„Verslumo dvasia“: Žengiame į naujuosius su klausimu „Kokia mano gyvenimo prasmė?“

Šis laikas ypatingas, nes visas oras aplink Kalėdas ir naujuosius tiesiog virpa nuo maldų už savo vaikus, mylimuosius, už savo namus, šalį ir pasaulį, ir už visa tai, kas dar bus. Kokia bus mūsų malda?
Laidoje kalbame apie maldą ir apie dvasingumą. Kviečiame sužinoti, ką apie tai sako 6 išmintingi vyrai: dvasinio universiteto Brahma Kumaris narys Metthew Stephenson, psichologas, santykių konsultantas, lektorius Vladimiras Ivanovas, psichologas, filosofijos mokslų kandidatas ir unikalių asmeninio augimo metodikų autorius Olegas Gadeckis, medicinos mokslų daktaras, psichologas ir vedų žinovas, lektorius Olegas Torsunovas, filosofijos daktaras, ontologijos profesorius, Pasaulinės kabalos akademijos įkūrėjas ir vadovas Michaelis Laitmanas ir šios laidos įkūrėjas, verslininkas Augustinas Rakauskas.

Klausytis internetu.

Daugiau informacijos panašiomis temomis Augustino Rakausko knygoje „Globali jausmo proto dvasia“.
Laida transliuojama kas antrą penktadienį 10.08 val. Kartojama kiekvieną šeštadienį 17 val.
***
Ištrauka iš laidos:
Ingrida Stankevičienė: Šis laikas ypatingas, nes visas oras aplink Kalėdas ir Naujuosius metus virpa nuo maldų. Nuo maldų už savo vaikus, už savo mylimuosius, artimuosius, už savo namus, šalį ir už visą pasaulį. Ir, žinoma, už visa tai, kas dar mūsų laukia.
Todėl savo laidoje kalbėsime apie maldą ir apie dvasingumą.
Mieli klausytojai, kviečiame šiandiena paklausyti, ką apie tai kalba šeši išmintingi vyrai.
Pirmoje dalyje jūs išgirsite ištrauką iš interviu su dvasinio universiteto Brahma Kumaris dėstytoju Metthew Stephenson (Anglija).

Ingrida Stankevičienė: Paskaitos metu jūs sakėte, kad pasaulyje dabar yra ryškios dvi dinamikos – tai tokios dvi poliarinės – iš vienos pusės – tai, kad pasaulis juda katastrofos link, o iš kitos pusės – formuojasi nauja sąmonė. Ar naujos sąmonės galimybė, gal pavadinkime taip – kolektyvinės naujos sąmonės galimybė, įmanoma tik tada, kai mes stovime katastrofos akivaizdoje?
Matthew Stephenson:
Tokia situacija susiklosto tam tikru vystymosi periodu gyvenime – individualiai arba kolektyviai, kai siekiame materialios gerovės. Daugumai atrodo, kad siekti materialios gerovės, gyventi išorinį gyvenimą yra normalu. Buvo laikas ir man, kai jos vaikiausi, žiūrėdamas į išorinį pasaulį, ieškojau, kuo apsimoka tapti, ką įgyti. Tačiau vienu momentu mes prieiname savo gyvenime tašką, kai tokie siekiai nustoja prasmės, kai suprantame, kad išorinė sėkmė visai ne tai, ko anksčiau norėjome.
Jūsų šalis buvo komunistinės šalies sudėtyje, vėliau tapote laisvi, įstojote į Europos Sąjungą ir gavote daug viliojančių pasiūlymų įgyti tai, ko anksčiau negalėjote. Nepaisant to, vis daugiau žmonių pastebi, kad materialioji gausa, prabanga nėra tai, ko iš tikrųjų reikia, kad už ją tenka brangiai sumokėti. Akivaizdu, kad materiali gausa nepatenkina dvasinių žmonių poreikių ir religija nebeteko jėgos tai daryti.
Taigi, viena vertus, žmonės siekia materialios gerovės, o kaip vartotojas aš tikrai žinau, kad pinigai gali suteikti tik laikiną laimę ir sėkmę, bet jie nepatenkina žmogaus dvasinių poreikių. Atokiuose ir skurdžiuose Indijos kaimuose mačiau daugiau laimingų žmonių nei Vakaruose. Vien per pastaruosius šešiasdešimt metų pasaulio populiacija išaugo penkiais milijardais. Trys ketvirtadaliai pasaulio žmonių neturi būtinų gyvenimui patogumų, bet manoma, jog 33 žmonės valdo tris ketvirtadalius visų pasaulio turtų. Dėl to didėja nepasitenkinimas ir konfliktų skaičius visur pasaulyje. Žmonės pradeda kelti klausimus ir ieškoti atsakymų.
Religija bando kažką siūlyti, bet ji užstrigusi praeityje. Iš esmės, mes visi strigę senoje dimensijoje su savo istorija ir supratimu. Jūs pasidalijote savo potyriu, kai paskaitoje staiga iš savo įprastinės perspektyvos atsivėrėte naujai krypčiai. Tokia galimybė atsiveria dažnam, bet ne kiekvienas ja pasinaudoja.
Kažkada taip prasidėjo ir mano dvasinė kelionė. Nors mano gyvenimas buvo patogus, man sekėsi gerai, to man nepakako. Jaučiau, kad kažko trūksta, bet dar nesuvokiau, kad tai mano dvasinė dimensija turi būti užpildyta. Tai lemiama susivokimo dalis: esame dvasia materialiame pasaulyje, – grupė „The Police“ dainuoja šiuos žodžius. Deja, manome, kad esame materija. Dėl to esame susipainioję ir negalime suprasti, suderinti ir priimti visų pokyčių, kurie vyksta aplink. Esame prisirišę prie dalykų, kuriuos turime ir darome. Manome, kad esame fizinis kūnas – tai kelia didžiulę sumaištį. Mūsų kūnai kinta kiekvieną sekundę ir šis keitimasis veda mus prie nesaugumo jausmo. Daugeliui ateina laikas suderinti šiuos skirtumus. Turime kiekvienas individualiai prieiti tokį tašką, kad suprastume ir pradėtume kažką dėl to daryti, mokytis derinti skirtumus tarp išorinio ir vidinio pasaulio. Pirmiausiai turime suprasti, kad sąmonė yra pirminė.

Ingrida Stankevičienė: Jūs pasakėte tokią mintį, kad pasaulis ypač paskutiniu metu toks greitas savo veiksmais, vykstančiais įvairiais procesais ir reiškiniais, kad mes, gyvendami šitoje materialioje sąmonės dimensijoje, nebesugebame nei to fiksuoti, nei būti tame saugūs, tuo labiau, nei kontroliuoti. Įskaitant tai, kad matėme, kas vyksta visame pasaulyje, tačiau Europoje mes gal kiek atsiečiau į tai žiūrėjome, lyg turėjome iliuziją, kad mūsų demokratija mus saugo. Bet šiandien mes visų šitų įvykių kontekste, akivaizdžiai matome, kad ta demokratija šiandien ir reikalauja iš mūsų tikro demokratiškumo. Ir kad galbūt nelabai suvokiame, kas tai yra tokia sąmonės būsena – demokratija. Galbūt, kaip minėjote, žmogaus vidinė laimės būsena ir turėtų pasireikšti socialiai demokratiškais veiksmais, tačiau šiandien mes matome, kad mūsų demokratija grįsta ne tiek vidiniais principais, kiek išoriniais įstatymais.
Matthew Stephenson:
Reikalas tas, kad mes gyvename įvairialypėje visuomenėje, šnekame apie Europos Sąjungą, jungimąsi, operuojame daugybe tokių sistemų, kalbame apie laisvę, galime laisvai keliauti ir daryti tai, ką norime. Lietuva išgyveno abi būsenas: anksčiau buvote valdomi ir kontroliuojami, o dabar turite kažkiek laisvės.
Mūsų bėda ta, kad laisvė yra tik iliuzija, nes esame dvasinėje savo gyvenimo vergijoje. Tai, kas lyg siūlo mums išsilaisvinimą, iš tikrųjų mus įkalina. Jei žvelgiame į pasaulio visuomenės pradžią, tai matome, kad viskas prasidėjo nuo kolektyvinės sąmonės, kuri vystėsi ir plėtėsi. Šiame plėtros, įvairėjimo procese praradome jėgą ir susitelkimą, vyko kolektyvinės sąmonės susiskaidymas, atsiskyrimas. Skirtingos grupės kūrė skirtingas sistemas ir kultūras. Ir taip kūrėsi konfliktai ir pasidalijimai. Matome, su kokiais sunkumais susiduria Europos Sąjunga dėl šio mūsų skirtingumo, kai vienos šalys narės dar pasiruošusios kažką daryti dėl bendro tikslo, o kitos – ne. Priežastis – mes neturime bendro vardiklio. Ir taip pat tai susiję su tuo, kad esame stokos būsenoje, jaučiamės tušti, ieškome, kuo užsipildyti iš išorės ir nesugebame to padaryti.
Vienintelis dalykas, kurį reikia suprasti, kad mes, nors ir skirtingi fiziškai (skirtingos kultūros, odos spalva, kalba, šalys), bet esame vienodi dvasiškai, mes esame viena šeima. Kiekviena iš 7 milijardų sielų mūsų planetoje turi unikalų požiūrį į kiekvieną reiškinį. Bet yra ir tam tikri bendri vardikliai. Mūsų giluminiai poreikiai yra tie patys: norime būti ramūs, laimingi, norime mylėti ir būti mylimi, norime būti saugūs. Tai yra esminiai žmogaus dvasios poreikiai. Problema ta, kad nežinome, iš kur šių dalykų gauti, ieškome jų išorėje. Pavyzdžiui, aš noriu laimės ir manau, kad ją man atneš turtas. Taigi siekiu turtų ir jie laikinai suteikia man laimės pojūtį. Tai turiu daryti be perstojo, bet vis tiek nelieku patenkintas, nes bandau užpildyti vidinį poreikį išoriniais dalykais.
Laimė yra dvasinė ir vidinė patirtis. Žmonės vartoja narkotikus ir kitką, kad galėtų peržengti savo kasdieninius potyrius ir įgyti kažkokią aukštesnę laimę, nes nežino, kad viskas, ko reikia yra čia pat, prieinama. Mes turime savo asmeninius išteklius, tiesiog juos turime sąmoningai aktyvuoti, žinodami, kad viskas į mūsų gyvenimą ateina iš dvasinės erdvės.

Ingrida Stankevičienė: Man atrodo, išgirdau, kad žmogus savo noru nesikeis. Tik tada, kai daugiau bus nelaimių, kai jis pajaus pavojų tam, prie jo jis yra prisirišęs: prie savo šeimos, prie savo turtų, prie savo bankų, prie savo garbės, tik tada jis pradės ieškoti būdų kaip tai išsaugoti. Ir gal per šitą dramą jame susiformuos poreikis aukštesnio ryšio su kažkuo kitu?
Matthew Stephenson:
Matote, ne visi šiuo metu yra atviri alternatyvoms. Yra toks posakis „sudėti visus kiaušinius į vieną krepšį“. Esame linkę manyti, kad žmonės tai išspręs. Tačiau problema ta, kad visi, įskaitant didžiuosius dvasinius lyderius ir politikus, nors ir kupini geriausių norų, negali nieko pakeisti. Tarsi klijuotum pleistriuką ant milžiniškos žaizdos. Tai nepadeda. Todėl reikalingas sąmonės perkeitimas. Ir jis nebus niekam lengvas. Nes reikia mąstyti kitaip. Būtina sugrįžti į savo autentišką erdvę.
Esame labai ilgoje kelionėje, ir pakeliui susikaupė daug sumaišties. Žinoma, žmonės turi nuostabių minčių apie tai, kas įvyko ir ką turėtume daryti, kiekvienas turi po detalę bendros dėlionės. Tačiau kai neturime vientiso paveikslo vaizdo, ir dar jei trūksta detalių, dėlioti tampa sudėtinga.
Turime labai turtingą praeitį, domėjausi ir jūsų istorija, tie mūsų pasakojimai, gyvenimai. Tačiau viskas klojasi sluoksnis po sluoksnio, dalykai gula vieni ant kitų sluoksniais – tai dvasia veržiasi per materiją.

Ingrida Stankevičienė: Jūs pasakėte, kad būtinas pagrindinis dalykas, tai yra bendras vardiklis, dar jūs kalbėjote apie pasirinkimą, bet šiandien pati dažniausia pasaulyje liga yra depresija. Jos viena iš pagrindinių priežasčių yra ta, kad žmonės neturi galios pasirinkti. Pavyzdžiu paėmėt savo gyvenimą. Sakėt, kad priėjot tam tikrą ribą, kai teko pasirinkti. Kadangi apie mus visus kalbate kaip apie turinčius bendrumą, ar galėtumėte pateikti instrukciją, metodiką, ką žmogus turi turėti, prie ko prieiti, kad jame susiformuotų ta pasirinkimo galia?
Matthew Stephenson:
Manau, kad svarbiausia yra pabusti, tai yra patekti į būseną, kai pripažįstame, kad turime keistis. Tai skirtingiems žmonėms ateina skirtingu laiku ir skirtingomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, man neatsitiko nieko ypač blogo. Tiesiog susidūriau su sunkumais ir stresu savo darbe. Būdavo ir ankščiau tokių situacijų, tada keisdavau kryptį. Toks yra gyvenimas, turime prisitaikyti.
Pats gyvenimas yra didžiulis iššūkis, ypač dabar jis keičiasi greitai ir stipriai. Esame priversti atsidurti sudėtingose situacijose ir aplinkybėse. Svarbiausia problema yra galia – ar ji būtų religinė, ar politinė, ar mokslo. Imkim mobiliojo telefono pavyzdį. Netgi Indijoje visi juos turi. Su jais galima daryti įvairiausius dalykus, ne tik skambinti. Jie dabar labiau panašūs į kompiuterius. Taigi, mobilieji turi didžiulį potencialą, bet jų silpnoji vieta – galia: jų baterija greitai išsenka. Ta pati problema yra ir su dvasia: mes neturime galios.
Ne veltui 80–90 procentų ligų yra psichosomatinės. Mes negerbiame savęs, turime problemų su savęs įsivaizdavimu, savo požiūriu, nežinome, kas esame ir ką darome, nes pasaulis yra susipainiojęs. Visuomenė, aplinka formuoja mums idealaus vyro, moters, tobulos šeimos viziją, kur laimingas vyras ir žmona, besišypsantys vaikai, gražūs namai, automobiliai. Paprasti žmonės žiūri ir kenčia, kad neatitinka šios dirbtinės socialinės klišės. Nes visa tai iš tikrųjų yra iliuzija. Taigi, ką daryti?

Ingrida Stankevičienė:
Darau tokią prielaidą – mokslininkams nėra jokio šanso tais instrumentais, kuriais jie skaldo atomą, ieško to, kas yra statiška ir nekintama, jie tais instrumentais niekad neprieis prie to. Reikalinga kažkas kita, kažkoks visiškai kitas instrumentas, kad būtų galima užmegzti ryšį su tuo, apie ką jūs kalbate.
Matthew Stephenson:
Todėl, kad instrumentas, kuriuo mes turime suprasti save, yra mūsų sąmonė. Ir kad tai padarytume, turime atskirti tai, kas mes esame iš tikrųjų. Ir būdas tai atrasti yra aktyvuoti savo vidinę tylą. Tyla yra raktas. Tyla užima tokią svarbią vietą dvasiniame vystymesi, nes joje slypi visi atsakymai, kurių mes ieškome. Kai visiškai nurimstame, tada žinome, ką turime daryti. Deja, šiuo metu gyvename triukšmo pasekmėse.
Taigi, kaip jūs minėjote, kas jums pasikeitė man kalbant paskaitoje: jūs išgirdote balsą, kuris liepė jums klausytis. Kai mes įsiklausome į save, mes gauname reikiamus atsakymus. Jūs klausotės ne savo proto ar minčių, o išgirstate tai, kas ateina iš tos tyliosios erdvės. Todėl, kad ten yra visi atsakymai, nes tiesa slypi tyloje.
Taigi, mes turime būti pasiruošę klausytis, o tam kad klausytumės, turime nurimti. Nes kitu atveju mano proto balsas užpildo tą erdvę. Ir aš nekalbu apie fizinį balsą, bet apie balsą, kuris be perstojo kalba mano galvoje. Ir tai dar įdomiau, bet jei išvystome šį įgūdį, mes net neprivalome galvoti. Mes taip įpratę galvoti apie viską ir analizuoti, bet tai iš tikrųjų nebūtina.
Vertiname viską per savo požiūrį – tai dažniausiai mus klaidina. Ir tai neleidžia mums matyti, ką turime daryti ir kodėl čia esame, ir koks mūsų tikslas? Tik susituokti, sukurti šeimą, gauti darbą? Ar yra kažkas daugiau gyvenime? Mes nežinome, nes mes negirdime. Kiekvienas žmogus turi teisę būti ramus, mylimas ir laimingas. Bet šito ieško netinkamoje vietoje. Mes turime prigimtinę teisę būti laimingi pastoviai. Bet kad taip atsitiktų, reikia kai ką paleisti. Aš tarsi paukštis, galėčiau laisvai skristi, bet vis negaliu paleisti tos šakos, į kurią esu įsitvėręs ir kurios nenoriu paleisti, tai kaip gi aš skrisiu?

Ingrida Stankevičienė: Ramybė tyloje. Kas kalba tyloje?
Matthew Stephenson: Kas kalba tyloje? Dvasia kalba tyloje, savasis aš. Toliau galiu pasiekti ryšį su Aukščiausia siela, bet pirma mūsų darbo dalis yra savęs atpažinimas. Pavyzdžiui, ką mes darome dabar – bendraujame. Bet mums reikalingas vertėjas, todėl, kad aš nesuprantu lietuviškai, o jūs nesuprantate angliškai ir mes negalime kalbėtis tiesiogiai.
Tokia pati problema mums egzistuoja dvasiškai. Tarsi norime su kažkuo susisiekti telefonu, bet neturime jo numerio. Taip pat vyksta šiuo metu, aš bandau su kažkuo kalbėti fiziškai, kas iš tikrųjų yra dvasia. Ši komunikacija neveiks, nes komunikacijos priemonės nesuderinamos.
Pavyzdžiui, aš galiu tikėti, kad Dievas yra Aukščiausioji jėga, bet daugelis pasaulyje vaizduojasi Dievą kaip žmogų. Bet žmogus yra laikinas. Joks žmogus neegzistavo amžinai, joks žmogus nėra tobulas. Taigi, mes įsivaizduojame kažką, bet tai gali būti absoliučiai klaidinga.
Jeigu išmokčiau lietuvių kalbos, mes galėtume diskutuoti tiesiogiai, be vertėjo. Tą patį mes turime padaryti dvasiškai. Iš tikrųjų, mes net neturime nieko daryti, tik prisiminti. Ir sistema, kurios mes mokome, padeda prisiminti, kad aš esu ne kūnas, o siela. Ir kai aš susipažįstu su tuo ir jaučiuosi patogiai, tada mes kuriame kitokią dinamiką. Tuomet aš įgaunu galimybę susisiekti su aukštesniąja ar dieviška dvasia, Dievu. Todėl, kad aš esu dvasia. Ir tuomet turiu būdų, priemonių susijungti su šaltiniu, su galia.
Žmonės meldėsi tūkstančius metų, tačiau tai nepadėjo kiekvienam įgauti dievišką sąmonę. Žmonės, žinoma, išgyveno nuostabių religinių patirčių, vizijų, apreiškimų. Bet pažiūrėkite: kur mes esame, kur ritasi bažnyčia, koks jos poveikis šiuo metu žmonėms, – ten dedasi įvairūs, ne tik geri dalykai.
Taigi turime suprasti, kas vyksta. Mes turime vėl save sujungti su savo dvasiniu įsisąmoninimu. Mes turime palikti visas patirtis, visas traumas, visą praeitį ir grįžti į centrą, į savo prigimtinį dvasinį branduolį. Visas patirčių potencialas laukia mūsų. Mums tik reikia galios, kad aktyvuotume jas. Mes išnaudojame tik 12 procentų savo potencialo. Mes tiesiog laukiame, kad išreikštume savo grožį ir didingumą ir galėtume dalytis vienas su kitu. Kiekvienas iš mūsų yra unikali šviesos būtybė, mes esame sąmoninga energija. Mes nesivaržome vienas su kitu, – mes čia, kad sustiprintume mūsų pasaulį, kad kartu gyventume harmonijoje. Mes galime dalytis visa nuostabia gausa, kurią turime, tiesiog mums reikia pakeisti mąstymą.

Ingrida Stankevičienė: Paskutinės metų laidos antroje dalyje toliau kalbame klausimu: kaip tapti žmogumi? Todėl kalbėsime apie maldą ir apie dvasingumą. O dvasingumas būdingas tik žmogui.
Pradėsime ištrauka iš interviu su psichologu, santykių konsultantu, lektoriumi Vladimiru Ivanovu.
Gerbiamas Ivanovai, kodėl žmonės taip keistai reaguoja į žodį „Viešpatie“?
Vladimiras Ivanovas:
Kai sakai „Viešpatie“, turi omenyje tą, kuris viešpatauja, yra šeimininkas. Suprantat, žmonėms nepatinka, kad jie turi šeimininką. Manau, labai svarbu paaiškinti filosofiškai, kad tai gerai, kad mes turime šeimininką.

Ingrida Stankevičienė: Gerbiamas Vladimirai, jūs aiškiai rodote, kad esame uždaroje sistemoje ir niekaip negalime ištrūkti iš savo egoistinės prigimties poveikio. Gal todėl, spaudžiami savo ego, žodį „Viešpatie“ girdime kaip „būti priklausomu“?
Vladimiras Ivanovas: Pirmiausiai, mūsų prigimtyje nėra užprogramuota ką nors valdyti. Parodykite man nors vieną dalyką, kurį valdome! Mes nė vinies negalime įkalti: jį įkala plaktukas. Tėra iliuzija, kad kažką valdau, vairuoju mašiną. Iš tikrųjų prieš tai kažkas, išmanantis fizikos dėsnius, ją sukonstravo. Jei galėčiau pats virškinti maistą, tai bent kažką valdyčiau pats. Nė nežinau, kaip vaikštau, kokie raumenys veikia. Noriu pasakyti, kad viskas veikia tik todėl, kad aš „NORIU“.
Pagal ezoterinę koncepciją gyva būtybė, siela šiame pasaulyje neveikia. Net nežinome, kaip tai daryti. Mes tik reiškiame norą. Jei jis atitinka mūsų galimybes, ką vadiname karma, jis gali išsipildyti. Jei žmogus neturi kojų, jos neataugs, kad ir kiek norėtų.
Kvaila manyti, kad neturiu šeimininko, esu pats sau ponas. Tuomet, kodėl pats nekontroliuoji savo virškinimo, judėjimo procesų? Nes yra sistema, kurioje mes gimstame, kur saulė pakyla nustatytu metu. Ir tai gerai, nes tiksliai žinau, kada sodinti bulves. Gerai, kad yra Viešpats, šeimininkas, ir mums nereikia rūpintis valdyti šią sudėtingą sistemą.
Bėdas kelia ego, noras būti šeimininku pačiam. Dėl ego visą laiką ginčijuosi su Dievu, su Aukštesniąja jėga. Galiausiai vis tiek pralaimiu, nes ateina mirtis. Mirtis viską sustato į vietas. Dar niekas jos nenugalėjo. Todėl yra toks vedų traktatas „Bhagavadgita“, kur kalbama, kad mirtis tai yra Dievo apsireiškimas materialistams, kurie visą gyvenimą jį neigė, tačiau mirties akimirką neturės kur dingti – teks su Dievu susitikti.

Ingrida Stankevičienė: Kaip Jūs, kaip dvasinis vadovas, psichologas, lektorius aiškinate savo klausytojams tokią sąvoką „Viešpatie“?
Vladimiras Ivanovas: „Mylintis tėvas“. Manau, tai geriausia, kas gali būti. „Mylintis tėvas“ – žmonėms tai lengviausia suprasti.

Ingrida Stankevičienė: Dėkojame mūsų svečiui, o toliau mano kolegė Edita Marciulevičienė kalbins Olegą Gadeckį, filosofijos mokslų kandidatą ir unikalių asmeninio augimo metodikų autorių.
Edita Marciulevičienė: Kas yra dvasingumas?
Olegas Gadeckis:
Dvasingumas – tai nėra paprasta sąvoka. Šiandien žmonės dvasingumu laiko ką tik nori. Pavyzdžiui, kai kurie mano, kad dvasingumas yra nueiti į teatrą, paklausyti geros muzikos, džiazo, pasižiūrėti saulėlydį ar saulėtekį, – visa tai gali būti susiję su dvasingumu, o gali ir nebūti. Tai susiję su dvasingumu tada, kai už visų tų reiškinių bandome pamatyti dieviškąją jėgą. Noriu pasakyti, kad kai žmogus turi tokią sąmonę, kad bet kokius pasaulio įvykius, reiškinius jis sieja su dieviškosios energijos pasireiškimu, tai jo sąmonė yra dvasinė. Jei žmogus mato paprasčiausią grožį, kuriuo mėgaujasi – tame nėra dvasingumo, tame yra tiesiog subtili statiška sąmonė. Dvasingumas atsiranda tada, kai žmogus pradeda suvokti save kaip sielą, turinčią ryšį su Dievu. Kai mumyse toks atsiminimas apie sąsają tarp sielos ir Dievo yra, pasireiškia dvasingumas.

Edita Marciulevičienė: Kada žmogaus išgyvenimai, būsenos tampa dvasine patirtimi? Kokia jos nauda visuomenei?
Olegas Gadeckis: Moralė gali būti stipri tik tada, kai ji yra dvasinė. Jei moralė pagrįsta tiesiog formaliomis normomis, kad „reikia elgtis moraliai“, „daryti gera artimui“ ir panašiai, – tai nestabilu. Norma kaip tam tikras stereotipas, lengvai sugriaunama: kai tik manyje sukyla savanaudiškumo jėga, egoizmas – nebepajėgiu laikytis jokių normų. Egoizmas labai lengvai suardo nesąmoningas nuostatas.
Dvasingumas – tai ryšys su Dievu, tai jėga, kuri duoda jausmą, kad veiki teisingai. Kai žmogus turi gyvą, neformalų ryšį su Dievu, jo moralė labai patvari. Vienas iš Dostojevskio romano herojų sušunka: „Jei Dievo nėra – tai koks aš karininkas!?“ Štai ir ryšys: šiam žmogui karininko garbė susijusi su pojūčiu, kad Dievas yra, kad visi žmogaus poelgiai Dievui yra matomi. Toks karininkas niekada nepamins savo garbės. Jis jaučia tą dievišką jėgą ir žino, kad negali elgtis kitaip, nei ji diktuoja.
Moralė turi būti pagrįsta dvasine kultūra. O dvasinė kultūra – tai gyva žmogaus ryšio su Dievu patirtis.

Edita Marciulevičienė: Prašau, apibrėžkite, kas yra dvasinė patirtis?
Olegas Gadeckis: Dvasinė patirtis yra ryšys su Dievu. Yra du svarbūs momentai. Išminčiai senovės traktatuose vadina šį ryšį meilės energija, arba bhakti (sanskrito kalba). Jie sako, kad ryšio su Dievu energija susideda iš dviejų meilės srautų. Pirmasis – tai mano atvirumas Dievo meilei, kai aš pasitikiu aukštesniuoju vadovavimu, kai aš jaučiu tą dieviškąją jėgą, kuri mane veda, kuri pasufleruoja, vadovauja, globoja. Matau, kaip ši jėga pasireiškia per gamtą, per jos grožį, per įvairius mano gyvenimo įvykius, per tam tikrus ženklus. 0 visa tai rodo gebėjimą priimti Dievo meilę. Per maldą, meditaciją galiu jausti šį gyvą ryšį su Dievu. Tai betarpiška patirtis. Kai aš atsiveriu meilei, einančiai iš Dievo, tai yra pirmasis dvasingumo srautas, arba pirmasis dvasinės sąmonės įgūdis.
Antrasis dvasinės sąmonės įgūdis susijęs su kitu meilės srautu – kai aš atiduodu savo meilę Dievui. Tai pasireiškia per mano nuoširdžią maldą, kai aš dėkoju Dievui už kažkokius įvykius, nutikusius man gyvenime, sunkumus, kuriuos jis man siunčia. Aš suprantu, kad sunkumai man siunčiami, kad aš mokyčiausi ir vystyčiausi. Meilė Dievui pasireiškia tuo, kad aš rūpinuosi kitais šiame pasaulyje, nes suprantu, kad jie yra Dievo dalelytės, Dievo vaikai. Todėl meilę Kūrėjui galiu parodyti, siekdamas rūpintis kiekvienu šiame pasaulyje.
Tai yra tie du srautai: atsivėrimas Dievo meilei ir meilės davimas Dievui, rūpinantis kitų gerove. Visa tai yra dvasinė sąmonė.

Edita Marciulevičienė: O kada individuali dvasinė patirtis išeina iš asmeninio ryšio rėmų?
Olegas Gadeckis: Dvasinė patirtis visada individuali, nes tai yra mano santykiai su Dievu, jie tarp mūsų, individualūs. Svarbu suprasti, kad kalbant apie dvasinę patirtį, nėra priešpriešos tarp manęs ir kitų, nes dvasinėje patirtyje aš suprantu, jaučiu, labai giliai žinau, kad Dievas myli visus. Todėl dvasinė patirtis, nepaisant to, kad tai yra mano asmeniniai santykiai su Dievu, kartu pasireiškia kaip mano dėkingumas, mano pagarba ir mano meilė visoms gyvoms būtybėms. Šia prasme dvasinė patirtis tuo pačiu metu yra ir kolektyvinė patirtis. Tai ta patirtis, kuri neša gėrį visuomenei.

Edita Marciulevičienė: Jūs teigiate, kad dvasinės nuostatos gali harmonizuoti šeimos, kartų tarpusavio santykius.
Olegas Gadeckis: Dievas rūpinasi visais šiame pasaulyje. Kiekviena skruzdėlė turi darbą, kiekvienas paukštis – sutuoktinį. Kamanė ir dobilas bendradarbiauja. Jei šeimoje pasireiškia dvasinė sąmonė – ten bus taika. Dvasinė sąmonė priešinga materialisto sąmonei, tai yra aš pažįstu save kaip kūną, o kūnas nori mėgautis, todėl šeimą sukūriau tam, kad man būtų malonu. Padarykit, kad man būtų gerai – štai ko tikisi egoistas iš savo šeimos narių. Dvasinė sąmonė pajėgi galvoti apie kito žmogaus gerovę.

Edita Marciulevičienė: Kada kategorijos „dvasingumas“ ir „dvasia“ vartojamos ne kaip religiniai apibrėžimai, o kaip vidiniai išgyvenimai ir būsenos?
Olegas Gadeckis: Kai dvasingumą tapatiname su religija, viskas tampa labai formalu, žmogus pradeda manyti, kad dvasingas gali būti tik bažnyčioje. Jis į bažnyčią eina daugiausiai kartą per savaitę, kad atsimintų Dievą ir taptų dvasingu. Visą kitą laiką gyvena kaip išeina. Dvasingumas negali būti formalus, jis turi būti gyvas. Gyvas dvasingumas reiškia, kad aš gyvenu jausdamas ryšį su Aukščiausiuoju. Dvasingumas turi būti gyva patirtis žmogui.
Dvasingumas ir religingumas yra skirtingi dalykai. Religingumas reiškia tam tikrus ritualus. Tai nėra blogai. Tai tam tikri veiksmai, priklausantys religijai. Veiksmai gali būti labai kilnūs, pavyzdžiui, malda. Malda juk irgi ritualas. Bet jei aš į šitą ritualą įnešu dvasinę sąmonę, tada jis tampa išaukštintas, susieja žmogų su Dievu, jei dvasinės sąmonės nėra – lieka mechaninis procesas.
Svarbu suprasti, kad dvasingumas yra gyva žmogaus patirtis – Dievo buvimo šiame pasaulyje ir mano gyvenime pojūtis. Su šiuo pojūčiu reikia kurti kaip religinius ritualus, taip ir bet kokius veiksmus gyvenime. Toks dvasingo žmogaus gyvenimas nevyksta vien cerkvėje, bažnyčioje ar mečetėje. Dvasingas žmogus išlieka dvasingas kiekviename savo poelgyje, ar moralus. Tai iš tikrųjų – tas pats, nes moralumas išplaukia iš dvasingumo.

Ingrida Stankevičienė: Kas yra malda? Apie tai šiandien trumpai, su jumis klausytojai pasidalys medicinos mokslų daktaras ir vedų žinovas Olegas Torsunovas.
Olegas Torsunovas:
Žinote, žmogui reikalingas vidinis gyvenimas, mes vis bėgame, kažką veikiame, bet tuo metu nesiformuoja mūsų požiūris į veiklą, suvokimas, kas mus supa, arba formuojasi neigiamai. Neigiama patirtis nusėda mūsų psichikoje, ji pradeda dvokti, tai reiškia, ji būna pritvinkusi neigiamų patirčių. Lygiai taip, kaip ryte valomės dantis, kad nedvoktų iš burnos, taip ryte turime melstis ir kurti santykius su kokiu nors šventu žmogumi maldoje, kad šituo šventumu savo širdį pripildytume ir dieną pradėtume iš naujo – be nuosėdų, nuoskaudų, piktų minčių apie ką nors. Tada iš tavo širdies, iš tavo vidinio „aš“ į žmones pasklis pozityvus nusiteikimas, leidžiantis jiems tikėti tavimi. Tikėti, kad santykiai su tavimi klostysis puikiai.

Ingrida Stankevičienė: O dabar, svečias iš Izraelio, filosofijos daktaras, ontologijos profesorius, Pasaulinės kabalos akademijos įkūrėjas ir vadovas Michaelis Laitmanas.
Gerbiamas profesoriau, tai kas gi yra malda?
Michaelis Laitmanas:
Malda vadinamas noras pačioje giliausioje širdies kertelėje, dėl to, ko aš noriu. Ko gi aš noriu ir pats nežinau. Na pageidaučiau galbūt užkąsti, o gal ir išgerti, pabūti su gerais draugais arba kažką įdomaus pažiūrėti, bet tikroji malda yra pati giliausia mano būsena, kurios aš net nejaučiu, būtent ją jaučia Kūrėjas.

Ingrida Stankevičienė: Tūkstančius metų žmonės bando kreiptis į kažką aukštesnio ir bando melstis, o kaip reikia melstis, į ką kreiptis ir ko jie ieško, mes taip iki galo…
Michaelis Laitmanas:
Taip taip, o kodėl taip yra? Nes jūs nejaučiate į ką kreipiatės. Jeigu pastatytų priešais kokią statulą, turbūt sugebėtumėte. Štai, religija iš kabalos, ką padarė? Ji sukūrė konkrečius atvaizdus ir nesvarbu, ar tai šventas akmuo, ar raudų siena, žmogui lengviau, kai konkretu. O kas yra Kūrėjas? Kūrėjas – kai tu savyje atveri davimo ir meilės savybę, tarsi kreipiesi pats į save, tik aukštesnėje pakopoje. Tai sunku suvokti, sąmonėje iškyla baisus dualumas. Todėl kabala tinka tiems, kurie jau turi tą dualumą savyje. Vadinasi, turi širdyje egoistinę prigimtį ir dar šalia turi altruistinį tašką. Tada jie abu vystosi, yra dvipolis, kuris gali tarpusavyje keistis, augti. O jeigu yra tik egoistinė širdis, egoistinis noras, man tenka įsivaizduoti kažką, kaip esantį ne manyje. O kai yra dvipolis – vienas aukštesnis, kitas žemesnis, galima iš jų kurti vidurį – lipti kaip laiptais. O mes – tik taškas, kuris turi suvokti dvi pakopas tarp kurių jis pats yra.

Ingrida Stankevičienė: O kokia turi būti tikra malda?
Michaelis Laitmanas:
Tai problema. Nes melstis reikia mokytis. Tikroje maldoje turi atsispindėti jūsų šiandieninė būsena, būsima, numatoma būsena ir jos realizavimo kelias, kreipimasis į jėgos šaltinį, kurio padedamas jūs realizuojate savo prašymą, maldą, svajonę: į ką jūs kreipiatės, kokiu būdu jūs gaunate tą jėgą, kaip ją realizuojate veiksmais ir ką jūs darysite siekdami tikslo? Ko jūs meldžiate? Visa tai žmogus turi žinoti, kitaip nėra prasmės, negi tiesiog klyksite: „Noriu!“ – kaip vaikas. Jeigu norite gauti jėgos, išminties, aišku, vystymosi, tikslo siekimo planą, protingą, tikrą, gerą, kuris nuves ne nežinia kur – tuomet turite visa tai savyje iš anksto įforminti ir tai bus vadinama malda. Taigi, reikia atlikti didžiulį darbą prieš tai, kol įeinama į būseną vadinamą malda.

Ingrida Stankevičienė: O čia kokios turėtų būti ar sąlygos, ar aplinkybės?
Michaelis Laitmanas: Maldai reikia kelių būtinų sąlygų: pirma, kad man būtinai ir labai kažko trūksta ir aš tiksliai žinau ko, ir niekuo negaliu to prašymo pakeisti, jis pats stipriausias, tiesiog numirti lengviau nei negauti; antroji sąlyga – į ką kreiptis, kieno prašyti, privalau žinoti, kad kažkas tai, ko man trūksta, tikrai turi, vadinasi, yra šaltinis, kur tai yra. Trečia sąlyga – privalau būti tikras, kad tas šaltinis apskritai į mane reaguoja, tai negali būti siena, kurioje atsimuščiau, turiu tikėti, kad tas šaltinis į mane palankiai žiūri, kad jis geras mano atžvilgiu ir jis tik ir laukia, kad kreipčiausi, bet kreipčiausi būtent į jį ir tik su pačiu tikriausiu poreikiu. Gali būti, kad jis džiaugiasi, kad per tą poreikį aš atrandu jį patį. Mano alkis yra tik priežastis, kad užmegztume su juo ryšį.

Ingrida Stankevičienė: Mūsų laidos kelionę kalbant apie maldą ir kam ji reikalinga pabaigs „Verslumo dvasios“ laidos autorius Augustinas Rakauskas.
Augustinas Rakauskas
: Klausiate, kas yra malda? Mano nuomone, malda kuria tikėjimą. Tikėjimas kuria maldą. Mintis yra individuali tyla. Tai asmeniškas suvokimas. Žodis yra bendras garsas, duodantis suvokimą, ką kiti galvoja. Girdėdami suvokiame arba ne. Jeigu kažką suvokiame ir patikime – jungiamės, jeigu girdime, bet netikime – galvojame, kol suvokiame. Kai suvokiame ir patikime, tada pirmiausiai mintimis susijungiame, nes tampame panašiai mąstančiais. Jungdamiesi didiname tikėjimo galią, kuri mus keičia. Tikėjimo galia mus visus ir kiekvieną keičia, nes mes patikėdami kažką naujo suvokiame. Kai dauguma žmonių suvokia tikėjimo ir jungimosi galios vertę, ima jungtis ne tik pavieniai asmenys, tikėdami vienas kitu, tada ima jungtis skirtingos bendruomenės, tautos ir galiausiai ateina skirtingų religijų bendrumo dvasios suvokimo ir susijungimo metas, apreikšdamas pasaulyje visiems žmonėms priimtiną Dievo dvasią, kuri keičia visus ir kiekvieną žmogų.
Štai kas yra malda ir kam ji reikalinga, kad žmogus išsilaisintų ne tik iš asmeninio žmogiško egoizmo lukšto, įgydamas globalų požiūrį, bet ir kasdieniame gyvenime pradėtų gyventi dieviškos dvasios gyvenimą, skleisdamas tik harmonijos dvasios jausmą visų giminingų gyvybių pasauliuose. Mes, krikščionys, šiuo metu išgyvename individualios minties ir sielos būsenos tyloje užgimusią dvasią, jungiančią panašiai mąstančius. Dabar norėdami pereiti į kitą, aukštesnį, sielos dvasios vystymosi lygį, turime išgyventi tikinčiųjų vienas kito žodžiais būseną, tokia būsena jungia visus suvokiančius garso virpesių sukeliamą jausmą. Naujai suvoktas jausmas jungia mus į vieningos dvasios vienį, kuri keičia mūsų visų suvokimą iš asmeninio „aš“ į visuotinę sąvoką „mes“. Negalime pamiršti, kad suvokimas ir supratimas yra skirtingų pasaulių kategorijos. Dievo dvasia yra amžina, neišsenkanti, todėl būdami žmonėmis šią dvasią mes daugiau ar mažiau suvokiame, kiekvienas pagal savo išsivystymo lygį. Tokią dvasią mes iki galo suprasti dar nesame pajėgūs, tuo tarpu žinojimas, mūsų pačių sukurta materialaus protinio lygmens kategorija, apribota šios akimirkos supratimo lygmens.
O kol kas skirtingos religijos, skirtingų garsų virpesiais, skirtingomis nuostatomis skleidžia savo religijų dvasią į pasaulį. Maldos mums reikalingos kaip kelrodės žvaigždės, kad per daug nenuklystume nuo kelio visus mus vedančio į dievišką dvasią.

Ingrida Stankevičienė: Gerbiami klausytojai, išmintingų, teisingų, tikėjimo ir su meile Naujųjų mums visiems metų!

Spausdinti