„Verslumo dvasia“: Šv. Kalėdų dvasioje apie tai, kaip mokytis jausti ir kaip praktiškai naudotis malda

Laidoje „Verslumo dvasia“ ieškome atsakymų į klausytojų pateiktus klausimus iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“.
Apie  dvasią, mokymąsi jausti ir maldos panaudojimą praktiškai kalbamės su „Žinių radijo“ savininku, knygos „Globali jausmo proto dvasia“ autoriumi Augustinu Rakausku.

Klausytis internetu.

Laidą veda Ingrida Stankevičienė ir Edita Marciulevičienė.

***

Malda iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“.

Iš laidos:

Edita Marciulevičienė: 2015 m. lapkričio 28 d. Kėdainių arenoje vyko „Žinių radijo“ organizuotas visos Lietuvos bendruomenių sąskrydis „Tai – mes!“ Susirinko apie 2000 dalyvių. „Verslumo dvasios“ komanda padovanojo beveik 250 knygų „Globali jausmo proto dvasia“.

Augustinai, žmonėms kyla daug klausimų, įvairių prieštaravimų, ypač vyresniems žodis „dvasia“ asocijuojasi su religija. Daug kas stebisi, kad Jūs kalbate apie dvasią labai praktiškai, kad dvasia gimsta žmoguje iš nuolatinio vidinio darbo. Ir kai kuriems atrodo mistiška, kad dvasia ne bažnyčioje, o kuriama santykyje tarp individo ir visuomenės. Maža to, su ja galima dirbti, ją galima analizuoti, ji yra kokybiškai struktūrizuojama. Tai apskritai nauja, kad požiūris į dvasią pirmiausiai yra praktinis požiūris.

Augustinas Rakauskas: Būtent – žmogus ir visuomenė: visų žmonių sukaupta patirtis, spinduliuojanti tam tikrą dvasią, ir dabartinė žmogaus patirtis. Kiek žmogus gali paimti iš bendros patirties, priklauso nuo jo išsivystymo lygio. Bet jis turi būti laisvas priimti tiek, kiek gali. Visuomenė turi stengtis, kad kiekvieno žmogaus supratimas būtų kuo aukštesnio lygio. Kad žmogus galėtų koreliuoti su kitais žmonėmis – vadinamąja visuomene. Lygiai tai turi rūpėti žmogui ir visuomenei. Tada aštuoniukė pradeda suktis – AŠ ir VISUOMENĖ. Atsiranda bendras vardiklis: visuomenę sudaro žmogus, todėl jam reikia daug dėmesio. Kada visuomenė pradeda tai suvokti, galvoti apie tai, realizuoti tai – tada tikrovė ima keistis.

Ingrida Stankevičienė:  Augustinai, Jūs kartą pasakėte laidoje, kad visuomenė iš principo ir yra VIENAS ŽMOGUS.

Augustinas Rakauskas: Taip, jei vadiname kiekvieną žmogų Dievo vaiku, kiekvieną sielą – Dievo kibirkštėle. Kalbant tarpgalaktiniu lygmeniu, žmoniją galima prilyginti kristalui, atsitrenkusiam į uolą ir smulkiomis dalelytėmis pasklidusiam po visą pasaulį.

Man patiko sūnaus perskaitytas dialogas: motinos įsčiose kalbasi du dvynukai – vienas tikintis, kitas – netikintis. Tikintysis sako: „Kaip aš norėčiau pamatyti tą pasaulį, pavalgyti su burna.“ Netikintysis atsako: „Kokia nesąmonė! Gi mes turim virkštelę. Kaip tu gali burna maitintis? Pats?“ Tikintysis svarsto: „Manau, kad tam pasauly, kai išeisim iš čia, valgysime kitą maistą. Taip tikiu, kad yra tas kitas pasaulis.“ Netikintysis vėl: „Nesąmonės!“ Tikintysis svajoja toliau: „Aš taip norėčiau pamatyti Mamą“. Netikintysis atšauna: „Kokią Mamą? Tu dar ir mama tiki? Kas ją matė? Nei tu, nei aš. Kur jinai?“ Tikintis atsako: „Ji visur. Ką mes aplink save matome – visur yra Mama. Kai būna ramu, aš girdžiu, kaip jinai dainuoja, jaučiu, mane glosto.“ Netikintysis vėl: „Visiška nesąmonė!“ Tikintysis klausia: „Kodėl tu taip netiki?“ Netikintysis atšauna: „Tai kaip galima tikėti – ar kas nors grįžo iš ano pasaulio?“

Ingrida Stankevičienė:  Pavyzdys aiškiai rodo, kaip smarkiai mes įklimpę savo supratimuose. Ilgą laiką tikėjimas buvo neatsiejamas nuo religijos. Manau, toks požiūris turi sukelti mūsų sąmonėje revoliuciją, kad yra vienintelis kelias žmogui pradėti tikėti – tai mokytis JAUSTI. Kol mes vien ŽINOSIME apie šį pasaulį, nuolat išgyvensime krizes.  Mokydamiesi jausti, šiuo veiksmu mes keisime pasaulį.

Augustinas Rakauskas: Negalime subtiliojo pasaulio pamatyti savo materialiojo kūno akimis. Mes turime jį jausti. Reikia to išmokti, ištobulinti jausmą, kad galėtume užmegzti ryšį.

Aišku, tai yra sudėtingas, ilgas – didelis darbas. Jo padaryti neįmanoma vienam, užsidarius kažkokiam vienuolyne, gyvenant asketiškai. Nes norint pajausti dvasią, reikia pajausti vienybę. Reikia, kad susikoncentruotų tos dvasios kritinė masė, kad ją galėtume jausti nekvestionuodami. Tai atsiranda, kai žmonės tarpusavyje pradeda jungtis – tinkamai bendrauti, kai jų jausmai pradeda koreliuoti tarpusavyje. Koreliuojantys tarpusavyje jausmai įgauna galią. Kai dvasia galinga, net netikintysis pradeda jausti vibracijas – apčiuopti savo būsena tai, ko nemato.

Turi susiformuoti kritinė masė žmonių, suvokiančių ir jaučiančių tai, ką suvokia. Tokią auką Kristus prisiėmė, nes žinojo, koks svarbus yra tikėjimo faktorius; be tikėjimo negali susiformuoti dieviškoji galia. Ta, apie kurią kalbame, tas jautimas savo sielos būsena.

Ingrida Stankevičienė:  Bendruomenių susitikime žmonės norėjo kiek galima praktiškiau sužinoti apie jausmą ir jo ugdymą. Tai kaip šitas vidinis veiksmas atrodo praktiškai? Mūsų sąmonę informacija tiksliau pasiekia tada, kai matome konkrečius pavyzdžius.

Augustinas Rakauskas: Mes negalime pačiupinėti vėjo ar uragano, bet jį jaučiame, suprantame jo galią. Nekylą klausimų. Kitaip, kai reikia išjausti savo būsenoje subtilesnius dalykus.

Kai procesai vyksta, jų vibracijos sklinda. Sakykime, mes galime jausti, kad artėja kokia nors krizė, neramumai, kokių ilgai darytų veiksmų pasekmės. Jei ignoravome kažkokią ydą, leidome ja užsikrėsti vis daugiau žmonių – pamatome, kaip formuojasi tos ydos galia, išvirsta į kažkokius veiksmus.

Ingrida Stankevičienė:  Žiūrint iš metodinės pusės, Jūs vedate: „tikėjimas“, „jausmas“, o tada – „matymas“ (pasekmių).

Augustinas Rakauskas: Tai ir yra trys laikai, apie kuriuos nuolat kalbame.

Ingrida Stankevičienė:  Jeigu gauname kažkokią jausmo reakciją, tai ta reakcija ir yra sąsaja su tikėjimu?

Augustinas Rakauskas: Tikėjimas nėra materialus ir jo negali su kuo susieti. Tikėjimas – tai yra būsena, dvasia. Sako, žmogaus smegenys dirba 4 ar 3 procentais, tai negalime išjausti to, ką galime padaryti dar su 97 proc. savo smegenų potencialo, bet galime tikėti, žiūrėdami į savo 3 proc. įdirbio rezultatus.

Mes galime kurti vizijas, jas materializuoti. O logika tarnauja kaip įrankis. Mes pasinaudojame teise rinktis, kokias vizijas susikurti.

Žmogus, sako, negali sugalvoti to, ko negali būti. Tai tikėti – ta savo galia, galimybe, žiūrint į praeitį, analizuojant, darant išvadas, suvokiant, kad šiandieniniai veiksmai stipriai sąlygoja tai, kas bus rytoj. Tikėkime savo galimybėmis, žinodami, kad mes laisvi kurti.

Mes visą laiką galime kurti naujas vizijas. Tas vizijas turime derinti: svarbu, kad nekurčiau to, kas tik mano vieno ego gerai. Turiu kurti, derindamasis su visais. Tas tikėjimas, kad mes sudarome visuotinę dvasią, esame laisvi kurti, tai ir yra tikėjimas tuo, ko mes dar nematome ir net neįsivaizduojame. Šito tikėjimo labiausia žmogui reikia. Ne veltui šiandieninis mokslas tvirtina, kad minties galia yra materiali, kad savo mintimis kuriame ateitį.

Ingrida Stankevičienė: Šis pastebėjimas aiškiai parodo, kodėl filosofija praranda savo statusą tarp mokslų, kodėl psichologija šiandieninėje integralioje visuomenėje jau nebegali padėti žmogui, ieškančiam gyvenimo prasmės. Atsidūrėme aklavietėje, ir tam, kad žmogus išliktų šių dienų globalioje struktūroje, jis privalo turėti tokių savybių, kokių intelektiniais metodais neišsiugdysi, – šiandien to nebeužtenka. Aišku viena – žmogus ieško ryšio su aukštesne tikrove. Tam jis turi ugdytis visai kitas savybes. O pagrindinis instrumentas – jausmas. Štai prieiname prie klausimo, kurį žmonės ilgai ignoravo – tai Dievas ir dvasia.

Augustinas Rakauskas: Kodėl reikalingas nuolatinis Dievo dalyvavimas? Todėl, kad vienas žmogus – be bendruomenės, be žmonijos – labai silpnas. Jis gali tik savo galimybių ribose: pagal įvairius parametrus analizuodami, testuodami žmogų prieiname prie išvados, kad viso pasaulio žmonijos išradimų kontekste individas yra labai ribotas. Siauras jo suvokimas, o dar siauresnės yra jo žinios.

Remkimės faktais. Kodėl atėjo kompiuterizacija, technologijos? Kaip pagalbininkai žmogui, kad jis galėtų turėti daugiau instrumentų savo sąmonei išplėsti. Vieno žmogaus smegenų kompiuteris jau nebeišneša.

Edita Marciulevičienė: Klausytojas teiraujasi: „Kiek galima išlavinti jausmą skaitant?“

Augustinas Rakauskas: Norint pradėti jausti, reikia užduoti sau klausimą. Jeigu mes tik skaitome, bandome pajausti romanuose, ezoterinėse, filosofinėse knygose, – tai gali užtrukti tūkstantmečius, jei neįjungiame praktikos. Nepakanka skaityti, ką žmonės kažkada išgyveno. Bandykime susieti su tuo, kas dabar yra, t. y., kiek aplink savižudžių, prasigėrusiųjų, vargstančiųjų.

Kai pabuvojau Afrikoje, Kenijoje, pasidarė gėda; pamačiau, kaip smarkiai skursta tie, kurie gyvena už dolerį du per dieną, o mes Lietuvoje – gerai gyvenam, bet vežam maistą į šiukšlyną. Supratau, kad nereikia piktinti Dievo, bet reikia tvarką pasidaryti, išsivalyti dvasinį pasaulį ir pradėti jausti šituos dalykus. Manau, kad vien knygų nepakanka.

Ingrida Stankevičienė: Kitas klausytojas pasakoja, kad visą laiką dirbo mokslinį darbą ir nori pradėti jausti. Kokie turi būti pirmieji žingsniai? Kaip žmogui pradėti mokytis jausti?

Edita Marciulevičienė: Kaip žmogus turi formuoti tą aplinką jausmui užgimti?

Augustinas Rakauskas: Aš galiu tik pasidalyti savo patirtimi. Mane gyvenimas mokė jausti nuo maždaug 3 metų. Mama 6 metus slapstėsi nuo išvežimų į Sibirą, man baimės jausmas būti pagautam ir įkištam į vagonus po šiai dienai skamba. Net tuos nesąmoningus metus, kol sulaukiau trejų, gyvenau tokioje dvasioje – viskas iš mamos persiduodavo. Nuolatinė vidinė įtampa mane visą laiką vertė jausti. Suprasti gi nieko negalėjau!

Gerai atsimenu mamos pamokymus, kaip atskirti pagal žmonių akis – kuris blogas, kuris – geras. Mokydavo, atsimenu, kad jei piktos akys pažiūrėjo, prisimerkė, patyrinėjo ir greitai nubėgo – reikia pasakyt. Ir mes tai darydavom. Atsimenu ir šiandien – visas kūnas pradėdavo virpėt. Daug kartų dėl atsargumo pereidavom į kitą vietą.

Vieną dieną įvyko tai, ko visąlaik bijojome. Atlėkė į mūsų namus su šunim: aš per plyšį tvarto mačiau, jie draskėsi prie durų. O tuo metu krovė žmones į vagonus, vaikai paskui ėjo, ir visas Dainų slėnis skleidė raudų garsą.

Kažkoks žmogus, atsimenu, atsisėdo vidury kelio, ir autobusas vos spėjo sustabdyti. Vairuotojas mušė jį, o šis aimanavo, kad visus jo gimines išvežė, sušaudė, kad nenori gyventi, – man, vaikui, tokie vaizdai, kėlė šiurpą.

Šiandien aplinkui analogiškų dalykų pilna! Kai žiūrime laidas: vien prasigėrusios šeimos, gaisrai, avarijos, nesąmoningos kalbos! Jeigu tikrai esame šitos visuomenės dalis, savo šalies patriotai, turime prisiimti tą, kas šiandien vyksta, kaip tam tikrą savo kaltę. Mūsų visuomenė per 20 metų nesugebėjo susikurti santvarkos, kad nebūtų tokių baisių vaizdų ir žmonių, kuriuos žiniasklaida kasdien rodo.

Mus tiesiog pripratino prie šitų vaizdų, prislopino mūsų jautrumą. O mes turime matyti, kas dedasi ir analizuoti, galvoti – tam Dievas mums davė smegenis. Galvoti, kaip aš prie to prisidėjau, ką padariau, kad to nebūtų. O mes darome, kad tik mums būtų gerai: kaip uždirbti daugiau pinigų, gauti profesoriaus laipsnį ir t.t. – visi galvojome apie save.

Už tai aš knygoje „Globali jausmo proto dvasia“ rašau: rūpindamiesi kitais galime pasirūpinti savimi. Jeigu mes nesirūpiname kitais, mes ir savimi nepasirūpiname. Santykis su žmonėmis negali veikti be sąvokos „Dievas“, „Dievo dvasia“. Žmogus turi kurti Dievo dvasios būseną savo sieloje, žinoma, pagal savo išsivystymo lygį.

Visa tai, ką vadiname religijomis, filosofijomis, ką mes gauname iš pasaulio, tai yra pagalbinės priemonės, pasirinkimo terpė, kurioje privalome pagal savo išsivystymo lygį pasirinkti, kokią dvasią priimame.

Kaip žinoti, ar teisingai pasirinkome? Turime visą laiką savo dvasią skenuoti: kaip ji koreliuoja su visuomenės poreikiais. Jeigu mūsų susikurta dieviškoji dvasia (ką darau, kaip kalbu, elgiuosi) sukasi „aš duodu žmonėms, o žmonės duoda man“, jaučiu energetinę jausmų kaitą, tai papildau žmonių šviesiąją dalį, nuo to visi sąmoningėja.

Kai pradeda suktis šita aštuoniukė: aš – visuomenė–visuomenė – žmogus, tada ima viskas keistis ir tada visi žmonės pradeda visai kitaip jausti. Dievas tada yra tikras ir Jo dvasia tada veikia, kai kiekvienas mes dirbame išvien su visuomene, o visuomenė nepamiršta mūsų.

Ingrida Stankevičienė: Jūs kaip verslininkas teigiate, kad tik tada verslas tampa dvasiniu, kai jis yra grįstas dvasiniais dėsniais, arba, kaip Jūs pasakėte, dieviškaisiais dėsniais. Kas yra dieviškieji dėsniai?

Augustinas Rakauskas: Dieviškieji dėsniai yra tada, kai aš savo veiksmais padedu visuomenei, o visuomenė, jaučiu, rūpinasi manimi.

Ingrida Stankevičienė: Klausytojas sako: „Augustinas Rakauskas vis kalba apie dvasinį pasaulį, tai tas dvasinis pasaulis yra kur?“ Aiškiai atsakote, kad tas dvasinis pasaulis yra nuolat kuriamas tarp mūsų, ši dvasia ir yra tas mūsų dvasinis pasaulis, kurį mes nuolat tobuliname per santykį – aš ir visuomenė.

Edita Marciulevičienė: Vienas mūsų tinklalapio „Jausmoprotas.lt“ skaitytojas klausia: „Kaip naudotis malda, kad ji veiktų? Kaip galiu jausti, kad ji veikia? Nejaugi malda veikia tik tada, kai jautiesi bejėgis iki isterijos?“

Augustinas Rakauskas: Kaip tik tokią būseną aš ir išgyvenau. Joje ir gimė malda. Kai mano vidus šaukė ir ieškojo, kreipiausi į Dievą. Aiškiai mačiau, kad valstybėje teisingumo nėra, iš visko daromas verslas, kad negaliu iš žmonių gauti šito atsakymo, nors mirštu iš dvasinio bado, iš prasmės viso to darbo nesuradimo! Neturėjau jėgų laukti, kada išvirs tas demokratinis ateities viralas! Negalėjau viduje sulaikyti to, kas manyje darėsi po šitos M. Gorbačiovo pertvarkos, ir žodžiai po truputį pradėjo dėliotis, vaikščiojant po „Harmony parką“, kuris tada buvo tik kaimelis, pats nepajusdavau, kad prašiau pagalbos: „Viešpatie, padėk man suvokti, kaip čia reikia elgtis, kas čia vyksta?“

Kaip pritaikyti maldą praktiškai? Aš radau tik tokią išeitį, – garsiai melstis. Ir dabar mano pastanga – pripildyti eterį to garso, tų vibracijų, tos dvasios, kuri sugulusi į maldą iš išgyventos būsenos.

Mano sakoma malda turėtų būti verslininkų malda, nes ten yra verslo sėkmės aksioma. Kiekvienas iš esmės nors kiek sąmoningas verslininkas siekia visko, kas toje maldoje sudėta. Kas, pasakykit, joje gali netikti verslininkui? Ar jam neįdomu, kokia prasmė to viso darbo, kur slypi esmė tų kūrinių, kuriuos jis kuria? Kadangi mane kamavo tie klausimai, pirmasis punktas taip ir susiformulavo: „Viešpatie, padėk mums suvokti gyvenimo esmę, savo egzistencijos prasmę, savo gyvenimo tikslą“.

Kodėl „mums“? Jeigu aš vienas suvoksiu, o nesuvoks mane supantys žmonės, tai nebūsiu laimingas.

Kas toliau? Supratau, kad be dieviškosios dvasios, vien su žmogiškuoju supratimu ir dvasia, nieko nepadarysiu. Todėl antrasis punktas sugulė: „Viešpatie, padėk mums Tavo sūnaus nuostatų pagalba, jo dvasioje, priimti gyvenimo išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę“. Toliau man mano būsena diktavo: „Viešpatie, padėk mums savo sielos būsenoje apgyvendinti išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės vienybę“, nes tada man jau iš patirties buvo aišku, kad vien su išmintimi, vien su teisingumu, vien su tikėjimu arba vien su meile niekas neveikia, supratau, kad veikia tik tada, kai visi keturi faktoriai tavyje dalyvauja.

Jau tada supratau, kad nuo Dievo priklauso, ką tu savo gyvenimo kelyje sutinki, ir be jo pagalbos, be visos žmonijos išminties negali tinkamai jo priimti. Ir atsirado ketvirtasis punktas: „Viešpatie, padėk mums kiekvieną sielą, per tavo malonę sutiktą gyvenimo kelyje, priimti išmintingai, teisingai, tikint ir mylint“.

Ką reiškia priimti žmogų išmintingai? Jeigu tas žmogus yra klastingas? Reikia išminties suprasti, ar tu sugebėsi su juo koreliuoti savo dvasia, nes netgi atstumti, atmesti, atsisakyti dirbti, bendrauti – reikia išminties. Žinau, kad Dievas siunčia žmones, tai jo ir prašau padėti atsijoti pelus nuo grūdų.

Gyvenimo kelyje daug žmonių, siekiančių išminties, vaikšto, tai penktajam punktui sudėlioti pradėjau kalbėti, jausdamas ir galvodamas: „Viešpatie, padėk mums susivienyti su visais einančiais išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės keliu“. Žinau, kad tai nuo manęs nepriklauso, žinau, kad be Dievo pagalbos nesusijungsiu su tais skirtingais žmonėmis.

Prašau Viešpaties sujungti mus, padėti susikalbėti šeštuoju punktu: „Viešpatie, padėk mums, būnant vieningajame vienyje susijungti su dieviškosios išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės dvasia“. Suprantu, kad visi žmonės, einantys išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės keliu, neturi daugiau su kuo jungtis, tik artėti prie dieviškosios dvasios.

Jeigu galėtume priartėti prie dieviškosios dvasios, kurią skleidžia į pasaulį visi išmintingi, geri žmonės, ką mes su tuo darytume? Daugiau milijonų uždirbtume? Mes galėtume kurti pasaulyje harmoniją!

Dėl to septintuoju punktu tos harmonijos prašau, įsipareigoju: „Viešpatie, padėk mums, gyvenantiems žemėje, kurti pasaulyje dieviškos išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės dvasios harmoniją“.

Aš įsitikinęs, kad veikiame pasaulyje ne tik su tomis sielomis, kurias matome, bet ir su tomis, kurios šiandien nedalyvauja kūnuose, bet su jomis turime ryšį. Aštuntajame punkte išskleidžiu tokią vidinę būseną: „Viešpatie, palaimink mus šiame kelyje, palaimink visus, su kuriais buvome praeityje, palaimink visu, su kuriais esame dabar, palaimink visus, su kuriais būsime ateityje, padėk mums, dangaus ir žemės sieloms, būti dieviškos išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės dvasios vieninga gyvybės galia“.

Žinodamas, kad negalima nieko smerkti, ant nieko pykti, prašau Viešpaties, kad jis palaimintų mus, nes bet kokia veikla, bet koks verslas, nepalaimintas Dievo dvasios, neturi perspektyvos. Būdami žmonėmis, esame tarp dangaus ir žemės ir kartu veikiame su dangiškąja dvasia – dieviškąja, ir su žmogiškąja.

Štai kaip yra gimusi malda ir kaip ja naudojuosi. Aš ja gyvenu. Stengiuosi realizuoti. Nors jau mažai dalyvauju versle, bet džiaugiuosi, kad Dievas davė man sveikatos tai, ką išjaučiau, ką išgyvenau, perkelti į „Globalios jausmo proto dvasios“ knygą.

Ingrida Stankevičienė: Labai džiaugiuosi, kad mes turime tokią laidą ir kad joje išdrįstame garsiai kalbėti apie vieną svarbiausių dalykų šiandien mūsų pasaulyje – apie dvasią, apie globalią jausmo proto dvasią! Tik ji mus jungia.

Edita Marciulevičienė: Dėkojame mūsų klausytojams, kurie užduoda tokius svarbius klausimus.

Ingrida Stankevičienė: Gerbiami klausytojai, būkime kartu, jauskime savo valstybės dvasią ir žinokime, kad tik nuo mūsų bendro jausmo viskas keisis!

Edita Marciulevičienė: Rūpinkimės vieni kitais!

Ingrida Stankevičienė: Mylėkime savo artimus. Ačiū, jums, ir sudie!

***

Klausimus, pasiūlymus ir pastabas rašykite čia.

 Laida „Verslumo dvasia“ transliuojama kas antrą penktadienį 10.05 val. (kartojama savaitgalį).

Spausdinti