Nuolat vyksta sąveika tarp apčiuopiamo, matomo pasaulio ir neapčiuopiamo, subtilaus. Šiame dvilypume ir susikuria trečia, ką vadiname šventosios dvasios gėriu arba piktosios dvasios blogiu.

***

Mes analizuojame materialiojo pasaulio dėsningumus, kurie veikia regimose stichijose kaip ir žmonių darbuose. Žodžiai „kaip danguje, taip ir žemėje“ mums sako, kad dvasios nuostatų pasaulyje veikia tie patys dėsniai, todėl, norėdami ką nors pakeisti savo sielos dvasios būsenoje, turime jais naudotis.
Gyvendami Žemėje ir naudodamiesi tarpusavio santykiais, mąstymo skirtingumais, veikdami atskirose sferose gauname tokį rezultatą, kokį išjautėme ir sukūrėme visų žmonių bendrai sutelktomis jausmo proto pastangomis. Žmonių santykiuose, visame bendros kūrybos procese, daugeliui nesąmoningai atliekant veiksmus, užgimsta rezultatas, kurį vadiname „gera“ arba „bloga“ patirtimi. Ši patirtis labiausiai padeda jausmo ir proto santarvėje užgimusiam kūriniui materializuotis į kažką didingesnį ir geresnį, plečiant žmonių sąmonę. Subtilusis jausmų pasaulis nuolat sąveikauja su žemiškojo analitinio proto pasaulio nuostatomis. Taigi, viename procese susilieja du pasauliai.

***

Šioje mokykloje, gyvendami tarp dangaus ir žemės, sąmoningai ir nesąmoningai mokydamiesi kurti įvairius daiktus, siekiame dieviškosios būsenos. Kad sugebėtume ką nors tikrai dieviškai reikšminga savo kūriniuose išreikšti, turime suvokti, jog esame dvilypės – fizinės ir dvasinės – būtybės. Šių savybių vienio būsenoje auginame ir trečią, šventąją arba piktąją, dvasios savybę, kuri, jausmo proto padedama, mus nuolatos tobulina kaip Dievo vaiką. Abi dalys gyvenančiai Žemėje sielai yra vienodai svarbios, o dvasia, jungianti jas į vieningąjį vienį, suteikia prasmę gebėjimams jausti ir mąstyti. Be dvasios nebūtų sielai naudos nei iš patiriamų jausmų, nei iš proto.
Jausmas ir protas, sąveikaudami tarpusavyje, pažadina žmogaus sieloje snaudžiančią dieviškosios dvasios gyvybę. Sielai sąveikaujant su dieviškaisiais dėsniais grįstu subtiliuoju pasauliu, gerėja dvilypės trejybės dvasios kokybė.
Žmogaus jausmo ir proto sąveikoje užgimusios būsenos ir jos sąlyčio su visuotine dieviškąja užpasąmoninio pasaulio dvasia rezultatas – kokybiškai nauja žmogaus – Dievo vaiko – būsena.
Iš naujai atrastos jausmo proto būsenos ir visuotinės dvasios sąveikos vis gimsta nauja sąvokos būsena. Šis procesas tęsis, kol žmonija suvoks, kad yra vientisa, dieviška, visa jungianti, globali, jausmo proto dvasia, turinti veikti pagal dieviškuosius dėsnius, kuriems Žemėje paklūsta mūsų išgyvenamas dangaus ir žemės stichijų pasaulis.

***

Dabar esame ir vėliau būsime naujai užgimę tarp žemės ir dangaus – šių dviejų sferų vaikai, kurių dvasia tobulėdama artinasi prie vieningojo vienio dieviškumo sąvokos būsenos. Turime laiko tiek, kiek sąveikaus šie du pasauliai, tad reikia juos puoselėti ir saugoti, stengtis pažinti, sąmoningai užmegzti ryšį tarp šių abiejų vienodai svarbių dangaus ir žemės kūno dalių.

Spausdinti