Kodėl žmonės susirenka per šventes ir būna kartu? Kas juos sutraukia? Negi visi sueina tik iš įpratimo, kad tokios tradicijos?
Per metines šventes mes, žmonės, aštriau pajuntame, kad visų švenčiančiųjų kūno dvasia bendruose renginiuose yra kartu, tačiau šventėms pasibaigus kiekvieno siela skleidžia savitos dvasios būseną. Kodėl sielos savo kūnus atveda į šventinius susibūrimus? Gal todėl, kad mūsų sielos dvasia, pati to nesuvokdama, visada puoselėja susijungimo jausmą? Turbūt žmonės jaučia, jog tam, kad susijungimas įvyktų, kiekvienos atskiros sielos būsenoje turi susiformuoti bendros dvasios jausmas, galintis susilieti su visos žmonijos dvasia. Nauja dieviškosios dvasios būsena gimsta ne vieno žmogaus sielos dvasios jausmo proto garsuose, o garsuose, kuriuose visi vienybės jausme keičiamės.
Kiekvienas siekia pranašumo, tačiau visada buvo ir bus silpnesnių ir stipresnių, protingesnių ir kvailesnių, jautresnių ir šiurkštesnių. Pasistenkime suprasti, kad tik suvokę ir pripažinę skirtumų naudą, išmokę harmoningai juos derinti tarpusavyje, kiekvienas galėsime daug greičiau stiprinti materialinę gerovę ir tobulinti visos žmonijos sielos dvasią, kuriančią visuotinės laimės ir harmonijos jausmą. Manau, kad visi Dievo vaikai intuityviai to siekia, o ypač – jausdami šventinę atmosferą.
Iš Augustino Rakausko knygos „Globali jausmo proto dvasia“