„Verslumo dvasia“: ruošiamės artėjantiems rinkimams

Laidoje „Verslumo dvasia“ ruošiamės artėjantiems rinkimams.
Rinkimai – nepaprastai atsakingas laikas mūsų visuomenei. Tinkamai jiems ruoštis padės 3 laidos svečiai: I laidos dalyje svečiuojasi filosofijos mokslų daktaras, biokibernetikas, ontologijos ir pažinimo teorijos profesorius, Pasaulinės kabalos akademijos įkūrėjas ir vadovas Michaelis Laitmanas (nuotraukoje).
II laidos dalyje įžvalgomis dalijasi politologas, Kauno technologijos universiteto profesorius Algis Krupavičius ir verslininkas, buvęs aktyvus politikas Jonas Balčius.

Klausytis internetu.

Laida transliuojama kas antrą penktadienį 10.05 val. (kartojama savaitgalį), po transliacijos galite klausytis internetu sau patogiu metu.
Daugiau svarbių įžvalgų rinkimų tema rasite Augustino Rakausko knygoje „Globali jausmo proto dvasia“.
Laidą veda Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė ir Edita Norkienė.
***
Ištrauka iš laidos:
Ingrida Stankevičienė – Šiandiena mes kalbėsime apie rinkimus.
„Visuomenė, nenorėdama gilintis į demokratijos dėsnius, įpareigoja to siekti išrinktuosius. Iš esmės iš jų reikalaujama pakelti visos visuomenės sąmoningumo lygį, tačiau atskiros asmenybės per silpnos padaryti visą visuomenę laimingą. Laikas ne lyderius kelti, o stengtis žmonių sąmonėje apgyvendinti visuomenei tinkamas nuostatas. Žmonės, pradėję suvokti vientiso pasaulio visumą, turėtų stengtis savo pranašumą tai visumai ir atiduoti, kad augtų jų pačių ir visuomenės sąmoningumas.“ – tai citata iš Augustino Rakausko knygos „Globali jausmo proto dvasia“.
Pirmąją „Verslumo dvasios“ laidos dalį mes pradėsime ištrauka iš Izraelyje daryto interviu su filosofijos mokslų daktaru, biokibernetiku,
ontologijos ir pažinimo teorijos profesoriumi Michaeliu Laitmanu.
Kaip jūs manote, ar valdžios atstovai turi būti renkami?
Michaelis Laitmanas – O kas juos rinks? Liaudis? Tai yra tokiu atveju mes išsirinksime valdžią kuri atitiks virėjos lygį, nes ji renka valdytoją. Ką suvokia masė (kalbu apie pačius paprasčiausius sluoksnius – 70, 80, 90 procentų žmonių), kiek jie supranta, kas jiems yra geriau ir kas blogiau? Ką lems tas ar kitas vadovas, kiek jie gali suprasti žmogų, partiją? Todėl, kai mes kandidatuojame tokioje visuomenėje į valdžią, mums svarbiausiai – garsiai rėkti. Svarbiausiai yra apjuodinti konkurentą, išgražinti save, parodyti pačiu gražiausiu kampu, kad patiktume liaudžiai, nieko neįžeidžiant – plebėjams. Kai rėksiu, kad parūpinsiu žmonėms geras pensijas, geras sveikatos paslaugas, t. y. tai, kuo galiu juos nupirkti, o kas bus paskui – nesvarbu. Štai ir tampa mūsų rinkimai paradu tokių štai menamų politinių žvaigždžių. Dėl to ir išrenkami tokie žmonės, kurių gražesnė šypsena, kurie pasiskolino daugiau pinigų ir nusisamdė geresnių reklamos specialistų, išsipirko daugiau radijo ir televizijos laiko. Piaro kampanija, daugiau nieko. Tik reklaminė kampanija sukuria prezidentus, iškelia partijas – duok man daug pinigų!
Mes matome tai iš Amerikos prezidento rinkimų, kad ir Obamos. Kas jis buvo anksčiau? Ogi niekas. Tiesiog paėmė pilką žmogelį, paprastą senatorių, be to dar – niekuo neišsiskiriantį, ir padarė iš jo žvaigždę, ėmė traukti į dienos šviesą įvairiausias detales. Surinko gerą komandą, kuri išpopuliarino jį internete, kitur, įtraukė į šį procesą visuomenę, rinko po dolerį iš kiekvieno ar panašiai, žodžiu, padarė daug gerai apgalvotų ėjimų ir gavo trokštamą rezultatą. Bet visa tai pagrįsta tik meistriškumu žmonių, kurie valdo šį procesą. Iš istorijos tai primena Kaligulos žirgą, kurį jis paskyrė vadovauti. Štai ir pavyzdys. Žinoma, nenoriu lyginti šių dviejų dalykų, bet abu jie veikia pagal tą patį principą iki pat šių dienų, o praėjo jau keli tūkstantmečiai. Ir šiandien – tas pats.

Ingrida Stankevičienė –
Jūs teigiate, kad liaudis tiesiog neturi šansų išsirinkti teisingai?
Michaelis Laitmanas – Neturi, nes tai yra liaudis. Liaudį turi valdyti žmonės, kurie tikrai ja rūpinsis, kurie turi teisingą supratimą. Kas gi gali rūpintis liaudimi? Juk ne reklaminė kampanija?

Ingrida Stankevičienė – Ar istorijoje buvo nors vienas pavyzdys, kai į valdžią būtų renkamas tinkamas žmogus?
Michaelis Laitmanas – Nėra. Niekada jokių teisingų pavyzdžių nebuvo. Visada buvo mūšiai, neramumai tarp partijų, bet iš dviejų blogybių renkamės mažesnę, todėl tai, kas vyksta Europoje yra geriau nei bet kokie diktatoriški režimai, nes visgi yra tam tikros varžybos. Tačiau kai kova vyksta tarpusavyje, o sprendžia – liaudis, yra blogai, nes iššvaistoma milijardai, o viskas pagrįsta visišku melu, ir rezultatas visada nevykęs.
Buvo laikai, kai žmonijai buvo reikalingi karaliai ir nepasakyčiau, kad šiandien jie nebereikalingi. Ir šiandien, didelei daliai visuomenių ir šalių reikia karaliaus, žmonės daug geriau jaustųsi, jei turėtų kokį nors vieną „tėvą“, kuris visais rūpinasi, daugybei šalių. Tai priklauso nuo vidinio visuomenės pasirengimo, nuo socialinio išsivystymo, tai nepriklauso nuo protinio išsivystymo, o būtent nuo visuomenės brandos. Iš istorijos matome, kad visuomenei subrendus karaliai patys atsisakydavo monarchinio valdymo, perduodavo jį parlamentams. Taip vykdavo visose šalyse.
Bet noriu pasakyti visai ką kita. Visuomenei turi vadovauti žmonės, kurie teisingai supranta tikslą, kurį žmonijai kelia gamta. Mes esame jėgų viduje. Ne koks nors karalius nurodo, kaip žmonijai vystytis, ir ne kokia nors papirkta reklaminės kampanijos pastangomis iškelta partija. Ne kokios nors politinės machinacijos turi nurodyti mūsų vystymosi kryptį. Pirmiausiai privalome išanalizuoti gamtą, gamtos dėsnius, kur link ji mus stumia, ir kai tik mes surasime tą kryptį ir ta pačia kryptimi nukreipsime savo partiją ir valdžią, tada atsidursime optimalaus vystymosi kelyje. Tam, žinoma, reikalinga visai kitokia padėtis šalyje, valdžioje, tam reikia žmones auklėti, ugdyti, kad žmonės suprastų žmonijos vystymosi procesą, žinotų, kokia kryptimi jis vyksta, kodėl žmonija praeina būtent tokius etapus, koks apskritai yra žmonijos vystymosi tikslas, kur link gamta mus veda, juk norime ar ne, turėsime jos tikslą pasiekti. Tada žmogui susiformuos teisingas supratimas, ar tas žmogus, ta partija, ta grupė ar bendruomenė atitinka bendrą, visuotinį gamtos planą ar ne. Žmogus išsiugdys instrumentus, kuriais galės pamatuoti krypties tikslumą. Kitaip nėra su kuo jo pamatuoti. Ir valdantieji tų instrumentų neturi, jie paprasčiausiai renkasi tai, kas jiems labiau apsimoka, kas jiems pagal savo gyvūninį charakterį atrodo priimtiniau. Todėl vieni politikai keičia kitus, o ką gi tai reiškia? Kad nė vienas ir nėra teisus.

Ingrida Stankevičienė – Štai jūs liaudį pavadinote plebėjais, tai kaip tokia liaudis gali rinkti valdžią?
Michaelis Laitmanas – Kai kalbėjau apie plebėjus, turėjau omenyje šiandieninį žmonių išugdymo, sąmoningumo lygmenį. Reikia auklėti, ugdyti visuomenę, visiškai visus žmones iki tokio lygmens, kad jie galėtų teisingai vertinti gamtą ir tuos žmones, kurie gali išdrįsti prisiimti atsakomybę valdyti, o juk tai labai rimta užduotis: kaip vesti visuomenę, vadovaujantis gamtos dėsniais, kitaip sakant pagal Kūrėjo dėsnius? Štai taip liaudis turėtų rinktis – išminčius, kurie supranta. Liaudies sąmoningumas turi būti tokio lygmens, kad palaipsniui rinktų vis išmintingesnius žmones, piramidės principu kylant į viršų, kol galiausiai išrenkamas išmintingiausias.

Ingrida Stankevičienė –
Gerbiamas profesoriau, vadovaujantis kabalos mokslu, iš kur ir pagal kokius kriterijus turi atsirasti valstybės valdytojas? Kas ir kaip turi suteikti jam teises, kad masės sutiktų ir eitų paskui jį? Ar jūsų mokslas apie tai kalba?
M. Laitmanas: Kabalos  mokslas sako, kad valdyti turi pats išmintingiausias, nes jis, savaime suprantama, žino, kas geriausiai visiems. Jis žino savo paties silpnybes, išmano, kokių trūkumų turi kiti žmonės, nes jis žino, kaip pakilti aukščiau tų silpnybių, kaip jas ugdyti, kokiu būdu ir kokius įstatymus įvesti. Valdytojas, viena vertus, turi būti pats išmintingiausias, kita vertus, geriausiai jaučiantis liaudį. Kabala pasakoja, kaip buvo valdoma senovėje. Buvo periodas, kai senovės Izraelio valstybė buvo valdoma Sinedriono – aukščiausiojo valdymo organo. Jame posėdžiavo 70 žmonių, šie išminčiai ir valdė. Buvo ir kitas dvasinis valdymo organas, kuris vadinosi Kneset achdula, 120 išminčių, kurie valdė viską, kas vyko šalyje, sprendė juridinius klausimus ir taip toliau. Veikė švietimo sistema, jungianti kuanim ir liverim, t. y. buvo ruošiami pedagogai, kurie užsiėmė visuomenės ugdymu. Svarbu pažymėti, kad nuo pat Izraelio ištakų tautos švietimas buvo svarbiausias dalykas. Nebuvo vaikų, kurie nebūtų mokomi rašyti ir skaičiuoti. Tai taip pat buvo įtraukta į įstatymus ir tuo turėjo rūpintis šalies valdytojas. Taigi valdytojas buvo gyvenimiška išmintimi turtingas žmogus, kuriam svarbiausiai buvo duoti savo kartai maksimalų dvasinį pripildymą kartu su fizine sveikata ir moralinėmis nuostatomis.

Ingrida Stankevičienė –
Tai ar įmanoma tokį išminčių išsirinkti demokratiniais rinkimais?
Michaelis Laitmanas – Ne. Tai iš pat pradžių renkama pagal iš esmės kitus kriterijus. Pirmiausiai būtinas visuotinis tautos auklėjimas, ugdymas, kad kiekvienas žmogus turėtų tam tikrą idealą, vaizdinį, etaloną, pagal kurį žmogus galėtų dairytis ir rinktis, o kas gi iš tikrųjų iš mane supančių žmonių, iš mano apylinkės pasirengęs valdyti apylinkę, kaimą, miestą ir galiausiai – valstybę. Taigi pareigoms renkama pagal išsilavinimą, pagal švietimo sistemos išugdytą idealo vaizdinį, pavyzdį. Valdytojas aiškiai atitinka visuomenės lygį. Kai matau, kokius pavyzdžius kuria radijas, televizija, knygos, internetas jaunimui, o vyresniesiems serialai, tai, žinoma, ne tokie pavyzdžiai, kuriuos norėčiau matyti kaip kokios nors savivaldybės ar valstybės valdytojus. Žmones moko, kad teisę turi stipresnis, turtingesnis, apsukresnis. Jei žmogus pasiekė kokią aukštumą, tai greičiausiai jo būtent tokios vertybės. Tai matome visose šalyse. Amerikoje viskas priklauso nuo pinigų kiekio ir reklaminės kampanijos, Rusijoje – jėga, KGB ir kiti dalyviai, problemų sprendimas jėga, Izraelyje slaptos intrigos ir taip toliau. Akivaizdu, kad nė vienoje šalyje mano nupasakotos nuostatos negalioja.

Ingrida Stankevičienė –
Štai Europoje, kur deklaruojama, kad kiekvieno individo noras yra šventas, taip pat yra išlaikoma ir, galima taip sakyti, įstatymų diktatūra, iš to ir kyla tas paradoksas – kodėl demokratija, kurios taip siekiame vis neįgauna tos teisingos formos? Jūs ne kartą savo interviu esate kalbėjęs, kad pati demokratijos forma yra ideali, bet jos realizacijai būtinos atitinkamos sąlygos, jos negalima naudoti minioje, kurią sudaro žmonės negalvojantys apie rytojų, jeigu tos masės niekas ne auklėja, nepadeda dvasiškai tobulėti, tada demokratija sukelia regresiją. Jūs sakėte, kad nei aukštesnieji, nei žemesnieji visuomenės sluoksniai nesupranta, kas yra ta demokratija.
Michaelis Laitmanas – Nemanau, kad demokratija, tokia, kokia ji egzistuoja dabar, yra verta vadintis demokratija. Tai juk ne liaudies valia. Tai tik jos imitacija. Tai saujelė žmonių, kurie į savo rankas priglaudė ekonominius, politinius, karinius išteklius ir sako, kad „mes turime demokratiją“, ir kad „veikiame tautos vardu“, o jūs mus perrinkite, tokiu ar kitokiu būdu. Ir ne taip svarbu, liberalai tai ar demokratai. Izraelyje apskritai daugiau kaip 20 partijų prašosi pavairuoti šalį.
Iš tikrųjų, kol mus veikia tik viena mūsų vidinė egoistinė jėga ir nėra ją atsveriančios altruistinės jėgos, demokratijos būti negali. Demokratija yra tai, kas konstruojama aukščiau priešingybių, sukuriant pusiausvyrą tarp dviejų jėgų – neigiamos – mūsų egoizmo – ir teigiamos – gamtos jėgos, kuri egzistuoja kaip atsvara egoizmui. Tai – davimo ir meilės jėga. Štai turime jėgą neapykantos ir atstūmimo, ir kitą jėgą – traukos ir susijungimo. Šios dvi jėgos turi viena kitą atsverti. Jokiu būdu egoizmas nėra blogas, jei jis atvedamas į pusiausvyrą. Meilė ir davimas be egoizmo taip pat gali pasireikšti labai iškreiptomis formomis, blogesnėmis nei egoizmas.
Trumpiau tariant, mes esame sukurti sistemoje, kuri yra pliuso ir minuso pusiausvyroje, ir tarp jų tegalima įterpti tam tikrą apkrovą, kuri teisingai veiks. O jei šios teigiamos jėgos nėra, ji minimali, tesilaiko tik ant baimės būti sužalotiems, sunaikintiems ir panašios, tai mes neturime sąlygų demokratijai.
Taigi mes nesame sistemoje, kur pasireiškia šios abi jėgos ir todėl, kai egzistuojame tik egoistinėje sistemoje, sakyčiau, kad mums šiuo metu labiausiai tinkama būtų teisinga diktatūra.
Karalius, labai tinkamas, jis rūpinasi šalimi, pavadiniais, jis jų nenaikina, nes jie yra jo nuosavybė, jis juk jų šeimininkas, o dabar šeimininko nėra. Leidžia išrinktajam pavairuoti dvejus, trejus ar penkerius metus, o paskui? O koks jo reikalas, kas paskui, jei jo nebeperrinks? Todėl kol valdo turi griebti viską!

Ingrida Stankevičienė – Taip profesoriau, žinoma, karalius, bet visgi grįžkime prie tos sistemos, į kurią mes linkstame, tai – vientiso organizmo sistemos. Ir kaip mes turėtume elgtis, kad pradėtume sąmoningai kaip piliečiai suvokti, kad rinkimai yra vienas atsakingiausių procesų mūsų kaip piliečių gyvenime. Nuo ko mums pradėti?
Michaelis Laitmanas – Nuo Švietimo, nuo ugdymo sistemos.

Ingrida Stankevičienė – Nuo švietimo, aha, bet tai – 20–30 metų mažiausiai truks, o iki to laiko?
M. Laitmanas: Na, gal, bet pradėti reikia, nes jei mes ir toliau matysime tokius filmų, serialų, žurnalų herojus, kurie patys gražiausi, turtingiausi, ryškiausi, šauniausi, tai, žinoma, atitinkamai ir rinksime sau valdžią. Ir aišku, tokį, kaip matome, gyvenimą ir turėsime.

Ingrida Stankevičienė – Štai jūs profesoriau 1979 metais įkūrėte ir vadovaujate Pasaulinei kabalos akademijai, esate parašęs daugiau nei 40 knygų, nuolatos bendraujate ir tiesiogiai, galima sakyti, ir virtualiai su visu pasauliu, ar jūs matote šiandien tokių žmonių, kurie galėtų suteikti tokį išsilavinimą? Ar yra tokių?
Michaelis Laitmanas – Mes stengiamės surinkti kuo daugiau psichologų, sociologų, politologų, net biologų, fizikų, trumpiau sakant tokių žmonių, kurie sveikai mąsto ir suvokia, kad pasaulis eina visiškai negeru keliu ir jau nebėra ką daugiau daryti, nes krizė ištiko švietimo sistemą, šeimą, viską – visą visuomeninį gyvenimą ir todėl mes turime greitai keistis. Tikiuosi, kad susirinks toks forumas žmonių, viena vertus, garsių, didelių, protingų, kuriuos visuomenė laiko išmintingais, ir, kita vertus, bus tokia didžiulė krizė ir valdžios, ir ekonomikos, ir žmonių tarpusavio santykių, kad žmonės suvoks būtinybę keisti visuomenės sąmonę, keisti įstatymus, santykius ir prioritetus.

Ingrida Stankevičienė – Savo „Verslumo dvasios“ laidose mes daug kalbame apie lyderio poziciją, ir daug atsakymų randame įžvalgų knygoje „Globali jausmo proto dvasia“, štai, prašau, paklausykite: „Kadangi dabartinis daugelio piliečių ir juos valdančių politikų sąmoningumo lygmuo neleidžia išgeneruoti vienybės dvasios, labai svarbu, kad atskiruose egoistiškų lyderių suburtuose kolektyvuose, įvairiuose visuomeniniuose žmonių junginiuose sklistų informacija, padedanti kurti vienybės nuostatas, kurios skatina suvokti gyvenimo esmę. Žmonėms reikia padėti suprasti, kaip užgimsta sąmoninga visuotinės vienybės dvasios galia ir kam ji reikalinga. Jei to nedarysime, galia vis vien užgims, bet gali būti nesąmoningai gaivališka ir todėl – neprognozuojamai pavojinga.“
Tai ar kabalos mokslas
siūlo kažkokių būdų, taisyklių, kurios padėtų išsirinkti lyderį?
Michaelis Laitmanas –
Lyderis renkamas pagal tai, kaip užsirekomendavo savo ankstesniame gyvenime, ne praeitame, aišku, o tame, ką jis susikūrė: kaip jis dirba, kaip moko žmones, kaip su jais elgiasi, kokias vertybes siekia įdiegti masėms. Pagal tai lyderis turi būti vertinamas, pajaučiamas, pamatuojamas. Ir pagal jo praeities nuopelnus, jis turi pasireikšti. Lyderis turi pats išeiti į lyderius.
Ką reiškia – „rinkti“? Suprantate, ką noriu pasakyti, jei liaudis palaipsniui teisingai ugdoma, pasitelkiant tuos lyderius iš apačios, tai tas lyderis natūraliai iš visuomenės iškyla.
Sakykime, turime laisvą visuomenę, elektroninį skaidrų balsavimą, kai nėra galimybės sukčiauti, iš liaudies iškyla keletas, na, keli šimtai žmonių – kandidatų, kurie, iš principo, turi vesti žmonės geresnio tikslo link. Juk tai vadinama lyderiavimu. Ką reiškia prezidentas? Aš suorganizuosiu jums geresnį gyvenimą – saugų, patikimą; maitinimą, poilsį, pensijas, atostogas ir taip toliau. Kitaip sakant, jis žada žmonėms gerą gyvenimą, ar ne? Taigi, tokias tendencijas turi demonstruoti kandidato ankstesnio gyvenimo veiksmai. Negali būti taip, kad niekam nežinomas iššoktų ir visi šauktų: „Mes norime tos lėlės!“ Kandidatas turi tai parodyti, tai pirma. O antra, ką reiškia parodyti? Jis turi savo veiksmais, tame lygmenyje, kuriame jis yra, jau iš anksto eiti į žmones ir rodyti visuomenei, kas jai yra būtina. Jis turi pasireikšti veiksmais ir tada jį renka pagal jo darbus, pagal veiksmus, o ne pagal tai, ką jis kalba. Visa ta priešrinkiminė kampanija niekam nereikalinga. Ją apskritai reikėtų artėjant rinkimams uždrausti, kad žmonės eitų balsuoti pagal tuos įspūdžius, kuriuos susidarė iš kandidato veiksmų. Ir ne kitaip. Žmonės tiesiog nueina ir balsuoja. Jeigu visuomenė lyderių paruošta, priklausomai nuo to, ko jie sugebėjo pasiekti, tai visuomenė ir pabalsuos: už tą 20 procentų, už aną – 50. Ir viskas. Reikia iš apačios dirbti, o ne iš viršaus.
O dabar – duok kelis milijardus ir padarysiu iš savęs kokį tik norį lyderį – fašistą, pacifistą, kairįjį, dešinįjį – kokį pageidausite. Tik duok man pinigų, aš apkvailinsiu žmones.

Spausdinti