„Verslumo dvasia“: Per kokius procesus kuriama globali dvasia

Artėjant Vasario 16-ajai, Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, Kauno studijos rengiamoje laidoje vėl pasitelksime konkrečią žmogiškąją patirtį, kad pamatytume, kaip, per kokius procesus kuriama globali dvasia. Apie tai kalbamės su šios laidos įkūrėju, verslininku Augustinu Rakausku.
Daugiau informacijos panašiomis temomis ieškokite Augustino Rakausko knygoje „Globali jausmo proto dvasia“.

Klausytis internetu.

Laidą veda Ingrida Stankevičienė ir Edita Marciulevičienė.
Laida transliuojama kas antrą penktadienį 10.10 val. Kartojama kiekvieną šeštadienį 17 val.


***
Ištrauka iš laidos:
Ingrida Stankevičienė – Norėčiau pabandyti mūsų pokalbį vesti, gal ir keistai nuskambės, jūsų patirties tema. Pabandykime paeksploatuoti jūsų patirtį. Taip pat pabandykime pakalbėti apie pagrindines vertybes, tai – išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę, kurias mes vienaip ar kitaip nuolat rodome, lyginame, deriname mūsų laidose. Pakalbėkime ir apie tai, kodėl tos vertybės, apie kurias mes tiek daug kalbame, vis dėl to realiame gyvenime, mes matome santykiuose, požiūriuose, įvairiose veiklose, jos neduoda to atoveiksmio, to prasminio turinio, ko mes iš jų tikimės. Ką mes mūsų visuomenėje praignoruojame, ką praleidžiame pro pirštus, kad nesugebame tų vertybių dėka sukurti tos prasmės, kuri kaip mes teigiame, kurtų tą pridėtinę vertę.
Augustinas Rakauskas – Kada kalbame apie tokius dalykus kaip išmintis, teisingumas, tikėjimas, meilė, tai mes kai kalbame apie juos atskirai, tai yra tas pats, kaip kalbėtume apie laikrodžio detales ir bandytume išsiaiškinti, kas čia yra. Koks čia dantratukas? Kokia tai dalis? Kieno ji? Bet kaip galima pamatyti, kad tai yra laikrodis ir dar kaip galima tuo laikrodžiu naudotis kaip laiko reguliavimo priemone, kuri mums padeda susitarimus planuoti, vykdyti? Tai kadangi mes turime tokią priemonę kaip laikrodis, tai kai mes sudedame visas detales į krūvą ir laikrodis pradeda „eiti“, tai ar kyla kam nors klausimų: kas ten tos detales. Bet jeigu mes jas visas atskirai gvildename, atskirai apie jas kalbame išardę, tai jos tik dantratukai. Sakome: „Čia lyg ir laikrodžio detalė…“

Tai – vertybė. Teisingumas yra vertybė. Jeigu kalbame apie išmintį – gerai, išmintingų žmonių mums daugiau reikia, kaip gerai išmintingi žmonės… Bet tai yra tas pats, jeigu sakytume, kad graži, gerai pagaminta ir atšlifuota detalė – geras daiktas. Daiktas geras, bet jeigu jis nerodo laiko ir mums nepadeda kasdieniniame gyvenime, tai kas iš to gero daikto?! Tai jis kaip tas guolio šaratukas, guli blizgantis gražus, o ką gali su juo daryti? Jeigu dideli šaratai, gali biliardą žaisti, bet tai nėra guolis, kuris laiko krūvius, kurio pagalba sukasi didžiulės turbinos.
Tai kai mes atskirai kalbame apie vertybes, kaip apie atskirus subjektus, tai mes ką darome? Galime sakyti, kad mes jas devalvavome iki tokio lygio, kad laikome jas kaip kokius pipirus į sriubą: įdėjai – gerai, skonis geresnis, neįdėjai – ir be pipiro suvalgei. Lauro lapelį įmetei… Kodėl įmetei? Dėl skonio. Tai kodėl kalbate apie tikėjimą? Reikia tikėjimo, reikia, kad žmonės tikėtų. O į ką tikėtų, kaip tikėtų, ką tas tikėjimas turi bendro su teisingumu, ką jis turi bendro su meile, su išmintimi?
Mes į tokius dalykus nesigiliname, kam čia mums to reikia. Teisingumas, tai yra Konstitucija, tai yra Kriminalinis kodeksas, yra dar Darbo kodeksas – tai mūsų „teisingumai“. O kas kuria šituos dalykus? Žmonės. O kas apeina šiuos dalykus? Jeigu sukuria žmogus, tai jis ir apeiti gali. Ir kai jis juos pradeda apeidinėti, kai pradeda juos ignoruoti kaip vertybes ir užmiršta, kad iš šitų vertybių susideda dvasia, dvasia, kurioje mes visi gyvename, dvasia, kurią mes sukuriame šitų vertybių pagrindu… nes jeigu jos yra devalvuotos, tik prieskoniai, tai mes lašinius „kapojame“ ir mums tų prieskonių visai nereikia.

Ingrida Stankevičienė: Matot, vienas iš vadybos teiginių yra toks, kad mes veikiame ne pagal vertybes ir pasaulis laikosi ne ant vertybių, bet ant principų, o kad sudedamoji dalis principų ir yra vertybės, ar ne? Kas, vienas be kito, neegzistuoja – apie tai nekalbama.
Edita Marciulevičienė: Bet kad tu tai pamatytum… šiandien mes kaip tik su Inga turėjome tokią diskusiją, pasirodo reikia turėti gebėjimą, kuris vadinasi – matyti bendrą visumą, tai žmonės šitą gebėjimą jau dabar priskiria prie talentų.
Ingrida Stankevičienė: Tai yra talentas.
Augustinas Rakauskas:
Kad dvasią sukurtume, kad mes atmosferą jaustume, tai čia jokio talento nereikia. Tą talentą mes naudojame, eksploatuojame kiekvieną dieną. Mes kiekvieną dieną ieškome kuo išmintingesnio sprendimo, kiekvieną dieną ieškome, kad sprendimas būtų teisingas, mes nenorime daryti neteisingų sprendimų ir mes kiekvienas žiūrime savo vykdomos veiklos ir reikalo, į kurį mes susikoncentruojame, apimtyje. Kaip aš sakau, kiekvienas tai daro, tik labai skirtinguose rėmuose, vienas labai mažuose, tik savo asmeninių reikalų, kitas jau ir žmoną įsileidžia, dar kitas ir vaiką, kitas – kaimyną, kitas darbe jau ir bendradarbius įsileidžia, jeigu turi įmonę, tu jau apie visą įmonę galvoji, apie tuos žmones. Bet visi veikia tuo pačiu principu, tuo pačiu dėsniu, tos pačios vertybės, ir tos pačios tiesos, kurios yra…

Ingrida Stankevičienė: Gerai, aš kalbu su vadybininku ir vadybininkas sako: „Štai aš perskaičiau šimtą knygų. Iš šitų šimto knygų aš susikūriau savo schemas kaip reikia galvoti, žiūrėti į pasaulį“. Štai jūs dabar kalbate keturias minutes – kas yra pagrindas šitos jūsų kalbos?
Augustinas Rakauskas:
Galiu kalbėti tai, ką aš jaučiu. Ir tas visas jautimas išplaukia iš patirties dirbant su tūkstančiais žmonių. Nuo ryto iki vakaro dirbant su žmonėmis. Ir kai visą laiką dirbi su tais žmonėmis, su jais komunikuoji, kalbi, bendrauji, aiškini, dedi pastangas, kad jie suprastų, kad jais nesinaudotų atgyvenusiu požiūriu iš to sovietinio laikotarpio. Nuo ryto iki vakaro tą darai.
Visą laiką man žmonės išsako pretenzijas, kad daug kalbu ir nekonkretus.
Negalima nukrypti į tą didelį, kraštutinį konkretumą ir tapti „mediniais“ žmonėmis, robotais, zombiais ir negalima tapti tik filosofais. Kai manęs klausia, kaip aš tą verslą dariau, atsakau: „Pas mane buvo 20 procentų – konkretumo ir 80 procentų – filosofijos, su kuria grioviau sovietinį mentalitetą“.
Ir po šiai dienai aš tą patį darbą darau. Kitaip ir nemoku.

Ingrida Stankevičienė: Štai jūs pabrėžtinai sakote, kad griovėte sovietinį mentalitetą, bet žinome, kad dėsnis veikia taip, kada griauname vieną, tuo pačiu metu kažką kitą statome. Tai šitai vienai labai tendencingai dvasiai jūs priešpastatėte kitą, tai yra globalią. Kokie realūs įvykiai jums gyvenime padėjo suponuoti štai šitą sąvoką – globali jausmo proto dvasia? Prieš dvasią turėjo būti globali galia, iš kur jūs ėmėte jos pavyzdžius?
Augustinas Rakauskas:
Ką reiškia globali jausmo proto galia ir kokią įtaką ji daro? Pastebėjau, kad žmonės yra linkę pasiduoti tai visuotinei energetikai.
Visi turbūt prisimena tą susikabinimą rankomis Baltijos kelyje. Tai nereikia turbūt klausti, kad visi, kurie dalyvavo, jautė tam tikrą energetinį foną, tam tikrą energetiką, kuri kėlė teigiamą emociją, proveržį padarė žmonių viduje, ir jie jautė laisvę, jie tarsi gėrė ją. Jie kabinosi rankomis, važiavo… Pats mačiau, išgyvenau kartu su tais žmonėmis visą Baltijos kelią ir man buvo įdomu stebėti visa tai ir matyti, kokią viltį žmonių akys generuoja. Ne kiek išorę stebėjau, kiek būseną stengiausi prajausti, kas vyksta su žmonėmis, kokia euforija. Kaip visi važiuoja ta viena kryptimi, kaip gatvės užkimštos.
Tai aš, ką noriu pasakyti? Panašiai vyksta revoliucijos, pertvarkos.
Ir kodėl čia labai didelį vaidmenį atlieka žurnalistai, medijos, ir kaip reikia atsakingai į tai žiūrėti, nes išjudinti smagratį, kuris pradeda sukti, įtraukinėti žmones, tai emociniame dvasiniame subtilaus pasaulio lygmenyje irgi sukasi toks. Apie šitą svajoja visi politikai, visuomenininkai, visi gi nori, kad būtų žmonių daug, kad aplink suktųsi, kad vyktų procesas, kad būtų kuo daugiau klausytojų, kad jie norėtų tą praktiką perkelti į tą kasdieninį gyvenimą, tai, nuo ko ten prasideda viskas suktis. Tas išsilaisvinimo jausmas – irgi jam buvo ruošiamasi, dirbama.
Tai kai kas mes kalbame apie globalią jausmo proto dvasią, mes darome tą patį darbą. Mes bandome išsukti, kad žmonės nežiūrėtų kaip kriauklės, tik savo kriauklyčių rėmuose, kad jie atsiskleistų ir kad visame gražume pradėtų bendrauti tarpusavyje, kad jie sukurtų sinergiją, energetiką. Ir negalima sakyti, kad energetika geriau parodo bendrą sąmoningumo lygį, vadinasi, orientaciją, kryptį. Daugelis žmonių į tą energetiką papuola visai nesąmoningai. Bet, ką ji daro? Jos intencija valo, užkrečia žmogų. Ir žmonių sąmonė dažnai nevalingai dirba, nes masė, publika, labai greitai suranda žmogų ir kelia jį. Ką mes kenčiam ir matom Lietuvoje – visą laiką ieško lyderių, kažkokių žmonių, kurie galėtų vesti juos. Kaip avinų banda – piemens reikia. Jie nesupranta, kad ne nuo to vedlio priklauso, o nuo santykio vienas su kitu priklauso tos atmosferos buvimas.
Jeigu santykiai tarp ląstelių yra koreliuojantys, teigiami, su gera intencija, gera orientacija, noru padėti, tai nelieka vietos toms neigiamoms emocijoms, tiems neigiamiems faktoriams.

Ingrida Stankevičienė: Štai jūs rodote, kaip per procesus yra kuriama globali dvasia, bet ką jūs dažnai pabrėžiate ir ką kalbate savo knygoje – bet koks procesas, tam , kad jis būtų harmoningas, tam, kad jis būtų subalansuotas, jis turi turėti ir neigiamą, ir teigiamą pusę.
Augustinas Rakauskas:
Čia viskas priklauso nuo to, kas dominuoti pradeda. Jeigu dominuoti pradeda teigiami faktoriai, tai ir visoje šalyje teigiama atmosfera formuojasi, – tada žmonės kuria, bendrauja, bet jeigu tik pradeda dominuoti interesai ir kažkas pradeda skaldyti tuos žmones, kad jie nebūtų vieningi, kad pasiektų savo interesus… Nes nebūtinai žmonės turi būti skaldomi dėl to, kad atskiros personalijos pasiektų savo interesus, gali būti taip, kad kas kuria tą visą atmosferą ir supranta šituos dalykus, apie kuriuos mes kalbame, jis puikiai supranta, kad su revoliucingos nuostatos būsena toli nenuvažiuosi, nes reikia, kad sąmoningumo lygis užaugtų. O jis užauga, kai žmonės koreliuodami ir komunikuodami tarpusavyje pradeda suvokti, kas yra gerai, kas yra blogai, ką galima daryti, ko negalima, ką reikia daryti, ko nereikia daryti – tada jie sąmoningai, o ne kažkieno vedami, pradeda kurti tarpusavio santykius, kad palaikytų teigiamą emociją. Ir tik tada formuojasi visuotinė globali galia, kuri jau pradeda užkrėtinėti ne žmones, ne vienetus, o pradeda įtraukinėti valstybes, bendruomenes, šalis, regionus ir taip atsiranda pasaulietinė dvasia.

Ingrida Stankevičienė: Bet čia reikėtų pabrėžti labai svarbų momentą, kad ta globali, kaip jūs sakote, galia pradeda veikti tik tada, apjungianti, kaip jūs sakote pasaulio valstybes ir visa kita, kada žmonės sąmoningai kuria tuos sinerginius…
Augustinas Rakauskas:
Santykius. Nuo vieneto.
Pas italus, religijoje, šitas dalykas yra labai giliai įkaltas į pasąmonę, kad šeima yra labai svarbus dalykas – pagarba tėvui, motinai, vyresniajam, seneliui, pas juos labai „giliai įdėta“, todėl, kad jie supranta šitą dalyką. Ir išvis daugelyje rytietiškų valstybių yra išminčiai senoliai pas kuriuos eina tartis ir politikai, o pas mus – priešingai. Pas mus senas – tai durnas, suvaikėjęs, nusenęs. O kai ateina pas tuos senus žmones, jie kartais tokiais paprastais žodžiais pasako tokią gilią išmintį, kad nustemba žmonės.

Ingrida Stankevičienė: Man atrodo, truputėlį, kad čia yra prieštaravimo, štai jūs kalbate apie senus žmones, apie patirtį, o pats tuo pačiu metu sakote, kad visą laiką dirbdamas, kurdamas verslą, mokydamas žmones, kovojote visą su senu sovietiniu mentalitetu.
Augustinas Rakauskas:
Palaukite, jūs nepainiokite pasenusio stereotipo, pasenusio išklerusio roboto, zombizuoto žmogaus, kurį sovietizacija zombizavo ir iškreipė jo žmogiškąsias savybes evoliucionuoti. Mes kalbame apie natūralią žmogaus evoliuciją, kai žmogus pasensta natūraliai, būdamas laisvas, su savo nuomone, su savo išmintimi gyvenimiška. O jeigu mes pradedame kalbėti apie žmogaus sukurtą kledarą, kurį mes vadinome „tarybiniu piliečiu“, kuris buvo sovietinis proletariatas ir dabar sakantį: „Kas čia dabar darosi? Kas čia per „demokratija“? Kas čia per „laisvė“? Kokios nesąmonės! Nėra tvarkos!“ – tai jie nesupranta, kad būtent tame, ką mes vadiname chaosu, tų nuomonių įvairovėje ir susiformuoja sistemos, tvarkos.
Vieno verslininko paklausiau: „Ar jūs investuojate į žmogų, jeigu jūs žinote, kad jis turi sunkią ligą? Jūs, duodate jam naujus iššūkius, formuojate darbo krūvį, reikalavimus keliate ir savo verslą statote ant tokių žmonių. Ar tai būtų protinga?“ Jau būtų neprotinga vien dėl to, jog elgtumėmės kaip eksploatatoriai, nes eksploatuotume sergantį žmogų. Mes jam apsunkintume gyvenimą ir organizmas gautų didesnius krūvius, nes mes nežinome, kad jis serga. Todėl visi stengiasi identifikuoti ligą, kad žinotų kaip reikia elgtis toliau su žmogumi.
Tai tam verslininkui ir sakau: „Visą laiką man priekaištauji, kad per daug giliai gilinuosi, kad nereikia užsiiminėti smulkmenomis – na ir kas, kad ten kažkoks žmogus kažką pavogė, na ir kas, kad žmogus pažeidė kažkokią tvarką, na ir kas, kad praleido terminą, neatėjo, gavo užduotį, bet ją ne taip atliko. Reikia taip dirbti, kad jie nespėtų sunaikinti to verslo“. Aš jam paaiškinau tą pavyzdį su metastazėm, ir sakau: „Aš nematau skirtumo tarp įmonės organizmo ir tarp žmogaus sergančio tomis ligomis“. Ir jeigu, pavyzdžiui, tikrindamas darbuotojų darbą, jų tvarkų laikymąsi, kokybę, sąžiningumą, nustatau, kad pas mane pilna tokių dalykų, tiesiog šviečia – tas to nepadarė, tas aną pavogė, tas tą apgavo, tas tam pamelavo – tai ar aš galiu save prievartauti dirbti, turėti motyvaciją kuo daugiau uždirbti su tais žmonėmis, žinodamas, kad tos „metastazės“ auga nuo potencialo didinimo kiekio. Kuo mes daugiau uždirbam, – jos nesustoja ir tie žmonės, kurie daro tai, kas yra blogai, – jie progresuoja lygiai taip pat, adekvačiai mūsų pelnų dydžiui. „Negaliu, – sakau. – reikia stabdyti, reikia dirbti su žmonėmis! Reikia valyti „kepenis“, valyti „plaučius“, valyti „kraują“, reikia kažką daryti, o ne dar daugiau tą organizmą stiprinti ir lygiagrečiai sudaryti sąlygas stiprėti visiems tiems augliams“. Nes blogis nesnaudžia. Jis evoliucionuoja kartu kaip ir visas organizmas ir čia yra iliuzija, jeigu mes galvojame, kad su blogais žmonėmis mes sukursime gerą įmonę. Tai čia yra tų žmonių eksploatavimas, neužsiiminėjimas jų sąmoningumo lygio ugdymu, kėlimu. Tai kas tada gaunasi? Tas pats kas organizme. „Suvalgo“ įmonę tie blogi darbuotojai. Jie išnešioja ją.
Ir čia yra likimas Tarybų Sąjungos, kuri personaliai su žmonėmis neužsiiminėjo. Nes, kada nustojo visa tai veikti? Kai visa tai vyko tik „ant popieriaus“. Partija užsidarė, o liaudis pati vystėsi. O kaip ji vystėsi? Kaip tas Gorbačiovas sakė: „Mes suskaičiavome kiek išneša žmonės kiekvieną dieną iš fabrikų, iš įmonių…“

Edita Marciulevičienė: Augustinai, kaip mes dažnai sakome savo laidose, bet koks reiškinys, šiuo atveju, santvarka yra duali. Ir kaip robotizuotoje aplinkoje gali užgimti tas naujas požiūris. Pažiūrėkite, kaip jūs knygoje „Globali jausmo proto dvasia“ sakote: „Kad žmogus priimtų kažką iš esmės naujo į savo sielos dvasios būseną, racionalaus išlavinto proto niekada nepakako, nepakanka ir nepakaks. Reikia stengtis perteikti žmonėms žinios dvasią ne tik stereotipinėmis žodinėmis racionaliojo proto konstrukcijomis, bet ir šiltu, išgyventos patirties argumentais grįstu, būtinai iš harmoningo jausmo proto kylančiu jausmu. Žmogus yra jausmo ir proto būtybė, todėl į jo sielos pasaulį galima įeiti tik per naują paties žmogaus gimdomą, jausmo proto dvasioje išsiskleidžiančią būseną.“
Kalbėjome, kokia yra patirties vertė besiformuojančiai jaunajai kartai, kada žmogaus individuali patirtis tampa vertybe, kada yra nuolatinių santykių su visuomene rezultatas. Kokiais kriterijais vadovaujantis reikia ją perduoti, kaip ji sudaro bendrą visuomenės dvasią, kokios būsenos vyrauja toje bendroje dvasioje – bandysime toliau apie tai pasikalbėti.
Augustinas Rakauskas:
Norėčiau kalbėti apie baimės ir pykčio įtaką mūsų būsenai. O suvesti norėčiau su patyčiomis, tiek suaugusiųjų, tiek vaikų, nes šitie dalykai yra labai glaudžiai susiję. Nuo jų, būtent, ir priklauso, kokią būseną mes sukuriame mamos, tėvo, mokytojo ir vaiko. Visi jie daro įtaką vienas kito būsenai: vaikas – tėvų, mokytojų būsenai; mokytojas – vaiko būsenai; tėvai – vaiko būsenai; mokytojas per vaikus pasiekia tėvų būseną – vaikas grįžta namo ir pasakoja kaip mokytojas pasakė, kaip jis nesusivaldė, nutrūko užpykęs, arba priešingai, kaip jis bijo, pataikauja vaikams. Norėčiau išvesti tą elgsenos vidurkį ir sukurti visiems naudingą atmosferą, kuri būtų naudinga visiems kaip tas edukacinis procesas, kuris kelia vaikų sąmoningumo lygį, kelia tėvų sąmoningumo lygį ir kelia pedagogo profesionalumą bei suvokimą kaip atlikti mokytojo darbą. Nes mokytojas – technologas, jis tiesiogiai daro įtaką vaikui, jo ateičiai, jo dabartinei būsenai, – jis motyvuoja, stimuliuoja to vaiko būsenoje, jo asmenyje teigiamą arba neigiamą požiūrį vieno ar kito proceso atžvilgiu, – atlieka labai didelį vaidmenį. Tėvai namuose tampa namų mokytojais. Jie namuose daro tą patį, ką mokytojas mokykloje, tik jie daro daugiau su jausmais, atjauta, grubumu, pykčiu, meile. Vaikai visa tai mato, jie įsijungia.
Koks yra esminis skirtumas tarp mokytojų ir tėvų? Namuose vaikai yra sujungti kraujo ryšiu su seserimis, broliais, tėvais, ir kadangi jie yra surišti, gyvena vienoje šeimoje, tai jie negali atsiskirti nuo bėdų, kurios vyksta bet kuriam šeimos nariui. Tuo tarpu, kai mokytojai „atneša“ tik žinias, vaikai paprastai nesirūpina, kaip mokytoja gyvena, kokia jos šeima, kokia jos socialinė padėtis, gal jos namuose smurtauja, gal namuose yra probleminis vaikas. Čia, šitas sąsajas noriu išryškinti ir parodyti visuomenei, kaip viskas yra glaudžiai susiję šitam mokytojų, tėvų ir vaiko formate.
Ir tai yra nelengva. Suku galvą kaip tai parodyti, kaip veikia pyktis arba baimė, arba kiti negatyvūs faktoriai, tokie kaip abejingumas, kuris jau tampa pasekme, kai vėliau klasės vaikai skriaudžia kokį nors vieną. Ir kodėl skriaudžia? Kad tas vaikas pats dažnai išprovokuoja savęs skriaudimą nebendraudamas, o užsisklendęs todėl, kad namuose, pavyzdžiui, nepakenčiama atmosfera arba jis blogai jaučiasi tarp vaikų, matydamas, kad jis negali savyje sugeneruoti tokios būsenos, kokią sugeneruoja bendraklasiai. Jie, sakysim, tarpusavyje džiaugiasi, šypsosi, gerai bendrauja, komunikuoja, o jis tų savybių neišugdęs, jo šeimyninė aplinka nesudarė sąlygų. Bet bendraklasiai tuo nesidomi. Nesidomi kodėl vaikas užsispendęs.25:42

Ingrida Stankevičienė: Aš jus gal numušiu nuo temos, bet jūs vieną labai įdomų dalyką pasakėte, jūsų toks teiginys buvo, kad vaikas besąlygiškai, iš principo, be pasirinkimo, jis turi būti atsakingas už tas problemas, kurios vyksta šeimoje. Vis tiek jis su jomis yra susaistytas. Ir kaip tarkim šiandien yra labai ryškus štai šitas reiškinys…
Augustinas Rakauskas:
Jis vis daugiau tampa įkaitu tos situacijos. Bet be abejonės, kaip ir sakai, jis ir pats prisideda. Pavyzdžiui, kai skambina tėvams mokytojas ir sako, ką vaikas blogai daro. Čia toks užburtas ratas: šeimoje blogai – blogai mokykloje, mokykloje blogai – blogina šeimoje situaciją. Nes jis yra ne visiškai sąmoninga asmenybė ir abiejų pusių pastangos turi būti nukreiptos į tai, kaip jam padėti kaip silpnesniam. Bet kai vaikas pradeda šeimoje reikšti savo įgimtus instinktus, refleksus, kas labai akivaizdžiai byloja, kad mes ne tik čia ir dabar suformuojame gimusį vaiką, o kad jis ateina su tam tikru bagažu, atsineša tam tikras „kupras“ ir jam reikia jas išnešioti, išsilyginti, ir kad jis būtent pasirenka tokią šeimą, tokią terpę, kurioje jis galėtų tai realizuoti.
Bet aišku, nei vaikai, nei tėvai šito nežino ir neatsimena kaip jie buvo kažkada susiję. Ir kodėl visos religinės doktrinos labai gina savo poziciją ir nenori pripažinti to faktoriaus, kad žmogus įsikūnija ne vieną kartą?.. Kad čia – tas dėsningai vykstantis procesas – gimimo ir mirimo, mirimo ir gimimo, ir visą laiką ta aštuoniukė sukasi – mirė – gimė, gimė – mirė.

Ingrida Stankevičienė: Tai jūs kalbate tik apie vaiką, kad tas vaikas turi „kupras“, bet kaip, tarkim, mama, kuri irgi iš darbo ar dar iš kur irgi atsineša į tuos pačius namus ir negali pasidalyti. Ir tėvas lygiai taip pat negali ir namuose, įsivaizduokite…
Augustinas Rakauskas:
Jūs pagalvokite, kiek visi atsineša visko ir koks yra svarbus, pavyzdžiui, moters, kaip jautriausios, kaip motinos, kuri tą vaiką gimdo, nešioja, augina, pas kurią dirba daugiausiai instinktyvūs refleksai kaip motinos, kaip gimdytojos…
Vienai jaunai porai pasakiau, kad jie, mano nuomone, neturi nei valios stiprybės, nei ištvermės. Tai jie įsižeidė ir sako: „Kaip gi – mano žmona neturi ištvermės? Ji naktį keliasi dėl vaiko po keturis–penkis kartus, kaip ji neturi valios?“ Tai, sakau, su valia neturi nieko bendra, valia reikalinga kovoti su gyvenime vykstančiais procesais, juos atremti, atstovėti, tai yra pasaulietinė valia, kurią mes kurdami viziją, siekdami tų vizijų, tikslų, mes ją išugdome.
Motiniškas instinktas yra visai kas kita. Tai yra refleksas. Motiniški refleksai dirba instinktyviai ir ji kaip mama, galima sakyti, elgiasi prieš savo valią. Ir jeigu mamos sąmoningumo lygis yra nedegradavęs, tai ji savo vaiko niekuomet nepaliks, ji gina jį, prižiūri. Ji pati nevalgys, numirs, bet atiduos vaikui suvalgyti.

Ingrida Stankevičienė: Refleksas naktį veikia taip, kad tu visada keliomis minutėmis ar keliomis sekundėmis prabundi anksčiau kol tavo vaikas pradės verkti. Tu prabundi ir po kelių sekundžių tavo vaikas pradeda verkti. Tu žinai, dabar viskas, keliesi ir eini. Ir iki kiek tas instinktas veikia… Bet ar čia sąmoningumas, ar čia ta valia?..
Augustinas Rakauskas:
O ištvermė, vaiko priežiūros naktimis, veikia mašinaliai tavo organizmo potencialo ribose. Ir kodėl sakoma, kad motina krenta, bet eina. Tai kiek tas organizmo potencialas yra stiprios valios ir ištvermės paruoštas, tai tiek ji ir pajėgia neapalpus realizuoti savo motiniškus instinktus. Bet jeigu ji organizmo nebuvo paruošusi valios pagalba, pavyzdžiui, nesportavo, buvo ištižus, neturėjo jokio režimo, kada norėjo tada gulė, ir pagimdė vaiką – tai ji naudojasi tuo visu potencialu, kurį organizmas turi sukaupęs būtent tos pasaulietinės valios ir tos ištvermės sąskaita. Nes jeigu ugdė, užsiiminėjo, ruošėsi motinystei, tai ir tą motinystę daug kokybiškiau išgyvena.
Ir sakau, kad nepainiokite.
Man atsakė: „O mano vyras daug dirba. Dirba iki antros–trečios valandos nakties prie kompiuterio!“ Tai aš sakau, kad naktį žmonės turi miegoti o ne dirbti. „Tai jo miegas neima!“ Tai kaip jį gali imti miegas, jeigu jis išmušė organizmą iš normalaus režimo. Taigi iškreipti galima bet ką. Lygiai taip pat galima ir miego ciklus iškreipti.
Netgi norint save „sustatyti į rėmus“, kad tvarkingai gyventum, reikia valios pastangų ir ištvermės paklusti tiems reikalavimams, kuriuos nori savyje apgyvendinti. Jeigu neužsiimi šituo dalyku, neturi valios, tai ką tada – žmogus valgo, geria, iš ryto neturi valios atsikelti ir eiti į darbą, nes jo neklauso organizmas. O kodėl neklauso? Todėl, kad bevališkumas jį pripratino, kad nebūtina atsikelti aštuntą valandą, dar pamiegosiu dvi valandas, į darbą pavėluosiu pora valandų, na ir kas. O atėjus vakarui, jis apie rytą negalvoja, jis sėdi iki antros valandos prie kompiuterio ir nori aštuntą valandą atsikelti. Tai jeigu jis ir sutelkia paskutinius valios likučius, arba kažkieno pagalba ištraukiamas iš lovos ir jis pradeda dirbti, tai koks produktyvumo laipsnis gali būti, kai organizmas yra neišsimiegojęs? Kad visą laiką neišsimiegama, silpnėja imuninė sistema. Visą laiką kažkas už kažką moka ir nėra taip organizme, kaip ir visuomenėje (kodėl aš visuomenę visada vadinu organizmu) nėra taip, savaime kažkas kažkur dingsta, arba savaime kažkas iš kažkur atsiranda.
Pavyzdžiui, aš matau, kad kažkas džiaugiasi, kažkur koncertuoja, kuria laimingą savo gyvenimo šventę ir nori visą laiką toje šventėje gyventi, bet kažkas moka už tą šventę. Kažkas moka už kelius, už elektros stulpus, niekas neatsiranda iš niekur ir visur kažkas už tai moka. Jeigu yra labai turtingų žmonių, tai jie turtingi „biednesnių“ sąskaita. Jeigu žmonės gerai jaučiasi, tai kažkas blogiau jaučiasi. Nes jeigu tik pradėtume gilintis iš kur ta gera savijauta ateina, mes pamatytume, kad daugelis sąskaitų yra neapmokėta.

Ingrida Stankevičienė: Štai jūs kalbate apie jaunų žmonių santykius su tėvais, su seneliais, kokie tai yra regresyvūs procesai. Mes neseniai su Edita turėjome pokalbį su viena jauna mūsų „Senukų“ darbuotoja, kuri savanoriauja Krašto apsaugoje. Iš kur kilo jai ta idėja Tėvynės meilės, laisvės, saugumo? Iš senelio. Bet kas yra įdomiausia, – tiesa, senelis buvęs tremtinys, skaitęs daug poezijos, fotografavęs partizanus, – ir štai, kas įdomiausia, kad ji pati nesuveda to šaltinio iš kurio ji semia tą meilę savo svajonei. Reikėjo kokių penkių–šešių minučių kalbos sukimo atgal, kad ji pamatytų, kas buvo ta priežastis dėl ko ji šiandien, dabar, daro tuos veiksmus.
Augustinas Rakauskas:
Mes negalime patys savo šaknų nupjauti, nes mes sėklą daiginame, ir mes turime susitaikyti su tuo, kad mes vaisių nematysime, nes mes tik sėklą išvesime gerą. Ir šiandien mes kalbėdami apie globalią jausmo proto dvasią, kalbėdami apie išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę, – mūsų vienas tikslas yra, kad tai taptų gyva ir kad žmonės labai aiškiai suprastų. Mes, taip sakant, toli negalime nužengti, mes kartais kalbėdami labai nulendame į tuos giluminius dalykus, bet mes turime susikoncentruoti į du faktorius, tai yra: į praeitį, dabartį ir ateitį – tai vienas faktorius ir antras faktorius – išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė. Reiškia, praeitis, dabartis ir ateitis gali tapti mums suprantama ir skaidri, remiantis išmintimi, teisingumu, tikėjimu ir meile vienyje. Jeigu mes sujungę šituos dalykus sugeneruojame būseną, tai, pavyzdžiui, kalbant su tokia darbuoja, kaip jūs kalbėjote, ją galima privesti iki to, jai atskleisti ir parodyti, kad ji dirba su praeitimi, dabartimi ir ateitimi, naudodamasi išmintimi, teisingumu, tikėjimu ir meile. Nes tie faktoriai iš praeities ją būtent ir stimuliuoja, o eksploatuodama praeitį, dabartį ir ateitį ji kuria aukštesnio lygio išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę intuityviai, nesuvokdama. Nes ji prisimena senelį, ją vidus veda.
Kai mes kalbame apie dalyvavimą, kaip aš maldoje sakau: „Viešpatie, padėk mums, dangaus ir žemės sieloms“, tai mes pagal religinį išsireiškimą (kaip mes galime pasakyti subtilaus pasaulio?), kadangi mes esame krikščioniška šalis ir pas mus visi žmonės yra įtikėję, kad yra pomirtinis gyvenimas, kad siela niekur nežūsta ir kaip Kristus sako: „Kaupkite amžinus turtus, kuriuos išsinešite“, tai mes visi ir prašome, ir ta mano malda tokia pritaikyta, kad mes norime veikti kartu ir su tais, kurie neturi kūno, bet turi dvasią. Čia, maldoje, yra tas mūsų kvietimas užpasąmoninio pasaulio dirbti kartu.

Ingrida Stankevičienė: Čia yra labai svarbus momentas, nes mūsų Raimonda sako: „Aš nuvažiavau, konkrečiai, į pratybų lauką, atsidūriau apkasuose, tam, kad fiziškai pajausčiau tą praeities būseną apie kurią man pasakojo senelis“, kaip karo metais jie buvo, ką tie partizanai išgyveno, kad ji patirtų tas eilutes, ką ji skaitė, ar klausė senelio.
Edita Marciulevičienė: Ji sako: „Aš norėjau ginklą rankose palaikyti, kad žinočiau…“
Ingrida Stankevičienė: Ir ji paėmė ginklą, šaudė. Mes klausėme jos kokiais ginklai ji šaudė, po to kai ji papasakojo, aš internete pasieškojau ir pasižiūrėjau į tuos ginklus, tai galiu pasakyti, kad ten moteriai yra ką veikti…
Augustinas Rakauskas:
Knygoje, kurią rašau, yra tokia vieta – „mano senelis turėjo legendą“ ir aš, lygiai kaip ta mergina, bandžiau gilintis, prajausti, kur čia tos intencijos, iš kur jos kyla, kur čia tie galai, to, pavyzdžiui, verslumo, to noro kažką sukurti tokio didesnio. Kokia čia dvasia mane užvaldžiusi? Ir supratau, kad tie žodžiai, tas vaiko matymas savo senelio, kaip jis slapstėsi nuo išvežimo į Sibirą, matymas ir girdėjimas kaip jie kalba apie dvarą, kurį turėjo, kaip jis kūrė tą dvarą. Kiek kartų mama pasakojo, kaip sunkiai jie tam dvare dirbdavo, su kokiomis problemomis susidurdavo ir man visa tai sąmonėje tiek užsifiksavo, kad užaugęs visa tai jaučiau. Ir vėliau, siekiant kažko, veikė visą laiką emocija – reikia kažką padaryti, kažką sukurti, kažką daugiau. Kas reiškėsi? Reiškėsi daugybė šeimininko bruožų to šeimininkavimo, racionalaus ūkininkavimo, taupymo, sistemos kūrimo, daug daug tų faktorių, kuriuos girdėjau.
Vieną gražią dieną susimąsčiau, kad čia iš legendos semiuosi. Mano mamai legenda buvo jos tėvas, apie kurį ji man kalbėjo visą vaikystę. Jos kalba, jos svajonės ir pasakojimai apie savo tėvą man tapo legenda.
Kai karas nušlavė tą visą dvarą, liko tik pamatai, mes važiavome pažiūrėti į tuos pamatus, tai man, vaikui, tai buvo legenda. Ir ji man sukūrė, sužadino ambiciją ir mane tai įkvėpinėjo, jausdavau tokį vidinį dvasios pakylėjimą, kai kurdavau įmonę, šeimininkaudavau, visą laiką jausdavau tą legendą, kad ji mane stumia. Bet kas tai? Aš ją vadinu legenda, o iš tikrųjų tai yra dvasia.

Ingrida Stankevičienė: Taip galime parodyti, kad mūsų visuomenės dvasia yra labai įvairiapusė, kad kiekvienas mes prie jos prisidedame savo kuriama vidine ir šeimos, ir giminės, bendruomenės legenda, ir tik nuo mūsų nuostatų, intencijų priklauso, ką mes atnešime, ką mes sukursime ir ką paliksime po savęs. Nes tai yra pati tikriausia verslumo dvasia.

Spausdinti