„Verslumo dvasia“: Kaip sąmoningai kvėpuodamas kuriu savo mintis, emocijas ir likimą?

Laida „Verslumo dvasia“ apie tai, kaip kvėpavimas atspindi, veikia ir keičia mūsų gyvenimą, „Verslumo dvasios“ studijoje Kaune kalbamės su VšĮ „Kvėpavimo terapijos centras“ įkūrėja ir vadove Dalia Beata Kasmauskaite.

Klausytis internetu.
Laidą veda Ingrida Stankevičienė ir Edita Marciulevičienė.
Skaitomos įžvalgos iš Augustino Rakausko knygos „Globali jausmo proto dvasia“.
***
Ištraukos iš laidos:
Ingrida Stankevičienė – Visi žinome tokį posakį, kad „žmogus yra tai, ką jis valgo“. Perfrazuojant galima pasakyti ir taip: „žmogus yra tai, kaip jis kvėpuoja, ką jis įkvepia ir ką jis iškvepia“. Nuo mūsų įkvėpimo iki mūsų iškvėpimo jau yra istorija.

Ir pradėkime citata iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“:
Edita Marciulevičienė – „Kaip dvokianti kiaulių ferma tampa rimta problema kaimynams, taip nesąžiningas verslas ar partija tampa rimta problema valstybei. Nepatenkintų smarve fermos kaimynų pyktis, pavydas, asmeninio komforto sąvoka susiduria su kiaulių fermos savininkų sąmoningumu.
Ir vienų, ir kitų egoizmo stiprumas priklauso nuo turimų žmogiškųjų vertybių, pasaulio vientisumo ir visuotinės gerovės suvokimo. Jeigu kiaulių augintojas niekada nėra buvęs gryname ore, kvėpuoja tik savo fermos skleidžiamu dvoku, jis negali suvokti, koks nemalonus ir kaip smarkiai pasklidęs mėšlo tvaikas. Verslininkas, nepažinęs sąžiningo verslo, ar politikas – sąžiningos politikos, taip pat negali suvokti, kad nuodija žmonių sielas apmaudu, pykčiu ir pavydu. Žmogus negali suvokti, kokių nepatogumų sukelia aplinkiniams, kokią žalą, ugdydamas tokias savybes, daro valstybei, kol nesuvokia dėsningumų, pagal kuriuos formuojasi valstybės dvasia, kurioje gera arba bloga gyventi.“
Ši Augustino Rakausko mintis bus kertinė mūsų laidoje. Mes kalbėsime apie mūsų kvėpavimą, kuris susiformuoja iš mūsų minčių, iš mūsų emocijų, iš mūsų ketinimų. Kaip mes vienas kitam gaminame tą kokybišką orą, kurį vadiname visaip: bendra būsena, nuotaika, atmosfera, dvasia.
Dalia Beata Kasmauskaitė – Žmogaus kvėpavimas iš tiesų yra ne tik gyvybinė funkcija, dėl kurios jis yra išvis gyvas. Žmogaus kvėpavimas turi įtakos daugybei žmogaus gyvenimo aspektų ir žmonės nesusimąsto, kiek dėl žmogaus kvėpavimo daroma įtaka jo fizinei, psichologinė, dvasinei ir emocinei sveikatai. Nes laimingas žmogus, kaip jūs žinote, kvėpuoja vienaip, nelaimingas kvėpuoja kitaip, melancholiškas kitaip, tai yra bet kuri emocija daro įtaką žmogaus kvėpavimui. Taip pat bet kuri mintis daro įtaką jo kvėpavimui, kvėpavimui įtakos turi ir visos mintys, kurios kyla dienos bėgyje, jų yra tūkstančiai.

Ingrida Stankevičienė – Ar labai yra sudėtinga išmokti to kvėpavimo?
Dalia Beata Kasmauskaitė – Jus klausiate, kad reikia tarsi išmokti, aš sakyčiau, kad nereikia mokytis, tik žmogaus kvėpavimą, kurį jis turi dabar, taip kaip jis kvėpuoja, iš tiesų reikia atpalaiduoti.
Žmogus kvėpuoja taip, kaip jis gyvena. Tai yra aš į kvėpavimą žiūriu ir matau jį kaip kažkokią tėkmę, kelią žmoguje. Vienas žmogus kvėpuoja laisvai. Pavyzdžiui, kūdikiai kai gimsta – jie kvėpuoja laisvai, pilvukas kvėpuoja, saulės rezginys, pečiai – jis visas kaip kubiliukas, nes jis yra laisvas, viskas pulsuoja – laisva. Bet žmogus po kelių dešimtmečių net negali atsidusti laisvai. Kas yra? Vadinasi, yra užkimšta. Ir kad tai atkimšti būtent yra naudojama šita praktika, ir tai yra pamažu žmogaus atidarymas.
Yra klausimas, kaip žmogus užsikemša. Juk kūdikis būdamas jis visas atviras, žiūri į pasaulį labai atvirai, į tėvus, į visus labai atvirai, visus labai myli, tiesiog jis yra kaip angelas. Bet pradeda augti ir ateina mintis. Kiekviena mintis neša emociją, tarsi koks vagonėlis, ir nuo to kinta mūsų kvėpavimas. Žmogus kažkur įsitempia.
Jeigu jis galvoja, kad gyvenimas yra sunkus, įsitempia pečiai, o jeigu galvoja, kad gyvenimas geras, gali atsikvėpti – jis atsikvepia ir atsipalaiduoja, kvėpavimas pasidaro platus. Ir taip vyksta nuolat, nuo kiekvienos minties. Ir įprastai žmogus, jeigu jis ne jogas, jeigu jis nieko stipriai nepraktikuoja, jo kvėpavimui nuolat daro įtaką jo mintys. Ir darydamos įtaką jos palieka įspaudą kūne. Baimė gyvena viršutinėje krūtinės dalyje, todėl moterys, kai išreiškia baimę, jos emocingai tai reiškia (demonstruoja) viršutine krūtinės dalimi. Pyktis gyvena kitoje kūno dalyje, tai yra kažkas kito įsitempia.

Ingrida Stankevičienė – O kokioje kūno dalyje?
Dalia Beata Kasmauskaitė – Tai yra detalės ir jeigu jūs tai paminėsite, žmonės įsikabins į tas detales ir jie ims analizuoti, ir daryti klaidingas išvadas, – negalima taip vienareikšmiškai spręsti apie kvėpavimą.
Kuomet žmogus guli prieš mane, jis man yra kaip po mikroskopu, jo kvėpavimas pasako daug ką. Yra mano knygelė tokia išleista „Dalios Beatos užrašai“, tai štai ten rašoma, arba jeigu jūs pasiskaitysite mano svetainėje (yra daug vaizdo medžiagos), kad aš paklausiusi kvėpavimo, taip kaip jūs dabar sėdite, viena ausimi, aš galiu daug ką pasakyti apie žmogų. Tai yra kvėpavimas parodo, koks žmogus iš tiesų yra.
Tuo aš noriu pasakyti, kad kvėpavime virpa viskas, ir tos visos mintys, subėgę emocijos, visi įvykiai. Daug yra tų išsireiškimų: „užgniaužė kvapą“, „prarijau skausmą“, „kažkas užsmaugė gerklę, negaliu nė žodžio prakalbėti“, tai rodo, kad tas stiprus kvėpavimo užspaudimas įvyksta ir jis kažkur lieka vibruoti. Ir likdama vibruoti ta įtampa kažką uždaro, kažką atidaro, tarsi padaro kelią.
Šios praktikos su nesustojančiu kvėpavimu, kad jos išmoktum, negalima daryti vienam pačiam. Seminaruose daroma. Aš noriu perspėti, kad su kvėpavimu darbas yra tik su mokytoju. Bet būtent tame yra jos didelė galia. Tai yra fizinis aspektas, kaip aš sakiau. Ką duoda ši praktika? Giluminį kūno atpalaidavimą. Masažas atpalaiduoja, šokiai, piešimas, visi daro, kad atpalaiduotų žmogų, nes po atpalaidavimo išsiveržia kūrybinės galios, žmogus gali mąstyti, gyvybinės jėgos ateina. Tai ši praktika padaro dar daugiau, ji nueina ten, kur kitos praktikos nenueina, ji nueina labai giliai. Ir tuomet išsiveržia žmogaus kūrybinės galios dar gilesnės, gali talentai iškilti.
Psichologai tai pavadintų elgesio modelio keitimo praktika. Daug yra tų modelių, kurie yra įdiegti sociumo, tėvų, visuomenės, kaimynų. Žmogus gali jų labai daug atsikratyti, kaip mes sakome „paleisti“. Taip pat emocijos, kurios yra skausmingos, kurios viduje virpa, kaip sako: „Negaliu atleisti“, Negaliu nepykti“, „Aš jo nekenčiu“, tai yra mes jų laikomės. Nors jam sako paleisti, negalvoti, bet žmogus negali, jis yra „įsikabinęs“.
Tai štai kvėpavimas nueina labai giliai į fizinius ir energetinius kūnus (jau niekam ne paslaptis, mokslininkai netgi pripažįsta, kad tai yra energija), tos emocijos tampa kaip išgydytos, „paleistos“. Taip pat ši praktika ir dvasinį žmogaus aspektą paliečia, juk žmogus nėra vien kūnas. Malda, tarsi žmogus jaučia Dievą arčiau nei bažnyčioje. Kyla klausimas, kodėl? Tai čia kalba ne apie bažnyčią, bet žmogus būna taip užgrūdęs savo protą, savo širdį, kad jis negali net melstis. Ir atrodo, kad jo niekas negirdi. Tai ne dėl to, kad Dievo nėra, kad jis negirdi to žmogaus, bet dėl to, kad jis įlindęs kaip į „rūsį“ ir kas jį girdės – toks palyginimas būtų. Tai šita kvėpavimo technika labai giliai atidaro žmogų.
Jeigu galvojate, kas čia per stebuklas, kodėl čia tokia kvėpavimo panacėja, bet jeigu jūs pasigilintumėte, kad kvėpavimą nuo senų laikų, nuo seniausių, naudojo visos religijos, tikros, kurios autentiškos. Vietiniai šamanai visų tautų naudojo darbą su kvėpavimu, buvo gerklinis giedojimas, tai yra darbas su kvėpavimu, arba kvėpavimo stabdymas, labai intensyvus kvėpavimas, kad perkeistų sąmonę. Praktiškai tai yra sąmonės keitimo praktika. Tam, kad „išeitum“, nes yra elgesio modelis, ir aš esu „siauresnis“, aš, pavyzdžiui, galvoju, kad esu toks nevykėlis, vadinasi, aš esu tame modelyje, aš esu mažesnis ir kuomet kvėpavimas įeina, išplečia sąmonę ir pamatau – „aš nesu tai, aš esu kažkas daugiau“. Nusipurto ir sako: „Jau manęs tai nebeliečia“… Sako: „Kodėl tu jaudiniesi, kodėl tu reaguoji, tu paleisk tai“, – o žmogus negali, nes yra kažkas, o kito tai neliečia. Pas kitą yra laisva toje vietoje, o pas jį virpa kažkas. Ir būtent darbas su kvėpavimu gali labai daug.

Ingrida Stankevičienė – Kur čia, jeigu taip dar giliau pasižiūrėjus, tai tarkim mūsų smegenyse susidaro tam tikros neuronų jungtys, ką jūs vadinate tam tikromis mintimis, ir tos mintys vienaip ar kitaip veikia smegenis…
Dalia Beata Kasmauskaitė – Iš kur kyla mintys? Kodėl vieni turi vienas mintis, o kiti turi kitas mintis, ar ne? Mintis ateina iš troškimų. Tuomet klausimas, iš kur ateina tie troškimai. Troškimai ateina iš to, ką mes darėme praeityje, todėl sako, nedaryk to, nes vėl norėsi. Jeigu mes tęsiame kažkokį gerą dalyką, ar kažkokią mankštą rytinę, ar anksti kėlimąsi, ar kitą teigiamą dalyką, mes kaupiame ir po to mums tampa lengviau daryti. Bet jeigu mes vieną kartą kažką netinkamai padarome, vakare kažkoks netinkamas maistas, ar kažkoks gėrimas, tuomet pas mus pradeda augti kiti norai ir ateina kitos mintys. Tai yra mintis ateina nuo tų troškimų, o tie troškimai ateina nuo to, ką mes darėme praeityje, kaip mes pasielgėme. Ir čia jau po to pasaulėžiūros klausimas iš kur atėjo tie troškimai, tai yra ankstyva vaikystė, ir daugelis religijų, filosofijų sako, yra praeiti gyvenimai. Arba imant tik šį gyvenimą, kaip nulinį tašką, vieni tėvai, kurie įdiegė vienas vertybes, šeimoje buvo tokios vertybės, kitų galbūt, kaip pasakius, šeimoje tų vertybių visai nebuvo.

Ingrida Stankevičienė – Ko reikia, kad žmoguje pradėtų formuotis nauji troškimai? Kad jis nebūtų auka, ar vergas tų troškimų, kuriuos jis atsinešė?
Dalia Beata Kasmauskaitė – Žmogus nori pajusti malonumą. Jis nori mėgautis, nes jis jaučia kančią viduje ir nori – ai, nors maistu pasimėgausiu, nusipirksiu ir bus man lengviau… Tas viduje deginantis jausmas nėra tai, kas žmogui neša gėrį, tai nėra sąmoningumas, jis jaučiasi belaisvis tame jausme.

Ingrida Stankevičienė – Žmogus nori tam, kad patirtų malonumą, bet jis to malonumo…
Dalia Beata Kasmauskaitė – Tenkindamas jis ateina į kančią.

Ingrida Stankevičienė – Tai kaip čia dabar?..
Dalia Beata Kasmauskaitė – Kaip daryti? Tai tam reikalingas sąmoningumas.
Jeigu aš galvoju, kad rasiu laimę, kad aš nusipirksiu ir mano laimė yra tame daikte, vadinasi, aš laimės kitur nerandu. Ir jeigu visos mintys blogos, tai aš suvalgysiu kažką ir man nors truputį bus geriau. Bet jeigu aš esu sąmoningas, jeigu aš turiu vidinę laisvą erdvę, tada mano mintys ir troškimai, vadinkime tai troškimai, ar planai, ar svajonės, yra kitokios, tie gerieji, pavadinkime, troškimai ir mintys, aš esu laisvas nuo jų, o tie sakykim, blogieji, – aš nesu laisvas. Jeigu aš noriu kažką suvalgyti, aš jaučiu kaip mane tai traukia, žiūriu į tą kavos puodelį vakare ir aš nesijaučiu laisvas, aš jaučiu, kad esu įkalintas tame. Bet jeigu aš kažką svarstau ar tokias svajones, ar tokias mintis, ar aš kažką darysiu, ar dienos režimą sutvarkysiu, ar aš sau maistą sutvarkysiu, aš esu laisvas tame. Tai yra visai kitoks „skonis“. Tai, kas mus degina iš vidaus, tai tarsi mus įkalina – man reikia nusipirkti, aš negaliu praeiti pro tą suknelę, pro tuos batus – man reikia, aš negaliu, man reikia! Tai viduje yra kažkas, kas mane valdo, kas mane traukia. Tai yra labai subtilūs dalykai. Praktiškai, jeigu ji jaučia, kad bus laimė nuo tos suknelės, nuo tų batelių, ar dar kažko, ten laimės nėra. Laimė yra tik tą akimirką, kad žmogus atsipalaiduoja nuo tų vidinio pasaulio minčių, kurios tuo metu neveikia, kai aš gaunu tą pirkinį. Ir tas pirkinys, kuo didesnis, kaip aš juokauju seminare ir pasakoju, – kava atpalaiduoja nuo to kokioms penkioms minutėms, – kol gersiu – nebėra to, kažkoks „gėris“; bateliai, rankinukas – įvyksta ilgesniam laikui; automobilis – atsisėdu – dvi savaites jaučiu kažką kita, kažkokį gėrį, viskas gerai su manim. Žmogus tuokiasi irgi tikėdamasis, kad „ten“ bus tas malonumas ir laimė, ima už rankos ir galvoja, kad visą gyvenimą bus tas „a-a-a-ch-ch-ch“, bet to neįvyksta, žmogus susiduria su ta pačia kančia. Tai yra žmogaus augimas ir žmogaus tikslas nėra tie daiktai. Žmogus eina į materiją ir patiria ten kančią.

Ingrida Stankevičienė – Stabtelkime šioje vietoje. Edita jau turi paruošusi citatą iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“, kuri čia tikrai labai tiks.
Edita Marciulevičienė – „Uždirbti pinigai yra jausmo proto dvasios veiklos pasekmė, be dvasios pinigai nieko nekuria.
Kai žmones sujungia bendrų nuostatų dvasia, pinigai ateina patys. Žmogaus kūnas vertingas, kai jame gyvena siela, kurianti naujos būsenos dvasią. Pinigai vertingi, kai jie teikia žmogui finansinę galią, leidžiančią įgyvendinti aukštesnius tikslus, kad palengvintų ne tik savo, bet ir aplinkinių gyvenimą.“

Ingrida Stankevičienė – Palyginote kelis žmogaus troškimus: pyragaičio, šeimos, turto, kažkokios informacijos, matau tame seką. Žmogus trokšta gauti to malonumo, kad jį kažkas lyg užpildytų, bet kai tik jis tą malonumą gauna, ta pačią akimirką tas malonumas ir dingsta. Ir tai…
Dalia Beata Kasmauskaitė – Nes tas daiktas neturi savyje tos laimės, kurios jis ieško.

Ingrida Stankevičienė – Toliau jūs užsimenate apie sąmoningumą. Kur yra riba, taškas, kuris man teiks tą prisipildymą, ką jūs vadinate laime?
Dalia Beata Kasmauskaitė –
Labai daug žmonių Vakarų pasaulyje eina į pirkinius, į vartojimą ir galvoja, kad ten yra laimė. Tai jie tuoj pat susiduria ir ta kančia tik didėja. Laida vadinasi „Verslumo“…?

Ingrida Stankevičienė – „Verslumo dvasia“.
Dalia Beata Kasmauskaitė – Ir tikrieji verslininkai negalvoja apie pinigus, jie negalvoja apie tuos daiktus, jie galvoja apie idėjas, projektus, ką padaryti pasauliui. Ir tuomet visa tai ateina, jie žiūri į tai, kaip į priemones. Tai yra tik kaip priemonė, bet ne laimė. Ir visi žmonės, kurie kažką pasiekė, kurie išsilaisvino, jie žiūri į visus tuos daiktus visai kitaip, tiesa?

Edita Marciulevičienė – „Labai sudėtinga žmones jungti į vieningąjį vienį per bendrų vertybių dvasią, nes jos naudą daugelis dar sunkiai suvokia. Neretai tenka žmones jungti per materialias vertybes, kad pajaustų vienio dvasios galimybes ir vienybės galią. Nelengvas šitas darbas – per nesąmoningumą ieškoti ir siekti sąmoningumo.
Kaip žmones, kuriems svarbiausias tikslas – daiktai, išmokyti suprasti, ką ir kodėl jie jaučia to daikto siekdami? Juk jie, savo geismo traukos užburti, mąsto tik apie trokštamą daiktą! Kaip įrodyti, kad didžiausia vertybė – visiškai aiškus suvokimas, kas pagimdė tą trauką, kurią jauti siekdamas tikslo, ir kad supratimas to, ką jauti, duoda ne tik galimybę įsigyti išsvajotą daiktą, bet ir amžinąjį sielos turtą – gyvenimo prasmės suvokimo jausmą?!“ (iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“)

Ingrida Stankevičienė – Kalbėjome, kad mūsų kvėpavimas priklauso nuo mūsų emocijų, minčių ir apie tai, kaip galima per kvėpavimą išvalyti tas mūsų mintis ir visą mūsų organizmą.
Savo laidose mes nuolat kalbame apie tai, kad mūsų organizmas tai yra visa žmonija, visata. Pabandykime pakalbėti apie tai, kaip galima išsaugoti šį organizmą švarų, kvėpuojant jau užterštą orą, prisodrintą drastiškiausių minčių, intencijų ir konkrečių jau mūsų veiksmų pasekmių, ir pradėkime kaip visada nuo citatos iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“.
Edita Marciulevičienė –
Mes savo pačių gaminamomis kenksmingomis atliekomis nuodijame vandenį, kurį geriame, šiukšliname Žemę, iš kurios maitinamės, teršiame orą, kuriuo kvėpuojame. Storas įvairių teršalų sluoksnis trukdo harmoniją skleidžiantiems Saulės spinduliams prasiskverbti į gyvybe alsuojančius organizmus ir kurti tarpusavio sąveikos šilumą visame, kas gyva. Kiekvienas Saulės spindulėlis neša kaitos gyvybę organiniam Žemės pasauliui ne tam, kad nesąmoningai augtų žolė, o tam, kad Žemėje esanti gyvybė įgautų aukštesnės savivokos kūrybingumo galią, reikalingą sąmoningam harmonijos jausmui užsiauginti. Sąmoningo žmogaus – Dievo vaiko – gyvenime subrandintas harmonijos jausmas tarsi garuojantis lietaus lašas per kiekvieną naujai atgimusįjį vėl kyla į dangų, iš kurio su saulės spinduliais nusileido jau su naujos kokybės dvasia.
Mes užteršiame Žemę primityviai eksperimentuodami, beatodairiškai tenkindami ambicijas kurti savo įgeidžių formas, nors galėtume gyventi ir tobulėti, naudodamiesi gamtos stichijų duotomis harmoningomis organinėmis energijos struktūromis, jų nenaikindami ir neužteršdami. Iš stichijų vienybės harmonijos turėtume mokytis visas stichijas sąmoningai jungti, suvokdami jas išorėje ir savyje! Turėdami tokią būseną, daug greičiau išaugintume savo sąmoningos sielos dvasios junginį į visada sąmoningai veikiantį žmogų.“

Dalia Beata Kasmauskaitė – Mano pasaulio supratimas yra toks, kažkieno pasakytais žodžiais, kad ši žemė yra duota mums namais, bet nuoma šių namų yra mūsų tarnavimas kitiems. Tai yra visi tie žmonės, kurie žiūri į kitus norėdami kažką duoti savo gyvenimu, jie visa tai gauna. Jie gauna tą laimę, ar bendru darbu, galbūt kažkas yra individualus, vienišius, bet tarnauja kažkaip savo kūryba, ar bendrai susijungę žmonės. Bet jeigu žmonės jungiasi bendrai, kaip verslininkai, būtent, jūsų laidos kontekste, reikia žiūrėti, kad jie visi turėtų tą motyvą „tarnavimo kažkam“. Tuomet bus visai kitoks finalas, visai kitokie rezultatai ir visai kitokia savijauta, ir visai kitoks savęs suvokimas, ir sąmoningumas, ir tas vidinis išsiskleidimas kūrybinis.
Nes, sakysim, su šiuolaikinės reklamos priemonėmis ir įvairiausiais manevrais, metodais galima pasiekti tikslą. Jeigu nori kiekvienas iš komandos dalyvių pastatyti ar namą, ar Lietuvoje, ar kažkur, kažkokiose salose, jie gali sumanipuliuoti visa ta žmonių mase, kad jie pirktų. Bet jeigu tikslas yra tik toks, paslaptis yra tame, tai galima tą pasiekti ir uždirbti bet kūrybinio augimo neįvyks. Jis gaus ir viskas.
Tas žmogus, kuris eina duodamas kitam, jis ne tik pasieks tą tikslą, bet ir kūrybiškai išsiskleis. Tame ir sąmoningumas, ta laimė. Arba aš vartoju ir noriu gauti iš pasaulio, tai yra aš jaučiu deficitą savyje, tai yra tarybinis toks – deficito sąmonė, kad man trūksta, galvoju kaip iš kitų gauti – iš vyro, žmonos man reikia to, iš darbdavio to, iš kaimynų to ir kaip man prisigrobti. Ir yra kita sąmonė, kad aš noriu visiems tarnauti ir aš noriu duoti tai, ką aš galiu. Kadangi mes esame tam gimę, kad duotume kažkam, tai tuomet, kuo aš daugiau duodu, tuo aš daugiau išsiskleidžiu.

Ingrida Stankevičienė – Dauguma jaunų žmonių šiandien norėtų labai greitai gauti, kaip jūs sakote, tą sąmonę, požiūrį į gyvenimą, kad „duotų“. Bet tam, kad tu duotum, iš savo patirties tai kalbu, pirmiausiai tu turi patirti skonį, ką reiškia gauti ir persivalgyti to tiek, arba aname gyvenime, ką mes kalbėjome, turėti tokių norų, kad aš jau ateidamas į šitą žemę nebenoriu to kartoti, nes kuo aš labiau noriu gauti, tuo aš labiau patiriu kančią.
Dalia Beata Kasmauskaitė – Taip, jeigu aš noriu vartoti, noriu „vartoti“ pasaulį, aplinkinius žmones, tai atves į kančią labai greitai.

Ingrida Stankevičienė – Šiandieninio gyvenimo, šiandieninio požiūrio paradigma yra tokia, kad jaunas žmogus privalo kuo greičiau gauti, tam, kad jis taptų lyderiu. Kaip kolektyve, kur yra jauni žmonės, kur kiekvienas ateina su savo individualiais tikslais kuo greičiau realizuoti save, visur?
Dalia Beata Kasmauskaitė – Kad perkeistų sąmonę…
Tegul pasižiūri į tuos didžiuosius žmones, kurie sukūrė… visi didieji žmonės, jeigu šiuo atveju, sakysim, verslininkai, jie turi būtent kitokį požiūrį. Tiesiog skaityti didžiųjų žmonių biografijas, kaip jie elgėsi, ką jie darė, kaip jie mąstė. Ieškoti žmogaus, kuris įkvepia. O ne likti tame, kaip sakant, uždarame kieme, kur vištos, gaidžiai buriasi kažkokiose balose, o pažiūrėti už tos tvoros, kaip ta karvė žiūri: kodėl tie žmonės tokie, kas buvo jų galvose ir kas buvo jų širdyse? Ieškoti įkvėpimo šaltinio.

Ingrida Stankevičienė – Kas žmoguje formuoja poreikį ieškoti to įkvėpimo šaltinio?
Dalia Beata Kasmauskaitė – Jeigu žmogus, paprastai kalbant, ar iš karmos, ar iš tėvų negavo su pienu, neturėjo giminėje, jo neišauklėjo, bet neišauklėjo, nes pagal karmą jis atėjo į tokią šeimą į tokį gyvenimą, kurio nusipelnė. Ne močiutė, ne promočiutė kalta, o aš, nes aš atėjau, aš vibravau. Gimusi siela su tokia vibracija, kad man tiko būtent ta šeima ir ta močiutė, ir ta promočiutė (kaip sako, kad „mano močiutė ne taip pridarė ir dabar šeimoje visos moterys tokios“…), todėl, kad siela vibruoja tokia vibracija ir pritraukia tokią močiutę. Būtent, ta gėlė tiko čia.
Taigi, mes jeigu jau gimėme su tuo, tai ką mes darome? Kaip gyvenime vyksta? Eina į kančią, pradeda sveikata šlubuoti, emocijos, tada dėmesį nukreipia – domisi kažkuo, ima skaityti, tobulėti. Yra du būdai: arba morka prieš asilo nosį ir jis traukia vežimą, ir dar galima pistoletą tarp menčių – tada mes pradedame bėgti. O jeigu du dalykai gyvenime – tai mes labai greitai bėgame.
Įvairūs dalykai, kas inspiruoja augimą, tai yra sveikata, blogi santykiai, dar kažkas, ir žmogus jau pradeda augti, jeigu jis pats neranda išeities.

Ingrida Stankevičienė – Bet vis dėlto mes sugrįžkime dar kartelį prie to klausimo – šiandien jauni žmonės patenka į kolektyvą ir praktiškai visi esantys toje individualioje sąmonėje, kaip juose gali užgimti tas bendras tikslas?
Dalia Beata Kasmauskaitė – Tai priklauso nuo vadovo. Bet kokio kolektyvo tai krypčiai, tam finalui, tam rezultatui įtaką daro vadovas ir patys artimiausi žmonės aplink jį. Todėl, jeigu vadovas išlaiko tą viziją, tą teisingą tarnavimą, davimą kitam, visi kiti pasitemps arba atskris. Būtent jie turi išlaikyti tą spindulį – įmonėje yra svarbiausias vadovas ir jam artimiausi žmonės, ir motyvas, ir ta šviesi idėja.
Ir dėl darbuotojo… Kuomet vadovas turi tą šviesią idėją, aišku, tai dar yra labdara, kilnūs darbai, kuriuos turi daryti visuomenei ir nuo viso pelno, ir panašiai, ir negana to, kiekviena įmonė turėtų turėti kažką tokio, dėl ko ji dirba. Vadovas turi turėti „tą“, dėl ko iš viso yra uždirbamas tas pelnas. Dėl ko? Kad jis ir jo šeima turėtų kažką? Reiškia, turėtų būti kilni idėja ir kurią darbuotojai žinotų, kad jie dirba taip pat dėl to idėjos, ar tai būtų, bažnyčios statymas, ar dar kažko statymas. Ir kuomet darbuotojai žino, tai viskas apsijungia, ir tie, kurie tiki ta idėja, ir kurie nori nesavanaudiško darbo, aišku lieka prie to. Bet jeigu tas žmogus, yra tokia tendencija, kad kitiems, kaip sakoma, nusišvilpt ant tos idėjos, ir jis laukia tik savo atlyginimo, kuomet yra ta idėja labai pasimato žmonių motyvacija, nes atsiranda tie, kurie bus prie vadovo ir eis su ta įmone, į tą įgyvendinimą to, o kiti tarsi sakys: „Ai, tai manęs neliečia, aš čia tik dirbu“. Tai pasimatys ir vadovas turėtų tolinti nuo savęs tokius žmones, nesvarbu, kad jie yra kvalifikuoti, ir auginti tuos, kuriems patinka ta idėja. Juos auginti, mokyti ir taip formuojasi kolektyvas. Ir taip galų gale tie žmonės, kuriems ne tas rūpi, jie tiesiog atkris, išeis, neišliks.

Edita Marciulevičienė – Žmonės darydamiesi sąmoningesni, jie aišku pastebi daugiau negatyvo. Tiesiog tokių dalykų, ką reikėtų keisti, kaip neturėtų būti, kas vyksta. Ir kartu esu girdėjusi dar kitą dalyką, kad jeigu žmogus teisingai elgiasi arba jis vadovaujasi tam tikromis dvasinėmis praktikomis tai lyg tai turėtų būti susiję su džiaugsmu. Iš jūsų patirties, kaip tai dera tas sąmoningumas ir tas džiaugsmas vienu metu?
Dalia Beata Kasmauskaitė – Žmogus savyje neša labai daug patirčių: šio gyvenimo, praeito. Kuomet jis įžengia į dvasinę praktiką, jis pradeda po truputį valyti save. Ir tai yra tik kelias, ir nereikia tikėtis, kad mes tai tuoj padarysime, kad mes tapsime kažkokiais šventaisiais, kurių yra tik keli žemėje, o ne kokiam seminare salėje keli sėdi. Reikia tokio blaivaus žvilgsnio.
Kai žmonės žengia į dvasinę praktiką, tada ima pastebėti – tie valgo blogai, tie daro blogai, anie daro taip ir viską blogai. Kartu su tuo ateina netgi agresija – negaliu būti šalia, nes tu valgai tą, o aš nevalgau! Ir panašiai. O tie sako: „Tai ko tu toks agresyvus, jeigu nevalgai mėsos?..“ Ir vieni ant kitų… Vadinasi, reikia turėti supratimą, kad viskas vyksta pamažu.
Reiškia – gailestingumas, supratimas, priėmimas žmogaus, nes su dvasine praktika gali pradėti vykti, kaip ir su bet kokiomis žiniomis. Kai žmogus ima naudoti žinias ir aš tai kartais matau, kad žmogus tas žinias, kurias kaupia ir jos tikrai yra vertingos, naudoja išdidumui auginti, puikybei. Ir tuomet, aišku, jis ima matyti negatyvus – jis ir tą geriau žino, ir aną… Ir žmogų užvaldo. Jis įeina į tokį naują, jį pagauna, jis į vėl kažką kito įėjo. Sakysim, jeigu jis buvo kažkokiame žemesniame nesąmoningume, tai jis gavo ir įėjo į kažkokį išdidumą, ir jis lygiai taip pat nemato, nes jis yra nesąmoningas, todėl, kad yra išdidus.
Todėl žmogiškas kelias nėra toks paprastas. Jis yra ilgas – daug kantrybės, daug gailestingumo. Kuomet mes pradedame augti kaip asmenybės, ypač jeigu buvome tokie, kad nieko negalvojome, o tik galvojome kaip užsidirbti, vartoti, įsigyti, ir žmogui atsiveria akys, kad kažką daugiau reikia duoti pasauliui, kad reikia kažkaip augti iš vidaus pasirodo ir žmogus galvoja: „Štai, aš viską žinau!“ Bet vėlgi yra daug tokių dalykų, ką reikia žinoti, kad ne tik aš turiu žinoti tas žinias, ar dėl maisto, ar dėl dienos režimo, bet išlieka visi kiti žmogiškieji dalykai, kuriuos taip pat reikia ugdyti, ir jeigu širdyje yra ar pyktis, ar skausmas, reikia vis tiek, kad ir kažkokią praktiką žinau, kažką truputį „pakrapščiau“ iš savęs, kažką truputį pašvarinau, bet reikia nepamiršti visų tų žmogiškų vertybių ir nestatyti jokiu būdu save aukščiau, nes tada galima labai greitai paklysti.

Ingrida Stankevičienė – Kiek tenka matyti žmonių, einančių sąmonėjimo keliu, kad žmonės, kurie sukaupia tam tikros informacijos, jie pradeda, ar taip jaustis, ar taip įsivaizduoti, tokioje iliuzijoje gyventi… Ką aš turiu žinoti apie pasaulį, apie šalia esantį žmogų, kad ta informacija ne griautų, ne dar labiau vestų mane į tą individualumą, skirtų mane, bet mane jungtų su tais žmonėmis?
Dalia Beata Kasmauskaitė – Senovės išminties tekstai sako, kad jeigu pradėjai eiti dvasiniu keliu yra būtinas mokytojas. Kad neužaugtų išdidumas, kažkas turi būti aukščiau manęs. Ir vadovas, koks jis bebūtų, net valstybės vadovas, turi ar kunigą, ar kažką, kuris yra „aukščiau“.
Vaikystėje tėvai yra „aukščiau“ manęs, aš turiu jų klausyti. Kaip sakoma, kas tėvų neklauso, valgo duoną sausą. Po to ateina kažkoks mokytojas, dėstytojas, po to ateina įmonės vadovas. Yra svarbu turėti tą, ko klausau.
Jeigu pavaldinys neklauso vadovo, tai iš tikrųjų labai kenkia įmonei, netgi jei įmonė yra krizėje, ji gali išeiti iš to vien todėl, kad visi klauso vadovo, nieko apie jį nekalba nei į akis, nei už akių. Tai gali labai išvesti įmonę ir ją išlaikyti. Apkalbos labai kenkia įmonei.

Ingrida Stankevičienė – Kaip jaunam specialistui, ypač moteriai, kadangi moterys didelėse įmonėse dažnai gauna, tarkim, vyriškas užduotis, o visas mentalitetas yra moteriškas?
Dalia Beata Kasmauskaitė – Ką aš galiu pasakyti… Kad moteris neturėtų siekti tokios karjeros. Aišku, dabar sociume, šiuolaikiniame pasaulyje taip yra, kad moteris dirba, bet jos darbo metodai turėtų būti kitokie. Jeigu moteris dirba darbą vyriškais metodais, tai yra ryžtingumas, kontrolė, siekimas – ji žlugdo save kaip moterį, jos psichika kenčia, ateina ligos ir ji labai išsenka. Jos kūrybinės jėgos neauga ir galų gale darbas tampa kančia.
Jeigu dirba tokioje atmosferoje, ji turėtų kažkaip, aišku, lengva pasakyti – turėtų, aš suprantu, bet yra koncepcija, teoriškai, kad bet kuriuo atveju turėtų taip būti, – veikti moteriškais metodais. Tai nereiškia, kad aš apsimetu ir nedarau, jokiu būdu, bet moteriškais metodais, tiek su viršininku bendrauti moteriškai. Vyras viršininkas tik labiau pradės gerbti. Jeigu vyksta kažkokia diskusija – diskutuoti ne vyriškomis frazėmis, vyriškomis idėjomis, koncepcijomis – moteriškai. Nes jeigu vadovas protingas, jis supras, kad kažkas už to yra, kažkuo ji bus naudinga. Bet jeigu bando dirbti vyriškai, jis ima reikalauti vyriškai, moteriai sunku, ji ima save kaip citriną gręžti, ir jis mato, kad iš jos reikia dar reikalauti, čia – per mažai. Tai yra siaurėjantis kelias.
Moters vaidmuo kolektyve yra taikos nešėjas. Jeigu moteris neatneša taikos į kolektyvą, ji neatlieka savo užduoties.

Ingrida Stankevičienė – Kaip čia moteriai galėtų padėti kvėpavimas? Ne atsidūrus tokiose situacijose, bet apskritai neatsidurti?
Dalia Beata Kasmauskaitė – Kinta žmogaus kvėpavimas ir kintant kvėpavimui į žmogaus organizmą ateina įtampa, nes įtemptas kvėpavimas įtempia kažkurį raumenį žmogaus organizme, jeigu jūs laisvai kvėpuotumėte, kokia mintis beateitų, kūnas neįsitempia. Jeigu mes kvėpuotume laisvai – mus priima į darbą ar mus atleidžia, mums skiria premiją ar mums skiria nuobaudą, jeigu mes sugebėtume priimti visas žinias laisvai, kažkas įvyktų mumyse, kažkaip kitaip mes priimtume tą situaciją ir kitaip iš jos išeitume. Bet prie vienos emocijos, ar vienokio įvykio mes užsidarome, prie kito įvykio atsiveriame, ir taip žmoguje tarsi atsiranda tos uždaros ir atviros durys, kurios suformuoja visą vidinį žmogaus pasaulį.
Kas virpa žmogaus kvėpavime, tai yra tai, kas virpa ir gyvenime.
Astma – tai yra ne tik oro sulaikymas plaučiuose, tai yra nerimo sulaikymas viduje.

Ingrida Stankevičienė – Žmogus kvėpuoja. O įmonė, visuomenė, valstybė kvėpuoja?
Dalia Beata Kasmauskaitė – Galima išvesti ir tokią tendenciją.
Laisvas kvėpavimas, laisvas gyvenimas, kaip sakoma, laisvas žmogus jis tikriausiai kvėpuoja laisvai. Yra netgi daug išsireiškimų – „aš šalia jo negaliu kvėpuoti laisvai, jis išėjo, aš pagaliau galėjau atsikvėpti“, „jis man neleido kvėpuoti“… Ką tai reiškia? Neleidžia man gyventi, ar ne? Neleidžia kvėpuoti? Tai jeigu visi kolektyve šalia vieni kitų būdami kvėpuoja laisvai, ką tai rodo?
Visos tos liaudies patarlės, kurios susiję su kvėpavimu, tie išsireiškimai neša daug didesnę informaciją, negu žmogus susimąsto.
Jeigu aš negaliu laisvai kvėpuoti šalia žmogaus, vadinasi, aš fiziškai negaliu kvėpuoti, tai yra viena, taip pat mano mintys, emocijos yra nelaisvos šalia to žmogaus, kažkas vyksta. O jeigu mes vienas su kitu laisvai kvėpuojame, tai reiškia abipusį sutarimą, atvirumą. Tai reiškia atvirumas idėjoms. Mintys, emocijos, mes esame atviri ir mes galime veikti bendrai. Todėl jeigu kolektyvas yra laisvai kvėpuojančiu, tai reiškia, kad jie kartu bendradarbiauja, kažką kuria.

Ingrida Stankevičienė – Laidos autorius gi kalba, kad žmogaus vidinės nuostatos turi būti grįstos keturiais faktoriais, tai – išmintimi, teisingumu, tikėjimu ir meile.
Dalia Beata Kasmauskaitė – Visiškai pritariu. Tai labai nuostabios vertybės.

Ingrida Stankevičienė – Ar kvėpuojant ir turint ryšį su savo vidiniu aš, apie ką jūs kalbėjote, galima prieiti prie šitų savybių?
Dalia Beata Kasmauskaitė – Būtent, kvėpuojant kiekviena įtampa žmogaus kūne ir prote tai yra užrakinta emocija ir kuomet mes ją paleidžiame – atsiveria vidiniai resursai. Kiekviename žmoguje jie yra kažkur ir žmogus prieina prie jų, jie atsiveria, todėl po kvėpavimo atsiveria įžvalgos.
Dažnai į kvėpavimo sesiją žmonės ateina gauti atsakymus į klausimus, kurių jie negali rasti ilgą laiką, metų metais. Tai yra tarsi kažkas uždaryta viduje – prote, emocijose, yra durys uždarytos, mes kažko negalime ten pamatyti. Tai yra atsiveria vidinė erdvė, atsiveria sąmonė, žmogus pamato tuos atsakymus, tai yra prieina prie vidinės išminties lobių.

Ingrida Stankevičienė – Prie savo pasąmonės? Prie užpasąmonės?
Dalia Beata Kasmauskaitė – Taip, tie modeliai, kuriais mes esame nesąmoningai, – kažkas man pasakė taip, aš sureagavau taip, sako, tu toks, o tu pats toks, – tai yra nesąmoninga reakcija. Kažką viduje užgavo – aš nesąmoningai sureagavau. Kitas nesureaguos. Tai būtent žmogaus sąmonė išsiplečia ir toje pasąmonėje vibruojantis tas noras, įsižeidimas, pyktis ar dar kažkas, jeigu pavadina kažkuo, įsižeidi, tai yra kaip koks pūlinukas, kaip dieglys, žmogus atsiveria ir tai iškrenta, tai tampa tarsi nuplauta, išgydyta. Kur yra tokia reakcija – aš toks, o tu tokia – ten yra nesąmoningumas. Kuomet žmogus atsiveria – ten ateina sąmoningumas ir tada supranti (žmogus taip pasakė todėl, kad jam skauda), tai yra žmogus auga į sąmoningumą, į saviturtą.

Ingrida Stankevičienė – O kaip jūs, kaip specialistė, kaip vedanti seminarus ir turinti savo mokyklą, pavadinkime taip, kaip jūs žiūrite į tą koncepciją, kad kolektyvas, žmonės, jie kvėpuoja vienu ritmu? Kuo turi vadovautis, kad įvyktų tas stebuklas?
Dalia Beata Kasmauskaitė – Mano supratimu, didžia dalimi, įtaką daro vadovas, jo sąmonė, jo idėjos, jo talentas. Pirmiausiai vadovas turi labai daug dirbti su savimi, augti, kad jis gautų žinių, išminties kaip tuos žmones atskleisti, kaip jiems vadovauti, kaip juos suderinti ir kaip juos auginti.

Ingrida Stankevičienė – Jūs vadovą turite omenyje kaip lyderį?
Dalia Beata Kasmauskaitė – Taip vadovas ir artimiausi žmonės, kurie vadovauja būtent tai įmonei.

Ingrida Stankevičienė – Gerai, o vadovas, kuo turi vadovautis? Iš kur jis turi imti tą informaciją?
Dalia Beata Kasmauskaitė – Vadovas turi turėti savo mokytoją. Tai yra kiekvienas mes turime turėti savo mokytoją. Vadovas turi turėti kažką iš ko jis mokosi, tam tikrų žinių, kurios yra būtinos jo lygmeniui. Jam reikia tų žinių ir kaip bendrauti. Yra žinios, kurios yra visiems bendros, yra žinios, kurios yra vadinamos tam tikram laipsniui, lygmeniui, kaip tai bepavadinsi.
Neturi būti to galutinio, kad „aš esu viskas“, „aš esu galutinis“, o visi yra „žemai“, arba bent jau šitas kolektyvas yra „žemai“. Kažkas turi būti, vėl aš grįžtu prie to paties, „virš“ manęs. Tuomet yra nesibaigiantis augimas, kuris tęsiasi aukščiausio link.

Ingrida Stankevičienė – Norėčiau pabaigti įžvalga iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“:
„Gyvename ir tobulėjame, kadangi
mus supantis pasaulis sąveikauja. Per saulės (šviesos), oro, vandens ir žemės sąjungą gauname galimybę gimti, augti, matyti, girdėti, mąstyti, jausti, suprasti ir kurti. Egzistuojame dėl harmoningos šių stichijų kaitos, suteikiančios galimybę individualiai sielos kūrybai, veikiant vieningojo vienio dėsniui.“

Spausdinti