„Verslumo dvasia“: kokį verslininkų įvaizdį formuoja žiniasklaida ir kas už to slypi

2018-09-07, 10.05 val. kviečiame klausytis laidos „Verslumo dvasia“. „Harmony parke“ įvykęs Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas davė progų pamatyti Lietuvos viešąją erdvę kai kurių į užsienį išvykusių tėvynainių akimis. Šįkart išskirtinė tema apie tai, koks verslininko įvaizdis yra susiformavęs Lietuvoje, kaip šiame procese dalyvauja žiniasklaida ir su kokiomis pasekmėmis susiduria visuomenė, t. y. mes. O kiekvienas iš mūsų artėjant rinkimams atsiduriame manipuliacijų taikinyje. Nejučiomis mums pasąmonėje formuojama nuomonė apie įvairias mūsų visuomenės dedamąsias: verslininkus, politikus, medikus, mokslininkus ir t.t. Kaip tai vyksta? Kokiu tikslu? Kas ir kokiomis priemonėmis tai daro? Sąmoningai susivokti situacijoje bandysime kartu su verslininku ir laidos autoriumi Augustinu Rakausku.
Laidą veda Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.

Klausytis internetu.

Laida transliuojama „Žinių radijuje“ kas antrą penktadienį 10.10 val. Kartojama kiekvieną šeštadienį 17 val.
Daugiau informacijos panašiomis temomis ieškokite Augustino Rakausko knygoje „Globali jausmo proto dvasia“ (išleista lietuvių ir rusų kalbomis).
***
Ištrauka iš laidos:

Edita Marciulevičienė: Kartu su liepa į Lietuvą atėjo labai gražus laikas, daugybė puikių renginių, susijusių su mūsų Lietuva, tai – Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas, Dainų šventė, Operetė Kauno pilyje. Į Lietuvą sugrįžo daugybė lietuvių ir mes turėjome nemažai pokalbių su tais žmonėmis ir pastebėjome tokią vieną tendenciją, kad lietuviai grįžę iš užsienio gali tarsi iš šalies geriau pasižiūrėti į tai, kas vyksta mūsų žiniasklaidoje.
Kalbant apie politiką, užsienyje gyvenantys lietuviai aiškiai pastebi, kad Lietuvos žiniasklaidos scenoje nuolat verdamas tas pats viralas, kuriame dalyvauja keli šimtai tų pačių žmonių ir kalbama tos pačios kalbos, nuo kurių žmonės atbunka.
Kai kurie užsienio lietuviai sako, kodėl po Prezidentės metinio pranešimo mes girdime ką Prezidentė ne taip pasakė, nagrinėjamos kažkokios smulkmenos, kažkoks būdvardis netiko, kodėl mes nekalbame apie tai, kad tai yra metinis pranešimas, kad tai yra mūsų šalies Prezidentė, kad tai yra mūsų tautos išrinktas žmogus.
Išsivysčiusiose, tikrai demokratiškose valstybėse, Prezidentas yra moralinis simbolis, kodėl pas mus požiūris sukoncentruotas į asmenį, o ne į valstybės statusą. Postus užima žmonės, bet jie sudaro valstybės įvaizdį.
Vėl gi, daugelį mūsų kalbintų žmonių stebina toks pačių žurnalistų požiūris į savo šalį ir savo žmones. Mums, kaip žurnalistams, buvo tikrai nemalonu iš kai kurių tėvynainių išgirsti: „Ko jūs čia riejatės?..“, „Jūsų žiniasklaida manipuliuoja, formuoja nuomonę, gamina negatyvią dvasią“, „Jūsų žurnalistikos bruožas – dviveidiškumas, o įvykiai rodo tikrą veidą“, „Kodėl mes nekalbame apie globalius reiškinius, o nuolat ieškome kaltų?“, ir toks susidaro įspūdis, lyg žurnalistai kažkam dirba, atidirbinėja, tendencingai formuoja nuomonę. Ir kai kurie užsieniečiai, su kuriais mes kalbėjome, kelia klausimus.
Pavyzdžiui, vienas iš tokių, kalbant apie verslininkus ir politikus: „Kažkodėl atrodo, kad Lietuvoje politikai ir verslininkai yra du priešingi poliai, ir nepaisant to, kad yra daugybė projektų, kur politikai ir verslininkai gali bendradarbiauti, bet apie tuos projektus mes girdime labai mažai“. Pavyzdžiui, mūsų kalbinti išeiviai sakė, kad daug pakelta žiniasklaidoje atvejų su viena didžiausių įmonių, privatizacija, korupcija, neįgaliųjų panaudojimu, bet niekur neišgirdome, kad oligarchinio verslo struktūros būtų išaiškintos iki galo, iškeliami oligarchų konkurentai – sąžiningas verslas, ir nukenčia tie, kurie neturi oligarchinių ryšių. Prieš rinkimus verslininkai naudojami kaip priemonės susidoroti su konkurentais ir kuriamos įvairios sąmokslo teorijos, kuriama medžiaga reitingams formuoti, praktiškai nesigirdi aiškaus visuomenės balso. Tada kyla klausimas, kam tai reikalinga? Koks yra tokio kalbėjimo tikslas? Kodėl siekiama visuomene manipuliuoti, padaryti kažkieno nuomones įkaite?
Dabar prieš rinkimus yra labai palanki tam terpė ir prasideda įvairios manipuliacijos, nemažai teko išgirsti ir apie žemą žiniasklaidos profesionalumo lygį, grubumą, tendencingumą. Jie sako, kad pasaulyje verslininkai visuomet pripažįstami kaip ta jėga, kuri nuolat kuria kažką tokio inovatyvaus, kuri įdarbina visuomenę, sudaro sąlygas užsidirbti pragyvenimui, o Lietuvoje verslininkai yra tokie kažkokie blogiečiai, ir ta dirva buvo ilgai purenta. Kai nuolat kalama tokia informacija, žmonės apskritai nustoja į ją reaguoti, ir tarsi nurašo ir tuos pačius politikus, ir verslininkus, ir tą pačią žiniasklaidą, iš to kyla daugybė naujų problemų. Visuomenė padaryta abejinga, suklaidinta, žmonės gauna informacinį maistą, kuris maitina jų pyktį, pavydą, apmaudą ir vedami to pavydo, pykčio, apmaudo, jie vertina įvairias situacijas dar didindami tą pyktį. Jie tarsi tampa maitintojais tos energijos, kurią kaip nuodus paskleidžia laidų vedėjai, žurnalistai, ir tai vadinama žurnalisto profesionalumu? Žmonės kišami į stereotipus, klaidinančius visuomenę ir darančius ją įkaite.

Ingrida Stankevičienė: Tikrai nėra malonu girdėti kaip mūsų tėvynainiai atvažiavę kalba, kad mes, žurnalistai, pretenduojame ne tik į ketvirtos valdžios, bet ir į teisėjų statusą. Ir kad mes, žurnalistai, imamės nustatinėti, kas yra teisinga, o kas – ne. Ir kad mes, žurnalistai, darome verslą, arba kaip mes savo laidose sakome: „Kuriame verslumo dvasią“.
Augustinai, Edita štai užsiminė, kad atvažiavusieji akcentuoja, kad jie nejaučia, būtent kad nejaučia, visuomenės nuomonės, visuomenės balso. Verslumo dvasios kontekste, kur čia slypi sudėtingumas?

Augustinas Rakauskas:
Sudėtingumas slypi mūsų stereotipuose ir mūsų kompleksuose. Kai mes esame įkaitai bendros nuomonės, mes tada jaučiamės užmūryti, užblokuoti ir mums neužtenka dvasios stiprybės išeiti be to rūbo, kuriuo mus visuomenė yra aprengusi.

Ingrida Stankevičienė: Ką gali man pasakyti visuomenė, kad tai okupuotų mano dvasinę stiprybę?
Augustinas Rakauskas:
Ji mums pasakius: „Jūs esate tokie“, „jūs atrodote taip“, „jūs turite galvoti taip“, „taip kalbėti nemandagu, neprotinga, negražu“…

Ingrida Stankevičienė: Jūs girdite, ką jūs kalbate? Jūs ir sakote, kad visuomenėje yra tokia dvasia ir ta dvasia kiekvieną tos visuomenės narį veikia, individualiai, per jo stereotipus.
Augustinas Rakauskas:
Todėl savo knygoje ir rašau, kol mes nesujungsime „aš“ ir „mes“, tol mes būsime pažeidžiami ir būsime netikri, o būsime dirbtini. Mes būsime aukos savo pačių dirbtinumo.

Edita Marciulevičienė: Tai, Augustinai, atrodo, kad viskas vyksta lyg nekaltai. Mes, kaip visuomenė, iš pradžių savo stereotipais, kompleksais sudarome sąlygas mumis manipuliuoti.
Augustinas Rakauskas:
Mums sudėlioja tą dirbtinumą mūsų individualus elgesys. Kai mes patys orientuoti tik į save ir kiekvienas turime savo išsivystymo lygį, tai žmonės, kurie sugeba apibendrinti individualų suvokimą ir išvesti vidurkį, sukuria nuostatas, kurios yra bendram vidurkiui priimtinos. Tada jie gali manipuliuoti pavieniais asmenimis, kurie bando išsilaisvinti iš savo stereotipų. Bet kai sakome „savo stereotipų“, mes pradedame suvokti, kad tie stereotipai nėra visai „mano“, kad jie yra „mūsų“. Ir kadangi „mūsų“ – dirba atskirai, „aš“ dirbu atskirai – „aš“ kovoju su „mūsų“ bendrais stereotipais, tai reiškia, kad prisidedu prie stereotipų kūrimo. Nesvarbu, kad kovoju, bet ir neišsilaisvinu, tai kaunuosi, tai yra kovodamas parodau, kas tinka, kas netinka.

Edita Marciulevičienė: Čia – svarbi vieta, jūs rodote kaip svetimi stereotipai infiltruojami į žmonių pasąmonę. Kai neišsilaisvindama iš senų stereotipų pradedu kovoti su naujais aš valdantiesiems parodau jautriausias vietas, per kurias visuomenei galima formuoti naują, kažkam palankų stereotipą, nuomonę. Tai ką tokie žmonės, eksploatuodami tą vidurkį, gauna?
Augustinas Rakauskas:
Jie gauna žinias. Jie gauna kaip žmonės jaučiasi: ar jie patenkinti, ar nepatenkinti. Jie gauna identifikavimą ir gali dėlioti bendros išminties, bendro suvokimo kryptį nurodinėti, nes jie susiveda vidurkius, kad didžioji visuomenės dalis nori to. Vadinasi, didžioji visuomenės dalis pritars tam, jie nebus balta varna.

Ingrida Stankevičienė: Tai jeigu žiniasklaida per daugumai įskiepytus stereotipus formuos kažkam palankią nuomonę, ypač prieš rinkimus, tai mes tada, kaip tie visi „nuskausminti“ „buratinai“, plojam rankom ir darom visa tai, ką reikia daryti.
Augustinas Rakauskas:
Bet iš kur jie tai susirenka? Iš tų, kurie nesipriešina ir tyli, naujų dalykų sukurti negali, nes tai yra vergo, tarno mentalitetas. Jis nieko naujo negimdo, jis jokių tendencijų neparodo, jis net neišreiškia, kas jame spurda viduje, kas jame maištą kelia. Tai kaip užbėgti už akių tam nepasitenkinimui? Tai tada tik pasekmę gauni, tada jau – sprogimas. Ir kodėl visi stengiasi užkardyti prevenciškai? Kad neįvyktų sprogimas, prasiveržimas, nes revoliucijos pasekmes daug sunkiau slopinti. Tada revoliucija kažką atsikovoja, ji kažką pasiima.

Ingrida Stankevičienė: Tai ką jūs sakote, yra visuomenės vystymosi modelis. Mes klausėmės „Žinių radijo“…
Augustinas Rakauskas:
Čia labiau tiktų – žmonijos vystymosi modelis. Nes, kada mes turime omenyje, kad vystosi žmonija, tai mes turime „aš“ ir „mes“. Jeigu mes turime tik „mes“ arba tik „aš“, tai tada jau negalime sakyti, kad čia žmonijos evoliucija, tada galime sakyti – kažkokio žmogaus evoliucija. Tada labai lengva ištraktuoti, kad čia – išsigimimas, išimtis, paklydimas, nes tai yra vienetas. Bet pabandyk pasakyti „paklydimas“ arba „vienetas“, kai yra trys milijardai žmonių, kurie galvoja būtent taip, arba turi būtent tokią nuomonę. Tai tada mes priversti su nuomone skaitytis.
Ir žmonijos evoliucijos krypties dėsnio išmanymas irgi yra dualus. Būsena, netgi ne išmanymas, o būsena ir jautimas, kur eina žmonija, irgi turi savo dualumą. Vieniems atrodo, kad jie „ten“ eina, ta kryptimi evoliucionuoja, o kitiems atrodo, kad „ta“ kryptimi evoliucionuoja. Tai jeigu to dualumo nebūtų, tai jokių naujų reformų nevyktų.

Ingrida Stankevičienė: Stabtelėkime truputėlį šitoje vietoje. Man toks klausimas klausant jūsų formuojasi, štai jūs šitiek metų kūrėte socialiai orientuotą verslą ir, kalbant apie dualumą, jūs pastoviai pabrėžiate, kad yra labai svarbu kaip mes jaučiamės, darydami vienus ar kitus darbus. Tai jeigu įmanoma, praveskime čia tą paralelę – kaip jūs jaučiatės, kaip tas verslininkas, ir iš kitos pusės, kaip žmogus, gyvenantis toje visuomenėje ir kurdamas tokį verslą? To žmogaus…
Edita Marciulevičienė: Bet, Inga, palaukite. Tai pabandykime kalbėti tų tautiečių išreikštų pastabų kontekste. Paimkime darbdavį. Nes aš labai gerai atsimenu, kai tais sunkiais laikais, kai Lietuvoje įmonės, dalis įmonių, bankrutavo, kai nemokėdavo algų, įmonė, kurią valdė Augustinas, visada laiku išmokėdavo ir algas, ir avansą. Šiandien tai daro dauguma, bet buvo laikai, kai tai nebuvo taip įprasta kaip dabar ir tuo metu, Augustinai, jūsų įmonė padėjo daugeliui žmonių išgyventi, ar už tuos tūkstančius darbo vietų kada buvote bent įvertintas? Kaip jūs jaučiatės kaip žmogus? Jūs juk pats laidose dažnai kalbate, kad mums iš principo reikia aktyviau kalbėti apie tai, kaip žmogus jaučiasi.

Augustinas Rakauskas:
Matai… kur aš taip jaučiuosi nelaimingas? Kaip žmogus jaučiuosi nelaimingas toje vietoje, kad turint pakankamai didelį verslą, turint daug problemų su tais žmonėmis, su kuriais dirbu, ir norint kažkaip tuos procesus suvaldyti, kad jie būtų civilizuoti, harmoningi – visą laiką tas pastangas dėjau, ir labai nusivyliau, kai pamačiau, kad pasaulyje nėra vietos tam modeliui, kurį aš bandau realizuoti. Ir mane tai ir liūdina, ir kartu įprasmina mano veiklą. Nes liūdina dėl to, kad suprantu, jog nėra šansų padaryti, jog tai būtų regima, jaučiama, o džiugina, kad yra prasmė tai daryti, nes to nėra, o niekas neneigia, kad to reikia. Ir aš atsiduriu tokioje situacijoje, kad bandydamas išskaidrinti susiduriu su trukdžiu. Kas trukdo? Nes aš ieškau atsakymo: kodėl taip yra, kad to negalima realizuoti?

Ingrida Stankevičienė: O kodėl to negalima? Juk jūs ne kartą girdėjote tokių replikų, kaip „jūs turite, tai duokite mums“. Žmonėms atrodo, kad jeigu jūs padalytumėte kelis milijonus, tai situacija pasikeistų.
Augustinas Rakauskas:
Net dalydamas labdarą labai atsirinkinėju, kam ją duoti, ar ją reikia duoti, ar daugiau pakenksiu, ar daugiau padėsiu politikams, kurie turi tą darbą atlikti, ir liks daugiau ištaškyti pinigų, nes yra tokių norinčių padėti žmonėms už valstybę.

Edita Marciulevičienė: Paimkime konkretų pavyzdį, kai jūs nemokamai kažką norėjote padaryti. Atsimenate, Augustinai, kaip jūs norėjote, kad jūsų darbuotojai galėtų nemokamai prižiūrėti sveikatą ir įsigijote „Kardiolitą“?..
Augustinas Rakauskas:
Paaiškėjo, kad negalima, kad čia skaitosi pakiša, kad čia priedas prie atlyginimo, kad čia yra pažeidžiami rinkos dėsniai. Tai kaip socialinė rūpyba, tai kaip tais žmonėmis rūpintis? Juk negaliu tiems žmonėms išdalyti pinigų, nes jie juos išleidžia ne sveikatos rūpybai, o „šnapso“ gėrimui, geresnei mašinai, juk nuo to jų sveikata nepagerėja. Kitaip sakant, kad matydamas, ko žmonės nesugeba patys, nes jų traukos, refleksai, instinktai, reikšmingumai yra daug stipresni, negu rūpestis pačiu savimi. Žmogus pasidaro kaip ir pažeidžiamas, nes jis nori labai uždirbti ir „gana“ nėra, gali jam duoti kiek nori užsidirbti, jis nusipirks didesnę mašiną, kuri daugiau kuro ryja, jis pasistatys didesnį namą, kurio mokesčiai bus didesni, elektros daugiau naudos…

Ingrida Stankevičienė: Bet juk tai – progreso variklis?
Augustinas Rakauskas:
Pasakyčiau kitaip, čia ne progreso variklis, čia – vergų eksploatacija. Čia – žmonių, vergaujančių savo instinktyviems refleksams, eksploatavimas. Tai yra naudojimasis žmonių traukomis, geismais, kad galima būtų pasiekti kažkokių ambicijų įgyvendinimo.

Ingrida Stankevičienė: Stabtelkime minutėlę, štai jūs kalbate apie dualumą. Ir iš vienos pusės tos ambicijos yra skatintinos.
Edita Marciulevičienė: Na, pavyzdžiui, geriausiai išvystyta šalies infrastruktūra, mokslo technologijų, tarkim tai inspiruoja politikų ambicijas ir tai gražu, nes jie juk nori padaryti gražią mūsų šalį. Viskas būtų logiška.

Augustinas Rakauskas:
Kieno sąskaita šalį mes padarysime ir su kokiomis priemonėmis? Kad tiems žmonėms, turintiems prigimtines traukas, instinktus, refleksus, temperamentą, savo išdidumą, norą būti pranašiu prieš kitą žmogų, tai eksploatuodami (visas šitas savybes), mes galime duoti kiek nori uždirbti, ir jeigu duosime dar daugiau uždirbti, kas jiems liks kaip „laisva“, tai jie pradės kurti savo modelius. Jų modelių kūrimas vėl atsirems į tą pačią konkurenciją, traukas, instinktus ir jie kovos tada ne tik su automobilio grožiu, ar namo dydžiu su savo kaimynu, o jie kovos su tokiais dalykais kaip bankai ir panašiais, bet dėsnis, principas bus tas pats. Iš tų pačių žmogiškų instinktų, iš noro būti pranašesniu už kitą, iš ambicijų, iš savimeilių. Tik atsiras dar nauji faktoriai, atsiras nevaldomas godumas, nepastabumas, jie negalės nusileisti iki apatinės grandies ir sužinoti kaip darbininkas dirba, kaip jis atrodo, kaip jis gyvena, nes jis pakils „labai aukštai“, jis tik sėdės kabinete ir skirstys resursus.

Ingrida Stankevičienė: Tai žiūrėkite, Augustinai, kaip šitoje vietoje turėtų veikti žiniasklaida? Kokia jos turėtų būti pozicija? Tai šitą…
Edita Marciulevičienė: Palaukit, mes matome, kad šitos problemos, kurios yra eskaluojamos viešojoje erdvėje, turėtų būti pateikiamos atsižvelgiant į du kontekstus: viena dedamoji – politikai, kita – verslininkai. Tai jos abi turėtų būti dėmesio centre nepažeidžiant balanso. Akivaizdu, kad dabar bandoma tendencingai pabrėžti, kad verslininkai daro įtaką politikams.
Ingrida Stankevičienė: Editos čia geras pastebėjimas. Klausykite, Augustinai, tarkime mūsų lietuvaičiai atvažiavę iš svetur pasisukinėja, pasklaido laikraščius, iškart fiksuoja tokias tendencijas, kad žiniasklaida priešina verslininkus su politikais. Jūs kaip tai matote, kaip verslininkas, kaip jūs tai jaučiate?

Augustinas Rakauskas:
Šiandien viešojoje erdvėje daugiausiai girdžiu žodį „verslas“, „verslas susijęs“, nesakoma, kad politikai bando daryti įtaką su verslo pagalba, o sakoma, kad verslas bando daryti įtaką politikams. Galima pagalvoti, kad politikai mūsų – vargšai, „mergaitės“, ir reikia saugoti „jas“, nes ateina verslas ir „joms“ daro spaudimą! „Jas“ šantažuoja!

Ingrida Stankevičienė: Ir kaip jūs manote, kodėl jūs taip girdite?
Augustinas Rakauskas:
Galvoju, kad čia yra tiesiog technologija, kaip susidoroti su ekonomiškai stipresniais subjektais, kurie gali daryti įtaką valstybinei gerovės kūrimo politikai šalyje.

Edita Marciulevičienė: Ir kodėl?
Augustinas Rakauskas:
Niekas nenori, kad čia atsirastų kažkokie kiti galintys daranti įtaką. Reikia nuolat siekiančios ir norinčios geriau gyventi bendruomenės, kuri visą laiką būtų užimta, visą laiką gyventų kaip ispaniškame išsireiškime „Manjana“, tai yra rytoj, – „Rytoj gyvensi geriau!“

Ingrida Stankevičienė: Štai jums Edita uždavė klausimą, kaip jūs jaučiatės savo visuomenėje kaip verslininkas, kaip pilietis, ir mes veikiamos tų atvykusių lietuvaičių akcentavome daugiau neigiamus dalykus, jūs turite dalykų, dėl kurių šiandien galėtumėte pasidžiaugti?
Augustinas Rakauskas:
Pasidžiaugti būtų galima tik vienu vieninteliu dalyku, kad šita kova – darbštumo, kūrybingo išradingumo kaip susikurti gerovę, – ji priartėjo prie tokios išsivystymo fazės, kad jau teismai įsikiša ir bando spręsti tuos klausimus.

Edita Marciulevičienė: Sustojome ties mintimi, kad galime pasidžiaugti vienu dalyku, kad šita darbštumo ir kūrybingo išradingumo, siekiant susikurti gerovę, kova priartėjo prie tokios išsivystymo fazės, kad jau ir teismai įsikiša į tų klausimų sprendimą. Pratęskime mintį, Augustinai, ką tai reikštų?
Augustinas Rakauskas:
Tai reiškia, kad verslas pasiekė tokį išsivystymo lygį, kad jis jau gali aiškintis ir yra su kuo aiškintis, kad mus pasiekia ne tik mūsų teismai, bet pradeda girdėti ir tarptautiniai teismai. Tai suteikia kažkokią viltį, kaip prošvaistę, kad pagalvoju, gal mes tikrai per tuos didelius vargus, per tą neteisybę, ateisime ir į teisybę.

Ingrida Stankevičienė: Ką jūs šitame kontekste vadinate teisybe?
Augustinas Rakauskas:
Ateisime į kažkokią valstybinės atmosferos būseną, politikos būseną, kad mes čia galėsime atsijoti pelus nuo grūdų, kad galima bus atsirinkti, kas yra kas, ir kad tai bus vertė, kad bus galima įvertinti objektyviais metodais, o ne kažkokiomis tendencijomis, pažintimis ar kažkokiais užnugariais, kažkokiais palaikymais.

Edita Marciulevičienė: Panašu, kad ir vėl artėjame prie išvados, kad labiausiai prie tos tendencingos nuomonės formavimo prisideda žiniasklaida, ir matome, kad šitos problemos, kurios yra eskaluojamos viešojoje erdvėje, aš pakartosiu tą mintį, aš jau ją sakiau pirmoje dalyje, turėtų būti pateikiamos atsižvelgiant į du kontekstus: viena dedamoji yra politikai, kita – verslininkai. Tai jos abi turėtų būti dėmesio centre nepažeidžiant balanso.
Ingrida Stankevičienė: Edita, minutėlę stabtelkime šitoje vietoje, Augustinai, o beje, kodėl taip nėra sakoma, kodėl taip nėra rašoma, kad politikai daro įtaką verslui?
Edita Marciulevičienė: Inga gerą vietą pajudino, reikia atkreipti į tai dėmesį, juk čia sąmoningai taip daroma.

Augustinas Rakauskas:
Man tai netgi kvepia tokiu dalyku, kad čia su žurnalistų pagalba, daugiau netiesiogiai, bet tokiu fonu, koks dabar vyksta mūsų valstybėje, bandoma visuomenei pademonstruoti, kad tie žmonės, kurie kuria darbo vietas, kurie kuria verslus, kurie gamina produkciją, realizuoja produkciją, važinėja po visą pasaulį ieškodami geresnių variantų, kuriuos atvežtų į savo šalį, kad visi šitie žmonės yra nepatikimi. Žurnalistai visuomenei pasąmoniniame lygmenyje formuoja blogą opiniją apie verslą. Lyg ir sprendžia visuomenės interesų problemą, bet išsprendžia politikams naudingą dalyką. Nuteikia visuomenę prieš verslą, visuomenė girdi, kad verslas papirkinėja, verslas neša kyšius.

Ingrida Stankevičienė: Kai jūs kalbate apie problemą tokio moralinio aspekto, vertybinio aspekto, prasmės aspekto lygio ir nenuleidžiate iki kasdienybės, buities, tai tada žmogui pavyksta spręsti šitaip dualiai, bet jeigu jūs tik įvestumėte į konkrečius faktus, skaičius, viskas, visi pasineria ir daugiau nebeišlenda ir tame sukasi. O jeigu dar žurnalistas pateikia su tam tikra tendencija truputėlį…
Augustinas Rakauskas:
Matot, tikslas mano nėra tas. Ne kažką noriu išsiaiškinti arba kažką apkaltinti. Mano tikslas – pakelti sąmoningumo lygį, kad jie kitame lygyje matytų problemas, kurios eskaluojamos. Mano tikslas – išmokyti įžvalgų, kad jų nekvailintų, kad jie suprastų, kad visi procesai turi tą verslumo dvasią, jeigu vyksta taip, ir kai matau, į ką nėra atkreipiamas dėmesys, bandau parodyti – į tai reikia atkreipti dėmesį ir tuo kampu irgi reikia apžiūrėti tą daiktą, norint jį visą suprasti. Nes kai mums rodo tik vieną pusę ir kalba apie ją, arba pakreipia į vieną pusę, į kitą pusę, o ta dalis, būtent, kuri irgi yra labai svarbi, taip ir neparodoma. Ir mes tada nė nepajuntame, kaip mes samprotaujame tik tame informacijos lauke, kurį mes gavome. Kiek mums pateikė tos informacijos, ką parodė, tai mes tuose rėmuose ir galime veikti.

Edita Marciulevičienė: Ir jeigu esamuose rėmuose dominuoja negatyvi nuomonė apie verslą, tai ji ir užsifiksuoja žmonių pasąmonėje.
Ingrida Stankevičienė: Žinot, kaip viskas po truputį pradeda matytis, kad ir yra toks tikslas – užfiksuoti tą negatyvų požiūrį į verslą. Akivaizdu, kad visą laiką eskaluojama, kad valstybė mažai perskirsto pinigų, taip? Yra nelygybė, nes verslas mažai dalijasi. Žodžiu, verslas yra blogis, su kuriuo reikia kovoti. Pridėkime dar nešamus kyšius ir politikų papirkinėjimus, žodžiu, verslas yra potencialus blogis. Ir mes tai pastoviai girdime. Ir kaip bebūtų gaila, bet žiniasklaida, mes, šitą pleištą įkalėme labai stipriai.
Augustinai, tada, jūs kaip manote, ką išlošia tokias nuostatas eskaluojantys?

Augustinas Rakauskas:
Visų pirma gauna galimybę mažiau atsakingai vesti socialinę politiką. O socialinė politika yra viena iš svarbiausių, nes per žmonių gerovės socialinę rūpybą daugiausiai išlenda nepasitenkinimo, nes žmonės jautriai tiesiogiai reaguoja į pensiją, į vaikų auginimo sumą, į atlyginimą, į tai, kas tiesiogiai susiję su materialine gerove. Tam, kad racionaliai tinkamai išnaudoti lėšas, reikia padirbėti, reikia kontroliuoti įvairius infrastruktūrinius projektus, vokelius, kad būtų mokami mokesčiai. Yra totalus masinis reiškinys netiesioginių pajamų, kurios yra nelegalios visoje šalyje. Bet jūs pagalvokite, kiek dirba tarnybų ir kaip jos šito darbo nenori daryti, nes čia yra pasipelnymo šaltinis. Čia vietoj to, kad gaudytų, jie vaikščioja ir renka rinkliavas, nes kur nežengsi – visur rasi. Ir čia valstybė pasidaro neįgali, ji negali nei kažkokių žvalgybinių metodų imtis, nei informacijos surinkti, nesugaunami čia tie mūsų vokelių mokėtojai.

Ingrida Stankevičienė: Na, gerai, Augustinai, čia jūs aiškiai parodėte – sveikos konkurencijos čia būti negali. Tai matome schemą – kas iš viso to tada išlošia?
Augustinas Rakauskas:
Išlošia žmonės, kurie valdo procesus. Tie žmonės, kuriuos mes vadiname valdžia. Tikslių paskaičiavimų nežinau, man kažkur yra užsifiksavęs skaičius, kad kažkur apie 27 tūkstančiai žmonių dirba valstybinėse institucijose ir čia įeina ministerijos, Seimas, tarnybos. Tai šitie visi žmonės, kurie maitinasi iš viso šito katilo ir turi aprūpinti, ir garantuoti tvarką valstybėje, kad būtų viskas skaidru, kad būtų viskas mokama, visi mokesčiai, kad nebūtų jokių kontrabandų, vokelių, „atkatų“…

Ingrida Stankevičienė: …arba lietuviškai – nelegalių mokesčių, Augustinai.
Augustinas Rakauskas:
Tai visi šitie dalykai reikalauja labai daug pastangų, nes žmonės yra labai išradingi. Ką mes skiriame į tarnybas ir ką mes renkame į valdžią, į tas visas pareigybes? Renkame protingesnius už save. Vadinasi, jie pagal savo pareigą, pagal savo paskirtį turi pranašumą prieš tuos žmones, kurie tik stovi prie konvejerio, dirba, dar kažką daro, moko vaikus. Visa kita turi atlikti šitie žmonės, kad balansas būtų, pusiausvyrą turėtume. Kad nebūtų persverta į gudriųjų pusę, – kad kas dirba, tai tam ir krauna. Ir šitas fonas sudaro palankias sąlygas dar labiau krauti ant žmonių. Eskaluojant tokias situacijas, eksploatuojant, sukeliamas nepasitenkinimas verslą darančiais žmonėmis, sukuriama apie juos bloga opinija ir tada į visą šitą eskalaciją įtraukiama yra visuomenė. Kuo daugiau įtraukia visuomenės, tuo sugeneruoja didesnį nusiteikimą, priešišką nusiteikimą, prieš verslą, ir tada tie žmonės, kuriuos mes įvardijame valdančiaisiais, būtent, valdančiais šalyje procesus, įgauna daug didesnę galią priiminėti sprendimus, nes nėra kas palaiko verslininkus, nes jau „darbas atliktas“ – visiems pasąmoniniame lygmenyje jau suformuota.

Edita Marciulevičienė: Žiūrėkite, mes ir vėl prieiname prie tos pačios išvados, kiek svarbi žiniasklaidos pozicija, nes ji formuoja opiniją, kaip jūs sakote, nes mes, žurnalistai, turėtume būti nepriklausomas auditorius, teikiantis nepriklausomas ataskaitas visuomenei.
Ingrida Stankevičienė: Edita, mes turime nepriklausomą žiniasklaidos priemonę – televiziją.

Augustinas Rakauskas:
Pažiūrėkite, kiek ji yra finansuojama ir iš kur ji yra finansuojama. Ją finansuoja valstybė. Kas? Tie patys 27 tūkstančiai žmonių, nors iš tikrųjų pinigus tai mūsų moka, bet skiria tai jie. Ir aišku, kad jie tada gali daugiau turėti ten įtakos.

Ingrida Stankevičienė: Gerai, tas taip, o, tarkim, paimkim dabar mūsų „Žinių radiją“?
Augustinas Rakauskas:
Mes iš jų jokių pinigų neimame, jie, ką užsidirba – patys užsidirba, mes tik dadedame, ir mes absoliučiai nesikišame, ir jiems nediktuojame jokių sąlygų, ką jie turi daryti.

Ingrida Stankevičienė: Tai kodėl jūs šitiek metų darote šitą eksperimentą?
Augustinas Rakauskas:
Todėl, kad aš noriu, kad tiek visuomenė, tiek patys žurnalistai save pamatytų veidrodyje, nes jie neturi to pasiteisinimo, ginklo, kad juos vairuoja, nuteikinėja, reguliuoja savininkas.

Edita Marciulevičienė: Tai taip išeitų, kad „Žinių radijas“ šiandien mūsų žiniasklaidoje yra kaip lakmuso popierėlis?
Augustinas Rakauskas:
Šita žiniasklaidos priemonė neturi jokių nurodymų, tvarkosi patys, jiems suteiktos visos laisvės laisvai pademonstruoti, koks yra žurnalistų mentalitetas. Jie visi „Žinių radijuje“ turėtų elgtis labai atsakingai, nes visi žino, kad jiems niekas nereguliuoja. Bet kiti žurnalistai, analitikai, visi girdi ir atsirenka. Eiliniai žmonės ne visada atsirenka, kieno jie interesus atstovauja ir kaip atstovauja, kur jie yra tendencingi, kur jie yra šališki, kur yra objektyvūs. Labai sunku pasislėpti, nėra ant ko nusimesti, nėra ko apkaltinti – esi tik tu, sėdi eteryje ir turi laisvą eterį.

Edita Marciulevičienė: Tai, jeigu jūs pabaigėte, Augustinai, apie „Žinių radiją“, tai reziumuojant, kaip ta žiniasklaidos pozicija, kokių duoda rezultatų, kaip nuo jos priklauso, kas vyksta toliau visuomenėje?
Augustinas Rakauskas:
Gaunasi taip, kad kuo daugiau žmonės yra nuteikiami, tuo galima dėti didesnius mokesčius, tuo galima „vežančius“ dar labai prievartauti. Visą darbą atlieka su keliomis bendrovėmis, o eksploatuoja tūkstančius bendrovių. Nukenčia visas verslas.

Ingrida Stankevičienė: Bet Augustinai, jūs pats nuolatos teigiate, kad mes visi esame nuolatiniame mokymosi procese, tiek ir politikai besikeičiantys, ir žurnalistai…
Augustinas Rakauskas:
Man ausyse skamba kai kurių politikų išsireiškimas viešame eteryje. Vienas Seimo pirmininkas taip kalbėdavo, vėliau – buvę premjerai, kai kurie, mėgdavo tokią retoriką: „Na žinote, mes jauna valstybė, mes darome klaidas, politikai mūsų irgi neturi patirties, jie mokosi…“ – tai aš visada galvodavau, kodėl jiems, valdantiems visus mūsų pinigus, visos šalies kapitalą, nukreipinėjantiems į įvairias infrastruktūros sritis, į įvairius projektus šimtus milijonų, jiems galima klysti?! Ir jie už tas klaidas pretenduoja kaip į savo mokymąsi, kad „mes mokomės“! Tai gal jūs tada susimokėkite už savo mokslą?! O jeigu jūs jau ateinate dirbti, kaip į banką, į visos valstybės mokesčių suneštus pinigus tvarkyti, ir tada pradedate daryti klaidas ir aiškinti, atsiprašinėti, kad nemokate!.. Tai gal jūs neikite ten, kur nemokate, nes per brangiai kainuoja visai valstybei tos jūsų klaidos! Tai jiems galima mokytis, o mums – negalima. Mes turime dirbti neklystamai.

Edita Marciulevičienė: Priėjome prie to, kaip vyksta procesai toliau, kaip žmonėms pasąmonės lygmeny yra suformuota opinija ir žmonės yra paruošti nekvestionuojamai priimti tai, kas jiems sakoma, mes matome, kaip technologiškai naudojamas neurolingvistinis programavimas. Šitą mintį pratęskime dar…
Augustinas Rakauskas:
Tada žmonės, ką mato? Žmonės mato, kad yra kažkokie „geriečiai“, kurie kovoja su blogiu ir reikia tuos „geriečius“ rinkti toliau, jie turi tvarkyti…

Ingrida Stankevičienė: Gerai, jūs čia vėl rodote tą dualumą, o jeigu, įsivaizduokime, kad į miestą ateina valdyti meras, kuris turi verslininko patirtį, moka šeimininkauti, valdyti ir puikiausiai susitvarko, žmonės mato tai – gatvės, pravažiavimai, žodžiu, miesto infrastruktūra tvarkoma puikiai, tai kaip tada?
Augustinas Rakauskas:
Žmonės išleidžia iš galvos, kad politikams tai yra konkurentas. Tai, ką mes darysime, jeigu rytoj dar kitame mieste atsiras, poryt dar trečiame mieste, dar kitame mieste, o po kiek laiko žiūrėsime, kad kažkokio geriausio miesto vadovas jau ir prezidento soste sėdi, ir kaip čia bus? Šeimininkas šeimininkaus, o ką mes darysime? Kuo mes tada galėsime manipuliuoti?

Ingrida Stankevičienė: Na, Trumpas – verslininkas.
Augustinas Rakauskas:
Ir Trumpo pavyzdys irgi labai dviprasmiškų minčių sukelia. Ir pasauliniame kontekste nesiimčiau šiandien, pavyzdžiui, pasakyti ir paaiškinti, ar čia kažkas panašaus, kas pas mus šiandien yra su viena akcine bendrove, ar tai yra iš tikrųjų pasekmė to, ko bijo mūsų politikai. Ar toje valstybėje jau yra išaugę iki tokio lygio, kad jie supranta, jog turi šeimininkauti valstybėje, ar čia specialiai pasodintas žmogus, kuris pademonstruos visam pasauliui, ko reikia saugotis, kad nepapultų į politinį elitą verslo žmonės. Dvejopai galima galvoti. Nes tai yra valstybė, kuri užduoda toną visam pasauliui, daugelyje vietų.

Ingrida Stankevičienė: Doleris kyla.
Augustinas Rakauskas:
Sakyčiau, kad ne taip išsireiškei – verslumo dvasia reiškiasi – doleris auga, tada būtų į kontekstą ir pastaba būtų teisinga.

Ingrida Stankevičienė: Bet jūs labai gražiai susukote, man paaiškinote.
Augustinas Rakauskas:
Noriu pasakyti, tiems signalą pasiųsti, kurie sako, kad „jau gana, jūsų laidos perėjo į filosofiją, jau čia jos turėtų kalbėti apie globalius dalykus, vis dar čia tas verslumas, verslumas… prie ko čia ta verslumo dvasia?“ Štai prie ko. Net tokiuose dalykuose, kaip pačioje didžiausioje ekonomikoje įtakingiausioje valstybėje renkant prezidentą verslumo dvasia dalyvauja – doleris kyla.

Ingrida Stankevičienė: Žinote, mes laidoje pajudinome nemažai temų ir jaučiame iš jūsų einantį ir skausmą, ir piktinimąsi, ir patirtį, ir nusivylimą, žodžiu, visas spektras įvairiausių būsenų, iš kokių intencijų kyla tas jūsų stiprus fundamentas?
Augustinas Rakauskas:
Kodėl aš taip kalbu? Todėl, kad mūsų įmonė 30 metų dirba skaidriai. Nemoka jokių vokelių ir niekad nepraktikavo tokių dalykų, ir visada stengėsi padaryti tinkamą modelį. Ir už tai, pagal Korupcijos suvokimo indeksą Suomija, esanti pirmaujančių valstybių sąraše, ji sutiko tapti mūsų partneriais, ir mes šiandien jaučiame didelę skriaudą. Mes susitinkam, buvau Suomijos akcininkų susirinkime, valdyboje, ir buvo graudu klausantis, kaip jie pasakoja apie savo šalyje įvertinimus jų pasiekimų. Kaip vertina mokesčių mokėjimą, kaip jie yra pripažinti savo valstybėje kaip įmonė, daranti didelę ekonominę įtaką savo valstybei su 12–13 milijardų metinės apyvartos apimtimi. Kaip tokioje mažoje valstybėje tai tikrai yra labai daug. Labai didelė koncentracija.

Ingrida Stankevičienė: Gerai, aš jūsų noriu paklausti, jūs kalbėjote apie Suomijos verslo ir politikos santykį, matome, kad jis yra apysveikis, nes jie gali kvėpuoti, gali dirbti, gali pasidžiaugti rezultatais, kaip jūs manote, kaip jūs, kaip verslininkas, kaip praktikas, matote kaip turėtų funkcionuoti Lietuvoje verslo ir politikos ryšys?
Augustinas Rakauskas:
Seniai esu tos nuomonės, kad čia yra dirbtinai, galiu dėl to su bet kuo ginčytis ir bet kam įrodinėti, tuo labiau, kad Europoje tuo keliu einama, ir netgi direktyvos yra, reikalavimai, kad valstybinės institucijos kiek galima glaudžiau bendradarbiautų su verslu ir kurtų bendrus projektus, net reikalavimai yra kiek turi būti tų projektų maždaug atliekama, koks turi būti augimas, bet mūsų valstybė iš to irgi sugeba padaryti verslumo dvasią.

Edita Marciulevičienė: Augustinai, jau laikas mums sustoti ir mes norėtume laidą pabaigti mintimi iš jūsų knygos „Globali jausmo proto dvasia“. Kadangi šiandien daug kalbėjome apie žiniasklaidą, tai šita citata bus kaip tik: „Visuomenė – tai rinka, o žurnalistas yra jos dalyvis. Iš visų verslo subjektų reikalaujama išsamios informacijos apie prekę ir jos gamintoją. Kai daromos išimtys žurnalistams – prekiautojams žmonių sąmonę formuojančiomis žiniomis, dažnai lemiančiomis žmonių likimus – visuomenė skleidžiamų žinių analizės nėra mokoma, bet skatinama tikėti, vadinasi, atsiduoti savo individualių instinktų išprovokuotoms tiesoms. Įvairias menamas tiesas pati visuomenė ir stiprina, kai neanalizuoja, kuo jai siūlo tikėti.“

Spausdinti