Piešiniai

Šiais laikais mokiniai ir mokytojai gali užmegzti ryšį tada, kai jaučia ne tik savo sielos skleidžiamus jausmo proto virpesius, bet ir kitų išgyvenimus. Kol nėra vienas kito jautimo, nei sąmonės, nei pasąmonės, nei sunkiai suvokiamos užpasąmonės jausmo proto sielos būsenos durys vienas kitam neatsidaro. Mokytojas ir mokinys tik kartu gali įeiti į harmonija alsuojantį užpasąmoninį pasaulį ir jame pajausti naują, bendrai išaugintą vieningojo vienio būsenos dvasią, leidžiančią suprasti ten veikiančius dieviškosios dvasios dėsningumus.


Žmogus suvokia pasaulį per sąmonę, bet keičia jį pasąmonėje, dažnai pats to nesuvokdamas: jausmo ir proto sąveikoje ištaria žodžius, vėliau atlieka veiksmus ir išjaučia jų pasekmes, savo pasąmonėje nuolatos darydamas išvadas, kol palaipsniui savo sielos būsenoje įkurdina vis aiškesnį suvokimo jausmą.


Nors Žemės kūnas kenčia ir sunkiai alsuoja, mes vis siurbiame ir teršiame, kad tik galėtume siausti ir daugintis, pešdamiesi už vietą prie gyvybės šaltinio, platindami egoizmo bakterijas savo pačių padarytose žaizdose! Atsigręžkime pagaliau – juk žemės maistas ir dangaus oras mus maitina, augina ir tobulina! Pats laikas mums pažinti savo Motiną Žemę ir su meile priimti visus šio pasaulio gyvybę sudarančių stichijų narius!


Kiekvienais metais daugybės žmonių, baigusių savo egzistavimą šiame pasaulyje, organinių kūnų dalelytės ir jų sielos dvasios suformuotas DNR kodas papildo vandens, žemės ir oro struktūrą. Visa tai tampa žemės biomasės dalimi, nes bendra žmogaus būsenos nuostata su jo gyvenimo dvasios sukaupta patirtimi būna persmelkusi kiekvieną biologinio organizmo molekulę.


Mūsų dabartinį suvokimą suformulavo vidinio geismo derinimas nuolatinėje sielos ugdomo proto veiklos kaitoje, gyvai ir jausmingai reaguojant į pasaulyje vykstančius nesustabdomos kaitos procesus.


Iš praeities mus pasiekę simboliai ir juose vaizduojami dėsningumai – tai tik sielos dvasios, nuolat keičiančios išraiškos formas, evoliucijos atspindys. Supratę vienus dėsningumus, atrandame naujų, dar tobulesnių, – tokia jau žmogaus sielos dvasios tobulėjimo prigimtis (kasdieninė mūsų duona).


Pirmumo teisės suteikimas bet kokiam žmogaus sugalvotam kūriniui, priešpastatant daiktą gyvybei, yra klaidingas kelias. Prioriteto pasirinkimas lemia, kokiai dvasiai tarnausime. Garbindami bet kokį žmogaus sukurtą daiktą, jeigu ilgam prie jo prisirišame, pristabdome savo jausmo proto evoliuciją. Tik nuolat visa sąmone vieningajame vienyje alsuodami dangaus ir žemės pasaulio dvasia, teikdami pirmenybę dieviškajai harmonijai, kupinai jausmo proto dvasios, ugdome visiškai sąmoningą dieviškumo jausmą. Siekdami harmoningos santarvės su bet kokia šiame pasaulyje gyvybe alsuojančia dangaus ir žemės sukurta forma, bendraujame su dieviškąja dvasia ir vedame savo sielą teisingu – dieviškumo sampratą ugdančiu – keliu.


Kodėl diena ir naktis, vėjas, lietus, žemės augmenija ir kitos gamtos stichijų apraiškos mums atrodo taip stabiliai egzistuojančios, o mūsų kūnai, turintys jausmo proto ugdomą sąmonę, tokie vienas kitu nepasitikintys ir nepastovūs? Turbūt todėl, kad mūsų sąmonė dar nepajėgi suvokti, jog žmogaus kūno gimimo ir mirimo ciklai yra amžinosios pasaulio stichijų, dangaus ir žemės, kaitos dalis, nesąmoningai kurianti vieningojo vienio dvasią.
Mūsų vidinis pasaulis taip pat yra pavaldus sielos gilumoje glūdintiems kiekvieno skirtingiems asmeniniams jausmams ir instinktams. Jų tarpusavio sąveika, mūsų visų tobulinamam protui padedant, kuria ir nuolatos skatina suprasti jausmų stichijas, kurios sudaro sąlygas vystyti jausmo protą. Jausmo protas mus tobulina. Jausmo proto kaitoje (remiantis tais pačiais tarpusavyje sąveikaujančiais vientiso pasaulio stichijų dėsningumais) tobulindami savo sielos dvasią, mes kartu tobuliname savo ir visos žmonijos sąmonės, pasąmonės ir užpasąmonės dvasią.


Kiekvienas „aš“ turi laisvą valią būti danguje ar žemėje. Laisva, sąmoninga apsisprendimo teisė gimti išplaukia iš molekulinėse struktūrose sukauptos dvasios intencijos, susiformavusios anksčiau išgyventuose gyvenimuose, o gimimo vietą lemia sielos per gyvenimus sukaupti norai.

Sieloje apgyvendintų norų traukos verčia ją koncentruotis į atitinkamą terpę pagal subtiliojo pasaulio dėsnius. Neretai žmogus stebisi, kad gimė terpėje, tarsi neatitinkančioje jo naujai išjaučiamų traukų, bet terpę jo siela prisitraukė, paklusdama danguje ir žemėje veikiantiems gyvenimo pasekmių dėsniams, – dėl prisirišimo prie vertybių, kurias anksčiau gyvendama sąmoningai arba nesąmoningai savyje sukoncentravo. Subtilioji žmogaus sielos dvasia pasirinko norų ir geismų buveinę – kūną, šeimą bei visuomenės aplinką, kuri atitiko jos ankstesnių didesnių ar mažesnių geidulių lūkesčius.


Viskas, ką siela išsineša iš šio pasaulio kaip dvasinę būseną, yra amžinasis turtas. Negalima materialiajame pasaulyje suformuluotos vizijos tiesiogiai persinešti į subtilųjį dvasinį pasaulį dėl to, kad vaizduotės kūriniai, vystantis egoistiško proto geismui, nuolatos keičiasi, jausmai sielos dvasios augimo procese taip pat evoliucionuoja. Sielos dvasia kaip ąžuolas susiformuoja per augimui reikalingą laiką, o sėkla tiek lindi dirvos tamsoje, kiek reikia, kad iš jos išaugtų daigas ir šaknys.