„Verslumo dvasia“: Kada verslininkas tampa visuomenės įkaitu ir kaip tai padeda išlikti jo verslui?

2017 m. liepos 28 d. laidoje kalbamės su „Senukų“ įkūrėju, „Žinių radijo“ savininku ir šios laidos autoriumi Augustinu Rakausku.
Klausytis internetu.

Laidą veda Ingrida Stankevičienė ir Edita Marciulevičienė.
Laida transliuojama kas antrą penktadienį 10.10 val. Kartojama kiekvieną šeštadienį 17 val.

***
Ištrauka iš laidos:

Ingrida Stankevičienė – Labiausiai mes mėgstame gyvenime – gerai jaustis. Dar visai neseniai galvodami apie daiktą, kurį norime pirkti, svarbiausiu kriterijumi laikėme to daikto kokybę ir gerą kainą. Šiandien mes pirkdami daiktą stengiamės kuo geriau jaustis ir kad šis pirkimo procesas mums suteiktų kuo daugiau džiaugsmo. Prašome, duokime mums, kuo daugiau gero jausmo. Darželyje – gero jausmo, mokykloje, šeimoje – gero jausmo, tarpusavio santykiuose ir kolektyve – kuo daugiau gero jausmo.
Jūs norite kurti verslą? Nuo ko jūs pradedate? Nuo gero jausmo. Nuo gerų vizijų ir idėjų.
Todėl šiandien apie tai, kaip užsiauginti gerus jausmus, geras vizijas, kaip surasti vietą po saule, mes kalbėsimės su „Žinių radijo“ savininku Augustinu Rakausku.
Ką ir kaip mūsų gyvenime reiškia jausmas, Edita paskaitys citatą iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“.
Edita Marciulevičienė – „Pabandykime suvokti, koks yra svarbus žmogaus susivokimo ir jautimo faktorius kasdieniniame gyvenime. Keista, kad niekas nesirūpina kokybe ir tobulinimu tokių prigimtinių žmogaus savybių kaip jausmas, asmeninė savivoka, mus supančios aplinkos suvokimas per jausmą, sugebėjimas susigaudyti savo ir kitų jausmuose, analizuojant, ką ir kodėl mes jaučiame. Mokyklose mokydami tam tikrų praeityje išrastų ir suvoktų dalykų, mokytojai siekia, kad užaugę mes gerai jaustumės visuomenėje. Aukštojo ir profesinio mokymo įstaigų dėstytojai siekia, kad, įgiję kokios nors srities specialybės žinių, aprūpintume savo gyvenimą.
Taigi įvairių mokslų mokytojai taip ilgai kemša mums į galvas savo dėstomų dalykų žinias, kad pradėję savarankiškai gyventi, mes labai ilgai nesuvokiame, kam mes apskritai gyvename. Kaip bebūtų keista, dažnai blogai jaučiamės tik dėl to, kad nesugebame sau paaiškinti blogos savijautos priežasties! Argi nebūtų naudinga mokytis aiškiai suvokti savo savijautos priežastingumą įvairiose gyvenimo aplinkybėse? Argi nebūtų lengviau gyventi, jeigu prieš pradėdami savarankišką gyvenimą būtume gerai supažindinti su neišvengiamai veikiančiais mūsų elgesio ir mus supančio gyvenimo dėsningumais? Ar nepalengvėtų gyvenimas ir nesumažėtų agresijos, mirčių bei ligų, jeigu prieš darydami kažkokį veiksmą žmonės remdamiesi nenuginčijamais, daug kartų gyvenime patikrintais dėsningumais iš anksto žinotų, ką jaus vienaip ar kitaip pasielgę? Ar nebūtume mažiau kaltinami ir smerkiami, ar patys pradėtume mažiau kaltinti ir smerkti, jeigu visada aiškiai suvoktume, kas, ką ir kodėl jaučia, suvokia ir ko nesuvokia, kas ir kodėl šiandien priverstas gyventi vienaip ar kitaip jausdamasis, verčiamas kitų jaustis taip, kaip jie patys gyventi nenorėtų?
Manau, kad mokėti susivokti, sugebėti suprasti, ką jauti ir jausti vienaip ar kitaip pasielgęs, yra be galo svarbu. Tuo turėtume domėtis ir dalytis su kitais visi, kurie jaučiame, kad galime ką nors duoti kitiems, bet kokioje mūsų kasdieninėje gyvenimo srityje. Nes viską, ką suvokiame, žinome ir jaučiame, gauname iš tos pačios visuomenės, todėl privalome viską, kaip jos patirtį jai ir atiduoti.“

Ingrida Stankevičienė – Kaip pradėti, Augustinai, jaunam žmogui, užsidirbusiam pradinį kapitalą, turinčiam teorinių žinių, turinčiam didžiulį norą, daug gražių jausmų, – pasidalykite savo patirtimi, – kokius slenksčius reikia pereiti žmogui, norinčiam susikurti savo verslumo dvasią?
Augustinas Rakauskas –
Esu linkęs pasidalyti ta praktika, nes matau, kad daugybė žmonių vos pradėdami verslą pasiduoda, sužlunga, bankrutuoja. Įvairių būna atvejų. Todėl aš, turėdamas tam tikrą praktiką, labai noriu, kad būtų kiek galima trumpesnis kelias į sėkmę. Tai aš galvoju, kad pirmiausiai mes užduokime sau klausimą, o kas gi visa tai sukuria? Kas sukonstruoja tas visas verslo formuluotes, aksiomas, tvarkas kaip mes turėtume vykdyti savo verslą, kaip mes jį turėtume kurti, kokias tvarkas, taisykles turėtume įsisavinti, kad mūsų verslas būtų sėkmingas ir klestėtų, vystytųsi…

Ingrida Stankevičienė – Tam aš manau, Lietuvos valstybė įvairioms institucijoms, įstaigoms ir institutams skiria krūvas pinigų, kurie kuria, taip sakant ir tuos apibrėžimus, ir tas formuluotes, ir leidžia tuos įsakymus, ar įstatymus, ar kuria tas reformas.
Augustinas Rakauskas –
Bet kas kuria? Jūs sakot „institutai“, tai kas, pastatai, auditorijos, baldai stovintys auditorijose?

Ingrida Stankevičienė – Kompetentingi žmonės.
Augustinas Rakauskas –
Aha, kompetentingi žmonės. Žmonės, vis dėl to, kaip pripažinai, kuria ir konstruoja tas visokias tvarkas, kurias paskui jauni žmonės priima ir bando adaptuoti savo praktikoje.

Ingrida Stankevičienė – Dažniausiai tas žinios ir informaciją mes gauname iš užsienio, kur yra iš tiesų ta praktika pasitvirtinusi, ir ją bandoma šiandien Lietuvoje pateisinti.
Augustinas Rakauskas –
Bet santvarkos įvairiose valstybėse užsienyje ir mentalitetai įvairių valstybių labai skiriasi. Ir ekonominė situacija, ir geografinė padėtis, ir žmonių įpročiai, nacionalinis mentalitetas, kuris per daugybę šimtmečių yra susiformavęs kiekvienoje tautoje savitas. Jis turi tam tikras išankstines nuostatas arba tam tikras orientacijas, ir tam tikrą sąvoka, kas yra ta sėkmė, kas yra ta veikla, kurią mes vadiname verslu, kaip tas verslas turi vykti. Tai aš manau, kad yra labai daug valstybių, kurios turi labai skirtingą požiūrį į verslą.

Ingrida Stankevičienė – Tačiau nepamirškite globalizacijos ir kuri kaip su volu šluoja ir niveliuoja viską, kas tik įmanoma. O juo labiau nacionalinį mentalitetą.
Augustinas Rakauskas –
Jeigu mes taip šokinėsime iš karto nuo individo, norinčio išvystyti verslą, iki globalizacijos, kuri, kaip jūs išsireiškėte, šluoja, mes nieko neišsiaiškinsime. Gal bandykime susikoncentruoti apie ką mes norime pakalbėti ir ką, jūs norėtumėte, kad aš paaiškinčiau.

Ingrida Stankevičienė – Apie verslumo dvasios ypatumus.
Augustinas Rakauskas –
Aš galvoju, kad atsižvelgiant į visus tuos faktorius, apie kuriuos bandau pasakyti, reikia ir kalbėti apie verslo vystymą ir apie tai, kas mums mūsų valstybėje yra svarbiausia. Kadangi mūsų valstybėje yra labai menkos verslumo dvasios tradicijos ir galima būtų sakyti labai jaunos, neturinčios gilių šaknų, o lietuviškas charakteris ir lietuviškas mentalitetas yra pakankamai gilus ir turi didelę istoriją kaip Lietuvos valstybės, kaip lietuvio. Istorikai ginčijasi, dažnai nuklysta pasakodami apie Lietuvos šaknis, bet aišku tik viena, kad nes neseniai atšventėme Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, o pats mūsų kraštas kaip Lietuva, aš manau, yra daug anksčiau susiformavęs ir turi daug gilesnes šaknis, kurias šiandien ne visi gali ir atsekti, todėl ir yra šiandien tiek daug skirtingų nuomonių, kur tos mūsų šaknys slypi, iš kur mes esame kilę, tie lietuviai. Turint visa tai omenyje, reikia, mano nuomone, dalytis mums praktika, tais pojūčiais, potyriais, kuriuos mes išgyvename bandydami su savo lietuvišku charakteriu išvystyti čia, toje Lietuvėlėje, verslą.
Kadangi, kaip jūs pati paminėjote, tai daugiausiai ateina iš Europos, imama iš šalių, kurios jau turi savo praktiką, bet ten, savaime aišku, dirba ne lietuviai, ten dirba kiti žmonės. Tai kaip žmonėms mums yra daug kas artima, daug bendro, tačiau yra ir daug sunkiai adaptuojamo, sunkiai priimamo, todėl mums reikia kalbėti apie savo dvasią. Todėl mums reikia kalbėti apie jausmus, apie santykius, apie tai, kokius jausmus pagimdo žmonių veikla tarpusavio santykiuose, kai jie daro verslą. Galima būtų sakyti, kad mes turime naują terpę su labai negiliomis šaknimis, pasibaigus posovietinei erdvei, kai išvis nebuvo jokių sąlygų oficialiai daryti verslą, todėl žmonės šiandieną daug išgyvena įvairių potyrių, jie patiria labai skirtingas būsenas, nes kiekvienas bando, kas charakteringa lietuviškam mentalitetui, savaip vystyti tą verslą, kaip jis supranta. Bet aš kalbėdamas apie sąmonę, kaip ji formuojasi darant verslą, kalbėdamas apie pasąmoninį lygmenį, kaip verslas daro įtaką pasąmoniniam lygmeniui žmonių su kuriais mes bendraujame, su kuriais kartu darome verslą ir mūsų pačių pasąmonei kaip daro įtaką. Kalbėdamas apie tai, kad versle siekiant būti sėkmingu, reikia kiek įmanoma įžvelgti giliau ir kiek pajėgiame plačiau aprėpti verslumo dvasios sąvoką.

Ingrida Stankevičienė – Mes kalbame apie mūsų gyvenime vieną svarbiausių kūrybinių procesų – tai verslumo dvasią. Ir pasirodo, kad ji susideda iš pačių paprasčiausių ir plika akimi žiūrint elementariausių elementų – tai, ką mes matome, ką mes girdime ir ką mes jaučiame.
Augustinas Rakauskas –
Šitie trys faktoriai būtent ir suformuoja mūsų sąmonėje tam tikrą būseną. Vėliau mes prijungiame kitų patirtį, vėliau mes kaupiame, papildome savo sąmonę kažkokiomis kitų atrastomis tiesomis, žiniomis, bet nuolatos pagrindinį vaidmenį atlieka mūsų sugebėjimas girdėti kas vyksta gyvenime – priimti informaciją, matyti kaip kitiems sekasi, matyti vykstančius procesus, ir aišku, mes visada jaučiame.

Ingrida Stankevičienė – Verslumo dvasios veikime pagrindinį vaidmenį užima jausmas. Kai jūs sakote: „Mes jaučiame“, ką jūs turite omenyje?
Edita Marciulevičienė – Jūs apie tokius savaime aiškius dalykus kalbate, o kai jie „savaime aiškūs“, tai apie juos niekas ir negalvoja. Ir šie dalykai juk yra visiems prieinami, bet mes nepratę, mes nemokame jais naudotis.

Augustinas Rakauskas –
Ką aš turiu omenyje, sakydamas „jaučiame“? Pavyzdžiui, vienas jaučia pavydą, kitas – pasipiktinimą, kitas jaučia kaip jame bunda godumo jausmas, pas kitą gimsta negailestingumas savo kolegoms su kuriais jis dirba, pas kitą užgimsta žvėriškas noras iš kažko kažką atimti, apgauti, arba priešingai, pas darbštų žmogų užgimsta darboholiko būsena. Jis negali sustoti – pradeda dirbti, gauna pelną ir jis visą laiką nori vis daugiau ir daugiau, ir galų gale įsitraukia į tokį savęs eksploatavimą, kad negali sustoti. Čia dalyvauja daugybė komponentų, kurie suformuoja žmogaus būseną, kurioje apsigyvena tam tikra sąmonė.

Ingrida Stankevičienė – Kai mes kalbame apie patį procesą ir konkrečiai apie verslumo dvasios mechanizmą, tai juk čia viskas gyva, viskas pulsuoja, tai kai jūs sakote sąmonė, kaip tai atrodo?
Augustinas Rakauskas –
Sąmonė nėra metalo detalė įdėta į galvą. Sąmonė yra gyvas mechanizmas, tai yra būsena, kuri yra pastoviai priklausoma nuo šitų mano paminėtų faktorių. Į tuos faktorius įeina mūsų įvairūs instinktai, geiduliai, jausmai, nuo to ir susiformuoja mūsų sąmoningumo lygis. Koks jis yra, kokią sąmonę turime, taip mes tą verslą ir darome, taip mes jį ir suprantame.

Ingrida Stankevičienė – Pas jus dirbo, jūsų referentu, studentas sugrįžęs iš Džordžtauno, jo galva buvo prikimšta teorijų, žinių apie verslą, apie vadybą, apie politiką, apie sociologiją. Jo intelekto koeficientas, jau net nebežinau, kokio lygmens, tačiau pradėjęs daryti kasdieninius darbus ir mokydamasis verslo iš praktinės pusės šis žmogus, belieka tik pasakyti, „subyrėjo“.
Augustinas Rakauskas –
Tai yra pavyzdys kaip sąmonė negali būti stovinti vietoje, nes dabar paminėjai, kad kažkada jam prikimšo tam tikrų žinių į galvą, tam tikrų nuostatų, jis iš jų susiformavo savotišką narvą, apsigyveno jame…

Ingrida Stankevičienė – Ta detalė metalinė, apie kurią jūs sakėte…
Augustinas Rakauskas –
Taip, ir galvojo, kad dabar jau viskas, su ja bus galima laimėti pasaulį. Reikia tik pradėti daryti ką nors. Bet pasaulis koks buvo, kai jis dėjosi į galvą tas žinias, tai buvo vakar dienos pasaulis, o kai jis atvažiavo ir į kitą valstybę, ir į kitą laiką, paaiškėjo, kad čia gyvenimas vyksta kitaip. Ir kad čia reikia reaguoti į tas žinias, kurios aplinkui tvyro, reikia adaptuoti jas galvoje, ir reikia nuolat atlikinėti šitą sudėtingą darbą – žiūrėti, kokios žinios, sukauptos mūsų pasąmonėje, apgyvendintos praeityje; kaip jos rezonuoja su tuo, kas vyksta dabar, kas mus supa; kokioje vietoje, kokioje terpėje mes norime tą verslą ar darbą atlikti. Tai mes privalome nuolatos turėti komunikacinį ryšį su visu tuo turtu, kurį mes savo pasąmonėje esame sukaupę, nes tai yra pasąmonėje, kaip bibliotekoje, gulinti informacija, kaip knygose ant lentynų. Ir kai mes ateiname į realų gyvenimą, mes tada žiūrime pagal situaciją, kokią knygą nuo kokios lentynos reikėtų pasiimti ir kokias žinias reikėtų sustiprinti, kokius kriterijus reikia papildyti, – tuo ką mes turime galvoje, ar tuo, su kuo mes susiduriame.

Ingrida Stankevičienė – Daugelis žmonių išgyvena tą momentą – kai turi sukaupęs tas žinias ir jau atrodo, kad gali daryti, ir mato kaip jos niekaip nerezonuoja su dabartiniu momentu. Šita būsena, kaip jūs sakote, kai dar tave spaudžia tie instinktai, kai tu manai, kad taip turi būti, o taip nevyksta, ir tu net nesuvoki kodėl, ir tada pradedi pulti tą pasaulį, ir…
Augustinas Rakauskas –
Reikia visada žinoti, kad norint sukurti verslą nuolatos reikia laikytis tos trejybės principo. Dualiai mąstantis žmogus, tik fiziniame jausmų arba geismų aspekte, niekad neišvystys verslo, arba tas verslas bus neperspektyvus. Visą laiką reikia suvokti trejybės būseną, jeigu pasiryžai vystyti verslą ir eiti gyvenime tuo keliu.
Kodėl taip sakau? Todėl, kad verslas visada reikalauja naudotis praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Verslininkas, tai yra kūrėjas – ant praeities pagrindų dabar kuria ateitį. Tai yra labai paprasta. Bet jis turi žinoti, kad kurdamas dabar ant praeities pagrindų savo ateitį, jis lygiai tą pačią aksiomą turi naudoti savo sąmonėje: jis galvoja ant kokių pagrindų jis dabar stovi, kaip jie praeityje buvo suformuoti, kas ir dėl ko juos suformavo ir, analizuodamas esamą situaciją, daro išvadas ir galvoja, kas gausis ateityje.
Tai lygiai taip pat jis turi galvoti, kodėl jis taip galvoja, kodėl jo sąmonė jam taip diktuoja, kodėl jis turi kokį supratimą. Kur jis (supratimas) yra užgimęs, kas jį pagimdė, ar geismas, ar jausmas, ar tai tik protinės konstrukcijos, kitų suformuluotos ir surašytos į knygas kaip taisyklės. Jis turi analizuoti šitą dalyką: ar tai yra jo jausmo protas? Jeigu jis jaučia ir suvokia, ką jis jaučia, suvokia, kodėl jis būtent taip jaučia, – tai jau labai didelė pažanga.
Visada reikia žinoti, kad tarp jausmo ir proto visą laiką yra dvasia, tai yra veikla, tai yra žmogus veikia. Jeigu jis neanalizuoja, jeigu jis negalvoja, ką jis jaučia, jeigu jis neanalizuoja, kodėl jis taip galvoja, tai reiškia, dvasia neveikia. O jeigu dvasia neveikia, tai jis gyvena stereotipe. Jis gyvena stereotipe arba jausmo, arba proto. Ir jeigu žmogus šokinėja: „Šiuo metu vadovausiuosi tik protu, paskaičiau knygą ir darau taip kaip parašyta“, bet negerai jaučiasi, tai dabar vadovausis tik jausmu ir jis galvoja: „Aš jaučiu, kad reikia taip…“ Kodėl jis jaučia, jis neanalizuoja, kad, pavyzdžiui, jį apėmė pavydas, užvirė ambicijos. Ir jis staiga, neapskaičiuodamas nei savo jėgų, nei galimybių, be jokios analizės puola realizuoti tą savo jausmą, ir bando padaryti: ima iš banko pinigus, perka kažkokią įrangą, daro, o paskui žiūri – nėra darbuotojų, nėra specialistų, trūksta apyvartinių lėšų, o kreditas jau paimtas, griozdas stovi ceche, o pinigų „neneša“. Tokia yra pasekmė, kai žmogus naudojasi arba vien tik protu, arba vien tik jausmu.
Bet jeigu jis aiškinasi, pastoviai analizuoja situaciją… Ką reiškia analizuoja? Reiškia jis vysto pastoviai veiklą tarp jausmo ir proto. Jis veda dialogą su tomis stereotipinėmis nuostatomis, su aprašytomis taisyklėmis kaip reikia daryti verslą, ir pastoviai diskutuoja ir analizuoja, savo išsivystymo lygmenyje analizuoja, ką ir kodėl jis jaučia, kodėl jis nori to, kodėl siekia to, kodėl jis galvoja, kad taip bus geriau, kodėl jam maloniau taip daryti, o ne kitaip. Kodėl jis nenori, pavyzdžiui, dalytis su kažkuo? Kodėl jis nenori kartu dirbti? Viską reikia analizuoti.
Yra proto sukonstruoti stereotipai, nuostatos, yra jo jausmai, kuriuos jis nuolatos girdi, jaučia, suvokia, nes jis analizuoja. Tai jeigu žmogus „suka“, – kodėl aš nuolat naudojuosi tuo smėlio laikrodžiu, kaip aštuoniuke, – tai jeigu pas jį sukasi visą laiką energija – jausmai, kad suvokčiau juos, man reikalingas protas, kad pasitikrinčiau, ar teisingai protauju, man reikia jausti: ar aš gerai jaučiuosi, ar tai man tikrai priimtina, ar tai man miela, nes iš to išplaukia išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė. Mes pirmiausiai turime šitą trejybės kategoriją suvokti, bet daugelis netgi dualybėje nedirba, daugelis daro verslą vien tik paklausę kažkieno patarimų.

Ingrida Stankevičienė – Bet yra taip pat tokių klausytojų, kurie galvoja, kodėl Augustinas kalba tik apie dvimatę ir trimatę sistemą, nes yra juk ir keturmatė.
Augustinas Rakauskas –
Keturmatė sistema ir yra, kai tu mąstai trimate būsena, o geriausiai tai atspindi, kai mes kalbame apie vakarykštę dieną, apie šiandien dieną ir apie rytdieną, kai mes kalbame apie sąmonę, pasąmonę ir užpasąmonę. Kai žmogus įsisavina šitas tris būsenas, šitas tris savybes, tai jis ir atsiduria keturmatėje sistemoje, nes tada šitos visos būsenos tarnauja kaip įrankiai žmogui, žmogaus sąmonė įgauna tada ketvirto lygio būseną, kuri yra išdava naudojimosi šiomis trimis savybėmis. Tai jeigu naudojiesi sąmone, pasąmone ir užpasąmone, tai aišku, kad pereini į ketvirtą sąmonės lygį, bet kad pasiektum tą būseną, tą suvokimo lygį, reikia pereiti, reikia įsisąmoninti visas šitas sferas sąmoningai, reikia suvokti, kaip jos tarpusavyje sąveikauja, ir apjungti jas į vieningąjį vienį, kad lengviau tai būtų galima daryti ir kad žmogus galėtų greičiau ateiti į šią būseną.
Aš pasidalijau savo paties patirtimi ir sudėjau tai į aksiomą, kurią aš labai dažnai eskaluoju kalbėdamas apie bet ką, nebūtinai tik apie verslą. Aš sudėjau į išminties būseną (į paiešką tos išminties), į teisingumo sąvoką, į tikėjimo faktorių ir į meilės būseną. Šitie keturi faktoriai ir atveda žmogų į tą būseną, kurią paminėjai. Dėl to aš ir kalbu, kad verslas negali būti sėkmingas, ilgalaikis, jeigu žmogus nenaudoja šitos daugialypės informacijos ir nesistengia savyje apgyvendinti tokios būsenos.

Ingrida Stankevičienė – Tai kodėl disponuodamas tokia informacija ir tokia vidine galimybe naudotis jausmo protu jūs dažnai kartojate tokią frazę, kad verslininkas, kuris iš tiesų turi tikrą verslumo dvasią yra visuomenės įkaitas?
Augustinas Rakauskas –
Kas yra, galbūt, tragiškiausia, šitoje situacijoje, kad praktiškai jis negali „pabėgti“ iš savo verslo, jeigu jį išvysto. Nes jaunas verslininkas gali vadovautis patarimais, gali ieškoti knygose įvairių aksiomų, jis gali kartoti kitų atradimus, bet kai žmogus išvysto verslumo dvasią iki tokio lygio, kad verslas tampa tik priemone ugdyti sąmoningumui, žmogus negali kartoti kažkieno sukurtų verslo modelių, nes jie neugdo verslumo dvasią turinčio žmogaus sąmoningumo lygio, jie nekelia jo. Nes tikrą verslumo dvasią turintis žmogus, jau vien tai, kad jis sužinojo ir turi išvystęs savyje, arba nors suvokia ir neignoruoja šitų keturių faktorių – išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės, tai turėdamas išvystytą tikėjimo jausmą, jis labai greitai pajunta, kas yra teisinga, kas yra perspektyvu, kas yra įmanoma ir kas gali iš tikrųjų užgimti kaip rezultatas.
Bet kaip aš minėjau, pagrindinis rezultato siekimas, pas aukštame lygyje išvystytą verslumo dvasią turintį žmogų, jau yra tik priemonė. Ir paprastai tokio žmogaus galvoje sklando tokia daugybė idėjų, variantų, galimybių, jis tiek turi įžvalgų dairydamasis pasaulyje, – kad ir čia galima uždirbti pinigų, ir čia galima uždirbti pinigų, ir tą galima išvystyti, ir tą, – bet reikalavimai visa tai daryti jau pas jį pririšti prie keturių kriterijų: išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės. Ir analizuodamas per šituos faktorius, per šituos kriterijus bet kokią idėją, jis neranda prasmės realizuoti tai. Nes, ką tai reiškia realizuoti visa tai, ką tu suvoki kaip galimybę uždirbti, sugeneruoti kapitalą? Reikia siekti tik kapitalo. Bet jeigu tu sieki aukštesnio sąmoningumo lygio, jeigu tu sieki, kad kiltų tavo išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės savybės, vystytųsi, ugdytųsi tavyje, tai tu negali vien tik uždirbinėti pinigus. Toks žmogus nesiblaško ir stengiasi šlifuoti tai, ką jis daro, ir renkasi tokią veiklos rūšį, kuri yra neišbandyta. Tada jis stovi ant pagrindinės veiklos rūšies, kuri jį maitina, kuri jam tarnauja kaip savotiška laboratorija, o nuolatos ieško naujų savo galimybių realizavimo sferų, kuriose jis galėtų kažką sukurti naujo, neišbandyto, neaprašyto, nes kartoti kitų žmonių vystomą verslą tokiam žmogui labai nuobodu.

Ingrida Stankevičienė – Tai įkaitas čia, kur?
Augustinas Rakauskas –
Tai įkaitas jis todėl ir yra visuomenės, nes pati visuomenė jį nuolatos ir moko, nes viskas, ką visuomenė sukuria, tai jau yra sukurta, ko visuomenė dar nesukūrus, tai jis turi pats kurti. Tačiau reikia neparmiršti, kad visuomenė visada žiūri į verslininką, į tą, kuris kuria, o verslininkui nėra į ką žiūrėti, jis gali tik į visą visuomenę orientuotis.

Ingrida Stankevičienė – Jūs nuolat deklaruojate: „Aš mokausi iš jūsų nežinojimo…“
Augustinas Rakauskas –
Tai ką aš ir kalbu, kad verslininkas ir yra visuomenės įkaitas, nes jis visą laiką mokosi iš visuomenės.
Paimkime, pavyzdžiui, įmonę, kas auklėja savininką, kas moko, kas verčia progresuoti? Visi blogai dirbantieji, visi pažeidinėjantieji, apeidinėjantys tvarkas. Jie nuolatos verčia konstruoti naujas tvarkas, būti kūrybingu, galvoti, kaip išsaugoti verslą. Nes jeigu jis to nedarys, tai ta verslo piramidė kaip vaškas ištirps. Nes žmonės, neturintys verslumo, kūrybingumo dvasios, jie vartoja, jie ima, jie stengiasi gauti kuo didesnę naudą ir labai greitai įmonėje didesnis kiekis darbuotojų išnešios tą piramidę, kaip šieno kupetą išpešios.

Ingrida Stankevičienė – Kai jūs sakote, kad tampate visuomenės įkaitu, aš čia įžvelgiu jūsų, kaip verslininko, didžiulį egoizmą, aš manau, kad kaip tik visuomenės nežinojimas padeda jums ypač sparčiai progresuoti, jūsų sąmoningumo lygiui augti.
Augustinas Rakauskas –
Aš tik ką pasakiau pavyzdį, turėk omenyje didelę įmonę. Išvystė verslininkas savo verslą ir, sakysim, jis nenori mokytis. Nenori. Kodėl jis turi mokytis? Tai jeigu jis nėra įkaitas, tai jis sukūrė verslą, aukojo, dabar tas verslas tegul „sukasi“, ir nueina namo miegoti. Verslą, net jeigu mokydamasis jis išvystė, jis jau tampa įkaitu tų žmonių, kurie pas jį dirba, kurie pas jį perka, kurie gamina, nes jeigu jis paliko tą verslą, tai kas jam atsitiko? Jis iš karto žlunga, nes nėra kas jį vysto, kas mokosi iš tų klaidų, kurias pati paminėjai, iš tos visuomenės, kuri nevysto verslo, ji dirba versle, bet verslą reikia nuolatos vystyti, nuolatos tobulinti.
Jeigu niekas neateina valdyti kompanijos, kiek ji eis savieigos būdu? Įsivaizduoji, kad visą laiką viskas ir vyks?! Nėra dar žmonės tokio sąmoningumo lygio pasiekę, kad jie sukurtų tokį mechanizmą, – o ypač žinodami, kad čia yra kitas savininkas – ir nuolatos patys jį tobulintų, tai nebūtų jokių problemų, sukonstravai ir viskas. Bet nesivystytų visuomenė, evoliucija neitų į priekį. Bet būtent, verslininkas, būdamas įkaitu savo darbuotojų, tobulėja ir tobulina savo verslą. Kaip aš sakau, dėka nekūrybingumo ir netobulumo žmonių, kurie nesuvokia, kad verslą nuolatos reikia tobulinti, ugdyti, auginti, adaptuoti įvairiose gyvenimo aplinkybėse, įvairiose situacijose.
Tai jeigu patys verslininkai iššvaisto savo įmonės biudžetą, ką kalbėti, kai ji liks be priežiūros ir be savininko. Aš tai turiu omenyje, sakydamas, kad verslininkas yra kaip į vagą įkinkytas arklys eiti paskui plūgą ir laikyti visą laiką. Taip, arklys tempia, taip žmonės tempia tą, ką sukuria, ką užsibrėžia verslininkas, jis pasiima ant savęs kreditus, bet kiti žmonės už juos neatsako, ne direktoriai atsako, ne darbuotojai, o savininkas, kuris pasiima tą kreditą. Norint žmogui suvokti, kaip yra sunku būti tikru sąžiningu verslininku, kaip jis pasidaro įkaitu visų pas jį dirbančių žmonių, visų klientų, pirkėjų, kurie juo naudojasi, visų tikrinančių institucijų, tai čia žodžių neužtenka.

Ingrida Stankevičienė – Štai jūs pirmoje dalyje kalbėjote, kad verslumo dvasios mechanizme vienas svarbiausių principų yra mokytis girdėti, matyti ir jausti tam, kad galėtume kurti pridėtinę vertę, tai visuomenei galioja tos pačios taisyklės, visuomenė taip pat turi mokytis matyti, girdėti ir jausti verslininką gaminantį, kuriantį, o šiandien kol kas esame tokioje situacijoje, kad žmonėms svarbiausia matyti…
Augustinas Rakauskas –
…Materialinį rezultatą, o kad to žmogaus jau nelieka už to materialinio rezultato, kad jis jau praktiškai negyvena… Kas iš to, kad jis užsidirba?! Jeigu žmones apgauna, sakysim, apvagia, prisivagia, nuslepia, tai jie vis tiek neramiai gyvena, ir dėl to dauguma verslininkų gyvena šia minute. Jie uždirba, jie jau linksminasi.
Todėl aš per tas laidas stengiuosi žmonėms parodyti tas savybes, kokias reikia išugdyti, kad atstovėtum prieš šitą visą terorą – virš šimto institucijų tikrina verslą (neseniai konkrečiai pasakė), kurios turi teisę ateiti pas tave ko nors paklausti, patikrinti, pažiūrėti, ką ten darai, kaip darai, kodėl darai, dėl ko, – čia tokiu įkaitu yra padarytas verslininkas… Kaip arklys įkinkytas į vagą ir niekas jo neklausia, tik botagu vanoja per pečius ir varyk. Tai vienintelė viltis, kuri mane guodžia, kad, būtent, būdamas tame pakinkte, visą laiką jaučiuosi daugiau suvokiantis, aš visą laiką matau kaip manipuliuoja tie žmonės, matau kaip tos institucijos manipuliuoja tuo verslininku, kaip jį smaugia. Tai apskritai būti verslininku, reiškia būti mazochistu, – neūkiškumas, nesaugojimas, medžiagų gadinimas, vogimas, broko darymas, įrangos nesaugojimas, kuro pereikvojimas. O kodėl jie negalvoja? Todėl, kad ne jų.
Ir nieko nedarai tik kiaurą dieną kovoji. Jeigu jau pasirinko tokį kelią žmogus, viskas, jis jau kaip pakinkytas, jau didesniu įkaitu būti negali. Pabandyk nedaryti! Ką, pas mus ir lemputes užgesina, kam nors rūpi?.. Nesakysi, tai išeidami durų net neuždaro.
Nemyli žmonės vienas kito, nepadeda vienas kitam ir iš to išplaukia visos šitos blogybės.

Ingrida Stankevičienė – „Mylėti“ mūsų, verslumo dvasios, formulėje yra ketvirtas faktorius…
Augustinas Rakauskas –
Bet kaip gali mylėti, kad nėra vietos pasireikšti meilei – atsimuši kaip į sieną. Rodai tikėjimą – tave nuvilia, pabandai teisingai elgtis – su tavimi pasielgia neteisingai, tu darai išmintingai, o jis gudrauja. Kai susiduri su visais šitais faktoriais…
Kas pradeda verslą daryti, tai turi būti visiems šitiems dalykams pasiruošęs.

Ingrida Stankevičienė – Dėl to, kad, aš manau, žmonės negalvoja apie šituos dalykus, nes jie neturi to patyrimo.
Augustinas Rakauskas –
Tai aš dėl to ir kalbu laidose apie tuos dalykus. Kalbu apie savybes, kurias įgijus, galima atremti… Nes aš su šitomis savybėmis atremiu, būtent, aš išsilaikau todėl, kad visada stengiuosi surasti tą išmintingą sprendimą. Ką reiškia išmintingą? Dažnai žmonės į tą žodį „išmintingai“ galai žino ką sudeda. Išmintingai, tai reiškia, susidūrus su tam tikromis aplinkybėmis, tam tikroje situacijoje, pasielgti adekvačiai tos situacijos diktuojamoms sąlygoms, kad ne jos tave nugalėtų. Negali kaip utopistas galvoti, kad pasielgdamas kažkaip, visiškai neatitinkančiai situacijos atliksi kažkokį veiksmą, ir įvyks stebuklas. Neįvyks stebuklas. Bet juk ir yra išmintingas elgesys tada, kai apsisaugoji, kai sugebi iš tos situacijos išeiti ir neleisti, pavyzdžiui, sukčiui tavęs apgauti. Tai reiškia pasielgti išmintingai. Nes jeigu tu neturi išminties, tai jis tave apgaus, tu pralaimėsi. O kokius tau metodus diktuoja tavo partneris, ar tas, su kuriuo darai verslą, ar pirkėjas, ar pardavėjas…

Ingrida Stankevičienė – Anot jūsų, tai čia aštuoniukė taip susisuka: jeigu žmogus gauna daugiau galimybių patirti nesąžiningumą…
Augustinas Rakauskas –
Jis kaupia patirtį. Jis ugdo savivoką, susigaudymą situacijoje. Čia ir esi įkaitas, nes tu nuolatos turi ugdyti save, nes jie irgi tobulėja, tave supantys žmonės, nesvarbu, ar tai įmonė, ar tai bus partneriai, ar tai bus gamintojai, nesvarbu. Net jeigu tai bus valdininkai kažkokios tarnybos, priežiūros, jie ateis vieną kartą, neras prie ko prisikabinti, kitą kartą ateis jau pasikaustę geriau, nes turi tokią intenciją. Tai ar nesi įkaitas? Turi vėl sukti galvą kaip apsiginti.
Dėl to aš ir noriu atiduoti tą patirtį, kad šitas buvimas įkaitu mane ir atvedė iki to suvokimo, kad aš supratau, kodėl taip yra, supratau, kodėl žmonės taip gyvena, kodėl mes turime tokį rezultatą, kodėl tokie santykiai, kodėl yra tiek blogybių… Tik būnant įkaitu žmogų gali priversti taip giliai analizuoti. Savo noru žmogus nenori tokių dalykų daryti, jis neanalizuoja, jis žaidžia gyvenimą: turi meilužę, pinigų, laisvalaikiu visokių velnių prisigalvoja, girtauja, važinėja, dar ką nors… Yra gyvenime tų visokių kūniškų malonumų.

Ingrida Stankevičienė – Bet štai ką aš, Augustinai, girdžiu, kai žmogus ne savo noru tampa įkaitu, tik tada, tokiomis sąlygomis, jis ir gali nueiti į savo užpasąmonę.
Augustinas Rakauskas –
Savo noru žmogus nepradeda analizuoti, bet kai gyvenimas jį verčia, jis neturi kur dėtis, kad išliktų, būdamas įkaitu, jis pradeda analizuoti, jis turi analizuoti. Tai vėliau jis jau renkasi – gindamasis jis pradeda analizuoti, bet kai jau pradeda analizuoti, jis gali sustoti, gali ir neanalizuoti, bet tame ir yra visas įdomumas, kad žmogus pradeda sąmoningai suvokti naudą to analizavimo, kai suvokiam, kad sąmoningumo ugdymas yra labai svarbus. Mes iš pradžių jį pradedam ugdyti iš gynybinės reakcijos, kad mūsų nesunaikintų, ir mes vis analizuojam, ieškome išeities, spurdam, o vėliau jau tampame profesionalais, vėliau jau pradedame daug giliau analizuoti, mes aplenkiame laiką, galima sakyti, mes užbėgame už akių tiems, kurie nori mus padaryti įkaitais.

Ingrida Stankevičienė – Praeitoje laidoje mes kalbėjome apie verslininko, darbdavio kūrybingumą, ir priėjome tokios minties, kad darbdaviui paliekama tokia galimybė, savo paties išradingumo dėka susikurti sau pelną, ir kad būtent kūrybingas verslininkas niekada nėra pripažįstamas valstybės situacijos keitimo dalyviu, nors ant jo pečių yra sukraunami įvairiausi reikalavimai, ir reikalauja iš jo ir įvairios institucijos, ir politikai ir įvairios tarnybos, tuo pačiu iš jo reikalauja jo darbuotojai, klientai ir kaip jūs teigiate, kad tokį spaudimą verslininkas turi būti pasiruošęs priimti. Jis turi suprasti, kad valstybės kūrime jis visada atliks tik mulo ar arklio vaidmenį.
Augustinas Rakauskas –
Jis turi tai prisiimti, jį gyvenimas ir visa sistema, kurią mes vadiname valstybe, anksčiau ar vėliau privers jį tai daryti. Jeigu žmogus nėra tam pasiruošęs, jeigu jis neturi viduje nuostatų kurti valstybės gerovę, o galvoja tik susikurti savo gerovę, tai tokiam verslininkui geriau neiti į verslą.

Ingrida Stankevičienė – Mes savo laidose nuolat kalbame apie visuomenės jungimąsi, apie vienybę, apie jungimosi galią, tačiau pavyzdžius paimame tokius priešingus tam, tai jaunam būsimam verslininkui gali atrodyti paradoksaliai, tuo labiau, kad mes pradžioje kalbėjome, kad reikia nuolatos savyje įjungti ir jausmą, ir protą, ir matymą, ir girdėjimą, ir tris skirtingas laikų dimensijas.
Augustinas Rakauskas –
Aš kalbu apie jungimąsi kurio nėra, kurį jis turi turėti savo galvoje, savo vizijoje, jis turi turėti kaip svajonę, kaip norą, kaip tikslą, jis turi žinoti, kad jis tai turės užsiauginti pats savyje ir savyje tai turėdamas jis turės tik vieną galimybę – pasidalyti tuo su kitais. Nes čia – ne vienų metų darbas, tokie dalykai, ta vadinamoji vienybės dvasia, ta vienybės sinergija užgimsta per dešimtmečius. Dėl to mes ir atrodome savo laidose kaip kažkokie „donkichotai“ apie tai kalbantys, dėl to mums kai kurie verslininkai ir skambina arba siunčia žinutes ir sako, kad mes nekalbame apie verslą. Mes tik apie verslą kalbame! Mes nekalbame apie rezultatus, kuriuos pasiekia šiandieninis verslas, mes nekalbame apie pasekmes, mes kalbame apie patį verslą, kuris savyje kaip dvasia apjungia ir rezultatus, ir pasekmes, ir verslo kūrybą. Mes kalbame apie savybes, kurias reikia suvokti, įgyti, kurias reikia savyje turėti, ir nuolatos ugdyti. Suvokti, tai reiškia, dėsnius suvokti, kaip veikia verslas, kaip veikia santvarka, kaip veikia visuomenė, kas yra politikai, kas yra tavo darbuotojai, kas yra tavo klientai. Suvokti sąveikavimo dėsnius, tik tada gali galvoti apie pinigus.

Spausdinti