Nors Žemės kūnas kenčia ir sunkiai alsuoja, mes vis siurbiame ir teršiame, kad tik galėtume siausti ir daugintis, pešdamiesi už vietą prie gyvybės šaltinio, platindami egoizmo bakterijas savo pačių padarytose žaizdose! Atsigręžkime pagaliau – juk žemės maistas ir dangaus oras mus maitina, augina ir tobulina! Pats laikas mums pažinti savo Motiną Žemę ir su meile priimti visus šio pasaulio gyvybę sudarančių stichijų narius!

Nuo neatmenamų laikų žmonės stengiasi išreikšti save, naudodamiesi visos žmonijos sukaupta sielos dvasia. Mes semiamės iš jos gelmių visko, kuo galime patenkinti savo sielos ir kūno siekių geismą. Tačiau labai retai atsitinka taip, kad reikštume dėkingumą žmogaus sielos kūrybingumą ugdančiai globaliai žmonijos dangaus ir žemės jausmo proto dvasiai, nes mums vis dar įdomiausia – bejausmio riboto individualizmo dvasia.
Daiktai negrąžina į juos įdėtos jausmo proto dvasios energijos. Juos mylėdami negauname gyvybe alsuojančio grįžtamojo ryšio energijos, kokią teikia mums Motina Žemė, todėl anksčiau laiko išsenkame. Nors dažniausiai kaltiname supančią aplinką, priežastis slypi mumyse – kaip suvokiame savo santykius su mus supančia gyvybe šioje Žemėje.
Norėdami ne išsekti, o pasipildyti gyvenime, turime iš dieviškosios dvasios išmokti priimti naują sąvoką harmonijos būsenos santarvėje, nesavanaudiškoje abipusėje kaitoje (kaip veikia materialaus ir dvasinio virpesio kupini dieviškieji kaitos dėsniai). Tik įsisavinę gamtos stichijų ir jausmo proto gimdomus atjautos, pagalbos vienas kitam dėsnius, galime būti laiminga, danguje ir žemėje dieviškąją dvasią skleidžiančia siela. Abipusė sąveika – vienas kito laikymasis, buvimas kartu vieningajame vienyje suteikia energijos pagal dieviškuosius vieningojo vienio dėsnius pakilti į daug aukštesnį, subtilesnį lygmenį. Gyvendami pagal šiuos dėsnius nepavargsime, nes nieko neprarasime, o priešingai – atrasime daug didesnę gausą. Kartu atvirai skleisdami savo pačių sukurtus ir nuolatos tobulinamus išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę, visi būsime apdovanoti dieviško vieningojo vienio materialiąja ir dangiškąja harmonijos dosnumo dvasios pripildyta gyvybine energija, tobulinančia dangaus ir žemės pasaulio sielos dvasią, kurią vadiname žmonijos sielos dvasia.