„Verslumo dvasia“: Vienijimosi metodika: apie ego paskirtį, tašką širdy, ketinimą duoti ir Kūrėjo atskleidimą

Savo laidose esame kalbėję apie tai, kad 2017 m. turi atskleisti, jog dvasingumas yra visose srityse ir jo reikia mokytis, kad dvasingi žmonės turėtų vienytis, nepaisant jų religinių konfesijų.
Kauno studijos laidoje „Verslumo dvasia“  dvasios temomis kalbamės su VšĮ „Kabalos studijų centras“ kabalos mokymosi proceso organizatoriais Andriumi Venslovu ir Domu Masiuliu, kurie sako, kad labiausiai visuomenei reikia vienybės ir ji pribrendo jos mokytis.

Klausytis internetu.

Laidą parengė Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Laida transliuojama kas antrą penktadienį 10.08 val. Kartojama kiekvieną šeštadienį 17 val.
***
Ištrauka iš laidos:
Ingrida Stankevičienė: „Verslumo dvasia“ tokia savotiška galimybė visoms interpretacijoms. Čia pas mus prie stalo sėdi labai daug įvairių ir dvasinių mokytojų, ir dvasinių lyderių, ir lektorių, ir konsultantų, ir interpretatorių, ir kitokio plauko gabių žmonių. Kodėl mes būtent sustojome ties tuo, apie ką kalbate jūs? Todėl, kad praeitoje laidoje mes kalbėjome apie dvasinį ugdymą. Apie dvasinį ugdymą kaip poreikį ir būtinybę visose srityse.
Gal mes galėtume su jumis šiandieną pakalbėti apie tai, na, tarkime, visi, kurie siekia saviugdos, kalba apie vidinį darbą. Ir sako, tas vidinis darbas, turintis savo metodiką, vienokią ar kitokią, priklausomai nuo šaltinių, jis yra vadinamas dvasiniu. Gal mes šiandieną pakalbėsime, galima taip sakyti, apie kabalos metodiką?
Domas Masiulis: Yra toks dalykas kaip kabalos metodika.

Ingrida Stankevičienė: Taip, tai štai, pabandykime pakalbėti, kiek mums leis laikas, apie kabalos metodiką. Štai Edita rado internete tokį įdomų tekstuką, tokį kaip tyrimą, gal atsispirkime nuo jo ir šitaip sudominsime klausytojus.
Edita Marciulevičienė: Apie tai, kaip žmonės suvokia tikrovę, radome tokių įdomių tyrimų: „Kartais gyvenimo faktai susidėlioja taip, kad pasaulis atrodo kitoks nei yra. Priežastis – mūsų smegenų ir psichikos darbo mechanizmas. Smegenys susiduria su begaliniu informacijos srautu, iš kurio, remdamosi praeities patirtimi, kuria supančio pasaulio modelius. Smegenys įdeda į pasaulio paveikslą tai, kas joms naudinga, o netinkamą informaciją pamiršta. Manipuliuoja faktais tam, kad išlaikytų norimą paveikslą. Taip veikia apsauginis psichikos mechanizmas. Akys pastebi tik tai, ką nori protas. Mes pripažįstame tai, ką patvirtina mūsų asmeninės nuostatos, o priešingybes laikome neteisinga metodika.“
Ingrida Stankevičienė: „Verslumo dvasios“ laidos įkūrėjas, Augustinas Rakauskas, parašęs knygą „Globali jausmo proto dvasia“, kalba apie vieningojo vienio požiūrį, bendros dvasios požiūrį, apie būtinybę jungtis, vadovaujantis dvasinėmis nuostatomis. Ir mes savo laidose bandome ieškoti tų sąlyčio taškų su įvairiomis dvasinėmis kryptimis. Visi kalba apie jungimąsi ir visi kalba apie vienybę. Tačiau iš to tekstelio matome, kad kiekvienas turi individualų, atskirą požiūrį. Kaip galime siekti vieningojo vienio, kaip galime siekti kažko ir kažkur eiti, jeigu mes skiriamės visi, viskuo ir iš principo?
Andrius Venslovas: Iš esmės pagal kabalos metodiką, žmogus yra sudarytas iš norų. Ir mūsų skirtumai ir yra nulemti skirtingais mūsų norais. Ir mūsų norai skiriasi absoliučiai. Tačiau kabalos metodika leidžia virš tų skirtumų, kurie atsispindi mūsų noruose, rasti vieningą kryptį, kuri ir leidžia mums susivienyti. Be metodikos to padaryti neįmanoma. Todėl tai ir yra raktinis žodis – metodika.
Kaip ir buvo pasakyta šitame straipsnyje, kad žmogus suvokia viską egoistiškai, todėl kažkoks darbas su savimi, – pačiam su savimi, individualiai užsidarius savo kambaryje, – yra praktiškai neįmanomas. Galbūt įžeisim kažką, bet tai yra tiesiog kvailystė, atsižvelgiant į mokslinius faktus. Todėl, jeigu mes norime atrasti kažkokį bendrą požiūrį, bendrą tašką aplink kurį galime susivienyti, mes negalime to padaryti tiesiog išmąstydami. Tam neužtenka priimti kažkokį naują požiūrį. Tam reikalinga metodika, mokslinė metodika. Ir tokią metodiką siūlo kabalos mokslas.
Domas Masiulis: Mes kalbame apie tai, kad iš esmės penki jutimo organai yra apriboti ir mes negalime pakeisti individo ir nereikia jo keisti. Mes galime pakeisti tik mūsų tarpusavio santykį. Kuo mes iš tikrųjų skiriamės nuo gyvūnų? Mus nuo gyvūnų skiria visiškai naujas norų lygmuo, tai yra socialiniai norai. Norai, kurie yra susiję su tuo, kaip mes elgiamės savo artimo atžvilgiu. Noras mitybai, noras seksui, noras pasislėpti nuo pavojaus, noras pratęsti savo giminę – visa tai yra natūralūs gyvūniniai norai, kuriuos mes matome visoje gamtoje, kiekviename gyvūne.
Tačiau žmogus turi socialinius norus. Norą praturtėti, tai yra turėti kažko daugiau negu mano kaimynas. Norą valdžiai arba šlovei – kito žmogaus atžvilgiu aš noriu būti aukščiau, noriu, kad jis mane gerbtų ir aš noriu, kad jis man būtų pavaldus. Ir galiausiai, noras sužinoti, pažinti save, pažinti gamtą, sugebėjimas pamatyti pasaulį tartum iš šalies. Nė vienas kitas gyvūnas to neturi.
Kur tai yra mūsų biologinėje sistemoje? Kur yra tas taškas smegenyse, kuris tą daro? Tokio taško nėra. Bent jau iki šiol mokslininkai jo neatrado ir neatras. Dėl to, kad visa tai yra ne fiziniame pavidale, tai yra mūsų norai. O mūsų norai jau ateina iš aukštesnės plotmės, iš gamtos dalies, kuri mums yra nejuntama. Tai yra už arba virš mūsų penkių pojūčių organų. Tai, ką kabalistai vadina jau dvasiniu pasauliu.
Dvasiniame pasaulyje yra priežastys, šaknys, kurios nulemia tai, kas vyksta mūsų pasaulyje. Ir kabalistai sako, tam, kad jį atskleistume, mes turime atlikti tam tikrą veiksmų kiekį, atlikti tam tikrą darbą su savimi ir išsivystyti naująjį, šeštąjį, dvasinį pojūčių organą, kuris mums leis tą pasaulį aiškiai atpažinti, aiškiai atskirti vieną jėgą nuo kitos jėgos ir, netgi, jame dalyvauti.

Ingrida Stankevičienė: Štai knygoje „Globali jausmo proto dvasia“ esminis klausimas yra jungimosi ir vienybės klausimas. Kokiam tai norui priklauso?
Andrius Venslovas: Tai yra pats didžiausias noras, kabaloje jis vadinamas „tašku širdyje“. Tai yra dvasingumo noras. Bet tą tašką širdyje reikia vystyti, ką ir kalbėjo Andrius, kad būtent vystyti, kuriant santykį tarp mūsų. Tašką širdyje turi kiekvienas žmogus. Tik klausimas, kada jis prieina prie gyvenimo prasmės klausimo: dėl ko aš gyvenu, kas aš, koks yra mano tikslas šitoje Žemėje? Kai prieina, tada jis jau pribrendo atsakyti sau į šiuos užduodamus klausimus, pribrendo, kad vystytų šį tašką.
Domas Masiulis: Šitas taškas auga pamažu, jis auga kiekviename iš mūsų, jis pasireiškia ir vaikystėje. Labai dažnai vaikai klausia: „Iš kur aš atėjau?“ Tai klausimas ne apie tai, kaip jis biologiškai išsivystė iš mažų ląstelių iki tokio plius minus dešimties–dvidešimties kilogramų gyvūno bėgiojančio po kiemą, tai iš esmės yra klausimas apie tai, kur yra jo šaknis, ką jis daro šiame pasaulyje, ką jis daro suvokdamas šį pasaulį. Tokiu būdu, kaip jis jį suvokia, suvokia save kaip individą, atskirą nuo likusio pasaulio, ir tai kelia klausimą, kodėl taip yra, kodėl aš nejaučiu, kad aš esu vienybėje su gamta, kodėl aš nejaučiu kažkokios jėgos, kuri man galėtų atsakyti į visus mano klausimus. Tai yra keista ir galbūt jis to negali išreikšti, bet jis tą jaučia ir išreiškia tokiu klausimu, iš kur aš atėjau, kas aš ir kur aš einu.
Ir šis klausimas kartas nuo karto iškyla mums gyvenime, kartais galbūt tylioje kontempliacijoje, kartais galbūt, kai susiduriame su kokiu nors šokiruojančiu įvykiu, kartais apsiverčia mūsų gyvenimas dėl kažko ir priverčia mus paklausti, tai kodėl taip atsitiko, kodėl man, kodėl aš? Kas iš to gauna malonumą, kad aš kenčiu?
Ir galiausiai, žmogus suranda kabalą. Tai yra pats geriausias rodiklis, kad žmogaus taškas širdyje jau subrendo.

Ingrida Stankevičienė: Jeigu aš turiu tašką širdyje ir tas taškas man yra galimybė susijungti su kažkuo dvasiniu, ko aš dar nelabai suprantu, o kam tada čia reikalinga kabala? Aš galiu pati susijungti, be kabalos, su tuo tašku. Tai vienas klausimas.
Ir antra, daugybė žmonių, štai visai neseniai teko daryti interviu su studentais, galima sakyti drąsiai, depresuojančiais, kurie labai aiškiai pasakė: „Aš nežinau, ko aš noriu. Nenoriu taip gyvent…“ Kaip čia tie norai veikia? Čia yra norų nebuvimas?
Andrius Venslovas: Pradėkime nuo to, kad žmogus pradeda jausti tuštumą, jis tiesiog nebejaučia užsipildymo būtent žemiškais norais. Kaip kalbėjome, kad tokie norai kaip pinigai, jam neatneša laimės. Jam neatneša laimės valdžia, žinios, galiausiai patys aukščiausi žemiški užsipildymai jam nebeatneša malonumo. Paprastai kalbant, todėl jam būtent gimsta tas taškas širdyje, kur jis nori gauti malonumą.

Ingrida Stankevičienė: Aš dar noriu pasitikslinti, ką jūs vadinate tuo „užsipildymu“ ir tuo „malonumu“?
Andrius Venslovas: Užsipildymas – tai mes ir kalbėjome apie šeštą pojūčio jausmą, kurį galima išvystyti, būtent, santykyje tarp mūsų. Ir kaip jūs klausėte, kodėl galima tik per susivienijimą, kodėl galima tai atlikti tik su kitais žmonėmis, grupėje, kurie turi tokį patį tašką širdyje, kur mus vienija vienas tikslas.

Ingrida Stankevičienė: Anot jūsų ir kabalos metodikos, žmogus yra noras ir jo tikslas – užsipildyti.
Andrius Venslovas: Mes niekada negauname užsipildymo, mes pastoviai esame jo paieškoje. Mes bėgame paskui jį, bet kai tik gauname kažką, kai pasiekiame kažkokį tikslą, mes iš karto tą malonumą prarandame, beveik iš karto.
Antras dalykas yra tai, kad žmogus to nežino, jis pastoviai trankosi į tą pačią sieną. Ir negavęs tokio auklėjimo, negavęs žinių apie tai, kokia yra žmogaus prigimtis, kad jis yra noras gauti, kaip mums sako kabala, žmogus taip ir toliau trankysis į tą pačią sieną kaip aklas kurmis.
Tik žinodamas tai, jis gali suprasti, kodėl taip yra ir nebekartoti tų pačių klaidų.
Domas Masiulis: Mūsų prigimtis yra egoistinė ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Tiesiog mes turime išmokti teisingai dirbti su egoizmu. Mes jo negalime užslopinti ir, šiandien matome, nei alkoholis, nei narkotikai tos problemos neišsprendžia. Meditacijos taip pat nepadeda. Mes turime pakilti virš egoizmo.
Todėl, jeigu mes, žmonės su tašku širdyje, dirbame susirinkę grupėje, mes suprantame, kad dedame pastangas susijungti ir mes matome, kad to padaryti mes negalime. Mes įsisąmoniname tą egoizmą, kuris ir trukdo būtent mums susivienyti.
Dėl to kabaloje, mes galėjome nuo pat pradžių apie tai pradėti kalbėti, kad tai yra dvi jėgos – tai jėga, kurią mes vadiname Kūrėju – tai yra šviesa ir duodanti jėga, ir yra noras gauti. Šitų dviejų jėgų pagalba mes esame gaunantys elementai.
Kabala kalba kaip teisingai išmokti gauti. Mes ir liksime gaunantys. Bet kaip gauti tą pilną malonumą?..

Ingrida Stankevičienė: Tai verslininkas, kalbėdamas apie vieningąjį vienį, neklydo. Egoistai, suėję į krūvą ir kiekvienas, turėdamas individualius tikslus, egoistinę prigimtį ir norėdamas, kaip jūs pats kalbėjote, Andriau, geriau jaustis už savo kaimyną, vis dėl to jie gali sukurti tą vieningąjį vienį, jeigu jie turi metodiką.
Edita Marciulevičienė: Aš, pavyzdžiui, dirbu žiniasklaidoje ir iš visos širdies noriu, kad mūsų žmonės būtų šviesesni, sąmoningesni, čia kaip, egoistinis noras?
Ingrida Stankevičienė: Iš kitos pusės tai, ką jūs kalbate, visuomenei nepatiks. Dauguma šiandieninės visuomenės narių į save pernelyg daug investavo, kad priimtų šitą tiesą – tai, kad jie yra egoistai ir kad patys su savo egoizmu susitvarkyti negali.
Andrius Venslovas: Žmogus yra visatos atspindys, visatos centras. Be žmogaus nėra nieko. Viską, ką mes matome, yra mūsų vidaus paveikslas. Tai, ką mes matome kaip išorinius dalykus, kaip aš dabar matau pro langą gatvę ir ja važiuojančius automobilius. Iš tikrųjų aš, šiame pavyzdyje, matau savo vidinius norus, kurie man pasireiškia kaip gatve važiuojantys automobiliai.
Ir taip visas pasaulis, visa negyvoji augalinė, gyvūninė ir žmogiškoji prigimtis, visa gamta, kurią mes matome, visas mūsų žemės rutulys, jo flora ir fauna, ir visa visata, visas kosmosas, visos žvaigždės ir juodosios skylės, kurias mes stebime per teleskopus ir viską, ką mes matome pro mikroskopus, iš tikrųjų tai yra mūsų vidinio pasaulio atspindys. Materialus pasaulis, kurį mes matome ir kurį mes tiriame mūsų pasaulio mokslais, jis yra kaip antspaudas, kaip šaka. O vidinis mūsų norų pasaulis yra kaip šaknis. Kaip originalus antspaudas, tas, kuris paliko tą žymę mūsų suvokime: mūsų akyse, ausyse, mūsų penkiuose pojūčių organuose, kaip mes suvokiame pasaulį. Ir visi šitie norai, didžiulis, didžiulis kiekis norų, taip kaip mes matome visus norus atskirus, kabalistai tai vadina mūsų širdimi. Ir tarp visų mūsų norų yra vienas išskirtinis, vadinamas tašku širdyje.
Tai yra ne tik pats didžiausias noras, ir iš tikrųjų pats egoistiškiausias iš visų, jeigu braižytume piramidę, tai ant paties smaigalio tos piramidės, ant pačios viršūnės, nupieštume tą tašką. Jis yra ypatingas ne tik dėl to, kad jis yra pats didžiausias noras, bet tai yra noras pažinti kažką, kas yra už mūsų pasaulio. Dėl to mūsų jaunimas ir pradeda sirgti apatija, depresija, ne tik jaunimas, visi. Dėl to, kad pamažu mumyse užgimsta naujas noras – pažinti kažką, ko nėra mūsų pasaulyje, kažką, kas yra už mūsų pasaulio ir kažką, kas valdo mūsų pasaulį. Tai yra, mūsų pasaulyje mes nujaučiame, kad užpildyti to noro nepavyks.
Antras dalykas, šitas noras skiriasi nuo visų kitų mūsų norų: maistui, seksui, šeimai, pinigams, valdžiai, šlovei ir žinioms tuo, kad tai yra siekis ištrūkti į visiškai priešingą savybę. Pasaulis, kurio mes nematome mūsų savybėje (kaip mes anksčiau kalbėjome apie tyrimą), jis yra priešingas mūsų savybei, priešingas mūsų suvokimui, kuris išskiria tik tai, kas yra mums naudinga. Netgi jūsų pavyzdys, kai jūs norite, kad žmonės būtų apsišvietę, atleiskite man, tai irgi yra egoistinis noras.

Edita Marciulevičienė: Kaip tai?
Andrius Venslovas: Man daug maloniau gyventi tarp apsišvietusių žmonių, todėl aš noriu visus juos apšviesti, suvaryti į stovyklas ir apšviesti. Kuo greičiau, kad man būtų tarp jų kuo patogiau, kad jie man būtų malonesni. Aš noriu, kad pasaulis pasikeistų pagal mane. Tai yra egoistinio noro esmė.

Ingrida Stankevičienė: Atsiprašau, o kad aš noriu būti dvasingas, tai taip pat egoistinis noras?
Andrius Venslovas: Tai labai egoistinis noras, pats didžiausias egoistinis noras. Tačiau jo kryptis yra altruistinė.

Ingrida Stankevičienė: Ką reiškia altruistinė?
Edita Marciulevičienė: O ką reiškia kryptis?
Ingrida Stankevičienė: Ir ką reiškia „ištrūkti“? Pasakėte tokią frazę „ištrūkti iš šio pasaulio“?
Andrius Venslovas: Reiškia įgyti naują savybę, kuri kabalistų yra vadinama noru duoti. Ši savybė yra išvystoma kabalos metodikos pagalba ir leidžia mums suvokti pasaulį, kuris yra už mūsų pojūčių organų ir siekti tokio užsipildymo, kuris jau yra vienu laipsniu, dviem, trimis – iš viso yra šimtas dvidešimt penki laipteliai dvasinio pasaulio pasiekimo ir šitas naujas noras gauti užsipildymą ne savyje, o už savęs, yra visiškai priešingas mums ir mes tą savybę įgyjame pamažu dirbdami su savimi pagal kabalos metodiką. Ir pamažu įgydami tą savybę mes pradedame jausti tą pasaulį, kuris yra mums priešingas, kartu likdami mūsų pasaulyje. Išlikdami mūsų pasaulio penkiuose pojūčio organuose mes įgauname dar vieną papildomą pojūčių dimensiją, pojūčių išmatavimą, kuris kabalistų yra vadinamas dvasiniu pasauliu. Ir tai yra viso gyvenimo tikslas ir gyvenimo prasmė.
Domas Masiulis: Kalbėkime taip, tai yra pats didžiausias užsipildymas. Kitaip tariant, pats didžiausias malonumas.

Edita Marciulevičienė: Savo laidose mes dirbame su knyga „Globali jausmo proto dvasia“ ir pokalbyje pamatėme, kad ir laidos įkūrėjas, ir svečiai kelia tą patį klausimą: kas aš ir ko aš iš tikrųjų atėjau į šį gyvenimą? Pasak kabalistų, tai yra tik žmogui būdingas dvasinis noras, tas taškas širdyje. Nubrėžėme keletą štrichų, kalbėdami apie aukščiausią žmogaus norą – dvasinį. Pasak svečių, tai yra prisipildymas, keliantis didžiausią malonumą.
Ingrida Stankevičienė: Turime tokį stereotipą, suformuotą mumyse, kad dvasingumo reikia siekti per skausmą, per kančią, per žiauriai įtemptą darbą. O jūs kalbate apie dvasingumą kaip apie prisipildymą ir siekimą malonumo.
Ir kitas dar klausimas: gerai, aš pasiimu krūvą knygų, turiu metodiką, perskaitau. Kodėl man reikalingi kiti žmonės? Kodėl štai ir autorius rašo „turi jungtis“. Gerai, autorius kalba, jis turi omenyje materialiąją pusę, – reikalingas pelnas, nauda. Nors aš nelabai galiu suprasti, kaip pelną galima sujungti su dvasiniu prisipildymu. Kodėl tam, kad aš gaučiau dvasinį prisipildymą, man reikalingi kiti žmonės ir kodėl prisipildau siekdamas atiduoti?
Domas Masiulis: Gerbiamas verslininkas išreiškė labai įdomių minčių ir kabalos mokslas su daugeliu minčių tikriausiai sutiks. Kaip ir tai, kad visų pirma, reikalinga vienybė tarp žmonių, netgi tam, kad gautum pelno šiame pasaulyje.
Jeigu mes jau pradėjome kalbėti apie įvairius pasaulius, verta paminėti, kad pasaulis tai nėra kita planeta, tai yra žmogaus vidinė paslėptis, kuri jam tiesiog neleidžia matyti platesnės tikrovės, kurią jis pats savyje nugali kabalos metodikos pagalba.
Ir buvo klausimas apie darbą. Iš tikrųjų, darbas reikalingas. Reikalingas pats svarbiausias ir pats sunkiausias darbas koks tik yra – darbas su savimi, kova prieš save. Bet darbas nebūtinai turi būti pilnas kančių. Mes turbūt daug kas turime patirčių savo gyvenime, kai darbas gali būti kaip kančia arba darbas gali būti kaip malonumas. Vis tiek padarai daug darbo, bet kažkodėl tau buvo malonu. Netgi užsipildydavai tuo, kad kažką dirbi. Ypač šiais apatijos ir depresijos laikais daug kas galėtų sumokėti didžiulius pinigus, kad galėtų išgyventi bent vieną produktyvią dieną, tokią, kokią mums reklamuoja per televizorių. Ir tas jiems suteiktų malonumą, vietoj to, kad sėdėtų apatijoje ir neturėtų kur dėti savo jausmų ir savo norų, kurie išauga iš proporcijų. Bet nėra kaip jų įgyvendinti, nes jie pastoviai keičiasi ir neturi krypties.

Ingrida Stankevičienė: Patikslinsiu, kodėl einant dvasiniu keliu žmonės turi jungtis, vienytis?
Domas Masiulis: Dvasiniu keliu žmonės negali kitaip eiti, tik vienydamiesi.

Ingrida Stankevičienė: Kodėl?
Domas Masiulis: Ir jie negali vienytis, išskyrus, einant dvasiniu keliu. Tai yra labai aiškiai ir labai plačiai ištirta kabalos moksle. Didžiausio mūsų kartos kabalisto Bal Sulamo parašyti straipsniai labai plačiai ištiria šiuos klausimus.

Ingrida Stankevičienė: Mes ties šaltiniais gal sustokime. Aš vis dėl to nepasitraukiu nuo šito klausimo: kodėl susėdę į krūvą šeši ar dešimt egoistų, kurie nieko bendro tarpusavyje neturi, kurie apskritai yra skirtingi, gali eiti dvasiniu keliu?
Domas Masiulis: Jeigu jų tikslas – atskleisti dvasingumą, tai reiškiasi atskleisti Kūrėją – aukštesnę jėgą. Tai yra davimo jėgą, meilę atiduodančią jėgą, tai yra savybę duoti, suteikti malonumą. Todėl būtent šeši egoistai, kurie susėdę ir, kaip jūs sakote, nori susivienyti ir pradėti jausti Kūrėją, turi supanašėti tokiomis pat savybėmis kaip ir Kūrėjo savybės. Todėl jie gali tik imituodami ir vėlgi su šviesos pagalba, dėdami pastangas, pakilti virš egoizmo ir susivienyti tam, kad įgytų atidavimo savybę.
Kaip aš galiu kontaktuoti su Kūrėju ne per kitą žmogų, ne per kitą draugą? Tai bus kažkokia mistika, tai bus fantazija, šizofrenija. Todėl mums duotas šioje žemėje artimas. Šioje žemėje – aštuoni milijardai žmonių ir mes norime atskleisti Kūrėją. Todėl mes reikalingi vienas kitam. Tai yra praktinis dvasinis darbas grupėje.

Ingrida Stankevičienė: Kas atsitiko mūsų pokalbyje tokio, kad mes kalbėjome apie egoizmą, kalbėjome apie norą, apie vystymąsi, pavadinkime tai tam tikrais etapais, ir staiga mūsų pokalbyje atsiranda, kaip jūs teigiate, davimo savybė ir kurią Jūs vadinate Kūrėju. Iš kur čia atsirado šitas?
Domas Masiulis: Kabala tai yra šaknų ir šakų kalba. Tai iš esmės veikia dvi jėgos: ir pažiūrėkime, kiek mes turime daug gamtoje pavyzdžių: pliusas ir minusas, diena ir naktis, šaltis ir šiluma, – kokį mes turime kontrastą, ir kai šios jėgos tarpusavyje teisingai sąveikauja, turime pilną harmoniją. Mes matome kaip gamta puikiai susitvarkiusi. Išskyrus, žmogaus lygmenį. Bet čia mes jau turime kaip anstpaudą, kaip yra šaka. Jeigu kalbėti apie šaknį, kabaloje yra dvi jėgos, kurių tarpusavio santykį ir tiriame (ir tas tyrėjas yra žmogus, norintis atskleisti tą aukštesnę jėgą): tai būtent, jėga duoti ir jėga gauti. Tai jeigu mes esame gaunantis elementas, mes būtent grupėje dirbame kaip laboratorijoje ir metodikos pagalba tiriame aukštesnę jėgą, kitaip tariant, mus supantį pasaulį, santykį su visuomene, kaip teisingai dirbti su egoizmu, kaip ištaisyti tarpusavio santykį.

Edita Marciulevičienė: Koks yra galutinis tikslas?
Domas Masiulis: Galutinis tikslas, kad mes įgytume atidavimo savybę, kad taptume integralia gamtos dalimi.

Ingrida Stankevičienė: 1687 metais pasaulis sužino, kad egzistuoja visuotinis traukos dėsnis, iki to laiko mums jo nebuvo. O kaip su Kūrėju? Kūrėjas yra ar jo nėra?
Domas Masiulis: Kūrėjo nėra, kol mes jo neatskleidėme. Man neegzistuoja kažkokie moksliniai įrodymai, kol aš jų neatskleidžiau. Lygiai taip pat ir moksle: kai buvo atskleista, įrodyta mokslo, tai tas pradėjo egzistuoti, iki tol žmogui tas neegzistavo.
Andrius Venslovas: Mes pradėjome nuo pokalbio apie tikrovės suvokimą. Šiek tiek gal grįžkime prie tos temos.
Kaip jau kalbėjome, yra tikrovė, kurią mes suvokiame savo penkiais pojūčių organais. Ir, kaip mums sako kabalistai, yra tikrovė, kurią mes atskleidžiame, įgaudami davimo savybę, altruistinę savybę, ekraną, Kūrėjo savybę, norą duoti. Tai vadinama įvairiai. Bet tai yra savybė, kuri leidžia mums tartum susidvejinti viduje, tapti dvilypiais žmonėmis. Mes iš vienos pusės ir toliau jaučiame tą norą gauti, bet dabar mes iš tikrųjų jį jaučiame, anksčiau mes jo net nejautėme. Todėl mums ir neatrodo, kad mes egoistai. Aš galiu būti bet kas tol, kol nematau, neturiu su kuo palyginti. Užtat dabar aš turiu su kuo palyginti. Turėdamas priešingą jėgą pagaliau suvokiu, kad prieš tai aš buvau tik vienoje egoistinėje savybėje, ribotame nore ieškoti užsipildymo, visiškai vedamas gamtos. Neturėjau jokios laisvos valios, laisvo pasirinkimo.
Kabalistai mums ir pasakoja: kabalistas yra žmogus, kuris, gyvendamas savo gyvenimą, per tą laikotarpį sugebėjo išvystyti šį šeštąjį pojūčio organą ir praregėti naujoje tikrovėje, gyventi dviejose tikrovėse – kol gyvena šiame pasaulyje, matyti ir kitą pasaulį.
Kabalistai mums pasakoja, kad iš pat pradžių buvo tik viena jėga ir ta jėga buvo noras duoti. Tas noras duoti sukūrė norą gauti. Noras gauti dar kitaip vadinamas mūsų siela, mūsų bendra siela, bendra visų žmonių siela. Ir jis tą norą sudaužė. Kaip sudaužė? Įeidamas į tą norą. Kadangi mūsų noras gauti yra egoistinis, jis jaučia savo priešingybę norui duoti ir kai yra užpildomas, jis negali atlaikyti tos priešingybės. Tai yra gėdos jausmas. Yra toks terminas kabaloje – „gėdos jausmas“, tai yra savo priešingybės Kūrėjui pajautimas. Tas ir nulėmė tos sielos suskilimą į daugybę dalių ir kiekvienas iš mūsų esame tokia dalis. Ir nieko daugiau nėra.
Daugiau nieko nėra, išskyrus tą pačią šviesą ir tas atskiras dalis. Ir tik surinkę tas dalis vėl iš naujo mes galime atstatyti tą pojūtį, kuris jaučia Kūrėją, jaučia tą priešingą sau šviesą. Todėl ir nėra jokio klausimo – mums belieka tik viena užduotis: tik susivienyti ir tik su ketinimu atskleisti tą aukštesnę jėgą. Tik tada mes įvykdysime savo paskirtį šiame pasaulyje ir viskas.

Ingrida Stankevičienė: Bet jeigu aš vienysiuosi ir darysiu tuos judesius, apie ką jūs kalbėjote, vidinius tuos judesius, tik tuo būdu gali manyje susiformuoti tas dvilypumo jausmas, kai aš jausiu ir savo egoizmą, ir tą poreikį, kaip jūs sakote, davimo savybės, ar to Kūrėjo savybės, kaip jūs sakote, altruizmo savybės?
Andrius Venslovas: Ateikite pas mus į Vilniaus kabalos studijų centrą.
Domas Masiulis: Kaune irgi yra.
Andrius Venslovas: Yra ir Kaune ir Klaipėdoje. Mes vedame užsiėmimus, kuriuose gyvai atliekame tuos pratimus ir įsitikinsite – pereisime kartu visus reikalingus pratimus, visus reikalingus pojūčius, bandysime susivienyti pagal kabalistinę metodiką, patikrinsime, ar iš tikrųjų mes bandydami susivienyti galime pajausti, kad esame tam priešingi. Kabalistai sako, kad taip. Tik bandydami susivienyti, mes pajausime, kad mes to iš tikrųjų nenorime, kad mumyse sėdi toks velniukas, kuris sako: „Ne! Aš noriu būti individas! Aš noriu gauti viską sau! Noriu užsipildyti!“ Tol, kol mes nesusiduriame su ta šviesa, tuo poveikiu, kurį mums daro gamta, kai mes vienijamės, tol mes iš tikrųjų nepamatome, kokia to velniuko forma, kaip jis elgiasi, neatskleidžiame savyje blogio. Ir tik atskleisdami savyje tą blogį, mes galime pradėti su juo dirbti. Ne naikindami, o nukreipdami jį ta linkme, kad jis mums dar ir padėtų pasiekti tą tikslą – susivienyti ir atskleisti Kūrėją.

Ingrida Stankevičienė: Kodėl Kūrėjas sukūrė blogį?
Domas Masiulis: Kūrėjas sukūrė blogį tam, kad mes savo pastangomis prieitume prie atidavimo jėgos. Kad mes jaustume skirtumą. Nes jeigu būtų tik viena jėga ir nebūtų blogio, – kaip be šalčio, mes nejaustume karščio, – kontrastas reikalingas tam, kad mes savarankiškai pradėtume jausti šitos jėgos didybę. Gyvūnas ir skiriasi nuo žmogaus tuo, kad jis yra veikiamas pagal programą, veikiamas instinktų, o žmogui duotas šis noras, mes kalbame apie dvasinį norą, ir blogis sukurtas tam, kad iš blogio prado mes atskleistume gėrio pradą. Kaip sakoma, iš tamsos atskleistume šviesą.

Ingrida Stankevičienė: Kada pasireiškia ta pasirinkimo laisvė? Nes, kaip aš suprantu, pagal jus, egoistas pasirinkti nieko negali, nes jis dirba pagal programą.
Domas Masiulis: Kabalistas gali pasirinkti ir jis turi pasirinkti. Visų pirma, tai yra aplinka. Į kokią aplinką žmogus save patalpins, didelė tikimybė, kad jis ir persisems tos aplinkos idėjomis, savybėmis, būtent tai, ką diktuoja supanti aplinka. Dėl to vėl mes grįžtame prie grupės. Kadangi grupė, aplinka yra tikslas – patalpinę save į tokią aplinką, mes galime atskleisti aukštesnę jėgą.

Ingrida Stankevičienė: Dar noriu patikslinti, o kai jūs kalbate apie taisymą ir apie norų taisymą, o čia aš taisau ką? Mintis savo taisau, intelektą savo taisau, ką aš čia taisau?
Domas Masiulis: Yra padaryta labai daug žalos pasaulyje, norint šiame pasaulyje ištaisyti žmogų, kažkaip pakeisti, norisi sakyti net kitą žodį – „iškreipti“ kitą žmogų taip, kad jis man būtų gražesnis, kad jis man būtų patikimesnis.
Kabalos mokslas mus moko, kad nėra nieko šiame pasaulyje, kas būtų sukurta be tikslo, nėra nieko, kas neįeitų į šitą sistemą. Ir šita sistema yra tobula. Reikia pasikeisti tik mums, tik man pačiam mano viduje, kad aš visa tai pamatyčiau. Kad aš atskleisčiau tą tobulumo savybę, tą viską vienijančią sistemą.
Todėl, kai kabalistai kalba apie norų taisymą, tai jokiu būdu nėra įsimaišymas, kažkoks įsivėlimas, pačių norų pakeitimas, tai yra jų krypties ištaisymas, ketinimo, su kuriuo aš tą norą įgyvendinu, ištaisymas.
Vėlgi, dalyvaudamas grupėje ir atlikdamas pratimus išmokstu nukreipti savo egoizmą tokiu būdu, kad aš galėčiau ieškoti savo norų užsipildymo, nes tai yra vienintelis dalykas, kuris, kaip noras gauti, galiu padaryti, – padaryti, taip, kad padėčiau kitiems pasiekti to išaukštinto tikslo, tai yra atskleisti Kūrėją, susivienyti su gamta. Taigi, aš nepakeičiu savo norų, aš savo norus iš tikrųjų ištaisau, padarau juos teisingais, jų nepakeisdamas.

Ingrida Stankevičienė: Vadinasi, aš nesu kaltas, kad aš taip jaučiu, kad aš taip galvoju, kad mane kankina tokios mintys, kad tarkime, nekenčiu kito žmogaus ar negerbiu savęs, kadangi aš vaikystėje dariau kažką netinkamo. Man dėl to kentėti nereikia?
Domas Masiulis: Nėra jokios kaltės šiame pasaulyje, nėra apskritai ką kaltinti dėl to, kad visi mes, visa negyvoji, augalinė, gyvūninė ir mūsų visuomenės gamta, prigimtis, visą laiką buvo vedama tos pačios sistemos. Net, jeigu pažiūrėtume į tai, ką mums sako mokslas, ką sako fizika, chemija, biologija, mes prieisime prie išvados, kad galų gale niekas neatsitinka be priežasties. Visą laiką yra kažkokia priežastis, kuri nulemia kažkokį įvykį, ir galų gale, visa mūsų visata nuo didžiojo sprogimo iki pat dabar, tiesiog pagal tuos užfiksuotus dėsnius vystėsi taip, kad negalėjo išsivystyti niekaip kitaip.
Todėl nėra ką kaltinti, nei save, nei kažką kitą, yra kabalos metodika, kuri leidžia mums atskleisti visko priežastį ir visko tikslą, kur link viskas eina ir kodėl viskas buvo taip sukurta. Jeigu mes to nematome, tai mes ir negalime pateisinti tos tikrovės ir dėl to priešinamės jai. Bet jeigu mes tai atskleidžiame aiškiai, lygiai taip pat, kaip aš matau šitą mikrofoną prieš save, aš matau tą priežasčių pasaulį, kuriame taip pat yra ir tikslas, kur link viskas eina. Aš pamatau, kad nuo pat pradžių viskas buvo tobula.

Ingrida Stankevičienė: Kas kabaloje yra būsena?
Domas Masiulis: Iš kur ateina mūsų norai. Mūsų norai ateina iš aukščiau pagal nustatytą kūrimo programą, jie jau išdėlioti iš anksto, visa jų grandinė, kitaip dar vaizduojama, kaip spiralė kabalistiniuose brėžiniuose.
Visa tai yra tam, kad suminkštintų, įtikintų, performuotų norą gauti, kad jis sugebėtų kaip ir anuliuotis tokiu būdu, kad ir nesunaikindamas savęs iki galo vis tiek priimtų dar vieną savybę – norą duoti. Tai yra tai, apie ką mes anksčiau kalbėjome, kad gamta mus stumia to link, kad mes vis tiek, bet kuriuo atveju įgautume tą savybę. Mes galime pasirinkti: arba mes tą savybę išvystysime patys savo noru, tai yra daug malonesnis kelias, arba gamta tai padarys už mus. Vis tiek prives mus prie to taško, kai mes turėsime pasirinkti, mus muš ir mes pasirinksime, taip sako kabalistai, kad kančių keliu vis tiek tos būsenos per mus pereis.
Tai būsena yra: aš gaunu norą ir aš gaunu tame nore kažkokį pojūtį, ir aš gaunu naują norą, ir aš gaunu tame nore dar kažkokį pojūtį, ir tas noras vis auga ir neužsipildo, ir pereina per tokias būsenas, kad norom nenorom prieina prie to, kad tiesiog kapituliuoja, pasiduoda tam. Pasiduoda: „Ką man daryti, kaip aš galiu užsipildyti? Man reikalinga tavo pagalba,“ – jis kreipiasi į jėgą, kuri jį sukūrė, į Kūrėją.

Ingrida Stankevičienė: Mes savo laidose vartojame tokį terminą: kurti bendrą dvasią. Jūsų kabalos terminais tai būtų kaip? Pajausti šviesą?
Domas Masiulis: Bendrą dvasią, tai yra sukurti bendrą kli, bendrą indą. Bendrą kli, tai reiškiasi, sujungti mūsų norus į vieną. Ir būtent šito indo pagalba mes jaučiame aukštesnę šviesą. Kodėl? Todėl, kad mes supanašėjame savybėmis su duodančia šviesa.

Ingrida Stankevičienė: Mes kuriame tą bendrą dvasią arba mes kuriame tą bendrą indą?
Domas Masiulis: Tai reiškia, kad mes ištaisome tarpusavio santykį.

Ingrida Stankevičienė: Į tą kli, į tą indą kažkas patenka ir jis pradeda kažką skleisti, ar kaip?
Domas Masiulis: Čia lygiai taip pat kaip elektra – mes negalime jos pačiupinėti ar paliesti tol, kol mes neįjungiame kažkokio prietaiso ir mes matome tam tikrą poveikį. Tai būtent tą energiją, tą teisingą santykį mes tarpusavyje jaučiame. Kitaip tariant, mes jį tiriame toliau.
Andrius Venslovas: Mes jau kalbėjome, kad šviesa sukūrė indą, kurį galėtų užpildyti. Taigi, taip mums ir pasakojo kabalistai, kad viso kūrimo tikslas yra norą gauti užpildyti Kūrėjo didybe, kitaip tariant, šviesos, integralumo, vienybės, davimo jėgos svarba. Ir, tokiu būdu, tas indas įgauna Kūrėjo savybę ir tampa lygus tai Kūrėjo savybei, tampa tartum duodantis jai ir tai panaikina gėdos jausmą apie kurį mes šnekėjome. Jeigu aš jaučiuosi tau lygus, tai aš galiu iš tavęs priimti viską, ką tu man paruošei. Ir Kūrėjas būtent tam ir sukūrė kūrinį, kad užpildytų jį viskuo, kas yra pas jį.
Domas Masiulis: Kitaip tariant, tikslas – atskleisti Kūrėją kūriniuose. Žemėje mums gyvenant gauti tą pilną užsipildymą, jausti Kūrėją.


Spausdinti