Kaip susirasti tinkamą partnerį, sukurti harmoningus tarpusavio santykius šeimoje

„Žinių radijo“ laidos „Verslumo dvasia“ autorius Augustinas Rakauskas nuolat teigia, kad pačios didžiausios vizijos gimsta iš pirmapradžio jausmo impulso. Šiandien mes jau neturime bendravimo deficito, bendrauja visi, visomis įmanomomis formomis. Laidoje šia tema kalbėta daug kartų, stengtasi išryškinti, kaip visur veikia tie patys dėsniai ir dėsningumai, diskutuojama, kaip elgtis, ką daryti, kad mūsų bendravimas kurtų gėrį, ir, anot laidos autoriaus, pasiektų vieningojo vienio lygmenį.
Šįkart laidos dominante pasirinkti dviejų žmonių tarpusavio santykiai, šeima. Į radijo studiją, įsikūrusią UAB „Senukų prekybos centras” biure Kaune, pasidalyti mintimis atvyko svečiai: Giedrė, Ąžuolas, Loreta, Rytė, Rasa ir Virginija.


„Pasikalbėkime apie vyro ir moters tarpusavio santykių harmoniją. Kas padeda, kas trukdo ją kurti? Kodėl meilė kartais jau po kelių mėnesių ar metų išblėsta? Kas yra meilė apskritai? Tegul šis susitikimas radijo studijoje bus ne diskusija, o išsisakymas: vienas kitą išklausykime ir turėsime platų nuomonių spektrą…“, – laidos vedėjos Ingrida ir Edita pasiūlė pokalbio dalyviams.
„…Didelė problema, kad mes nežinome, kas esame. Gimstame, pradedame gyventi kažkokį gyvenimą, bręstame, kažkas mus auklėja. Mums nuolat aiškina, kas yra teisinga, o kas ne. Nejučia matai, kad dauguma aplinkui jau turi partnerius, tuokiasi, o tu dar net neišsiaiškinai, ko nori, kas tas gyvenimas, kodėl vyksta vienaip ar kitaip. Klausimų – kur kas daugiau negu atsakymų. Dažniausiai atsiduriame prieš patį faktą, nes žmoguje veikia hormonai, savaime kyla tam tikri poreikiai. Vienaip ar kitaip, akivaizdu, kad esame reikalingi vieni kitiems: moterys vyrams, vyrai – moterims. Harmoningų santykių kūrimas prasideda nuo klausimo, kiek žmogui apskritai yra svarbu kito žmogaus dalyvavimas, buvimas jo gyvenime…“
„…Žmogus turi suprasti, žinoti, įsisąmoninti, kodėl jis ieško partnerio, bendravimo. Visi norime, kad mums būtų malonu, gera su tuo žmogumi, kad patenkintume savo poreikius. Pirmajame etape, kai tam tikri poreikiai tenkinami, mes būname laimingi. Vėliau padėtis keičiasi: ateina toks laikas, kai turime suprasti, kas yra pora, kas yra meilė. Kai dalį savęs aš išimu, patraukiu ir priimu kito žmogaus dalį – tai ir yra pora. Tada, kai dviese esame tarsi vienas. Svarbiausia, kaip aš suprantu, nusileidžiu ir priimu kitą žmogų. Mokėjimas nusileisti, išklausyti ir vėl kurti kažką naujo – štai kur yra poros sutarimo pamatas…“
„…Iš psichologinės literatūros prisiminiau tokią mintį: žmogus nepajudins nė vieno savo piršto, jeigu nuo to judesio nepajaus malonumo. Ir jeigu paseki savo jausmus, mintis, ką bedarytum, pajunti, kad viską darai tik dėl to, kad būtų vis maloniau ir maloniau. Vienas noras išsipildo, tada atsiranda kitas, dar kitas. Šeimoje abiejų partnerių tokie siekiai, tad svarbiausia suvokti, kas tarp jų norų yra bendra, kas labiausiai vienija šeimą, teikia daugiausia malonumo abiem.“
„…Mes visi ateiname iš kažkokios šeimos, kurioje kiekvienas gerai jaučiamės, esame įpratę būti, turim įvairių įpročių, pomėgių. Kai sukuriame savo šeimą, tikimės, kad ir joje gerai jausimės. Bet ar taip bus? O jeigu sutuoktinis augo ir brendo visiškai kitokioje aplinkoje? Nedažnas apie būsimus pokyčius pagalvoja…“
„…Esu skaičiusi, kad yra tokia praktika, jog ištekanti moteris turi pradžioje pagyventi su vyro mama, kad ji marčią mokytų, kaip su savo vyru sugyventi – išvirti valgyti, tvarkyti namų ūkį ir panašiai. Kai tą išgirdau, pamaniau: na ir nesąmonė – anyta mokys, kaip man reikia gyventi? Bet kai pagyvenau su vyru 15 metų, supratau, kiek daug laiko sugaišau tam, ko galėjau išmokti iš anytos per kelis mėnesius. Būčiau daug sutaupiusi ir savo, ir vyro energijos, išvengusi daugybės konfliktų. Juk žmogus įpratęs gyventi pagal mamos namų tvarką: jam skanūs blynai, kokius kepė mama, ir geriau tuo pasinaudoti nei be reikalo eikvoti jėgas…“
„…Taip, iš tiesų, mes dažniausiai renkamės tą, ką matėme ir patyrėme savo šeimoje, bet žinome, kad šiais laikais šeimos modelis – ne idealus! Net nesusimąstome, kaip sudėtinga sukurti darną šeimoje. Juk susieina du visiškai skirtingi individai, o turi sutarti, pritarti. Matau problemą, kad mūsų visuomenėje dažniausiai klaidingai formuojama pačios meilės samprata: mūsų, deja, nemoko, kad meilės reikia siekti, reikia ją kurti, nuolat stengtis vienam dėl kito. Dėl to ir baigiasi kantrybė, o su ja per kelis mėnesius ar metus – ir meilė. Tada ieškome naujos meilės.“
„…Jeigu aš noriu, kad tas žmogus, kuris yra šalia, būtų laimingas, jeigu sakau, kad jį myliu, tai pirmiausia turiu žinoti, ko jis nori ir pasistengti tą norą įgyvendinti. Ir džiaugtis, tarsi būčiau savo norą išpildžiusi. Taigi, jeigu mes esame pora, vienas kito turime klausytis tam, kad suprastume, kokioms sąlygoms esant vienas ir kitas galime būti laimingesni, kokie abiejų mūsų tikslai, kaip galvojame save realizuoti. Jeigu tą geranoriškai ir kantriai darytų abi pusės, pora nesunkiai taptų harmoninga šeima…“
„…Manau, kad šeimyninės laimės didžioji dalis priklauso nuo moters, nes ji yra šeimos židinio kūrėja. Turbūt dėl to dažnas vyras ieško tokios žmonos, kuri būtų atlaidi kaip mama: gera, šilta, švelni. Turiu šiokios tokios šeimyninio gyvenimo patirties, todėl drįstu teigti, jog moteris išlošia, nuperka vyrą, jeigu moka išmintingai jį pakreipti. Galėčiau duoti patarimą, kurį kažkada man davė tėtis: moteris taip turi vadovauti ir valdyti, kad vyras to nejaustų, manytų, jog pats priėmė sprendimą, kad pats to nori. Tai ir yra moters meistriškumas šeimoje. Svarbu pasakyti, kad viskas prasideda nuo kompromisų, nuo supratimo, kad vyras ir moteris yra skirtingi. Ne be reikalo sakoma, kad vyrai iš Marso, o moterys iš Veneros. Kai suvoki, kad esame skirtingi, atsiranda toks keistas jausmas, tarsi nieko nežinai, lyg koks bejėgiškumas apima. Tada iš partnerio klausi patarimo, pagalbos, bandai kitą pusę pažinti ir atitinkamai elgtis. Toks, manau, yra pirmas geras žingsnis kompromiso link. Svarbu klausytis vienas kito ir padėti vienas kitam suprasti.“
„…Ko labiausia trūksta mūsų visuomenei, tai apsikeitimo patirtimi. Jeigu tekėdama būčiau žinojusi, kokie išbandymai laukia, būčiau nepatikėjusi. Pritariu čia išsakytai nuomonei apie fantastišką moters savybę – atlaidumą. Mokėjimas atleisti moteriai kaip gelbėjimosi ratas, pati geriausia charakterio savybė, padedanti sukurti šeimą, ją išsaugoti, užauginti vaikus. Jeigu abu sieks tik kiekvienas savo gerovės, tai tikrai nieko nebus. Kažkuriam reikia nusileisti. Ką padarysi, kad vyrui sunkiau peržengti savo ego. Moteris yra ta, kuri gali, sugeba nusileisti, sustyguoti šeimą. Kai šitą dėsningumą supratau ir pabandžiau juo vadovautis, man atrodė, kad kaskart įveikdavau Everestą… Palaipsniui namuose kompromisų padaugėjo, atmosfera labai pagerėjo. Įdomu, kad netrukus ir kiti namiškiai tapo vienas kitam dėmesingesni ir nuolaidesni. Taigi mano patirtis liudija, kad tas atlaidumas, moteriškumas, apie kurį buvo kalbėta, mums, moterims, iš tiesų, labai padeda…“
„…Esu įsitikinusi, jog meilė šeimoje kuriama dideliu darbu. Jis susideda iš kompromisų ir nusileidimų, sudėtingų ir nemalonių dalykų. Bet žmonės, kurie tai daro, jaučia didelę naudą, džiaugsmą, ir tai atsiperka 100 procentų. Tos patirties nenupirksi už jokius pinigus, tai yra gyvenimas, tai yra kūryba, padedanti mums turėti artimą žmogų. Juk visi namuose norime prie kažko prisiglausti, kažkam pasiguosti…“
„…Visą gyvenimą sprendžiame rebusą, kas yra meilė. Kaip aš ją suprantu? Tikrai tai ne tas pirmasis romantiškas laikotarpis, kai, pasidavęs jausmams, netenki proto, skrendi ant sparnų. Ne tai yra meilė. Meilė nėra ir tai, kad išgyveni su žmona ar vyru nemažai metų ir vaikučių pasigimdai, juos užaugini, į gyvenimą išleidi. Mano supratimu, meilė yra tai, kiek sugebame išgirsti sutuoktinį ir priimti jį vis arčiau savo širdies, kiek sugebame paminti tą savo smulkų egoizmą (nepaslėpsi – visi esame egoistai). Būtent tai ir pagimdo pagarbą vienas kitam, artimumą ir tokius šiltus santykius, kurie yra nepalyginami su niekuo…“
„…Man meilė asocijuojasi su tarpusavio ryšiu, kai, sakydamas tą žodį, jauti, jog jis nuoširdus, tikras, o ne nuvalkiota frazė. Tekėdama neturėjau jokių išskaičiavimų, negalvojau, nei kur gyvensime, nei kaip. Buvo jausmas, su mylimu žmogumi galėjau gyventi bet kokiomis sąlygomis. Dabar viskas skaičiuojama, matuojama, o meilę sutapatiname su instinktais, bet tai – skirtingi dalykai. Eidami per gyvenimą, pradedame ieškoti prasmės, kas esame, kas yra ta meilė…“
„…Kaip gi kartais suprantame meilę? Jeigu viskas gerai, tai aš myliu tave. Visų pirma man turi būti gerai, o apie partnerį net negalvojame, net nesugebame paklausti, ko jis nori. Nemokame bendrauti vienas su kitu, bet to mūsų ir nemokė. Net nerūpi, kad ir kitas nori kažkokių malonumų. Argi taip įmanoma sukurti šeimą, kuri abiem teiktų malonumą? Tik abipusis supratimas, dėmesys vienas kitam mus gali padaryti laimingus…“
„…Didžioji dalis konfliktinių situacijų atsiranda iš to, kad kažkuris partneris nusivilia, jog jo viltys nesipildo. Man atrodo, kad meilė egzistuoja pati iš savęs. Jai atsiskleisti trukdo tik mūsų nesugebėjimas sukurti teisingų tarpusavio santykių. Dirbkime kiekvienas su savimi, stenkimės kartu ir meilė atsiskleis…“
„…Mes visi laukiame jausmo, kurį vadiname meile. Ieškokime, aiškinkimės, kol surasime tą būseną, kad mums rūpintis vienas kitu būtų be galo malonu. Toks dėmesys, toks rūpestis vienas kitu gali tapti svarbiausiu malonumu ir prisipildymo šaltiniu. Gal tai yra meilė?“

Spausdinti