Šiais laikais mokiniai ir mokytojai gali užmegzti ryšį tada, kai jaučia ne tik savo sielos skleidžiamus jausmo proto virpesius, bet ir kitų išgyvenimus. Kol nėra vienas kito jautimo, nei sąmonės, nei pasąmonės, nei sunkiai suvokiamos užpasąmonės jausmo proto sielos būsenos durys vienas kitam neatsidaro. Mokytojas ir mokinys tik kartu gali įeiti į harmonija alsuojantį užpasąmoninį pasaulį ir jame pajausti naują, bendrai išaugintą vieningojo vienio būsenos dvasią, leidžiančią suprasti ten veikiančius dieviškosios dvasios dėsningumus.

Vadinasi, norėdami su aiškia sąmone patekti į visos žmonijos jausmo proto harmonijos dėsniais pagrįstą užpasąmonę, nori nenori turime tarpusavyje jausmo protu komunikuodami pereiti per sąmoningai savo jausmuose suformuotą stereotipinės pasąmonės būseną ir vienas kitam padėdami bendrai išgyvenamais naujais jausmais išlaisvinti stereotipų užspęstą sielos dvasią.

***

Kai atsakymo ieško dvi harmoningai sąveikaujančios sielos, turinčios panašią intenciją, viena kitai padėdamos, jos abi atveria individualaus egoizmo dvasios užspęstas duris, įleisdamos visos žmonijos gerovę kuriančią dvasią. Atsakančiojo pasąmonė, iš subtiliojo pasaulio gaudama ir aiškindama patiriamą jausmą savo protu, pati tobulėja. Vadinasi, užmegzti ryšį su visuomene ir jai padėti verta stengtis jau vien todėl, kad ką nors nauja jos dėka sužinotum! Kuo didesnė klausiančiųjų bendruomenės galia, tuo atsakingesnį atsakymą subtilusis pasaulis sugeneruoja atsakančiajam.

***

Visavertėje žmonių sąveikavimo veikloje negali dominuoti vien egoistinio proto reikšmingumas arba vien atskiro individo jausmai, nes harmoningų santykių išsiskleidimo akimirką per abiejų intenciją, bendrai ieškant atsakymo, kiekvienas tampa dar nepasireiškusios šventosios jausmo proto dvasios dalimi.

Spausdinti