Kauno „Žinių radijo“ studijoje kalbamės su UAB „Uraga“ generaliniu direktoriumi, prodiuseriu ir kūrybos direktoriumi Andriumi Griciumi.
Klausytis internetu.
Laida transliuojama penktadienį 10.10 val., kartojama šeštadienį 17 val.
***
Ištrauka iš laidos:
Andrius Gricius: Esu kūrybos vadovas, turiu tikslą sukurti viziją kolektyviniam „aš“, ieškau bendraminčių – verslių, dvasingų žmonių, kad suprast vienas kitą ir susitikus realizuotis, sukurti vienio gėrį.
Kiekvienas iš mūsų savo kelyje bandome suprasti tiesiog save ir aplinką, ir vienokiu ar kitokiu būdu iš aplinkos gauname labai didelę įtaką, kuri nukreipia arba sujungia savirealizacijos link. Manau, kad savo kelyje man pasisekė tam tikros gyvenimo aplinkybės, kuriose, per didelę patirtį tam tikrų išgyvenimų – ir skaudžių, ir laimingų, pavyko atrasti gan jaunam tokį aiškų savirealizacijos kelią, tai yra į informacijos atidavimą. Nes pati vaikystė susidėjo iš labai didelės patirties smalsaujant, viską darant, žaidžiant smėlio dėžėje, kuriant savo žaislus (nes tais laikais nebuvo tiek pinigėlių) ir jungiant savo draugus. Būtent, toks užpildantis pilnatvės jausmas, kai tu socialiai apjungi bendram tikslui ir sukuri tam tikras aplinkybes, žaislus, įrankius kartu veikti.
Ir visą šitą modelį taikiau toliau judant gyvenime, kur tiesiog atsirado daugiau įrankių, daugiau galimybių, daugiau įdomių žmonių, su kuriais buvo vis daugiau įdomesnių iššūkių išspręsti tam tikras problemas, ką mes vėlgi atiduodame aplinkai. Pradedame nuo savo problemų sprendimo, jeigu tai veikia, dalijiesi savo artimų žmonių aplinkoje ir po to didesniu masteliu stengiesi atrasti būdą, kokiu būdu galėčiau ištransliuoti didesnei auditorijai žmonių, kurie taip pat susiduria su tomis pačiomis problemomis.
Mano kelyje tai susidėjo per kūrybą į multimediją, kurioje galiausiai sukūrėme kompaniją su bendraminčiais, ir būtent ten modeliuojame tam tikrą sąlytį ar interaktyvią knygą, ar tam tikrą vizualą, kurį išleidus į plačiąją auditoriją, – per visą įmanoma šiuolaikinę technologiją, tai yra dabar ir telefonai, ir virtualios realybės, ir kino teatrai – tai paliečia labai didelį kiekį žmonių globaliai. Mes dabar palyginkime, mes turime neįtikėtiną skaičių žmonių pasijungusių į vieną medijos tinklainę, yra vien mobilūs telefonai, per tai mes paliečiame labai daug tų pačių žmonių, kurie ieško ar neieško, bet galiausiai vis tiek susiduria su vienokia ar kitokia informacija. Tai labai atsakingai per visą tą kelią išsigryninome ir pats labai aiškiai supratau, kaip išvengti mūsų medijos pasaulyje to triukšmo, to informacijos triukšmo, kuris labai dažnai blaško, ypač šiuolaikinį jaunimą, ir tokiu būdu nukreipti tikslingai tos pačios savirealizacijos link. Su kuo pats vaikystėje susidūręs, siekiau kaip efektyviausiai save tiesiogiai realizuoti, ištransliuoti.
Ingrida Stankevičienė: Kaip jūs įdomiai traktuojate, kad tai, ką jūs savo gyvenime iš savo aplinkos susiurbėte, kur ėjo, kaip aš supratau, 50×50, ir negatyvių, skaudžių dalykų, tiek ir pozityvių, jūs iš tų patirčių sugebėjote sukurti tam tikrą filosofiją, tam tikrą savo ideologiją, kuriai atsirado paklausa taip pat toje aplinkoje, iš kurios jūs tuos skaudulius ir gavote. Ir štai, pasinaudodamas ta aplinka ir savo skaudžia patirtimi, jūs šitaip sukaupėte, suformavote tą kritinį mąstymą ir štai šiandien matote, kad tai jau yra tam tikras produktas ta patirtis, kurią galima atidavinėti žmonėms. Ir jūs štai teigiate, kad tai, ką jūs turite (turiu omenyje tai, ką jūs žinote ir galite pritaikyti aplinkoje), yra labai tikslinga, yra labai naudinga ir duos pozityvius rezultatus, o tai, ką turi tie anie, tas jaunimas, tai yra triukšminga, tai griauna, ir vienaip ar kitaip tai prives prie neigiamų rezultatų… Aš taip girdžiu.
Andrius Gricius: Visada komunikacijoje labai svarbu lingvistika, susinchronizuoti žodžius ir suprasti, ar mes kalbame apie tą patį, arba naudoti tuos pačius žodžius. Dėl to kiekvieną kartą pasitikslinsiu, kad „nenukalbėti į dirvonus“, kaip sakant, asmeniškai.
Ingrida Stankevičienė: Gražus išsireiškimas – dirvonai…
Andrius Gricius: Mes, kaip individai, ne kaip, o esant individais, esame biologinės mašinos. Mes neišvengiamai savo jutikliais, jutiminėmis visomis kūno jautriomis zonomis, priimame labai didelį kiekį informacijos iš aplinkos. Galiausiai, tas, kas mes esame, kaip besireiškianti asmenybė, tai priklauso nuo labai didelio kiekio informacijos, kaip ji apdorota, per kokius filtrus praėjus, kaip ji nusėdus, kaip ji suprasta, nes duomenų turėjimas yra viena, o jų supratimas yra visai kas kita. Jeigu tu netaikai tų turimų duomenų per praktiką savo gyvenimo kelyje, tai dažnai gali ir savęs negirdėti, ir nepritaikyti. Dėl to ieškant visų tų savirealizacijos būdų ir tikriname pačią informaciją, pagal tai, ką jau turi sukaupęs. Kiekvienąkart ieškai to supratimo.
Tarkim, kažkur perskaitei knygą, tu žiūri ne į tai, kokia yra informacija ar kaip tu ją įsisavinai, bet kas ją parašė. Lietuvoje yra nemažai žmonių, labiau jaučiančių, ieškančių gilesnio sąlyčio su savimi, su aplinka, su ta darna, kur norisi kažkokio bendradarbiavimo ir tikslingo šalies gerbūvio darymo, kažkokių ambicingų darbų, pasijungti į kažkokias organizacijas. Dabar mes turime labai daug aplinkoje iš Europos Sąjungos remiamų projektų, tai yra inkubatoriai, mes patys esame trijų inkubatorių įkūrėjai. Tu matai žmonių tikslą…
Ingrida Stankevičienė: O tas inkubatorius, tai kas? Kas auginama?
Andrius Gricius: Inkubatoriai tai yra mažų ar didesnių kompanijų, organizacijų sambūriai, kurie oficialiai padeda tos pačios ar panašios srities sferų kompanijų žmonėms vystyti tiksliau savo veiklą, pritraukiant užsienio klientus, nes mūsų šalyje nėra tiek daug resursų, ar tų pačių kompanijų pajėgumų ir tų pačių resursų tiesiog trūksta. Tai mes susibūrę po inkubatoriaus vienu stogu, turime vieną atstovą, tarkim, kuris padeda mums efektyviau veikti išvien, pritraukti daugiau užsienio klientų ir mes tiesiog natūraliai turime didesnius pajėgumus.
Man pasisekė, kad gyvenimo kelias susidėjo būtent iš to pažinimo ir informacijos kaupimo ir efektyviausiu būdu ištransliavimo. Tai dėl to tų pačių vizijų kūrybinių projektų tikslinis kūrimas susideda iš tos informacijos bazės turėjimo, kuriai reikia taip pat laiko, bet čia sudedamoji dalis. Dėl to labai dėkingai visa kryptis gaunasi pilna energijos ir turinti sąlyčio būtent visose informacinėse plotmėse, nes būtent per informaciją tu po to kuri tą edukacinę viziją, jeigu nori, kad tai turėtų kažkokį efektą vartotojui, klausytojui, kuris su tuo turės kažką bendra.
Ingrida Stankevičienė: O kodėl jūs tai vadinate edukacija? Ką jūs apskritai į tą žodį įdedate?
Andrius Gricius: Kiekvienas žmogus susitikus, kaip kūno ląstelės, visada socialiai apsikeičia informacija. Tai gali būti „pletkai“, gali būti tikslingas pokalbis, architektūrinis kažkoks, inžinerinis, ir kuo tiksliau mes apsikeičiame ta informacija, atkreipdami dėmesį, kada tai yra efektyvu, kada neefektyvu, tai yra apsikeitimas duomenimis. Ir vienareikšmiškai, informacijos srauto vaikščiojimas yra edukacija. Kiekvienas žmogus, netgi nesuvokdamas, kad jis važiuodamas automobiliu per radiją išgirdo kažkokią transliuojamą mintį, jis gali žiūrėti pro langą į karves pievoje, bet informacija įėjo ir tik laiko klausimas, kada jis smegenų vingiais sujungs tą informaciją ir panaudos su jo patirtimi arba būsima situacija. Tai bet koks sąlytis yra informacijos gavimas ir iš to jau yra pati edukacija.
Ingrida Stankevičienė: Gerai, tai kokiomis jūs vadovaujatės nuostatomis, kad tą informaciją, kurią jūs gaunate, sugebate paversti edukacine informacija? Juk jeigu jūs sakote, kad visos ląstelės socialiai užprogramuotos teikti informaciją, kuri reikalinga aplinkai, – ar ne, jeigu mes kalbame apie edukaciją? – kad kiekviena ląstelė turi iš principo tikslą mokytis jungtis su kita ląstele ir kurti naujus darinius, ir tobulinti bendrą organizmą, tai lygiai ta pati ląstelė, kuri yra užkoduota neigiama medžiaga, ką mes matome visuomenėje, gali skleisti destrukciją. Tai kokiomis nuostatomis reikia vadovautis, kad mūsų edukacija, kaip mes savo „Verslumo dvasios“ laidose sakome, būtų išmintinga, teisinga, ja būtų galima tikėti ir ji kurtų meilės rezultatą?
Andrius Gricius: Labai giliai ieškant šių atsakymų, priėjau prie prado, kai žmonės dar gyveno gentimis, ir vedantieji, vadinamieji žiniuoniai, šamanai, suteikdavo genčiai ar vadams kažkokią naudingą informaciją, edukuodavo apie žvaigždes, apie medžioklę, apie kažkokius gamtos procesus. Po to natūraliai iki šių dienų išlikęs labai svarbus momentas, kada kiekvienas šeimos narys turintis atžalą, ją edukuoja, ruošia gyvenimui, būtent atsižvelgiant į savo patirtį, kas yra efektyvu aplinkoje.
Tai jeigu, tarkim, imkime tą patį šamaną senų laikų, kuris natūraliai gimęs, tokie dalykai needukuojami, natūraliai gimsti turėdamas tam tikras charakteristikas – tu jauti aplinką, tu labai efektyviai priimi informaciją ir ją atiduodi. Tas žmogus natūraliai perduoda savo žinias, edukuoja savo sūnų.
Tas sūnus, tarkim, kaip šiai dienai, yra koks efektyvus daktaras, protina savo sūnų būti daktaru, nes tai efektyvu, daug uždirbsi ir t.t. Bet nebūtinai tas vaikas yra gabus tam ir netgi baigęs universitetą jis darys tai efektyviai.
Tai būtent, kai kalbame apie pamatinę, labai svarbią informaciją, valdymo informaciją, procesų informaciją, kuri yra ir politikoje, ir tarp daug vedančiųjų žmonių, tai jeigu tai yra žmogus, kuris nėra gimęs su tam tikromis moralinėmis vertybėmis iš savęs, turintis būtent tą atjautą artimui, tai jis bus tiesiog kopijuotojas ir pritaikantis iš kažkur nušlifuotą, tą jau protingą informaciją ir veiks kaip parazitas. Jis manipuliuos. Tai yra labai natūralus, gamtoje besireiškiantis organizmas, kuris daro įtaką daugybei eko sistemų. Jis yra… vėlgi, dėl ko atsiranda parazitas, kaip jis funkcionuoja? Jis ne edukuoja, bet jis manipuliuoja turėdamas bazinę informaciją, darydamas įtaką aplinkai veikti būtent egoistiškai tam parazituojančiam egoistiniam organizmui, ląstelei.
Ingrida Stankevičienė: Kas jumyse formuoja tą poreikį išsisakyti ir norėti auditorijos? Kaip mes galime išgirsti tuos žmones? Ir ar tos individualybės, tos asmenybės, ką jos turi daryti, ar kaip tas jungti patirtis, kad iš jų kažkas gimtų? Galbūt šitie dariniai ir reikalingi tam, kad mūsų demokratija modifikuotųsi?
Andrius Gricius: Visų, beveik visų, problemų sprendimas galimas labai paprastu būdu, parašant knygą su vienu puslapiu, su vienu žodžiu, tai yra „kalbėkimės“. Viskas prasideda nuo informacijos apsikeitimo, kaip apibendrinome, tai yra ta pati edukacija. Tai kol kūnas, ląstelės, neturi galimybės ištransliuoti savo nuoskaudų, savo minčių, savo įžvalgų, kad kažkas galėtų būti geriau, nėra būdų jų išgirsti arba jiems nėra būdų tai išsakyti, ištransliuoti, tol kūnas efektyviai nefunkcionuos.
Taip kaip paimkime dabar mūsų kūną, biologinę mašiną. Kūnas, kaip vienas biologinis organizmas, kuris veikia išvien. Kiekvienas organas, kiekviena ląstelė turi savo paskirtį ir labai aiškiai per evoliucijos laikotarpį žino savo vietą, kodėl ji ten yra, kaip funkcionuoja, su kokiais kaimynais organais bendradarbiauja ir kiek yra svarbu su kiekviena ta dalimi sinergijoje komunikuoti, kad nebūtų kažkokių užkrėtimų, žaizdų ir taip toliau. Taip sugebame efektingai tiesiog eiti į priekį, koja kojon, rankos klauso, galva klauso, girdime ir taip toliau.
Tai paimkime dabar lygiai tą patį mastelį mūsų šaliai, tautai – kūnui. Visos ląstelės – visi gyventojai, visi žmonės tame kūne – atlieka tą pačią funkciją: yra artojai, yra poetai, yra inžinieriai, yra smegenų centrai, yra valdžia, visi turi savo funkciją.
Pakankamai laiko skyrus gali labai natūraliai, kaip stebint gamtoje augantį medį, pastebėti procesus: kodėl jis auga ir meta lapus, kada jis augina savo vaisių ir kokia pasekmė jeigu yra sausra ir taip toliau.
Tai lygiai taip pat funkcionuoja kiekvienas darinys, kiekvienas organas. Tai stebint ir atpažįstant visus tuos procesus ir kalbantis su tais pačiais neuronais, kurie atlieka valdymo funkciją, žmonės, kurie yra „kepenys“, „inkstai“, kurie atsakingi už vieną ar kitą sferą, tik kartu komunikuojant ir atpažįstant savo kūno dalis, kur aš esu, ką aš darau ir kokia yra to svarba – galime judėti kaip vienas. Nes dabar politikoje trūkstant tos sinergijos ir informacijos, viena ranka eina į vieną pusę, kita į kitą, ir mes kaip organizmas, kaip kūnas, esame nepaslankus. Mes įstrigę ir negalime efektingai kaip viena tauta, kaip viena vizija judėti į priekį su tuo pačiu gerbūviu.
Ingrida Stankevičienė: Kaip jūs manote, ar tai yra, kaip jūs sakote, šita problema, yra todėl, kad mes kažko nepadarome arba kažką darome labai blogai, ar tai yra, jeigu jūs jau kalbate apie visą organizmą, mūsų tam tikras išsivystymo lygmuo ir šiandien mes galime tiek kiek galime, kaip jūs sakote apie tuos neuronus, neuronų matome tiek kiek matome (su tomografais galime tik kiekį pamatyti) ir naudoti taip pat tik tiek… Čia – kaip?
Andrius Gricius: Kiekvienai ląstelei reikalingas tikslas. Kiekviena ląstelė ieško, kol atranda, kur gali save maksimaliai realizuoti, ir tai dažniausiai yra kūryba. Gali būti kūrybingas žmogus, kuris turi viziją ir jis apjungia talentus, kurie pamato save galintys realizuoti tame procese. Iš savo pusės kalbant, būtent, kaip kūrybos, žmogaus perspektyvos…
Ingrida Stankevičienė: Kitaip pasakysiu: jūs šiandien, kodėl „Verslumo dvasios“ laidoje? Juk tai – galimybė save realizuoti, tai yra labai rimta, ir jūs kalbate apie edukaciją, apie sujungimą savo praeities, savo būsimos ateities, per šitą dabarties akimirką – jūs sujungėte tris laikus. Maža to, jūs tai paverčiate, kaip jūs pats teigiate, edukacija. Kodėl jūs tai darote?
Andrius Gricius: Turiu viziją, turiu pajautimą – tai veda nuo pat jaunystės. Labai tiksliai suprantu, kokia yra prasmė tos vizijos realizavime.
Ingrida Stankevičienė: Galite ją įvardyti?
Andrius Gricius: Šiai dienai, stebint aplinką, mūsų aplinkoje labai daug informacijos, labai daug politinės, geopolitinės informacijos, labai daug bėdų, labai mažai sprendimų. Norisi išlaisvinti viziją, kurioje būtų sudėti visi tie nuostabūs dalykai, mūsų žmonijos užfiksuoti gražiausi dalykai, kurie motyvuoja.
Ingrida Stankevičienė: Žmogus, kol neprieis prie kritinės ribos, jis nežengs. Kritinės masės dėka susiformuoja naujas etapas – tai jūsų mintis, tik pakeičiau truputėlį.
Andrius Gricius: Šiai dienai žmonėms trūksta imuninės sistemos šoko. Imuninės sistemos šoko gerąją prasme, su gera intencija, su meile, su energija, kuri apjungtų kaip švyturys bendram tikslui. Žmonės to tikslo neiškomunikuoja ir nesusijungia, nes yra labai daug mažų dalelių ir jos nėra užimančios didžiąją dalį mūsų eterio. Pagrinde mes matome žinias: kažkas kažką pagavo… Trūksta vizijos, kuri apjungtų visus žmones bendram tikslui, bet toje vizijoje būtent įvardijant tuos dalykus, kodėl mes ten esame, kokios yra problemos.
Ingrida Stankevičienė: Matote, jūs kalbate apie viziją ir sakote, ta vizija negali realizuotis, nes jai trūksta meilės. Tai labai, kaip čia pasakyti… tai ištisas procesas. Tam, kad visuomenė, kad tauta, pasaulis, per daugybę procesų išgyvendami galėtų prieiti prie šitos dvasinės būsenos (nors čia dar atskira tema būtų išsiaiškinti, kas yra ta meilė, apie ką jūs kalbate) ir galėtų per, kaip jūs teigiate, meilės prizmę puoselėti tas vizijas, apie ką jūs kalbate (čia man atrodo, kad mes išvis apie „Saulės miestą“ mes dabar kalbame), tai iš pradžių dar mums teks neapykantoje, baimėje, skausme, pavyde pagyventi dar ne vieną dešimtmetį.
Andrius Gricius: Trūksta pavyzdžio. Visos kalbos galiausiai veda į žinojimą, bet ne į veiksmą. Svarbiausia dalis yra pats veiksmas. Man pačiam labai sunku yra kaskart, atrodo, labai tokia tikslinga, plačia informacija, informacija duodančia atsakymus kalbant, kai po to tai neturi veiksmo. Visa esmė yra veiksmas.
Edita Marciulevičienė: Taigi kalbame apie tai, kaip gimsta poreikis iš savo asmeninės patirties kurti viziją ir komunikuojant su visuomene, su aplinka, per verslumo dvasią gauti pridėtinę vertę…
Andrius Gricius: Turiu, kaip sakiau pradžioje, tam tikrą dalį informacijos, kurią jaučiu pareigą būtent su jumis pasidalyti. Kad ir kaip tai skambėtų, kaip aš sakau, nors ir kalbu „iš savo varpinės“, tai yra ne mano nuomonė, ne mano, kaip pasakyti, perspektyva. Labai seniai atradęs informacijos paklaidą ir kiek pasaulis priterštas tos neefektyvios informacijos, kuri pasidaro tiesiog užpildyta erdvė pasikartojančių, panašių dalykų. Kad išlaikyčiau vienio potyrio ištransliuotą, nušlifuotą informaciją ir kiek įmanoma stengiantis nesugadinti to, kaip gryno duomenų pamato, nieku gyvu neištransliuojant kaip aš to norėčiau emociškai, arba kokį aš tuo sąlytį turiu, nes aš esu tiesiog kaip instrumentas be jausmų. Vėl gi, aš su jausmais tai darau, bet stengiantis kuo efektyviau perteikti pačius gražiausius žmonijos užfiksuotus informacijos perliukus ir juos pačiu gražiausiu dalyku toje pačioje vizijoje ištransliuoti į aplinką ir pati informacija iš savęs jau duoda efektą. Tie žmonės, kurie turės ar neturės sąlytį, jie iš savęs jau veiks, jie turės sinergiją, sąlytį ir t.t.
Tai pats tikslas nuo pat vaikystės, kaip pasakojau, buvo tiesiog suvokti patį tą tuo metu minimalų pamatą ant ko viskas laikosi, kaip veikia pasaulis: kodėl yra pinigai, kodėl jų trūksta, kodėl vieni dirba, kiti nedirba, ir lendant į tokį pamatinį, kaip pasaulio normą, ieškojau ne tai, kad kažkokių paviršutiniškų dalykų, bet būtent iškeliant patį svarbiausią klausimą, neieškant pačios informacijos, bet kodėl taip yra? Čia pats svarbiausias dalykas einant į bet kokį edukacinį dėliojimą su tuo pačiu politiku arba su kažkokiu žmogumi, būtent iškeliant klausimą: kodėl taip yra? Ne, kad tai yra, tarkim, aš teigiu, jeigu kaip individas, aš jums čia galiu prišnekėtu labai didelį kiekį informacijos, bet savo pokalbiuose, ir, tarkim, edukacine prasme, su bendraminčiais susitikus aš tiesiog dėliojau labai intensyvų didelį kiekį informacijos su būtent ėjimu per paaiškinimą, kodėl taip yra. Pats žmogus susidėlioja pačią tą informaciją, kaip jos svarbą, poreikį ar efektyvumą, ji teisinga ar neteisinga, bet tiesiog užtenka žinoti, kodėl taip yra. Koks yra išeities taškas, kokiu tikslu?
Ingrida Stankevičienė: Kodėl taip yra?
Andrius Gricius: Čia vėlgi, labai plačiai žiūrint, kurią terpę mes liesime. Kodėl yra, pavyzdžiui, toks gyvenimas? Kaip sako, kokia gyvenimo prasmė? Kodėl yra pinigai? Kodėl vieni kenčia? Kodėl yra karai? Ir jeigu tu iškeli šitą klausimą, tu eini į ištakas.
Aš pats, tarkim, gilinantis į visas sferas, nes norint apibendrinti visą tą gerbūvį, žinant, tarkim, pamatą, labai giliai tu turi liesti visas sferas. Aš pats, ta prasme visada sakau, kad ėjau smalsaudamas tik per savo savirealizacijos prizmę, kad aš tik siekiau ištransliuoti tam tikrą žinutę.
Tai buvo pradžioje tam tikras filmas, „sciense fiction“, kaip idėja, kuri dar ir dabar yra plėtojama: atskrenda iš kitos planetos, kitos civilizacijos atstovai, kurie yra stebėtojai, mokslininkai, ir jie tiesiog išgelbėja žūstančios planetos tam tikrus žmones, vėl gi, pagal tam tikras charakteristikas, ir vyksta jų planetoje pokalbis, tiesiog dialogas. Tai yra toks unikalus pokalbis, kad pats ateivis yra visiškai iš kitos perspektyvos, kurie neturi jokių pamatinių vertybių sąlyčio taškų su žeme, sakykim, su mūsų žinomais dėsniais, ir jis tai pasakoja kaip stebėtojas iš savo perspektyvos, koncentruojantis į žemiečių gyvenimą. Ir vyksta toks labai įdomiu kampu pokalbis, kur tu prieini prie labai įdomių klausimų: kodėl jūs žmonės taip darot, taip žalojat savo kūną, savo esatį, kuri veda prie didesnės globalios eko sistemos žalos ir t.t. Šitą filmą aš kuriu, kaip režisierius, ir scenarijų, tai yra vienas iš tikslų, realizuoti vieną iš tokio edukacinio, meninio formato filmą, kuris turėtų per daug platformų realizaciją, kad turėtų kuo daugiau auditorijos sąlytį patirti ir pajausti.
Ingrida Stankevičienė: Tai naujo filmo, kurio pavadinimas… koks?
Andrius Gricius: Tai yra „Buda“, jeigu, tarkim, imkime vieną iš įgarsintų tokių kaip vertimų, arba ne vertimų, – prasmių, tai yra realybę matyti tokią, kokia ji yra.
Ingrida Stankevičienė: Žodžiu, jums kilo, pasirinkus tokią idėją, sukurti filmą ir parodyti žmogui galimybę, alternatyvą savęs kito pamatymą, taip?
Andrius Gricius: Taip.
Ingrida Stankevičienė: O tai yra daugiau kompiuterizuotas filmas?
Andrius Gricius: Tai būtų gyvas vaidmenų filmas, bet tai būtų iš dalies, nemažas procentas pasitelkiant vizualiuosius menus, kuriems mes esame gabūs. Jis jau yra pradėtas. Mes labai daug teikiame LKC („Lietuvos kino centrui“) paraiškų, kad gautume finansavimą.
Edita Marciulevičienė: O scenarijus yra, pati medžiaga yra…?
Andrius Gricius: Yra griaučiai, yra pradžia, yra įvadas. Mes vis galvojame pasitelkti žmonių finansavimą, kurie jaustų sąlytį, norėtų sužinoti, kokia yra mano tikslinė savirealizacijos dalis.
Ingrida Stankevičienė: Jūs štai kalbėjote apie žmogų kaip apie biologinę mašiną. Mes savo laidose kalbame, kad žmogus yra dvasinė būtybė, dar kitaip – dvasia. Nes jeigu jūs ryžtatės kurti filmus tam, kad žmogus galėtų pasveikti, tarkim, nuo baimės, tai reikia jį pripildyti, suteikti jam tam tikrų pojūčių, kad jo visa sensorinė sistema pradėtų keistis, formuoti kitą holograminę struktūrą. Kodėl jūs būtent tai pasirinkote?
Andrius Gricius: Aš esu tik viena iš jungiamųjų katalizatorių grandžių, neuroninių grandžių, per šitą biologinę mašiną. Aš esu tas pats medis. Dabar aš kalbuosi su savimi. Auditorija, viskas, kas aplinkui yra, visa materija, yra tiesiog didelis vienas medis. Tiesiog per šitą biologinę mašiną, dėl tam tikrų aplinkybių, efektyviausiai reiškiasi būtent vizualus matymas, mąstymas, vizijos kūrimas, istorijos pasakojimas.
Tai supratęs, gan vėliau, turėjau tai paveldėjęs šiek tiek iš tėčio, iš aplinkos, kūrybinės aplinkos, po to sutikta antra pusė – gyvenimo moteris, meilė, žmona, tai atvėrė. Ji suprato ir pasakė, kad man nereikia daryti verslų, man nereikia užsiimti niekuo kitu tik išlaisvinti ir daryti įtaką būtent per tuos savo gebėjimus į vyksmą, tai yra kūrybą, ir tai ištransliuoti. Ir pats tas ieškojimas visų atsakymų, informacijos, labai gražiai pati sinergija apsijungia su visuma. Tiesiog jaučiu aplinkoje kalbėdamas, nekalbėdamas, stebėdamas neveikiančias, nefunkcionuojančias organų bazes, tam tikras dalis, tiesiog jauti, žinai, kur trūksta šviesos, trūksta tėkmės, trūksta sinergijos, dvasingumo ir tu nori tai įnešti. Natūraliai. Čia yra mūsų funkcionuojanti gyvybinė sistema – jeigu tu matysi kenčiantį, tu pulsi gelbėti. Tik sužalotas žmogus, abejingas, gali nepadėti savo artimai ląstelei. Tiesiog tai yra iš savęs. Kiekvienas žmogus tai turi gimęs, čia prasideda nuo dvasinių dalykų, kaip tu užgimsti.
Tarkim, užgimsti kaime. Kodėl tu atsirandi, pavyzdžiui, kažkur miške, ar vienkiemyje, ar kaime, ir patampi veterinaru? Mūsų tinklainė visa, neuronų tinklainė, dvasinė tinklainė per visą biologinį aš, per materiją, ji tiesiog su savimi komunikuoja – mes biologiškai tai čia lingvistiškai kalbamės, bet jei mes ir nekalbėtume, mes jaustume vienas kitą, bet kokiu atstumu ir t.t. Tai tas žmogus, kuris gimsta veterinaru, ta intencija, ta energija, dvasingumas, lemia, kad ji pasijungus į labai didelį spektrą teritorijos, jaučia ko trūksta, kad funkcionuotų štai ta eko sistema. Ji užgimdo vaiką, būsimą kūdikį, kuris turės pašaukimą būti veterinaru. Jeigu mes paimsime, tarkim, gentį, mažą kaimelį, ir einant į didesnius miestus, ir po to į metropolį, tai jeigu paimsime kaimelį, tai kažkokiu būdu natūraliai, kad ir kur pasižiūrėsi, visur bus bent vienas medžiotojas, bent vienas stalius, bent vienas veterinaras, – kiekvienas žaidžia labai svarbią grandį toje eko sistemoje. Ir kiekvienąkart sakoma: „Eik, pas Petrą, jis tau padarys“. Bent vienas žmogus. Jeigu imsi didesnį santykį spiečių ląstelių kažkokioje struktūroje, tada bus tiesiog didesnis skaičius tų natūraliai užpildančių erdvę funkcionuojančių ląstelių. Bet tai, vėl gi, eina per dvasingumo energiją, sinergiją, kuri eina per visą materiją, kaip laidai.
Ingrida Stankevičienė: Gerai, kodėl žmogus, būdamas tokia tobula eko sistema, negali šiandien naudotis savo dvasinėmis struktūromis?
Andrius Gricius: Dėl to, kad mes kaip ir pažabojame žirgą… Jeigu čia kiekviena eko sistemos grandis, daro įtaką kiekvienai žemesnei eko sistemos grandžiai (nežeminant eko sistemų, turiu omenyje, tiesiog yra mikro, makro), ir veikiame kaip mes įsisėdę į savo susikurtą labai svarbią transporto priemonę – automobilį. Tu į ją įsėdai – energija, dvasingumas, tikrasis „aš“, vidinis „aš“, kuris funkcionuoja, veda šitą kūną – įsėdu, ir iš tiek, kiek aš turiu gebėjimų ir fiziologinių galimybių (dvi rankas, akis, girdėti), galiu valdyti šitą biologinį prietaisą, įsėdu ir aš su šituo prietaisu jau valdau automobilį. Tiek kiek tas automobilis turi gebėjimų – lempučių, nustatymų, tiek aš galėsiu efektingai reikštis. Gali sudūžti, gali nebūti apsaugos priemonių. Lygiai taip pat biologinis kūnas.
Tarkim, turime evoliucinės stadijos terpę, dabartinę, kuri yra kintama, ištisai kintama, ir ji ištisai prisitaiko ir nėra tokio dalyko, aišku, kaip tobula, visada yra aplinkybės, prie kurių šiai terpei reikia prisitaikyti. Ir jai tam tikrais atvejais labai lengvai yra daroma įtaka, ji yra žalojama ir nefunkcionuoja. Tai tas tikrasis „aš“, dvasingumas, nesuvaldo kaip žirgo, tu tiesiog nesugebi suvaldyti stresinių situacijų, tam tikrų psichologinių dalykų ir tada pats fiziologinis kūnas veikia kaip automatas. Jis kaip mechanizmas iš savęs funkcionuoja instinktyviai, nes tokiu principu dvasia, užpildanti biologinį kūną yra saugi tarp tam tikro tokio biologinio inkubatoriaus, kuris iš savęs savarankiškai veikia kaip automatonas. Dėl to mes su savimi kalbame, ta pati malda yra, tiesiog tu su tikruoju „aš“, tuo vidiniu „aš“, koduoji biologinį „aš“ – biologinį mechanizmą. Dėl to kartais dvejinamės ir kalbamės su Dievu, tarkim, bet iš tikrųjų su savimi, tikruoju savimi, sinergija koduoji savo biologinį kūną, kurį ruoši, tarkim, kai tu numatai darbus, žingsnius, ėjimus, vairavimą ir kartais tiesiog mes nesuvaldome, nes ta pati intencija, tas dvasingumas, ta energija tiesiog teka ir prisitaiko prie visų aplinkybių, kad būtų sklandus tekėjimas. Būna iššūkiai, tada tu nebeturi (virš savęs) tokio efektyvaus valdymo, tada įsijungia instinktai, o biologinė mašina susidūrus su įvairiomis psichologinėmis traumomis ir problemomis, ji tiesiog veikia labai brutaliai. Nes biologinė aplinka ties išlikimu, ties labai kritinėmis situacijomis įjungia labai stiprius kodus, kurie yra nuo biologijos. Dvasiniai dalykai jau čia yra kita terpė, kuri turi arba neturi sąlygas suvaldyti tą biologinę mašiną. Tokie yra budistai, arba stiprios asmenybės, kurios sugeba veikti kaip vienis – „aš“ su biologija.
Ingrida Stankevičienė: Kaip jūs manote, kas turi keistis, kaip turėtų keistis ir kas turėtų tai keisti, kad žmonės tarpusavyje bendraudami galėtų komunikuoti kaip dvasinės struktūros, apie ką jūs kalbate, o ne kaip tos biologinės mašinos, naudodamosis žemiausiais savo instinktais?
Andrius Gricius: Paprasčiausiai tai yra sukūrimas darnios aplinkos. Tol kol tu bėgsi, kaip aš sakau, voverytė rate, ta prasme, ne tai, kad geromis sąlygomis, vėl gi, efektyviomis sąlygomis, kada tau yra visi įrankiai, tau nėra labai sudėtingų aplinkybių padaryti su tėkme dvasiškai…
Ingrida Stankevičienė: O ką tada žmoguje, kaip eko sistemoje, veikia toks parametras kaip egoizmas?
Andrius Gricius: Egoizmas, pats ego, tai yra labai stiprus kiekvienos ląstelės individo kodas, apsaugantis individą ir saviraišką išliekant unikaliu – tai tik tiek. Tai nėra blogas dalykas, bet mūsų aplinkoje, vėlgi, dėl ekonominių dalykų, dėl skatinimo vartotojiškumo, tai iššaukiama kaip gynybinis mechanizmas.
Ingrida Stankevičienė: Jūs teigiate, kad mes esame biologinės mašinos, tuomet kaip ryšiuose mes išgryniname, išryškiname, suformuojame bendrą išminties, teisingumo, tikėjimo poreikį?
Andrius Gricius: Labai svarbu suprasti, kaip mes, kaip biologinė mašina, funkcionuojame, ta prasme, kaip mes gauname informaciją. Dėl to yra labai svarbu transliuojant informaciją ir atkreipiant dėmesį atiduodant informaciją, priimant informaciją, kaip kiekvienas iš mūsų gebame su ta informacija turėti sąlytį, reikštis, suprasti, nesuprasti, nes yra labai normalu nesuprasti tam tikrų dalykų. Aš pavyzdžiui, nesuprantu matematikos ir komunikuojant labai svarbu kiekvienąkart grįžti būtent prie tos bazės, kad, tarkim, kai yra nesupratimas, reiškiasi ego, tu visada grįžti… Žiūrėkite, mūsų bendras tikslas vienio yra su gerąja intencija, mes nesiruošiame konkuruoti, nesiruošiame įrodinėti savo tiesų, tai yra bereikšmis energijos švaistymas, tiesiog yra pačiu efektyviausiu būdu sinergijos, energijos, dvasingumo informacijos pasidalijimas tarpusavyje. Ir stengiantis ne šokt per daug į priekį, neiti laipteliu į viršų, kol mes tam tikros bazės nesudėliojame, kad mes visi sutinkame, arba susitariame, arba suprantame, suvokiame, kad gerai, suprantame ir tada judame toliau. Turint visą šitą apibendrinimą, po to kai komunikuoji, tu supranti, kad yra dalykų, kuriuos šnekėsime būtent iš kiekvieno perspektyvos, turimos bazės informacijos, yra dalykų, kurie, tarkim, mes visi turėsime tik nuomonę, mes galim daryti tik tyrimą ir vystyti pokalbį, sudėlioti ir manyti, kad gal taip yra, ir t.t. Yra dalykų, ką aš savo transliuojamoje informacijoje, pavyzdžiui, persistengiu, gal per greitai, nesuformuluoju tikrų žodžių, kad tiksliai išreikščiau mintį. Bet labai vengiu žodžių „aš galvoju“ arba „aš manau“, – man yra tabu tokie dalykai, kartais jie išsprūsta, nes pas mus veikia automatonas. Nes mūsų pokalbyje tiek pakelia efektyvumą, kada tu kalbi tai, ką žinai.
Kaip mūsų aplinka pagerėtų edukacine prasme, jeigu mes turėtume pamatą informacijos bazės, kada žmogus sako, kai žino. Tą, ką tu manai, tai tu manyk.
Kaip man tėtis sakydavo: „Tu pasilaikyk savo nuomonę. Ką tu žinai, tu sakyk, žmonėms nuo to bus geriau, o jeigu nežinai – patylėk. Geriau nereikia tuščiai šnekėti, ką tu galvoji, manai, jeigu tu „manai“, tai yra 50 procentų tos informacijos patikimumo, kai jau pramanysi, sugalvosi – tada ištransliuok, pasakyk.“
Dėl to, tai labai labai svarbu į tai atsižvelgti.
Ingrida Stankevičienė: Kaip jūs manote, kokiu tikslu jūs atėjote į „Verslumo dvasią“?
Andrius Gricius: „Verslumo dvasia“ turi labai didelį sąlytį su labai daug dvasingų žmonių, verslių žmonių. Tas formatas labai labai tikslingai daro įtaką aplinkai.
Ta prasme, nėra tokios struktūros Lietuvoje, kurie tikslingai leisdami tiesiog natūralias tiesas, natūralias temas, tiesiog apjungia žmones tam vienio gerbūviui.
Susitinka pas jus labai plačiai žmonių – nuo verslininkų iki dvasingų, ir būtent ta žinutė galiausiai paliečia. Aš, pavyzdžiui, turiu pusbrolius, gimines, kurie visi klauso penktadienį „Verslumo dvasią“, – tai daug duoda.
Tai mano tas visas tikslas tiesiog galiausiai atrasti raktinius žmones, kurie lėmė, kad aš esu čia ir dabar labai dėkingas esu ir tam pačiam tėčiui. Jis turėjo savo misiją, jis davė tai, ką turėjo duoti, kad aš dabar čia esu. Ta pati kūryba, kuris irgi paišytojas, skulptorius ir, tarkim, esu iš dalies jo svajonės realizacija, galima sakyti. Tarkim, tikslas labiau yra turint tas žinias surasti taip suprantančius, mąstančius žmones, ir eiti veiksmo link, kad sukurtume pavyzdį. Tai yra pirmas inkubatorius miestelis, po to išaugtų į miestą, kuris būtų politiškai, demokratiškai pavyzdys, pastatytas nuo nulio, išvengiant visų tų dalykų, kurie nefunkcionuoja, neveikia mūsų sociume, dabartiniuose metropoliuose, miestuose, kad ten būtų pilna darna ir sinergija su darbu, laisvalaikiu, dvasingumu ir tiesiog, kad tai būtų pavyzdys. Politikai šneka, dvasingi žmonės, guru, šneka, bet žmogus galiausiai grįžta į kasdienybę, ima kastuvą ir eina kasti. Ir gyvenimas yra neteisingas visomis prasmėmis. Čia reikėtų diskutuoti dėl ko. Realiai tiesiog trūksta to paties veiksmo. Tų žinių turėjimas lemia veiksmą. Jeigu žmogus turi tas žinias ir neina į veiksmą, kad gerąja prasme tai realizuotų, tai vadinasi tas žmogus tik…
Ingrida Stankevičienė: Tai vadinasi turime organizuoti tokias pokalbių, diskusijų dirbtuves, kad mažame miestelyje žmogus padėtų, kaip jūs sakote, kastuvą į vietą ir jam nebereikėtų kasti?
Andrius Gricius: Kas jis kastų tikslingai, matydamas prasmę ir iš to jaustųsi sąlytis su kolektyviniu „aš“, kad jis jaustų prasmę tame. Čia jau nebe pinigai esmė. Jis turi jausti, paprastas žmogus, kasantis, kad tai, ką jis daro, yra tikslinga, jis yra girdimas ir dėl jo bus padaryta viskas, kad jo darbas būtų atliktas efektingai ir tai turi bendrą sąlytį su kolektyvinio „aš“ vizija.
Ingrida Stankevičienė: Ką jūs norėtumėte pasakyti, perduoti mūsų klausytojams?
Andrius Gricius: Kalbėkitės. Šiai dienai mums visiems labiausiai trūksta vienas kito sąlyčio, tiesiog išklausymo, kalbėjimo. Jeigu turite ką pasakyti, tiesiog sakykite. Nesvarbu, – ar yra bijojimas, baimė pasakyti kažkokią tiesą, kritiką, – kad ir pati baisiausi kritika visada yra pats geriausias būdas tobulėti. Bet kokia kalba su artimu, savo priešu, visada prives prie geresnių rezultatų, nes abi pusės… Komunikacija prasideda nuo dviejų sąlyčio, dviejų žmonių, dviejų ląstelių.
Ingrida Stankevičienė: Tikriausiai pirmą turėjau tokį pašnekovą, kuris taip jautriai užsimintų apie savo tėvą. Kaip supratau jis jums – autoritetas?
Andrius Gricius: Taip.
Ingrida Stankevičienė: Gal bus nekorektiškas prašymas, bet iš širdies, prašau, perduokite jam linkėjimą. Aš labai norėčiau išgirsti, kaip skamba, kai sūnus, verslininkas, kuris tiek daug gavo iš tos aplinkos, kuriame, tėvo dėka, įvyko tokių transformacijų. Leiskite pajausti, ką sūnus sako savo tėčiui.
Andrius Gricius: Savo tėtį vadinu kaimišku vardu Kęsta, pilnas vardas – Kęstutis, kaime vadina Kęsta, Kęstu.
Tai, tėti, aš Tau noriu labai padėkot, – aš sakysiu savo tarme, – žėk, aš tau labai labai es dėkings už viską, ko tu padarę, ir svarbiausia, ka mes per ilgu laik supratom viens kitą, kart labai daug pasiekėm, ir nuo viso šito kelia atsirado meilė ir darna visai mūsų šeimai. Myliu, ačiū.