Meilė, kaip ir tolerancija, būtina augančiai vaiko sielos dvasiai, nes ji gali neutralizuoti jo tėvų ir senelių santykiuose abipusio netobulumo suformuotas karmines klaidas, sustiprindama visuotinės harmonijos jausmą pasaulyje.
Mylimų žmonių tarpusavio ryšys persikelia į ateinančias kartas. Kai sugebame aiškiais, sąmoningai suvokiamais jausmais apčiuopti ryšį tarp kartų, pradedame suprasti nuolatinės, vientisai veikiančios dangaus ir žemės kaitos sąsajas, kurios tarpusavio santykiuose sukasi vientisoje dvasioje aštuoniukės trajektorija.
***
Svarbiausių gyvenimo dėsningumų nesuprantantys tėvai, giliai sieloje intuityviai jausdami kraujo ryšio dvasią, myli savo vaiką, koks jis bebūtų, iki paskutinės akimirkos. Tėvai jaučia, kad jų vaiko siela tobulina ir jų meilės jausmą. Sąmoningai stiprinama meilė išlaiko ryšį tarp senelių, tėvų ir vaikų sielų net ir išėjus iš materialiosios formos. Net tie tėvai ir vaikai, kurie meilės jausmo esmės nesuvokia, instinktyviai kūnu arba sielos dvasia vienas prie kito šliejasi. Tik sąmoningėjantis ir vis aiškiau išreiškiamas meilės jausmas subtiliajame sielos pasaulyje gali suformuoti per amžius nenutrūkstantį, aiškiai suvokiamą sąmoningo jausmo proto meilės ryšį, kuris paruošia dieviškąją sielą gimti ateinančiose kartose.
Turintieji stiprų nenutrūkstamą meilės ryšį su išėjusių iš šio gyvenimo artimųjų sielos dvasios pasauliu, subtiliuoju lygmeniu bendrai veikdami gali padėti formuoti tarp Žemėje gyvenančių žmonių teigiamą vieningojo vienio dvasios agregorą, visiems naudingą dieviškumo dvasią skleidžiantį jausmą, kuris šviesina pasaulio atmosferą, kad žmonija įsilietų į visų galaktikų šeimą. Todėl gyvendami ugdykime žmonijos šeimos narių tarpusavio ryšį, kad visų mūsų sielos sudarytų vieningojo vienio dvasią, kuriančią bendrą visos planetos išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės būsenos jausmą kiekvieno Žemės gyventojo sieloje.