Pedagogas humanistas Šalva Aleksandrovičius Amonašvilis: Pabandysiu atsakyti, vadovaudamasis pedagogikos dvasia. Pedagogikos dvasia manyje – tai yra mano kelias, misija, gyvenimo prasmė ir būdas. Tame pasireiškia dvasia. Ta dvasia yra būsena, ir ji man pataria, kokias pamokas rinktis, kokį bendravimą, kokį turinį, darbo metodus. Būtent tokia dvasia lemia mano kelią, neleidžia nuklysti nei į dešinę, nei į kairę. Todėl renkuosi būtent humanistinę pedagogiką. Mano dvasia, kurioje gyvenimo prasmė, ir mano tikėjimas pagimdo kelią. Manau, kad ir su verslumo dvasia panašiai.
Verslininkas jaučia, ką turėtų pasiūlyti pasauliui: reikia kažko viliojančio, kad ir neįprastai iškeptų sausainių ar lemputės, kaip Edisonas – ko pasaulis dar neturi ar nežino. Dvasia – tai nuspėjimas, ko reikia visuomenei. Pedagogika nuspėja, ko reikia vaikų ateičiai, o verslininkas turi numatyti, ko reikia visuomenei, kad visuomenė pasidžiaugtų, kad to norėtų. Jei tai, ką turi, yra teisinga ir naudinga aplinkai, tu tai siūlai tol, kol aplinka priima: įvairiausiomis formomis, nes ta dvasia tau tas formas duoda.
Žmogaus prigimtis visada ragina eiti pirmyn, kur yra nauja idėja, daiktas ar forma. Jeigu tavo dvasia yra apribota tik asmeninio noro ir neturi ryšio su ateitimi, tavo siūlomas dalykas perspektyvos neturės. Verslumo dvasia – tai numatymas, ko reikia šiandien ir kas bus svarbu ateity. Pavyzdžiui, žmogus, kuris sukūrė kompiuterį, ilgą laiką vaikščiojo iš kabineto į kabinetą, siūlydamas savo prekę, bet daugelis tos perspektyvos neįžvelgė, o šiandien matome, kad be kompiuterio esi atkirstas nuo pasaulio. Įsivaizduokite, kokia verslumo dvasia turėjo veikti tą žmogų!