Laidoje svečiuojasi tarptautinio lygio psichologė-psichoterapeutė, turinti 25 metų patirtį psichoterapijos srityje, šeimos, vaikų, geštalto terapijos, ugdomojo vadovavimo ir NLP specialistė Marina Targakova.
Klausytis internetu.
Laidą veda Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
***
Ištrauka iš laidos:
Žurnalistė: Šiandien pastebime tendencijas, kaip naujosios vertybės moteriai išplauna mūsų protėvių motinų įskiepytą suvokimą apie jas pačias. Šiandien moterys veržiasi iš individualaus, lokalaus būvio, išdrįsta garsiai kalbėti apie bendros dvasios kūrimą. Šiandien moterys siekia pripažinti, kad skaistumas yra ne vien religinė kategorija, o sąmoningumo išdava. Manau, kad šiandien atėjo laikas pasaulio moterims jungtis ne kaip atskiroms personalijoms, o kaip dvasiai, kurią jos kuria pačios, sąmoningai suvokdamos savąją paskirtį žemėje.
Šiandien mūsų laidoje gydytoja psichoterapeutė Marina Targakova. Ji pažįstama žmonėms, kuriems jau yra užgimęs poreikis kuo daugiau sužinoti apie savo dvasinę prigimtį.
Marina Targakova: Sveikinu visus šios nuostabios laidos klausytojus. Esu nepaprastai dėkinga, kad turiu galimybę per radiją susiliesti su jūsų širdimis. Man pavyko pabūti Lietuvoje keletą dienų ir jaučiu, kad mano ir Lietuvos žmonių meilė gilėja. Kodėl gavau tokią dovaną per jus – nežinau. Bet taip jaučiu. Jaučiu, kad kiekvieną kartą, kai atvažiuoju, čia vyksta atsivėrimai, stebuklai, matau likimų transformaciją, man labai įdomu su jumis.
Žurnalistė: Gerbiama Marina, pakalbėkime apie situacija, su kuria susiduria moteris kiekvieną dieną versle. Šioje situacijoje slypi problema, nuo kurios kenčia moteris, mergina, peržengianti atsidavimo darbui ribas. Siekdama maksimalaus rezultato, ji renkasi vyriškus darbo metodus, pradeda konkuruoti su vyru ir toje kovoje trokšta jo pripažinimo.
Marina Targakova: Pirmiausia, supraskime, kad vyrų ir moterų paskirtis skirtinga. Vyro paskirtis – pasireikšti šiame pasaulyje. Faktiškai vyro gyvenimas – savotiška kova. Moters paskirtis – reikštis namuose ir auginti. Moteris – tai motina, o motina – tai žemė. O žemė yra vaisinga. Mes negiriame žemės valgydami skanų obuolį, bet iš tikrųjų obuolio skanumas priklauso nuo žemės. Vaisinga žemė išaugina viską šiame pasaulyje, tačiau jos tarsi nepastebi, ji visai nežymi. Ir todėl moteris nuo amžių pradžios, per visą laiką ir visose tautose pirmiausiai pasireikšdavo kaip derlinga žemė, kurioje viskas auga.
Kartais moteryje yra susikaupę per daug energijos, nes yra moterų, kurios iš prigimties sugeba ne tik savo namus, bet ir kažką daugiau valdyti, pavyzdžiui, įmonę ar šalį. Netgi senovėje, net vedų laikais, moterys būdavo finansų ministrėmis ar panašiai.
Jokiais būdais moters likimas nėra prie viryklės, bet klausimas štai koks: jei moteriai nepavyksta namuose, o jos potencialas devynis kartus didesnis nei vyro… (Šiaip visų moterų potencialas yra devynis kartus didesnis nei vyrų.) Apskritai visų moterų potencialas milžiniškas. Kodėl? Tam, kad ji pagimdytų. Pagimdytų nebūtinai tiesiogine prasme – kūdikį, nors tame irgi didžiulė prasmė. Net jeigu moteris ir nepagimdė vaiko, ji būtinai privalo kažką pagimdyti. Tiesiog mes turime žinoti, kad tokia moters prigimtis. Tam, kad ji visa tai išnešiotų, kad prisotintų, kad pagimdytų, išauklėtų, išaugintų, jai duodamas didžiulis kiekis energijos.
Ir įsivaizduokit moterį, kuri niekaip savęs nerealizavo namuose (tam gali būti daugybė priežasčių: sunkus auklėjimas, tėvų šeimos problemos, kt.), bet ji turi didžiulį potencialą, su kuriuo išeina į darbą. Prie to potencialo dar pridėkime nesėkmę, vidinę dramą, dėl ko moteris tampa kovotoja. Jai pavyksta save išreikšti vadovo vaidmeny, padaryti daugybę darbų… ir, visgi, tokia moteris save sugriauna. Štai kas keisčiausia!
Moteryje, kuri neišsiskleidė savo viduje, tai yra neišnešiojo, nepagimdė, neišugdė to, kas užsimezgė joje, atsiveria erdvė, tolygi išdegintai dykumai, nors išoriškai – ji daug pasiekė. Ji gali susirungti su bet kuriuo vyru, maža to, – jį nugalėti, nes iš prigimties gudresnė, klastingesnė, kantresnė ir nuolankesnė. Moters išgyvenimo instinktas labai stiprus. Ji žino, kad privalo išgyventi, nes turi išsaugoti savo kūdikį. Tai moters prigimtinė savybė.
Vyro raiška visiškai kitokia. Vyras dirbdamas kovoja, kuria, organizuoja karo idėją, o moteris privalo sukurti šeimą… bet kurioje įmonėje. Jos užduotis – sukurti atmosferą ir kad šalia jos kažkas augtų, vystytųsi. Tam, kas augs, ji turi tapti tarsi vitaminais. Štai tada ji gali valdyti šalį, įmonę – toks moters stilius.
Moteriai labai svarbu suvokti, kad jai pražūtinga kovoti, ji – vitaminas, kuris augina ir vysto. Kai moteris pasirenka vyrišką raiškos būdą – pradeda kovoti, užsiima intrigomis, manipuliacijomis (istorijoje daugybė klastingų moterų), jei atsiskleidžia tokia moters savybė, ji tampa nelaime.
Klastinga moteris, turinti ambicingų planų, kuri nesubrendo kaip asmenybė, jaučia nepavykusį gyvenimą, aplink save griaus viską. Todėl, pirmiausiai, turime suprasti, kad mes, moterys, neturime rungtyniauti, varžytis su vyrais. Jei mūsų vadovas yra galingas karžygys, tai mes turime tapti ta atmosfera, kurioje jis gali atsipalaiduoti. Tokioj atmosferoj jis gali atsikvėpti, būti saugus. Jis gali suprasti, kad ta atmosfera kaip motina jį palaikys. O jei jaučia, kad šalia yra tarsi moteriška konkurentė, intrigantė, tada jis nuolat jaus grėsmę.
Moteriai labai svarbu suprasti: „Koks mano motyvas? Kodėl aš noriu būti vadovė? Kodėl aš noriu siekti aukštumų? Kas mane varo?“ Jei varo namuose nerealizuotos ambicijos – aš sugriausiu viską aplinkui ir save pačią. Todėl vien dėl savo pačios išlikimo moteris privalo kažkam atsiverti: „kad manyje pilna skausmo, o aš juk talentingas žmogus!“ Talentinga moteris savo skausmu gali susprogdinti viską aplinkui. Todėl pirmiausia aš, moteris, privalau pasveikti pati. Kai mano sveikata susijungs su talentais, aš sugebėsiu sukurti kažką labai gero ir teisingo.
Dabar pasaulyje moteris labai reikalinga. Būtent moteris-motina. Kodėl? Nes pasaulyje labai daug grubios fizinės jėgos. Ir pasaulyje labai daug moteriškos seksualinės energijos: vampyrės, klastingos viliotojos, intrigantės. Dar pridėkime įsisiautėjusius nevykėlius vyrus – per tokius santykius mes žiūrime į pasaulį.
Aš stebiu Lietuvą ir matau įgimtą trapumą, kuklumą, drovumą, skaistumą. Matau, kad pastaruoju metu ryškėja uždarumas, dviveidiškumas, kai galvoju viena, o sakau kita. T. y. kuklumas virto veidmainyste. Bet kai moterys atsiveria, jų švarumas tampa akivaizdus. Apskritai pas jus Lietuvoje tokie švarūs, nuostabūs žmonės. Jūs labai daug kentėjote, todėl, iš vienos pusės, daug sukaupėte skausmo, o iš kitos pusės – kantrybės. Jei susikoncentruosite į skausmą, pradėsite keršyti, o jei į kantrybę, suvokdami, kad šitaip stipriai valėtės, galite tapti tuo atskaitos tašku, nuo kurio pradės keistis visa Europa. Aš tuo visiškai tikra, nes važinėju po Europos šalis ir matau Lietuvos potencialą.
Žurnalistė: Jūs kalbate, kad moteris privalo nuolat save kurti. Jeigu galite, nurodykite, prašau, kelis akcentus, kaip moteris, būdama verslo aplinkoje, galėtų tai daryti. Žinoma, padeda įvairi literatūra, metodinis sekimas išmintingomis mokytojomis. Teko ne kartą klausyti jūsų seminarų ir matyti, kaip daugybė moterų jumis žavisi, jūsų mokėjimu sukurti atmosferą, gebėjimu patarti kiekvienai, juolab, kad jūs pati remiatės seniausiomis vedų žiniomis. Šitaip išmintingai ir lanksčiai naudojate savo patirtį ir per tai sugebate sukurti, suformuoti moterišką ketinimą, žinoma, tai labai žavi daugelį moterų, kurios išsikelia sau tikslus sekti paskui arba tapti tokiomis pat kaip jūs. Ir, visgi, kokie turėtų būti pirmieji šios metodikos žingsniai? Juk jeigu ryžtatės tapti visai salei vos ne mediumu, vadinasi, jūs labai aiškiai suvokiate šio veiksmo atsakomybę.
Marina Targakova: Dėkoju, kad pereinate prie praktikos. Tai labai svarbu. Kiekvienam žmogui labai svarbus pavyzdys, kuris jį įkvepia. Jūs kalbate apie mane, bet ir aš turiu pavyzdį. Pavyzdį nesavanaudiškumo, dosnumo, atvirumo, sugebėjimo sukurti atmosferą, sugebėjimo skausmo akimirką rasti žmoguje, kas jame geriausia. Jeigu neturime to pavyzdžio, mes nepasikeisime. Mūsų protas vystosi per vaizdinius. Turiu nuolatos jų gauti.
Pirma: mes turime turėti mokytojų ir ugdytojų. Moteriai labai svarbu turėti ugdytoją moterį. Anksčiau tokių pavyzdžių matydavome savo pačių šeimose. Pavyzdžiui, matydavome, kad močiutė – išmintingesnė, o mamai gali kažkas ir nepavykti. Dabar šeimos mažos, o pagyvenę žmonės nesubręsta, jie lieka nepatenkinti, nusivylę, todėl maža pavyzdžių. Nežinome, kur toliau judėti. Kiekvienas žmogus susiduria su savo ribotumu, krizėmis, charakterio savybėmis – ne pačiomis geriausiomis.
Aš irgi šiame gyvenime mokinė. Aš nuolat mokausi. Klumpu, keliuosi, judu toliau. Klystu ir vėl einu pirmyn, kai turiu prieš akis kitus mokinius, kurie supranta. Tada nebaisu: juk galiu klysti, mane priima. Neslepiu savo klaidų. Priešingai – jas atveriu.
Taigi, labai svarbus bendravimas. Moteris tiesiog privalo atsiverti bendravimui. Štai ir jūs važiuojate 100 kilometrų, kad mes pabendrautume, ir aš važiuoju. Nes vienas susitikimas mane gali transformuoti pusmečiui, metams, net visam gyvenimui, jei gaunu stiprų įspūdį.
Antra, moteriai, kaip ir vyrui, labai svarbu studijuoti šventraščius: ko iš mūsų nori aukštesniosios jėgos? Kokių principų turime laikytis? Ne šiaip sau skaitinėti. Galima nedaug perskaityti ir giliai apmąstyti, su kažkuo ta tema bendrauti, aptarinėti. Dvasinė praktika – privaloma.
Neabejotinai turi būti bendraminčių grupė, kurioje galėčiau daryti tai, ką galiu. Pavyzdžiui, jūsų radijo grupė. Jei esate kūrybinė grupė, šiandieninę mūsų temą tarpusavyje galite aptarti, kaip toliau su ta informacija elgtis, kaip kuo plačiau ją paskleisti. Mes pradedame tarnauti žmonėms, platindami kažką gero.
Kai turime individualią praktiką, ugdytojus, mokytojus, kai darome svarbų darbą ir dar atsiskaitome savo mokytojams: padariau taip ir taip, – kaip manote, ką galėčiau padaryti geriau? Faktiškai, mes turime tą, kuris mumis tiki, palaiko, skatina eiti toliau. Taip mumyse susiformuoja iššūkis. Taip praktikuodamiesi susikuriame energetinius išteklius, kuriančius atmosferą.
Vadovas paveldi 6 procentus palaimintos ir nepalaimintos karmos visų tų, kuriems vadovauja. Ir jeigu vadovas netinkamai elgiasi, aplinkinių neigiama reakcija gali apsunkinti jo karmą daugeliui gyvenimų. Todėl, kai po seminaro keletas lietuvių pasiūlė man kartu kurti paauglių ugdymo programas, labai apsidžiaugiau. Taip, pradėkime bendradarbiauti, pradėkime tai Kazachstane, Lietuvoje, kartu renkime konferencijas, skirtas mokykloms. Šitaip galėsime keisti visą pasaulį.
Mūsų planeta tokia mažytė. Mes norime, kad ji taptų geresnė. Jei moteriai dėl to reikia tapti derlinga žeme, juodžemiu, vadinasi privalome tai padaryti. Turime įkvėpti viena kitą. Klausti viena kitos, atsiverti, dalytis sunkumais, džiaugsmais. Matau pasaulį kaip mažą Dievo šeimą, labai nenoriu, kad joje kariautume, noriu, kad draugautume kurdami, noriu, kad darytume kažką kartu. Todėl raskite tokių žmonių ir būsite visiškai laimingi. Jums bus įdomu, su kiekviena diena turėsite vis daugiau pažįstamų, kadangi taip veikdami jūs bendraujate su Dievu. Jis jums atvers krūvą galimybių, tai labai įdomu – už visko matyti Dievą.
Žurnalistė: Visi žinome, kad esame vieno organizmo dalys ir turime veikti pagal šio organizmo dėsnius. Kaip jūs, kaip šio vieno organizmo individuali dalelė, atspindite organizmo visumą? Kas Jums yra ryšys?
Marina Targakova: Kas rytą skaitau šventraščius, kas rytą meldžiuosi Dievui, prašau, kad man vadovautų, kad dienos bėgyje kreiptų teisingu keliu, pareikštų savo valią. Kai patenku į tam tikras situacijas, stengiuosi įsiklausyti į savo širdį, stebiu įvairius ženklus, galiu pasitarti su savo mokytojais, ugdytojais, ne tiesiog elgtis, kaip norisi man, – gal man kažkas netinka, norėčiau supykti ar panašiai, – bet visada savęs paklausiu: „O ką mano mokytojai apie tai mano? Ko iš manęs tikisi Dievas? Kodėl sukūrė šią situaciją?“
Visą laiką analizuoju, kodėl atsidūriau tam tikroje situacijoje, nereaguoju mechaniškai. Taip elgiuosi visą dieną. Vakare padarau išvadas, dėkoju Dievui. Kai guluosi, pavyzdžiui, pripažįstu, kad kažko iki šiol nesupratau. Kai kurios tokios pamokos tęsiasi keletą mėnesių ar net visą gyvenimą. Stengiuosi išlaikyti tokią maldos būseną ir suprantu, kad niekas nieko man neprivalo, visos situacijos skirtos tam, kad vystyčiausi. Šiame pasaulyje esu ne tas, kuris mėgaujasi, o tas, kuris mokosi. Privalau suprasti, ko kiekviena situacija turi mane išmokyti. Tai kuria teisingo supratimo atmosferą. Paprastai žmonės gyvena taip, lyg kiti žmonės jiems būtų kažką skolingi. Jie visą laiką turi kitiems pretenzijų, kažko iš jų tikisi, jaučiasi įskaudinti. Stengiuosi iš to išsilaisvinti.
Žurnalistė: Gerbiama Marina, jūsų kalboje absoliučiai nėra vietos baimei. Deja, šiandieninės moters gyvenime baimės, nerimo yra apsčiai. Prašau, jeigu galima praktiškai, pateikite keletą pavyzdžių, padėsiančių moteriai susikurti pamatus visiškai naujai paradigmai, kad ji savimi galėtų pajusti tą pokyčio lūžio tašką.
Marina Targakova: Baimė yra vaikiškas jausmas. Tai – nesubrendęs žmogus. Svarbiausia, kad baimė yra tada, kai nusisukame nuo Dievo. Sistema vienu metu yra labai griežta ir paprasta – tu esi su baime tada, kai nesi su Dievu.
Kai atsisakai suvokti, kad yra Aukštesnė sistema, tave valdo iliuzija, kad gali kontroliuoti aplinką. Tačiau kontroliuoti neįmanoma. Matome, kad viskas slysta iš rankų. Mes net vienos ląstelės savo organizme nesugebame kontroliuoti, o trokštame kontroliuoti šeimą, finansus, dar kažką! Todėl, pirmiausiai, turime suprasti, kad esame labai maži, labai. Kaip vienas mokytojas pasakė: „Jeigu jūs toks mažas, iš kur jūs turite tokių didelių problemų?“ Tai štai, mūsų didžiulis ego sukelia tas milžiniškas problemas. Mes labai norime „atrodyti“, o ne „būti“, todėl pirmiausiai turime atsistoti į savo vietą ir suprasti: „Aš esu mažas. Maža to, aš nežinau, kur toliau eiti“.
Privalome prisipažinti, kur susiruošėme. Nežinome, kokia kryptimi judėti šiame pasaulyje, nežinome, kas yra dvasinis, kas materialusis pasaulis, todėl mums reikia vadovų. Bet šiais laikais pilna netikrų mokytojų, kurie paprasčiausiai žmones kažkur vilioja, tiesiog realizuodami savo ambicijas. Turime gerai suprasti, kad tikėjimo sąvoka funkcionali, ją reikia suprasti praktiškai.
Tarkim – šventieji. Pavyzdžiui, Jėzaus mokiniai galėjo matyti, kaip jų mokytojas gyvena, ką jaučia. Žinomi ir kiti apaštalai, ugdytojai, pasekėjai, mokytojai, jų visada yra pasaulyje. Tiesiog turime jų ieškoti. Mums reikia tyrų orientyrų, jei jų netrėsime – baimė garantuota. Net kai matote labai žymų žmogų, kuriam gerai sekasi, kuris demonstruoja, kad neturi jokių baimių, jei jis turtingas, patikėkite, jis labai bijo, nes, galų gale, už viską reikia atsiskaityti: jeigu man davė daug pinigų, už tai, kaip juos panaudojau, turėsiu atsakyti. Kiekvienas žmogus pasąmonėje tai žino, todėl ir jaučia nerimą.
Paimkime kitą pavyzdį. Jūs – mažutė moteris, kurioje daug baimių. Beje, kiekviena moteris turi daug baimių. Įsivaizduokite, jūsų vaikui kažkas nutiko, jums reikia jį apginti, – akimirksniu tampate bebaimė. Dėl vaiko padarysite bet ką. Jeigu yra vardan ko, jei turite tokių ryšių, akimirksniu tampate bebaimė. O jei jūs turite ryšį su Dievu, baimė jums nebeegzistuoja, nes už jūsų stovi didžiulė jėga, ši jėga neabejotinai apgins, ja galima tikėti.
Arba vėl. Aš turiu šeimą, ji – už mano nugaros. Aš ja pasitikiu. Taigi, kažkas už manęs stovi. O jeigu nieko nėra? Jeigu neturiu į ką atsiremti? Aš garantuotai patirsiu baimę.
Todėl atraskite tuos, kuriais galite pasitikėti, svarbiausia, kad ši atrama būtų patikima. Tikėti žmonėmis? Na, žmonės miršta, gali neatpažįstamai pasikeisti. Todėl, jeigu neturėsite gilaus ryšio su Dievu – jūs bijosite. Labai svarbu būti ne tiesiog religingam, o rasti ryšį su Dievu. O tai įmanoma tik per šventuosius ir mokytojus, o jų deficito, ačiū Dievui, nėra.
Žurnalistė: Mes nuolat kartojame sąvoką „širdis“. Žaidžiame šia sąvoka, mistifikuojame ją ir dažnai patys nesusigaudome, ką tai reiškia. Kaip viename Marko Zacharovo filme buvo tokia puiki frazė: „20 metų maniau, kad tai yra meilė, pasirodo, tai – skrandžio opa“. Kas jūsų terminijoje yra „širdis“?
Marina Targakova: Gyventi „širdimi“, nėra tiesiog sentimentalus suvokimas. Gyventi širdimi – mokinio kelias. Vadinasi, turiu laikytis tam tikrų principų. Pavyzdžiui, laikausi neprievartos principo – ahimsa, todėl esu vegetarė, nenoriu būti siejama su žudymu. Be to, prieš kalbėdamasi su žmogumi, apsvarstau, kaip savo žodžiais jo nesužeisti, nes tai irgi būtų prievarta. Jei net žinau kažką, apsvarstau, kiek galiu jam pasakyti, kad nesugniuždyčiau. Neprievartos principas taikytinas nuolat.
Kitas principas – nenaudoti intoksikacijų, kad sąmonė būtų neužteršta. Nežaidžiu jokių azartinių žaidimų ir nedalyvauju piniginėse machinacijose. Taip pat neužsiimu neteisėtu seksu. Jei žmogus laikosi tam tikrų principų, juo galima pasitikėti. Jei nesilaikote jokių principų ir siūlote man gyventi širdimi, negaliu jumis tikėti, nes tame matau manipuliaciją.
Pati galingiausia „mantra“ pasaulyje „Aš tave myliu“. Kai pasakau: „Aš tave myliu“, – galiu daryti ką tik noriu. O tada tu man sakai, kad myli, tada gali manimi manipuliuoti. Kiekviena tokia frazė turi būti pagrįsta tam tikrais principais, kuriais galėtume remtis.
Kitas svarbus momentas. Turime sąžiningai ir nuoširdžiai atsakinėti sau, dėl ko tai darome. Pavyzdžiui, savo laiku mėgau dovanoti dovanas, tačiau sunkiai jas priimdavau. Jeigu man kažką dovanodavo, tučtuojau bandydavau dovanoti kažką dar įspūdingesnio. Vėliau supratau, kad taip elgdamasi, siekiu kontroliuoti. Tai atitinka posakį „Maniau, kad tai meilė, o pasirodė, kad skrandžio opa“. Suvokiau, kad esu tarsi „geradarė“ – tai „AŠ dovanoju!“ „AŠ kontroliuoju!“ – tai man buvo baisus pačios savęs atradimas.
Kitas momentas. Atsimenu, kad man pasiūlė aukštas pareigas Maskvoje, butą. Tačiau vieną akimirką suvokiau, kad vietoj žmonių matau finansus. Tai yra skaičiuoju, kas man apsimoka ir tampu godi. Pasijutau kaip vandeniu perlieta ir pasakiau: „Aš išvažiuoju, nes tapau blogesnė, tai mane gadina. Aš tapsiu rykliu. Jūs manysite, kad esu geras žmogus, o aš jus tiesiog prarysiu“.
Kiekvienas žmogus patiria išbandymų. Kiekvienam nuolat tenka pereiti ugnį ir vandenį. Dėl to turime būti sąžiningi su savimi. Kad sąžiningumas neliktų iliuzija, mums reikalingas ugdytojas, kuris sustabdytų, kai užsižaisime. Kartą mokytojas man pasakė: „Mažiausiai norėčiau, kad taptum tik kalbėjimo meistre. Turi gyventi ir kalbėti, o ne tiesiog gražbyliauti. Tai labai rimta“.
Todėl mums reikalingi vyresnieji, kurie gali atvirai tokius dalykus pasakyti. Taip pat mums reikalingi lygūs su mumis, kad turėtume su kuo dalytis. Ir mums taip pat reikalingi jaunesnieji, kuriais galėtume rūpintis. Taigi „gyventi širdimi“ – plati ir nesentimentali tema.
Žurnalistė: Mes visi savo darbo vietose trokštame būti asmenybėmis, tačiau situacijos dažniausiai mus paverčia vykdytojais. Ir tai – pasirinkimas. Kuo turime vadovautis, kad šis pasirinkimas – sąmoningas arba ne – darytų mano gyvenimą darbo vietoje džiaugsmingą ir perspektyvų. Kaip būti sistemos dalimi, o ne sistemos auka? Kaip jausti sistemos pulsą, o ne dusti nuo nuolatinių savo reakcijų išgyvenant sistemos spaudimą? Kokie vidiniai žingsniai mane gali padaryti asmenybe būtent darbo vietoje?
Marina Targakova: Labai svarbu suprasti, kad darbas yra gyvenimo dalis, dėl kurios mes tobulėjame arba degraduojame. Turime nuspręsti, ko sieksime: ar vystytis, ar uždirbti? Jei reikia uždirbti, turiu susitaikyti su tuo, kad iš manęs paims gyvybinę energiją ir mainais duos pinigų. Tai mano pasirinkimas ir mano atsakomybė, vėliau negalėsiu skųstis, kad darbdavys mane išsekino.
Antras dalykas, kurį turime išsianalizuoti: kuo skiriasi sąmoningas tarnavimas ir aklas vykdymas. Tarnavimas, kai ateinu į darbą, suprasdama, kad darbas yra mano vystymosi dalis ir jame turiu tobulėti kaip asmenybė.
Iš tiesų, asmenybė gerbia tik asmenybę. Tad, kad ir kokia būtumėte puiki vykdytoja, jei jūsų nevertina kaip asmenybės, geriau pasitraukite, net jeigu jums labai gerai moka, nes jūsų asmenybė žlugs. Galiausiai, jūs smarkiai nusivilsite. Mes atsakingi už tai, kad netaptume kažkam ištekliu, aklu vykdytoju, nes kentėsime patys. Jei sąmoningai sutinkame būti aklais vykdytojais, aš ir darbdavys išnaudojame vienas kitą, bet išnaudojimas visada baigiasi nusivylimu.
Jei jaučiatės aplinkybių auka, vadinasi, pasielgėte neatsakingai. Todėl kiekvienas darbuotojas privalo suvokti, kodėl jis dirba tame darbe, kas jam įdomu, kokiose srityse vystosi, o jei nesivysto, – kaip to pasiekti. Buvimas asmenybe yra žmogaus atsakomybė. Jei kažkas netinkamai su manimi elgiasi, tai kodėl aš leidžiu taip su savimi elgtis? Todėl privalau save ugdyti.
Žurnalistė: Dauguma jaunų žmonių šiandien bando darbo nuovargį, įtampą, stresą, konfliktus, nepilnavertiškumą naikinti įvairiomis intoksikacijomis. Bet kokio susibūrimo atributai yra cigaretės, kava, kokteiliai. Žmonės visomis įmanomomis formomis siekia atsipalaidavimo. Ką Jums reiškia atsipalaiduoti?
Marina Targakova: Gaila, kad žmogus, užuot mėginęs surasti prasmę, ieško būdo užsimiršti. Nuo to problemos nedingsta. Problemos tarsi dulkės kampe – jų tik daugėja. Atkreipkite dėmesį į rūkorius, kas jiems patinka iš tiesų? Sunku patikėti, kad tokia bjaurastis gali patikti. Rūkymas – tai tam tikra pranayama – kvėpavimo būdas, kai giliai įkvepiame, tada užlaikome ir iškvepiame. Tuo momentu protas stabilizuojasi.
Atlikdami jogos kvėpavimo pratimus ne tik stabilizuosite protą, įeisite į meditacinę būseną, bet ir įprasminsite, kas su jumis vyksta. Labai svarbu išmokti įvairių meditavimo būdų, kad: 1) harmonizuotume protą, 2) išmoktume kontroliuoti emocijas, 3) kad suvoktume, kokia mūsų užduotis, 4) kad suvoktume to, kas vyksta, prasmę.
Būtina kasdien skirti tam laiko. Japonijoje peržiūrėjo visą švietimo sistemą ir įtraukė į ugdymo programas meditacijos pamokas, todėl, kad gyvenimo greitis didelis, o gyvai būtybei labai svarbu suprasti to, kas vyksta, prasmę.
Sąmoningą suvokimą ne alkoholyje rasime. Alkoholyje rasime nebent užmarštį, o atsibudę – dar daugiau dulkių kampe. Deja, kol kas stresą nuraminame dar ir seksu. O mums ne atsipalaiduoti, ne atsikratyti šios energijos reikia, o suprasti, kas vyksta. Šis supratimas ir yra meditacija.
Žurnalistė: Europos statistika rodo, kad didelių įmonių vadovai lankosi pas psichiatrus ir vartoja vaistus, kad išlaikytų didelį gyvenimo tempą ir slegiančią atsakomybę. Ir kaip Jums atrodo, štai vadovas, kuris turi ne vieną dešimtį, o 40–60 pavaldinių, krūvą problemų, įvairiausių rizikų, kaip jis gali patikėti, kad geriausias būdas yra meditacija?
Marina Targakova: Kiekvienam žmogui labai svarbu bendravimas trimis lygiais: su vyresniaisiais, su sau lygiais ir su jaunesniaisiais.
Jei taip susiklosto, kad kaip vadovui tenka bendrauti tik su jaunesniais, tai automatiškai padidėja atsakomybė, jis nebūna mažesniojo padėtyje. Tuomet atsiranda išdidumas, antra – nedėmesingumas, trečia – įtampa. Kaip nemokamą priedą dar gauname hipertoniją, infarktą, insultą, sąmonės sustabarėjimą. Galiu pradėti įžeidinėti žmones, nes prarandu suvokimo jautrumą. Todėl žmogui labai svarbu bendrauti su vyresniaisiais, ne tik pagal rangą, bet pagal sugebėjimą giliai suvokti gyvenimą. Toks mokytojas mato iš šalies ir gali parodyti, kokios mano užduotys. Kai sugebu klausyti jo nurodymų, mano efektyvumas stulbinamai išauga. Todėl mokytojai, ugdytojai – būtini.
Antra – privaloma bendrauti su sau lygiais. Tai ne konkuravimas, o bendradarbiavimas. Būtinos bendruomenės, verslo klubai, kur susirenka to paties statuso žmonės. Jie ne konkuruoja, o svarsto, kaip geriau padaryti, kokia patirtis jau sukaupta. Jei neturiu tokių ryšių – užsisiuvu savy, ir telieka kreiptis į psichoterapeutą, nes vis tiek turiu kažkam išsikalbėti.
Taip sukurta žmogaus sąmonė, kad visą mentalinį šiukšlyną, kurį susirenkame iš kitų, turime iš mentalo perduoti mentalui. Pasigėręs juo neatsikratysiu, būtinai turiu išsikalbėti. Psichoterapeutas išklauso, ir tai – labai gerai. Bet, iš tiesų, ne psichoterapeutas reikalingas, – reikia atviro pokalbio su sau lygiais, kurie manęs neišnaudotų. Apskritai, atėjo laikas kurti bendruomenes išmintingų žmonių, kurie sugebėtų vadovautis tam tiktais tyrumo, sąžiningumo principais.
Tokiomis sąlygomis tampu naudingas ir jaunesniesiems. Kur rasti tokių žmonių? Pasaulis taip sutvertas, kad aukštesniosios jėgos labai lengvai atsiliepia į panašius poreikius, tereikia panorėti, kad gyvenime atsirastų mokytojų, lygių, kad pradėčiau gyventi sąmoningai. Ne veltui sakoma: kai mokinys pasiruošęs – atsiranda ir mokytojas. Visa visata pasirūpins pateikti jums tai, tereikia nuoširdaus troškimo.
Norisi tikėti, kad kartu praleistos minutės buvo naudingos tiek jums, tiek man. Kaip bebūtų, norėčiau, kad klausimai, į kuriuos atsakymų stengiausi ieškoti savo širdyje, pagilintų jūsų suvokimą apie savo gyvenimą ir kad tų klausimų vis daugėtų. Nesiekiu, kad rastume atsakymus ir nusiramintume, noriu, kad taptume tikrais mokiniais ir kad klausimai stumtų mus per gyvenimą. Todėl klauskite, ieškokite mokytojų, domėkitės, tapkite tikrais mokiniais. Viliuosi, kad ne kartą susitiksime.