Laidoje „Verslumo dvasia“ ieškome būdų, kaip praktiškai savo gyvenime panaudoti dvasinius įrankius. Vienas iš jų – malda. „Senukų“ sistemos įkūrėjas, „Žinių radijo“ savininkas ir šios laidos autorius Augustinas Rakauskas parašė 8 punktų maldą. Jos kontekste kartu su „Verslumo dvasios“ laidos svečiu psichologu, šeimos santykių konsultantu, astrologu ir lektoriumi Vladimiru Ivanovu žvelgiame į žmogų, į įmonę, kaip į sistemą, kalbamės apie svarbiausius dėsnius, kurie ją daro ir palaiko harmoningą.

Klausytis internetu.
Laida transliuojama penktadienį 10.10 val., kartojama savaitgaliais 17 val.

***
Ištrauka iš laidos:
Ingrida Stankevičienė: Mes patenkame šiandien į situacijas, kurios aiškiai rodo, kad šis pasaulis toks, koks buvo, jau nebebus. Per mirtis, per spaudžiančias dramas esame verčiami girdėti, suprasti, kad šis kraujuojantis pasaulis yra niekur kitur, o mano viduje. Užklupusios tragedijos rodo, kad visa gyva mus supanti sistema reikalauja iš mūsų išmintingo įsikišimo ir dalyvavimo mūsų pačių vystymesi. Mes jėga verčiami pažinti sistemą, kurioje gyvename, ir jėga verčiami prisiimti už tai atsakomybę. Mūsų tvarkų ir taisyklių sukurtas pasaulis griūna ir šiandienos faktai rodo, kad nežinome, kaip teisingai elgtis su savimi, su kitu, dėl ko egzistuojame, kokios aukštesnės jėgos mus valdo ir kaip užmegzti su jomis ryšį. Mūsų veiksmai rodo, kad mes nesame pasirengę teisingai įsisavinti vystymosi sistemą. Ieškodami atsakymo į klausimą, kaip išsigelbėti, mes vis aiškiau pradedame matyti, kad visos mūsų problemos susiveda į vieną tašką – į mūsų egoizmą.
Šiandien mūsų laidoje – psichologas, šeimos santykių ir sėkmės siekimo konsultantas, astrologas, lektorius.
Vladimiras Ivanovas:
Mano vardas Vladimiras Ivanovas, pagal išsilavinimą esu psichologas, mano gyvenimo ir mąstymo būdas toks, kad mėgstu padėti žmonėms. Taip pat esu keliautojus, maždaug du tris kartus per metus apkeliauju Rusiją su paskaitomis, seminarais, konsultacijomis, turiu savo tinklaraštį keliuose socialiniuose tinkluose, rašau ten straipsnius, bendrauju su žmonėmis. Apskritai, stengiuosi būti socialus žmogus ir nešti gėrį, ypač konsultuodamas susituokusias poras tarpusavio santykių kūrimo, astrologiniais klausimais. Esu kelių porų šeimos konsultantas, vedu jas, kelias pavyko išvesti iš skyrybų lygmens ir perkelti į tokį, kai sutuoktiniai vienas kitam šypsosi ir gyvena kartu. Be to, esu dvasinis vadovas. Manau, tas poreikis susiformavo tada, kai susidomėjau dvasiniu gyvenimu, man buvo maždaug 14 metų. Praktikuoju dvasinį gyvenimą maždaug 25 metus. Gavau žinias, kurios padarė mane laimingą, tam tikrą kultūrą, kuri padėjo man išspręsti savo problemas, ir nusprendžiau perduoti tas žinias kitiems.

Ingrida Stankevičienė: Gerbiamas Vladimirai, štai jūs pats ir pasiūlėte mums temą laidai. Užsiminėte, kad talkinate šeimoms, padedate spręsti jų tarpusavio santykius, pereinate nuo pačių skaudžiausių būsenų ir atvedate šeimą prie harmoningų santykių. Tam, kad santykiai būtų harmoningi, jie turi aiškiai būti grįsti tam tikromis nuostatomis, tos nuostatos aiškiai turi būti grįstos tam tikrais dėsniais. Taigi, kalbame apie sistemą.
Gerbiamas Vladimirai, pabandykime šiandien pakalbėti apie sistemą. Ir štai aš jums paskaitysiu tokį pranešimą, kuris būtų įvadas mūsų laidai. 1995 metais Yellowston‘o nacionaliniame parke į laisvę buvo paleista 14 vilkų. Parke vilkų nebuvo 70 metų. Ir visą laiką ten karaliavo elniai, kurie per nekontroliuojamo dauginimosi metus padarė didžiulį nuostolį vietinei florai. Vilkai privertė elnius atsargiau rinktis ganyklas. Dėl to atsigavo augmenija. Per 6 metus 5 kartus padaugėjo medžių, atsirado bebrų, kuriems reikalingi medžiai būstams statyti. Užutekiuose atsirado ondatrų, ančių, žuvų. Vilkai sumažino šakalų populiaciją, dėl ko padaugėjo zuikių ir pelių. O dėl to padaugėjo vanagų, šeškų ir lapių. Į parką atkeliavo meškų, nes jos galėjo nuvyti vilkus nuo jų grobio ir pabaigti likučius. Parke padaugėjo uogų. Bet nuostabiausia, kad vilkai pakeitė upių tėkmę. Upių vagos išsitiesino, stabilizavosi, sumažėjo krantų erozija. Tai nutiko todėl, kad vilkų įtaka elniams paskatino žaibišką medžių ir žolių augimą upių krantuose, sutvirtindama jų gruntą. Pasikeitė ir parko geografija. O visa tai įvyko dėl 14 vilkų, paleistų ten mažiau kaip prieš 20 metų.
Pagarsinau šitą informaciją tikrai ne diskusijai. Tiesiog dar kartelį įsitikinome, kad gamta idealiai veikia kaip pati save reguliuojanti sistema. Tačiau kaip šitą sistemą veikiame mes, žmonės, savo jausmais, savo mintimis, savo darbais, apie tai šiandien ir pakalbėsime. Pagrindinis šaltinis, kuriuo remiamės laidoje, yra knyga „Globali jausmo proto dvasia“. Taigi, kalbėsime apie įmonę, apie įmonę kaip apie sistemą.
Štai jūs, kalbėdamas apie asmenybės problemas, iš tiesų bandote savo klausytojams suteikti kuo daugiau žinių, pamatyti, kaip funkcionuoja visa didelė sistema, kurios dalys jie yra patys. Jūs mokote juos žiūrėti į save, į vienas kitą, į tarpusavio santykius kaip į didžiulę sistemą. Mes matome, kas vyksta pasaulyje, ir krizė mums labai akivaizdžiai rodo, kad išgyvens tiktai tokios sistemos, kurios veikia harmoningai. Taigi, kuo turi vadovautis sistema, kad joje vykstantys procesai būtų harmoningi?

Vladimiras Ivanovas: Vienas dvasinis mokytojas kartą pasakė, kad šiame pasaulyje nieko netrūksta, išskyrus teisingą dvasinę sąmonę. Dvasinis bankrotas, arba dvasinių, aukštesniųjų principų nesuvokimas ar nesugebėjimas jų pritaikyti kasdienybėje gimdo krizes. Pavyzdžiui (Sovietų Sąjungoje jį pavertė komunizmo apologetu), bet iš tikrųjų Karlas Marksas buvo finansininkas, parašęs veikalą „Kapitalas“, kuriame jis pasakė įdomų dalyką: „Kol pramonė pasaulyje tenkins ne poreikius, o godumą, minimum kartą per šimtą metų pasaulį apims finansinės krizės.“
Taigi, jeigu sistema pagrįsta menkais faktoriais, pavyzdžiui, eksploatacija, kaip dabar dažnai daroma, o ne žmogaus gyvenimo aukštesniojo tikslo supratimu, visada bus krizių. Tai šiame kontekste mano užduotis – padėti žmonėms suprasti aukštesniąsias vertybes ir duoti tam tikrus raktus, padedančius jas taikyti kasdieniame gyvenime. Tada žmogus harmoningiau sugyvena su aplinkiniais, su gamta ir panašiai. Aukštesniųjų vertybių trūkumas labai ryškus. Reikia suvokti, kad puoselėti aukštesniąsias vertybes yra labai praktiška.

Ingrida Stankevičienė: Augustinas Rakauskas, „Verslumo dvasios“ laidos autorius, savo straipsniuose, laidose, knygose teigia, kad dvasinės nuostatos turi dalyvauti visose mūsų gyvenimo situacijose. Visos mūsų tvarkos, principai, vizijos turi turėti dvasinių nuostatų pagrindą. Štai mūsų garso operatorius yra net paruošęs trumpą ištrauką iš vienos laidos, kur Augustinas kalba būtent apie tai:
Augustinas Rakauskas:
Būtent išminties, teisingumo faktoriaus lygis, tikėjimo būsena ir meilės jausmas padeda mums suformuoti tuos punktus, kurie sugula į Konstituciją. Išeina, kad mūsų jausmo ir proto dvasinės vertybinės nuostatos suformuluoja konstitucines nuostatas. Jeigu mes daugiau arba nors tiek pat kreiptume dėmesį į dvasines nuostatas, kurios mums talkina formuojant konstitucines nuostatas, turėtume daug mažiau klaidų ir daug mažiau galimybių suteiktume manipuliuojantiems konstitucinėmis nuostatomis kvailinti visuomenę ir siekti savo tikslų. Mes turime nuolatos ravėti, gilintis ir vystyti savo dvasinių vertybių nuostatas, kad turėtume kuo aukštesnius išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės kriterijų suvokimus. Kad mūsų vidinė būsena galėtų jausti ir suvokti, kas yra išmintinga, kas yra teisinga, kuo reikia tikėti ir ką reikia mylėti.
Vladimiras Ivanovas: Tai svarbus momentas. Papasakosiu, apie ką aš mąstau pastaraisiais metais ir ką stengiuosi kalbėti seminaruose, paskaitose. Principas paprastas – kuo aukštesnis žmogaus tikslas gyvenime, tuo daugiau jis gali pasiekti. Todėl turėti aukštą tikslą – labai praktiška. Kai mes duodame žmonėms kažkokias dvasines nuostatas, dvasinį tikslą, žmonės tampa labai laimingi, nes tai labai praktiškas gyvenimas. Gaila, kad ypač Sovietų Sąjungoje buvo įvykdyta antidvasinė propaganda, kai žmonės sakydavo, kad neapsimoka tikėti į Dievą. Bet tikrai taip nėra. Žiūrėkite: jei turite aukštą tikslą, jums teks išsiugdyti iškilias charakterio savybes, atlikti atitinkamus veiksmus ir, žinoma, gauti aukštus rezultatus. Todėl turėti aukštą tikslą, susijusį su Dievu, Aukštesniuoju pradu – itin praktiška.

Ingrida Stankevičienė: Kaip jūs matote verslininką, kuris, kurdamas gyvą verslo sistemą, sudėlioja dvasines nuostatas tam, kad visa sistema kurtų tą bendrą dvasią, veikiančią aplinką ir kartu visą šalį? Ar toks žmogus, išsikėlęs sau aukštus tikslus, gali būti vadinamas dvasiniu verslininku?
Vladimiras Ivanovas:
Kaip tik norėčiau, kad žmonės būtų dvasiniais verslininkais. Papasakosiu istoriją. Kartą Rusijoje važiavau traukiniu. Vidury kelio buvo ilgas sustojimas ir į mano kupė įlipo vyriškis. Jis atsinešė 2 litrų alaus butelį. Tas žmogus norėjo mane pavaišinti. Aš negeriu išvis, tad pasakiau, kad geriau paskaitysiu. Vėliau išsikalbėjome. Žmogus, pasirodo, dirbo vienoje didžiausių Baltijos šalyse alaus gamybos bendrovių. Važiavo į tą miestą, kad padidintų alaus pardavimą. Paklausiau jo, ką jis mano apie tą miestą, į kurį važiuoja. Jis atsakė, kad miestas atstumiantis, tiesiog skylė, nes visur nešvaru, pilna girtuoklių. Pamaniau, kad žmogus nesupranta, kaip smarkiai jis pats pasistengė, kad miestas taip atrodytų. Pats jį girdo.
Kalbant apie paprastą materialistą verslininką – jis uždirba pinigus. Geras verslininkas – gražina pasaulį aplink save. Žinoma, verslininkas galvos apie pelną, tokia jo prigimtis. Tačiau vienas išminčius pasakė: jeigu verslininkui pakanka vien turtų, jis miršta kaip verslininkas, nes verslininkas turi rūpintis, kad aplinkui jį esantys taip pat turėtų, ir ne tik materialiai, bet ir dvasiškai. Tai labai svarbus principas. Jei tokie bus verslininkai, krizės negresia.

Ingrida Stankevičienė: Taigi, toks verslininkas sukuria 8 maldos nuostatas, kuriomis naudojantis galima bendrauti ir kurti bendrą gėrio, savitarpio supratimo dvasią. Iškyla daugybė klausimų. Kodėl verslininkas kreipiasi į aukštesniąją sistemą, siekdamas gauti daugiau jėgų, noro, ketinimo suvokti, kodėl aplink vyksta tai, kas vyksta? Ir kodėl jis išgyvena tos aplinkos veikiamas tam tikras būsenas? Kaip tos vidinės būsenos formuoja jame prasmės klausimus? Ir kaip ta aplinka turi veikti žmogų, kad jis, neberasdamas atsakymų savy, kreipiasi į kažką, esantį aukščiau? Kyla klausimų dar daugiau. Kokios turi aplink žmogų susidaryti aplinkybės, kad jame užgimtų tas vidinis širdies balsas, kaip vienintelis galimas instrumentas ryšiui su aukštesniąja sistema? Ir dar daugiau: kodėl verslininkas taip daro? Kaip jis pasiekia to, kad jo maldos nuostatose atsiranda dvasiniai dėsniai, jungiantys visus, siekiančius gauti atsakymą į pagrindinį klausimą: kodėl aš gyvenu Žemėje? Iš tikrųjų, kokią išgyvena būseną žmogus, kad jame susiformuoja poreikis: „Viešpatie“. Ir, gerbiamas Vladimirai, dabar mes duosime jums paklausyti trumpą ištraukėlę iš laidos.
Augustinas Rakauskas:
Toje būsenoje ir gimė malda, kai mano vidus šaukė ir ieškojo. Tada kreipiausi į Dievą, nes neturėjau į ką daugiau kreiptis. Aiškiai mačiau, kad valstybėje teisingumo nėra, aiškiai mačiau, kad iš visko daromas verslas, kad negaliu iš žmonių gauti šito atsakymo, negaliu susikalbėti su kokia nors viena daržove, kuri verda puode, o būsimos sriubos – nėra dar. Visi sako: „Čia dėl gero viralo. Mes pasimaitinsime ir būsime visi sotūs.“ Bet kada aš mirštu iš dvasinio, iš nevilties bado, iš prasmės nesuradimo viso to darbo bado, manęs netenkina, kas ten bus ir kada ką gausiu, kada jau nėra jėgų laukti, kada išvirs ta sriuba, ir, matydamas, kad tame sriubos katile, kuris vadinosi „Perestrojka“, verda viskas – visos vertybės, viskas, kas gyva, su niekuo nesiskaitoma, tik visi orientuojami: „išvirs geras demokratinis viralas ir mes visi būsime laimingi“. Tomis akimirkomis, toje būsenoje ir užgimė ta malda, aš atsijungiau nuo žmonių ir pradėjau šnekėti su dvasia, kreiptis į Dievą. Ir reikėjo tam surasti žodžius, negalėjau viduje sulaikyti visko, kas manyje darėsi. Žodžiai po truputį pradėjo dėliotis, vaikščiojant po Harmonizavimo parką, kuris buvo tuomet tik kaimelis. Eidavau į mišką ir pats nepajausdavau, kad šnekuosi: „Viešpatie, padėk man suvokti, kas čia vyksta, kaip reikia elgtis, ką reikia daryti.“ Prašiau pagalbos ir tokioje būsenoje sugulė tie žodžiai.  

Ingrida Stankevičienė: Vladimirai, kaip psichologo, ilgus metus einančio dvasiniu keliu, paprašysiu pakomentuoti Augustino Rakausko nuostatų maldą. Gal tiesiog taip papunkčiui ir keliaukime?
Vladimiras Ivanovas:
Taip.

Ingrida Stankevičienė: I p. „Viešpatie, padėk mums suvokti gyvenimo esmę, savo egzistencijos prasmę, savo gyvenimo tikslą.“
Vladimiras Ivanovas:
Pridėčiau vieną įdomų filosofinį, kartu ir praktišką dalyką. Pirmas mano prašymas: „Leisk man suprasti save“. Nes negalima kalbėti apie tikslą, kol nežinai, kas jo siekia. Duosiu pavyzdį. Maskva – labai pašėlęs, turtingas miestas, ten daugybė verslininkų. Vienąkart ten sutikau turtingą moterį, kuri lipo karjeros laiptais ir, sulaukusi 40 metų, suprato, kad jai viso to nereikia. Jai reikia šeimos, vaikų, ramybės, bet ji daug iššvaistė laiko. Todėl prieš siekiant tikslo svarbu išsiaiškinti, kas aš, kam tas tikslas. Esmė ta, kad kuo giliau suvokiu savo prigimtį, tuo aukštesnį tikslą galiu išsikelti.
Šis punktas labai geras, nes jeigu žmogus neturi gyvenimo tikslo, jam nėra kur judėti, tai – gyvenimas depresijoje.

Ingrida Stankevičienė: II p. „Viešpatie, padėk mums Tavo Sūnaus nuostatų pagalba, Jo dvasioje priimti gyvenimo išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę.“
Vladimiras Ivanovas:
Ar Jėzus Kristus turimas omenyje?

 Ingrida Stankevičienė: Taip, kalbama apie Jėzų Kristų, nes mes – krikščioniška šalis. Nors, iš principo, viskas priklauso nuo konfesijos, kurioje esame.
Vladimiras Ivanovas:
Suprantama. Prie pirmojo savo paminėto principo, kad reikia suvokti save, dar pridėčiau, kad koncepcija bus išbaigta, jei suvoksime save be laiko ir erdvės. Dabar esame Lietuvoje, bet yra dalykų, kurie suprantami visiems, kurie įkvėptų kiekvieną. Yra universalios dvasinės žinios, panašiai kaip matematika. Ja naudojasi visi, net tie, kurie nesupranta vienas kito kalbos, gali susikalbėti formulėmis. Galima palyginti su vandeniu ir stikline. Stiklinė reikalinga, kad patogiai atsigertum vandens. Stiklinė – tam tikra konfesija, bet ne ji, o vanduo yra svarbiausias. Taigi, mums labai svarbu, kad nekovotume dėl to, kurio stiklinė geresnė. Labiau priskirčiau save vedų koncepcijai, bet be jokios abejones, Jėzus Kristus yra Dievo pasiuntinys.

Ingrida Stankevičienė: Kalbame apie verslininką ir įmonę, kokią būtų galima gauti praktinę naudą iš šio punkto?
Vladimiras Ivanovas:
 Šis punktas geras tuo, kad nukreipia į lyderį. Jėzus Kristus yra lyderis. Tai faktas, įrodytas gyvenimu.

Ingrida Stankevičienė: O ką jums reiškia būti lyderiu?
Vladimiras Ivanovas:
1. Lyderis man yra tas, kuris veda aukštesniojo tikslo link. 2. Kuris pats jį mato ir yra nuėjęs bent kažkiek toliau nei aš. 3. Lyderis pats turi kažkuo sekti. Lyderis ne tas, kuris kviečia kitus sekti paskui, nes jam prisisapnavo balta šviesa. Lyderis priklauso tam tikrai grandinei – turi mokinių ir mokytoją, jo tikslas – labai didis ir tolimas.

Ingrida Stankevičienė: Supratau, kad kiekvienas mokytojas turi turėti mokytoją.
Vladimiras Ivanovas: Taip. Kiekvienas mokytojas yra ir mokinys. Sakoma, kad vedų koncepcijos pagrindas – mokytojas, guru, o iš tiesų, atvirkščiai – koncepcijos pagrindas – mokinystė.

Ingrida Stankevičienė: Tai tokiam verslininkui būtina turėti mokytoją?
Vladimiras Ivanovas: Taip. Ypač vyrui. Tai labai svarbus principas. Jei neturite lyderio, jūs tampate savo atskaitos tašku, Dievu. Jums nėra ko siekti. Tai labai pavojinga. Lyderis privalo būti. Moteriai mokytojas, lyderis turėtų būti vyras. Moterys dažnai skundžiasi, kad vyras elgiasi kaip Dievas – „man niekas nesvarbu, aš žiūriu televizorių ir kasausi pilvą“ – tai baisu.
Todėl man patinka vedų koncepcija, pagal ją, pirmiausia, turi būti vyresnysis. Žmogus, neturintis vyresniojo – mokytojo – neturi ir kultūros, neturi pagarbos, o pagarba yra bazė, kurios pagrindu kuriami visi santykiai. Pagarba ugdoma vyresniojo atžvilgiu. Todėl Indijoje sakoma: jeigu nori suprasti, koks žmogus bus draugas, vyras, pažiūrėk, kaip jis bendrauja su vyresniaisiais: jei gerbia – su juo galima kurti santykius.

Ingrida Stankevičienė: Jūs palietėte vieną opiausių mūsų problemų – mes neturime požiūrio į senatvę. Neturime metodikos, kaip išmintingai senti. Kaip perduoti gyvenime sukauptą patirtį, kad ją perėmusios jaunesnės kartos galėtų papildyti mūsų pasaulio dvasinį lobyną. Kiekvienas mokytojas privalo turėti aukščiau jo stovintį mokytoją. Gerbiamas Vladimirai, ar galima taip teigti, kad verslininko mokytojas, lyderis yra Jėzus Kristus?
Vladimiras Ivanovas: Tai labai teisinga, ir, žmonės mato, kad maldos autorius ne į save suveda, ne manipuliuoja, o rodo tikrą lyderį.
Moters lyderis pagal idėją turėtų būti vyras. Tai natūralu. Moteris ir teka „už vyro“ – svarbus tas „už“.

Ingrida Stankevičienė: Žinote, ne kartą teko matyti, kaip žmonės, klausantys maldos žodžių, kažkaip keistai jaučiasi, susigūžia nuo žodžio „Viešpatie“. Gal galėtumėte paaiškinti, kas turima omenyje?
Vladimiras Ivanovas:
Kai sakai „Viešpatie“, turi omenyje tą, kuris viešpatauja, yra šeimininkas. Žmonėms nepatinka, kad jie turi šeimininką. Manau, labai svarbu paaiškinti filosofiškai, kad tai gerai, kad turime šeimininką.

Ingrida Stankevičienė: Gerbiamas Vladimirai, jūs aiškiai rodote, kad esame uždaroje sistemoje ir niekaip negalime ištrūkti iš savo egoistinės prigimties poveikio. Gal todėl, spaudžiami savo ego, žodį „Viešpatie“ girdime kaip „esu priklausomas“?
Vladimiras Ivanovas: Pirmiausiai, mūsų prigimtyje nėra užprogramuota ką nors valdyti. Parodykite nors vieną dalyką, kurį valdome! Mes nė vinies negalime įkalti: jį įkala plaktukas. Tėra iliuzija, kad kažką valdau, vairuoju mašiną. Iš tikrųjų prieš tai kažkas, išmanantis fizikos dėsnius, ją sukonstravo. Jei galėčiau pats virškinti maistą, tai bent kažką valdyčiau pats. Nė nežinau, kai vaikštau, kokie raumenys veikia. Noriu pasakyti, kad viskas veikia tik todėl, kad aš NORIU.
Pagal ezoterinę koncepciją gyva būtybė, siela šiame pasaulyje neveikia. Net nežinome, kaip tai daryti. Mes tik reiškiame norą. Jei jis atitinka mūsų galimybes, ką vadiname karma, jis gali išsipildyti. Jei žmogus neturi kojų, jos neataugs, kad ir kiek norėtų.
Kvaila manyti, kad neturiu šeimininko, esu pats sau ponas. Tuomet, kodėl pats nekontroliuoji savo virškinimo, judėjimo procesų? Nes yra sistema, kurioje mes gimstame, kur saulė pakyla nustatytu metu. Ir tai gerai, nes tiksliai žinau, kada sodinti bulves. Gerai, kad yra Viešpats, šeimininkas, ir mums nereikia rūpintis valdyti šią sudėtingą sistemą.
Bėdas kelia ego, noras būti šeimininku pačiam. Dėl ego visą laiką ginčijuosi su Dievu, su aukštesniąja jėga. Galiausiai vis tiek pralaimiu, nes ateina mirtis. Mirtis viską sustato į vietas. Dar niekas jos nenugalėjo. Todėl yra toks vedų traktatas „Bhagavadgita“, kur kalbama, kad mirtis tai yra Dievo apsireiškimas materialistams, kurie visą gyvenimą jį neigė, tačiau mirties akimirką neturės kur dingti – teks su Dievu susitikti.

Ingrida Stankevičienė: Kaip Jūs, kaip dvasinis vadovas, psichologas, lektorius aiškinate savo klausytojams tokią sąvoką „Viešpatie“?
Vladimiras Ivanovas: „Mylintis tėvas“. Žmonėms lengviausia tai suprasti.

Ingrida Stankevičienė: Gerai, bet vis tiek „Mylintis tėvas“ yra tas, kuris nubrėžia ribas. Kai sakote žodį „mylintis“, juk turite omenyje aukštesniąją meilę?
Vladimiras Ivanovas: Be jokios abejonės taip.

Ingrida Stankevičienė: Kalbate apie aukštesniąją sistemą?
Vladimiras Ivanovas: Būtent taip.

Ingrida Stankevičienė: Mes kalbame apie geradarį, kuris veikia visą visatą?
Vladimiras Ivanovas: Taip. Ir mane taip pat. Tai labai svarbus momentas – suprasti, kas yra meilė. Paprastas žmogus, kai mąsto apie meilę, mano, kad tai jį mylės. Dievas mąsto kitaip. Jei žiūrėsime filosofiškai, tai Dievas turi dvi labai svarbias savybes: jis yra nepriklausomas, tai reiškia, kad jam iš mūsų nieko nereikia. Visiškai. Ir visi jo norai išsipildo tiesiog patys. Todėl, kad tai tokia asmenybė, tokia padėtis. Todėl vienintelis dalykas, kurį gali duoti Dievas, kai į jį kreipiamės, tai nesavanaudišką meilę, kad jam iš mūsų nieko nereikia – jis ir taip jau viską atidavė: orą, kūną – viską, ką matome aplinkui. Tai mums duota, kad gyventume ir galėtume vystytis.
Taigi, Dievo meilė mums nesavanaudiška ir besąlygiška, o ne tai, kad ateiname ir sudarome su juo sandorį: aš tau še žvakutę, o tu man – mašiną. Arba, aš tau žvakutę, o tu man kelio sąnarį pagydyk, kad gydytojui pinigų neleisčiau. Jei su tokia nuotaika pas Dievą einame, natūralu, kad santykiai neužsimezga, nes jis – nesavanaudiškas ir nekelia jokių sąlygų, todėl prie jo prieiti reikia tokios pat meilės. Taip veikia sistema.

Ingrida Stankevičienė: Ar šis Mylintis tėvas girdi mūsų norus, ar ketinimus?
Vladimiras Ivanovas: Rusijoje yra įdomi patarlė, sakanti maždaug taip, kad žmogus visada į Dievą gali kreiptis, sakydamas „tu“, nepriklausomai nuo savo socialinio statuso. Noriu pasakyti, kad melsdamasis visada į dievą kreipiesi ne „Jūs“, o „tu“. „Jūs“ rodo distanciją santykiuose, o kai sakai „tu“ – distancijos nėra, tai – artimųjų ratas, todėl Dievui visi sako „tu“ – nedorėliai, sukčiai, šventieji – kiekvieno santykis su juo – labai artimas. Noriu pasakyti, kad, jei einate pas Dievą, tai atsineškite pas jį viską, ką turite. Jis susitvarkys. Labai svarbu būti sąžiningam ir atviram. Jei kam nors pavydite – taip ir sakykite: „aš pavydžiu, ką gi man dabar daryti?“ Žinoma, padės.
Turėjau tokios patirties, kai vežiojau maldininkų grupes į šventas vietas. Yra tokia šventa vieta Indijoje – Vrindavan. Aš pamačiau, kaip šventa vieta veikia žmogų, kuris nešioja kaukę. Mes visi nešiojam kaukes, bet kai žmogus atvažiuoja į šventą vietą, Dievas jas nutraukia. Stebėjau, kaip žmonės tapdavo patys savimi – arba gerais, arba blogais, kai pasireikšdavo pyktis. Noriu pasakyti, kad Dievui patinka, kai mes su juo – sąžiningi. Jam nereikia, kad būtum šventas, jam reikia, kad būtum atviras. Gali atnešti jam norą, gali atnešti ketinimą, gali – tiesiog dėkingumą. Svarbu, kad apskritai pradedi kurti santykį su juo.

Ingrida Stankevičienė: Trečiasis punktas: „Viešpatie, padėk mums savo sielos būsenoje apgyvendinti išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės vienybę.“
Vladimiras Ivanovas: Akivaizdu, kad tai – dieviškos savybės. Išmintis negali kilti tiesiog iš apačios. Negalima gauti išminties, tyrinėjant materiją, – tai labai svarbus principas. Išmintį gauname tik tada, kai klausome kažko, kas yra aukščiau mūsų. Toks momentas: privalo būti mokytojas, ugdytojas. Negalima tapti išmintingam tiesiog tyrinėjant materiją, kažką iškapstant, analizuojant. Tokiu būdu, galima tapti tik protingam. Išmintis yra tada, kai tu sugebi taikyti žinias ir gauti laimę. Šekspyras yra įdomiai pasakęs, kad dažnai žinios atneša liūdesį. Arba Rusijoje yra posakis „gore ot uma“, reiškiantis, kad protas sukelia kančią. Todėl išmintis yra, kai mes imame, ką gauname, ir analizuojame, naudodamiesi nuostatomis, gautomis iš aukščiau. Taigi, išmintis – tai dieviška savybė, suteikiama iš aukščiau. Taip pat ir teisingumas. Paprastas žmogus, jei tik kas bloga jam nutinka, iškart mano, kad tai – neteisinga. Iškart. Jis niekada nemano, kad pats yra priežastis: „juk tai man atsitiko!“ Kai sutinki, kad teisingumas yra dieviškas, iškart supranti: jei susidūriau gyvenime su sunkumais, tai esu kaltas pats. O jeigu esu kaltas pats – tai puiki žinia, nes ji reiškia, kad pats galiu padėtį ištaisyti.
Vienas šventasis kartą pasakė, kad jei jūsų gyvenime prasidėjo juoda atkarpa, vadinasi, atėjo jums laikas atlikti labai daug gerų, labdaringų poelgių. Panašu, kad pasaulis išgyvena būtent tai: išgyvename juodąjį periodą, todėl atėjo laikas atlikti daugybę gerų darbų.
Tikėjimas – ypač svarbus principas. Iš vienos pusės, tikėjimas labai svarbus santykiuose tarp žmonių.

Ingrida Stankevičienė: Kuo turiu tikėti? Kieno atžvilgiu turiu formuoti tą tikėjimą, kad galėčiau tikėtis, kad tolimesni žmogaus veiksmai bus teisingi ir išmintingi?
Vladimiras Ivanovas:
Reikia mokytis priimti žmogų jo ketinimo lygmenyje. Pavyzdžiui, žmogus nori mesti gerti, – už tokį ketinimą jį reikia gerbti. Bendraudami su juo turite turėti omenyje, kad jis dar galbūt nemetė, bet jis turi labai ypatingą norą. Tai štai, jei bendraujate su juo jo ketinimo lygmeniu, tai jį įkvepiate. Aš tai supratau, kai vedžiau. Aš totaliai tikiu savo žmona. Kad niekada neklausiu, kur ji buvo, ką veikė, tiesiog tikiu, kad ji man ištikima, kad myli mane, kad ji viską daro šeimos labui. Toks jos tikslas, jos uždavinys.

Ingrida Stankevičienė: Tai aš dar kartelį apie tikėjimą. Jūsų tikėjimas yra stiprus todėl, kad sujungtas su Dievu, dvasine sistema?
Vladimiras Ivanovas: Kaip tik ketinau apie tai kalbėti. Mano žmona jaučia, kad šis pasitikėjimas egzistuoja. Gavau iš jos viską, apie ką net negalėjau įsivaizduoti, nes kai jumis tiki, pasitiki – norisi atiduoti viską.

Ingrida Stankevičienė: O kaip jūs savo žmonai duodate suprasti, kad tikite ja? Nes kai ji jaučia jūsų tikėjimą, iš tikro jinai jaučia jūsų ryšio su Dievu veikimą?
Vladimiras Ivanovas: Nežinau, kaip, ji tai kažkaip jaučia. Tikėjimas yra mano galvoje, mano širdyje, ji tai jaučia. Galbūt kažką apie tai ir pasakau, bet, suprantat, mes jau seniai susituokę, todėl greičiausiai, manau, ji tai pajautė. Tačiau yra svarbus momentas: aš galiu taip savo žmona tikėti, nes aš tikiu į Dievą. Tai reiškia, jei žmona kažką padarys, kas man nepatinka, priimsiu tai kaip dievišką teisingumą ir vis tiek ją mylėsiu.

Ingrida Stankevičienė: Ar yra skirtumas tarp religinio ir dvasinio tikėjimo?
Vladimiras Ivanovas: Žinoma, kad yra. Religinis tikėjimas turi ritualo atspalvių, o jei žmonės nemato toliau nei ritualas, tai sunku pavadinti tikėjimu. Jei tikiu, kad atlikus ritualą pradės lyti – tai yra religinis tikėjimas.
Yra įdomi istorija. Vienoje Rytų šalyje, kažkuriame mieste, labai ilgai, net kelis mėnesius buvo sausra. Tame mieste gyveno šventasis. Žmonės nusprendė: užteks kentėti, eisime pas šventąjį, kad jis paprašytų iš Dievo lietaus. Visi susirinko su plakatais „Duok lietaus!“ pas šventąjį. Tas pasėdėjo, pamąstė, nulėkė pas žindyvę ir pradėjo šaukti „Žindyk vaiką!“ Motina sako: „Atstok, aš mama, aš pati žinau, kada savo kūdikį maitinti.“ Tada šventasis atsisuko į susirinkusius žmones ir sako: „Ko gi jūs pas mane atėjote, Dievas pats žino, kada jus maitinti.“
Tai štai, tikėjimas reiškia: kas su manimi benutiktų, viskas – dėl mano aukštesniojo tikslo.

Ingrida Stankevičienė: Ar su tikėjimu gimstama, ar jis yra išugdomas?
Vladimiras Ivanovas:
Taip! Tai labai svarbus momentas. Neseniai skaičiau Anglijos mokslininkų tyrimą, kurie tvirtina, kad kiekvienas žmogus gimsta tikėdamas aukštesniąja jėga. Kiekvienas! Tai – faktas. Turiu penkiametę dukterį, kuriai aš esu aukštesnioji jėga. Aš galiu pakelti stalą, o ji po juo vaikšto. Jai pakelti stalą – tas pats, kas kalną. Esmė ta, kad suaugusieji, dažniausiai tėvai, giminaičiai, labai pasistengia, kad vaikas nustotų tikėti aukštesniosiomis jėgomis. Mes nesuteikiame vaikams pakankamai supratimo, saugumo – meilės jausmo, – to, kas turi ateiti iš Dievo. Tada žmogus nusprendžia, kad jo nėra. Šeimoje visi mane baudžia, bara, nori manęs atsikratyti – tai ir Dievas toks kaip jie. Taip numariname tikėjimą, bet gimsta visi su juo. Tai matau savo dukteryje, kituose vaikuose. Vaikams labai lengva pasakoti apie Dievą. Jie taip pat lengvai tai priima. Kalėdų senelis, Senis Šaltis – jiems labai lengva patikėti, kad yra aukštesniosios jėgos.
Tikėjimą turi kiekvienas. Tikėjimas – tai tyros širdies būsena.

Ingrida Stankevičienė: Jūs turite didžiulę bendravimo su žmonėmis, su šiomis sistemomis patirtį, pasakykite, ar jums neatrodo keista, kad štai verslininkas, kurio vizijos, veiksmai pagrįsti logika, racionalumu, į savo nuostatas įdeda tokią sąvoką kaip meilė? Ar dera didžiulė įmonė ir sąvoka meilė?
Vladimiras Ivanovas: Na, tai labai praktiška – tik meilė ir veikia. Daugiau niekas neveikia. Jei kursite įmonę, grįsdami santykius baime, žmonės nedirbs, kai tik viršininkas užsisuks – kiekvienas užsiims savo reikalais. Jei tapote lyderiu – jūs duodate meilę. Tai lyderio esmė – duoti žmonėms besąlyginę meilę: žemyn, pavaldiniams. Tai įkvepia juos eiti į viršų. Meilė – pats praktiškiausias dalykas, kokį galima sugalvoti šiame pasaulyje. Su meile galite gauti 1000 procentų naudingo veikimo.

Ingrida Stankevičienė: Na gerai, 1000 procentų naudingo veikimo. Tačiau mes gyvename dualiame pasaulyje, ir žmonės Dievo veikimą vienu metu jaučia kaip lazdą, kitu metu jaučia kaip raguolį.
Vladimiras Ivanovas: Aš nelabai suprantu tokią Baudžiančio dievo koncepciją. Mes patys save baudžiame. Kai žmogus daro kvailystę, jis neturėtų vėliau galvoti, kad tai Dievas jį nubaudė, – jis tiesiog sulaukė savo elgesio pasekmių. Papasakosiu istoriją.
Indijoje gyveno moteris, našlė, kurios vienintelis džiaugsmas gyvenime buvo sūnus – penkiolikmetis gražuolis, kurio netrukus laukė santuoka, šeima, viltys. Ir štai, sūnus išėjo į mišką malkų, ir jam įkando nuodinga gyvatė. Berniukas mirė. Visa tai matė netoliese buvę medžiotojai. Jie paėmė sūnaus kūną, pagavo nuodingąją gyvatę ir nunešė pas motiną, sakydami: „Štai ta gyvatė, atkeršysim jai už tavo sūnaus mirtį – užmušim ją.“ Tačiau moteris buvo minkštaširdė: „Sūnaus juk tai nesugrąžins“. Bet medžiotojai neatlyžo. Tada gyvatė, kaip pritinka pasakose, prabilo žmogaus balsu: „Aš nieko dėta. Prie manęs priėjo Mirties dievas ir liepė įkasti. Kas gi aš tokia, kad neklausyčiau Mirties dievo? Tada jis mane numarins, o aš gyventi noriu, todėl ir įkandau, nes klausiau savo vyresniojo, visi jam lenkiasi.“  Visi pradėjo kritikuoti Mirties dievą, ko jis taip nusprendė, negi nežinojo, kad jis vienintelis motinos sūnus. Atsirado Mirties dievas ir sako: „Ko jūs šūkaujat, aš – nieko dėtas. Prie manęs priėjo Laikas ir pasakė, kad berniukui metas mirti – suorganizuok.“ Tada visi pradėjo kritikuoti Laiką. Pasirodė Laiko dievas ir sako: „Aš nieko dėtas, aš tik atnešiau jo praeities poelgių rezultatus, kurie per laiką subrendo. Savo darbo vaisius jis ir gavo, todėl, jei norite ką nors išpeikti, tai jis guli prieš jus negyvas.“
Manęs Dievas niekada gyvenime nebaudė. Aš nematau to, negana to – matau dovanas. Jei ateina bausmė, tuo tik džiaugiuosi, nes po to visada gaunu didelę ypatingą dovaną. Todėl pats taip pat stengiuosi niekada nieko nebausti – nei dukters, nei kitų šeimos narių, nes pats nepatyriau bausmės. Vienintelė mano matyta bausmė – tai mano paties kvailumas. Jei susiduriu su kokiomis nors problemomis, tai atsisėdu ir pamąstau, kodėl taip? Paprastai atsakymą surandu labai greitai. Tai mano paties kvailumas.

Ingrida Stankevičienė: Na taip, apie savo paties kvailumą galima kalbėti tada, kai savy jauti išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės veikimą. Taip, tada tos savybės, veikdamos tarpusavyje, plečia mumyse pasaulio vaizdą. Tų keturių savybių pakanka, kad savo viduje jaustum veikiančią sistemą, kuri analogiškai veikia ir santykiuose tarp žmonių. Čia labai yra svarbi detalė, kurią pabrėžia maldos autorius. Tam, kad mes pradėtume matyti sistemą savy ir tarpusavy, būtina sujungti šiuos keturis faktorius, o kodėl taip reikia padaryti, siūlyčiau paklausyti, ką pats verslininkas apie tai kalba.
Augustinas Rakauskas: Aišku, kad vien su išmintim, vien su teisingumu, vien su tikėjimu arba vien su meile niekas neveikia. Supratau, kad reikia ir išminties, ir teisingumo, ir tikėjimo ir meilės. Tik tada, kada visi faktoriai tavyje dalyvauja, gali būti pajėgus priimti. Ir atsirado ketvirtasis punktas: „Viešpatie, padėk mums kiekvieną sielą, per Tavo malonę sutiktą gyvenimo kelyje, priimti išmintingai, teisingai, tikint ir mylint“. Nes jau tada supratau, kad nuo Dievo priklauso, ką tu savo gyvenimo kelyje sutinki. Ir be jo pagalbos, be visos Žmonijos išminties, negali išmintingai jo priimti. Nes ką reiškia priimti žmogų išmintingai? Jeigu jis yra klastingas, tai reikia išminties tai suprasti. Ar tu sugebėsi su juo koreliuoti savo dvasia? Nes netgi atstumti, atmesti, atsisakyti dirbti, bendrauti reikia išminties. Nes gali atstumti ir gerą žmogų. Bet tada jau supratau, kad su gerais žmonėmis kiekvienas gali dirbti. Žinau, kad Dievas siunčia žmones, tai aš Dievo ir prašau: padėk man atsijoti pelus nuo grūdų. Supratau, kad gyvenimo kelyje daug žmonių vaikšto, siekiančių išminties, toli gražu, nesu aš vienas.

Ingrida Stankevičienė: Gerbiamas Vladimirai, vadinasi, aplinka daro poveikį manyje, kad ugdyčiau savyje tam tikras savybes. Tomis savybėmis veikiu kitus žmones, ir mūsų tarpusavio santykiai veikia visą sistemą. Kaip aš galiu suprasti, kokį poveikį aš darau tai sistemai?
Vladimiras Ivanovas: Kaip mes save suvokiame šiame pasaulyje? Tik per kitus žmones. Tai reiškia, kad save vertiname, kai kiti kažką apie mus sako. Man labai sunku suprasti, koks aš, kol kas nors nepasako, kad, sakykim, aš tinkamai apsirengęs šiandien, o jūs gražiai atrodote, esate turtingas. Tada mes sau konstatuojame, kad iš principo viskas gerai, normalu. Jei turiu pinigų daugiau nei aplinkiniai, jausiuosi turtingas, jei su ta pačia suma atsidursiu tarp gerokai turtingesnių – jausiuosi vargšas. Matome save šiame pasaulyje, atsispindinčius kituose žmonėse.
Taip pat yra ir su sielos suvokimu, savęs suvokimu labai giliame, dvasiniame, lygmenyje. Jei imtume vedų koncepciją, jos duoda labai įdomų instrumentą, kaip pamatyti save kaip sielą, o būtent – atsispindint nuo absoliučios tiesos. Procesas toks, kai žmogus studijuoja vedų traktatus ir pamato, koks yra absoliučios tiesos atžvilgiu. Suprantate principą?

Ingrida Stankevičienė: Tai galima paprastai pasakyti taip: mes, iš principo, visi gyvename uždaroje sistemoje, taip? Ir kai aš žiūriu, sakykime, į jus ir matau, tarkim, jūsų trūkumus, tai, žinodama šitą dėsnį, matau ne jūsų trūkumus, o savo?
Vladimiras Ivanovas: Taip.

Ingrida Stankevičienė: Jumyse matau atsispindinčias savo savybes.
Vladimiras Ivanovas: Taip, tikrai. Yra du būdai matyti pasaulį – musės ir bitės. Musei rūpi šiukšlynas, ji ten skrenda. Bitei rūpi nektaras. Jei ugdome savyje bitės matymą, tai žmonėse stengsimės matyti tas savybes, kokias norėtume išsiugdyti ir patys. Jei turime musės požiūrį, tai pastebime tas savybes, kurios tarsi leistų kitą žmogų nuleisti žemiau savęs ir jo sąskaita atrodyti aukščiau. Tai labai svarbus principas.

Ingrida Stankevičienė: Gerbiamas Vladimirai, čia stabtelkime. Ir, brangūs klausytojai, priminsiu, kad su jumis bendravo psichologas, šeimos santykių ir sėkmės siekimo konsultantas, astrologas, lektorius Vladimiras Ivanovas. Su mūsų svečiu mes susitiksime kitą laidą ir toliau pratęsime diskusiją apie dvasines nuostatas, sutelpančias į aštuonis maldos punktus.

Laidą veda Ingrida Stankevičienė ir Edita Marciulevičienė.

Maldos tekstą ir daugiau informacijos rasite Augustino Rakausko knygoje „Globali jausmo proto dvasia“.

Spausdinti