Kiekvienas „aš“ turi laisvą valią būti danguje ar žemėje. Laisva, sąmoninga apsisprendimo teisė gimti išplaukia iš molekulinėse struktūrose sukauptos dvasios intencijos, susiformavusios anksčiau išgyventuose gyvenimuose, o gimimo vietą lemia sielos per gyvenimus sukaupti norai.
Sieloje apgyvendintų norų traukos verčia ją koncentruotis į atitinkamą terpę pagal subtiliojo pasaulio dėsnius. Neretai žmogus stebisi, kad gimė terpėje, tarsi neatitinkančioje jo naujai išjaučiamų traukų, bet terpę jo siela prisitraukė, paklusdama danguje ir žemėje veikiantiems gyvenimo pasekmių dėsniams, – dėl prisirišimo prie vertybių, kurias anksčiau gyvendama sąmoningai arba nesąmoningai savyje sukoncentravo. Subtilioji žmogaus sielos dvasia pasirinko norų ir geismų buveinę – kūną, šeimą bei visuomenės aplinką, kuri atitiko jos ankstesnių didesnių ar mažesnių geidulių lūkesčius.
***
Šiandien, deja, dažniausiai dar nesąmoningai ir impulsyviai, genami tik asmeninio egoizmo instinktų traukos, apgraibomis, per daug nesidomėdami, ką jaučia kiti, kiekvienas konstruojame savo asmeninį gyvenimą. Turėtume visi stengtis kalbėti kiek galima atviriau su visais mus supančiais žmonėmis, sąmoningai dalydamiesi savo jausmais, sukauptais sugebėjimais, kad per kiekvieno atskiro žmogaus ir visų bendrą patirtį greičiau suvoktume, ką ir kodėl darome.
***
Visų mokslų mokslas yra gyvenimas, kurio esmė – kaita, tobulinanti, mokanti žmogaus sielą skleisti santarvės ir šviesos dvasią pasaulyje. Sąmoningumo šviesa yra visam pasauliui reikalingas ginklas, kuriuo galima įveikti primityvumo tamsą. Tamsa blaškosi, pyksta, kerštauja, tampoma konvulsijų, o šviesa ramiai braunasi pro laikinai sielą gaubiančius instinktyvios traukos debesis, užkariaudama vis naujas erdves tiesiog savo dvasios buvimu.
***
Klampodami savo egoistinių instinktų pelkėje, mes siekiame susikurti asmeninio supratimo harmoniją. Deja, dažniausiai chaosas tik stiprėja arba tiesiog įgauna kitą pavidalą. Neabejotinai siela, kovodama su savo pačios susikurto chaoso dvasia, nors labai lėtai, bet vis tiek tobulina savo dvasią, tik daug lėčiau nei ji galėtų augti, vedama aiškiai save suvokiančio jausmo proto.