Iš praeities mus pasiekę simboliai ir juose vaizduojami dėsningumai – tai tik sielos dvasios, nuolat keičiančios išraiškos formas, evoliucijos atspindys. Supratę vienus dėsningumus, atrandame naujų, dar tobulesnių, – tokia jau žmogaus sielos dvasios tobulėjimo prigimtis (kasdieninė mūsų duona).

Kiekvieną kartą jausmo ir proto sąmonėje sukaupę reikiamą kiekį naujai (jausmo protu) suvokiamos sampratos, mes savo sąmonę, kaip smėlio laikrodį, apverčiame naujam suvokimui; tik dėsniai dažniausiai kinta kitu greičiu nei mes gyvename kasdieninį gyvenimą, – kai visiškai sąmoningai suvokiame kosminį laiką, tai pastebime ir visuotinę pasaulio dėsningumų kaitą.
Dažniausiai simboliai mūsų sąmonėje atspindi tokius vizijų reginius, kuriems įgyvendinti žmogui – Dievo vaikui – nepakanka gyvenimo. Tačiau keliaudami iš kartos į kartą, per simbolių esmę materializuodami mums artimų sielų jausmo protu sukurtas nuostatas, galime patirti praeityje savo susikurtų nuostatų tikrovę.