Žmoguje yra susijungę skirtingo subtilumo energetinių substancijų virpesiai – subtilios sielos ir materialaus kūno. Kitaip sakant, dangaus ir žemės pasaulio stichijų dvasią jungiančios energijos sąveikauja, sudarydamos žmogaus – Dievo vaiko – kūno dvasią, pagal subtiliojo (dangaus) ir materialiojo (žemės) pasaulių gyvenimo sąveikos dėsnį.
Kiekvieno žmogaus individualiame pasaulyje, amžinoje jo jausmo proto kaitoje, sukasi kūno dvasia, didindama visuotinio sąmoningumo jausmą per nuolatos augantį bendros pasaulio sandaros suvokimą. Tai ir sudaro amžinosios kaitos kryžiuje (aštuoniukės trajektorijoje besisukantį) dvasinių ir materialiųjų (dangaus ir žemės) santykių pripildytą žmogaus sielos ir kūno pasaulį – žmogų-Dievo vaiką.
Aštuoniukės kaitos kryžius susideda iš dangaus ir žemės dėsnį skirtingai suvokiančių žmonių, skleidžiančių naujo susivokimo šviesą iš jausmo ir proto sankirtoje gimstančios energijos. Šioje tarp dangaus ir žemės dvasios vertikaliai cirkuliuojančioje energijoje ir tarp visų žmonių savybių skirtumų horizontaliai vykstančioje kaitoje, visos žmonijos nuomonių ir naujai suvoktų žinių susikirtimo taške užgimsta naujos jausmo proto būsenos dvasia.

Spausdinti