Laida „Verslumo dvasia“: „Kas svarbiausia savikūros procese?“

Mieli skaitytojai, laidoje kalbame apie tai, kaip svarbu žmogui kurti save kaip sistemą, kokias vystymosi pakopas tenka praeiti, kodėl reikia suteikti prioritetą jausmui, kaip tinkamai naudotis protu ir kuo apskritai naudinga ugdytis globalų požiūrį.
Prie „Žinių radijo“ Kauno studijos apskritojo stalo susitinka buvusi politikė, dėstytoja Vida Skačkauskaitė ir laidos autorius Augustinas Rakauskas.

Klausytis internetu.
***
Ištrauka iš laidos:
Ingrida Stankevičienė: Laidos viešnia prisistatys pati.
Vida Skačkauskaitė:
Esu Vida Skačkauskaitė, buvusi politikė, Šiaulių miesto merė, Seimo narė, šiandien tai jau praeitis, šiandien kuriu save. Ir dar labai svarbus aspektas, kuris padėjo pradėti kurti save, tai darbas Šiaulių universitete dėstytoja.

Ingrida Stankevičienė: Štai, Augustinai, turime tokią viešnią, kurios uždavinys gyvenime yra, ar tikslas, kurti save.
Kaip jūs manote, Jūs, kaip verslininkas, „senas vilkas“, ką galėtumėte pasakyti, kas yra svarbiausia savikūros procese?
Augustinas Rakauskas:
Jums reikia dvasios, kurią galima sukurti su tomis knygomis, žmonėmis su kuriais jūs bendraujate.
Vida Skačkauskaitė: Ir paskleisti žmonėse.
Augustinas Rakauskas: Tai čia jau savirealizacija. Kiek sugebate, tiek ir paskleisite.
Įdomiausias šitas momentas, kiek gaunate naudos iš bendravimo, iš knygų – tai čia kaip ir išorinis faktorius, kuris suteikia tą informaciją, bet pagrindas, tai rezultatas gimsta jums dalyvaujant, kaip sakoma, jūs renkatės. „Renkatės jūs“, – tai čia taip gražiai skamba, bet iš tikrųjų tai mes apriboti savo sugebėjimo. Mes gal ir labai norėtume pasirinkti ir giliau įžvelgti, ir plačiau apimti, bet riboja mūsų potencialas. Arba trukdo kažkokios traukos, instinktai, įpročiai ir jie stabdo. Tai čia veikia tie mūsų vidiniai faktoriai. Bet jeigu jūs sugebate atsiriboti nuo savęs, ir perkelti visą dėmesį ir orientaciją į tai, o kokia nauda bus iš to, ką jūs pagimdysite toje veikloje su savimi, ir su ta informacija, kurią priimate iš išorės? Jeigu galvojate tik apie rezultatą, ką pagimdysite ir ar tai bus „gerai“, „ar aš čia gerai nuskambėsiu“, „ar aš čia gražiai atrodysiu“, „ar aš čia būsiu labai išmintinga“, – tai jau pusė darbo „užversta“. Bet jeigu jūsų visas dėmesys susifokusuoja į žmones, kuriuos jūs irgi matote išorėje – matote jų problemas, matote, kokia politika, matote kaip laviruoja, kaip vieni labai stengiasi, o kiti labai kenkia, – tai visus tuos faktorius matydama išorėje, jūs tada su savimi, su savo potencialu, kuriate tą trečia, ką mes vadiname dvasia. Kurdama ta trečią – dvasią, jūs visų pirma turite užmiršti save, atsiriboti nuo tos stereotipinės atmosferos, kuri užgula kaip informacinis laukas, – kai jūs atsiribojate tiek nuo išorės, tiek nuo vidaus, o sukoncentruojate visą dėmesį į tuos žmones, tai tada ir prasideda visuomenės intereso gynimas. Tik tokiu atveju mes galime neegoistiškai apginti visuomenės interesą. Čia, iš karto, ir šventų raštų išsireiškimas, kaip Dievas sako: „Man reikia aukos“, nes čia turi aukotis dėl tų žmonių ir turi aukoti. Kokia prasme? Turi neleisti, egoizmą laikyti, nes jis lenda, ir neleisti stereotipams užvaldyti. Nes visuomenė labai nori primesti ir paaiškinti kaip mes turime mąstyti, kaip turime elgtis, nes jiems geriausiai – „kareivėliai“, arba kaip vaikams „teletabiai“, – juos pakreipei, pasukai ir jie eina ten, kur nori, kad eitų. O mes tada atimame dieviškosios kibirkštėlės pradą iš tų žmonių. Jie užmiršta kurti.

Ingrida Stankevičienė: Vida, o kaip jums atrodo, kiek tai yra realu, ką mūsų laidos autorius susakė, praktiškai tai įmanoma, kiek jūs tūrite savo patirties ir kaip politikė, ir kaip dėstytoja?
Vida Skačkauskaitė:
Jeigu vienu sakiniu, tai ir politikoje, ir kaip dėstytoja, prieini ribą kai vystymosi nebėra, ir tada klausimas: tai kas toliau? Ir pamažu, pamažu, pradedi atrasti jausmo dvasią, kuriančią. Pasirodo, kaip ir jūsų laidose, kas man yra labai įdomu, Jūs, kuriate dvasią.
Augustinas Rakauskas: Bandome.
Vida Skačkauskaitė: Nuo to ir prasideda viskas. Jūs kuriate dvasią, o paskui ta dvasia augdama pradeda kurti…
Augustinas Rakauskas: Pradeda duoti kažkokį rezultatą ir žmonės pradeda keisti mąstymą, jie pradeda daugiau dėmesio atkreipti į savo jausmus, jie pradeda suprasti, kodėl jie vienaip ar kitaip jaučiasi, jie pradeda suvokti kaip jaučiasi kitas, su kuriuo jie bendrauja.

Ingrida Stankevičienė: Kurti dvasią, tai reiškia kurti atmosferą? Tai yra kažkaip susiję?
Augustinas Rakauskas: Mes kalbame apie atmosferą, o iš tikrųjų mes kuriame dvasią. Atmosfera tai yra dvasios pasekmė. Ir žmonės toje atmosferoje arba gerai jaučiasi, arba blogai. Arba jiems ta atmosfera skatina kūrybingumą, arba neskatina, smalsumą skatina, arba neskatina, klausimą kelia, arba nekelia. Tai jeigu mes suvokiame, kad mes veikiame dvasiniame lygmenyje ir kuriame su ta dvasia tam tikrą atmosferą, kuri įtakoja žmogaus būseną.
Pavyzdžiui, matome, kad žmogus abejingas ir mes darome edukacinę programą, kaip jam sukelti smalsumą vieniems ar kitiems užsiėmimams. „O kam man to reikia? Čia neįdomu. Apie kokias jūs čia, Augustinai, dvasias kalbate?.. Tai gal biznį darome, – sako, – Pakalbėkime apie reikalus“. Sakau, kad mes ir kalbame apie pačius svarbiausius reikalus, o jeigu mes šituos reikalus išspręsime, tai mes užkursime energetiką, kuri gamins rezultatą. Kaip elektrą gamins. Jeigu pradės suktis įrengimas, kuris gamina elektrą, tai jis duos mums ir tą rezultatą. Bet jeigu mes matome, kad neužsikuria, matom, kad žmogus sako, kad norėtų to daikto, o norint turėti tą daiktą, reikia jį kurti, bet kūrimo proceso nenori, nori iš karto „gatavo“.
Vida Skačkauskaitė: Taip, žmogaus prigimtis tingi, ji nori viską gauti iš karto.
Augustinas Rakauskas: Natūralu.
Vida Skačkauskaitė: Nori patogiai sėdėti, patogiai greitai viską realizuoti. Jis nenori šito jausmo, jis nori šito proto, kuris duoda iš karto rezultatą.
Augustinas Rakauskas: Dabar tokią mažą knygutę rašau, joje rašau, kad „egoizmas – tai mūsų draugas ir priešas“. Šiuo atveju jis yra draugas, jeigu mes neturėtume ego, to smalsumo, ir to noro greitai, trumpiausiu, racionaliausiu keliu gauti tą rezultatą, tai mes neprogresuotume.
Vida Skačkauskaitė: Ir man patinka jūsų laidos pavadinimas „Verslumo dvasia“, todėl, kad tai yra ego verslumas, ir tai nesvarbu, ar tai versle, ar moksle, bet ego verslumas yra žmogaus gyvenimo potencialas.
Augustinas Rakauskas: Turiu padėkoti jums, kad jūs pirma, kuri pasakėte, kad jums patinka „Verslumo dvasios“ pavadinimas. Ir jūs teisingai sakote. Mes neturime omenyje vien tik verslą, kaip mes sakome, verslumas dalyvauja visur ir politikoje, ir kur bepažvelgsi. Galite duoti bet kokią sferą, mes tikrai filosofine prasme surasime ten verslumo dvasią, nes ji išplaukia iš žmogaus ego, iš to jo asmeninio intereso ir jis negali…
Vida Skačkauskaitė: Iš to žmonių potencialo konkurencinio išplaukia, visose gyvenimo srityse.
Augustinas Rakauskas: Iš to paties žmogaus, iš jo asmens, iš jo prigimtinio kodo, ką mes vadiname ta dieviška kibirkštėle, iš jausmų ir iš proto. Ir pirma konkurencija, kurią jūs čia paminėjote, tai ji vyksta mūsų jausmuose ir mūsų prote. Protą mums daugiausiai maitina ir įtakoja išorė, o jau ką mes turime jausmuose ir kokius mums čia jausmus sukelia, be proto mes negalime identifikuoti. Kas tas jausmas, kodėl aš taip jaučiuosi, – tai atimk žmogui protą ir jis nesupras tiesiog.

Ingrida Stankevičienė: Bet Augustinai, mūsų viešnia sako tokį dalyką, jūs kalbate, kad konfliktas kyla tarp mano jausmo ir proto, o viešnia sako, tam, kad tas konfliktas sukiltų mano viduje, aš visų pirma turiu turėti konfliktą su aplinka. Ir taip išeitų, kad…
Augustinas Rakauskas: Ne. Užtat ir pertraukiau ir pabandžiau pataisyti, nežinau ar man pavyko. Tą ir norėjau pasakyti, kad ne išorėje pirmiausia konkurencija, nes jūs taip akcentavote žmonių tarpusavio konkuravimą, bet, kad pats pirmas išeitinis taškas konkuravimo prasideda žmogaus viduje, jo jausmuose ir jo prote. Pirmoje eilėje pradeda čia konfliktuoti.
Vida Skačkauskaitė: Jo jausmuose glūdi Kūrėjas.
Augustinas Rakauskas: Bet tai nėra blogai, jeigu šito nebūtų – trečia negimtų. Negimtų nieko nauja. Nes visą laiką būtų pusiausvyra, būtų sinergija, kuri negamina nieko naujo.

Ingrida Stankevičienė: Tarp kitko, Edita pacituos jūsų mintį, kas liudija, kad Augustinas gal ir neklysta.

Edita Marciulevičienė: „Šiandien aš jau nė už ką į jokias valdžias neičiau. Žmogus nepakeitęs savęs, nepakeis aplinkos“.
Ingrida Stankevičienė: Negali pradėti keisti to santykio, jeigu pirmiausiai nesuvokei to konflikto savyje, bet tie santykiai tau iš principo ir rodo tą konfliktą.
Vida Skačkauskaitė: Tą konfliktą rodo, taip, su išore. Todėl aš nuo proto labiau svarmenis perkėliau į jausmą, tai yra suvokti vidinę jausminę poziciją, kas tai yra žmogus. Kas tai yra sistemoje žmogus. Tas jausminis žmogus. Kaip jis yra kuriamas. Ir čia atsiranda Kūrėjas.

Ingrida Stankevičienė: Vida, jūs sakote Kūrėjas ir mes prieiname prie Dievo sąvokos. Kada žmogaus kūrybiniame darbe yra ignoruojama Dievo – Kūrėjo sąvoka, ką mes tada pamirštame?

Augustinas Rakauskas: Kad kūrybingumo pagrindai turi stovėti ant vertybių. Jeigu mes ignoruojame išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę, tai ką mes galime sukurti, jeigu šitie dalykai devalvuojasi?
Vida Skačkauskaitė: Nes mes nekūrėme jausmų. Mes jų neugdėm.
Augustinas Rakauskas: Taip.
Vida Skačkauskaitė: Mes nepažinome dėsnių, pagal kuriuos tie jausmai ugdomi.

Ingrida Stankevičienė: Kokie vidiniai procesai turi pradėti vykti žmoguje, kad jausmams būtų suteikti prioritetai, o protas atliktų tą instrumento uždavinį?
Vida Skačkauskaitė: Jeigu trumpai – protas sukūrė ir tegalėjo sukurti tarsi pratesimus mūsų penkių pojūčių – greičiau judėti, toliau matyti, greičiau susisiekti, pajausti, bet paties jausmo niekas neugdo. Čia yra ugdymo procesas.
Dėl to ši radijo laida, kuri vyksta, yra ugdymo proceso interaktyvi tokia dalis. Kažkur, kažkame, kažkuriuose atsiliepia tos mintys, ir mes turime kurti netgi sistemą, kaip ugdyti žmoguje šeštą jausmą, pojūtį, kuris užveda žmogaus gyvenimą verslumui.

Ingrida Stankevičienė: Mes tai vadiname kūrybingumu.
Vida Skačkauskaitė: Dedame lygybės ženklą tarp tų dviejų dalykų.
Augustinas Rakauskas: Bet kada mes skatiname kūrybingumą? Čia, žinome, subjektyvi kiekvieno nuomonė, aš pavyzdžiui, ne vienetą imu, imu žmoniją, ir sakau, kad mes, žmonės, patys save kuriame, tobuliname, ir mes esame tokia save tobulinanti organinė struktūra, kurioje kaip mašinėlėje gyvena siela. Sielos tobulinti nereikia. Ji yra tobula. Bet dvasia, kurią siela kuria, ji išeina į išorę ir grįžta bumerango principu.
Kodėl visos religijos labai orientuotos kuo daugiau turėti pasekėjų? Todėl, kad jos sugeneruoja galią ir jeigu jų nuostatos yra apimančios labai didelį kiekį žmonių, jos sugeneruoja labai didelius virpesius, labai dideles vibracijas, ir tada susiformuoja energetinė galia. Ta energetinė galia daro tiesioginį poveikį žmogaus sąmonei, nes jis girdi, mato srautus žmonių einančių į visokias procesijas. Jis pradeda jausti tą energetinį lauką, tą galią ir ji persmelkia jį.

Ingrida Stankevičienė: Štai jūs užsiminėte apie religiją. Bet štai, paimkime: Bibliją, Koraną, Bhagavadgytą, Torą, visuose šiuose šaltiniuose dominuoja pagrindinis principas – tai „pamilk savo artimą kaip save patį“. Kaip naudojantis tais parametrais, apie kuriuos mes čia kalbėjome, šiandien žmoguje gali subręsti ta būtinybė naudotis tokiu principu?
Augustinas Rakauskas: Be globalaus požiūrio to neįmanoma sukurti, neįmanoma padaryti poveikio, turi būtinai būti globalus požiūris. Nes jeigu žiūri į visą žmoniją kaip į organizmą, tai tada viskas atsistoja į savo vietas, nes ne į vienetą žiūri, o žiūri kaip į kūną į visuomenę. Mokslas ir religija yra labai glaudžiai susiję, ir kodėl šitos dvi sferos visais įmanomais būdais bando išlikti savarankiškos? Todėl, kad visi bijo pereiti į subtilų evoliucijos lygmenį, bet neišvengiamai mums tą reikės padaryti – jausminį dalyką iškelti aukščiau protinio dalyko! Ir negalima šito proceso nei paskubinti.
Žmogus negali kažką gauti ir turėti, jis turi tiesiog pajausti, jis turi jausmus savo iškelti į tokį lygį, kad jausdamas protą naudotų tik kaip įrankį, kuris jam iššifruoja tai, ką jis jaučia. Ir jam jautimas turi pasidaryti svarbesnis negu galvojimas, kol jam nepasidarys jautimas svarbesnis ir jis negalės operuoti protu kaip kažkokia dezinfekcine priemone (ar su spiritu, ar su jodu chirurgas elgiasi operuodamas – jam reikia dezinfekciją padaryti), – tai kai jis supras, kad protas yra jam jo paties užsiauginta priemonė, kuri jam labai išskaidrina, kodėl jis taip jaučiasi, ir kur tie jausmai jį veda, jeigu jis juos paleis ir duos jiems dominuoti.
Sakysim, paleidau, mane apėmė toks jausmas, toks noras, tokia trauka ir einu paskui tai, ir jeigu jis neturi to, kaip chirurgas, spirito, o jis nori pjauti, jis infekciją iš karto įneš, tai lygiai taip pat mes įnešime į visuomenę infekciją į kitų žmonių jausmines būsenas, praignoruodami, kas gali atsitikti, kaip sureaguos žmonija, kaip sureaguos kiti žmonės, kurie vadovaujasi dar tik protu. Tai čia – evoliucijos dalykas. Čia tas mūsų ego dirba, mes jausdami tai, ko nėra, bet mes jau pradedame suvokti, kad tai turi būti ir gali būti, – kaip Vida sakė, jausmai neišvystyti, jie neišskaidrinti, jie daugiau su fiziologija surišti, su instinktais, su refleksais, su visokiomis traukomis, arba su kokia pagieža, ar kerštu, pykčiu, ambicija…
Vida Skačkauskaitė: Net visuomenėje šiandien jausmai yra gėdingas dalykas, o iš tikrųjų dvasia, kuri yra vienis ir vieninga, yra jausminė substancija ir ji spaudžia žmoniją pereiti, kaip jūs dabar sakėte, į tą santykį. Šitas balansas, ką jūs dabar pasakėte, tai žmogaus išmokimas, ugdymas išmokti pajausti, suvokti, adaptuoti save su jausmais. Ir kai tu tai mokaisi daryti, tave atveda į „mylėk savo artimą“ – tu pradedi pažinti kitą.

Ingrida Stankevičienė: Kodėl globali dvasia verčia mus atsisukti į savo jausmus?
Vida Skačkauskaitė: Pati dvasia yra viena ir vieninga, ji kuria mūsų visą pasaulį, o mes tarsi iš kitos pusės einame į ją, į jos pažinimą. Bet jeigu mes neiname geruoju, mes esame jai priešingi tai meilei, kuri turi pasklisti po pasaulį, tada mums iš to priešingumo susikuria negatyvūs dalykai – karai, nelaimės ir visa kita.
Augustinas Rakauskas: Ką Vida sako, kad mes patys sukuriame tą atmosferą. Ir mes kuriame karus, mes kuriame konfliktus, mes. Kas tie mes? Tai ne mes, čia keturiese sėdintys, tai yra septyni milijardai žmonių, kurie sukuria tam tikrą atmosferą savo santykiais, ir tą atmosferą perima, kaip ir išėjus į bet kokią didmiesčio gatvę vėlai vakare, rasime terpę įvairios dvasios – prostitucija, narkomanija, nusikalstamumas, naktiniai baliai – jūs galite pritapti, kur jūs norite. Tai šita bendros žmonijos dvasios dalis, ta dvasia, pavyzdžiui, kuri karingai nusiteikusi, tai kuo konfliktų daugiau visoje žmonijoje, tuo daugiau energijos gauna tie žmonės, kurie nori kariauti. Ir ką tada daro? Tie konfliktai įvyksta, ir manau tie žmonės, kurie nors kiek gali turėti įtakos (ir labai tikiuosi, kad yra žmonių suprantančių, kaip tuos procesus išnaudoti teigiamai), ir manau, kad todėl ir nukreipiama ta energetika, kažkieno egoistiniams tikslams realizuoti. Nes čia mes, tokie menki žmogeliai, turime pripažinti vis dėl to dėsnį, tą teiginį filosofinį, kad „viskas vyksta taip kaip turi vykti, savo laiku ir savo vietoje“. Nes jeigu būtų kitaip, tada galėtume tai pakeisti. Tai kam reikalingas tas jausmo ugdymas? Kad žmonės pradėtų jausti, ką jie kuria, ką jie daro su savo jausmine dvasia, su tomis emocijomis, tais santykiais, su požiūriu vienas į kitą.

Ingrida Stankevičienė: Kokie elementai turi įeiti, kad protas, kuris yra protingas, suprastų, kad jam yra naudinga tarpininkauti, bendradarbiauti su jausmu?
Augustinas Rakauskas:
Kaip prieš laidą sakiau, kad jos dažnai „tablečių“ prašo. Eilinis pavyzdys, matot, – duokite tabletę. Na bet protą, visų pirma, mes sukuriame?!
Vida Skačkauskaitė: Taip. Mes. Ir jis yra antrinis.
Augustinas Rakauskas: Savo sielos dvasia mes sukuriame supratimą. Ir dėl to mes negalime taip teigti, – ką padaryti, kad protas suprastų ir eitų į bendradarbiavimą. Ne. Priešingai. Jausmai turi paimti viršų. Bet kai mes įprastu režimu kalbame apie jausmus, tai klausytojas tai supranta kaip emociją. Nors mes konkrečiai ne apie emocijas kalbame, mes kalbame apie jausminį pasaulį, apie subtilų pasaulį, vertybių pasaulį.

Ingrida Stankevičienė: Tada paklausiu kitaip, jeigu mano jausmai turi paimti viršų ir tada aš turiu naudotis ir protu?..
Augustinas Rakauskas: Gerai, Ingrida, norint, kad tavo jausmai paimtų viršų, kaip ir pradžioje laidos kalbėjome, turi bendrauti su išore ir su vidumi, ir sukurti trečia – tai ko dar neturi, bet turi tikėti, kad tai galima sukurti. Jeigu netiki, kad galima sukurti trečia, dvasią, kuri gali pakeisti ne tik tave, bet keičia ir visus tave supančius, visus, su kuriais tu bendrauji, tai tada nieko ir neatsiranda. Bet kodėl pasakyta: „Kur du, ten ir aš“? Jeigu jau du tikintys atsiranda – jau gimsta nauja dvasia. Ir jau ta nauja dvasia pradeda daryti įtaką ir kitiems ir jau formuojasi mažas agregoras, paskui – didesnis.

Ingrida Stankevičienė: Jeigu nesu nei protas, nei jausmai, tada esu kas „aš“?

Augustinas Rakauskas: Dvasia. Mes visi esame dvasia.
Vida Skačkauskaitė: Gimei dvasia, nieko nesuvokdama, ir aplinka tave sukūrė.

Ingrida Stankevičienė: Jūs dažnai laidose sakote tokią Kristaus mintį, kad „kaupkite amžinus turtus, kuriuos išsinešite“. Jūs teigiate, kad tie amžini turtai, yra mūsų jausmai, mūsų būsena. Pagal ką jūs galite nustatyti, arba iš kur jūs žinote, kad tai, ką žmogus išsineša kaip tą turtą, yra būtent tie jausmai, kurie yra jo tolesnio vystymosi pagrindas? Tokį praktinį pavyzdį.
Augustinas Rakauskas: Paanalizuokite savo vaikus ir paklauskite savęs, kodėl vienas ateina su tokiais potraukiais, kitas – su tokiais potraukiais, kodėl vienas yra gailestingas, o kitas – labai žiaurus.
Ingrida Stankevičienė: Genetika.
Augustinas Rakauskas: Gali vadinti kaip nori, bet tai yra jo būsena ir jo skleidžiamas jausmas. Tai genetika pati nieko nedaro, genetika – tai tik pavadinimas, mes protu sukūrėme dalyką, kurį pavadinome jį genu, ir sakome, kad čia – genetika. Bet iš esmės tai yra jausmai, tai yra būsena, kurią skleidžia kūne žmoguje gyvenanti siela, ir mes ką matome? Matome dvasią. Mes atsinešame savo dvasią, tada mes susiduriame su visos visuomenės dvasia, su mus supančio lauko dvasia, ir tada mes gauname pasirinkimą.

Ingrida Stankevičienė: Kaip tada žinant, sutinkant, kad aš esu dvasia, kaip man tada surišti save su ta globalia dvasia, o ne su savais instinktais, su racionaliu protu, kuris man kliudo gyventi ir matyti, kad pasaulis globalus?..

Augustinas Rakauskas: Mes tai ir darome.
Ingrida Stankevičienė: Ai, tai, ką mes čia darome, tai ir vadinasi!..
Augustinas Rakauskas: Taip. Darydama laidas, skaitydama tekstus, vaikščiodama į kitų filosofijų susibūrimus tą ir darai. Ieškai papildomų žinių, išgyveni naujas būsenas, ir tavyje atsiranda nauja samprata, naujas suvokimo lygis, jis inspiruoja, kad kažkas yra daugiau ir tie tavo jausmai pradeda reikštis, jie pradeda įgauti sąmonę. Tai, kas tau atrodė anksčiau utopija, nesąmoninga, nepriimtina, tau pradeda darytis suvokiama, o vėliau dar turi ateiti supratimas, o dar vėliau edukacinis įdiegimo laikotarpis, o tik paskui – vaisiai. Suprantu, kad mes visi norime gauti tą tabletę iš karto, ir tavo intencija orientuota į laidų klausytojus, kad jie gautų iš karto metodiką.

Ingrida Stankevičienė: Gerai, jūs tabletės neduosite, bet ta tabletė vis tiek kažkur turėtų būti. Jūs, verslininkas, pasakykite, kur ją gauti?
Augustinas Rakauskas: Būkite kaip žolininkai, rinkite gėles, augaliukus, lapelius, uostykite, kvėpuokite, žiūrėkite, kiekvienas ką skleidžia, gaminkite organines tabletes, gaminkite gyvą struktūrą, jausminę, o ne ieškokite chemijos, ką jums sukūrė verslininkai, kurie gamina tabletes.

Ingrida Stankevičienė: Iš to, ką jūs pasakėte, matyčiau lyg tokį kaip ir principą, kad gyvą struktūrą galima sukurti tik tuo atveju, jeigu nuolatos mokaisi pajausti kitą. Ir tas kito pajautimas yra svarbiausia statybinė medžiaga.
Augustinas Rakauskas: Turbūt niekad žmogus geriau ir greičiau neprogresuoja, kaip mokydamas kitus, nes jeigu to mokini kitus, tai labiausiai mokiniesi pats. Ir visi galvoja, kad laidas darau, nes visų pirma noriu kažką pamokyti. Ne. Supratau, kad atiduodamas atvirai tai, ką aš jaučiu – daugiau gaunu. Net, pavyzdžiui, pašaipos arba kažkokios pastabos, jos man duoda didelę pridėtinę vertę.

Ingrida Stankevičienė: Rezonuodamas su kito nuomone, aš plečiu savo pojūčius ir taip prisiliečiu prie globalios pažinimo sistemos ir tik tada aš pradedu užčiuopti esmę.
Augustinas Rakauskas: Ne esmę, bet dėsnius. Papildysiu. Kai jūs sakote „esmę apčiuopti“, tai mes turime žinoti, kad suvokdami dėsnius, – ir kuo daugiau mes tuos dėsnius suvokiame, jie visur, įvairiose gyvenimo sferose veikia, tiek grubiame, tiek subtiliame pasaulyje, – ir kuo mes daugiau jų suprantame, suvokiame, tuo labiau artėja prie mūsų esmė. Bet mes turime žinoti, kad tame ir slypi mūsų dieviškumo dvasia, kad mes neturime ribų, mes galime vystytis iki begalybės. Ir niekad mes nepasieksime, to, kad sakysime – viskas. Tame ir yra ta dieviškumo dvasia žmoguje, kad jis neturi ribų. Čia yra etapai, pakopos, laiptukai.
Vida Skačkauskaitė: Ir aš noriu papildyti dėl dėsnių. Švietėjiška arba ugdančioji pusė yra būtina ir ji turi turėti dvipusį ryšį, tai yra ugdyti save ir tuo pat ugdyti kitus. Aš universitete buvau sukūrusi visiškai naują modelį „Integralios valstybės pagrindai“. Tai buvo paremta ir dvasingumo dėsnių sisteminiu aspektu, visas šitas dalykas studentams labai patiko, jis buvo pasirenkamas. Bet aš pastebėjau, kad dar trūksta gilesnio suvokimo, tai todėl kelis metus skyriau gilinimuisi į jausmo statybos technologiją, dvasios struktūros dėsningumą ir Kūrėjo tikslą, kodėl jis sukūrė tą žmogų ir koks tikslas tam žmogui iškeltas, ką sukurti žemėje?

Edita Marciulevičienė: Štai Augustinas kalba apie žmogaus kaip sistemos vystymosi etapus. Jūs Vida, pradėjote mintimi, kad jūsų gyvenimo tikslas – kurti save. O kaip su tuo dera jūsų merės pozicija?
Vida Skačkauskaitė:
Man visą laiką, – sakysim, generalinė, neviešinama mintis, – visą laiką norėjosi padėti žmonėms. Galvojau, kad kiti nesugeba, bet aš ateisiu, aš tai padarysiu. Kiti taip blogai daro ir jie meluoja, ir jie „suka“, aš ateisiu – bus kitaip, organizuosim nevyriausybines organizacijas, planai mintyse buvo susidėlioję į visas lentynas, ką aš veiksiu, kaip suvienysiu žmones. Šiaip ta mintis – padėti, apvienijant žmones, kad jie patys vienas kitam galėtų padėti. Pati ta generalinė, sakysim, raudona gija einanti linija. O tam instrumentai pasiekti – įsitikinimas, kad aš dabar turiu būti merė, jeigu noriu tą įgyvendinti. Mintis kažkurį laiką buvo gyva, ir numirė kaip ląstelė.

Edita Marciulevičienė: Neseniai paskelbtas jūsų interviu „Valdžia yra žmogaus egoizmo viršūnė“, o kaip ši mintis jums subrendo?
Vida Skačkauskaitė: Tuo dėsnių suvokimo principu tai buvo neteisingas sprendimas, kadangi aš vienijau organizacijas. Ir šiandien globaliai žiūrint į pasaulį, mes vienijam organizacijas – Europos Sąjunga, Jungtinės Tautos, Suvienytos šalys. Žmogus – nesuvienytas. Visas įdomumas, kad gamta, dėsniai stumia mus vienytis kaip žmones, tapti vieningais, pamilti savo artimą kaip patį save, bet ne organizacijas, ne pinigus, ne bankus, ne institucijas.

Edita Marciulevičienė:
Bet organizacijas juk sudaro žmonės? Kur tas neteisingumas?
Vida Skačkauskaitė: Bet suprantat, organizacijas sudaro egoistai, patys didžiausi, jie niekada nesivienys. Jeigu viena politinė partija turi valdžią, tai ji bet kokiais būdais sieks ir kitą kartą turėti tą valdžią. Žmonės vienijasi pamildami vienas kitą, tik meilėje galima susivienyti, nes meilė yra vienis. Meilė yra jungtis. Ji sklinda ratais, o egoizmas auga diskretiniu būdu – daugiau daugiau, kad tik išlikčiau, kad tik manęs neišstumtų.

Edita Marciulevičienė: Tas visas noras atkrito, nes jūs pasidarėte…?
Vida Skačkauskaitė: Šitos generalinės linijos negaliu įgyvendinti, nes suvokiau, supratau iš knygų, iš savo patirties, iš nuolatinio mokymosi, iš savo studijų, iš studijų kitiems, nes kai kitiems ruošiesi, tai ir pats mokaisi. Aš ir dabar mokausi.

Edita Marciulevičienė: O ką jūs mokotės?
Vida Skačkauskaitė: Labai aktyviai studijuoju Kabalą.

Edita Marciulevičienė: Tai prie kokių tada jūs išvadų priėjote? Kaip tais dėsniais galite pasinaudoti tam susivienijimui?
Vida Skačkauskaitė: Yra toks dvipusis pažvelgimas į šį aspektą – pirmiausiai gamta nori parodyti pačiam žmogui, kad jis nesivienija ir taip toliau gyventi, tuo diskretiniu būdu „daugiau daugiau“ negalima, ir gamta rodo įvairiais kataklizmais, žmonių charakterių suirimu, tiesiog, degradavimu.

Edita Marciulevičienė: Tai jūsų nuomone, ką gamta mums nori parodyti?
Vida Skačkauskaitė: Pradėti ieškoti kito. Tai nėra pabaiga, tai yra atsiskleidimas visiškai naujo pažinimo, plataus, globalaus. Ne važinėjimo po pasaulį pasižiūrėti į tą kalną, į aną, – atsiskleidimas ir pažinimas pasaulio vyksta širdyje, jausmuose, panaudojant protą kaip instrumentą, ir visa tai buvo visada sukurta, ta sistema. Kaip sistema Kūrėjo sukurta, taip ir visi instrumentai sukurti, ir jie yra, jie dabar atsiskleidžia žmogui, kad jis galėtų juos panaudoti, o nestovėtų įsispraudęs į kampą su savo depresyvia būsena arba ligomis, kad atrastų savikūros terpę, kurioje gali suformatuoti visiškai kitokios kokybės, kitų vertybių kuriamą gyvenimą. Proto sukurti grožio standartai, turto standartai – jie tau nebetenka vertės. Verte tampa žmogaus sielos dvasios savikūra, kaip mes ja bevadinsime,

Ingrida Stankevičienė: Galima aš truputėlį patikslinsiu – ar jie nebetenka vertės, ar mes savo dėmesį nuo jų nukreipiame į kitus dalykus?
Vida Skačkauskaitė: Kūrimas šito egoistinio materialaus pasaulio suvalgo labai daug laiko, potencialo, energijos, o jis yra sukurtas tik tam, kad padėtų žmogui atrasti save, dvasingą žmogų, kuriantį – žmogų–kūrėją. Tai naudotis šituo pasauliu reikia, viskuo, kas jame sukurta, bet nepanirti į jį. Prioritetą suteikti vidinio potencialo, dvasinio potencialo atskleidimui.

Edita Marciulevičienė: Žmogus, kurdamas save kaip sistemą, kaip jūs sakote, turi praeiti tam tikras pakopas, tokias kaip turtas, valdžia, o kas toliau?
Vida Skačkauskaitė: Mokslininkai – dar aukštesnė pakopa, jau kūrėjai. Nes jeigu vienas koks nors mokslininkas atrado kokią nors mintį, tai kitas tą mintį būtinai kažkaip kitaip akumuliuos, kad pateiktų kaip savo. Niekas dabar pasaulyje neatrandama, ypač valstybės mokslo srityje, viskas kopijuojama nuo verslo srities, čia „verslumo dvasia“ tokia, irgi paimama iš verslo ir dedama į valstybės valdymą.

Ingrida Stankevičienė: Kokią mes galime iš to padaryti išvadą iš to dėsningumo?
Vida Skačkauskaitė: Iš to dėsningumo galime padaryti išvadą: tai yra nieko baisaus, tai yra labai gerai, kad mes visa tai matome, vadinasi yra žmonės. Yra labai daug žmonių. Ir aš šiandien nustebau pažinusi, šiek tiek prisilietusi prie stambaus verslininko ir subtilaus žmogaus. Ir Augustinas, suprantat, tarsi suvedė tuos du dalykus į vieną, kad galima gyventi nekeliant verslo į viršų, prioritetu laikant dvasinį pasaulį, ir šituos du dalykus subalansuoti. Žmonių yra daug, ir daug žmonių yra, kurie domisi šitais dalykais, ir jūsų laida daug kas domisi, ir skaito labai daug knygų. Vienos iš populiariausių knygų knygynuose yra dvasinio vystymosi knygos. Šiandien informacijos pilnas laukas, dvasinio pažinimo erdvė yra daug didesnė ir ji praktiškai pritaikoma. Ji nėra mistinė, tai nėra kažkoks filosofijų laukas, ji yra reali, žmogus gali ją paimti, tiesiog įdėti, suformatuoti savo jausmus pagal šituos dėsnius, metodiką ir sistemą, sukurti save, ir kurti, ir būti komforto būsenoje.

Ingrida Stankevičienė: Kam jums to reikia?
Vida Skačkauskaitė:
Juk žmogus apskritai sukurtas būti laimingu. Man dėl to ir reikia, aš noriu būti laiminga. Nuolat.

Ingrida Stankevičienė: Kodėl jūs norėdama pasinaudoti dvasine sistema siekiate būti laiminga? Tai labai egoistiška.
Vida Skačkauskaitė:
Žinoma, egoistiška. Egoizmas nemažėja. Pagrindinė problema yra, kad kai egoizmas negali augti penkiais pojūčiais (apie ką mes kalbėjome, taip), jam čia jau yra barjeras, bet jis gali augti visiškai kitoje erdvėje, apskritiminėje, kur jausmo jėga nebe diskretinė piramidinė, bet erdvinė, ir ten – kūryba begalinė, kaip Augustinas sakė. Atradimai savęs begaliniai, patyrimo malonumo, prisipildymo, pasitenkinimo jausmas yra begalinis. Įsivaizduojate, kokios erdvės žmonijai atsiveria šiandien?! Fantastinis laikmetis. Pasaulio sistema yra sukurta valdymo principu, žmonių santykių ir jie pereina į naują formatą.

Edita Marciulevičienė: Štai jūs toliau tame straipsnyje kalbate, pacituosiu: „Mes, moterys, save kuriame, žmonėmis tampame, augindamos kitą žmogų. Jį kurdamos“.
Vida Skačkauskaitė: Prie šitos tiesos, prie to dėsningumo, sakysim, aš ėjau labai ilgą laiką. Visa savo struktūra tokia, charakteristikomis grobuoniškomis, man norėjosi: „Aš valdau“, Aš darau“… Ir paskui tavo tas prigimtinis vystymasis priveda prie tokio tarpsnio, prie tokio barjero, kai tu suvoki ir tau tiesiog gėda pasidaro, nes tu ir kalbi, ir atrodai, kaip tikras vyras, kad tu – ne moteris. Ir tada galvoji: o kokia ta moteris yra? Ir tada tau atsiskleidžia šito pasaulio dvipolis dėsnių sąveikos aspektas, arba jų veikimas, kai du susitinka – ta pliusinė pripildanti Kūrėjo, vyro jėga, ir moteris (kuri, kaip Augustinas sakė, kas yra žemė, kaip niekas iš nieko), ir kai moteris yra pripildoma tos Kūrėjo šviesos, kaip žemė pripildoma kūrybinės šviesos per žmogų, ir jie abu susitikę sukuria vaiką. Moteris augina, žemėje atsiskleidžia auginimo grožis. Šiandien, ir save pažįstu, ir daugelį aplink pažįstu, ypač dabar jaunų, su studentais daug bendravau, – jie nenori vaikų, jie nebenori kurti. Jie tiesiog nebenori kurti, jie visi tapo kaip egoistai, visiškai pasikeitė jų savybės, moteris jau tapo ne moterimi. Bet jeigu ji ištaisytų savo dvasią, tas materialus pasaulis aplink ją taptų komfortabilus. Kuo sunku patikėti, bet tai yra taip.

Ingrida Stankevičienė: Vadinasi, kad moteriai labiau skirta kurti ne einant į valdžią, bet moters tikroji kūryba tai yra būtent gimdymas.
Vida Skačkauskaitė: Gimdymas, auginimas, santykių formavimas, išreiškimas to poreikio kokių santykių reikia, kiek moteriškos jėgos, sakysim, to poreikio, šiandien yra kaip reikalavimai pateikiami vyriausybei: kad moterims reikia vaikus auginti, kad darželiai būtų, kad mokyklose būtų taip. Kiek yra tokių reikalavimų? Nėra. Vyriška jėga pradeda formuoti ko reikia, bet ji nežino ko reikia, ji nežino to potencialo, ko tai žemei, – moteris tai yra žemė, – ko jai reikia.

Ingrida Stankevičienė: Ką turi iš savęs išgeneruoti žemė, kad įvyktų..?
Vida Skačkauskaitė: Mes daugiau turime pradėti kalbėti, kad įvyktų šitas pokytis, pasislinkimas, sakysim, į savo gyvenimo komfortabilią aplinką. Mes turime pradėti kurti jausmus, apie ką kalbėjome laidoje.

Ingrida Stankevičienė: Bet jūs grįžtate į vakar dieną, moterys šitiek kovojo, kad jos išsiplėštų iš tos siauros…
Vida Skačkauskaitė:
Moterys kovojo, kad taptų vyrais. Kad išsiplėštų iš savo siauros sferos, taip? Kad taptų vyrais, kad ateitų į valdžią, kad turėtų balsavimo teisę, kad lygiai taip pat vairuotų, kad lygiai taip pat eitų dirbti, o vyrai su tuo sutiko – eikite, dirbkite, mes nedirbsim, mums mažiau reikės. Vyras, juk tingus iš prigimties yra. Ir štai dabar šiandien turime, kad moteris turi ir užsidirbti, ir vaikus užauginti. Vyrui sunku pasidarė, jis apsisuko, susidėjo lagaminą, arba moteris jau paseno, nebegraži vaikus augindama tapo, ir jis išėjo pas kokią „barakudą“. Ir jam tai nesudėtinga padaryti. Ir suprantate, mes vertybes praradome per tai.

Ingrida Stankevičienė: Ir išvada?!
Vida Skačkauskaitė: Ir išvada – kol mes nepakeisime savo dvasinio potencialo, nepriderinsime jo prie veikiančios sistemos, kuri valdo mus, mes turėsime didelį diskomfortą savo gyvenime. Mums tiesiog nesiseks.

Ingrida Stankevičienė: Ir todėl mes privalome?
Vida Skačkauskaitė:
Ir todėl mes privalome mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis.

Ingrida Stankevičienė: Ir tai reikštų?
Vida Skačkauskaitė:
Kurti save.

Ingrida Stankevičienė: Ką gi, galime apibendrinti, verslininkas ir politikė, dėstytoja, šiandien laidoje priėjo prie bendro sutarimo, prie bendros konstantos, kad mes visi esame veikiami ir kuriami globalios dvasios. Ir šią globalią dvasią mes visi veikiame savo sielos dvasia. Kiek esame pasirengę jos įsileisti, su ja komunikuoti, kiek jaučiame poreikį toms dvasinėms vertybėms ir nuostatoms, tai jau priklauso nuo mūsų išsivystymo lygio, nuo mūsų dvasios brandos ir nuo mūsų noro vadovautis šituo globaliu principu – pamilk savo artimą, kaip save patį. Kadangi laida eina į pabaigą, tai dar keletas sakinių…
Vida Skačkauskaitė:
Šiandien tokia netikėta laida, ne vienoje laidoje esu buvusi, ir sakysim tas ekspromtas atvėrė naujus santykių suvokimo kelius, gebėjimą priimti kitą žmogų toks, koks jis yra. Todėl aš labai dėkinga jūsų laidai, edukacinei, ugdomajai ir labai norėtųsi, kad apie tai, ką mes kalbėjome, apie tą globalią dvasią, kad ji padėtų Lietuvos žmonėms išgirsti, kokia tai yra gera laida ir kad reikia kurti save. Ačiū jums.
———————————————————-

Laidą veda Ingrida Stankevičienė ir Edita Marciulevičienė.
Laida transliuojama kas antrą penktadienį 10.10 val. Kartojama kiekvieną šeštadienį 17 val.
Daugiau informacijos panašiomis temomis Augustino Rakausko knygoje „Globali jausmo proto dvasia“.

Spausdinti