„Verslumo dvasia“: kaip jaučiasi žmogus technologijų apsupty

Kaip jaučiasi žmogus technologijų apsupty, kai technologijos sužmoginamos, o žmogus pradedamas robotizuoti? Ir ar greitai sulauksime to laiko, kada žmogaus gyvenimo tikslu taps technologijų aptarnavimas?
Laidoje girdėsite „Žinių radijo“ savininko Augustino Rakausko ir Informacinių technologijų įmonės „BTT Group“ vadovo Donato Zavecko pokalbio ištraukas.
Laidą veda Ingrida Stankevičienė.

 Klausytis internetu.

Laida transliuojama „Žinių radijo“ eteryje kas antrą penktadienį 10.10 val. Kartojama kiekvieną šeštadienį 17 val.
***
Ištrauka iš laidos:
Ingrida Stankevičienė Šiandieną mes kalbėsimės apie technologijas. Nors nuomones jūs išgirsite skirtingas, bet mūsų laidos tikslas – parodyti, kad visi skirtingumui yra tik sudedamosios dalys visų bendrų procesų, nes pasaulis apvalus ir pagal bendrą visos žmonijos dvasinį dėsnį – net pačios skirtingiausios nuomonės susilies į krūvą, kad iš viso to chaoso gimtų harmonija.
Laidą pradėsime tyrimu, kuris buvo pristatytas internetiniame žurnale „Naujosios žinios“. Štai trumpa ištrauka:

„Kaip šiuolaikinės technologijos daro įtaką žmogaus psichologijai.
Tarkim, radijas: informacija yra priimama kaip tiesa, žmogui atbunka kritinis informacijos suvokimas, nes mes girdime balsą, bet nematome žmogaus. Mūsų pasąmonėje bekūnis balsas sukelia didesnį pasitikėjimą, nei realus žmogus.
Mobilusis telefonas: sukelia nerimo būseną ir miego sutrikimą, nes žmonės yra nuolatos laukiantys skambučio.
Internetas: pakeitė skaitymo būdą – vietoj to, kad skaitytų ramiai ir paeiliui, dabar žmogus susitelkia į raktinius žodžius, pereidamas per puslapius.
Socialinio tinklo puslapis: kelia savivertę, nes socialiniuose tinkluose žmonės sukuria idealaus savęs atvaizdą.
Televizija: iškreipia realaus gyvenimo suvokimą. Televizijos sukurtame pasaulyje blogis ir gėris siekia absoliuto, galų gale žmonės nebeatskiria fikcijos nuo realaus gyvenimo.
Skaitmeniniai fotoaparatai: su jų atsiradimu žmonės nustojo skaičiuoti kadrus, bet pats fotografavimo procesas atitraukia nuo įvykių, kurie vyksta už kitos objektyvo pusės.
Ausinės: kaip apsauga nuo išorinio pasaulio – žmonės ausinėse yra labiau nuoširdūs, nes uždėtos ausinės sukuria saugumo nuo išorinio pasaulio pojūtį.
Vaizdo žaidimai: vaizdo žaidimo metu žaidėjas yra priverstas atlikinėti žiaurius veiksmus, žaidėjas suvokia, kad žiaurumai buvo padaryti ne realiame, o virtualiame pasaulyje, bet smegenys interpretuoja veiksmus kaip atliktus realiame gyvenime, todėl žaidėjams susidaro pasąmoninis kaltės jausmas, kas verčia juos daryti gerus darbus įprastiniame gyvenime.“
Gerai, Augustinai, prašau.
Augustinas Rakauskas – Pirmiausiai mes norėtume išsiaiškinti, koks tikslas ir kodėl toks noras kilo pabendrauti kokioje nors laidoje?
Donatas Zaveckas – Aš pats asmeniškai su IT verslu susijęs apie 15–20 metų. Sukausi jame nuo pat pradmenų ir mačiau kaip vystėsi ir kaip technologijos ir padėjo, ir nepadėjo, ne tik verslui bet ir asmeniniame gyvenime. Ir daug įžvelgiu ir pliusų, ir minusų tame, ir gal, kadangi esu IT verslo atstovas ir mūsų visas verslas sukasi aplink tą sektorių, tai aš negaliu sakyti, kad jis atneša daugiau minusų, o gal daugiau naudos. Ir tuo pačiu, klausydamas laidas mačiau, kad mano įžvalgos ir mano patirtis galėtų atnešti dar didesnę naudą. Arba tai galėtų dar labiau pabloginti situaciją.

Augustinas Rakauskas – Tai galima taip suprasti, kad ginsite IT dalyvavimą mūsų kasdieniniame gyvenime, ir jūs – mūsų laidų klausytojas?
Donatas Zaveckas – Taip, esu laidų klausytojas. O ginčytis su technologija, labai daug neprisiginčysi, nes vis tiek pralaimėsi, bet atrasti tame ne tik objektyvius dalykus, bet ir labai gerus, ir objektyviai žiūrint pamatyti minusą viso to irgi yra labai svarbu.

Augustinas Rakauskas – Tai prieš technologiją pralaimėsim, ar technologija prieš žmogų pralaimės?
Donatas Zaveckas – Manau, pirmas variantas. Mes pralaimėsime prieš technologijas.

Augustinas Rakauskas – Prieš technologijas pralaimėsime kaip žmonės, taip? Tai pagal mūsų filosofiją pasaulį apvertei aukštyn kojomis, nes sakai, kad mus technologijos kuria, o ne mes technologijas, nes technologijos praktiškai sukuria žmones. Ar neigtum šitą dalyką?
Donatas Zaveckas – Šiai akimirkai – taip, bet kas bus po penkiasdešimt metų arba net greičiau, nes jau dabar ta technologija taip yra įsikišusi, taip priklausome mes nuo jų, kad manau, aš dar būsiu liudininkas, kai apsivers į vieną ar kitą pusę.

Augustinas Rakauskas – Taip, mes priklausomi nuo technologijų, bet technologijas vis tiek sukuria žmonės ir jas nuolatos reikia tobulinti. Nes jeigu mes technologijų netobulinsime, ir kaip pats teigi, jos perims kūrybą žmonių, ir žmones jau kurs technologijos, taip aš supratau?..
Donatas Zaveckas – Taip.
Augustinas Rakauskas – …mes prarasime svarbą kaip Dievo vaikai, o Dievas taps – technologija. Ir ji įkvėpinės mus, motyvuos, kurs, formuos, toks darinys kaip žmogus išnyks, jeigu priimant paties teigimą, nes jis neturės įtakos, o jį formuos bedvasės, bejausmės technologijos.
Donatas Zaveckas – Tai dabar akivaizdūs faktai.
Pavyzdžiui, mes tuo galime įsitikinti žiūrint į mano šešiamečius vaikus, ir tai, kad daro įtaką jiems technologija, nors jie dar nėra aktyvūs socialinių tinklų vartotojai ir taip toliau. Aš dar bendrauju su studentais. Studentai mieliau gyvena virtualiame, dirbtinio intelekto gyvenime, negu realiame gyvenime, ką jūs minėjote, gamtos, pamąstymo, bendravimo vienas su kitu veidas į veidą. Tai reiškia, kad jau tas yra atėję dabar – ne kažkoks būsimas dalykas, bet jau esamas. Žmogus mieliau renkasi kažką, ko negali apčiuopti. Ką tau darys tas kompiuterinis žaidimas, kuris yra visiškai kito fantazijos vaisius, o tu su juo bendrauji kaip su tikru savo partneriu ir pašnekovu?.. Ir aš netgi žinau savo kolegų, kurie mieliau rinktųsi aną gyvenimą, negu, kad šitą. Aname jis pasirodo geriau ir jam tiesiog ana pusė mielesnė.
Tai gal visiškai žmogaus nepakeis, bet darys jam 90 procentų įtakos: ar jo veiksmams, ar pasąmonei. Aš manau, jau dabar technologija yra taip įsikišusi į mūsų, tarkim, kad ir politinį gyvenimą, kasdieninį gyvenimą taip, kad tu negali nuo to atsiriboti. Tai reiškia, kad pradedant rinkimais ir baigiant kitais žmonių sprendimais daugiau įtakos turi tas, kas valdo tuos dalykus.

Augustinas Rakauskas – Bet tas technologijas, kaip pats išsireiškei, kažkas turės valdyti. Reiškia, jas valdo, jos pačios savaime nėra kūrėjos ir vis tiek technologijai turi būti užduota programa. Užduotos kryptys, gairės, tikslai ir kas visa tai darys, kas visa tai kurs?
Donatas Zaveckas – Taip, žinoma. Ir geras pavyzdys, aš manau, yra biržos robotai, arba automatiniai sprendimai. Nieks negalėjo pasakyti prieš penkiolika metų, kad biržoje prekiaus robotai ir žmogus įsikiš kokius du–tris procentus – du–tris procentus jo sprendimai turi įtakos kažkokiems atliekamiems sprendimams.

Augustinas Rakauskas – Tai jūs čia paminėjote rinkimus. Daug mes matėme, čia būtų galima tokias paraleles išvesti, mes matėme, pavyzdžiui, rinkimus Napoleono laikais Prancūzijoje, mes matėme rinkimus tarybinės santvarkos laikais, mes matėme Vokietijoje Hitlerio rinkimus, visiems jiems turėjo įtakos technologija, vadinamoji propaganda. Ji okupavo žmones ir mes matome, kuo tai baigėsi, kokios pasekmės. Dabar žmonės įgavo tik didesnes galimybes turinčius instrumentus. Ir galvoju, kad šitos visos technologijos turėtų tarnauti žmogaus evoliucijoje kaip pagalbininkas, negalime atiduoti savęs į šito mikrofono, ar kažkokio kito įrengimo rankas ir pasakyti, kad gal mes darysime kaip jis lieps.
Tai čia lygiai tas pats, kaip pavyzdžiui, fašizmas per rinkimus įsigalėjo Vokietijoje. Žmonės atsidavė lyderiui. Tai jeigu jie atsiduos kažkokiai technologijai, ar sistemai, kuri nubrėš gaires, kaip žmogus turi elgtis, už ką turi balsuoti, į ką jis turi būti orientuotas, tai mes turime suvokti, kad už to vis tiek stovės žmogus, arba žmonių grupė, arba kažkoks institutas, ar dar kas nors, ar bent kažkokia protinga bendruomenė, kuri tai visai technologijai turės sukurti matricą, pagal kurią turi ta technologija dirbti. Čia ir glūdi pavojus, jeigu žmonės, turėdami tas galimybes praras galimybę blaiviai suvokti, kaip reikia elgtis su technologijomis, tai jie taps technologijų įkaitais, o technologijos taps jų įrankiais rankose su visomis bombomis, su visu arsenalu, su visu potencialu.
Tai technologijos mums tam ir reikalingos, kad jos keltų žmogaus sąmoningumo lygį, jo gebėjimą susivokti situacijoje. Primityviai kalbant, kad jos sudarytų galimybę „išmesti“ tą rezultatą, tą išvestinę padaryti ir jį įspėti – pasižiūrėk, jeigu taip elgsiesi, štai kuo baigsis, jūsų neliks, štai – paprasti paskaičiavimai.
Tai mes matome koks yra tiesmukas, vienašališkas technologijos suvokimas globalaus viso pasaulio ir to žmogaus buvimo žemėje esmės, kontekste. Nes visų pirma reikia suprasti, kad mes ne žmones turime pačius svarbiausius šitam pasaulyje, o turime tą dvasią, kurią žmones sukuria, pačią svarbiausią, nes ta dvasia būtent ir nulemia, ką mes, žmonės, sukuriame. Jeigu mūsų dvasia nėra tobula, jeigu ji yra primityvi, grobuoniška, agresyvi, arba turi kitus kažkokius bruožus, savybes, tai ji aišku ir elgiasi pagal tą savo būseną, pagal tą savo dvasią. Tai tokia bendruomenė, tokie žmonės ir sukuria tokius daiktus, sukuria kažką užgrobti, nugalėti, atimti, sunaikinti. Galbūt kada nors tas dirbtinis intelektas bus žmonių, būtent, žmonių sukurtas iki tokio tobulumo lygio, kad mes galėsime juo pasikliauti. Bet kiek dar gali įvykti klaidų, kataklizmų, tokiems žmonėms, kokie šiandiena jie yra.
Šiandien pažiūrėjus, nereikia toli eiti, mes matome būdus, kaip mes apsivalome nuo nesąžiningų politikų, nuo korumpuotų valdininkų. Tai, kad mes apsivalome, nėra blogai, bet jeigu mes pažiūrime, kaip mes tai darome, tai mes tada pamatome, su kokiu malonumu tai daroma, visiškai negalvojant apie tuos žmones, apie jų artimus, gimines, apie tą dvasią, kokią mes naikindami vieną blogį, kuriame tų žmonių asmenyse. Juk jie irgi yra gyvybės rūšis, tokia kaip mes, ir jie lygiai taip pat išgyvena, jaučia, ir lygiai taip pat generuoja pyktį, neapykantą, o visa tai sudėjus, galima būtų sakyti, tai yra tam tikra dvasia. Ir ta dvasia akumuliuojasi, jungiasi ir mes tada sakome, kodėl tiek daug žmonių Lietuvoje nepatenkintų, kodėl čia tokia trintis, kodėl jie taip neharmoningai gyvena, kodėl jie kovoja?.. Bet mes patys juos gaminame
Tai tam yra kuriamos šitos technologijos ir mokslai, ir tos IT sistemos, turinčios tapti pagalbininkais, įrankiu, priemone vystyti tą žmogaus sąmoningumo lygį, gauti daug daugiau žinių, giliau suvokti, plačiau aprėpti, kas vyksta pasaulyje ir tada priiminėti sprendimus, kurie koreliuoja su gyvuoju pasauliu, gyvąja gamta, su stichijomis, vandeniu, gyvūnija vandenynuose. Visa tai yra labai glaudžiai susiję dalykai ir aš tikrai nemanau, kad dirbtinis intelektas yra pasiruošęs perimti netgi artimiausiame penkiasdešimtmetyje, kaip jūs paminėjote, ar šimtmetyje, žmogaus vaidmenį, suformuoti mums sielos būseną ir tokią dvasią sukurti, kad mes taptume visos tos gyvosios gamtos dalimi, vientisa, harmoningai funkcionuojančia gyvybe.

Donatas Zaveckas – Bet, Augustinai, jūs ir pats minite, kad žmogus yra visiškai iracionali būtybė, teisingai? Technologija yra šimtu procentų racionalus daiktas.
Augustinas Rakauskas – Tai ar yra tikslas mus, žmones, padaryti iracionaliais robotais?
Donatas Zaveckas – Ne, nėra, bet jeigu jūs rinktumėtės už ką statyti – už racionalų ar už iracionalų?
Augustinas Rakauskas – Tikrai rinkčiausi žmogų. Vienareikšmiškai. Nes žmoguje aš matau perspektyvą ir aš matau, kad jis yra pranašesnis. Negaliu rinktis žmogaus kūrinio, kūrinio, kurį žmogus sukūrė. Tai būtų lygu tam, kad aš rinkčiausi serverį, įsikabinčiau ir sakyčiau, kad man nereikalinga žmona, aš vaikus gimdysiu su serveriu.
Donatas Zaveckas – Bet taip jau yra, ir tai yra ne fantazija, o realybė.
Augustinas Rakauskas – Realybė yra tai, kad žmogus naudoja technologiją. Tai yra realybė, kad žmogus būtent sukūrė technologiją ir žmogus naudoja technologiją, ir jis svajoja, kada jo technologija bus neprastesnė už žmogų, o dargi geresnė. Tai čia yra natūralu. Kiekvienas menininkas, kiekvienas kūrėjas nori aplenkti visus, nes jeigu šito nebūtų, jis nenorėtų sukurti paties geriausio, paties tobuliausio, ir tobulesnio už kitų kūrinius. Kad žmogus nori sukurti kažką tobulesnio už save, tai čia yra būdinga žmogaus prigimčiai, ir tai kaip tik įrodo, kad žmoguje tokia dvasia yra įskiepyta, ar žmogus taip sukurtas, kad jis turi tą norą ir tą galimybę visą laiką tobulinti, visą laiką kurti. Ir tą savo kūrinį dėl to jis ir kuria. Ir atsiranda technologijos, ir už tai jis turi tas ambicijas, norus su jomis aplenkti pats save. Tai čia ir yra tai, dėl ko aš rinkčiausi žmogų, nes žmogus turi šitą potencialą. Ką mes ir sakome – tobulėjimui ribų nėra.
Ir jeigu mes žiūrime ir galvojame, kad jis sukurs intelektą ir kuo tai baigsis, jo evoliucionavimas, tai jeigu mes sukursime kažką mūsų atžvilgiu tobulesnį, tai reikia žinoti, kad lazda visada turi du galus.
Jeigu tai bus šimtą kartų tobulesnė būtybė už žmogų, tai jo ir galimybė sunaikinti arba padaryti kažką bloga, kadangi tai išeina iš žmogaus, tai jis gaus tą patį iracionalumą, gaus tą dvasią ir niekur tai nedings – ji galės šimtą kartų blogesnį dalyką sukurti arba šimtą kartų daugiau sunaikinti.
Tai manau, kad mes negalime kažkam kitam ant pečių perdėti savo evoliucionavimo naštą, ir sakyti, kad mes jau toliau netobulėsime ir toliau neplėsime savo galimybių ribų, o mes atiduosime tai kokiam robotui ar kažkam. Gal geriau mes tobulėkime, kelkime savo sąmoningumo lygį, savo dvasios lygį, savo intelekto lygį, aukime ir tobulėkime.
Donatas Zaveckas – Bet koks kraštutinumas yra blogai.
Augustinas Rakauskas – Sutinku su šiuo teiginiu tikrai ir mes daugiausiai kalbėdami ir skiriame tam dėmesio. Žinote, čia mūsų toks stereotipinis mąstymas – braižyti ribas. Aš manau, kad reikia ieškoti koreliacijos, harmoningo sąveikavimo, kad nenukentėtų žmogus ir kad nesustotų progresas. Manau, kad tai būtų teisingiausias ėjimas.
Donatas Zaveckas – Manau, mes suradome bendrą požiūrį, kad ribos brėžti gal nereikia, bet reikia surasti…
Augustinas Rakauskas – Harmoningą koreliaciją…
Donatas Zaveckas – Svarbiausia, kad jos padėtų mums vystytis kaip asmenybėms, ugdytų mūsų dvasią ir žmogus nesustotų, o tobulėtų pats kaip asmenybė, ir į tą technologiją sudėtų, – pagelbėtų mums ilgiau gyventi, būti sveikesniems, protingesniems ir t.t., ir tada reikėtų žiūrėti, kad jos per daug nelįstų ten, kur darytų įtaką mūsų priimamiems sprendimams.

Ingrida Stankevičienė Klausytojams norėčiau perskaityti dar vieną nuomonę iš internetinio žurnalo: „Visa pasaulio industrija laukia dramatinių pasikeitimų, naujos technologijos absoliučiai pakeis mūsų pasaulį, jos atneša ir kūrybinį, ir destruktyvų potencialą. Didžiausią potencialą turi mobilusis internetas ir protinio darbo automatizavimo technologijos. Paprastų šeimos gydytojų paslaugos bus nebereikalingos. Personalinio gydytojo rolę atlikinės išmanusis telefonas arba kitoks kompiuteris prijungtas prie interneto. Kompiuteriai jau išmoko perdirbti didžiules informacijos apimtis, ir ją įsisavinti, poreikis turėti administratorių sumažėja 70 procentų, vadybininkai, vertėjai, rašytojai, sekretoriai bus nebereikalingi. Darbo rinkoje išliks tik tie, kas sugeba dirbti kūrybinį darbą, kurio kompiuteriai atlikti nepajėgs. Iš kitos pusės, atsiras rankų darbo profesionalų poreikis: slaugytojos, auklės, baldžiai.“ Štai tokias tendencijas mums piešia.
Tai kaip jaučiasi žmogus technologijų apsuptyje, kaip technologijos sužmoginamos, o žmogus pradedamas robotizuoti, ir ar greitai sulauksime to laiko, kai žmogaus gyvenimo tikslu tas technologijų aptarnavimas.
Pabandykime pakalbėti apie tai, kad štai mes, žmonės, gyvename žaibiško pasikeitimo amžiuje. Bet pagrindiniai pasikeitimai mumyse laukia dar ateityje. Tai yra nuo mūsų sąmonės pasikeitimo iš „aš“, „sau“, „man“ į „mes“, „kitiems“, „visiems“, naujoje sąmonėje mes pajusime naują pasaulį – aukščiausią, dvasinį, amžiną, tai yra laisvą nuo visų egoizmo ydų, nuo laiko, nuo erdvės, eismo.
Augustinas Rakauskas – Mes matome, kad mūsų kasdieninio gyvenimo darbai buities, technologijų pasaulyje, fiziniuose veiksmuose neatitinka to aukščiausio kriterijaus, ką mes galėtume priskirti dieviškam elgesiui. Bet kodėl taip žmonės vertina meną? Todėl, kad ten prasprūsta vibracijos, kurias mes pavadiname dieviškomis, mes kažką pajuntame tokio, kas praktiniame gyvenime nedalyvauja.
Donatas Zaveckas – Giedodamas himną pajunti kažką tokio…

Augustinas Rakauskas – Atkreipk dėmesį ir ar galėtum atsakyti, kodėl himnas būtent kažką suvirpina viduje? Ir kada tas tavo vidus suvirpa? Ar galėtum identifikuoti priežastį, nuo ko: ar nuo žodžių, garso ar kitų faktorių? Nuo ko greičiausiai žmoguje suvirpa tie virpesiai, kuriuos tu įvardiji kaip „kažkas tokio“?
Donatas Zaveckas – Tai čia yra ir aplinka, faktas, tada yra ir žodžiai, ir aš manau, įvertinant tai, kad žodžiai ganėtinai neseni, Kudirka sukūrė žodžius, žiūrint, amžinybės prasme, visai neseniai, tai reiškia, kad aplinka ir mano auklėjimas, nes girdėjau tuos žodžius iškilmingomis progomis, arba kartu dainuodavau Kauno „Žalgirio“ arenoje. Tada man suvirpindavo širdį, kad esu lietuvis ir kad smagu jį girdėti.

Augustinas Rakauskas – Suvirpina ta vienybės dvasia, nes jeigu vienas atsistojęs „Žalgirio“ arenoje dainuotum, tai niekas tavyje nesuvirpėtų – būtum įsitempęs, prakaituota kakta ir žiūrėtum kaip žodžių neužmiršti. Bet kada susilieja žmonių vienybės dvasios jausmas, būtent jausmas, kada papuoli į tą jausmą, kad visi tariantys žodžius tarpusavyje koreliuoja ir sudaro vieną dvasią. Tai kai papuoli į tą energetinį lauką, tada tos vibracijos pasidaro tokios smelkiančios, tokios stiprios, įgauna tokią galią, kad virpina tas jautriausias stygas, pasijunti išdidus, kad esi lietuvis, kad čia yra tavo šalies himnas, ir tik per šitą vienybę tai pajunti.
Donatas Zaveckas – Technologija irgi kai kuriuo atveju gali taip suvirpinti, kad ojojoj…

Ingrida Stankevičienė Augustinai, svečias sako, kad technologijos keičia mūsų požiūrį į pasaulį.
Augustinas Rakauskas – Visi keitė pasaulį. Ir Napoleonas keitė… iš pradžių tik žemes grobė, skirstė. Vėliau karų metu keitė. Dabar mokslo technologijomis keičia pasaulį, žmonės daro pagal savo supratimo lygį. Čia yra daug neatsakytų klausimų. Už tai ir sakoma, kad gerais norais kelias į pragarą grįstas. Taip kad čia mes dabar labai ilgai negalėsime kaip žmones sukurti. Manau, kad tai, ką jūs pradžioje laidos paminėjote, tūkstantmečius liečia, o visa kita, tai kaip jūs paminėjote, tik žmogiškos klaidos gali būti ir mūsų ambicijos. Kad mes sukuriame robotą, kuris kaip beždžionė kartoja žmogaus judesius arba mąstymą jo kartoja, tai dar visiškai nereiškia, kad tai yra žmogus.
Donatas Zaveckas – Bet jeigu jis nulemia mano sprendimą, ką aš darysiu vakare, tai čia jau blogai…
Augustinas Rakauskas – Žinote, savo laiku, kaip aš sakau, Hitleris visos Vokietijos žmonių nulėmė sprendimą, kad reikia viską padėti į šalį, imti šautuvą ir eiti grobti. Ir buvo nulemtas sprendimas, nes visi kėlė ranką, kai jis kėlė. Tai jeigu dabar sakysime, kad mokslas mums daro įtaką, tai yra jis „dievas“, nes jis mums daro įtaką, nes mes tingime judėti, mes sėdime prie kompiuterio, viską pasidarome virtualiame plane.

Ingrida Stankevičienė Bet vis tiek, aš dar kartelį stabtelsiu prie savo klausimo, kurį uždaviau būtent jums, o ne svečiui, kalbant apie technologijas, kurios keičia mūsų požiūrį į pasaulį, ir tada, vadinasi, mūsų kitaip, tiksliau sakant, pilniau suvokiamas pasaulis turi keisti mus pačius. Bet štai, žiūrėkite, kaip bebūtų keista, tarkim, paimkime kvantus. Apie kvantus mokslas pradėjo kalbėti jau ne taip ir seniai, o štai dvasiniai šaltiniai apie juos kalba jau kelis tūkstantmečius, apie tą subtilų lauką, kuriame mes esame visi susiję, įskaitant taip pat ir žmogų.
Augustinas Rakauskas – Galvoju duoti tokį galbūt išsamesnį atsakymą, kuris būtų paremtas kažkokiomis aukštesnėmis kategorijomis, negu mūsų mąstymas, nes mes kai mąstome, mes galvojame, kad esame labai išmintingi, protingi, bet iš tikrųjų, netgi pagal tą trijų procentų užkrautumą, o kaip jūs sakote, labai protingų žmonių – dešimt procentų užkrautos mūsų smegenys, tai mes turbūt vis tiek turime pripažinti, kad esame labai primityvūs ir labai mažai suvokiame savo buvimo esmę ir apskritai tos planetos esmę. Ką ji čia veikia šioje galaktikoje, kodėl tos planetos taip išdėstytos, kodėl jos kaip kažkoks gyvybės stuburas eina vienoje linijoje ir mažiausias kryptelėjimas kažkokios planetos atsiliepia kaip mūsų stuburo narelio kryptelėjimas. Jeigu kažkas tik truputį – jau mūsų organizmas kažkaip reaguoja, kitaip funkcionuoja, užspaudžia kažkokį nervą. Tai aišku, kad mes esame susiję su ta visa savo galaktika, esame jos dalis, bet norint išsamiau kažką atsakyti į šituos klausimas, tai tikrai ne mūsų mąstymo ir supratimo kategorijose slypi atsakymas. Ir dėl to pasaulyje yra taip vertinamos filosofijos, religijos, dėl to visa žmonija šiandien neapsieina be tokių faktorių kaip tikėjimas, ieškojimas tų religinių ar filosofinių tiesų. Kur tai veda? Veda į subtilius dalykus, ką Indijos Ajurvedos vadina subtilus pasaulis. Subtilus – tai tas pats, kad sakytume mokslininkai nustatė, kad kontaktinėmis gijomis, esančiomis aplinkui mūsų stuburą, kur eina skystis, jis surištas su visais organais, su visomis ląstelėmis ir molekulėmis, ir kadangi tų gijų mes nematome ir su skalpeliu perjauti negalime, ir sujungti negalime, bet mes žinome, ir moksliškai jau yra įrodyta, kad jos yra. Tai, kad mes nematome, tai nereiškia, kad to nėra. Mūsų akys fiksuoja tai, ko reikia šitam mūsų evoliucijos etapui. Visa kita jau persikelia į jautimo sąvoką, jautimo būseną ir mes jaučiame, bet nematome.
Tai jūs jaučiate, pavyzdžiui, savo proto pagalba, kada turite reikalą su išmintingu žmogumi, nes jūsų protas kaip serveris bando atrinkti pagal jūsų išsivystymo lygį, kad galėtumėte nustatyti, ar tai yra protinga, ar tai yra adekvati būtybė, ar tai yra kažkokia su nukrypimais ir sakot, kad nesusikalbate.
Lygiai taip pat neapčiuopiamas dalykas yra teisingumo sąvoka. Kas tas yra teisingumas? Ir jūs jo tikrai nepaimsite į ranką.
Lygiai taip pat tikėjimo faktorius. Žmogus tiki. Jūs matot, vienas labai tiki, įsitikinęs ir jis pasiryžęs mirti už tai, kuo jis tiki, o kitas absoliučiai neturi to tikėjimo ir jam juokingai atrodo tas žmogus – jis fanatikas, todėl jis tiki!
Kaip ir – žiūriu į savo paauglį vaiką ir jis myli. Ir tą meilės jausmą, kaip jį išaiškinti, kaip jį suformuoti, padėti vaikui ant stalo ir parodyti – tai dalykai, kurie priklauso subtiliam pasauliui. Bet mes visus šituos dalykus, atkreipkite dėmesį, jaučiam.
Jeigu dabar sakyčiau, ar tu sutinki su tuo, kad šitų keturių faktorių nėra pasaulyje, jie neegzistuoja ir jokios įtakos mums nedaro: nei išmintis, nei teisingumas, nei tikėjimas, nei meilė. Turbūt sunkiai rastume tokį kvailį, kuris pasakytų, jog nežino, kas tai yra. Kiekvienas patiria tam tikrą teisingumą, arba neteisingumą, teisybę arba neteisybę, kiekvienas. Ir mes tada matome kokie virsmai, kokios trintys, kokios kovos už tas tiesas, netiesas, melus. Ir matome, kad vieni tiki, kiti netiki.
Jūs, pavyzdžiui, tikite technologijų tokia ateitimi, o aš kitokia. Aš žmogumi tikiu ir galvoju, kad žmogaus sąmonė vis tiek laimės. Ir žmogus supras ir bus taip (kaip jūs čia sakote, laiko klausimas), aš galvoju, kad kol viename pasaulio taške žmonės vystys ir naudosis šiomis technologijomis, ir kol kitame, pas tuos šiandien primityviausius, ką mes vadiname aborigenais (nors tai toli gražu nėra primityvūs žmonės, nes jeigu mes atsiduriame ten, jų vietoje, tada mes tampame primityvūs, tai aš galvoju, kad lygiai taip pat bus su technologijomis), kai technologijos jau brausis į tuos vadinamuosius primityvius žemės kampelius, tai čia jau žmonės pradės svajoti apie tokį gyvenimą, kuriame gyvena santarvėje su gamta, su augmenija, su švariu oru. Jie čia svajos ir ginsis nuo tų technologijų. Ir taip gyvenime sukasi „aštuoniukė“.
Aš manau, kad iš kiekvieno blogio neišvengiamai gimsta gėris, iš gėrio, vėlgi, ateina laikas kai jis pradeda rūgti, gesti ir mes gauname negatyvą. Čia kaip su ta diena ir naktimi, – ateina tamsa ir mes nieko nematome. Ateina šviesa, mes vėl pradedame matyti, fiksuoti, daryti analizę, kalbėti, reikštis, kurti. Kad mokslas yra neišvengiamybė žmogaus tos fiziologijos tobulėjimo, tai nuo to niekur nepabėgsi. Reikia su tuo skaitytis ir reikia, kaip sakant, ir moksle išlikti žmonėmis.

Ingrida Stankevičienė Pažiūrėkite kaip jūs skirtingai… Jūs vis tiek pasiliekate prie to paties, sakote, kad reikia tikėtis. O mūsų svečias sako, vadovaukimės statistika.
Augustinas Rakauskas – Manau, kad sakydamas tikėkimės, turiu omenyje, kad žmonės dvasiniame lygmenyje lygiai taip pat keičiasi, kaip svečio pasakymu, technologijų lygmenyje keičiasi žmonės. Jie keičiasi technologijų lygyje, bet tuo pačiu keičiasi ir žmonių pasąmoninis lygmuo, suvokimas ir jie lygiai taip pat progresuoja šito subtilaus pasaulio suvokimo prasme. Ir šiandien mes matome, kad visos neapčiuopiamos subtilaus pasaulio filosofijos, mokymai, visa informacija yra atvira. Ir kad šiandien mes negirdime, ar nematome kaip žmonės savo pasąmoniniame lygmenyje vystosi ir įgauna naujus suvokimus, naują sampratą, tai nereiškia, kad tas procesas nevyksta. Nes jis vyksta nematomame lygmenyje.

Ingrida Stankevičienė Aš dar norėčiau svečio paklausi, o kaip jūs manote, visos technologijos naujausios rodo mums, kad pasaulis yra integralus, o kaip jūs manote, ar dėka to mes galime priartėti prie dvasinio pojūčio?
Donatas Zaveckas – Žinoma galima, nes tai leidžia kiekvienam surasti aktualią informaciją, ir nuo paprasto pasiskaitymo, ar filmuko pažiūrėjimo mūsų, kaip žmogaus, švietimo galimybės yra žymiai platesnės, kai prisiliečia technologijos. Mums nereikia eiti ieškoti knygos ar būtinai susirasti pašnekovą, kuris tą žino, technologija tą labai greitai priartina prie mūsų.
Aš manau, kad pagrindinė problema yra kaip žmogų sudominti, kad jis domėtųsi tokiais dalykais, kaip padaryti, kad jam įdomu būtų ką sako pasąmonė, kas tai yra dvasia, ką reikia daryti, kad skirti saviugdai, kad tobulėtum kasdien, o ne degraduotum, ar kažkokį kitą žmogiškąjį pradą skatintum. Tai kaip padaryti, kad ta technologija skatintų tą daryti? Ar ji leidžia? Tai taip. Dabar klausimas, ką reikėtų padaryti, kad ji skatintų, kad žmogus susimąstytų apie tokius dalykus, kad žmogus galvotų apie dalykus, apie kuriuos Augustinas kalbėjo, prisiliečia šitose laidose. Manau, jie yra labai svarbūs ir kai kur technologija manau konkuruoja su jais kasdiena.

Ingrida Stankevičienė Štai, Donatai, į jūsų klausimą mes pabandysime atsakyti Michaelio Laitmano, filosofijos mokslų daktaro, biokibernetiko, mokslininko, antologijos ir pažinimo mokslo teorijos profesoriaus mintimi. Jam buvo užduotas toks klausimas: „Gerbiamas, profesoriau, Izraelyje buvo padaryta širdies auglio operacija. Šią operaciją atliko robotas. Operacija truko 45 minutes. Po to pacientas atsikėlė, pradėjo vaikščioti ir kitą dieną jį išrašė iš ligoninės. Jokių nuskausminamųjų neprireikė. Štai jums naujos eros pradžia. Kaip jūs pakomentuotumėte šią naujieną.“
„Visa tai – technika, mes prie to jau šiandien priartėjome, jei savo gyvenime neužsiiminėtume niekais, o visą savo žinojimą nukreiptume į tikrą žmogaus aptarnavimą, – viskas keistųsi. Ir keistųsi greitai.
Išnyks visa eilė profesijų, žmogus atsiduos robotams, viskas, kas susiję su žmogaus kūnu, visa tai reikia kuo greičiau „nuimti“, nes taip galėsime išvengti daugybės klaidų: vagystės, korupcija. Robotai kyšių neima. Kuo užsiims tada žmogus? Žmogus tada gulės ant krosnies ir svajos apie geresnį gyvenimą. Ir vis tiek geriau gyventi jis negalės. Robotai mums neatneš laimės, mes vystomės nuolatos savo noruose, kurie mus veda prie gyvenimo prasmės klausimo. Mūsų nebedomins gyventi ramiai, mėgautis Havajuose, linksmintis naktiniuose klubuose, žodžiu, staiga visam tam tapsime abejingi, net jeigu suteiksime kūnui visišką komfortą – tai mums nieko neduos. Jei sukursime tokią infrastruktūrą, kuri mus užims nuo ryto iki vakaro, aplink mus bus sukurtas Disneilendas, o mes būsime tarsi vaikai, – vis tiek tai negelbės, nes aukščiausia gamtos kryptis turi tikslą atvesti mus į tokią būseną, kai mes savyje atversime aukščiausią prasmę. Ir kam mums širdis, jeigu joje nuolatos jausime baisų skausmą, tuštumą, kas tada bus su žmonėmis? Aukščiau gamtos valdymo yra mums nustatytas tolimesnis vystymasis. Žmonės nieko nesukurs, jeigu jais nebus užsiimama. Žmonės natūraliu visuomenės evoliucijos keliu virs robotų, automatų, kompiuterių visuomene, be darbo liks 90 procentų visos pasaulio žmonijos. Ir tie 90 procentų privalo ištaisyti, pakeisti žmonijos visuomenę. Mes privalėsime tuos žmones užimti labai rimtai ir griežtai visą darbo dieną, užimti juos mokymu, kas yra žmogus, kas yra žmonijos visuomenė, kas yra žmogiškoji prigimtis, kokiais būdais mes turime jungtis vienas su kitu, kokie yra teisingi tarpusavio ryšiai, kad būtume harmonijoje su gamta. Tik tokia kryptimi einant galime sukurti teisingą pasaulio bendruomenę. Kitaip mes turėsime didelių problemų. Tokia tylioji revoliucija, kuri įpareigos visus žmones pažinti, kas tai yra žmogus, kokia turėtų būti visuomenė gamtos atžvilgiu, tai yra harmonijoje savo viduje ir su supančiu pasauliu. Kitaip žmonija prieis prie to, kad gatvėse šlaistytis narkomanai, valkatos, gaujos, kurios degins, plėš. Nepadės jokios kariuomenės.
O robotai tegul keičia, nes žmogų galime iš tiesų pakeisti visur, išskyrus vieną, dvasinį darbą – tik taškas širdyje, dvasinis taškas, ryšys su kūrėju, mūsų tapatumas su kūrėju, – niekas, išskyrus patį žmogų. Čia mumyse egzistuoja toks kūrėjo taškas, tokia savybė, kuri duota būtent gyvam žmogui, biologiniam sutvėrimui ir į robotą jo neperkelsime. Ir tas taškas yra kiekviename žmoguje, todėl mums nėra ko jaudintis dėl kažkokių darbo netekčių. Imkime vykdyti tai, ką privalo vykdyti žmogus – išvystyti savyje tą dieviškąjį tašką iki tos būsenos, kada mes būsime iš taško tapatūs kūrėjui. Štai tas vaizdas, kuris mumyse išsivystys ir vadinsis žmogumi, o visa kita tai tik laikinas kūnas, todėl robotų paskirtis – pastūmėti mus dvasiniam darbui. Ir visiškai neteisinga manyti, kad tai, kas sukurta žmogaus, gali paversti robotu patį žmogų. Žmoguje yra tai, ko mes dar net nežinome – tai jo kita, dvasinė, pakopa, į kurią mes dabar įeiname.
Todėl visa robototechnika tėra mechaniniai, elektroniniai mechanizmai, kurie tik pildo nustatytas funkcijas.“

Spausdinti