Socialinių (psichologijos) mokslų dr. Jono Grudzinsko recenzija

Kuo ši Augustino Rakausko knyga man įdomi? Visų pirma, autoriaus įžvalgomis. Pats autorius pripažįsta, kad jis taip galvoja, taip mato žmogaus būties esmę, jos tikslą, prasmę, tačiau šių įžvalgų plėtotė, tam tikra evoliucija, anot autoriaus, vyks gal tūkstantmečius, o gal ir milijonus metų. Todėl, anot Augustino Rakausko, tai peržengia įprastas mūsų suvokimo ir mąstymo ribas. Nes mus veikia nusistovėję žemiškojo gyvenimo suformuoti stereotipai. Juk tai, kas peržengia mums įprasto pažinimo ribas, dažnai neturi žodinių atitikmenų, leidžiančių įforminti tą naują sampratą, kitaip tariant, tiksliai ir visiems suprantamai išreikšti jos turinį.
Tai gana tipiška visos civilizacijos problema. Žmogaus evoliuciją supančios tikrovės pažinimas, atradimai, naujos technologijos dažnai pareikalauja naujų sąvokų visam tam įvardinti ir apibūdinti. Tarkim, taip atsirado sąvokos radiacija, atomas (beje, pradiniame etape dar taip pat tik kaip įžvalga, prielaida, kuri tik po daugelio metų įgavo tikrąjį savo turinį, kai atomas iš tiesų buvo atrastas ir ištirtas). Analogiškai į mūsų žodyną buvo įvestos ir geno, mutacijos, mutanto, magnetizmo bei kitos sąvokos.
Naujadarai turi ir pastebimų trūkumų. Labai svarbu aiškiai apibrėžti, kokią prasmę ir turinį jiems priskiriame, kad jie būtų vienareikšmiškai suprantami ir prigytų kaip natūralūs kalbos dariniai. Todėl neretai pasirenkamas tarpinis variantas, kai jau nusistovėjusios, žinomos sąvokos perkeliamos į naują turinį. Taigi ir šiuo atveju susiduriama su tam tikru dviprasmiškumu. Tarkim, kai fizikai (na, galbūt astronomai) pastebėjo, kad visi dangaus kūnai visatoje lekia, skleisdamiesi į visas puses, šį reiškinį jie įvardijo kaip Didįjį sprogimą, nors akivaizdu, kad šiuo atveju turime visiškai kitokį reiškinį, neturintį nieko bendra su mums žinoma sprogimo samprata. Manau, kur kas aiškesnė ir suprantamesnė čia būtų kita mums žinoma sąvoka – virsmo sąvoka. Juk visata dėl mums nežinomų priežasčių ne sprogo, o tiesiog akimirksniu pakeitė savo būvį, ir dabar per juodąsias skyles, matyt, vėl grįžta į savo ankstesnį, mums nežinomą ir pažinimui bent kol kas nepasiekiamą būvį. O tai, kad šis viename visatos taške užgimęs impulsas sukėlė žiedinę naujai susiformavusios materijos sklaidą, dar nereiškia, kad ją lėmė sprogimo jėga.
Su panašia sąvokų dviprasmybe ar bent jau tam tikru neapibrėžtumu skaitytojas susidurs ir paėmęs į rankas Augustino Rakausko knygą. Tačiau, gilindamasis į čia dėstomą turinį, imi suprasti, kad knygos autorius, jungdamas dvi mums įprastas, savarankiškas prasmes turinčias sąvokas, šiai jungčiai suteikia jau visiškai naują sampratą. Jo teigimu, žmogus niekada nebus pilnavertis (savo dvasinio tobulėjimo prasme), jei vadovausis vien tik jausmais arba vien tik protu, kas ir psichologiškai yra neginčijama aksioma. Tačiau, pateikdamas šias dvi sąvokas kaip tam tikrą vienį, autorius pakelia jas į savo įžvalgų lygmenį. Jam tai – ne paprasta jausmų ir proto sąveika, o visiškai naujai suvokiamas reiškinys, kuris bręsta, tobulėja žmogaus kūne, sąveikaudamas su fizine aplinka, gamta ir su kitais žmonėmis. Gyvenimas, anot Augustino Rakausko, yra tik laikinas šio dvasinio tobulėjimo, kurį jis įvardija kaip jausminį protą, būvis.
Ir čia iškyla nemažai klausimų, į kuriuos aš (ir galbūt ne tik aš) teturiu vieną atsakymą – to nežinau ir nežinau, kaip galėčiau tai sužinoti. Pirma, šioje knygoje yra daug subtilių, tačiau labai realių, įtikinamų žmonijos kaip tam tikro vieneto, žemiškos egzistencijos ar gyvenimiškos atskirų žmonių būties jausmo arba jausminio proto dvasinės sklaidos pavyzdžių. Ir labai negatyvių, menkinančių, nepritinkančių globalios, autoriaus įvardijamos kaip dieviškos, dvasios tobulėjimui, ir išaukštinančių, vedančių į aukštesnį, jau iš tiesų dieviškąjį lygmenį tiek konkretaus asmens sielą, tiek ir jos bekūnę pomirtinę dvasią. Dvasiniam tobulėjimui, anot autoriaus, trukdo mūsų instinktyvūs pradai, skatinantys egoizmą, agresiją, godumą materialiems dalykams, abejingumą mus supančiai socialinei fizinei aplinkai. Tai atitinka krikščioniškąjį mokymą ir žemiškąją žmonijos patirtį ir nekelia kokių nors abejonių. Tačiau jeigu pomirtinė žmogaus dvasia, kaip teigia autorius, pereina į naują visuotinės dvasios lygmenį, kodėl tas lygmuo turėtų būti tikroji žmogaus egzistencijos išraiška, tikrasis gėris, palaimos būvis? Juk žmogui būdingas polinkis ignoruoti tai, ką jis linkęs įvardinti kaip „Aš nežinau, nes neturiu įrodymų, nežinau faktų“. Kaip galima būtų paneigti tas abejones? Juk būtent jos labiausiai kenkia žmonijos paskatoms tobulėti. Dar daugiau, tos abejonės žmonėse atpalaiduoja knygoje labai akcentuojamą dvasios ribotumą ir blogį, sukeliantį kančias, karus ir kitus pavojus žmonijos egzistencijai.
Antra, kaip labai svarbų žmogaus dvasinio tobulėjimo stimulą autorius nurodo tikėtiną sielos grįžimą į žemiškąjį gyvenimą jau kitame kūne, kuriame mes buvome ar dar kada nors būsime. Bet kaip tai galėtų suteikti stiprų postūmį siekti tobulumo vardan to, kas mums nepažinu? Kiekvieno Žemėje gyvenančio žmogaus siela nesiunčia mums jokių įtikinamų ženklų, arba, naudojant autoriaus terminologiją, jokių virpesių, generuojančių tokį supratimą. Kitaip tariant, jeigu žemiškoje aplinkoje mes egzistuojame ir tobuliname, o kartais ir atvirkščiai – žlugdome – savo sielą, tai kokiu būdu mes galime pažinti tą kitą, dvasinį, mus visus vienijantį čia, Žemėje, ir tame būvyje už žemiškųjų ribų, kurį autorius vadina dieviškuoju, jeigu esame visiškai atskirti nuo to būvio, ir jis mums nepažinus? Kaip mes galime atsekti, vaizdžiai tariant, užčiuopti tas sąsajas, tarytum savo amžinąjį genealoginį medį su jo praeitimi, dabartimi ir ateitimi ne tik žemiškajame, bet ir mūsų egzistenciją apimančiame amžiname būvyje?

Spausdinti