę…“
Ingrida Stankevičienė: Viskas gerai, bet…
Augustinas Rakauskas: Tai, palauk, čia – labai svarbus momentas. Todėl žinant ir beldžiantis su šita intencija, kad kito mechanizmo nėra kol kas. Mes žinome, kad šitame realiame, materialiame pasaulyje, kuriame mes gyvename, prieinama prie naujų nuostatų lygiai tokiu pačiu principu ir todėl tame punkte yra sakoma „tavo sūnaus nuostatų pagalba“, tai reiškia, kad nuostatos tai yra dvasia. Ką tos nuostatos sukuria, tai čia jau yra žmogaus išsivystymo lygio klausimas, bet nuostatos – tai čia buvo reikalavimas, čia buvo klausimas, kreipimasis ir prašymas Dievo sūnaus tų žmonių, tų Dievo vaikų, kurie pasiekė tam tikras religines nuostatas, iš kurių jie sukūrė tai, kuo pradėjo tikėti ir naudotis tūkstančiai, milijonai ir milijardai žmonių. Tai čia prašymas mechanizmą atverti, čia prašymas suteikti galimybę, duoti patarimą, kokius instrumentus, į ką reikia atsiremti.
Ir tada gavau tuos instrumentus. Jie man pradėjo labai paprastai rikiuotis: išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė. Šitie keturi faktoriai išsirikiavo, bet jie išsirikiavo, – nesugalvojau jų, neparašiau jų kaip eilėraščio, bet kada kreipiausi, nes kreipimasis punktais į tą dvasią ėjo šita eile, ir aš… Pirmas – iš vis neviltyje toks kaip šūkis, antras – jau suvokiant, kad yra technologija kažkokia, tas pats kas sakytum: „Duok man, Viešpatie, technologiją, tą tavo sūnaus nuostatų, jo dvasios. Kaip jie praėjo tai, kaip jie suvokė?“, – čia prašymas tos dvasios. Ir tada toliau vyksta, kad reikia išmintingai. Ir sau keliu klausimą, kad reikia išmintingai, reikia teisingai, reikia patikėti ir reikia su meile tai daryti, ir reikia mylėti visus žmones. Ir kadangi mano intencija buvo rūpestis, ir tais žmonėmis, ir tais savo darbuotojais, ir savo šeima, tai man tos intencijos savaime ir ėjo iš širdies, iš vidaus.
Ingrida Stankevičienė: Čia yra labai svarbus pats veikimo algoritmas. Žiūrėkite, kaip jūs darote? Jūs sakote, kad išgyvenote nuolatinį rūpestį dėl jų, bet jums reikalingas tas vidinis adapteris, su kuriuo jūs galėtumėte dirbti. Trečiame punkte yra sakoma: „Viešpatie, padėk man savo sielos būsenoje apgyvendinti išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės vienybę“.
Augustinas Rakauskas: Kalbant šituos du punktus, kol neturėjau to trečio punkto, kalbant juos mintyse, kreipiantis į tą dvasią, man pradėjo rikiuotis šitie žodžiai. Jie inspiravo pirmą žodį, kad reikia labai atsakingai, labai išmintingai į tai žiūrėti, nes be išminties nieko nepadarysi, jeigu esi kvailas, jokių nuostatų nesusiformuosi. Turi būtinai kaupti išmintį, kaupti patirtį, žinojimą. Ir aišku, iš karto supratau, kad išmintis eina pradžioje viso to, kaip farvateryje. Ir suprasdamas, kad gyvenimo prasmė ir esmė to viso gyvenimo turi turėti galutinį rezultatą – šiandieną mes kaip aukščiausią pasiekimą ką turime, aukščiausią rezultatą? Kas stovi aukščiausiam lygyje? Nieko mes šiandien aukščiau už meilę neturime. Ir aš supratau, kad mes turime ateiti į meilę. Ir kad išminties darbo, išminties reiškimosi, išminties eksploatavimo kryptis turi būti į meilę. Tai aš supratau, kad neateisi be teisingo kelio, be teisingų sprendimų, be tikėjimo… O tikėjimas jau savaime sulipo, kai šitas pirmas dvi sąvokas suvokiau – išmintis, teisingumas – iškart suvokiau, kad reikia tikėti. Gali labai išmintingai rasti išeitį, gali labai teisingai viską išskaičiuoti, susidėlioti ir pagalvoti, kad čia tikrai teisinga, bet jeigu tu neturi tikėjimo, supratau, kad nebus energijos, nebus dvasios, kuri „veš“. Ir aš supratau, kodėl krikščionybės religija taip sukoncentruota yra į tikėjimo dvasią, nes ji atidaro kelią, atidaro vartus į realizavimą išminties, teisingumo per tikėjimą. Ir tada – finalas. O kas iš to viso: išminties, teisingumo ir tikėjimo? Kas? Koks rezultatas gimsta? Meilė. Jeigu ta meilė yra ir tau, ir žmonėms, tada ir Dievui tarnauji. Tada ir tai priėmiau labai paprastai.
Ir kai priėmiau šiuos dalykus, ir aš juos gavau, pirmiausiai žinote, ką pagalvojau? Tikrai pagalvojau, kad tai yra apsireiškimas šventos dvasios. Kad tai – Dievo dovana. Ir pirmiausiai ką viduje pasakiau kaip žmogus, kodėl pajutau tokį dėkingumą? Nes aš pagalvojau – žmonės gali interpretuoti, gali manipuliuoti žodžiais, gali kurti įvairias programas, gali daryti edukacines programas, gali mokymus organizuoti, bet vis tiek jie visi, aš iškart suvokiau, kaip ir kiek visi besiblaškytų, turės atsistoti ant šitų keturių pagrindų. Tik laiko klausimas: kada? Kada pribręs suvokti, kad viskas pasaulyje evoliucionuoja? Ir mentalinis pasaulis lygiai taip pat evoliucionuoja ir jame esančios nuostatos taip pat evoliucionuoja, keičiasi, tobulėja ir joms reikia kelti nuolatos kartelę.
Išminčiai, teisingumui, tikėjimui ir meilei mes irgi lygiai taip pat nuolatos turime kelti kartelę, nes tai, ką šiandien žmonės vadina išmintimi, ką vadina teisingumu, ką vadina tikėjimu, ką vadina meile toli gražu nėra nei išmintis, nei teisingumas, nei tikėjimas, nei meilė. Tai yra sudėvėta, tai yra devalvuota. Visi žmonės tiek negražiai eksploatuoja, tiek mechaniškai eksploatuoja šitas sąvokas, kad jos jau neduoda pridėtinės vertės. Jos tapo tarybiniais lozungais, jos tapo stereotipinėmis klišėmis, priežodžiais tapo.
Ingrida Stankevičienė: Gal todėl jūs ketvirtame punkte ir sakote, kad „Viešpatie, padėk man kiekvieną sielą per tavo malonę sutiktą kelyje priimti išmintingai, teisingai, tikint ir mylint“?
Jūs pasakėte, kad evoliucionuoja vertybės ir nuolatos kinta. Tai čia yra vieningo vienio esminis principas – nuolatinė kaita.
Augustinas Rakauskas: Taip. Per ką jos evoliucionuoja? Kaip aš pradžioje pokalbio pasakiau, mes negalime sužinoti ką nors naujo iš to, ką mes žinoma sena. Mes turime kažką naujo rasti, su tų senų žinių pagalba gauti naujas žinias. Tai lygiai taip pat su mūsų dvasia – išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės – lygiai taip pat mes turime su jomis stengtis atrakinti aukštesnio lygio naujas žinias. Bet per ką mes galime tai gauti? Tik per nežinančius.
Ingrida Stankevičienė: Žiūrėkite, prieš tai jūs sakote, kad „Viešpatie, padėk man kiekvieną sielą priimti“, o kitame punkte įvedate visiškai naują elementą, kokybinį elementą: „Padėk man susivienyti“. Kodėl vienas nustoja veikti ir reikalingas vienijimosi procesas? Kodėl čia įvedama bendra intencija ir kodėl visa tai jūs surišate su dieviškos dvasios poreikiu?
Augustinas Rakauskas: Mes suprantame, kad norint pakeisti, mes turime priimti skirtingai mąstančius, nežinančius, neturinčius, sakysim, tiek išminties, kiek reikia sugeneruoti dieviškos dvasios galią. Nes čia jau kalba eina – mes pereiname į galią.
Kam reikalinga: „Viešpatie, padėk mums susivienyti su visais, einančiais išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės keliu“? Kam reikia mums vienytis? Tam, kad mes galėtume sugeneruoti nuostatų dvasią: kad išmintis taptų didesne išmintimi, teisingumas taptų didesniu teisingumu, tikėjimas taptų tvirtesnis, meilė apimtų globalesnį pasaulį, – ne tik savo šeimą, ne tik save patį, ne tik savo šalį, bet kad meilė sklistų į visą žemės rutulį. Ir visus užjaustų kenčiančius, visus, kurie blogai jaučiasi. Tai mes turime vienytis. Vienytis ant šitų keturių nuostatų pagrindo.
Jeigu mes šito nedarome, tada žmonės tampa zombiais, tampa teletabiais, kurie priima jau išmintį žmogišką – sukurtą kitų žmonių. Žmonės savo bendruomenes gali nuvesti į zombizavimą, į robotizavimą. Dieviška dvasia šito negali padaryti, nes ji yra laisva ir ji suteikia galimybę vystytis kiekvienam atskiram žmogui, kiekvienai atskirai sielai. Dieviškumas tada ir susikuria, kada mes visi turime laisvo apsisprendimo teisę. Bet kad įvyktų transmutacija, tai transmutacija turi sukurti galią. Ta galia tada daro įtaką žmogui, iš žmonių susideda, tada vienas žmogus daro įtaką kitam ir tada susiformuoja galia, kuri keičia požiūrį, nuostatas, būsenas, jausmus transformuoja į daug platesnę, į daug gilesnę sąvoką ir žmogus darosi išmintingesnis, teisingesnis, tikintis, mylintis.
Ingrida Stankevičienė: Čia jūs rodote vidinio mechanizmo veikimą, kada jūs sakote „kai susirenka žmonės, atsiranda tarp žmonių…“
Augustinas Rakauskas: Malda ir turi šitą intenciją ir malda mus veda į vidinę transmutaciją. Čia neina kalba apie išsirikiavimą ir susibūrimą fiziologijoje į krūvą, neturima omenyje, kad sueina milijonai ar milijardai žmonių į krūvą ir jie kažką padaro. Taip, mes matome, kad šitas yra daroma per religines šventes, per dainų šventes, per visokius didelius susibūrimus – tai yra daroma tik tam, kad žmonės pajaustų vidinės dvasios vieningumą. Tai yra edukacinės programos, kurios daromos dėl to, kad žmonės viduje pajaustų vienybės jausmą, o ne tam, kad jie čia susijungtų susikibę rankomis ir pamojuotų arba pašūkautų.
Kada mes kalbame apie fizinių veiksmų karą, taip, tada veikia fizinis susijungimas žmonių į vieną tikslą, bet tada jau yra fizinių veiksmų atlikimo galios suformavimas, o visa malda orientuota į vidinę transformaciją.
Ingrida Stankevičienė: Tai šeštame punkte yra sakoma, kad „Viešpatie, padėk mums būnant vieningajame vienyje…“
Augustinas Rakauskas: Mes turime pasakyti, kodėl mes tai darome.
Kadangi mūsų laidose iš kai kurių dalyvaujančių žmonių pastebėjome maldos dvasios esmės nesuvokimą, tai mes todėl čia ir kalbame apie tai. Nes žmonės būtent dėl to, kad jau išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė yra tik lozunginiai žodžiai, tai jie dėl to juos ir priima kaip kokias eilutes tarsi į eilėraštį sudėtas. O čia jose glūdi dvasios tobulinimo mechanizmas – mūsų sielos dvasios tobulinimo mechanizmas. Ir mes jeigu neatkreipsime dėmesio į šitą dalyką, tai visą laiką kaip voverės rate suksimės ir niekaip nepereisime į kitą evoliucionavimo lygį. Mes kol kas tik dirbame su fiziniais kūnais ir nesuprantame, kad fizinių kūnų veiksmus, judesius, sėkmę, išgyvenimus nulemia vidinė būsena.
Ingrida Stankevičienė: Kada jūs parašėte šeštą punktą tai buvo jūsų vizija?! Juk jūs neparašėte tai kaip patirto reiškinio ar išgyventos būsenos? Juk jūs kalbėjote apie žmones, savo vizijoje matėte, jūs turėjote tokią intenciją, tokią svajonę, kad būnant komandoje, būnant vieningame organizme, kaip bepavadintume, grupėje, žmonės turėdami tas pačias nuostatas, tą patį tikslą, turėdami tą pačią, vienodai išjaustą…
Augustinas Rakauskas: Lygiai taip pat, kaip vadinama energetinio agregoro dvasinė galia daro įtaką žmonės, daro įtaką vienas kitam, ir daro poveikį padedantį transformuotis mums į kitą suvokimo lygį, tai be dieviškos dvasios pagalbos mes to negalime padaryti. Kas yra ta dieviška dvasia, šiuo atveju kalbant, kad „Viešpatie, padėk mums būnant vieningajame vienyje susijungti su dieviškos išminties, teisingumo…“? Mes šitoje vietoje pretenduojame, mes sakome: „Įleisk, padėk mums susijungti su dieviška dvasia, nes žmogiška dvasia jau neišveda iš to voverės rato“. Mes čia sukamės, sukamės, visą laiką tik valgom ir ieškom kūnui kas geriau, kas smagiau, maloniau ir niekaip neišeiname į aukštesnį lygį. Ir vėl po to už tuos malonumus kovojame, už tas materialines gėrybes vėl kariaujame, vėl konfliktai, vėl persidalijimai valstybių, ir vėl tas pats iš naujo.
Ingrida Stankevičienė: Gerai, tai kas yra ta dieviška dvasia, kuri susiformuoja ant šių keturių vertybių fundamento?
Augustinas Rakauskas: Dieviška dvasia yra viso pasaulio žmonių, kada visi žmonės sukuria tokį agregorą ir tokias nuostatas priima, apgyvendina ir pradeda jomis naudotis, kurios išeina už mūsų planetos ribų, už mūsų žmogiško supratimo lygio. Tai tada mes susijungiame su visais, kurie šiandien yra ne kūnuose gyvenantys, o gaubia mūsų visos planetos dvasią, sudaro mūsų visą žemės planetos sielos dvasią. Tada jau mes pereiname į dieviškos sampratos, dieviško suvokimo lygį.