„Verslumo dvasia“: Nuo baimės iki meilės

2018 m. lapkričio 2 d. „Žinių radijo“ Kauno studijos kuriamoje laidoje „Verslumo dvasia“ kalbėsimės apie tai, kad nuostabią dievišką savybę – kūrybingumą – mes panaudojame baimei kurti, o su baime susikurtoje dvasioje gyvename ir nuo jos kenčiame. Gyvename dualioje sistemoje, todėl baimei galime priešpastatyti meilę. Apie tai, kaip prie jos priartėti savo skleidžiama patirtimi, bendraujant su artimu, su visuomene, kalbėsimės su Dvasinio ugdymo ir meditacijos centro vadove Egidija Laumenskaite.
Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė

Klausytis internetu.

Daugiau informacijos panašiomis temomis rasite Augustino Rakausko knygoje „Globali jausmo proto dvasia“.
Laida transliuojama kas antrą penktadienį 10.10 val. Kartojama kiekvieną šeštadienį 17 val.
***
Laidos ištrauka:

Ingrida Stankevičienė: Galima, aš šiandien pabandysiu pasiūlyti temą?
Mūsų laidos autorius bus virtualiai, mūsų garso operatorius Povilas jau paruošė keletą tokių gabaliukų iš praėjusių laidų ir mes pabandysime suformuluoti temą. Prašome, viešnia ir mano kolege, prisidėkite, o temą pasiūlė mums, kaip nebebūtų keista, studentai. Jie klausė mūsų praėjusios laidos, kur Augustinas kalbėjo apie butelio kakliuko principą, toks labai įdomus lyg dėsnis, kad koks didelis bebūtų butelis, jo turinys priklauso ne…
Edita Marciulevičienė: Ne turinys, bet tiek kiek tu gali iš jo išgauti turinio, priklauso nuo to, koks yra kakliuko dydis.
Ingrida Stankevičienė: Ir, žinote, kokia man gimė iš to mintis? Studentams, tarp kitko, irgi daugiau sako pakalbėkite, tegul verslininkas pakalba, apie šitą principą, kaip jį gyvenime panaudoti, kad, žodžiu, aš turiu daug potencialo, bet negaliu jo išnaudoti, kadangi mano „kakliukas“, mano gebėjimas tai išreikšti, yra labai ar tai neparuoštas, ar panašiai. Tai pabandome nusistatyti, koks čia galėtų būti dėsnis.
Tarkime, jeigu mes turime kažkokią sistemą, organizmą, jeigu turime komandą tai jos visą vertę, produktyvumo vertę nulemia mažiausios tos sistemos dalies, elemento kažkokio produktyvumo vertė, ar ne?
Tai jeigu dabar žiūrėtume vadovaudamiesi knyga „Globali jausmo proto dvasia“, mes sakome, kad žmogus yra veikiamas keturių faktorių, naudojasi keturiais vertybiniais faktoriais: išmintimi, teisingumu, tikėjimu ir meile, ir tam, kad galėtų naudotis jais visais ir jie veiktų jame sukurdami tam tikrą būseną, kurioje jis galėtų bendrauti su visuomene, turėti grįžtamąjį ryšį, galėtų pildyti savo svajones, būtų naudinga, žodžiu, daugybė daugybė funkcijų… prašau?
Edita Marciulevičienė: Mes kaip tik su Egidija kalbėjome apie tai, kad dvasiniame prievartos nėra ir kad negali žmogui perduoti daugiau arba įtikinti jį, jeigu tas žmogus neturi potencialo tuo patikėti, tai Augustino knygoje yra toks brėžinys labai geras, ten pavaizduotas mokinys ir mokytojas ir čia atitinka tai, ką sako Ingrida, kad mokytojas kaip sistema, ar ne, turinti labai daug žinių, galėtų jų perduoti kitai sistemos daliai – mokiniui, bet jis jų gali priimti tik tiek, kiek telpa į galvą, kiek jis turi klausimų tuo metu.
Ingrida Stankevičienė: Gerai, Edita, pasiūlei „mokytojas ir mokinys“ santykį. Tada – kokia dabar yra karta? „Z“, ar ne?
Edita Marciulevičienė: Mes neseniai tokį straipsnį skaitėme su Inga, kad dabar mokslininkai siūlo paauglystės amžių nukelti, įsivaizduojate, iki dvidešimt ketverių metų prailginti paauglystės laikotarpį.
Ingrida Stankevičienė: Gal aš iš pradžių paskaitysiu, radau tokią mintį: „Karta „Z“ – indigo karta, kompiuteris – jiems gyvenimas, jie neturi jokių problemų bendraudami tinkluose, jie laikiniu greičiu naudojasi vizualia informacija ir gali matyti pasaulio visumos vaizdą, bet jie nemoka bendrauti fiziškai su gyvais žmonėmis, jų vaizduotė praktiškai nedirba, jų intuicija – infantiliame lygmenyje, jie neturi charizmos, ugnies, kad mylėtų, kad turėtų pilnavertį seksualinį gyvenimą ir suktų „kietą“ verslą, atvedantį juos prie didelio pelno, jie yra amžini startuoliai“.
Edita, tavo kokie pastebėjimai?
Edita Marciulevičienė: Tai čia tiesiog labai gerai pratęsiu, dabar perspektyvoje – ilga vaikystė, ilga senatvė, nes tam, kad išeitum iš paauglystės turi norėti realizuoti save, o štai kaip Inga perskaitė, jie realizuoja save – jiems užtenka žaidimų virtualioje erdvėje, mama atneša pavalgyti arba galima labai greitai nusipirkti ir iš tiesų tau kaip ir nebėra reikalo savo socialinių įgūdžių ugdyti daugiau negu tai priklauso paaugliui…
Egidija Laumenskaitė:
Nes juos ir išlaiko.

Ingrida Stankevičienė: Bet bet… tai mes lyg tokias gaires parodėme, bet dabar siūlau paklausyti ištrauką iš „Verslumo dvasios“ laidos, kur Augustinas dėlioja savo mintį apie mokytojo, mokinio ir tėvų tandemą.
Augustinas Rakauskas:
Norėčiau pakalbėti apie baimės įtaką mūsų būsenai ir apie pykčio įtaką mūsų būsenai, o suvesti norėčiau su patyčiomis, tiek suaugusių, tiek vaikų. Nes šitie dalykai yra labai glaudžiai susiję, nuo jų būtent ir priklauso, kokią mes būseną sukuriame mamos, tėvo, mokytojo ir vaiko. Visi jie daro įtaką vienas kito būsenai. Vaikas – tėvų, mokytojų būsenai, mokytojas – vaiko, tėvai – vaiko būsenai, mokytojas per vaikus pasiekia tėvų būsenas, kai vaikas grįžta namo ir pasakoja kaip mokytojas pasakė, kaip jis nesusivaldė, pratrūko užpykęs, arba priešingai, jis bijo, pataikauja tiems vaikams. Išvesti tą elgsenos vidurkį ir sukurti visiems naudingą atmosferą, kuri būtų visiems naudinga kaip tas edukacinis procesas, kuris kelia sąmoningumo lygį vaikų, tėvų ir kelia profesionalumą ir suvokimą kaip atlikti mokytojo darbą pedagogui. Nes mokytojas – „technologas“ ir jis tiesiogiai, per vaiką, daro įtaką vaiko ateičiai, jo dabartinei būsenai, jis ir motyvuoja, stimuliuoja to vaiko būsenoje, jo asmenyje teigiamą arba neigiamą požiūrį vieno ar kito proceso atžvilgiu. Labai didelį vaidmenį atlieka. Tėvai namuose tampa namų mokytojais, jie namuose daro tą patį, ką mokytojas mokykloje. Tik jie daro daugiau su atjauta, grubumu, pykčiu, meile, vaikai visa tai mato, jie įsijungia.
Koks esminis skirtumas yra tarp mokytojų ir tėvų – namuose vaikai yra sujungti kraujo ryšiu su seserimis, broliais, tėvais, ir kadangi jie yra surišti, gyvena vienoje šeimoje, tai jie negali atsiskirti nuo bėdų, kurios vyksta bet kuriam šeimos nariui. Tuo tarpu kada mokytoja atneša tik žinias, tai vaikai paprastai nesirūpina kaip ta mokytoja gyvena, kokia jos šeima, kokia jos padėtis socialinė, gal namuose smurtauja, gal namuose vaikas yra problematinis. Čia šitas sąsajas išryškinti ir parodyti visuomenei kaip viskas yra glaudžiai susiję šitam mokytojų, tėvų ir vaiko formate, tai yra nelengva, suku galvą kaip tai parodyti, kaip čia veikia arba pyktis, arba baimė, arba kiti negatyvūs faktoriai kaip abejingumas, kuris jau tampa pasekme, kai vėliau klasės draugai skriaudžia kurį nors vieną. Ir kodėl skriaudžia? Kad tas vaikas dažnai pats išprovokuoja savęs skriaudimą nebendraudamas, o užsisklendęs, todėl, kad namuose, pavyzdžiui, nepakenčiama atmosfera arba jis blogai jaučiasi tarp vaikų, matydamas, kad jis savyje negali sugeneruoti tokios būsenos, kokią sugeneruoja bendraklasiai. Jie, sakysim, džiaugiasi, šypsosi, tarpusavyje gerai bendrauja, komunikuoja, o jis tų savybių – neišugdęs, jo šeimyninė aplinka nesudarė sąlygų, bet bendraklasiai nesidomi, nesidomi, kodėl vaikas užsispendęs.

Ingrida Stankevičienė: Žiūrėkite, mes turime tris grupes: tėvai, mokiniai ir mokytojai. Ir kaip vyksta kūrybinis procesas, jeigu trys grupės kuria atmosferą, – pacituok Augustiną.
Edita Marciulevičienė: „Kuri kelia vaikų ir tėvų sąmoningumo lygį, pedagogų profesionalumą bei suvokimą kaip atlikti mokytojo darbą.“
Ingrida Stankevičienė: Tai mes vadiname edukaciniu procesu, tada šita sukurta atmosfera savo kokybe yra tolygi tam rezultatui, ko siekia šita aplinka.
Edita Marciulevičienė: Gerbiama Egidija, kaip pagal Radža jogos principus, kada taip nesąmoningai formuojasi baimė ir pyktis, nuo ko galima pradėti? Atrodo, visų lūkesčiai geri, o ta verslumo dvasia kaip mes sakome, skleidžia baimę, tai kaip susigaudyti, kaip rasti tą atskaitos tašką?
Egidija Laumenskaitė:
Čia buvo toks geras pastebėjimas, kad atmosfera veikia ir vaikus, ir suaugusiuosius. Bet jeigu mes keliame tokią užduotį pirmiausiai sukurti atmosferą, tai, visgi, iš ko ji kyla ir kas ją kuria? Ir kas yra turinys tos atmosferos, tos geros atmosferos? Ir tada aš noriu eiti prie tokios praktinės pusės. Nes kuo užbaigia Augustinas? Kad reikia pasidomėti, gal namuose blogai ir taip toliau. Matote, priežastį – neblogai žinoti, bet, ką aš siūlau? Ir jeigu mokytojas turi tiek stiprybės, kad jis kuria santykiuose su mokiniais pirmiausiai pagarbos atmosferą, iš pagarbos atmosferos kyla ir įsiklausymas, ir ramybė, ir chaoso nekūrimas, tai ta atmosfera jau yra kaip pasekmė. Aš tai daugiausiai matau, kad dauguma vaikų ateinančių į mokyklą a priori neturi pagarbos mokytojui. Mokytojas irgi žiūri taip, tik kaip juos tiesiog suvaldyti ir kaip stipriau ir greičiau tą programą įkišti. Ir visokios programos, programos, programos… Kadangi kiti tikslai užgožia, o paskui pamatome, kad dirbam baisioje atmosferoje.
Lygiai tas pats namuose – mes turime programą vaikus kuo daugiau kažkur nuvesti, visokius būrelius aplėkti, suspėti, tėvai turi kažkokią programą namuose, ir visos tos programos tikrai kuria įtampą ir iš kur ta atmosfera gali būti.

Ingrida Stankevičienė: Tai mes dar turime įskaityti į visą šitą programų sudėtį, ką jūs kalbėjote, apie tėvus, mokytojus, taip pat ir patį vaiką. Į kurį šiandieninės technologijos bruka tiek daug programų, kad jis ir tampa tuo, kuo tikimasi jį padaryti – visiškai valdoma marionete.
Egidija Laumenskaitė:
Iš tikrųjų problema tikrai yra tame, kad jis nejaučia savęs. Žmogus pats virsta funkcija ir su tuo susidraugauja.

Ingrida Stankevičienė: Ir kitas momentas, jis vizualiai gali matyti, būti tokiuose vaizduose, kuriam patirties jis neturi. Čia kaip 5D, 4D, tu stebi, žiūri, pavyzdžiui, „Avatarą“ – labai smagu, efektas, tu išgyveni, dalyvauji ten, bet realybėje jeigu tu neturi savyje, savo sąmonėje, pasąmonėje išvystęs šitų pojūčių, jeigu tai nėra tavo savybėse, įgūdžiuose…
Edita Marciulevičienė: Tai žiūrėkite, galime padaryti vieną išvadą, kad visuomenėje yra daugybė programų, bet mes netenkame vieno svarbaus faktoriaus – jausmo. Mes jį prarandame.
Egidija Laumenskaitė:
Tikrai šiandien yra labai sunku bendravimu, veikiau pabūti kiekvienam kūrybingu, kad galėtum patraukti, kad galėtų patraukti ne tik kompiuteris. Kokie mes turime būti stiprūs šiandien ir įdomūs. Nes jeigu mes irgi tik kažkokias funkcijas stumdome, tai ten, tame ekrane, įdomiau. Ten – gyvenimas.

Ingrida Stankevičienė: Jūs kalbate apie kūrybingumą. Šiandien tos programos, tarkim, kuriose vaikai praleidžia savo gražiausius paauglystės metus ir jie jose susitapatina, jose gyvena, tame laike, tuose įvykiuose, kurie yra viršžmogiški. Tarkim, kaip teigia, internete skaičiau, kad 19 amžiuje buvo mažiau padaryta nuotraukų nei dabar per dvi minutes kiek jų yra „iškepama“.
Egidija Laumenskaitė:
Ir mes šitos gyvenimo realybės negalime sustabdyti ir pakeisti, ir tada mums reikia dar labiau susikaupti. Tai tuomet aš galvoju, kad kai vaikas auga reikia kantrybės ir tolerancijos ir jam neuždrausti, bet su juo tuo pačiu keliauti ir parodyti, kad tai yra visiškai fantazijos arba netgi tiesiog truputį apgaulė to, kas vyksta gyvenime. Ir jeigu jis nori, netgi sudalyvauti, nedrausti, o duoti savo komentarą kartais tam, kas vyksta, o po to patraukti jį, ką aš sakau, kūrybingai, kad žinok, yra veiklų.
Ir dabar kai kurios motinos ir būreliai yra tokie, kur telkia vaikų dėmesį į kažkokį kitokį teatrą, kitokį dalyvavimą, į kažkokias būsenas kaip augalas jaučia, kaip tas, kaip anas ir žinote, gal mažuma ten ateis, bet ateina ir jie pajaučia, kad realybėje kažką patirti yra įdomiau, arba tai yra jau tai, ką jie turi.
Tai čia tikrai iškyla užduotis ir kažkas nemiega ir galvoja, kaip realiai vaikus užimti. Tai vyksta tos dvi tendencijos.
Kuris vaikas yra tuo metu, kaip pasakyti, neatitraukiamas, tai belieka tai mamai ar mokytojui tik šypsotis, ir su gerais linkėjimais ir vėl kažką siūlyti. Mes neturėtume pulti į neviltį, turime visą laiką dalyvauti ir bandyti kažką kita siūlyti, ir darosi tai vis sunkiau, be abejonės. Bet yra tokia tendencija, kaip prieš bet kokį kokybinį virsmą turi padaugėti tos kiekybės, ir jeigu mes tikime apskritai, kaip žmonės, kad yra dar ir dėsniai kažkokie gal nematomi, nepačiupinėjami, tai mes tiesiog turime žiūrėti kaip šitoje situacijoje „aš“ atsakingas, kaip „aš“ padariau ką galėjau ir nepapuoliau į neviltį, į pyktį, į baimę. Tada „aš“ toje vietoje gerinu atmosferą, tada aš esu bent vienas ten dalyvis, kuris kuria gerą atmosferą.
Labai sunku, jeigu dar 10 kuria blogą. Ir aš visada turiu vilties, kad kai aš kuriu, tai iš tų 10 bent trys panorės irgi. Ir žinote, kad vandeniui užšalti, nereikia, kad pusė vandens virstų kristalais, reikia tik kelių ir keičiasi struktūra. Todėl visą dėmesį aš visą laiką kreipiu į – ką „aš“ darau, kas yra mano jėgoms kreipti į kažką pozityvaus.
Ir taip pat ir su vaikų auklėjimu. Ir aš kartais mokytojui tiesiog nepavydžiu, jam tiesiog reikia palaikymo, nes tėvai ateina – reikalauja, mokiniai ateina – reikalauja, vieni iš kitų mes tik žinome kas blogai ką daro. Bet jie jau nebeturi jėgų gerai daryti, jie nebeturi kantrybės.

Ingrida Stankevičienė: Štai žiūrėkite, mes čia, tarkim, matome iš Augustino teksto, kad visa šita schema yra užkrėsta baime, pykčiu, o iš ko tai kyla, vėlgi, jeigu pasigilinus?..
Egidija Laumenskaitė:
Iš augančių, visgi, reikalavimų ir įtampos. Ir nesąmoningai žmogus pradeda oponuoti, o lengviausias ginklas yra pyktis ir agresija po to.

Ingrida Stankevičienė: Iš abejingumo, kurį irgi skatina…
Egidija Laumenskaitė:
Irgi, taip, prisideda.

Ingrida Stankevičienė: Ir jūs teigiate, kad būtent tokiai aplinkai kaip alternatyvą galima pradėti kurti?..
Egidija Laumenskaitė:
Visada galima pradėti kurti.

Ingrida Stankevičienė: Tai taip, bet man įdomi pati schema.
Egidija Laumenskaitė:
Bet prieš tai, reikia… Žinokite tikrai tikrai inercija nusineša. Tikrai. Ir net mes dabar kalbamės ir aš nesu tikra, kad aš papuolusi į tą situaciją nebūsiu pagauta tos atmosferos. Žinote kaip yra tos masinės psichozės. Tai įsivaizduojate – visą minią pagauna, jie visi nesiruošia psichuoti – keli pradeda ten šaukti, raitytis, dar keli, dar ir visus pagauna, – yra žinomi istorijoje faktai, kada tokia minia yra. Todėl aš ir sakau, kad vienintelis būdas yra, ne tada save treniruoti, kada tu šitoje atmosferoje, bet atsitraukus paklausti: „O ką aš galiu?“ Todėl, kaip sakei, kodėl šiandien yra populiarios ir madingos tos meditacijos, kurios, deja, nėra kitą kartą pakankamai efektyvios, aš manau, ir tikslingos? Jos kartais būna tiesiog bėgimas, nes žmonės pavargę nuo to ir sako, kad reikia jiems negalvoti, nes per daug, ką galvoja, kelia visur įtampą ir nekelia džiaugsmo. Tai tada jie žinote ieško tokio atsitraukimo, pabėgimo.

Edita Marciulevičienė: Gal galėtume reziumuoti: mes veikiame dualioje sistemoje ir kaip sakote, kad visi veikiame pagal dėsnius. Mes matome, kad mūsų kūrybą dažniausiai inspiruoja ne meilė, o baimė. Ir mes patys kuriame baimės atmosferą ir paskui stebimės, kodėl nėra meilės. Jūs sakote, kad atsitraukimas į save, į savo „aš“ mums gali padėti. Pagal verslumo dvasios principus, atsisukti į save ir pasirinkti meilės kelią mums tai reikštų, kad savo sielos būsenoje mes turime apgyvendinti išmintį, teisingumą ir tikėjimą ir tik tada pasireikštų meilė. Tai reiškia, kad vadovaujamės ne praeityje suformuotais stereotipais, o sąveikaudami su kitais žmonėmis šią dabarties akimirką, bet kokią situaciją galime priimti kaip kūrybinį procesą.
Taigi, šnekėjome apie tai, kad pačią esmingiausią dievišką savybę – kūrybingumą, panaudojame baimei kurti. Su baime susikuriame aplinką, dvasią, nuo kurios kenčiame visi. Ir taip pat kalbėjome, kad gyvename dualioje sistemoje, kur baimei galime priešpastatyti meilę. Kaip prie jos priartėti ne receptais, o savo kuriama ir skleidžiama patirtimi, bendraujant su artimu ir visuomene.
Ingrida Stankevičienė: Egidija, šiandieninėje mokykloje daug novatoriškų srautų, tai akivaizdu, taip pat statistika rodo, kad be visų naujovių yra tokių nuotaikų, kurios tikrai yra nepageidautinos ir kurios neigiamai veikia mūsų jaunimą.
Kaip jums atrodo, ką mes turėtume skleisti..?
Egidija Laumenskaitė:
O kas tas, kuris skleis? Ar tas turėjo tą patirtį ir nuėjo takelį? Niekas negali skleisti išskyrus tą, kuris nugalėjęs baimę. Tai dabar, nuo kurių pradedame?

Ingrida Stankevičienė: Jūs pasukote, dabar jūs pati ir atsakykite.
Egidija Laumenskaitė:
Tai aš galbūt tą vaiką sutiksiu, aš ne mokytoja esu, bet aš esu tik svečiuose ir aš galėsiu jam tik patarti. Kaip aš galiu dabar priversti mokytojus galvoti kaip nuimti tą įtampą, jeigu jie patys pilni tos įtampos? Kokią programą aš galiu pasiūlyti mokyklai, kur jie įgyvendina ją pilni įtampos ir baimių? Ir kas tas, kuris siūlys tą programą, ar jis tik gaus programinius pinigus už tai, dar vienas projektas, ar jis tikrai gali žmogui padovanoti tą patirtį? Nes energijos neapgausime, tai ne žodžiai, tai – kas už jų.

Ingrida Stankevičienė: Grįžkime prie pradžios. Prie butelio ir kakliuko.
Egidija Laumenskaitė:
Per kakliuką turi eiti tam tikru spaudimu, kad bėgtų natūraliai. Jeigu mes su siauru kakliuku greitai apversime tą butelį, ten išvis niekas netekės. Žmonės ir sako: „Aš potenciją turiu!“, bet jis nesugeba nukreipti, jis iš karto nori pripažinimo, jis iš karto nori visą savo potenciją „ištekinti“, kur jis net nežino kaip ją realizuoti. Bet palauk, tu bet kokią savo mažytę potenciją pradėk. Ką tu nori daryti?

Ingrida Stankevičienė: Apie tai ir kalbame, būtent. Žiūrėkite, ar pamenate filmą „Karalius kalba“? Monarchas, aristokratas, puikus išsilavinęs žmogus atsistoja prieš savo tautą ir negali pasakyti. Kas jam kliudo? Kalbos defektas. Kas jos pagrindas? Baimė. Šitokioje sistemoje, tokiame organizme tiek daug yra ir jis per vieną šitą defektą negali savęs išskleisti, negali sukurti ryšio su visuomene…
Egidija Laumenskaitė:
Kad mes su baimėmis susidorotume, net ir tomis iliuzinėmis, reikia kažką padaryti, kartais ne kalbą, ne fiziniai padaryti, bet kažką padaryti mes turime savo galvoje, kad ją paleistume. Padaryti! Nes ji savaime neišgaruos. Mes negalime tuo pačiu metu išlaikyti daug minčių galvoje, ir kad su mumis kažkas vyktų, mes turime paimti ir pamilti vieną stiprią mintį, ir šitą stiprią mintį sau pakartoti ir ji duoda vaisių – ji duoda tą jausmą, ji duoda tą būseną, suprantate? Kuri savaime yra mano nematoma apsauga, ir ji, jeigu aš užauginu stiprią mintį, ką duoda stiprios mintys? Mano iš karto atsparumas yra kitas, ir aš turiu pamatyti, kad mano galvoje yra silpnos mintys, o ir visa informacija, ir visas pasaulis mane šiandien stumia į silpnas mintis.

Ingrida Stankevičienė: Ir tada meditacija?
Egidija Laumenskaitė:
Meditacija, kada ji yra tiesiog nusiraminimo, atsitraukimo, kad pamatyčiau, kas vyksta, o kas visgi yra, ką aš vertinu? Kas gal visgi kyla kažkiek tai žmonių ar manyje gyva? Reik pasiklausti, ar aš noriu, kad tai būtų gyva. Ir pasirodo, aš suprantu, kad šaltinis esu „aš“, o ne tiek atmosfera arba tie kiti. Aš kitus galiu tik kitiems priminti ir jeigu aš tai darysiu nuoširdžiai, aš būtinai sulauksiu kooperavimosi. Nes žmonės atpažįsta, jie ilgesį turi ir ramybei, ir džiaugsmui, ir palankumui, ir meilei. Kuris neturi? Bet kai mes vienas kitam visą laiką kišame tuos pakaitalus, kad gautume anuos, žaidžiame su šitais pakaitalais, tai mes jau nebeturime laiko.

Ingrida Stankevičienė: Jūs kalbate apie „aš“. Šiandien vis ryškiau yra kalbama, kad žmogus nustotų tikėtis iš kažko pagalbos, kad jis visų pirma yra atsakingas už save, tas supratimas, kad tėvai – iš mokytojų, mokytojai – iš tėvų… Gal vaikai ir labiausiai jaučiasi atsakingi už save. Jie turi savo kompą, turi savo žaidimus. Kokie ten tavo sūnaus įdomiausi žaidimai?
Edita Marciulevičienė: „Rust“, kiek atsimenu, – ten tokios šaudyklės.
Ingrida Stankevičienė: Kaip tas filmas, kur jie ten šaudo vienas kitą, persekioja, patrankos, na žodžiu, lyderis lyderis! Bet jau čia kita tema.
Šitas momentas, kad aš esu atsakingas, kad aš nenusimetu, aš nenumetu kaltės, kad tėvai, žinai, nenupirko man arkliuko, mokytojai ten dar kažko…
Egidija Laumenskaitė:
Labai stipri mintis, kurią aš galiu pasakyti, kurios mus iš tikrųjų nei namuose, nei mokykloje, nei labai moko, nei išmoko. Ir jeigu aš esu atsakingas, tai, būtent, už ką? Žinote, net už ką? Už savo jausmus taip pat. Ir kai aš supratau, kad ir jausmai, kaip ir mintys, irgi yra mano kūryba, taip tegul būna, kad jas užmeta ir kiti, bet visgi ar aš leidžiu visai kitiems kurti mane? Ir kai aš supratau, kad jausmai yra ne tik, kad aš atsakinga už juos, bet iš tikrųjų net yra mano pasirinkimas, – aš galvojau, kad nepasirenku, čia jie man bet ką galėjo daryti, – bet buvo momentas, kurį aš praleidau. Aš galėjau pasirinkti savo ar atsakymą, ar tik atreagavimą, ar pyktį, ar oponavimą, ar perklausimą: ar tikrai jie taip mano? Ar tikrai taip teisinga? Bet manęs nieks nemokė, kad aš turiu šitą pasirinkimą, kiekvieną kartą net į kito agresiją aš turiu pasirinkimą.

Ingrida Stankevičienė: Gerai, čia aš stabtelsiu. Augustinas laidose dažnai sako taip: „Neprašykit manęs recepto tablečių, aš jokių modelių jums neduosiu, aš jums tik galiu pasakyti esminius kriterijus, kuriais kaip instrumentais galima naudotis tam, kad jūs susikurtumėte patys savo modelį ir galėtumėte juo naudotis tam tikrose situacijose ir būti atsakingi už tai, kur jūs esate ir ką jūs darote“. Tai kaip, tarkim, Jūs, parodytumėte šitą instrumentą, gebėjimą pasirinkti, kaip aš galiu jį savyje išsiugdyti, kad tam tikrose situacijose, universaliausiose situacijose, aš galėčiau juo naudotis?
Edita Marciulevičienė: Dar vieną mintį norėjau patikslinti, ką mūsų viešnia sako, juk nepainiokime tada mes tos emocijos, kuri tuo momentu įvyksta, tarkim, į mane kažkas atsisuka ir pakelia ranką, aš reaguosiu automatiškai – pasitrauksiu ar prisidengsiu. Lygiai taip pat, jeigu man meta kažkokį blogą žodį, tai yra tokia automatinė reakcija. Tai juk mes nekalbame apie tą momentą, aš tiesiog sureagavau ir aš jau už jį negaliu savęs kaltinti, bet čia kitas…
Ingrida Stankevičienė: Kita reakcija. Kad aš, pavyzdžiui, įkišau pirštą į karštą vandenį…
Edita Marciulevičienė: Tai mes kalbame apie kitą – akimirką – kai atsitokėji ir jau gali…
Ingrida Stankevičienė: Kas čia įvyko?! Aš dabar taip save išreiškiau…
Edita Marciulevičienė: Nes atrodys, tarsi, kad aš galiu ir nesupykti, bet ko gero čia nėra labai įmanoma?
Egidija Laumenskaitė:
Žinokite, čia reikalingi visgi ne apibendrinimai, aš nežinau, kokie tie kriterijai yra šiuo atveju, bet aš tada supratau, kad reikia mažiau apie tai ne tik kad kalbėti ar galvoti, bet nueiti šitą kelią ir patirti, vos ne pereiti galima net tą situaciją savo vaizduotėje, kaip galimybę, o gal, ar tikrai negalėjai tu kitaip pasielgti?

Ingrida Stankevičienė: Žiūrėkite, Egidija, mes prieiname prie schemos, kurią verslumo dvasios laidoje mes nuolat bandome atidaryti ir išskleisti: jūs sakote „turiu pasitikrinti“, vadinasi, tie kriterijai, kuriais aš tikrinsiuosi, jie atitinka tai, ką mes vadiname išmintimi, teisingumu, tikėjimu ir meile. Aš patikrinu, kiek tai yra išmintinga, kiek tai teisinga, kiek tuo tikrinimu, tuo santykiu, tuo ryšiu, savo galimybėmis, nuostatomis, intencija aš tikiu ir kiek po to tai galiu vykdyti su meile.
Egidija Laumenskaitė:
Ir jeigu tu prieini prie išvados, jog tu galėjai, buvo galimybė, jau tau duoda kitą kartą jėgos arba gebėjimą pastebėti, – nes be tavo tam tikro indėlio į šitą procesą niekaip nesigaus, – jis tada eina į vis didesnį automatizmą.
Ir vis dėlto, kai jūs traukiate pirštą iš karšto vandens, atsitraukiate, visų pirma darote atsitraukimo judesį (labai įdomus pavyzdys), o ne karšto vandens puolimo ir pamokymo.

Ingrida Stankevičienė: Kaip raumenį treniruoji, tai lygiai taip pat reikia treniruoti jautrumą, įžvalgą gilinti, empatiją plėsti, tada galima tą atsitraukimą padaryti ir gal tada daugiau, kadangi jūs jau kelintą kartą kalbate apie tą atsitraukimą: koks čia yra vidinis procesas, kad mes iš tiesų galėtume jį…
Egidija Laumenskaitė:
Pažiūrėti į save iš šono, tiesiog, ne kažkokį tai kitokį atsitraukimą.

Ingrida Stankevičienė: Taip, žmogus šiandien gyvena taip ir taip greitai yra verčiamas gyventi, taip greitai suktis, kad jis dažniausiai su bet kokia situacija susitapatina.
Egidija Laumenskaitė:
Tai štai tada mes ir kalbame apie dar vieną bėdą, ko mūsų nemokė mokykloje ir namuose – stebėti save. Ir jeigu mes bent vieną kartą, kartais, ne kasdien tegul iš pradžių būna, kartais būnam pavargę ir einame miegoti, nėra laiko, bet jeigu buvo kažkokia situacija, kuria aš galbūt nepatenkinta truputį, nepatenkinta kaip elgiausi, tada labai gerai. Ir ką mes dažniausiai darome po to? Mes beveik dažniausiai kaltiname kitus, nes mums reikia ginti savo jausmą, kodėl aš į jį papuoliau, arba savo pyktį reikia ginti, arba savo nesusitvardymą, ir tada mes nukreipiame tuos ginklus į kitą, kuris tą iššaukia, taip? Jeigu aš atsisėsčiau, vėlgi, aš tą patį kalbu, ir pažiūrėčiau, ar aš galėjau kitaip pasielgti, arba kaip aš bent atrodžiau, tomis akimis, kaip mes čia dabar trise kalbame… (Kažkas jeigu žiūrėtų iš viršaus, kaip mes atrodome, jis daugiau matytų vien dėl to, kad jis nėra dalyvis ir galėtų pasakyti mums jau keletą įdomių pastabų.) Ir tokį dalyką, aš galiu tik pasiūlyti, aš gi negaliu priversti, bet kažkas, kas klauso šiandien, gal jis nepagalvojo niekad, ir paims tą pasiūlymą. Ir aš vėlgi tikiu, kad paims iš šimto trys ir tai – gerai. Ir tai – verta.

Edita Marciulevičienė: Turiu Augustino labai gerą tekstuką, kaip tik su tuo susijusį: „Tiksliai apibūdinti jausmą nėra lengva. Neretai yra taip, kad kuo jausmas paprastesnis, tuo sudėtingiau jį paaiškinti, kad kiti jį suvoktų taip, kaip jį jaučia kalbėtojas. Stengiantis žodžiais kuo tiksliau nusakyti savo jautimą, dažnai dėl mūsų proto ribotumo, šie neapsakomi jausmai tarsi stringa gomuryje. Pavyzdžiui, pabandykime nestereotipiškai pasiaiškinti išankstinio nerimo, nepasitikėjimo, baimės būseną.
Paprastai mes bijome nemalonaus jausmo, kurį patirtume, jei aplinkybės susiklostytų mums nepalankiai. Jas įsivaizduodami mes jau esamą akimirką patiriame nemalonų jausmą – nerimą dėl ateities, o ilgiau užsitęsus įsivaizduojamam procesui – ir baimę. Vadinasi, mums nepalankių aplinkybių dar nėra, o mūsų nesąmoningai veikiantis jausmo protas jau kuria bauginančias vizijas, okupuodamas mūsų jausmus. Taigi, ne situacijos bijome, nes jos dar nėra, bet nevaldomu jausmu užplūstančių mūsų pačių maketuojamų minčių! Nesuvokdami savo jausmų būsenos prigimties, mes bijome, kad dėl mūsų pačių silpnumo susiklostys nesėkmei palankios aplinkybės. Mes bijome nesuvaldomo savo nesąmoningumo, apribojančio mūsų sielos būseną, ir neapibrėžtumo, trukdančio mūsų sąmonei jausmo protu suvokti visuotinio proto mintis, kurios visada smarkiai veikia silpnai išvystytą jausmo proto sąmonę. Kitaip sakant, baiminamės, kad kiti užvaldys mus, pasinaudodami mumyse slypinčiais instinktais, nes papuolę į jų valią nustojame sąmoningai valdyti savo jausmus: nesąmoningi jausmai ima valdyti mus, materializuodami praeityje sielos traukų suformuotas karminių šmėklų vizijas.“
Egidija Laumenskaitė:
Šimtu procentų. Bet kai mes taip gražiai pasakome, tiesą pasakius, vaizdingai ir giliai apibūdiname, truputį paliekame žmogų sakinių melodijoje. Graži ta melodija, bet jis truputį praranda, sakykime, tą: „Štai, štai kas yra! Štai ko aš neturiu daryti!“
Tai aš pasakyčiau jam trumpai, kad baimė yra tiesiog dabar tavo proto sugalvotas dalykas, ir dabar, ar tu nori ir ką tu turi? Vis tiek eini toliau. Vien tai pripažinti, kad dabar nuėjai, kad nebūtų, kad blogai jausiesi toje situacijoje, kaip čia gražiai tą jausmą… Ne. Čia yra tavo ir dabar produktas. Čia yra nerealu, ne realybė. Tu tiesiog neturi dabarties. Ko tu čia dabar gyveni, ką tu čia darai? Čia prarastas laikas! Čia – sudegintas tavo gyvenimas. Stop! Greit stop! Jis nesupranta kaip tai nevertinga, mūsų niekas nemokė (Augustinas čia gražiai išaiškino), bet mūsų nemokė, kad tai – nevertinga, stop!
Kaip kažkokioje indėnų gentyje buvo tradicija, kad jeigu vaikas pasakoja mamai kažką, ką jis baisaus sapnavo, ji sako: „Kame reikalas? Kažkas netvarkoje. O ką tu galvoji, kad tu šitaip sapnuoji?“

Ingrida Stankevičienė: Gerai, įlįskite į kompiuterį, pasižiūrėkite televizorių, išeikite į gatvę, atsidurkite bet kurioje įmonėje, tiesiog atsidurkite visur, ką mes vadiname išore, visa šita išorė yra atspindys mano vidinės būsenos, kurioje nerimas, milžiniškas greitis, klausai kažkokių laidų, paklausai paskaitų, žiūri filmus, klausai vėl, dalyvauji seminaruose, visur tau nuolatos kalbama, kad tu privalai būti „toks“ arba „toks“, tam, kad tu galėtum „kažkur“ atrodyti „kažkaip“. Ir kai jūs sakote, kad privalai atsisukti į save, tu to „savęs“, to „aš“, nei labai supranti, nei gali apibrėžti, tie žodžiai, kuriais kalbi neina iš tavo savasties, tu neturi su jais ryšio…
Egidija Laumenskaitė:
Ir aš panaudosiu tą patį žodį – atsitraukti. Ir mus niekas nemokė kaip atsitraukti. Suprantate? Būti savimi ir taip toliau, o ką tai reiškia būti savimi? Ir kodėl mes tęsiame ir kodėl aš tęsiu tą dalyvavimą mūsų tokioje veikloje, toje centro tokioje grynai savanorystėje (mes tai tiesiog darome), kadangi aš pati sau kartu primenu kiekvieną kartą ir aš tikrai žinau, kad jeigu šalia manęs nebus, kas tai daugiau darys – aš viena nepajėgi. Ir aš net viena nepajėgi, net jeigu tą atmosferą kažkur kuriame, o ji jau daro poveikį. Ir tai pamatai, kad kai išbėgi į gyvenimą ir kai tu net kalbi pats apie tuos dalykus ir kartais nepadarai, tai ką tu gali iš kito žmogaus reikalauti. Reiškia, kaip yra svarbu jam pasakyti, tegul jis vieną kartą dienos bėgyje su vienu žodžiu draugauja, ne su daugybe, kad jam knygų daug naujų, seminarų ir naujų įtikinėjimų ir taip toliau. Jis nebegali su tokiu informacijos srautu… kodėl žmonės sako, kad „nieks nebenori tų paskaitų ir pamokymų, visi nori patirties šiandien“. Mes tiesiog ir prieiname visi kartu, man atrodo, prie to žmogaus atsakingumo už savo jausmus, už savo pasirinkimą. Mes tikrai visi sutinkame, kad vyksta, kad daugėja, bet kai mes norime užčiuopti… na, tai ką dabar padaryti atsakingu? Programą? Ką padaryti atsakingu, kaip dabar tą skleisti? Tai ar mes paruošę tuos skleidėjus esame? Ar tie skleidėjai nori skleisti, ar jie turi tos potencijos? Tai vėlgi, kiekvienas iš mūsų, jeigu mes trise dabar darysime, tai bus šita atmosfera tiesiog nustelbianti, jeigu du – ne tiek, jeigu vienas – dar mažiau. Bet vis tiek, jeigu vienas jus, jau gali bent du sustabdyti.

Ingrida Stankevičienė: Kokiu būdu?
Egidija Laumenskaitė:
Savo stiprybe, savo atmosfera, nes jūs – skleidėjas. O ne kažkam uždėti tą atsakomybę, kad jis sukurtų atmosferą.

Ingrida Stankevičienė: Jūs matote, kaip tai gali įvykti – grupelė yra du, kurie pradeda skleisti kartu kažką. Kas tai yra, kaip, ką?
Egidija Laumenskaitė:
Du, žinote, aš net tikrai patikėjau tuo posakiu, kad kai du yra kaip viena, kodėl sako: „Vienybė! Vienybė!“ – visos mūsų partijos, visos mūsų grupės?! Taigi, kodėl jos sugriūna? Nes tas ego paima viršų, ne dalykas paima, bet kaip „man patogu“, kaip „aš noriu“. Kiekvienas pasiduoda į savo silpnybes ir viskas – ne reikalas pirmoje vietoje. Net keista, kad negali susitarti, atrodo eina žmonės tikrai atsakingi ir paskui taip sunkiai gali susitarti. Nes kiekvienas pradeda orientuotis į „savo“, paprasčiausias dalykas pamirštamas – tai dėl ko mes čia sėdime?! Ir negali padėti savo prisirišimu, savo noru arba net kodėl ne pagal tavo nuomonę arba kaip tu manai vyksta, bet kaip svarbiau yra dalykui? Ar mano nuomonė?

 

Spausdinti