„Verslumo dvasia“: Kiek sugebame demokratiją mintimis, žodžiais ir veiksmais išreikšti, tokią ją ir turime

Kviečiame klausytis „Žinių radijo“ laidos „Verslumo dvasia“ apie dalykus, kurie svarbūs kiekvienam šalies piliečiui, apie nuostatas, kuriomis vadovaudamiesi mes kuriame gerovę savo šalyje. Šios laidos tema „Kiek sugebame demokratiją mintimis, žodžiais ir veiksmais išreikšti, tokią ją ir turime.“
„Demokratija – tai nuolatos auganti ir tobulėjanti visos žmonijos dvasinė būsena. Kokios dvasinės būsenos žmonės sudaro visuomenę, kaip jie supranta visuomenės ir asmeninės dvasinės būsenos laisvę, taip jie realizuoja ir savo teises. Kiek sugebame demokratiją mintimis, žodžiais ir veiksmais išreikšti, tokią ją ir turime.“ („Globali jausmo proto dvasia“)
Kauno studijos rengiamoje laidoje apie demokratiją, kurią kaip gilę visi kartu sėjame ir auginame, kalbamės su knygos autoriumi ir šios laidos įkūrėju, verslininku Augustinu Rakausku.

Klausytis internetu.

Laidą veda Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Daugiau apie demokratiją rasite Augustino Rakausko knygoje „Globali jausmo proto dvasia“.
***
Ištrauka iš laidos:

Ingrida Stankevičienė: Nežinau kaip jūs, bet mes čia, studijoje, jaučiame, kad pavasaris artėja. Kalbėsimės su mūsų laidos autoriumi Augustinu Rakausku.
Šalia mano kolegė Edita Marciulevičienė.
Pradėkime iš karto mūsų pokalbį, tarp kitko, mes labai seniai citavome mūsų darbo knygą – tai „Globali jausmo proto dvasia“ ir kaip tik Edita paruošusi tekstuką. Edita, pirmyn!
Edita Marciulevičienė: Taip, 138 puslapis: „Visuomenė, nenorėdama gilintis į demokratijos dėsnius, įpareigoja to siekti išrinktuosius. Iš esmės iš jų reikalaujama pakelti visos visuomenės sąmoningumo lygį, tačiau atskiros asmenybės per silpnos padaryti visą visuomenę laimingą. Laikas ne lyderius kelti, o stengtis žmonių sąmonėje apgyvendinti visuomenei tinkamas nuostatas.“
Ingrida Stankevičienė: Taigi, Augustinai, knygoje „Globali jausmo proto dvasia“ jūs kreipiate dėmesį į bendrą visuomenės būseną, kurioje kartu galime kurti visiems bendras nuostatas. Tačiau, realybė yra tokia, kad, daugeliu atvejų, visas valstybės valdymas yra orientuotas į nustatytų tvarkų laikymąsi. Mes kol kas aptarnaujame tik tvarkas.
Augustinas Rakauskas: Daug yra tokių žmonių, kurie mėgsta tik konstatuoti kaip faktą (ir mes tą girdime ir politinėje erdvėje, ir verslo struktūrose, ir tarnybose, kurios aptarnauja nustatytas tvarkas, kad poįstatyminiais aktais sukurta ir nustatyta, kad žmonės turi elgtis būtent taip). Ir tada atsiranda tarnautojų, kurie įvestą tvarką konstatuoja kaip nenuginčijamą faktą, kad turi būti būtent taip, o ne kitaip, o mes žinome, kad nėra nieko nekintančio, kad viskas keičiasi – mentalitetas žmonių, politinė atmosfera, pasaulio geopolitinė atmosfera ir visą laiką vyksta kaita, kaip ir gamtoje: atšalimas–atšilimas, karštis–šaltis…

Ingrida Stankevičienė: Kodėl jūs renkatės tokį būdą, tarkim, kalbate apie socialinį gyvenimą, o pavyzdžius imate iš gamtos? Kodėl taip?
Augustinas Rakauskas:
Visada juos naudoju tam, kad žmonėms būtų daugiau argumentų suteikta suvokimui, suprasti, kad tai nėra kažkokio vieno žmogaus sugalvota. Tiesiog pastebiu kaip veikia šitas pasaulis, kuriame mes gyvename. Esame to pasaulio dalis ir mes kaip aidas atsiliepiame visam procesui, kurį mums per energetinę atmosferą perteikia visas mus supantis pasaulis, ir mes taip elgiamės.
Bet kvaila būtų užsikabinti kaip už kažkokio turėklo, laikytis ir sakyti, viskas, čia stabilu. Mes galime laikytis už turėklo, bet, galima būtų taip sakyti, kad mes – laive ir tas laivas plaukia, juda. Kas iš to, kad mes už turėklo laikomės, vieta kaičiasi, vaizdai keičiasi, oras keičiasi – tai audra, tai vėjas, tai naktis. Vienu metu labai gerai už to turėklo laikytis, o kitu metu reikia eiti į kajutę, nes sušalsime, įplaukiame į šaltą zoną, priartėjame prie Grenlandijos pakrančių.

Ingrida Stankevičienė: Gerai, jūs šiuo pavyzdžiu parodėte, kad pasaulis, kuriame mes gyvename, tai yra visuomenė, nuolat kintanti ir procesai joje taip pat nuolat besikeičiantys. Bet štai jūs sakote – kajutė, kaip matydamas ir dalyvaudamas tame, kas vyksta visuomenėje, aš galėčiau nusistatyti kas „tai“ ir ką reiškia „eiti į kajutę“?
Augustinas Rakauskas:
Tai – į save. Mes ir esame ta „kajutė“.

Ingrida Stankevičienė: Mes kalbame apie besikeičiantį pasaulį, kuris veikia pagal labai aiškius nustatytus dėsnius, ir kalbame apie žmonių priimtas tvarkas, kurie pagal savo išsivystymo lygį tomis tvarkomis galėtų kiek galima patogiau naudotis šituo pasauliu. Ir jūs, kaip jaučiu, vedate ta linkme – kada prasideda pačios didžiausios problemos, kančios, kurias mes patiriame – tada, kai mūsų tvarkos pradeda labai stipriai kirstis su tais dėsniais, su tais dėsningumais, kurių mes dažniausiai nežinome. Ar taip galėtume sudėlioti?
Augustinas Rakauskas: Panašiai. Čia būtų galima padaryti daug išvestinių. Tas gyvenimas yra labai daugialypis, ir žmonės, aišku, natūraliai yra pripratę visas tvarkas naudoti kaip priemonę. Jie netgi bando tas aksiomines taisykles, kurių dėsningumai prieštarauja tam, kad mes pažeistume tuos dėsningumus, nes mes, pažeisdami tuos dėsningumus, susikuriame problemą…

Ingrida Stankevičienė: …vėliau kuriame dar atskiras tvarkas toms problemoms pašalinti…
Augustinas Rakauskas: Toks paprastas būtų pavyzdys. Čia – kaip su ligomis, su mityba. Kai žmonės sumaišo dieną su naktimi ir naktį pradeda dirbti, o vėliau stebisi, kad dienos metu blogai dirba galva. Kad jie nėra kūrybingi, kad atmintis juos paveda, ar susigaudymas situacijoje, reakcija nėra tokia gera, kokią jie norėtų turėti. Arba, kaip jie patys sako, kad anksčiau jų buvo tokia gera reakcija, taip greitai susigaudydavo situacijoje, o dabar toks intensyvus laikas, taip sunku. O kai pradedi klausinėti, kaip jis gyvena tame intensyviame gyvenime, tai paaiškėja, kad jis iki antros valandos nakties sėdi prie kompiuterio ir stebisi, kad dienos metu jis neproduktyvus. Ką jis čia pažeidžia? Jis pažeidžia natūralų biologinį dėsnį: nes žmogus sukurtas tamsoje ilsėtis, nakties metu veikia tam tikri biolaukai, energetiniai centrai, kurie funkcionuoja mūsų kūne, tam tikri organai ilsisi tam tikru laiku, vyksta valymasis organizme. Miegas tam ir žmogui duotas, jis tam ir reikalingas, kad jis dienos metu būtų produktyvus ir galėtų tobulinti savo žinias, kelti savo sąmoningumo lygį, kūrybingumą.

Ingrida Stankevičienė: Kai jūs sakote, kad būtų produktyvus, gal turite omenyje, kad susibalansuotų, atsirastų harmonija organizme?
Augustinas Rakauskas: Negalima būtų suvesti, nes vien toks susibalansavimas, kuris daugiau panašus į fiziologinį susibalansavimą, nes mes čia kalbėjome daugiau apie nakties darbą…

Ingrida Stankevičienė: Kai mūsų organizmas, kaip šiuo atveju, išderintas, kaip jūs teigiate, nepailsėjęs, tada, kai dieną ir turėtų atsiskleisti pačios didžiausios mūsų potencialo galimybės, mes, dėl sutrikusios organizmo būsenos, nesame pajėgūs nei su tuo pasauliu kontaktuoti, nei… aš jau nekalbu apie gilesnius sluoksnius…
Augustinas Rakauskas: Aš suprantu, ką tu sakai, bet noriu subtilesnę vietą paliesti. Kai pasakei, kad mes turime harmoniją, subalansuotumą, tai kodėl pasakiau, kad tai daugiau liečia mūsų fiziologiją? Ir iš tos fiziologijos išbalansavimo, nebuvimo tos harmonijos fiziologinės, išplaukia silpnesnė kokybė, prastesnis kūrybingumas, mūsų potencialas sumažėja. Bet vien tai problemos neišsprendžia.

Ingrida Stankevičienė: Bet harmonija, šiuo atveju, tai netgi daugybė tarpusavyje prieštaraujančių dalykų, tai ir psichologija…
Augustinas Rakauskas:
Noriu pasakyti, kad labai svarbu suprasti, kad fiziologinė harmonija, teisingas gyvenimo būdas, švari mityba, mūsų elgsenos atitikimas gamtos dėsniams, tik sudaro sąlygas pagrindiniam tikslui. Pagrindinis tikslas yra ne čia ir dabar būti harmonijos būsenoje, nes tada, būdami tos fiziologinės harmonijos būsenoje mes galime realizuoti tik tai, ką mes turime, ir skleisti dvasią, gebėjimą savo išsivystymo lygyje. Mes turime žinoti, kad pagrindinis tikslas yra ne atidirbti, kaip sakant, harmonijos būsenoje savo supratimo lygyje, bet, būtent, būnant harmonijoje ir bendraudami su pasauliu (ir išsireiškimas „harmonijoje“ neapima vien tik fiziologijos, jis apima ir buvimą harmonijoje su mus supančiais žmonėmis, su kitų supratimu, su naujomis sąvokomis ir neprisirišant prie kažko vieno) mes tada galime kurti ir plėsti kūrybingumo ribas. Pagrindinis dalykas yra ne funkcinis ir ne geras gebėjimas išgyventi čia ir dabar. Pagrindinis dalykas – išplėsti mūsų sąmonės lygį, kad jis taptų kūrybingesnis. Ir būdami sąmoningesni mes automatiškai savo buvimu generuojame didesnį, aukštesnį kūrybingumo lygį. Tada jau mes ne tik dirbame, ne tik gerai atliekame funkcijas pagal nustatytas tvarkas, bet mes efektyviau kuriame.

Ingrida Stankevičienė: Aš matau truputėlį tokį prieštaravimą. Pradžioje jūs kalbėjote, kad mūsų kintančioje visuomenėje tvarkos irgi turėtų atitinkamai kisti. Ir tų tvarkų kitimą turėtų inspiruoti būtent žmonių kūrybingumas, kuris atitinkamai ir kelia bendrą sąmoningumo lygį – tai kaip tada turėtų atsiliepti bendrai kuriamoms tvarkoms? Ir tada dar kitaip, – ir kodėl tada tas procesas vyksta priešingai? Kur čia yra problema? Kodėl, matydami kūrybingą, sąmoningą žmogų, išvadą mes dažnai matome kitą? Kokia, Augustinai, čia veikia schema?
Augustinas Rakauskas: Kur didžiausia problema? Kai įvedamos tvarkos, ką žmonės daro? Žmonės per egoizmo prizmę veikdami, per savo išlikimo, savanaudiškumo prizmę, tampa labai kūrybingi. Bet jie tampa kūrybingi apeiti nustatytas tvarkas dėl įsitvirtinimo, išgyvenimo ir išlikimo, dėl savęs taupymo, – apeiti tvarkas ir susikurti sau komforto zoną.

Ingrida Stankevičienė: Vieną minutėlę, Augustinai, kas įvyksta ir kas čia per cheminė reakcija veikia, kai susiduria egoistinė žmogaus prigimtis ir jo kūrybingumas? Kas čia pasireiškia?
Augustinas Rakauskas: Eksploatuoti save niekas nenori, prievartauti save niekas nenori. Kur vedu pokalbį? Aš noriu pakreipti ta linkme, kad didžiausios problemos šiandien yra ir mūsų valstybėje, ir daugelyje kitų valstybių, kad žmonės, būdami kūrybingi ir išradingi savo prigimtimi, jie demokratinius principus ir tvarkas pavertė priemonėmis ir jas eksploatuoja kaip priemones: susikurti sau komforto zoną, uždirbti daugiau pinigų, susikurti didesnį reikšmingumą. Kur bepažiūrėsim, visur šiandien, ar tai būtų politinė sfera, ar tai būtų verslo sfera, ar tai būtų kažkokia tarnybų sfera valstybinėse institucijose, jos visos pradeda eksploatuoti demokratinius principus savo naudai tam, kad susikurtų palankesnę terpę, kurioje reikia mažiau dirbti, daugiau uždirbti, daugiau gauti naudos.

Edita Marciulevičienė: Augustinai, vieną minutėlę, – tai išeitų taip, kad demokratiniai principai iš principo sukurti visuomenei, kuri yra labai sąmoninga, o jeigu ji nėra pakankamai sąmoninga, tuomet visos tos vietos, kurias turėtų užpildyti žmogaus sąmoningumas, yra tarsi suvalgomos žmogaus egoizmo, nes jis panaudoja visus tuos demokratinius privalumus tik sau.
Ingrida Stankevičienė: Klausantis jūsų atrodo štai taip: kad mes suteikiame žmogui daugybę galimybių apeliuodami į jo sąmoningumą, tai yra apeliuodami į tai, ko iš principo jame mes neišugdėme ir staiga stebimės, piktinamės, kenčiame, kodėl yra tiek problemų, kodėl yra tiek įvairiausių nesąmonių…
Ir dar vienas momentas: ar tas noras eksploatuoti esamas sąlygas būdingas tik politikams, verslo žmonėms, tarkim, medikams? Tai yra tiems, kurie sugeba įžvelgti galimybes ir tą naudą?

Augustinas Rakauskas: Čia yra būdinga kiekvienam žmogui ir tai nėra blogai, bet mes turime žinoti, kad šitas procesas turi būti visų valdomas.

Ingrida Stankevičienė: Ką reiškia, visų valdomas?
Augustinas Rakauskas: Reiškia, kad visi turi kelti savo sąmoningumo lygį, kad matytų, kas vyksta, kad sugebėtų atsirinkti. Kad žmogus tvarkas, nustatytas poįstatyminiais aktais, arba demokratinius principus, jau daro priemonėmis, eksploatuodamas juos, aiškindamas, kad tai daro dėl demokratijos, kad čia – žmogaus teisės ir taip toliau, o paskui finale kaip pažiūri, kad visas darbas, visa veikla duoda pačią didžiausią pridėtinę vertę jam pačiam. Jį pradeda garbinti, jis tampa populiarus politikas arba tampa geras tarnautojas, ir tada visi kalba kokių jis gerų rezultatų pasiekė, kaip jį pripažįsta, kai jis gerai susitvarko, bet visi žiūri tokiu paviršiniu principu. Labai sunku žmones priversti giliau analizuoti. Netgi priversti negali, prievartos būdu to nepadarysi, čia turi būti sąmoningumo lygis. Augti turi.

Ingrida Stankevičienė: Jūs kalbate dabar apie demokratiją taip, lyg piktintumėtės, bet žinau, kad tai tokia jūsų dabar būsena. Bet, pasižiūrėkite, per kokį dėsningumą ir kaip jūs parodote, kodėl šiandien mūsų visuomenėje, pasaulio visuomenėje ta demokratija yra būtent tokia ir veikia būtent tokiais principais. Mums jos niekas neprimeta, ir apie tai kalbate būtent jūs pats savo knygoje.
Edita Marciulevičienė: Štai atsiverčiau knygą „Globali jausmo proto dvasia“ ir čia yra 144 puslapis – „Demokratija – tai nuolatos auganti ir tobulėjanti visos žmonijos dvasinė būsena“.
Ingrida Stankevičienė: Kada jūs sakote žodį „tobulėjanti“, tai mes aiškiai žinome, tam, kad ji tobulėtų, pirmiausiai ji turi būti, pavadinkim taip, juoda, bloga, su minuso ženklu, priešingu atveju nebūtų jokio poreikio jai tobulėti.
Edita, prašau, toliau.
Edita Marciulevičienė: „Kokios dvasinės būsenos žmonės sudaro visuomenę, kaip jie supranta visuomenės ir asmeninės dvasinės būsenos laisvę, taip jie realizuoja ir savo teises. Kiek sugebame demokratiją mintimis, žodžiais ir veiksmais išreikšti, tokią ją ir turime.“
Ingrida Stankevičienė: Ir, anot jūsų paties, cituoju: „Žmogaus išprievartauti negalima, juo labiau, dvasiniame prievartos nėra“.
Edita Marciulevičienė: Augustinas tęsia toliau knygoje: „Demokratijos niekada nebus čia ir dabar, kokia ji gera bebūtų, nes kol žmogus gyvens kūne, tol bus įmanoma ją tobulinti, žmogaus būsena susidedanti iš patiriamų blogio ir gėrio jausmų, protu suvokiamos analizės išvadų, sąmoningo ir nesąmoningo instinktyvaus suvokimo ir harmoningai veikiančio jausmo proto dvasios, visada tobulės. Vadinasi, kol yra žmogus, tol demokratija vystysis.“
Ingrida Stankevičienė: Ir jeigu mes matome kažkokį vieną lyderį, kuris naudodamasis demokratijos principais elgiasi labai nedemokratiškai, tai tik todėl, kad visuomenė pradėtų matyti, pajausti ir pradėtų organizuoti savo gyvenimą.
Edita Marciulevičienė: Ir dar radau mintį: „Šiandien gyvenimas reikalauja daug plačiau suvokti viską, kas vyksta mūsų aplinkoje, harmoningos visuomenės ir tikros demokratijos nesukurs vien savo žinias užpatentavęs specialistas, nes jo patentas apriboja jo, kaip kūrėjo, žinojimą ir patirtį. Turime surasti naujas, daugumai suprantamas ir priimtinas žinių suvokimo formas. Išmokti dalytis su kitais, ne tik tuo, ką žinome, bet ir tuo, ką išgyvename, taip artėsime prie bendros, dieviškos būsenos, kuri pradeda reikštis per žinių visuomenės pažangą, žmonių tarpusavio santykių demokratėjimą“.
Ingrida Stankevičienė: O ką tai reiškia, Augustinai? Tai reiškia, galima aš jums pasakysiu, ką jūs čia parašėte, kad ne vieną lyderį pakeisti kitu, ne įstatymą, ar kaip jūs sakote, poįstatyminius aktus, ir visuomenės mes nepakeisime, mes turime pradėti auklėti žmogų, ir šis procesas turi vykti visose visuomenės sferose.
Čia mes su Edita įsismaginome, dar vieną.
Edita Marciulevičienė: Taip 148 lapas: „Demokratijos mokymo institucijos, įvairios tarnybos ir net visuomeninės organizacijos šiandien yra taip subiurokratėjusios, kad dažnai kelia žmonėms didesnę grėsmę nei naudą, nes dažnai kuriamos tik tam, kad sustiprintų partinių grupių galimybes patekti į valdžią. Jos visapusiškai gina atskirų grupių interesus, nors jų pačių atsiradimą lėmė bendros bėdos, kurias ta biurokratinė visuomenė gimdo ir su tomis bėdomis šios institucijos turėtų kovoti. Neperspektyvu manyti, kad vien pagal partinių grupių ar tik į valdymą orientuotų atskirų asmenų siūlomas metodikas sugeneravus gerą viziją, galima sukurti laimingų valstybės gyventojų tikrovę. Toks požiūris sudaro sąlygas pavienių asmenų manipuliacijoms, melui ir partinių grupių, vadinamų visuomenės lyderėmis, korupcijai ir populizmui vystytis. Tokios grupės, prisidengdamos visuomenės interesais, siekia vieno tikslo, valdyti visuomenę tam, kad realizuotų savo egoistinius siekius, nors visi jaučia, kad toks valdymo būdas – baigianti išsisemti praeitis.“
Ingrida Stankevičienė: Augustinai, jūsų reziumė.
Augustinas Rakauskas:
Mes turime visada žinoti vieną dalyką, jeigu norime, kad demokratija veiktų, procese turi dalyvauti visuomenė.

Edita Marciulevičienė: Sustokime ties klausimu: kaip mūsų kiekvieno individualų, egoistinį kūrybingumą panaudoti visos visuomenės naudai taip, kad mes iš tiesų suvoktume ir galėtume sąmoningai naudotis demokratiniais principais?
Savo laidoje mes vis kalbame apie keturias neatsiejamas visuomenės raidos nuostatas – išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę. Su kokiais procesais turime susidurti, kad mumyse iškiltų jų poreikis?
Ingrida Stankevičienė: Augustinai, daug kam yra neaišku, kodėl, pavyzdžiui, jūs laidose nekalbate apie dalykus, kurie vyksta dabar, kurie yra ypač aktualūs. Kodėl jūs, būdamas toks įžvalgus, nenurodote tų vietų, kaip tie vieni ar kiti procesai sprendžiami, kodėl jūs nekalbate apie vartotojiškumą, populizmą, apie taip dabar madingą charizmatiką įvairių personalijų, valdymo nišų užkariavimą, apie tas įvairias metodikas, apie lyderystės kūrimą, daugiaspektrį egoistinių norų pasireikšimą visose gyvenimo sferose?
Augustinas Rakauskas:
Todėl, kad to apstu, to yra per daug, to pilna. Ir kad žmonės suprastų, kad su tuo jie kuria tam tikrą dvasią. Su tais norais, tikslais, įgeidžiais – jie kuria tam tikrą dvasią. Ant tokių pagrindų sukurta dvasia nieko kita ir negali sukurti, kaip tik padauginti tai, ant kokio pagrindo yra viskas kuriama. Tai pas mus – didėja korupcija, rafinuotumas, gudravimas, apgaudinėjimas, melavimas. Mes tobulėjame, bet kokia kryptimi?.. Negalime kalbėti tik apie tas technologijas, turime pradėti kalbėti apie tai, ką mes su savo fiziologija, su savo traukomis kokią dvasią sukuriame ir ką ta dvasia gimdo, ką augina. Ji juk pereina į ateinančias kartas, jaunus žmones. Ir kodėl šiandien sako, kad kai ateina jauni, jie dar blogiau elgiasi negu tie seni – rafinuotai eina į tikslą, daro visokias nesąmones ir kuria, daugina, stiprina dvasią, kuri dar labiau žmones stumia į tą vien tik materialistinį pasaulį.

Ingrida Stankevičienė: Tai tada kokioje terpėje auga demokratija, apie kurią mes čia kalbame?
Augustinas Rakauskas: Demokratija auga kaip pomidoras. Jeigu mes netręšiame, jeigu nematome kas yra blogai, tai mes negalėtume nieko gerai sugalvoti, nes neturėtume į ką atsispirti. Bet kai mes matome korupcijos lygį, melavimo, imitavimo, manipuliavimo, tai pradedame suvokti, kad tai yra blogai, kur tai veda.

Ingrida Stankevičienė: Aš štai jūsų paklausiau ir taip ryškiai prieš akis iškilo Holivudo filmas „Krizė – mūsų prekės ženklas“, ten tokios žvaigždės: B. B. Tortonas, S. Bulok, ir ten būtent apie tai kalbama, kiek dedama daug pastangų ir kiek dirba strategai, kurie tiesiog kuria tas įvairias strategijas, kaip atidirbinėja tas visas taktikas ir „ruošia“ nedemokratiniais principais žmones būsimam valdymui, įleidusius giliai šaknis, kurie galės vėliau vadovauti, valdyti visus tuos procesus. O kai išeini iš kino salės, pamatai, kad tie procesai ne iš „kažkur“ paimti, o paimti, nuskenuoti iš mūsų nūdienos. Tokie žmonės veikia visur.
Augustinas Rakauskas: Šitie žmonės, nesigilindami, ką jie maitina (jie nesupranta, kad jie maitina drakoną, nes tas drakonas maitinamas visos visuomenės asmenyje) ir kada tokiu principu gyvena, tokioje dvasioje ir tą dvasią stiprina ir daugina, tai jie ir augina tokius vaisius. Bet tikslas kur? Kuo stipriau įsitvirtinti tiems individams, kurie šiandien supranta, kad taip visą laiką negalės būti, kad anksčiau ar vėliau tai baigsis.

Ingrida Stankevičienė: O kodėl baigsis?
Augustinas Rakauskas: Todėl, kad iševoliucionuos. Žmogus nestovi vietoje. Arba jis visiškai save sunaikins, tas drakonas, kurį mes vadiname valstybe, arba jis išmutuos iki tokio sąmoningumo lygio, kad visa tai, kas šiandien yra kaip dvasinis turinys, jis nueis į užmarštį ir jis neturės vietos save realizuoti tokiam žemam sąmoningumo lygyje.

Ingrida Stankevičienė: O tai kaip tas blogis?
Augustinas Rakauskas: Blogis vis tiek išliks, tik jis mutuos. Jeigu tai imtume kaip spalvas, tai kaip buvo juoda–balta, taip ir bus, tik tas juodas jau bus ne toks juodas, gal bus kažkiek mažiau juodas, o tas baltas gal taps dar baltesnis.

Ingrida Stankevičienė: Gerai, Augustinai, tai mūsų klausytojams gal galima užsiminti – iš vienos pusės jūs sakote, kai darysis kuo blogiau, tada šitaip žmonės suformuos savyje perspektyvą pradėti kažką keisti.
Augustinas Rakauskas: Geriau mes pasakytume taip, kad kuo bendras sąmoningumo lygis yra žemesnis, tuo yra sudaroma palankesnė terpė ir geresnės sąlygos tarpti blogiui. Žmonės negali suprasto to, ko jie negali suprasti. Jie visų pirma pradeda jausti: arba jie pradeda gerai jaustis, arba pradeda blogai jaustis. Ir kai žmonės pradeda jausti, kad kažkas yra blogai, kad su mūsų visuomene kažkas netvarkoje, kažkas mums trukdo gyventi, kad dvasia blogoji, kaip, pavyzdžiui, biurokratija, korupcija, žmogaus savivertės menkinimas – šitie jausmai pradeda iš išorės spausti žmogų, jis pradeda viduje blogai jaustis, jis pradeda ieškoti atsakymo. Vienas žmogus šito sukurti negali, čia diktatūrinėje santvarkoje gali vienas diktatorius valstybėje sukurti atmosferą savo veiksmais, bet demokratinėje santvarkoje žmonės renkasi patys, kokią kurti atmosferą.

Ingrida Stankevičienė: Bet Augustinai, čia ir yra paradoksas! Diktatūrinėje santvarkoje viskas yra aišku, bet mes kalbame apie demokratiją ir mes vis tiek matome diktatūrą! Tai kas tada yra tas „diktatorius“ demokratinėje santvarkoje?
Augustinas Rakauskas:
Kolektyvinis valdymas, kurį mes vadiname partija, Seimu, Ministrų taryba, visas tarnybas, kurios turi įtaką kurti įstatymus ir tvarkas, kaip mes turime gyventi. Čia yra užkoduota – jeigu visuomenė nesidomi, kas juos valdo, ką jie kuria, kokias tvarkas, kodėl tokias tvarkas, jeigu visuomenė yra tokio sąmoningumo lygio, kad jai yra tas pats kaip su ja elgiasi, tai čia yra lygiai tas pats kaip išėjus iš savo daugiabučio namo, einant pro kaimyno langus, kaimynas pamazgas išpila tau ant galvos, o tu nusibraukei ir nekreipdamas dėmesio eini toliau. Tai mes šitą pavyzdį perkelkime į dvasinę būseną, nes, kodėl sakoma, kaip danguje, taip ir žemėje? Dangus tai yra ne materialūs dalykai, apie kuriuos mes dabar kalbame, ne pamazgos, bet ant mūsų pila kitokias „pamazgas“: kalbos, virpesių, energijos pagrindu skleidžia į šalį vienokią ar kitokią ideologiją, nuostatas, ir vieniems tai tinka, o kitus tai nervina, pykina.

Ingrida Stankevičienė: Jūs čia imate pavyzdžius, bet pradžioje jūs užsiminėte apie vieną principinį dalyką – kai žmogus atsisako pasirūpinti, koks jo bus gyvenimas rytoj, ta prasme, jeigu jis neieškos savyje nuostatų: „Kodėl aš taip jaučiuosi? Kaip čia su manimi elgiasi? Kaip man pakeisti šitą?“ ir nepradės daryti to proceso, kurį jūs vadinate, išprievartauti save, tai yra kaip tą kamuolį pūsti…
Augustinas Rakauskas: Vienas žmogus pats save išprievartauti nepajėgus.

Ingrida Stankevičienė: Bet jūs ką rašote savo naujoje knygoje? Jūs kalbate apie aplinką.
Augustinas Rakauskas: Tai aš ir kalbu, kad mes turime padėti vienas kitam. Tai rašiau prieš 25 metus, pirmas buvo edukacinis žingsnis mūsų sistemoje, kai išleidau pirmą laikraštį ir jį pavadinau „Pabendraukime“. Iš kur iškilo šita intencija? Jau prieš 25 metus pamačiau, kad visos žmonių problemos išplaukia iš to, kad jie nebendrauja tarpusavyje. Jie nuo tarybinių laikų įpratę gyventi savo daugiabučio atskirame narvelyje ir jokiais būdais nekišti nosies, nesidomėti, antraip tave pavadins skundiku, kažkokiu agentu, ir niekas nieko nemato, niekas nieko nežino ir nesidomi. Ir šita terpė, šis mentalitetas ir po šiai dienai gajus, ir daugelis jį išnaudoja, nes žmonės taip ir neperlipo, ir nepersitvarkė.
Čia ir žurnalistai dažnai eksploatuoja šitą frazę: „Ką, mes turime skųsti?! Mus padarys skundikų tauta“. Bet pažiūrėkite kaip savo problemas sprendžia demokratijoje pažengę valstybės. Kad ką nors bloga pamatęs kaimynais nepranešė? Ten yra atvirkščiai, jeigu jis žinojo ir nepranešė, tai visi žiūri į jį kaip į išdaviką – jis žinojo ir nepasakė! Tai jis, vadinasi, nesirūpina savo valstybe, jis neužstoja, jis abejingas kitų žmonių problemoms.
O pas mus atvirkščiai, jeigu pradedi rūpintis savo valstybe, jos negerovėmis… Tai nesuprantu, čia specialiai taip daroma,  toks paradoksalus dalykas, – nėra jokios rimtos apsaugos tų žmonių, kurie bando praskaidrinti tą netikusią dvasią. Vietoj to, kad jie būtų skatinami, saugomi, su jais būtų kalbama, komunikuojama, kad jie padėtų išrišti tuos negerumus, kurie mūsų valstybėje yra, tai priešingai…

Ingrida Stankevičienė: Taip, bet tie negerumai, juk jie yra pasekmė viso mūsų tokio…
Augustinas Rakauskas:
Jeigu mes turime pasekmę visuotinio žemo sąmoningumo lygio, tai mes negalime sakyti, kad tai yra pasekmė ir mes dabar turime tai priimti kaip duotybę.

Ingrida Stankevičienė: Jokiais būdais ne.
Augustinas Rakauskas: Tai mes apie tai dabar ir kalbame, kad mes patys savo abejingumu sukuriame terpę augti, plėtotis tam vienokiam ar kitokiam negerumui, ir mes patys tokiu išeskalavimu tokių pirmų daigų, tokių žmonių, kurie bando pasirūpinti, pranešti apie kažkokius blogumus… Kartais man susidaro vaizdas, kad tarnautojai, tvarkos prižiūrėtojai tarsi pyksta ant tų žmonių, kad jie pridaro darbo ir kad reikia aiškintis, dirbti. Ir į ką tai susiveda? Į visuomenės abejingumą, į žmonių sąmoningumo lygį, tiek visuomenės, tiek tų žmonių, kurie tarnauja tai visuomenei. Tai tų tarnautojų nekokybiškas darbas ir pats priėjimo principas prie problemos. Čia ir yra demokratinė diktatūra, kai demokratija eksploatuojama visai kitiems tikslams.

Ingrida Stankevičienė: Žodžiu, jūs per kelis pavyzdžius apibendrinote tarybinio mentaliteto padarinius ir po to rodote kaip jie mutuoja demokratinėje erdvėje. Mūsų klausytojams, laidoje, kokią galime padaryti išvadą?
Augustinas Rakauskas: Nesistenkime laidose iš „miltelių“, „pudros“ padaryti „tabletes“, išmokime skleisti dvasią, išmokime laidų metu formuoti atmosferą. Jeigu mes bandysime „miltelių“ pripilti ir būtinai gale reikia padaryti „tabletę“ ir žmonėms parodyti, štai imkite ir valgykite, – tai nesigaus taip, tada dvasia nesikeis. Mes negalime pretenduoti į tuos mesijus, kurie nurodo, nes tada mes patys atrodome kaip lyderiai. Mes tiesiog darome tą darbą – mes „sukame“ atmosferą, mes ją skleidžiame, o žmonės patys turi rinktis daryti išvadas, mums nereikia apibendrinimų. Mes kalbame jiems apie jų gyvenimą, mes esame stebėtojai.

Ingrida Stankevičienė: Bet vis dėlto mūsų tikslas yra iš to, kokią mes skleidžiame atmosferą, kaip mes skleidžiame dvasią, kaip mes parodome kokia ji yra, iš viso to mūsų galutinis tikslas yra padaryti produktą.
Augustinas Rakauskas:
Ne. Mūsų tikslas yra sukurti kuo geresnę atmosferą žmonėms, kurie tuo domisi, apie ką mes kalbame, kad jiems būtų kuo didesnė, platesnė terpė patiems daryti išvadas ir analizuoti: „O kaip gi mes čia gyvename? O kaip čia vyksta? O kodėl vyksta? Ką aš galiu padaryti? Kur aš galiu sudalyvauti?“ Nes jeigu mes už juos tais padarome, tai jie tampa kopijomis. Mes tiesiog kalbame apie mūsų sopulius, mes kalbame apie mūsų problemas, mes jiems padedame atkreipti dėmesį. Jie užsiėmę savo reikaliukais, o mes jiems sakome pažiūrėti, kas čia, šalia jų, vyksta, ir jie pradeda atkreipti dėmesį, jie pradeda susimąstyti.

Ingrida Stankevičienė: Taip, mes esame „Žinių radijas“ ir žinoma, žinojimas viską keičia, bet visgi mes savo laidose kalbame apie tą žinojimą, kuris yra aukščiau vien tik to mūsų materialaus žinojimo, kuris keičia mūsų jausmus, išplečia mūsų širdis, ir štai toks žinojimas, jis iš tikrųjų pradeda jausti tai, kas yra daugiau, negu tas daugiabutis, apie ką jūs kalbėjote, kada mums pradeda rūpėti kitas, štai tas kitas. Toks žinojimas yra perpildytas tikėjimo, jis yra susijęs su ta dvasia, apie kurią jūs šiandien laidoje kalbate tiek daug.
Augustinas Rakauskas: Mes turime nuolatos rūpintis vienybės dvasia. Kodėl sakau, kad negali vienas žmogus save išprievartauti ir pakeisti kažką? Turi visa visuomenė būti suinteresuota dalyvauti, domėtis, gilintis, nebūti abejinga nei savo kaimynui, nei savo bendradarbiui. Ji negali būti skaldoma į blogus ir gerus. Jie turi suprasti, kad mes patys, savo tokiu požiūriu, ir blogus, ir gerus gimdome, kad čia viskas mūsų rankose – ko bus daugiau, ar tų gerų, gerumo, gerovės bus daugiau, ar daugiau mes savo abejingumu kuriam terpę, kurioje gali labai gerai veistis visos tos blogybės su kuriomis mes susiduriame ir dėl kurių žmonės bėga iš valstybės. Žmonės kaip savigyda užsiima ir ta savigyda per saviapgaulę, patys sau meluoja. Meluoja nekreipdami dėmesio, nesusikoncentruodami, nesigilindami, mato, kad kas nors kur blogai – nusisuka, praeina. „Ai, čia ne man, nes pas mane…“

Ingrida Stankevičienė: Viename straipsnį rašėte ir laidoje kalbėjote, kad mes turime ne karklus auginti, o sodinti ąžuolus, net jeigu mes po tais ąžuolais jau ir nespėsime pasėdėti.
Augustinas Rakauskas:
Čia labai atitinka tai, ką aš noriu pasakyti.

Ingrida Stankevičienė: Taip, mes kalbame apie ąžuolus, tačiau visuomenėje vykstantys novatoriški procesai iš principo yra orientuoti į žmogaus instinktus, kiek galima labiau įdarbinti juos.
Augustinas Rakauskas: Kol mes nenustosime daryti įtakos visuomenei per fiziologines instinktyvias traukas, eksploatuodami žmogiškąją prigimtį, ir kol nepereisime į kūrimą tos, nes tai yra būdinga žmogui. Bet gėris ir tai, ką mes vadiname dieviška savybe žmoguje.
Kaip japonai sako, kad kiekviename balčiausiame žmoguje yra blogio taškas, tas juodulys, ir pačiame juodžiausiame yra baltas taškas. Nes jis kitaip gyventi net negalėtų, nes pats rūpestis, netgi egoistinis rūpestis pačiu savimi yra dieviška kibirkštėlė, kuri kovoja už tą būtį, už gyvybę. Net jeigu jis kovoja tik už savo gyvybę, bet tai vis tiek yra noras išlikti, tai yra dieviška kibirkštėlė. Tai reiškia, kad jis vertina gyvenimą, jis vertina visa tai, kas jį supa, kas yra sukurta. Tai būtų galima pasakyti – jis myli gyvenimą. Taip, jis daro nusikaltimus, jis primityvus, blogas, bet tai yra žmogiška, tai yra būdinga žmogui, tai yra jo evoliucijos priemonės, visi tie etapai, kuriuos jis turi praeiti.
Kuo žmonės greičiau ir aiškiau suvoks, kad didžiausią įtaką turi vienybės galia, kad žmonės turi vienytis ne tam, kad kažką nugalėtų, o tam, kad sugeneruotų teigiamą dvasią, kuri nepalieka vietos lyderiams realizuoti savo kėslų.

Ingrida Stankevičienė: Bet kiekvieno individualus egoizmas neleidžia jam vienytis.
Augustinas Rakauskas: Mes gi nesakome, kad mes lipame ant „bačkos“ ir padarysime stebuklą. Mes gi sakome, kad turime kišti į žemę giliukus, iš kurių išaugs ąžuolai. Tai jeigu pereiti į dvasinio pasaulio suvokimą, tai tas pats kaip su tuo ąžuolo giliuku, tai ką sakai, nereikia sodinti giliukų, bet ąžuolai turi išaugti? Tai iš ko jie išaugs?! Tai mūsų kalba dabar yra, jeigu perėjus į teigiamos dvasios suformavimo pasaulį, kurį mes vadiname vienybės dvasia, kuri orientuota į tuos teigiamus faktorius, kad nebūtų terorizmo, kad nebūtų diktatorių, tai mes turime sodinti ir aiškinti apie tuos dalykus, ir rodyti tais pavyzdžiais, kaip viskas vyksta.

Edita Marciulevičienė: Gerą mintį radau, Augustinai, iš jūsų naujai rašomos knygos: „Demokratija brandinama ir kuriama iš laimingų žmonių būsenų, kurias, bendraudami vieni su kitais, ruošiame kaip sėklas sėjai. Santvarkų kaitai dirvos ir sėklų ruošimas yra pats svarbiausias etapas. Tikras demokratijos suvokimas formuojasi praeityje dar neišjaustose, bet šiuo metu naujai suvokiamose, visos šalies gyventojų būsenose, kurios integracija tęsiasi ne vieną dešimtmetį. Taip pat reikia žinoti, kad šis procesas reikalauja pasiaukojančio darbo ir niekuomet nenustoja evoliucionuoti“.

Spausdinti