Labai svarbu sąmoningai suvokti, kad mūsų sielos dvasią nuolat tobulina mūsų organizme harmoningai derantis dualumas. Visos stichijos cirkuliuoja mūsų pačių sukurtoje ir iki savivokos ištobulintoje gyvenimo sąmonės – jausmų ir proto – kaitos dvasios struktūroje. Ją suvokiame kaip kūno dvasios struktūrą, vienu metu sielai veikiant danguje ir žemėje tarsi smėlio laikrodyje – subtiliame jausmų ir proto kūrinyje – žmoguje.

***

Žmogus nenori gyventi nežinios tamsoje, todėl žemėje ieško savo būties priežasčių, remdamasis pačiu paprasčiausiu dėsniu, telpančiu maldos žodžiuose „kaip danguje, taip ir žemėje“. Šie žodžiai suponuoja mintį, kad siela, gyvendama su brandžia sąmone žemėje, tą patį daro ir danguje, vadovaudamasi žemiškajame pasaulyje išvystytu jausmu, kitaip tariant, ji sąmoningais jausmais išgyvena visa tai, ką sukaupė žemėje. Taip žingsnis po žingsnio, gyvenimas po gyvenimo žmogus artėja prie jam dar nepažįstamo pasaulio – dieviškosios šviesos jausmo proto būsenos suvokimo ir amžinai sąmoningos dvasios brandos.

***

Jei harmoningai suderinsime, kas dvasiška ir kas materialu, savo kaupiamomis žiniomis suteiksime savo sielai jaučiamą ir suvokiamą nemirtingumo galią: tada per ilgus kaitos ciklus išlaikysime sąmoningą, vis naujai atgimstantį jausmo protą ir todėl sąmoningoje būsenoje lankysimės danguje ir žemėje, kaip dera Dievo vaikams. Tikėdami savimi ir kitais, nepaliaujamai kaupsime naujas žinias, visada įgyvendinsime bendroje dvasioje sukurtas vizijas, nebeužklimpdami tamsaus primityvumo pelkėse, iš kurių ištrūkti kartais prireikia tūkstančių ar milijonų metų. Kad patikėtume, pirmiausia turime suprasti šiuos kaitos dėsningumus ir žinoti, kaip šis jausmo proto žinių kaitos procesas vyksta neįmatomo smulkumo ir neaprėpiamo didumo pasaulio kūne.

***

Aštuoniukė byloja apie būtiną pusiausvyrą tarp dangaus ir žemės, subtiliojo ir materialiojo pasaulių. Šioje organinėje planetoje kūnas be dvasios negali reikštis, o dvasia negali nei išreikšti, nei atvaizduoti savo būsenos be kūno.

***

Žmonės, kurie nori išsiveržti iš jiems primestų stereotipų šventovių ir įžengti į dieviškųjų galimybių pasaulį, turi sąmoningai ugdytis jausmo protą. Jis padės pamatyti, išjausti ir įsisavinti visus vientisumo dėsningumus, vieningai veikiančius per atskiras gyvybės formas šio pasaulio stichijų gausoje. Kiekviena siela, sąveikaudama ir kurdama su laisva dieviškojo kūrybingumo dvasia, visą laiką siekia sujungti žmoguje – Dievo vaike – du vienu metu veikiančius pasaulius – subtilųjį ir materialųjį, dangiškąjį ir žemiškąjį.

***

Žmogus be jausmų tėra mechaniškai veikiantis robotas. Žmogus be proto dabartinėje jausmo vystymosi stadijoje taip pat būtų nesuvokiamas nei sau, nei kitiems. Jausmas ir protas žmoguje yra neatskiriami kaip šviesa ir tamsa – be vieno nėra kito. Tik kartu jie sukuria žmogaus egzistavimo prasmę. Žmogus yra nuolatinėje kaitoje veikianti jausmo proto dvasia.
Laisvi ir sąmoningi jausmai būtini, nes tik nepriklausomu pajautimu galime patikrinti savo proto analizės teisingumą, o protas, kad sumaniai ir jautriai išnagrinėtų tai, ką jam pateikia jausmai, turi atsiremti į nepriklausomą, subtilų sielos jautimą, kuris turi galimybę palaikyti ryšį su subtiliu visos žmonijos užpasąmoniniu dieviškosios dvasios pasauliu, suteikiančiu galimybę prieiti prie reikiamos informacijos kiekvienai sielai pagal jos išsivystymo lygmenį. Jausmas ir protas nuolatinėje kaitoje turi darniai sąveikauti tarpusavyje, kaip žingsniuodamos pakaitomis sąveikauja dvi žmogaus kojos. Jeigu norime greitai pasiekti tikslą, į jį eidami turime pakaitomis remtis abiem kojomis, visada žinodami, kuria koja pradėti, kad pataikytume į visos žmonijos evoliucijos ritmą, nepamiršdami, kad jos dalis esame. Kaip tik ši nuolatos gyvenimo kelyje vykstanti harmoninga jausmo ir proto sąveikos kaita suteikia galimybę mūsų sielos dvasiai tobulėti, fiziniu kūnu jaučiant ir mąstant, mąstant ir jaučiant, nuolatos sukantis šioje mūsų pačių plečiamoje vientiso pasaulio aštuoniukės trajektorijoje, kuriant naujo suvokimo erdvę.

Spausdinti