„Norėjau, kad knyga paskatintų diskutuoti su savimi…“

Žurnalistai Martyna Stankevičiūtė ir Antanas Marčiulionis kalbina Augustiną Rakauską, 2014 m. liepą išleidusį antrąją knygą „Globali jausmo proto dvasia“.
Gerbiamas Augustinai, dabar, kai „Globali jausmo proto dvasia“ jau skaitytojų rankose, jūsų valia, nuo ko pradėsime pokalbį apie ilgai trukusio kūrybos proceso vaisių.
Manau, kad mano knyga daugeliui skaitytojų sukels ne tik teigiamas emocijas. Ypač tiems, kurie prisirišę prie stereotipinio mąstymo ir gyvenimo būdo. Negalime ignoruoti, kad mūsų visuomenė jau yra susikūrusi tam tikrą vaizdą, sampratą apie gyvenimą. Jeigu mes savo veiksmuose, savo santykiuose nustosime ieškoti spragų, sustos pažanga. Šiandien didžiausios problemos glūdi tame, kad visuomenė pradėjo džiaugtis tuo, ką sukūrė. Tačiau pažanga padarė ir daug žalos – į nuošalę nustūmė jausmus. Savo knygoje ir norėjau išryškinti jos įtaką jausmų pasauliui. Mokslo, technologijų pažanga nublankino daug dalykų, kurie iki tol buvo labai jautriai priimami.
Žinome, kad anksčiau menas buvo sakralizuotas, kaip sfera, kurioje galima pajausti daug dalykų, kurių praktiniame gyvenime neturime, bet norime turėti. Grožėdamiesi meno kūriniais, mes paklojome kelią į dvasinį aspektą. Religijos irgi išgyveno labai sunkius laikus. Daugelis jų turėjo konkuruoti su kitomis konfesijomis, kitokiais įsitikinimais. Iš religijų daug kas pabandė daryti verslą, ir į jas buvo įsibrovusi tamsioji verslumo dvasia. Geras pavyzdys – inkvizicijos laikai, kai dėl materialių piniginių interesų ar politinių įsitikinimų daugybė žmonių buvo nužudyti.
Kokią gavome pridėtinę vertę iš mokslo, veiklos (verslo), ką mums padėjo suvokti menas ir kokią dvasią skleidė skirtingos religijos? Kaip formavosi žmogaus sielos dvasia? Kokią ją šiandien turime? Skaitydami knygą galime analizuoti, gilintis ir daryti išvadas, ką praradome, o ką atradome ir kur mus tai veda.
Atidesni skaitytojai tikriausiai suvoks, kad turėjote ambicijų parodyti, jog ne viskas grįsta teorija, ne viskas ateina iš akademinės visuomenės suformuotų dalykų.
– Prie išvadų, apibendrinimų priėjau iš apačios, iš praktikos. Dirbant su žmonėmis, bendraujant su visuomene, su įvairių šalių gamintojais piršosi vienokios ar kitokios išvados, per kurias aš atsekiau tam tikrus dėsningumus. Suvokimas apie dėsningumus sugulė į knygą. Tai yra mano galvojimo ir jautimo pagimdytos būsenos iššifravimas. Būtent tos išvados man padėjo kurti verslą ir padaryti jį sėkmingą.
Negaliu spręsti už skaitytoją, bet man atrodo, kad pavyko apčiuopti šių minėtų skirtingų sferų dvasią. Dėl to toks ir pavadinimas – „Globali jausmo proto dvasia“ – nes čia labai svarbūs tampa mūsų protavimas, supratimas, jautimas ir dvasia, kuri gimsta iš jautimo ir protavimo, iš protavimo ir jautimo. Man todėl ir atrodo, kad tai ir yra mūsų krikščioniškojoje religijoje slypintis kodas – kaip danguje, taip ir žemėje. Mes, kaip žmonės, kaip sielos, esame tarp dangaus ir žemės. Kiekvienas iš mūsų skleidžiame savo dvasią, o visi kartu – visos žmonijos dvasią. Yra dvasia vienos valstybės, šeimos, įmonės, visos žmonijos. Yra ir mokslo, verslo, religijos, karinė, politinė, įvairių kitų sferų dvasia.
Rašydamas knygą turėjau vieną tikslą – paskatinti skaitytoją bendrauti su savo sielos dvasia, suprasti, jog tai yra jo vidinės būsenos skleidžiama dvasia, tai yra institucija, kurią jis pats formuoja savo mąstymu, jausmais, veiksmais. Kad žmogus pamatytų, jog tai daro ne jis vienas, bet ir visuomenė, o pamatęs savęs paklaustų: „Kaip aš dalyvauju šiame dvasios kūrimo procese? Ar visuomenę į tamsiąją pusę traukiu, ar į šviesiąją?“
Kas verslininką Augustiną Rakauską atvedė į naujo požiūrio į save ir pasaulį filosofijos vandenis?
– Gyvenimas privertė kruopščiai analizuoti įvykius, vykstančius „Senukuose“ ir kitose įmonėse, su kuriomis dirbome, klientus, institucijas, kurios daro įtaką verslui, kontroliuoja tam tikrus procesus. Daug analizavau įstatymų kūrimo logiškumą, bandydamas atspėti, kam kažkas daroma, kokių turės pasekmių. Versle išlikti be tokios analizės – labai mažai šansų.
Niekas mūsų neįspėja apie krizes, priešingai, politikai trimituoja iš tribūnų, kad jų nėra ir nebus. Vėliau pamatome, kokia gausybė įmonių bankrutuoja. Visa tai yra patirtis, kuri padeda įžvelgti dėsningumus ir formuoti naujas nuostatas. Pradėjęs su daugeliu žmonių nesusikalbėti, suvokiau, kad jie vadovaujasi senomis tiesomis – nuostatomis, kurias aš perpratau prieš dešimt ar penkiolika metų. Man paaiškėjo, kad ne visi žmonės turi tokią pačią pajautimo galimybę, ne visi turi laiko analizuoti ir ne visus gyvenimas verčia analizuoti tokius dalykus.
Supratau, jog tai, ką aš suvokiu ir tai, kas man neša sėkmę arba padeda man išgyventi, yra vertybė. Supratau ir tai, kad negaliu kitiems pateikti kažkokių vaistų, kurie vienareikšmiškai užtikrintų sėkmę. Todėl ir nusprendžiau: visiems bus naudinga, jei pasidalinsiu, kas man rūpi, tikrai atsiras tokių, kurie taip pat pastebės panašius dalykus. Todėl mano knyga ir skirta tiems, kurie domisi, jaučia ir analizuoja, kurie nori tapti sąmoningesni.
Gal galėtume žvilgterėti į Jūsų kūrybinę laboratoriją?
– Mano nuomone, visa informacija ateina iš būsenos. Būseną mums formuoja praeitis, dabartis ir ateitis: dėl praeityje sukauptos informacijos dabar pradedi matyti, kas laukia ateityje. Nesvarbu, koks paros metas, kur esi. Daugiausia informacijos galėdavau įžvelgti, kai dirbdavau tuose trijuose laikuose vienu metu. Jei įsijauti į kažkurį vieną, kiti ištirpsta. Į dabartį labai įsijauti, klausydamas, tarkim, kažkokios laidos, matydamas kažką televizijos ekrane, skaitydamas laikraštį arba knygą. Kai turi analitinį mąstymą, iš karto galvoji apie praeitį, kodėl taip rašo ir kas iš to išeis.
Labai svarbu susigaudyti visų trijų laikų kontekste. Jeigu analizuodamas praeities, dabarties ir ateities kontekstą staiga suvoki, kaip matai viziją, bandai aprašyti, ką suvokei, kokia informacija, ką jautei, ką galvojai. To nelaikau jokia mistika ar aiškiaregyste – kiekvienas žmogus tai gali išlavinti. Tas mane ir skatino rašyti, – kad ir kiti žmonės norėtų save lavinti. Trijų laikų kaita yra procesas, kuris formuoja naują dvasią, kelia sąmoningumo lygį. Mes galime daug ką fiziškai patirti, tačiau analizuodami, gilindami įžvalgą pajėgsime mentaliniame lygmenyje sukurti būseną, kurios fiziškai neišgyvename, tik įsivaizduojame, o išvadas galime pasidaryti, vizijas kurti.
– Kaip naujoji knyga susišaukia su pirmąją Jūsų knyga „Verslumo dvasia“
(2003 m.)?
Skaičiusieji „Verslumo dvasios“ knygutę supras, kodėl tiek laiko taisiau savo antrąją knygą. Ji parašyta ano laikmečio aktualijų kontekste. Kuo šios abi mano knygos susišaukia? Didžiausias ryšys tarp šių dviejų knygučių yra būtent siekimas pagerinti žmogaus skleidžiamą sielos dvasią. Abi knygos turėjo tą pačią intenciją.
– Turbūt sutiksite, knygoje yra ir sunkokai suvokiamų vietų, neretam skaitytojui daugybę klausimų kelia išraiškingi, originalūs simboliai…

Ir materialiajame, ir dvasiniame pasaulyje veikia dėsniai. Vieno žmogaus kūnas dėl tam tikrų priežasčių gali įsisavinti tam tikrus ingredientus, o kito – negali. Vienas sąvokas suvokiame labai lengvai, kitoms – prireikia daug laiko. Tai priklauso nuo žmogaus nuostatų, mąstymo stereotipų, jausmų išsivystymo, nuo to, kokioje šeimoje formavosi, kokią patirtį jo siela turi sukaupusi. Normalu, kad ir tai, kas rašoma šioje knygoje, skaitytojai priims skirtingai.
Knygą rašiau ir taisiau dešimt metų, kad ją perskaitytų tie, kurie norės ir yra paruošti priimti tokią informaciją. Kiek mano supratimas ir jėgos leido stengiausi tą informaciją susieti pagal smėlio laikrodžio, aštuoniukės, principą – kad apsisuktų ir sugrįžtų. Norint susukti tą aštuoniukę reikėjo nemažai pastangų. Ieškojau, kaip surašyti ir sudėti tekstus, kad skaitytojas ne su autoriumi diskutuotų, o su savimi. Dalį skaitytojų toks būdas vargina, sutinku.
Knygoje daugybė didesnių ir mažesnių skyrių, temų ir potemių. Visa tai pajungta vienam tikslui, kurį nusako knygos pavadinimas. Kaip verslininkas, ar pritartumėte su verslu susijusiems skaitytojams, jeigu jie pirmiausia dėmesį sutelks į skyrius apie jausmo protu kuriamą verslumo dvasios strategiją, apie vieningąją verslumo dvasią?
Kiekvienam patarčiau skaityti taip, kaip jis informaciją greičiausiai supranta, išsirinkti sau svarbias vietas. Knygą galima skaityti vien tiktai per simbolius, vien per išryškintą tekstą ar atskirais skyriais. Pasirinkite skyrių, kuris jus domina, ir skaitykite tiktai jį. Jeigu sugebėsite vien iš to skyriaus pasiimti informaciją, neskaitydamas visos knygos – valio. Jeigu užteks tik paryškintų vietų ir nekils klausimas, kas yra toliau – džiaugsiuosi. O gal skaitysite tik vieną iš dviejų knygos dalių? Pirmojoje dalyje surasite samprotavimus apie lengviau apčiuopiamus dalykus, su kuriais susiduriame praktikoje. Kai perskaitysite, galbūt atsiras noras pasidomėti ir sudėtingesnėmis temomis antrojoje dalyje.

Iš laikraščio „Verslumo dvasia“ Nr. 35 (71), 2014 m.

Spausdinti