Henrikas Pupelis: Laiškas autoriui

Gerbiamas Augustinai, šį laišką mane paskatino parašyti išsamesnė pažintis su Jūsų knygą „Globali jausmo proto dvasia“. Privalau Jums pasakyti, jog kai mūsų susitikimo metu paėmiau knygą į savo rankas pamaniau, kad ją bus lengva greitai suprasti nes esu susipažinęs tiek su verslu (tiesa, daugiau posovietiniu), tiek su vakarietiškai interpretuojamomis Rytų religijomis (deja, vakariečiai neina į dvasinį radikalumą, kuris neatsiejamas nuo religijose išpažįstamų etninių dorybių (Jūsų vadinamų bendražmogiškų vertybinių nuostatų) kaip gyvenimo būdo bei vidinių įsitikinimų gairių.). Tačiau suklydau, tad pradžioje noriu pasakyti labiau objektyvią ir oficialią, o po to savo subjektyvią, asmeninę nuomonę.
Knygos pradžioje redaktorių Ingridos Stankevičienės ir Editos Marciulevičienės pateiktos išvados tarsi jos skaitytoją įspėja, jog ši knyga ne toks jau „minkštas riešutėlis“ kaip gali pasirodyti tik ją pavarčius. Ją skaityti skatina autoriaus naudojama naujai sukurta terminologija ir sąvokos bei tekste atsiskleidusi jo pačio sudėtinga, ir giliomis įžvalgomis pasižyminti asmenybė. Tad knygoje dėstomų minčių turinys užpildomas išradingai bei originaliai parodant vertybinių nuostatų realų veikimą, todėl joje kiekvienas skaitytojas gali atrasti savo asmeninį (pagal savo turimas žinias) jausmo proto dvasios atspindį.
Kaip vienas iš šios knygos skaitytojų noriu pateikti savo subjektyvią nuomonę, kurią pradedu nuo štai tokių teiginių: Ši knyga tai tarsi žmogaus (žmonijos) dvasinių ieškojimų tam tikras nueito kelio etapas. Turiu pagrindą manyti, jog autoriui, jo paties išdėstytų minčių kontekste, ateityje iškils nauji jų apmąstymo iššūkiai. Todėl tikiuosi, jog autorius parašys dar vieną knygą pratęsiančią dvasines paieškas ir galės atsakyti į jau skaitomoje knygoje iškilusius klausimus. Kita vertus, ši knyga gal būt yra ta autoriaus vidinė pasąmoninė provokacija, kuri skatina jo paties gilesnes tikrovės paieškas.
Tad kokie esminiai klausimai iškyla išsamiau susipažinus su šia knygą.
Akivaizdu, jog autoriaus mąstysena religinėje plotmėje yra sąlygota (paveikta tam tikrų žinių sukuriančių individualius stereotipus) krikščionybės ir vakarietiškai interpretuotų tolimųjų Rytų religinių mokymų, todėl, nepaisant jo mąstymo pastangų, asmeninis pasaulėvaizdis ir pasaulėžiūra tarsi „pakimba ore“, nes šie mokymai esminiu jų pamatu yra radikaliai vienas kitam priešingi. Autorius tikisi, jog ateityje bus pilnai atskleistas žmogaus jausmo proto dvasios ir visatos santykio veikimo mechanizmas, tad pateikia tokio mechanizmo veikimo principines schemas. Jei autorius nėra išsamiau susipažinęs (aš manau, jog taip ir yra; beje, įdomu būtų pamatyti kokį nors „drąsuolį“ fiziką ar filosofą teikianti knygos autoriui verslo pamokas) su rusų fizikų G. Šipovo ir A. Akimovo torsioninių laukų arba fizikinio vakuumo hipoteze, kurios pagrindu buvo pateikti matematiniai bei fizikiniai žmogaus sąmonės ir visatos veikimo mechanizmo modeliai, tuomet autoriaus pateiktų schemų įžvalga, tiesiogine šio žodžio prasme yra tiesiog stulbinanti. Bėda ta, jog pateikti teoriniai modeliai jau seniai „pražilo“, bet realiai veikti taip ir nepradėjo. Jei jie veiktų, tai būtų moksliškai paneigtas krikščioniško Dvasios – Dievo – Kūrėjo ir įtvirtintas Žmogaus – Kūrėjo statusas (kitaip tariant būtų moksliškai patvirtintas filosofinis ateistinis antropocentrinis visatos modelis). Taigi skaitant knygą, netampa nė kiek aiškiau kokia yra pati giliausia autoriaus įžvalga Dievo sampratos atžvilgiu, todėl iš to seka visa grandinė klausimų.
Pvz. Kreipiniu „Viešpatie“ autorius tarsi pripažįsta krikščioniško Dievo – Asmens turimas Išminties, Meilės, Gėrio ir kt. savybes (žmogaus siekiamas dorybes) bei savo teiginiais parodo, kad tos savybės turi veikiamąją – kuriamąją galią ( krikščionybės išskirtinis bruožas, jog esant tinkamame santykyje su Dievu, žmogus turi teigiamą „veikiamąją galią“). Tačiau lygiagrečiai teikia mintį, jog tokios savybės ateina iš anapus „matomo“ pasaulio, kuriame tam tikru būdu jos yra sukauptos ir grįždamos į „matomą“ pasaulį, apsijungia į „Vieningą Vienį“ (tokiu būdu atrandamas „Aš – Mes“ sąveikavimo principas). Todėl kai eina kalba apie maldą, tampa neaišku į ką yra kreipiamasi; ar į krikščionišką Dievą –Dvasią– Kristų iš kurio kyla kuriamosios savybės, ar į „Mes“ kuris savyje talpina žmogaus jausmo dvasios proto dėka atrastas teigiamas savybes, t.y. pastaruoju atveju netiesiogiai kreipiamasi į savo paties jausmą protą dvasią. Jei kreipiamasi į „Mes“, tai šioje vietoje atsisakoma krikščioniško altruistinio mąstymo principo, kurio ašis yra kreipimasis į „Kitą“. „Jo“ dėka išsiveržiama iš uždaro „Aš- Mes“ (kur realiai nėra jokios skiriamosios ribos) rato. Taigi išėjimas iš savo „ aš“ egoistinių ribų, galimas tik „Kito“ dėka, tokiu pagrindu kuriant „aš ir kitas“ žmogiškąjį bendrabūvį (kalbant griežtesne krikščioniško mokymo konteksto prasme, atrandamas metodas kaip netiesioginiu būdu melstis sau pačiam ir toks įvykis minimas Šv. Rašte, beje tai aktualu ir save vadinančiam „šimtaprocentiniam“ krikščioniui, Šv. Raštą interpretuojančiam pagal savo asmeninius įgeidžius). Norint aiškiai suprasti į ką kreipiamasi maldoje, turime grįžti prie žmonijos esminio klausimo: iš kur atsirado žmogus ir pasaulis, – ar „visa“ yra sukurta Kūrėjo nepriklausančio nuo žmogaus sąmonės? Tačiau autorius šį klausimą „apeina“ labai išradingai. Jis sako: „Subtilaus pasaulio ir kietos materijos darna pagimdo kūną“. Nors pradėdamas nuo jau egzistuojančios materijos, tačiau panaudodamas žodį „subtilus“ (kuris knygos kontekste gali būti interpretuojamas labai įvairiai, – „Mes“ arba „Kitas“) autorius „išsisuka“ nuo pasaulio atsiradimo tiesioginio atsakymo, palikdamas jo pirminę atsiradimo priežastį aiškintis kaip tik kam patinka. Taigi ir maldą galima nukreipti tam, ką gali suvokti besimeldžiančiojo jausmas protas dvasia Sutikime, jog žmonių yra labai įvairių (pvz. mazochistų). Tad savo esme, čia pakartojama filosofo L. Feuerbacho ateistinė mintis: „Tavo Dievo matas tai tavo proto matas……“.
Taigi, nors knygoje pateikti teiginiai civilizuotoje visuomenėje savo vertybine samprata negali būti ginčijami, tačiau kalbant apie tų teiginių pirmines ištakas iškyla vienas su kitu susijusių nemažai esminių klausimų, nuo kurių atsakymų priklauso žmogaus egzistencinio apsisprendimo pasirinkimas, apsprendžiantis jo dvasios, proto, sielos ir kt. (jausmo proto dvasios) raidą bei savojo „aš“ likimą.
Todėl, Jums, gerbiamas Augustinai, noriu palinkėti parašyti dar vieną knygą, kurioje panašių klausimų neliktų.
Su geriausiais kūrybiniais linkėjimais: Henrikas Pupelis

Spausdinti