Kai iš klausiančiojo sklindantis nuoširdumas atsakančiojo jausmuose sužadina meilės jausmą, kai subtiliau jaučiantis pajunta smalsumo, dėmesio ir meilės dvasią savyje turimai jausmo proto būsenai, tuomet jis pajėgia savo patirties ir dvasinio sąmoningumo rėmuose užmegzti ryšį su subtiliu visuotinės sąmonės užpasąmoninių žinių pasauliu. Iš jo savo jausmo protu imdamas informaciją, jis savais žodžiais skleidžia naują suvokimą ir kartu gerina tarpusavio supratimo atmosferą.
Naudodamasis visuotiniu jausmo proto žinių pasauliu, kalbantysis retransliuoja ne tik savo, bet ir visuotinės dvasios suformuotą atsakymą klausiančiajam – abiejų pašnekovų bendrai išgeneruotos dvasios rezultatą. Šitaip atsakantysis tampa visuotinės dvasios tarpininku ir savo atsakymo klausytoju. Dėl meilės artimui atsijungdamas nuo asmeninio egoizmo, jis patenka į vidinės ramybės, tarsi levitacijos būseną, todėl dažnai sunkiai renka žodžius. Šitaip skleidžiasi pačiam atsakančiajam dar neaiškiai suvokiama, į abiejų pašnekovų supratimą sunkiai sutelpanti užpasąmoninio pasaulio dvasia.
Abipusės komunikacijos būsenoje susijungus dviejų žmonių dangaus ir žemės meilės dvasiai, pajaučiame, kad žodžiai „Kur du, ten ir aš“ kalba apie naujai suprastą (todėl šventą) dvasią. Pasiekus tokią būseną, atsakantysis ir klausiantysis naudoja ne tik asmeninę patirtį, bet ir abipusės meilės jausmo sugeneruotą dvasią. Kad jie, ieškodami atsakymo, patektų į žmonijos sukauptą užpasąmoninio pasaulio žinių archyvą, privalo atsijungti nuo savojo „aš“ – nuo klausimą iškėlusio ir atsakymą duodančio ego, nes teisingas atsakymas gaunamas tik bendromis pastangomis kreipiantis į visos žmonijos dangaus ir žemės dvasią.
***
Šiais laikais mokiniai ir mokytojai gali užmegzti ryšį tada, kai jaučia ne tik savo sielos skleidžiamus jausmo proto virpesius, bet ir kitų išgyvenimus. Kol nėra vienas kito jautimo, nei sąmonės, nei pasąmonės, nei sunkiai suvokiamos užpasąmonės jausmo proto sielos būsenos durys vienas kitam neatsidaro. Mokytojas ir mokinys tik kartu gali įeiti į harmonija alsuojantį užpasąmoninį pasaulį ir jame pajausti naują, bendrai išaugintą vieningojo vienio būsenos dvasią, leidžiančią suprasti ten veikiančius dieviškosios dvasios dėsningumus. Vadinasi, norėdami su aiškia sąmone patekti į visos žmonijos jausmo proto harmonijos dėsniais pagrįstą užpasąmonę, nori nenori turime tarpusavyje jausmo protu komunikuodami pereiti per sąmoningai savo jausmuose suformuotą stereotipinės pasąmonės būseną ir vienas kitam padėdami bendrai išgyvenamais naujais jausmais išlaisvinti stereotipų užspęstą sielos dvasią.
