Rūpestis žmogaus siela ir visuomenės ateitimi – kiekvienos dienos uždavinys

Korespondentė Giedrė Petrilionienė iš susitikimo su humanistinės pedagogikos puoselėtoju prof. Šalva Amonašviliu:

Tėvų ir mokytojų programa, linkėjimas vaikams bei auklėjimo tikslas – jog jie taptų asmenybėmis – pilietiškomis, doromis, mylinčiomis, drąsiomis, atsakingomis, drausmingomis, sąžiningomis. Tai turėtų tapti kiekvieno žmogaus ketinimu, siekiamybe. Imdami patirtį iš visuomenės, tėvų, mokytojų, praeities kartų, jaunosios, ateities kartos turėtų būti sąmoningai įsipareigojusios savy brandinti estetinę ir kultūrinę savimonę, valią bei teisingumą, puoselėti savo tautos, kultūros pasaulį.
Vaikas – tai pirmiausiai asmenybė. O asmenybės vienas iš esminių apibūdinimų yra noras tobulėti, keistis ir nenurimti. Asmenybė visada dinamiška. Kaip ir bendravimas, kurį nuolat reikia ugdyti. Ar mes, dabartiniai tėvai, mokytojai, sugebame perteikti tą dvasią, siekį prasmingai rūpintis savo siela ir visuomenės ateitimi? Matyt, čia būtų pats metas pagalvoti apie mūsų ideologus, filosofus, psichologus, ar mes patys, kaip asmenybės galime būti pavyzdžiu savo vaikams?
Pasiekimų ir nuopuolių, apmaudų ir vilčių, nekantravimų ir ilgesio, bėglumo ir tinginystės kasdienybėje, sukantis tame pačiame voverės rate, sudėtinga sustoti, analizuoti, gyventi šios akimirkos, o ne praeities kontekste. Pamirštame, kad nuo mūsų individualaus tobulėjimo – dvasinio ir protinio – priklauso ir visos visuomenės egzistencijos kokybė. Kiekvienas esame kažkam mokinys ir kažkam mokytojas, todėl labai atsakingai turime priimti šią pareigą, padėti suprasti kiekvieno jauno žmogaus mąstymą ir vystymąsi.
DSC_0095Profesorius Šalva Amonašvilis pirmiausia kalba apie žodžių prasmę, apibrėžimo esmę: kas yra žmogus, vaikas, auklėjimas, išsilavinimas ir pan. Labai svarbu ne tik tai, kas pasakyta, bet ir kaip, kokia programa slypi po skambesiu, raidėmis, išraiška, kontekstu. „Žodis turi skambėti, kaip širdis, kad jame būtų įdėta daug daugiau, nei pats žodis, kaip terminas apibrėžia“, – sakė profesorius. Minčių ir idėjų sklaida, bendraujant su kitais, išduoda daugybę dalykų, glūdinčių žmogaus sąmonėje, pasąmonėje, būde, elgesy. Galima manyti, kad kalba yra tokia, koks yra žmogus arba žmogus yra toks, kokia yra jo kalba ir tai labai svarbu, nes ką jis perteikia, daro įtaką klausančiam, šalia jo esančiam. Pasak, Šalva Amonašvilio, reikia išlaikyti kalbos ir sielos „švarą“, pagarbą žmonėms – su kitu žmogumi turime bendrauti taip, lyg rūpintumėmės Dievu, nes taip kuriamas dvasinis ryšys, mokomasi, dalijamasi patirtimi. Pokalbiai turi kurti žmogų. Auklėjimas (rusų kalba vospitanijepitanije duchovnoj asi) – sielos maitinimas, todėl tai labai atsakingas, subtilus ir svarbus faktorius, juk neformuosime žmogaus baimėmis, riksmais. Atvirkščiai norėdami mokyti, perduoti patirtį, turime būti pavyzdžių šaltiniai, meilės, pagarbos, išminties ir kantrybės skleidėjai. Ypatingai vaikams perduodama informacija turi būti persmelkta teigiamu jausmu, nes vaikuose veikia didelė sielos galia, o suaugusieji turi tiesiog sudaryti sąlygas stiprinti jo dieviškąją prigimtį. Vaikai patys turi prieiti prie išvadų. Taip pat ir visi, kurie mokosi, kurie ieško savo sielos pažinimo, kurie auga, jie turi būti ne paklusnūs ar ne nepaklusnūs, ne išgirdę ar ne neišgirdę informacijos, o išmintingi, išradingi. „Žinojimas, atmintis ir vystymasis – svarbiausi ugdymo objektai“, – sako Šalva Amonašvilis.
Reikalinga laužyti standartus, atsisakyti senų stereotipų, būtina siekti, jog rytoj būtų tobuliau, nei yra dabar, reikia vadovautis naujomis kategorijomis, kur dominuoja nauja būtis ir gyvenimas tiesoje. Šiame subjektyviame ir nudaiktėjusiame pasaulyje būtina gyvenimo sąlyga – rūpinimas viskuo – tauta, vaikais, ateitimi… Kita vertus, nepamirštant, kad laisvas pasirinkimas yra kone svarbiausias žmogui.

Augustinas Rakauskas („Globali jausmo proto dvasia“, 255 psl.):

„Kad žmogus priimtų kažką iš esmės naujo į savo sielos dvasios būseną, racionalaus išlavinto proto niekada nepakako, nepakanka ir nepakaks. Reikia stengtis perteikti žmonėms žinios dvasią ne tik stereotipinėmis žodinėmis racionaliojo proto konstrukcijomis, bet ir šiltu, išgyventos patirties argumentais pagrįstu, būtinai iš harmoningo jausmo proto kylančiu jausmu. Žmogus yra jausmo ir proto būtybė, todėl į jo sielos pasaulį galima įeiti tik per naują paties žmogaus gimdomą, jausmo proto dvasioje išsiskleidžiančią būseną, vien racionaliam mokytojo protui mokinio siela niekada iki galo neatsiveria. Žmogus turi ne tik suprasti, bet ir išgyvenamoje dvasioje jausti, ką ir kodėl supranta.“

Prof. Šalva Amonašvilis buvo „Verslumo dvasios“ laidos svečias. Laidą galite paklausyti čia

Spausdinti